Lietuvoje vyko knygų mugė, tad jos proga į rankas paėmiau “Man Booker” premijos laureato knygą “Tabakininkas”. Ši knyga puikiai tinka šių dienų realijoms - karo beprasmybė, mažumų engimas, sudužę likimai. Siužetas...

Lietuvoje vyko knygų mugė, tad jos proga į rankas paėmiau “Man Booker” premijos laureato knygą “Tabakininkas”. Ši knyga puikiai tinka šių dienų realijoms - karo beprasmybė, mažumų engimas, sudužę likimai. Siužetas trumpai: jaunas Francas išvyksta dirbti į Vieną iš mažo Austrijos miestelio, jis dirba ne bet kur, o pas Vienos tabakininką, kuris puikiai išmano apie cigarus ir cigariles, bet pats nėra rūkęs ir kasdieną skaito laikraščius, jog galėtų tinkamai rekomenduoti skaitinius klientams. Artėja Antrasis pasaulinis karas, tad darosi neramu ir tabakininko krautuvėlėje, nes joje vis lankosi žydų tautybės žmonės, net pats psichoanalitikas S.Freudas. Francas su juo pradeda bendrauti ir pasisemia daug gyvenimiškos išminties, jis net kreipiasi į Freudą dėl meilės reikalų, kai įsimyli čekę kabareto šokėją. Karo baisumai negailestingi, tad vargšas tabakininkas miršta kalėjime, o Francas pradeda vadovauti vienas krautuvėlei. S.Freudas ruošiasi bėgti iš Vienos į Londoną, tad Francas kaip ištikimas draugas nuneša paskutinius du cigarus. Francas lieka vienas - be mylimos čekės, be tabakininko ir be S.Freudo. Artėjant sąjungininkų bombonešiams, palieka krautuvėlę ir pats pabėga slėptis, o pro jo tabako krautuvėlę praeina čekė, lyg prisimindama jų meilę. Deja, ji tik randa dulkes ir laikraščių skiautes vietoj Franco.
Romane vyrauja daug temų, kurios visos viena su kita susijusios. Sudomina romano veikėjo pažintis su S.Freudu - jo paveikslas pasakojime labai ryškus ir įtikinamas. Atrodo, profesorius buvo šmaikštus: “- Jūs parašėte knygų. Daug knygų! Negi jose nėra nieko, kas man pagelbėtų? - Atvirai pasakius, kažin. - Tai kam tada visos tos knygos? - Kartais ir aš savęs klausiu.”
Knygos viršelis tikrai nepalieka abejingų - puikus Vienos vaizdas. Knyga skirta romantikams, mėgstantiems psichoanalizę (galėjo būti ir daugiau S.Freudo įžvalgų), neabejingiems karo temai ir jo baisumams, genocidui. Verta dėmesio.

Kai šią knygą pradėjau skaityti, galvojau, kad ji per daug išgirta. Tačiau po truputį knygos pasakojimo nuotaika įtraukė. Man patiko istorija apie tabakininką, ypatingai įstrigo jaunojo Franco subrendimas nuo naivoko...

Kai šią knygą pradėjau skaityti, galvojau, kad ji per daug išgirta. Tačiau po truputį knygos pasakojimo nuotaika įtraukė. Man patiko istorija apie tabakininką, ypatingai įstrigo jaunojo Franco subrendimas nuo naivoko romantiško iki drąsaus jaunuolio.

Knygą nusipirkau net neskaičiusi apie ką ji bus, tiesiog labai akį patraukė viršelis, kuris atrodo tikrai nuostabiai. Pati knyga skaitėsi tikrai gana sunkiai, nebuvo labai įtraukianti, tikėjausi kažko daugiau. Gal tiesiog...

Knygą nusipirkau net neskaičiusi apie ką ji bus, tiesiog labai akį patraukė viršelis, kuris atrodo tikrai nuostabiai. Pati knyga skaitėsi tikrai gana sunkiai, nebuvo labai įtraukianti, tikėjausi kažko daugiau. Gal tiesiog šiuo metu dar "nesuaugau" šiai knygai, tikrai bandysiu skaityti praėjus kažkuriam laikui.

„Gal taip ir būtų geriausia, galvojo jis, tiesiog stovėti ir nebesijudinti. Tada laikas slinktų pro šalį, ir nebereiktų nei plaukti pasroviui, nei prieš jį spirtis.“

Pradedant kalbėti apie šią knygą, pirmiausia norisi...

„Gal taip ir būtų geriausia, galvojo jis, tiesiog stovėti ir nebesijudinti. Tada laikas slinktų pro šalį, ir nebereiktų nei plaukti pasroviui, nei prieš jį spirtis.“

Pradedant kalbėti apie šią knygą, pirmiausia norisi pagirti tokį nuostabų viršelį! Šiaip nesu tas žmogus, kuris knygas renkasi pagal viršelį ar apskritai tam suteikia daug prasmės, tačiau šis viršelis mane pakerėjo savo grožiu. Ir antras dalykas, kurį norisi paminėti yra tai, kad tai pirmoji šio autoriaus knyga, kurią perskaičiau, „Visas gyvenimas“ dar į mano rankas nepakliuvo. Todėl negaliu lyginti.

