Jau senokai norėjau perskaityti šią knygą ji buvo patraukusi mano dėmesį. Anotacija iš ties daug žadanti.. Tačiau,man knyga nepaliko didelio įspūdžio. Daug paliekama neatsakytų klausimų,vietomis atrodo neišbaigta,pabaiga...

Jau senokai norėjau perskaityti šią knygą ji buvo patraukusi mano dėmesį. Anotacija iš ties daug žadanti.. Tačiau,man knyga nepaliko didelio įspūdžio. Daug paliekama neatsakytų klausimų,vietomis atrodo neišbaigta,pabaiga buvo visai “be ryšio”. Tikrai nemažai tikėjausi iš jos,bet tai tebuvo eilinė knyga. Skaičiau,jog perskaityti..

Šią knygą skaičiau senokai jau. Ją davė paskaityti bendradarbė. Ir ką? - Ogi nusipirkau ją. Manau reikia turėti tokių knygų namų lentynoje, ją karts nuo karto pavartyti ir be abejo duoti paskaityti augančiai kartai....

Šią knygą skaičiau senokai jau. Ją davė paskaityti bendradarbė. Ir ką? - Ogi nusipirkau ją. Manau reikia turėti tokių knygų namų lentynoje, ją karts nuo karto pavartyti ir be abejo duoti paskaityti augančiai kartai. Nuostabi knyga. Verta skaityti ne tik šunų augintojams. Tikrai. Tai knyga mokanti to nuoširdaus, nepaperkamo gėrio. Skaitant galima ir pasijuokti ir paverkti. Koks tas šuns tikslas suprasti galima tik pačioje pabaigoje, perskaičius knygą. O skaitymo eigoje susidursim su šuns mirtimi. Ir ne vieną kartą. Ir vis to pačio, ir vis kitokio...
Tikrai tikrai visiems rekomenduoju.

Asmeniškai man kūrinio mintis ir idėja patiko ir nenuvylė. Tiesa sakant filmą pagal šitą knygą buvau jau seniau mačiusi. Ir filmas taip pat patiko, bet knyga leido suvokti daugiau aspektų, labiau suvokti situacijas, visų...

Asmeniškai man kūrinio mintis ir idėja patiko ir nenuvylė. Tiesa sakant filmą pagal šitą knygą buvau jau seniau mačiusi. Ir filmas taip pat patiko, bet knyga leido suvokti daugiau aspektų, labiau suvokti situacijas, visų merginų gyvenimus. Kaip iš tikrųjų gali nepažįstamųjų gyvenimai susipinti į vieną. Galbūt pradžia ir vidurys rutuliojasi vangiai ir ilgai, bet manęs nevargino ir skaitėsi greitai ir nesinorėjo padėti į šalį, o traukė sužinoti kaip viskas klostysis toliau, kaip pasibaigs ir pabaiga atperka viską: nenuspėjama, stebinanti, netikėta. Nors atvirai kalbant mane pagrindinės veikėjos personažas truputį nuvylė, nes per daug beviltiškai vaizduojama.

Labai stipri knyga. Be galo įtraukianti, nuostabiai pagauti niuansai. Labai patiko tai, jog rašytojas sugebėjo "pagauti" to laikmečio gyvenimo atspalvius. Skaičiau ir tarsi gyvenau knygoje. Norėjau kad knyga greičiau pasbaigtų...

Labai stipri knyga. Be galo įtraukianti, nuostabiai pagauti niuansai. Labai patiko tai, jog rašytojas sugebėjo "pagauti" to laikmečio gyvenimo atspalvius. Skaičiau ir tarsi gyvenau knygoje. Norėjau kad knyga greičiau pasbaigtų su visais joje esančiais sunkumais ir žiaurumais ir labai norėjau kad knyga nesibaigtų dar bent kelis šimtus puslapių...

Knyga persiskaitė labai greitai, tikėjausi kažko daugiau turinio prasme, man pritrūko šiek tiek pabaigos. Mano nuomone yra tikrai daug geresnių šio žanro knygų. Kita vertus, šioje buvo pamokančių pasakojimų, gyvenimo...

