Nusprendžiau ir aš perskaityti šią populiarią knygą.

Maniau, kad ji manęs visiškai nesudomins, bet nutiko priešingai. Skaitydama ją ne vieną kartą smagiai juokiausi ir tikrai pasibaisėjau makabriškomis scenomis. Jos...

Nusprendžiau ir aš perskaityti šią populiarią knygą.

Maniau, kad ji manęs visiškai nesudomins, bet nutiko priešingai. Skaitydama ją ne vieną kartą smagiai juokiausi ir tikrai pasibaisėjau makabriškomis scenomis. Jos kažkuo man priminė Lars Kepler knygas apie Joną Liną.

Pati tikrai nenorėčiau gyventi tokiame name kaip Adelina, nes ten būtų velniškai baisu. 😀 O ji atrodė tokia drąsi. Ne tik viena apsigyveno nuošalioje vietoje, bet ir savaip kovojo su tuo persekiotoju. Nors ir supratau iš aprašymo, kad įvyks švelniai tariant labai keista Adelinos ir Zeido "meilės" istorija, bet man buvo įdomu skaityti. 🙂 Na tokios neįprastos knygos tikrai nesitikėjau. Man tas dark romance yra naujas žanras, kurį nusprendžiau išbandyti iš gryno smalsumo, nes romantasy knygas jau truputį pabodo skaityti.

Dar man neteko skaityti tokios knygos kaip "Adelinos vaiduokliai", kuri ir tuo pačiu sužavėtų ir keltų tokį stiprų pasibjaurėjimą.

Kovojau su savimi iki maždaug keturių šimtų puslapių ir vis tik pasibjaurėjimas laimėjo. Jaučiuosi sugaišusi daug laiko be reikalo. Net nežinau ar ką nors dar skaitysiu iš dark romance žanro, nes pažintis su šiuo žanru paliko neišdildomą įspūdį. Čia blogąją prasme.

Dvi žvaigždutes palikau, nes patiko Adelinos ir Dajos juokeliai.

Aš prisimenu, kad seniai norėjau perskaityti šią knygą ir vis abejojau ar verta tai daryti. Bet galiausiai nusprendžiau "Troškimui" suteikti šansą, nes man vis dar patinka knygos apie vampyrus.

Man smagu skaityti Greisės ir...

Aš prisimenu, kad seniai norėjau perskaityti šią knygą ir vis abejojau ar verta tai daryti. Bet galiausiai nusprendžiau "Troškimui" suteikti šansą, nes man vis dar patinka knygos apie vampyrus.

Man smagu skaityti Greisės ir Džeksono pokalbius. Tik nesuprantu, kodėl jis vaidiną merginos gelbėtoją ir tuo pačiu didžiausią priešą. Kažkodėl norėčiau, kad šie veikėjai taptų pora.

Tai pat aš įtariu, kad toje akademojoje yra ne tik žmonių, vampyrų, bet ir kitokių mitologinių būtybių. Tik man sunku suprasti, kas yra kas. Ir džiaugiuosi šituo, kad išlaikoma intriga.

Mačiau daugybę kartų šią knygų seriją lyginant su Stephenie Meyer "Saulėlydžiu". Taip, panašumų yra, bet ne daug ir man atrodo "Troškimas" žymiai įdomesnis. Knyga tokia smagi, kad niekaip negaliu nustoti apie ją galvoti. Taip ir norisi skaityti toliau, nes tikrai negaliu nuspėti, kas bus toliau. 🙂 Manau, kad skaitysiu ir kitas serijos dalis. ❤️

Jau kurį laiką vis žvalgiausi į šį detektyvą. Kažkuo mane ši istorija traukė, tad nusprendžiau, jog pats laikas yra susipažinti su Atiku Prystu 😎

Kūčių vakarą policija gauna pranešimą, jog nuošaliame ūkyje...

Jau kurį laiką vis žvalgiausi į šį detektyvą. Kažkuo mane ši istorija traukė, tad nusprendžiau, jog pats laikas yra susipažinti su Atiku Prystu 😎

Kūčių vakarą policija gauna pranešimą, jog nuošaliame ūkyje nužudyta šeima. Apie nusikaltimą pranešė Ralfas Melanderis, kuris yra šios šeimos narys. Jis mano, jog šį kraupų nusikaltimą įvykdė jo brolis Kameronas. Artimiausias scenarijus tam yra, jog brolis nušovė tėvą, motiną ir seserį, o tuomet nusišovė ir pats.
Detektyvei Makenzei Džouns iš pirmo žvilgsnio ši byla pasirodė gana paprasta bei aiški, tačiau kuo toliau, tuo daugiau naujų detalių paaiškėja.
Į Atiką Prystą kreipiasi Melanderio žmona Alegra. Atikas yra buvęs policijos pareigūnas, tačiau dabar dirba kaip privatus detektyvas. Detalė po detalės, Atikui ima ryškėti visai kitas vaizdas. Ar iš tiesų visą šeimą nužudė Kameronas?

