Knygos anotacija labai intrigavo, tačiau pati knyga - dalinai nuvylė.
Siužetas gan neblogas, tačiau ta įtampa, kurios siekiama ir bandoma išlaikyti per visą knygą, nevykusi. Nors pabaiga išsprendžia viską geriausiu įmanomu...

Knygos anotacija labai intrigavo, tačiau pati knyga - dalinai nuvylė.
Siužetas gan neblogas, tačiau ta įtampa, kurios siekiama ir bandoma išlaikyti per visą knygą, nevykusi. Nors pabaiga išsprendžia viską geriausiu įmanomu būdu ir įtikina, visos knygos tai neišgelbsti.
O taip norėtųsi labiau išsamesnių ir išbaigtesnių personažų charaterių (juk toks pamatas padėtas!). Knygos viduryje dėmesys išblėsta ir sugrįžta tik pabaigoje.

Romanas jau iš pradžių žinojau bus liūdnas ir graudus, netgi dalyvaudama knygos pristatyme. Ir tai visiškai pasiteisino. Jis toks ir buvo, Tekstas, juokingai nuskambės, gana poetiškas, plaukiantis eilutėmis apie poetą kuris...

Romanas jau iš pradžių žinojau bus liūdnas ir graudus, netgi dalyvaudama knygos pristatyme. Ir tai visiškai pasiteisino. Jis toks ir buvo, Tekstas, juokingai nuskambės, gana poetiškas, plaukiantis eilutėmis apie poetą kuris kūrė ir gyveno savame pasaulyje ir pripažinkime, nebuvo suprastas kitų. Nepatiko romano struktūra ir galėjo būti daugiau nuotrauka, o šiaip puiki knyga, vienas geriausių metų skaitinių.

Kadangi paskutiniu metu namuose vis praūžia ankstyvosios paauglystės uraganai, priverčiantys pakelti antakius iš nuostabos ir susižvalgyti atsilošus, pribrendo reikalas ir tokios literatūros.

Iš esmės turinys labai primena to...

Kadangi paskutiniu metu namuose vis praūžia ankstyvosios paauglystės uraganai, priverčiantys pakelti antakius iš nuostabos ir susižvalgyti atsilošus, pribrendo reikalas ir tokios literatūros.

Iš esmės turinys labai primena to pačio autoriaus “Penkios meilės kalbos” knygą. Tačiau kaip ir sako pavadinimas, ši knyga orientuota konkrečiai į paauglių psichologiją.

Knygoje bandoma paaiškinti kaip fiziologiniai ir biologiniai paauglio pokyčiai susiję su jo elgesiu. Autoriaus užuojautos :D ir palaikymo žodžiai tėvams. Veiksmų nukreipimas teisinga linkme susidūrus su problemomis.

Žodžiu “Imkit mane ir skaitykit ir tatai skaitydami permanykit” kaip sakė Mažvydas. Pasisemsit naujų idėjų ir suprasit, kad viskas nėra taip beviltiška, kaip atrodo. Tik viską reikia atsijoti - norint rezultato čia reikia dirbti su savimi, o ne su paaugliu.

Sėkmės ir kad ta rūpesčio raukšlė išgyvenant vaiko paauglystę neįsirėžtų giliai! :D

Net nežinau ar verta 2*, visgi įvertinus autoriaus pastangas, tuos 600 knygos puslapių, kuriuose kartais būdavo ir įdomesnių vietų... Labiausiai nuvylė pagrindinis veikėjas. Jau nekalbu apie jo žmoną. Tikiu, kad tokių...

Net nežinau ar verta 2*, visgi įvertinus autoriaus pastangas, tuos 600 knygos puslapių, kuriuose kartais būdavo ir įdomesnių vietų... Labiausiai nuvylė pagrindinis veikėjas. Jau nekalbu apie jo žmoną. Tikiu, kad tokių santykių ir realiam gyvenime pasitaiko, visgi knygoje norėjosi ne tokio apgailėtino vaizdo. Ir pabaiga nei šiokia, nei tokia. Lyg ir laimingai baigėsi, bet supranti, kad ne taip turėjo būti. Žodžiu, tikrai tikėjausi daugiau. Bet čia skonio reikalas.

Nežinau, kodėl, tačiau ši knyga atsidūrė mano nuosavų knygų lentynoje. Ilgą laiką galvojau, kad vertėtų ją kam nors atiduoti, padovanoti, nes vargu ar ją kada nors skaitysiu. Tačiau kažkokiu būdu prisiverčiau ją...

Nežinau, kodėl, tačiau ši knyga atsidūrė mano nuosavų knygų lentynoje. Ilgą laiką galvojau, kad vertėtų ją kam nors atiduoti, padovanoti, nes vargu ar ją kada nors skaitysiu. Tačiau kažkokiu būdu prisiverčiau ją paimti į rankas. Nors galbūt žodis "prisiverčiau" nėra tinkamas. Tai nebuvo kažkokia kančia. Tiesiog. Pradėjus skaityti, pagalvojau, kad o varge, ir vėl kokią nesąmonę pasiėmiau, knygos aš tikrai nebaigsiu. Vis dėlto aš ją baigiau. Knyga iš ties yra žavinti. Tas paprastumas, vaikiškumas, kurią perteikia Filipas, pagrindinis knygos veikėjas, vienuolikmetis berniukas, negali palikti abejingų. Knygoje netrūksta įdomių filosofinių pamąstymų, gyvenimiškų įžvalgų. Tai taip pat žavi ir neleidžia knygos užversti visam laikui jos neperskaičius. Paskutinius 30 - 40 knygos puslapių jaučiau tokią įtampą, kad oho. Jausmas buvo toks tarsi žiūrėčiau kokį gerą karinį filmą, kur įtampos niekuomet netrūksta. Juos skaičiau visur: troleibuse, eidama gatve, auditorijoje. Prieš skaitant ar net pradėjus ją skaityti, kitiems nebūčiau jos rekomendavus, bet perskaičiusi keliems draugams tikrai parekomenduosiu, kadangi ji nusipelno būti skaitoma. O skaitovo amžius tėra niekam neaktualus skaičius.

Lyginant autorės knygas šv. Osvaldo berniukų mokyklos tema, pirmoji labiau patiko, nors iš šioje knygoje skaitytojas ilgokai vedžiojamas už nosies. Šįkart man nepatiko ir "gerasis" veikėjas, apskritai tamsoka knyga, bet...

Lyginant autorės knygas šv. Osvaldo berniukų mokyklos tema, pirmoji labiau patiko, nors iš šioje knygoje skaitytojas ilgokai vedžiojamas už nosies. Šįkart man nepatiko ir "gerasis" veikėjas, apskritai tamsoka knyga, bet skaityti galima.