Kontrynos Jogailaitės likimas neglostė, bet ir visai neužmiršo. Ištekėjo tik sulaukusi 36, kas dabar jau skaitoma vos ne pagyvenus, net neįsivaizduoju, kaip tuomet turėjo žiūrėti. Kelias link karūnos tikrai nebuvo rožėm...

Kontrynos Jogailaitės likimas neglostė, bet ir visai neužmiršo. Ištekėjo tik sulaukusi 36, kas dabar jau skaitoma vos ne pagyvenus, net neįsivaizduoju, kaip tuomet turėjo žiūrėti. Kelias link karūnos tikrai nebuvo rožėm klotas, o jo ir pradžioje visai nebuvo, nes ištekėjo tai už antrojo sūnaus. Karas, kalinimas ir persekiojimai, mirtys...
Nors rašoma, jog lyg "Sostų karai", gal man tiek ir netempė, bet tikrai labai įdomi istorija, sužinojau daug naujų dalykų, kurių nežinojau. Rašymo stiliaus pagaulus, o aš labai džiaugiuosi, jog lietuviškos knygos taip patobulėjo, jog vis rečiau reikia vertinti "kaip lietuvių parašyta".

Tai tikrai pasiteisino ir aš didžiuojuosi galėdamas tai liudyti. Mačiau įrašą apie tai, kaip viena ponia susigrąžino savo vyrą per PRIEST ADU, kuris padėjo jai susigrąžinti buvusį vyrą. Ir mano santuoka žlugo vieneriems...

Tai tikrai pasiteisino ir aš didžiuojuosi galėdamas tai liudyti. Mačiau įrašą apie tai, kaip viena ponia susigrąžino savo vyrą per PRIEST ADU, kuris padėjo jai susigrąžinti buvusį vyrą. Ir mano santuoka žlugo vieneriems geriems metams. Nors nuo vaikystės tikėjau dvasinėmis maldomis, nenoriai bandžiau jį, nes labai norėjau išsaugoti savo santuoką, bet mano didžiausiai nuostabai ADU PRIEST padėjo man susigrąžinti savo vyrą su galingu meilės burtu ir dabar mano santuoka yra tobula, kaip jis pažadėjo. Jei santykiuose išgyvenate sunkumus, atsiųskite jam el. laišką dėl skubios pagalbos. (priestadu@gmail.com) +18502139323

Pradėjus skaityti šį meilės romaną mes susipažįstame su Urte. Ji guli Kauno klinikose, nes įsitaisė dvylikapirštės žarnos opą. Palatos draugė Kristina taip pat su ta pačia diagnoze ir moterys mano, jog visos šios ligos...

Pradėjus skaityti šį meilės romaną mes susipažįstame su Urte. Ji guli Kauno klinikose, nes įsitaisė dvylikapirštės žarnos opą. Palatos draugė Kristina taip pat su ta pačia diagnoze ir moterys mano, jog visos šios ligos nelaimingų santykių dėka.
O dar tas arogantiškas gydytojas Henrikas Tomkus. Vos tik Urtė bando nusišypsoti, gydytojas iš karto susiraukia.
Dar to nėra buvę, tačiau Henrikas niekaip negali išmesti iš galvos savo pacientės Urtės.. Ją išrašius jis mano, jog greičiausiai daugiau gyvenime jų keliai nebesusikirs, tačiau likimas jiems turi numatęs kiek kitokį planą 🤭

Norėjosi šiuo metu lengvo, tačiau įtraukiančio skaitinio, tad ir nusprendžiau susipažinti su Kamilės Birgės kūryba. Ko tikėjausi, tą ir gavau. Netrūko šioje knygoje humoro, pikantiškų scenų bei įdomių veikėjų.
Man patiko autorės humoro jausmas bei šmaikštūs dialogai. Taip pat buvo gera skaityti apie Kauną. Vietas, kuriose teko ir pačiai ne kartą lankytis 🥰
Manau, jog šis meilės romanas tobulai tiktų kaip atostogų romanas. Po truputį artėja vasara, tad jeigu norėsis neįpareigojančio, tačiau smagaus skaitinio, rekomenduoju "Meilė be recepto".

Knyga pasakoja apie Onos gyvenimą Pašilaičiuose, jos draugystes, meiles, gyvenimo pamokas, skaudžius išgyvenimus ir netektis. Nesu tiek istoriškai išprususi, todėl vis laužiau galvą, skaičiavau, ar čia taip galėjo būti, ar...

Knyga pasakoja apie Onos gyvenimą Pašilaičiuose, jos draugystes, meiles, gyvenimo pamokas, skaudžius išgyvenimus ir netektis. Nesu tiek istoriškai išprususi, todėl vis laužiau galvą, skaičiavau, ar čia taip galėjo būti, ar viskas išgalvota. Buvo labai įdomu tas proto jaukimas, ritualai, sienieji papročiai, burtai, viskas taip magiškai ir kiek bauginančiai, vietomis stebinančiai, supinta. Tikrai išskirtinė ir kitokia istorija, kurios džiaugiuosi, jog nenustūmiau į šoną.

Į Chavjero Rašo veterinarijos kliniką užklysta Samanta. Ji ieško pagalbos paklydėliui katinėliui. Nors visad taktiškas bei empatiškas Chavjeras lepteli šį tą, kas Samantą paskatina įrodyti, jog jis klysta.
Kiek vėliau...

