„Gal taip ir būtų geriausia, galvojo jis, tiesiog stovėti ir nebesijudinti. Tada laikas slinktų pro šalį, ir nebereiktų nei plaukti pasroviui, nei prieš jį spirtis.“

Pradedant kalbėti apie šią knygą, pirmiausia norisi...

„Gal taip ir būtų geriausia, galvojo jis, tiesiog stovėti ir nebesijudinti. Tada laikas slinktų pro šalį, ir nebereiktų nei plaukti pasroviui, nei prieš jį spirtis.“

Pradedant kalbėti apie šią knygą, pirmiausia norisi pagirti tokį nuostabų viršelį! Šiaip nesu tas žmogus, kuris knygas renkasi pagal viršelį ar apskritai tam suteikia daug prasmės, tačiau šis viršelis mane pakerėjo savo grožiu. Ir antras dalykas, kurį norisi paminėti yra tai, kad tai pirmoji šio autoriaus knyga, kurią perskaičiau, „Visas gyvenimas“ dar į mano rankas nepakliuvo. Todėl negaliu lyginti.

Apie ką gi šis „Tabakininkas“? Apie septyniolikmetį Francą Huchelį, kuris, ištikus nelaimei ir netekus pagrindinio motinos ir jo rėmėjo, išvyksta į Vieną dirbti pas tabakininką Otą Trsneką. Jaunas, naivus, baltarankis svajoklis iš nedidelio kaimelio įsisupa į didmiesčio sūkurį, kur jo laukia ypatinga pažintis su S. Freudu, pirmoji meilė čekei Anežkai su nuostabia švarple ir stiprūs sukrėtimai. Jis išvyksta artėjant 1937 metams, deja, Antrojo pasaulinio karo pradžia jau netoli...

Skaitant istorijos pradžią daug kartų nusišypsojau, stebėjausi autoriaus humoro jausmu ir ironija. Juk pradžia beveik kaip iš anekdoto: jaunas mamyčiukas iš kaimo atvyksta į didmiestį, kur nieko nežino, nieko nesupranta, vos išlipus stotyje, jam apsvaigsta galva nuo kvapų ir naujų įspūdžių. Tačiau istorijai įsibėgėjus ne kartą sudiegė širdį, norėjosi liūdnai prikąsti lūpą ir klausti: kodėl? Autorius žongliruoja skaitytojo jausmais, bet tai daro meistriškai, tikriausiai nujausdamas, kur visa tai nuves.

„ – Ne kanalas čia dvokia, – pasakė. – Dvokia laikai. Šitie supuvę laikai. Išgverę, pagedę ir supuvę.“

Kur baigiasi žmogiškumas ir kur jis prasideda? Ar karas yra ta riba, kurią peržengus viskas įmanoma, net ir pamesti savo žmogiškuosius principus ir saugant savo kailį, pasmerkti kitą? Ar įmanoma neperžengti tos ribos? Kaip elgtųsi kiekvienas mūsų, pakliuvęs į tokią situaciją? Į šiuos klausimus tikrai nelengva atsakyti, galvojant apie tai, kad istorija vyksta tokiame skaudžiame laikotarpyje. Antrasis pasaulinis karas, holokaustas. Norisi tikėti, jog netapčiau tokia, kaip mėsininkas, norėtųsi išlikti Francu, tačiau... Ką galiu pasakyti šiltai ir ramiai sėdėdama savo kambaryje, ir gurkšnodama arbatą su medum? Ramybės laikotarpiu galime šaukti, sakyti ką tik norime, tačiau nei aš, nei tikriausiai, daugelis, deja, nežino savo žmogiškumo ar meilės artimui ribos tokiomis situacijomis. Dėl to tokios istorijos mums ir yra reikalingos, kad keltume sau klausimus, kad įsivaizduotume save įvairiausiomis aplinkybėmis ir iškeltume savas žmogiškumo vėliavas.

„O gal toksai ir yra visas gyvenimas: nuo pat gimimo su kiekviena diena po truputėlį tolsti nuo savęs, kol galiausiai iš viso nieko nebesupranti.“

Palyginus, plona knyga, pradžioje lengvai įsiūbuojanti, tačiau paskui priverčianti ne šiaip sau mąstyti, o skaudžiai svarstyti. Praradus pasitikėjimą savo gerumu, verta atsiversti dar ne kartą. Rekomenduoju.

„ – Na, vis dėlto dauguma kelių atrodo man tarsi pažįstami. Bet iš tiesų žinoti kelius ir nėra mūsų lemtis. Mūsų lemtis kaip tik yra jų nežinoti. Mes ateiname į šį pasaulį ne rasti atsakymų, bet užduoti klausimų. Sakytum, klaidžiojame nuolatinėje tamsybėje, ir tik jeigu labai pasiseka, kartais išvystame plykstelint švieselę. Ir tik turėdamas daug drąsos arba atkaklumo, arba kvailumo, o geriausia visko kartu, gali ir pats šen ten palikti savo ženklą!“

Mano vertinimas: 8/10.

