Jaučiu mažą silpnybę veikėjoms raudonplaukėms, o jei jos dar ir mėgsta kepti - tai kažkas nerealaus (nes tokia esu ir pati). Dar viena dalis "Sindėjaus nuotakų", kuri maloniai nustebino. Džema atsakinga už maisto...

Jaučiu mažą silpnybę veikėjoms raudonplaukėms, o jei jos dar ir mėgsta kepti - tai kažkas nerealaus (nes tokia esu ir pati). Dar viena dalis "Sindėjaus nuotakų", kuri maloniai nustebino. Džema atsakinga už maisto tiekimą-pateikimą "Vakarėlių karalienių" įmonėje. Netikėtas susitikimas virtuvėje (kai atrodė, jog ji ims gintis šauktu prieš įsibrovėlį) privertė orą sukibirkščiuoti tarp jos ir Tristano, paslaptingo kliento, apie kurį jos prisispeliojo lyg valios (storas, neišvaizdus ir t.t.; realybė nustebino). Kai Džema atsisakė jam aprodyti miestą, Tristanas sugalvojo mažą apgaulę - kad jam suorganizuotų romantiškus pietus jachtoje, o šiuos būtinai turėjo prižiūrėti Džema. Toks buvo kliento noras. Šiek tiek romantikos. Šiek tiek karališkumo. Ir malonus nustebinimas.

Beata Tiškevič - daug kam žinomas ir matomas, o gal tik girdėtas žmogus. Ir aš ją žinojau, ir tikrai nežadėjau pirkt jos knygos, net sakiau, kad tikrai nepirksiu. Man ji niekada nepatiko, jos matyta asmenybė manęs visiškai...

Beata Tiškevič - daug kam žinomas ir matomas, o gal tik girdėtas žmogus. Ir aš ją žinojau, ir tikrai nežadėjau pirkt jos knygos, net sakiau, kad tikrai nepirksiu. Man ji niekada nepatiko, jos matyta asmenybė manęs visiškai nesužavėjo, o kaip tik atstūmė.. Bet nutiko taip, kad pirkdama knygas iš žmogaus, tiesiog paėmiau ir ją. O dabar nusprendžiau, kad reikia pažiūrėt kiek puslapių perskaitysiu prieš numetant jos knygą į šalį.

Ką gi, knygos nenumečiau, autorės neišpeikiau, tik visą prieš tai turėtą nuomonę apie šį žmogų sutrypiau ir dėkoju sau, jog paėmiau į rankas šią knygą. Iš tikrųjų skaitydama pradžioje į viską žiūrėjau skeptiškai, netgi rašiausi knygutėje savo pastebėjimus kiekvienoje smulkmenoje.. Kol po kelių tos pradžios puslapių jau pro ašaras ir susikaupimą tos pastebėjimų knygutės jau ir nebemačiau. Visokių emocijų turėjau su šia knyga. Tai nebuvo paprastas romanas, ar kažkokia išgalvota istorija, tai buvo Beatos gyvenimo istorija - autobiografija. Ir skaityti lietuvės parašyta biografiją apie save man buvo taip įdomu, ji taip viską puikiai išdėstė, taip puikiai pateikė savo visus jausmus, išgyvenimus, kad teliko tik skaityti. Man ši knyga kažkuriais momentais labai asocijavosi su motyvacinėmis knygomis, bet tai nebuvo tokia knyga, kurioje sakoma "daryk taip, nes aš žinau, kad taip geriausia", ne, joje kaip tik sakoma "aš dariau daug klaidų, bet atradau kažkokius sprendimus, kurie gali tikti ne visiems, bet daryti klaidas nėra blogai". Ir būtent tai mane įkvėpė, nes esu daug skaičiusi tų saviugdos knygų, kurios rašo tą patį per tą patį, ir visos skleidžią tą "tikrąją tiesą" ir tik jie žino ką reikia daryti geriausiai. Tai tokios knygos man buvo atsibodusios, nes kaip gi galima įteigti visiems žmonės daryti tuos pačius sprendimus, kai visų žmonių tiek charakteriai, tiek gyvenimo būdas skiriasi. O šioje knygoje autorė nieko nenorėjo įpiršti, ji tik norėjo pasidalinti savo patirtimi, ir man ši knyga suteikė tiek apmąstymų, kad po kiekvienu perskaitytu puslapiu turėjau aptarinėti tas mintis su vyru ir daug daug diskutuoti :)
Kas įdomiausia, kad pradėjusi skaityti šią knygą, aš pradėjau socialiniame tinkle sekti Beatos paskyrą, tuomet ieškoti youtube kanale jos darytų video, man reikėjo kuo daugiau informacijos susijusios su ja, jos kalbėjimo manieros, jos minčių išsakymo gyvai. Todėl toliau skaitant atrodė, kad girdžiu kaip visus tuos žodžius sako ji, tai buvo man tik patvirtinimas visos šios knygos autentiškumo.
Man visada atrodė, kad Beata yra tas žmogus, kuris nežino ką šneka ir tikrai neatrodo protinga. Bet perskaičius knygą aš supratau, kad nebūtina atrodyti protingam, kad būtum tokiu, ir nebūtina to visiems įrodinėti. Jos mąstymas, jos elgesys, jos emocijos mane tiesiog pakerėjo. Kaip jau esu ne kartą minėjusi, esu feminizmo propaguotoja, todėl jos tobulai išsakytos mintys šia tema privertė mane tik linkčioti galvą ir su viskuo sutikti. Gal kitiems ir nepatiks ši knyga (gerbiu visų nuomones), bet man ji buvo ta knyga, kurią skaitysiu ne kartą. Ir būtent jos rašymo stilius, jos minčių išdėstymas man tiesiog buvo tobulas.

