Na, jausmai dvilypiai. Atsižvelgiant į tai, kad knygą buvau padėjusi į šalį keliems mėnesiams, galima suprasti, jog pernelyg stipriai ji neužkabino. Tačiau visiškai taip teigti būtų klaidinga. Tiksliausia būtų pasakyti,...

Na, jausmai dvilypiai. Atsižvelgiant į tai, kad knygą buvau padėjusi į šalį keliems mėnesiams, galima suprasti, jog pernelyg stipriai ji neužkabino. Tačiau visiškai taip teigti būtų klaidinga. Tiksliausia būtų pasakyti, jog knyga yra pernelyg ištęsta. Tam tikri jos skyriai be galo įtraukė, o kitus norėjosi greičiau prašokti.

Knygoje tikrai laaabai daug detalių, be kurių tikrai būtų įmanoma išsiversti ir iš 544 puslapių drąsiai sutilpti į 350. Taip pat mane glumino veikėjų gausa, o jų visų vardai tokie keisti ir sudėtingi, kad kai kurių taip ir neįsiminiau. Jau vien kol įsiminiau pagrindinius, turėjau perskaityti daugiau nei trečdalį knygos. Dar nuvylė paiki dialogai, gal čia vertėjos darbas, bet jau taip lėkštai skambėjo kai kurie pokalbiai, kad buvo koktu skaityti (kalbu apie Karlo “meilę“ Monai ar tam tikrą jo “sarkazmą“).

Knygoje yra nemažai žiaurumų, juos skaityti nebuvo malonu, tačiau tai nedarė knygos prastos, tiesiog perspėju jautresnius, ypač mylinčius gyvūnus, kad tam tikrų nemalonių scenų tikrai bus.

Na, o kalbant apie siužetą, man jis pasirodė silpnas. Panašiai kaip ir “Moteris narve“ po viskuo slypi kažkieno liguisti polėkiai, patirti dėl sužalotos vaikystės. Ir nors tema rimta – vaikystės patirtys tikrai gali žaloti, tačiau pateikta kažkaip neišbaigtai. Kilo klausimas, kaip benamė sugeba šaudyti taip taikliai, kad stebisi net ilgametis detektyvas, kaip lengva čia būdavo imti ir nužudyti žmogų arba priešingai – pabėgti.

Nors “Moteris narve“ man patiko žymiai labiau, jaučiu iš autoriaus šiokią tokią desperaciją sukurti kažką tokio wooooow ir tada gaunasi šiek tiek visko per daug. Neblogos mintys, neblogi kabliukai, bet per daug, tiesiog per daug. Kita vertus, gal aš esu šiek tiek subtilesnių detektyvų mėgėja. Kur ne šimtas nužudymų, o vienas ar keli (jei kalbama apie serijinius žudikus), kur psichologijos daugiau nei fantastikos.

Visgi knyga man visai “suėjo“. Buvo įdomu tai, kad po “Moteris narve“ aš Karlą įsivaizdavau tokį panašų į tą žemą storuliuką iš “Vienas namuose“. O šioje knygoje paaiškėjo, kad jis aukštas gražuolis. 😀 Teko stipriai padirbėti vaizduotėje, kad pakeisti jo išvaizdą ir nesu tikra, ar man visgi gavosi, nes na jis toooks niurzga, ir tie niurzgėjimai tokie netikroviški.. 😀

Dar supratau, kad, kitaip nei kitose knygose, čia iš karto aišku, kas yra nusikaltėliai. Visa esmė – kaip prie jų prisikasti ir tai įrodyti. Tad galvoju, gal čia truputį prašauta, nes kai žinomi kaltininkai, nebelieka pusės intrigos.

Knygą rekomenduoju, jei turit laisvo laiko, esat atostogose, eilėje nelaukia kokia rimta knyga. Knyga stora, todėl laiko jai reiks nemažai, bet jei tas negąsdina – drąsiai imkit ir skaitykit. Beje, aš tikrai mielai perskaityčiau ir trečiąją, o gal ir tolimesnes Q skyriaus knygas. Tikrai nenurašau autoriaus, ką padariau su Nesbo.. 🙂

Labai gera knyga, kuri verčia susimąstyti apie gyvenimą, jo prasmę, pašaukimą, vertybes ir mirtį. Dauguma žmonių, ypač jaunų, net negalvoja apie mirtį ir koks yra trapus jų gyvenimas. Bet visada tai yra arti mūsų, tik mes...