Net neabejoju, jog didžioji dauguma jau senai esatę skaitę šią knygą. Galbūt ir sąmoningai, bet ilgą laiką šios knygos neprisiruošiau perskaityti, o dabar nusprendžiau, jog laikas. Ir nei trupučio nesigailiu šio savo...

Net neabejoju, jog didžioji dauguma jau senai esatę skaitę šią knygą. Galbūt ir sąmoningai, bet ilgą laiką šios knygos neprisiruošiau perskaityti, o dabar nusprendžiau, jog laikas. Ir nei trupučio nesigailiu šio savo sprendimo.

Pasakojimas prasideda nedideliame miestelyje - Sterlinge, kuriame visi gyvena ramų gyvenimą. Kol vieną dieną šią ramybę sudrumsčia netikėtas smurto aktas. Septyniolikmetis Piteris Hautonas ateina į mokyklą nešinas kuprine, kurioje guli keturi ginklai. Šaudynės mokykloje, žuvę bei sužeisti vaikai.
Bene pagrindine įvykio liudininke tampa Džouzė Kormjer, vienos teisėjos dukra. Tačiau ji teigia, jog nieko neprisimena apie tą rytą nutikusį įvykį, o gal nenori prisiminti?

Knyga prikaustė mano dėmesį, be galo įtraukė. Dar nesu perskaičiusi visų parašytų Jodi knygų, bet galiu taip pat drąsiai teigti, jog ši knyga tikrai stipriausia jos knyga.
Kaip visuomet Picoult knygoje įdomiai pateiktas pats teisminis procesas, paauglių gyvenimas mokykloje, įtaigūs veikėjų portretai. O ypač autorė puikiai padirbėjo su knygos pabaiga, jau ko ko, bet jos tokios tai tikrai nesitikėjau.
Pati knyga sukėlė daug emocijų. Privertė prisiminti patyčias mokykloje, manau, jog ne vienas esame susidūręs su tuo, kai tyčiodavosi iš kitų klasės draugų. Ir net stebino tai, jog suaugusieji nekreipė dėmesio ir ignoravo tą faktą, jog patyčios yra tokia opi problema. Ir iki ko tai galų gale privedė..
Knygą rekomenduoju perskaityti tiems, kam norisi jautrios, įtraukiančios bei sukrečiančios istorijos. O ypač rekomenduoju pedagogams. Tikrai verta dėmesio istorija.

Tai mano pirmoji pažintis su šia autore ir pasirodo pažinčiai pasirinkau visiškai netipišką jos kūrybai žanrą, netipišką ir kiek kitonišką knygą. Pažintis sėkminga, norisi paskaityti kitas autores knygas, sužinoti, o...

Tai mano pirmoji pažintis su šia autore ir pasirodo pažinčiai pasirinkau visiškai netipišką jos kūrybai žanrą, netipišką ir kiek kitonišką knygą. Pažintis sėkminga, norisi paskaityti kitas autores knygas, sužinoti, o kokia ji visgi yra, kokia ta jos maniera rašant įprasto jai žanro knygas.
Šis detektyvas susiskaitė labai lengvai. Charakteriai sakyčiau gluminantys: psichopatas vaikinas, įsimylėjęs Doroti ir priklausomas nuo jos. Doroti - lengvabūdiška moteris, besimėgaujanti vyrų dėmesiu, įkliūvanti į Luiso manipuliacijos pinkles. Bei kažkur aplink juos šmėžuojantis naivusis Polas, kurio ateitis su Doroti neaiški. Pabaiga visgi skaitytoją palieka alkaną, tačiau tuo pačiu ir pačiam leidžia įjungti vaizduotę ir sukurti galvoje savo pabaigą. Patiko :)

Siužetas įtraukė nors ir charakteriai nepasirodė labai įdomūs, unikalūs. Mergina labai vaikiška (nors jai 29-eri), įsimyli detektyvą, kuris ją gelbsti. Vis dėlto siužetas rutuliojasi įdomiai, užkabina įvairios detalės,...

Siužetas įtraukė nors ir charakteriai nepasirodė labai įdomūs, unikalūs. Mergina labai vaikiška (nors jai 29-eri), įsimyli detektyvą, kuris ją gelbsti. Vis dėlto siužetas rutuliojasi įdomiai, užkabina įvairios detalės, norisi sužinoti pabaigą, todėl knygą automatiškai norisi versti iki paskutinio puslapio, net jei vietomis veiksmas kiek banalus.

Knyga nesužavėjo, nors mintis panaši į "Sėkmė avansu". Istorija liūdna ir depresiška, apie nesubrendėlį svajoklį muzikantą, vienišą moterį išmokusią užmegzti santykius su žmonėmis tik senatvėje ir keistą vaiką....

Knyga nesužavėjo, nors mintis panaši į "Sėkmė avansu". Istorija liūdna ir depresiška, apie nesubrendėlį svajoklį muzikantą, vienišą moterį išmokusią užmegzti santykius su žmonėmis tik senatvėje ir keistą vaiką. Nepasakyčiau, kad knyga įkvepianti, šviesesnė ir įdomesnė tik pabaiga.