Į Chavjero Rašo veterinarijos kliniką užklysta Samanta. Ji ieško pagalbos paklydėliui katinėliui. Nors visad taktiškas bei empatiškas Chavjeras lepteli šį tą, kas Samantą paskatina įrodyti, jog jis klysta.
Kiek vėliau jie nueina į pasimatymą. Jis tampa nepamirštamu. Samanta supranta, jog tokio kaip Chavjeras daugiau neras, o jų santykiai yra paprasčiausiai neįmanomi. Šį kartą jau Chavjeras pasiryžta įrodyti, jog ji klysta.

Šį kartą Abby su užduotimi susitvarko kaip visuomet puikiai. Išlaikytas balansas tarp romantikos bei rimtų, skaudžių temų. Tiek Samantai, tiek ir Chavjeriui gyvenimas pametėjo ne vieną sunkų išbandymą. O šie išbandymai dažnu atveju reikalavo priimti rimtus sprendimus. Mane sužavėjo Chavjero personažas. Tai toks žmogus, kurį manau, jog norėtų šalia turėti kiekvienas 🥹 Be galo empatiškas, rūpestingas, atsidavęs bei mylintis gyvūnus vyrukas ❤️ Ir nors jo vaikystė buvo skaudi, tačiau jis nepaisant to, užaugo nuostabiu žmogumi. Istorija su Vine bei susitikimas su žmogumi, kuris pakeitė jo gyvenimą mane sugraudino.
Samanta.. Taip pat nepaprasta moteris. Ji - turinti puikų humoro jausmą bei atsidavimą šeimai. Šis atsidavimas buvo palaima, tačiau tuo pačiu ir prakeiksmas.
Labai patiko, jog šioje knygoje žmonės iš tiesų kalbėjosi. Ne ignoravo susidariusias problemas, o iš tiesų ieškojo sprendimų.
Autorė jautriai bei gana įtaigiai papasakojo apie gyvenimą su žmogumi, kuris serga demencija. Buvo tikrai jautru 🥹
"Galbūt tai paskutinis dalykas, kurį pamirštame. Arba ic niekada nepamirštame. Ne visiškai. Prarandame žodžius kuriais galėtume išreikšti meilę. Prarandame gebėjimą ją parodyti. Bet niekada neprarandame gebėjimo jos jausti ar atpažinti, kai ją matome. Meilė yra ryškiausia spalva pilkame pasaulyje." 🩷
Ne kartą graudinausi skaitydama šią knygą. Abby, tu ir vėl tai padarei... Tavo istorijos "krenta" tiesiai į širdį 🥹

Eudorai Haniset aštuoniasdešimt penkeri ir ji paprasčiausiai nuo visko pavargusi. Kūnas nebeklauso kaip anksčiau, sveikata senai nebe ta, o aplinkinis pasaulis dažniau liūdina bei skaudina, nei džiugina.
Ji pasiryžta, kol dar...

Eudorai Haniset aštuoniasdešimt penkeri ir ji paprasčiausiai nuo visko pavargusi. Kūnas nebeklauso kaip anksčiau, sveikata senai nebe ta, o aplinkinis pasaulis dažniau liūdina bei skaudina, nei džiugina.
Ji pasiryžta, kol dar yra šviesaus proto, pati nuspręsti kokia bus paskutinė diena šioje žemėje.
Jos tobulą planą sujaukia prie durų pasirodžiusi naujoji kaimynė Rouzė. Ši mergaitė tiesiog trykšta gyvenimu ir ji nori tapti Eudoros drauge.
Ši draugystė atneša į Eudoros gyvenimą tai, ko ji net nemanė trūkstant. Tad jai nebelieka nieko kito, kaip tik pergalvoti savo planą..

Tikrai lengvai skaitoma bei įtraukianti istorija, kuri pasakoja apie draugystę. Tuo pačiu buvo papasakota Eudoros jaunystė bei tai, ką teko išgyventi. Gyvenimas nebuvo gailestingas ir Eudorai teko suaugti gana anksti.
Manau nesuklysiu pasakydama, jog ši knyga tikrai patiks Backman'o istorijų gerbėjams. Man labai patiko Eudoros humoro jausmas, o ir Rouzės charizma įnešė spalvų į visą šią istoriją 💕
Kalba ši istorija apie vaikystę, draugystės svarbą bei tai kas - neišvengiama mirtį. Nors gali pasirodyti, jog tai liūdna knyga, toli gražu. Ši istorija be galo gyva, bei kupina gyvenimo džiaugsmo.
Buvo su malonumu perskaitytas kiekvienas puslapis 🤍
" - Kodėl gyvenimas kartais toks liūdnas?
- Galbūt šitaip jia primena, kad reikia branginti laimingesnes dienas."

Knyga apie tarpusavio bendravimą, jo vystymą, konstruktyvius būdus spręsti kylančius nesutarimus.
Radau nemažai puikių minčių, patarimų, pavyzdžių, bet kampe tyko riebus BET...
Galvojau, gal atsiliepimuose kiek perlenkta,...

Knyga apie tarpusavio bendravimą, jo vystymą, konstruktyvius būdus spręsti kylančius nesutarimus.
Radau nemažai puikių minčių, patarimų, pavyzdžių, bet kampe tyko riebus BET...
Galvojau, gal atsiliepimuose kiek perlenkta, jog labai jaučiasi seksizmas, bet, deja, tenka sutikti, labai užkliuvo, kad apie lytiškai plintančia ligas ir pastojimą reiktų pasakoti tik mergaitėms, tarsi berniukai čia net nedalyvauja, labai keista pozicija. O kur dar homoseksualumas, kuris apibrėžiamas kaip sutrikimas dėl bendravimo ir savo lytiškumo stokos, lyg jei nebūtų stokos, visi būtų "normalūs". Suprantu, jog požiūris praėjusių kartų, bet gal jau laikas adaptuotis.