Knyga persiskaitė labai greitai, tikėjausi kažko daugiau turinio prasme, man pritrūko šiek tiek pabaigos. Mano nuomone yra tikrai daug geresnių šio žanro knygų. Kita vertus, šioje buvo pamokančių pasakojimų, gyvenimo prasmės atradimų.

„Kol tikiu, kad žmonės gali mylėti taip pat kaip nekęsti, tol galiu gyventi.“

Šiaip nesu didelė tokio žanro, kaip trileris, gerbėja ar daug apie jį išmananti, pastaruoju metu vis dažniau į mano rankas patenka kažkas...

„Kol tikiu, kad žmonės gali mylėti taip pat kaip nekęsti, tol galiu gyventi.“

Šiaip nesu didelė tokio žanro, kaip trileris, gerbėja ar daug apie jį išmananti, pastaruoju metu vis dažniau į mano rankas patenka kažkas panašaus. Kaip tik ne taip seniai perskaityta „Mergina traukiny“ labai dailiai ir seseriškai susirišo su „Mano sesers kaulai“, tad apžvalgą ir pradėsiu nuo to, jog rekomenduoju šią knygą tiems, kuriems patiko „Mergina traukiny“, bent jau aš, sąsajų, bendrų taškų radau nemažai, o ir jausmus ir susimąstymus knygos palieka panašius.

Jau nieko nebenustebinsi pasakydamas ar susimąstęs apie tai, kad skaudžiausiai žeidžia tas, kuris švelniausias ir yra arčiausiai. Turbūt tai vienas skaudžiausių potyrių, kai įgelia tas, iš kurio mažiausiai to tikėjaisi. Arba, kaip citata, tarytum lipdukas, ant knygos viršelio primena: „Tas, kuriuo tu pasitiki, tau meluoja...“. Ši knyga būtent apie tai ir yra. Pagrindinė knygos herojė – Keitė, žymi karo žurnalistė, vis vykstanti į patį karo sūkurį – Siriją, kur patiria daugybę sukrėtimų. Negana to, jos motina visai neseniai mirė, ji nedalyvavo net laidotuvėse, ją paliko ilgametis meilužis, kuriam puoselėjo pačius šilčiausius jausmus, nepaisant to, jog ji nebuvo vienintelė moteris jo gyvenime, ji turi vienintelį artimą žmogų – seserį, tačiau, deja, ji paskendusi alkoholyje ir tokiu būdu bėga nuo realios savęs ir realaus ją supančio pasaulio. Vienintelis žmogus, kuris atrodo blaiviai mąstantis ir viską tvarkantis yra sesers vyras Polas. Jis ir atvyksta pasitikti Keitės, jai atvykus į gimtąjį Hern Bėjų, kuriame buvo taip seniai... Keitė apsistoja sename šeimos name, kuriame augo ir matė girtaująntį tėvą, kenčiančią motiną, kuriame tarytum vaidenasi praeities šešėliai. Tačiau vieną naktį Keitę išmuša iš vėžių vaizdelis senojo namo sode. Ji pamato ten mažą berniuką. Visi jai sako, kad joks mažas berniukas kaimynystėje negyvena ir jai, tikriausiai, kaip ir jos motinai, pasimaišė protas. Juk ji patyrė tiek siaubo, geria vaistus... Tačiau berniuką ji mato ar girdi vis dažniau... Kas jis? Ar tikrai jai pasimaišė protas, o gal kažkas kažką įnirtingai slepia?