Apie ką gi šis „Tabakininkas“? Apie septyniolikmetį Francą Huchelį, kuris, ištikus nelaimei ir netekus pagrindinio motinos ir jo rėmėjo, išvyksta į Vieną dirbti pas tabakininką Otą Trsneką. Jaunas, naivus, baltarankis svajoklis iš nedidelio kaimelio įsisupa į didmiesčio sūkurį, kur jo laukia ypatinga pažintis su S. Freudu, pirmoji meilė čekei Anežkai su nuostabia švarple ir stiprūs sukrėtimai. Jis išvyksta artėjant 1937 metams, deja, Antrojo pasaulinio karo pradžia jau netoli...

Skaitant istorijos pradžią daug kartų nusišypsojau, stebėjausi autoriaus humoro jausmu ir ironija. Juk pradžia beveik kaip iš anekdoto: jaunas mamyčiukas iš kaimo atvyksta į didmiestį, kur nieko nežino, nieko nesupranta, vos išlipus stotyje, jam apsvaigsta galva nuo kvapų ir naujų įspūdžių. Tačiau istorijai įsibėgėjus ne kartą sudiegė širdį, norėjosi liūdnai prikąsti lūpą ir klausti: kodėl? Autorius žongliruoja skaitytojo jausmais, bet tai daro meistriškai, tikriausiai nujausdamas, kur visa tai nuves.

„ – Ne kanalas čia dvokia, – pasakė. – Dvokia laikai. Šitie supuvę laikai. Išgverę, pagedę ir supuvę.“

Kur baigiasi žmogiškumas ir kur jis prasideda? Ar karas yra ta riba, kurią peržengus viskas įmanoma, net ir pamesti savo žmogiškuosius principus ir saugant savo kailį, pasmerkti kitą? Ar įmanoma neperžengti tos ribos? Kaip elgtųsi kiekvienas mūsų, pakliuvęs į tokią situaciją? Į šiuos klausimus tikrai nelengva atsakyti, galvojant apie tai, kad istorija vyksta tokiame skaudžiame laikotarpyje. Antrasis pasaulinis karas, holokaustas. Norisi tikėti, jog netapčiau tokia, kaip mėsininkas, norėtųsi išlikti Francu, tačiau... Ką galiu pasakyti šiltai ir ramiai sėdėdama savo kambaryje, ir gurkšnodama arbatą su medum? Ramybės laikotarpiu galime šaukti, sakyti ką tik norime, tačiau nei aš, nei tikriausiai, daugelis, deja, nežino savo žmogiškumo ar meilės artimui ribos tokiomis situacijomis. Dėl to tokios istorijos mums ir yra reikalingos, kad keltume sau klausimus, kad įsivaizduotume save įvairiausiomis aplinkybėmis ir iškeltume savas žmogiškumo vėliavas.

„O gal toksai ir yra visas gyvenimas: nuo pat gimimo su kiekviena diena po truputėlį tolsti nuo savęs, kol galiausiai iš viso nieko nebesupranti.“

Palyginus, plona knyga, pradžioje lengvai įsiūbuojanti, tačiau paskui priverčianti ne šiaip sau mąstyti, o skaudžiai svarstyti. Praradus pasitikėjimą savo gerumu, verta atsiversti dar ne kartą. Rekomenduoju.

„ – Na, vis dėlto dauguma kelių atrodo man tarsi pažįstami. Bet iš tiesų žinoti kelius ir nėra mūsų lemtis. Mūsų lemtis kaip tik yra jų nežinoti. Mes ateiname į šį pasaulį ne rasti atsakymų, bet užduoti klausimų. Sakytum, klaidžiojame nuolatinėje tamsybėje, ir tik jeigu labai pasiseka, kartais išvystame plykstelint švieselę. Ir tik turėdamas daug drąsos arba atkaklumo, arba kvailumo, o geriausia visko kartu, gali ir pats šen ten palikti savo ženklą!“

Mano vertinimas: 8/10.

Jūs tik pažiūrėkite, kokio grožio yra šios knygos viršelis! Man beskaitant šią knygą vis norėjosi glostyti bei čiupinėti.. 😍

Pasakojimas prasideda 1937 metais, kuomet Francas Huchelis, tuo metu septyniolikmetis...

Jūs tik pažiūrėkite, kokio grožio yra šios knygos viršelis! Man beskaitant šią knygą vis norėjosi glostyti bei čiupinėti.. 😍

Pasakojimas prasideda 1937 metais, kuomet Francas Huchelis, tuo metu septyniolikmetis bernutis, mamos paragintas iškeliauja į Vieną. Senas ponios Huchel pažįstamas priima Francą dirbti savo tabako krautuvėje. Šis didis pokytis atpučia daug naujų vėjų į Franco gyvenimą. Užmegztos naujos draugystės, pirmoji meilė, išdavystė, atradimai bei praradimai.

Man labai labai patiko ši knyga. Be galo vaizdinga kalba bei visas istorijos atpasakojimas. Autorius tiesiog meistriškai pasakoja apie tuometinį laikmetį bei neramius laikus Austrijoje. Daug nenoriu išsiplėsti ir atskleisti Jums šios knygos įdomybių, bet norėčiau pridurti, jog man beprotiškai patiko Franco ir jo draugo profesoriaus pokalbiai, buvo taip gera juos skaityti, ne kartą man sukėlė šypseną.
" - Jūs parašėte knygų. Daug knygų! Negi jose nėra nieko, kas man pagelbėtų?
- Atvirai pasakius, kažin.
- Tai kam tada visos tos knygos?
- Kartais ir aš savęs klausiu."

Tikrai rekomenduoju tiems, kurie pasiilgo geros, nebanalios knygos.