Nors tai yra gana tipiška distopinė istorija, kuriai trūko originalumo ir nenupėjamumo; tempas per lėtas, bet knyga visai neblogai skaitėsi ir tęsinys domina. Deramai primena apie ekologines temas, bet tas daržnas "manding" -...

Nors tai yra gana tipiška distopinė istorija, kuriai trūko originalumo ir nenupėjamumo; tempas per lėtas, bet knyga visai neblogai skaitėsi ir tęsinys domina. Deramai primena apie ekologines temas, bet tas daržnas "manding" - užkliuvo ir man :)

Knygoje pateikiami keletas apsakymų. Visuose juose įvairių socialinių sluoksnių Rusijos žmonės, su savo silpnybėmis, mintimis ir jausmais. Gyvenimas jų niūrokas, net dažnai beprasmis. Ypatingai įstrigo pasakojimas apie...

Knygoje pateikiami keletas apsakymų. Visuose juose įvairių socialinių sluoksnių Rusijos žmonės, su savo silpnybėmis, mintimis ir jausmais. Gyvenimas jų niūrokas, net dažnai beprasmis. Ypatingai įstrigo pasakojimas apie Palatos nr.6 gyventojus.

„Knyga, kad ir labai liūdna, negali būti tokia liūdna kaip gyvenimas.“

Šioje trijų dalių istorijoje mes susipažįstame su dvyniais Luku ir Klausu bei jų rašomu storu sąsiuviniu. Istorija prasideda tuo, kaip mažamečiai...

„Knyga, kad ir labai liūdna, negali būti tokia liūdna kaip gyvenimas.“

Šioje trijų dalių istorijoje mes susipažįstame su dvyniais Luku ir Klausu bei jų rašomu storu sąsiuviniu. Istorija prasideda tuo, kaip mažamečiai dvyniai motinos paliekami pas storžievę, niekad nematytą, senelę, tokiu būdu bandant juos apsaugoti nuo karo didmiestyje. Nepasaint to, kad senelė juos apkrauna įvairiais ūkio darbais, jie randa laiko žaisti keisčiausius žaidimus. Jie vykdo įvairias susigalvotas pratybas vien tam, kad prisijaukintų žiaurumą, kad nieko nebebijotų. Pavyzdžiui, jie kelias dienas nieko nevalgo, gali visą dieną nekalbėti ar vienas apsimesti kurčiu, o kitas akluoju. Kad ir kaip keistai jie augtų, dvynių ryšys yra itin stiprus, jie taryttum nedalomas vienis. Rašytoja mums leidžia tuo patikėti, tačiau įsisiūbavus pasakojimui, supranti, kad rašytoja tave apgavo ir tai, ką skaitei prieš tai, galbūt visiškai toli nuo tiesos.


Kai pradėjau skaityti šią knygą, daugelis ją saičiusių žmonių tvirtino, kad tai viena geriausių, žiauriausių, įsimintiniausių jų skaitytų knygų. Iš dalies esu linkusi su jais sutikti. Bet tik iš dalies. Viena vertus, istorijoje tikrai pilna žiaurių scenų, kurių niekur kitur dar neteko skaityti ir, kur norisi nusukti akis į šoną, tačiau, kita vertus, suvoki, kad tai yra fikcija fikcijoje ir tai gerokai sutrikdo bei sukelia nepasitikėjimą pačia istorija, nors ir žinai, kad tai nėra tikra. Manau, šią knygą geriausiai ir apibūdina pirmoji citata, nes kasdien mes girdime begales baisių dalykų, šiurpstame nuo kiekvieno straipsnio, kur kažkas su kažkuo žiauriai pasielgė ir nustebinti žiaurumu darosi vis sudėtingiau. Realus gyvenimas išties kartais būna daug žiauresnis už vieno žmogaus vaizduotę, nes realiame gyvenime yra daug žiaurių žmonių.

„Kiekvienas savo gyvenime padaro mirtiną klaidą, o kai tai supranta, jau nieko negalima pataisyti.“

Ši knyga man sukėlė daugialypius jausmus. Pirmoji dalis įsiveržė į mintis ir jas purtė, tačiau, skaitant toliau, lydėjo kažkoks nusivylimas, kartais net nesuvokdavau, kas yra kas, kodėl taip, o ne anaip. Nors, žinoma, turbūt tokia ir buvo autorės idėja. Negaliu teigti, jog ši knyga yra prasta, toli gražu. Tačiau ir ne tokia, kurią norėtųsi skaityti keletą kartų. Ją perskaičiusi jaučiausi sutrikusi. Vis neapleido mintis, kad šioje istorijoje, tiem dviem broliam priskirta per daug skaudžių, baisių įvykių. Ir turbūt liūdniausia suvokti tai, kad pasaulyje kažkur tikrai egzistavo panašūs berniukai, kad skaudūs įvykiai, aprašyti šioje knygoje, buvo ar net yra kažkieno realybė. Ir apie tai mąstant, svyra rankos ir norisi, kad realybė būtų gražesnė, jaukesnė ir svetingesnė už visas liūdnas knygas.


Nepaisant mano sutrikimo, rekomenduoju šią knygą. Ji yra tarytum koks filtras, pro kurį perfiltruoji pasaulį aplinkui ir savo gyvenimą, laikmetį.


„Vienas vyras sako:
– Užsičiaupk. Moterys nematė karo.
Moteris atkerta:
– Nematė karo? Sumautas kvaily! Ant mūsų pečių visi darbai, visi rūpesčiai: maitinti vaikus, slaugyti sužeistuosius. O jūs, karui pasibaigus, visi būsite didvyriai. Žuvę – didvyriai. Likę gyvi – didvyriai. Sužeisti – didvyriai. Todėl jūs, vyrai, ir sugalvojote karą. Tai jūsų karas. Jūs jo norėjote, tai ir kariaukit, sušikti didvyriai!“

Šita knyga - kažkoks užsidepresavusių, vienas į kitą panašių berniukų klubas, kurių dalis tikrai turi nemenkų problemų su alkoholio vartojimu.Aš daugiau grožio, prasmės ir įkvėpimo randu Svaro iš GG sindikato gabaluose...

Šita knyga - kažkoks užsidepresavusių, vienas į kitą panašių berniukų klubas, kurių dalis tikrai turi nemenkų problemų su alkoholio vartojimu.Aš daugiau grožio, prasmės ir įkvėpimo randu Svaro iš GG sindikato gabaluose nei šitoje virš 300 psl. knygoje.

///Be to, mano Vilnius kitoks - kur kas gražesnis :)