Ši knyga - pažintis su vienu žinomiausiu graikų rašytojų N. Kazantzakiu. Visai vykusi, sakyčiau. Keista ir įdomi knyga, apie gana garsų katalikų šventųjų Pranciškų Asyžietį. Jei nebūčiau žinojus apie Pranciškaus...

Ši knyga - pažintis su vienu žinomiausiu graikų rašytojų N. Kazantzakiu. Visai vykusi, sakyčiau. Keista ir įdomi knyga, apie gana garsų katalikų šventųjų Pranciškų Asyžietį. Jei nebūčiau žinojus apie Pranciškaus gyvenimą, sakyčiau galima vadinti šį romaną netgi biografija, ne pačia tiksliausia, bet visgi.

"Su gervėmis į Pietus" yra pirmoji iš aštuonių A. Poškos kelionės knygų. Dabar jį ir Matą Šalčių palikau paliekančius Graikiją ir keliaujančius į kitą žemyną. Kadangi skaičiau ir M. Šalčiaus "Svečiuose pas 40...

"Su gervėmis į Pietus" yra pirmoji iš aštuonių A. Poškos kelionės knygų. Dabar jį ir Matą Šalčių palikau paliekančius Graikiją ir keliaujančius į kitą žemyną. Kadangi skaičiau ir M. Šalčiaus "Svečiuose pas 40 tautų", nejučiomis vis lyginu abu pasakojimus. Ir - nemažam mano nustebimui - jie abu labai skirtingi. Tikriausiai čia tinka posakis, kad keliaudami randame tai, ko ieškome, ir pasaulį matome taip, kokie patys esame.

Pirmiausia - skiriasi tai, į ką labiausiai kreipia dėmesį keliautojai. Šalčiaus stilius - laikraštinis, Poškos - dienoraštinis. Kadangi pirmasis rašė daug laikraščiams, iš pat praždžių mąstė apie knygos išleidimą, jo temos platesnės, rimtesnės, o Poška, atrodo, daug ką perrašė/adaptavo iš savo jaunystės dienoraščio, jį, kaip antropologą, labiausiai domino žmonės. Jo stilius - grubiai tariant - "ką matau, tą dainuoju" Tai nėra blogai, bet gana aiškiai matosi.

Kai Šalčius apie visokias politikas, istorijas labiau leidžiasi, jaunasis keliautojas aprašo žmones, jų papročius, rankdarbius, maistą (jis kur kas dažniau užsimena apie megeles, išgertuves ir susimovimus :) - tai smagu). Kaip pats Poška rašė - kai vienas patraukia į redakcijas, pasidomėti politikos aktualijomis, ekonomika ir pan., kitas traukia į muziejus ir pasišlaistyti po miestą. Matyt, į šį palyginimą labiausiai ir suvesčiau keliautojų skirtumus. Poška skaityti lengviau, smagiau, juokingiau, bet iš jo mažiau gausi "kietos" informacijos apie valstybes (išskyrus Bulgariją, kur jis vėliau ir nemažai pagyveno). Su Šalčiumi daugiau sužinai, su Poška daugiau pajunti.

Priskirčiau šią knygą motyvacinêms. Knyga apie gyvenimą su klaida t.y. vyvenimą. Beata parašė knygą būdama 26 metų, labai jauna, su savo jaunatvišku požiūriu. Būtų labai įdomu perskaityti, ką ji parašytų būdama 50...

Priskirčiau šią knygą motyvacinêms. Knyga apie gyvenimą su klaida t.y. vyvenimą. Beata parašė knygą būdama 26 metų, labai jauna, su savo jaunatvišku požiūriu. Būtų labai įdomu perskaityti, ką ji parašytų būdama 50 metų...Knyga verčia mąstyti, kitaip pažiūrėti į savo ,,vyvenimą", pasimokyti ir pasikeisti, svajoti. Gyvenimas, pagal Beatą - svajonių išpildymas. Labai noriu keliauti: Kroatija, Italija ar kita šalis....Labai daug knygoje motyvacinių minčių darbo, meilės, tėvų, moterų tema. Knygos stilius - tarsi rašytų dienoraštį pati sau ar apie tave...

Aišku, knygos formatas yra labai nepatogus ir ji sveria beprotiškai, tačiau tai suprantama, kadangi visa jos esmė yra ne tekstas, kuris, jei atimtume paaiškinamąsias iliustracijas, sudaryto apie 20 puslapių, o VUB saugomi žemės...

Aišku, knygos formatas yra labai nepatogus ir ji sveria beprotiškai, tačiau tai suprantama, kadangi visa jos esmė yra ne tekstas, kuris, jei atimtume paaiškinamąsias iliustracijas, sudaryto apie 20 puslapių, o VUB saugomi žemės planai. Asmeniškai man, patiko! Labai džiaugiuos, kad atsirado tokio pobūdžio knyga, kuri praverčia ne tik LDK kartografijos tyrinėtojams, bet apskritai žmonėms besidomentiems istoriją. Rekomenduoju vien dėl leidinyje publikuojamų planų!!!