Labai gera knyga, kuri verčia susimąstyti apie gyvenimą, jo prasmę, pašaukimą, vertybes ir mirtį. Dauguma žmonių, ypač jaunų, net negalvoja apie mirtį ir koks yra trapus jų gyvenimas. Bet visada tai yra arti mūsų, tik mes neprisileidžiame minčių apie tai. O gal be reikalo? Knyga tikrai įkvepia džiaugtis kiekviena diena ir vertinti viską aplinkui ir ką tu turi...Žmonės per rutiną ir bėgimą net nesusimąsto kokie jie maži ir kokios mažos jų kasdienės problemos...Pataikiau su skaitymo laiku - prieš Šv. Velykas...kai laikas sustoti, apsidairyti aplinkui ir pasidžiaugti,jog esi turtingas sveikata, mylinčiais ir mylimais žmonėmis, mažais ir dideliais stebuklais aplinkui. Gyvenimas yra gražus, tik mes jį mėgstam sumenkinti ir nepriimti to grožio. O visai be reikalo...su Šv. Velykomis ir Prisikėlimu!!!

Tai nepirma Haruki Murakami knyga, kurią perskaičiau. Žinoma tikėjausi, kad istorija nebus viena iš lengvųjų, tai prireikė laiko įsivažiuoti, bet po to vis įdomiau ir įdomiau ir žinoma nuostabi pabaigam, kurios neįmanoma...

Tai nepirma Haruki Murakami knyga, kurią perskaičiau. Žinoma tikėjausi, kad istorija nebus viena iš lengvųjų, tai prireikė laiko įsivažiuoti, bet po to vis įdomiau ir įdomiau ir žinoma nuostabi pabaigam, kurios neįmanoma nuspėti.

Lisa Gardner neabejotinai turi talentą kurti stiprų personažo psichologinį portretą, tačiau šis kartas man buvo kiek perspaustas. Ilgainiui skaityti apie veikėjos minčių klaidžiojimus ir situacijų apsvarstymus pasidarė...

Lisa Gardner neabejotinai turi talentą kurti stiprų personažo psichologinį portretą, tačiau šis kartas man buvo kiek perspaustas. Ilgainiui skaityti apie veikėjos minčių klaidžiojimus ir situacijų apsvarstymus pasidarė nuobodu. Kalbant apie siužetą, nėra prie ko prikibti.

Šią knygą bandžiau skaityti paauglystėje, tačiau tada jos visiškai nesupratau. Todėl praėjus keliolikai metų nusprendžiau vėl paimti į rankas. Iki pradedant skaityti "Doriano Grėjaus portretą" sakiau, kad neturiu...

Šią knygą bandžiau skaityti paauglystėje, tačiau tada jos visiškai nesupratau. Todėl praėjus keliolikai metų nusprendžiau vėl paimti į rankas. Iki pradedant skaityti "Doriano Grėjaus portretą" sakiau, kad neturiu mėgiamiausios knygos, nes neįdomių knygų neskaitau. Dabar jau turiu, nepaisant to, kad anksčiau skaitytos knygos netapo blogesnės. Praktiškai kiekviename skyriuje rasdavau tokių genialių minčių, kad kaskart pagalvodavau: "oho, aš taip nesugalvočiau". Tai labai gili genialaus rašytojo geniali knyga.

Dievinu tas akimirkas, kai knyga paperka nuo pirmų puslapių, o baigęs paskutinį puslapį sužinai, jog ji išleista 1912 m. Bravo rašytojui.

Pilietinio karo veteranas su draugu atranda aukso gyslą, bet pritrūksta darbo...

Dievinu tas akimirkas, kai knyga paperka nuo pirmų puslapių, o baigęs paskutinį puslapį sužinai, jog ji išleista 1912 m. Bravo rašytojui.

Pilietinio karo veteranas su draugu atranda aukso gyslą, bet pritrūksta darbo įrankių. Karteris pajunta kažką negero ir ima ieškoti savo draugo, kuris išvyko įrangos. Randa jį nužudytą indėnų. Su draugo kūnu pabėga, išklydus iš kelio ir pasislėpus Džonas atranda olą, kurioje pasislepia, užmerkia akis, o atsigavęs atsiranda kitame pasaulyje. Viskas nauja, nepažįstama. O netrukus susiduria su nematytais padarais.

Veiksmo vieta Marsas. Skaniai bei paperkančiai pateikiamos rūšys, aplinka. Viskas tiesiog plaukia, gražiai ir įtraukiančiai. Nesinori pasitraukti. Neri iš nuotykių į nuotykius, susipažįstant su Marsu ir jo gyventojais, problemomis.

Prisiminimai apie II pasaulinį karą, sakyčiau, ne visai paprasto kareivio akimis. Prisiminimai vadinamojo tankų genijaus ir to, kuris išplėtė "žaibiškojo karo" sąvoką. Nors jis buvo Vermachto karininkas, tai netrukdė jam...

Prisiminimai apie II pasaulinį karą, sakyčiau, ne visai paprasto kareivio akimis. Prisiminimai vadinamojo tankų genijaus ir to, kuris išplėtė "žaibiškojo karo" sąvoką. Nors jis buvo Vermachto karininkas, tai netrukdė jam kritikuoti ir pačio Adolfo Hitlerio. Knyga bus įdomi kiekvienam, besidominčiam karo istorija, bet paprastam skaitytojui, mano nuomone, kiek sausoka.