Taip sutapo, kad iki šios knygos, buvau perskaičiusi daugumą kitųšios autorės romanų, kurie ir patiko ir prislėgė dėl to , ką ten patyrė herojės. Dar vienas keistas sutapimas, paskutinė knyga, kurią perskaičiau priš...

Taip sutapo, kad iki šios knygos, buvau perskaičiusi daugumą kitųšios autorės romanų, kurie ir patiko ir prislėgė dėl to , ką ten patyrė herojės. Dar vienas keistas sutapimas, paskutinė knyga, kurią perskaičiau priš "Tos akimirkos" buvo de Beauvoir knyga „Palaužta moteris“ . Gal todėl šios "akimirkos paliko tokį įspūdį. Man patiko. Labai. Gal kad knygos turinį priėmiau ne kaip romaną, o kaip dar vieną pamoką, kad mano kartos ir aplinkos moterys dovanų gavo tai, dėl ko kitoms moterims teko daug kovoti. Tai kas man atrodo savaime suprantama, kitoms teko pasiekti per visą gyvenimą.
Knygą nėra lengva skaityti, nes be iš anksto atliktų "namų darbų" ji ko gero sunkiai suvokiama, dėl savo fragmentiškumo.
Patarimas besiruošiantiems ją skaityti- prieš tai šiek tiek susipažinti su Wassmo kūryba

Julia Heaberlin - “Juodaakės Suzanos”. Keletą kartų buvau pastebėjusi šią knygą,knygų mylėtojų grupėsi. Ji patraukė mano dėmesį.Pamačiusi šią knygą bibliotekoje - čiupau net nesvarstydama
Galbūt mano lūkesčiai...

Julia Heaberlin - “Juodaakės Suzanos”. Keletą kartų buvau pastebėjusi šią knygą,knygų mylėtojų grupėsi. Ji patraukė mano dėmesį.Pamačiusi šią knygą bibliotekoje - čiupau net nesvarstydama
Galbūt mano lūkesčiai buvo per dideli,tačiau,ši knyga patiko ne itin.. Pradžia buvo įdomi,bet vėliau nebuvo labai jau įtikinanti istorija. Istorija pasirodė per daug ištempta. Man šį kartą pritrūko veiksmo ir atomazgos.. Ir skaičiau ją tikrai ilgai (tas daug ką pasako).

Šią knygą į rankas paėmiau atsitiktinai, tiesiog radau ją namų knygų lentynoje. Pati knyga labai nesužavėjo, bet skaitėsi labai lengvai, labai patiko paprastumas. Nemažai įdomių vietų. Kai kur norėtųsi daugiau...

Šią knygą į rankas paėmiau atsitiktinai, tiesiog radau ją namų knygų lentynoje. Pati knyga labai nesužavėjo, bet skaitėsi labai lengvai, labai patiko paprastumas. Nemažai įdomių vietų. Kai kur norėtųsi daugiau smulkmenų ir detalių.

Knyga patiko, kaip ir kitos autorės knygos. Skaitėsi nesunkiai ir greitai. Iš pradžių buvo smalsu, kuris gi čia tas blogas, kas šaulio taikinys, tačiau po truputį jau pradedi nuspėti, kas, kaip, tik vis dar nežinai kodėl....

Knyga patiko, kaip ir kitos autorės knygos. Skaitėsi nesunkiai ir greitai. Iš pradžių buvo smalsu, kuris gi čia tas blogas, kas šaulio taikinys, tačiau po truputį jau pradedi nuspėti, kas, kaip, tik vis dar nežinai kodėl. Puikiai praleidau laiką.