Kaip ir minėjau įrašo pradžioje, man ši istorija priminė „Mergina traukiny“, nes vėlgi kartojasi alkoholikės moters vaizdelis, pasitikėjimą keliančio vyro, kažkokios narpliojamos paslapties šešėlis. Labiausiai, mano nuomone, šias istorijas jungia ta pati psichologinio smurto galia, kuri gali suluošinti gyvenimus, sugriauti šeimas. Nepasiant to, kad knygos baigtis man pradėjo aiškėti jau gal viduryje, vis tiek skaičiau toliau šią istoriją su didžiuliu malonumu ir kartais šiurpuliais, perbėgančiais nugarą. Skaitydama ne kartą susimąsčiau apie tai, ką tenka išgyventi karo žurnalistams. Rodos, kasdien nesusiduriame su šitą tema, tačiau paskaičius kažką tokio, aplanko toks pyktis, graudulys ir kartu pagarba tokiems drąsiems žmonėms. Nors pabaiga ir gali būt nuspėjama (na, bent jau dalinai, tai tikrai), autorės sugebėjimas sukurti ryškius herojų paveikslus, įtraukti į pasakojimą įdomių kabliukų ir, rodos, smulkmenų, viską atperka. Nors ir nesu trilerio žanro ekspėrtė, manau, kad ši istorija turi viską, ko tokiam žanrui ir reikia: didžiąją paslaptį, charakteringus herojus, probėgšmais meilės-nemeilės trupinių, praeities-dabarties sankirtą ir įdomią pabaigą. Rekomenduoju šią knygą dar ir dėl to, kad tai įdomus, įtraukiantis ir nebanalus skaitinys.

Keista knyga. Prasideda lengvai nuo padykusių vaikinų patarnaujančių bažnyčioje, rūkančių tėvų cigaretes ir besipešančių su bendraamžiais, bet kuo toliau, tuo labiau gilyn į mišką. Vienas herojus sujaukia vaikino...

Keista knyga. Prasideda lengvai nuo padykusių vaikinų patarnaujančių bažnyčioje, rūkančių tėvų cigaretes ir besipešančių su bendraamžiais, bet kuo toliau, tuo labiau gilyn į mišką. Vienas herojus sujaukia vaikino mintis ir visa likusi istorija plaukia lyg per sapną. Knygoje nemažai mistinių elementų, pamąstymų apie gėrį ir blogį, plėšymosi tarp sveiko proto ir beprotybės. Net nežinau, sunku kažkaip ją vertinti, tikriausiai reikia patiems perskaityti ir nuspręsti gera ji ar ne.

Sandra Brown neabejotinai turi talentą gerai suregzti siužetą ir išlaikyti įtampą iki knygos pabaigos, tačiau savo romanus kala pagal vienodą šabloną. Jei tai pirma Sandros Brown skaitoma knyga- skaitytojui turėtų palikti...

Sandra Brown neabejotinai turi talentą gerai suregzti siužetą ir išlaikyti įtampą iki knygos pabaigos, tačiau savo romanus kala pagal vienodą šabloną. Jei tai pirma Sandros Brown skaitoma knyga- skaitytojui turėtų palikti neišdildomą įspūdį, jeigu penkta ar šešta (taip, kaip man)- siužetas atrodys pakankamai vidutiniškas, lyg ir kažkur matytas, ne itin įtraukiantis.

Knygoje aptariama daug religinių elementų, tad reikėtų įsivertinti kiek tikima į Dievą 🙂 Nors galbūt, kaip tik ir siūlyčiau paimti į rankas ją tiems, kurie neturėtų ką pasakyti apie pastaruoju metu egzistuojantį savo...

Knygoje aptariama daug religinių elementų, tad reikėtų įsivertinti kiek tikima į Dievą 🙂 Nors galbūt, kaip tik ir siūlyčiau paimti į rankas ją tiems, kurie neturėtų ką pasakyti apie pastaruoju metu egzistuojantį savo santykį su Dievu.

Trečiame kūrinio skyriuje bandomas perteikti šiek tiek kitoks (nedualistinis) požiūris į tikėjimą, nei mes esame įpratę girdėti. Dievas tai ne kažkoks fizinis, išorėje egzistuojantis materialus kūrinys, o vidinė - emocinė būsena, kurią pajuntame atsisakę savo ego, savo dualumo. Kažkoks kosmosas! Dievas ir mus supantis pasaulis - tai nedaloma mūsų visuma. Pradėjus skirstyti tai, kas iš prigimties turi būti kartu, visuma miršta.

Duočiau 10 iš 10.