Labiausiai sužavėjo kokybė. Visada rašau apie turinį, tačiau paėmus į rankas šią knygą, norėtųsi akcentuoti jos kokybę. Stori puslapiai, gražios iliustracijos, turinio pateikimo forma (netaupant vietos). Viskas apgalvota...

Labiausiai sužavėjo kokybė. Visada rašau apie turinį, tačiau paėmus į rankas šią knygą, norėtųsi akcentuoti jos kokybę. Stori puslapiai, gražios iliustracijos, turinio pateikimo forma (netaupant vietos). Viskas apgalvota ir išties labai gražu.

Išgyrus viršelį, pereiti prie kūrinio sudėtinga. Man ši knyga pasirodė apie... nieką. Be jokios aiškios paskirties. Sakyčiau, kad tai kažkas panašaus į autorės pamąstymus apie gyvenimą. Prisiminimai, kelios taisyklės kuriomis ji vadovaujasi, šiek tiek biografijos. Skaitant, knyga tiesiog alsuoja pozityvu ir švelnumu, tačiau jokios vertės ji man nesukūrė. Smarkiai per daug ir per dažnai vartojama frazė „puodelis kavos“ sukėlė dirbtinumo jausmą. „Jūra, jūra, jūra“ – taip pat. Tai tikrai nebuvo knyga „kasdieniam įkvėpimui“ kaip skambiai nurodyta ant viršelio. Man asmeniškai silpnoka.

Nežinau ar aš pasikeičiau nuo tada, kai skaičiau "šokoladą" kuris tiesiog pavergė, ar knyga ne tokia gera kaip pirmoji, bet gero įspūdžio nepaliko, didžiąją knygos dalį buvo dirbtinai kuriama įtempta nuotaika, o problemų...

Nežinau ar aš pasikeičiau nuo tada, kai skaičiau "šokoladą" kuris tiesiog pavergė, ar knyga ne tokia gera kaip pirmoji, bet gero įspūdžio nepaliko, didžiąją knygos dalį buvo dirbtinai kuriama įtempta nuotaika, o problemų priežastys ir dramos istorija išdėstyta per porą puslapių, kažkaip nusivyliau, nors ir daug dėmesio buvo skirta vidiniams herojų išgyvenimams, gražus ir malonus rašymo stilius.

🐭 Roman Gary “Aušros pažadas”

Knygos pradžia buvo daug žadanti. Vos pradėjus skaityti, pagalvojau: vau, koks specinis rašyno stilius, minčių dėstymas, pats turinys! Bet visas įspūdis silpo su kiekvienu knygos...

🐭 Roman Gary “Aušros pažadas”

Knygos pradžia buvo daug žadanti. Vos pradėjus skaityti, pagalvojau: vau, koks specinis rašyno stilius, minčių dėstymas, pats turinys! Bet visas įspūdis silpo su kiekvienu knygos puslapiu. Jei dar pirmus du skyrius buvo pakankamai įdomu skaityti, tai trečiame skyriuje tiesiog vilkausi. Galbūt tam padarė įtaką tai, kad trečiame skyriuje vis mažiau matome rašytojo mamos veikimo, o ji, turiu pripažinti, ir yra viso šio autobiografinio romano ašis ir neeilinė asmenybė. Aišku, man, auginančiai sūnų, šis romanas tarsi leido atsimerkti ir suprasti, kaip neretai motinos dusina vaikus savo lūkesčiais ir spaudimu tapti tokiais žmonėmis, kurie atitiktų jų įsivaizdavimą. Ir kaip vis dėlto svarbu laiku nukirpti bambagyslę.

Kai parsinešiau knygą namo - nustebau, kad ji tokia plona ir galvojau, kad labai greitai ją perskaitysiu. Klydau.
Nors prisiskaičiau apie knygą tikrai nemažai teigiamų atsiliepimų - ji man visai nepatiko.
Skaitėsi sunkiai ir...

Kai parsinešiau knygą namo - nustebau, kad ji tokia plona ir galvojau, kad labai greitai ją perskaitysiu. Klydau.
Nors prisiskaičiau apie knygą tikrai nemažai teigiamų atsiliepimų - ji man visai nepatiko.
Skaitėsi sunkiai ir lėtai. Rašymo stilius pakrikas ir nepatrauklus. Visiškas minčių kratinys.
Gal koją pakišo mano įsivaizdavimas, o gal suklaidino anotacija, kad tai bus pasakojimas apie paauglystę tik atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje su tų dienų aktualijomis ir paauglių įpročiais. Na, pradžia TARKIM ir įsipaišo į tai, ką tikėjausi čia rasti (nors visai ne taip, kaip galvojau), tačiau nuo maždaug 50psl paauglystė baigiasi.
Galbūt visas pasakojimas man tolimas, nes paauglystę praleidau ne Vilniuje, tačiau labai panašiu laiku. Visgi nieko čia artimo sau neradau.
O nuo knygos vidurio - iš vis egzistenciniai paistalai, kurie tik dar labiau atgrasė. Ypač erzino vardai, vietovardžiai ir sakinių pirmosios raidės rašomos mažosiomis raidėmis. Matyt, čia taip nevykusiai buvo bandoma atvaizduoti paauglių rašymo stilių.