Kokia puiki serijos pradžia! Pradžioje galbūt šiek tiek gąsdino knyga savo apimti, dažnu atveju detektyvai būna kur kas kuklesnės apimties, tačiau pradėjus skaityti šie nuogąstavimai kaip mat išgaravo. Neprailgo nei vienas puslapis. Labai daug teisinių procesų, policijos darbo, o kur dar Atiko "užklasinė veikla" 🤭 Atikas pasirodė kaip neeilinė asmenybė, tačiau tuo jis man ir patiko. Taip pat patiko jo bei jo šuns Bandito bendravimas 🤭 Makenzė taip pat įnešė spalvų į šią istoriją. Tad visi veikėjai savaip "nuspalvino" šią istoriją.
Jau laukiu sužinoti kokie nusikaltimai lauks Atiko toliau, o dar ir knygos atomazgq su šiokia tokia intriga.
Tiesa, pavyko nuspėti, kas iš dalies buvo atsakingas už Melanderių nužudymą, tačiau tai skaitymo malonumo nesugadino.
Kas ieškote įtraukiančio detektyvo, rekomenduoju nepraleisti šio pro akis!

Mariana mokykloje nepritampa, neturi draugų, o Konelis priešingai, todėl apie užsimezgusius jausmus jo prašymu niekam neprasitariama. Keičiantis gyvenimui, keičiasi ir situacijos, bet viena nesikeičia, jie vis randa kelią pas...

Mariana mokykloje nepritampa, neturi draugų, o Konelis priešingai, todėl apie užsimezgusius jausmus jo prašymu niekam neprasitariama. Keičiantis gyvenimui, keičiasi ir situacijos, bet viena nesikeičia, jie vis randa kelią pas vienas kitą.
Mačiau nemažai atsiliepimų apie nuostabią meilės istoriją ir likau gerokai sugluminta. Suprantu, kad meilę suvokiam skirtingai, bet aš mačiau tik susižavėjimą, galbūt norą mylėti ir būti mylimam, bet abipusės meilės taip ir neužčiuopiau. Ir labai toli nuo didingos meilės istorijos, gal daugiau neapsisprendimo, negebėjimo įsipareigot, naudos sau ieškojimo ir dar nemažai raudonų vėliavų, kurios vertė kilnot antakius.

Dar visai nesenai skaičiau "Tik dėl meilės šitaip skauda" ir ši knyga man laaabai patiko 🩷 Tad nekantravau pratęsti pažintį su Toon kūryba.

Lijos šeima kiek neįprasta. Šiuo metu jos namuose gyvena devyni žmonės. Jos...

Dar visai nesenai skaičiau "Tik dėl meilės šitaip skauda" ir ši knyga man laaabai patiko 🩷 Tad nekantravau pratęsti pažintį su Toon kūryba.

Lijos šeima kiek neįprasta. Šiuo metu jos namuose gyvena devyni žmonės. Jos tėvai bei kiti globotiniai. Toks buvo ir penkiolikmetis Džordžas.
Lijos mokyklą pradeda lankyti jaunuolis vardu Teo. Jis gana pasiturintis, tad keista jį matyti valstybinėje mokykloje, tačiau nepaisant finansinės padėties, tarp vaikų užsimezga draugystė..
Dabar Lija jau suaugusi ir pati tapusi mama. Netikėtai ji su dukrele parvyksta į Jorkšyrą. Besisvečiuojant gimtinėje ji prisimena vaikystę, bei tuo metu sutiktus žmones. Vienas iš jų - Džordžas. Ar staiga nutrūkusi draugystė gali ir vėl pražysti?

Man labai norėjosi, jog ši istorija patiktų taip pat kaip ir pirmoji, tačiau nežinau kodėl, bet aš nepajutau ryšio su šia istorija 🫣 Buvo gražu skaityti apie Lijos tėvus bei jų globotinius ir tai kokį žygdarbį jie atliko augindami bei auklėdami tuos vaikus. Ne kiekvienas ryžtųsi tam, ką darė jie. Pagarba už tai ❤️
O visa Teo bei Džordžo istorija man susiplakė į vieną. Nežinau kodėl, tačiau šis pasakojimas manęs nepalietė taip, kaip būčiau tikėjusis. Buvo vienas siužeto vingis, kuris buvo kiek nenumatytas, nes tiesą pasakius, jog to tikrai nesitikėjau.
Gal netinkamas metas, o gal tiesiog ne mano ši istorija. Tad šį kartą knygą vertinu per viduriuką. Beeet aš ir toliau lauksiu naujų Toon istorijų 🤍