Andraius Tapino "Prezidentas" yra įžvalgi ir lengvai skaitoma knyga, tiesa, "trumpo galiojimo". Aš linksminausi ją skaitydama ir greitai supratau, kad ji labiau patinka tiems, kurie bent vidutiniškai gaudosi politikoje ir iš...

Andraius Tapino "Prezidentas" yra įžvalgi ir lengvai skaitoma knyga, tiesa, "trumpo galiojimo". Aš linksminausi ją skaitydama ir greitai supratau, kad ji labiau patinka tiems, kurie bent vidutiniškai gaudosi politikoje ir iš arčiau stebi politikus, tad skaitydami gauna papildomą pridėtinę vertę. Kiti, mačiau, per daug nesužavėti. Tikriausiai skirtumas didžiausias tas, ar skaitai tai kaip literatūrinį kūrinį, ar skaitai su ta pridėtine verte, geriau suvokdamas kontekstą ir tam tikrus juokelius :) Viešųjų ryšių manipuliacijos, dūriai į nugarą, partinės intrigos, verslo interesai, medžioklinis lobizmas, kompromatas ir pan. - viso to čia bus su kaupu.

Man asmeniškai ypač patiko, kur buvo įterpiamos Rusijos manipuliacinės taktikos ir pan. Dalį žinojau anksčiau, bet kai ką naujo perskaičiau. Taip pat pakankamai smagu prikabinti veidus prie personažų - tai gana nesunku, nors esą viskas, kas sutampa tėra atsitiktinumas :P :) Kai kurie gerai "sumorfinti", pavyzdžiui, yra toks Sutkus - čia jis toks korumpuotas leidėjas, kur žiniasklaidą supranta, kaip savo asmeninę kerštavimo ar palaikymo priemonę. Arba tų, kurie jam sumoka :) Šiaip Sutkus yra toks verslo konfederacijos vadovas (personažo išvaizdos aprašymas puikiai atitinka realybę ir turi panašų "vibe'ą" :D). Iiiir mes turime tokį įdomesnį laikraštį kaip "Respublika"... :) nesu nei vieno gerbėja, tad man aiškiai knygoje patiko šito chimeriško personažo nusiuntimas į smirdintį performansą :D

Žodžiu, labai smagu matyti kasdienio gyvenimo aktualijas šioje išgalvotoje (nors liežuvis ne itin apsiverčia taip sakyti) istorijoje.

Šitą knygą prieš rinkimus siūlyčiau paskaityti visiems. Į daug dalykų, kas vyksta galėsite pažvelgti kitu žvilgsniu. Tikriausiai didelės dalies "trolinimo" ir pati nepagavau, tikriausiai reikės paskaityti ir po ketverių metų prieš kitus rinkimus :)

Šiaip gal duočiau ir penkias žvaigždutes, bet, kadangi A. Tapino "Vilko valanda" ir "Maro diena" vis tik patiko labiau, tad nusprendžiau laikytis nuoseklumo :P

Tikrai nesuprantu dėl kokių priežasčių ši knyga sulaukė nemažai liaupsių.

Pagrindinė kūrinio veikėja Žiuljeta gyvena savo ramų, monotonišką gyvenimą, kuris kasdien teka įprasta nuobodžia vaga. Ir štai, vieną rytą,...

Tikrai nesuprantu dėl kokių priežasčių ši knyga sulaukė nemažai liaupsių.

Pagrindinė kūrinio veikėja Žiuljeta gyvena savo ramų, monotonišką gyvenimą, kuris kasdien teka įprasta nuobodžia vaga. Ir štai, vieną rytą, pakeliui į darbą, pati nesuvokdama kodėl, ji spontaniškai iššoka iš traukinio. Kamuojama nerimastingų minčių, skubėdama, ji blaškosi Paryžiaus gatvelėse ir netikėtai stabteli prie didžiulio sandėlio vartų, tarp kurių įkišta... knyga! Lyg užhipnotizuota atsiduria pastato viduje, kuriame šeimininkauja ponas Suleimanas su dukra Zaida. Paslaptingo nepažįstamojo kabinetas pilnas knygų. Žiuljeta sulaukia pasiūlymo tapti platintoja. Periodiškai aplankyti Suleimaną ir pasiėmus po krūvelę knygų, jas nemokamai išdalinti žmonėms, atsižvelgiant į tai, ko šiuo metu jiems reikia. Tikintis, kad knygos mintis pakeis skaitančiųjų požiūrį ir paskatins pokyčiams. Ir staiga, viskas pasisuka keista linkme.

Pati knygos idėja ganėtinai įdomi. Primena Nina George – Levandų Kambarys. Kuriame pagrindinis herojus yra knygų pardavėjas, dirbantis laive, o knygas kiekvienam pirkėjui parenka atsižvelgdamas į tai, kokie vidiniai išgyvenimai šiam neduoda ramybės. Ne veltui savo darbo vietą vadino „plaukiojančia literatūrine vaistine“.