Man Charles Bukowskis labiau vyrų autorius nei moterų. Nors jo knygos savotiškai šokiruoja, negaliu teigti, kad nėra įdomios. Stiprioji lytis turbūt lengviau susitvarko ir priima šio rašytojo stilių, o galbūt ir pagrindinio...

Man Charles Bukowskis labiau vyrų autorius nei moterų. Nors jo knygos savotiškai šokiruoja, negaliu teigti, kad nėra įdomios. Stiprioji lytis turbūt lengviau susitvarko ir priima šio rašytojo stilių, o galbūt ir pagrindinio veikėjo nepataisomą gyvenimo būdą.
Bet, kad ir kokios tos jo knygos kartais karčios būna, jas vistiek norisi perskaityti :)

Na, jausmai dvilypiai. Atsižvelgiant į tai, kad knygą buvau padėjusi į šalį keliems mėnesiams, galima suprasti, jog pernelyg stipriai ji neužkabino. Tačiau visiškai taip teigti būtų klaidinga. Tiksliausia būtų pasakyti,...

Na, jausmai dvilypiai. Atsižvelgiant į tai, kad knygą buvau padėjusi į šalį keliems mėnesiams, galima suprasti, jog pernelyg stipriai ji neužkabino. Tačiau visiškai taip teigti būtų klaidinga. Tiksliausia būtų pasakyti, jog knyga yra pernelyg ištęsta. Tam tikri jos skyriai be galo įtraukė, o kitus norėjosi greičiau prašokti.

Knygoje tikrai laaabai daug detalių, be kurių tikrai būtų įmanoma išsiversti ir iš 544 puslapių drąsiai sutilpti į 350. Taip pat mane glumino veikėjų gausa, o jų visų vardai tokie keisti ir sudėtingi, kad kai kurių taip ir neįsiminiau. Jau vien kol įsiminiau pagrindinius, turėjau perskaityti daugiau nei trečdalį knygos. Dar nuvylė paiki dialogai, gal čia vertėjos darbas, bet jau taip lėkštai skambėjo kai kurie pokalbiai, kad buvo koktu skaityti (kalbu apie Karlo “meilę“ Monai ar tam tikrą jo “sarkazmą“).

Knygoje yra nemažai žiaurumų, juos skaityti nebuvo malonu, tačiau tai nedarė knygos prastos, tiesiog perspėju jautresnius, ypač mylinčius gyvūnus, kad tam tikrų nemalonių scenų tikrai bus.

Na, o kalbant apie siužetą, man jis pasirodė silpnas. Panašiai kaip ir “Moteris narve“ po viskuo slypi kažkieno liguisti polėkiai, patirti dėl sužalotos vaikystės. Ir nors tema rimta – vaikystės patirtys tikrai gali žaloti, tačiau pateikta kažkaip neišbaigtai. Kilo klausimas, kaip benamė sugeba šaudyti taip taikliai, kad stebisi net ilgametis detektyvas, kaip lengva čia būdavo imti ir nužudyti žmogų arba priešingai – pabėgti.

Nors “Moteris narve“ man patiko žymiai labiau, jaučiu iš autoriaus šiokią tokią desperaciją sukurti kažką tokio wooooow ir tada gaunasi šiek tiek visko per daug. Neblogos mintys, neblogi kabliukai, bet per daug, tiesiog per daug. Kita vertus, gal aš esu šiek tiek subtilesnių detektyvų mėgėja. Kur ne šimtas nužudymų, o vienas ar keli (jei kalbama apie serijinius žudikus), kur psichologijos daugiau nei fantastikos.

Visgi knyga man visai “suėjo“. Buvo įdomu tai, kad po “Moteris narve“ aš Karlą įsivaizdavau tokį panašų į tą žemą storuliuką iš “Vienas namuose“. O šioje knygoje paaiškėjo, kad jis aukštas gražuolis. 😀 Teko stipriai padirbėti vaizduotėje, kad pakeisti jo išvaizdą ir nesu tikra, ar man visgi gavosi, nes na jis toooks niurzga, ir tie niurzgėjimai tokie netikroviški.. 😀

Dar supratau, kad, kitaip nei kitose knygose, čia iš karto aišku, kas yra nusikaltėliai. Visa esmė – kaip prie jų prisikasti ir tai įrodyti. Tad galvoju, gal čia truputį prašauta, nes kai žinomi kaltininkai, nebelieka pusės intrigos.

Knygą rekomenduoju, jei turit laisvo laiko, esat atostogose, eilėje nelaukia kokia rimta knyga. Knyga stora, todėl laiko jai reiks nemažai, bet jei tas negąsdina – drąsiai imkit ir skaitykit. Beje, aš tikrai mielai perskaityčiau ir trečiąją, o gal ir tolimesnes Q skyriaus knygas. Tikrai nenurašau autoriaus, ką padariau su Nesbo.. 🙂