Paprastai romanuose logikos neieškau, tačiau šis išties privertė suabejoti, neįtikino savo turiniu. Pats kūrinys sakyčiau labai neišbaigtas. Rašytas lyg paskubomis, su didelėmis spragomis. Daugelį dalykų sunku suprasti, nes viskas vyksta tiesiogine to žodžio prasme – prabėgomis. Aprašyta trumpais, kapotais epizodais. Tikslus, kuriuos atlieka veikėjai, turėjau suformuoti pati, remiantis siužeto nuotrupomis, nes pasakojimas pats iš savęs nepateikė atsakymų kas ir kodėl vyksta. Ne ne. Nepatiko.

Barbora Radvilaitė - viena žinomiausių asmenybių Lietuvos istorijoje, gyvenimas trumpas, bet visko pilnas - meilės, neapykantos, intrigų ir pavydo. Knygoje Karalienė Barbora aprašomas gyvenimas - nuo pažinties su Žygimantu...

Barbora Radvilaitė - viena žinomiausių asmenybių Lietuvos istorijoje, gyvenimas trumpas, bet visko pilnas - meilės, neapykantos, intrigų ir pavydo. Knygoje Karalienė Barbora aprašomas gyvenimas - nuo pažinties su Žygimantu Augustu iki mirties. Autorius pasirinko gana įmantrų rašymo stilių, tekstą įdomu skaityti.
O ir šiaip pagalvojus kokių niekšų būta Lietuvos istorijoje...

Nuo pat šios knygos pasirodymo be galo norėjau ją perskaityti. Nors šiek tiek anksčiau draugė buvo man ją rekomendavusi, tačiau tuo metu ji dar nebuvo išversta į lietuvių kalbą. Tad vos tik gavusi siuntinuką naujų knygų,...

Nuo pat šios knygos pasirodymo be galo norėjau ją perskaityti. Nors šiek tiek anksčiau draugė buvo man ją rekomendavusi, tačiau tuo metu ji dar nebuvo išversta į lietuvių kalbą. Tad vos tik gavusi siuntinuką naujų knygų, čiupau šią net nedvejodama.

1942 - ųjų metų balandį Leilas Sokolovas buvo ištremtas į Aušvico koncentracijos stovyklą.
Leilas gabus bei išsilavinęs jaunuolis, kuris kalba net keliomis kalbomis, tad šitai jam padeda tapti tatuiruotoju, kuris žymi naujus atvykusius kalinius.
Vieną dieną dirbdamas Leilas pastebi merginą, kuri laukia eilėje, kuomet bus ištatuiruotas jos skaičius.
Taip pamažu tarp Leilo ir Gitos užgimsta meilė. Vardan kurios jie yra linkę nepasiduoti ir išgyventi net ir patį baisiausią košmarą..

Tai buvo nuostabi išlikimo ir besąlygiškos dviejų žmonių, meilės istorija.
Tik MEILĖ jiems padėjo pačiais baisiausiais laikais ir tik jos dėka jie nepasidavė bei išgyveno.
Tai - istorija, kurioje žmonės nepaisydami juos supančio pavojaus, bei giltinės kvėpavimo į nugarą, ryžtasi padėti vienas kitam..
"Jis negali nieko padaryti - tik jaustis dėkingas. Jis žino turintis skolą, kurios negali grąžinti dabar, čia, o kai pagalvoja, neįstengs grąžinti niekados."
Buvo vietų, kurias skaitydama nesuvokiau, kaip žmonės (sunku juos net taip ir pavadinti) galėjo elgtis kaip žvėrys.. Kiek mirė nekaltų žmonių.. O svarbiausia vaikų.. Man tai buvo nesuvokiama ir jokiais būdais nepateisinama.
Tačiau skaitydama apie tai, kaip Leilas stengėsi, o ne tik stengėsi, bet ir padėjo daugeliui žmonių.. Bent tuo metu minėtas siaubas užsimiršdavo ir buvo taip gera, jog dar vis išliko žmogiškumas.. Nepaisant visko.
Ši meilės istorija kiek kitokia, bet ji buvo pati tikriausia, nes išgyveno net ir pačius sunkiausius laikus.
Kaip ir supratote, Leilas su Gita kartu nugyveno gražų gyvenimą, kurį be galo vertino, nes žinojo, jog kiekviena išaušusi diena - dovana.

Kažkokiu būdu detektyvas tapo melodrama. Pastarojo žanro nemėgstu, todėl šiek tiek suerzino. Gaila: galėjo tapti tikrai geru mistiniu detektyvu, o tapo saldžia meilės istorija. Tik paskutinis skyrius istoriją lyg ir...

Kažkokiu būdu detektyvas tapo melodrama. Pastarojo žanro nemėgstu, todėl šiek tiek suerzino. Gaila: galėjo tapti tikrai geru mistiniu detektyvu, o tapo saldžia meilės istorija. Tik paskutinis skyrius istoriją lyg ir sugrąžina į vėžes.