Nesu skaičiusi daug tokių knygų, kuriose kaip ši būtų nagrinėjama tokia skaudi bei pažeidžiama tema. Iš mano pusės aplodismentai autorei, nes mano manymu, ji savo darbą atliko tobulai. Sarah labai nuosekliai aprašė...

Nesu skaičiusi daug tokių knygų, kuriose kaip ši būtų nagrinėjama tokia skaudi bei pažeidžiama tema. Iš mano pusės aplodismentai autorei, nes mano manymu, ji savo darbą atliko tobulai. Sarah labai nuosekliai aprašė teisminį procesą, kuriame buvo nagrinėjama išžaginimo byla. Buvo nelengva skaityti tam tikrais momentais, nes tikrai sunku ir įsivaizduoti,ką teko vargšei moteriai patirti.. Autorė taip pat ji labai subtiliai atskleidė, koks yra elitinių politikų gyvenimas ir kaip jie manosi, jog jiems įstatymas negalioja.. Bei savo charizma jie gali "sutvarkyti" visus reikalus.. Kad ir kas tai bebūtų. Džiaugiuosi, jog autorei to neteko patirti ir ši knyga tik jos vaizduotės vaisius, tačiau verta paminėti, jog ją parašyti įkvėpė realus įvykis. Romanas tarp Jungtinės Karalystės ministro pirmininko Noriso Johnsono bei apžvalgininkės Petronellos Wyatt. Taip pat tikiu, jog ši istorija ne šiaip sau vos tik pasirodžiusi tapo tarptautiniu bestseleriu bei buvo išversta į kiek daugiau nei 22 pasaulio kalbas.
Rekomenduočiau tiems, kam norisi sukrečiančio, skandalingo bei intriguojančio pasakojimo. Bent aš šios knygos negalėjau paleisti iš rankų, iki pat pabaigos.

Detektyvas, kurį lengva skaityti ir sunku padėti į šalį. Įvykių epicentre - saviironiškas "moksliukas" biologijos profesorius, kuris savo metodais bando išsiaiškinti žiaurius nusikaltimus, ir tai prideda savitumo ir...

Detektyvas, kurį lengva skaityti ir sunku padėti į šalį. Įvykių epicentre - saviironiškas "moksliukas" biologijos profesorius, kuris savo metodais bando išsiaiškinti žiaurius nusikaltimus, ir tai prideda savitumo ir unikalumo šiai knygai.

Ši istorija mano dėmesį prikaustė nuo pat pirmųjų knygos puslapių. Man asmeniškai ji skaitėsi labai lengvai. Autorus labai tikroviškai bei nuosekliai aprašė gyvenimą psichiatrijoje bei ten dirbančių gydytojų...

Ši istorija mano dėmesį prikaustė nuo pat pirmųjų knygos puslapių. Man asmeniškai ji skaitėsi labai lengvai. Autorus labai tikroviškai bei nuosekliai aprašė gyvenimą psichiatrijoje bei ten dirbančių gydytojų kasdienybę. Skaitydama "Tylioji pacientė" vis spėliojau, kaip gi pasisuks siužetas. Ir kas gi slypi už viso to.. Deja, nei vienas iš mano spėjimų nepasitvirtino, tad galiu pasakyti, jog autorius savo darbą atliko puikiai. Tokios knygos atomazgos net ir aš nesitikėjau. Drąsiai ją rekomenduoju trilerių gerbėjams. Bemiegė naktis garantuota!

Tai trečioji skaityta šios rašytojos knyga. Ir nors autorės pasakojimo braižas man patinka, pastebėjau, kad knygose siužetas tas pats: mylimųjų suartėjimas, išsiskyrimas, kūdikis, happy (or not at all) end‘as. Tik...

Tai trečioji skaityta šios rašytojos knyga. Ir nors autorės pasakojimo braižas man patinka, pastebėjau, kad knygose siužetas tas pats: mylimųjų suartėjimas, išsiskyrimas, kūdikis, happy (or not at all) end‘as. Tik kiekvienoje istorijoje šiek tiek kitokios aplinkybės. Nors ir recenzija knygos galiniame viršelyje intriguoja, tačiau pats pasakojimas manęs neįtikino. Lūkesčiai perkant knygą buvo dideli, o skaitinys vangokas. Kyla įtarimas, kad arba autorę apleido kūrybinis įkvėpimas, arba po „Laiško“ ir „Paslapties“ ji užmigo ant laurų. Šiame kūrinyje man SMARKIAI pritrūko emocijos, intrigos, impulsyvumo, užsidegimo. Ir nors regis psichiatrinėje ligoninėje veiksmas turėtų suktis be atvangos, skaitymo metu pradėjau nuobodžiauti...

Pasakojimas kaip jau įprasta šokinėja tarp praeities ir dabarties. Į Ambergeito pamišėlių prieglaudą tėvas atveža savo dukterį Eimę, pamažu išaiškėja jos patekimo priežastis. Autoįvikyje žuvus neščiai motinai, dėl jos mirties dukra kaltina save. Aplinkybių verčiama slepia skausmą savyje, emocijų užgniaužimas pažeidžia Eimės psichinę būseną. Jos tėvui su naująja žmona susilaukus dukters, ūmaus pykčio priepuolio metu Eimė bando nusiskandinti pati ir nužudyti kūdikį. Laimei, viskas baigiasi gerai, niekas nenukenčia. Tačiau Eimė patenka į Ambergeito psichiatrinę ligoninę. Čia ją imasi gydyti jaunas daktaras, praktikoje bandantis taikyti naują Sigmund‘o Freudo metodą – psichoanalizę. Pacientė ir daktaras Lambornas įsimyli vienas kitą. Tačiau daktaras supratęs, kad darbo negali painioti su asmeniniu gyvenimu, palieka Ambergeitą ir įsidarbina kitur.

Dalį knygos net nesupratau kas tie pagrindiniai veikėjai, kurių paslaptis turi būti atskleista – pacientė Eimė su daktaru Lambornu, ar ligoninės slaugytoja Elena Krosbi su kolega Daglasu Lijonsu. Informacijos norėta perteikti daug ir įdomiai, na bet kažkaip autorei nepasisekė. Manyčiau, kad daugiau intrigos tokios plotmės kūrinyje būtų padarę jį ženkliai įdomesniu. Tarkim rastasis lagaminas, kurio turinys galėjo būti kur kas paslaptingesnis, sakykim su artimųjų nuotraukomis ir datomis kitoje pusėje; užrašų knygute ar dienoraščiu, iš kurių išplauktų tolimesnis pasakojimas. O dabar jame prikrauta drabužių, kurie turinyje nefigūruoja. Na, tai kokia čia intriga?  Klausimų sukėlė ir pacientės sveikimo istorija. Daktarui Lambornui metus darbą Ambergeite, pasakojimas apie Eimę pasibaigia iškart po gimdymo. Tikrai norėjau sužinoti kaip jai sekėsi terapinis gydymas, kaip ji paliko Ambergeitą ir adaptavosi visuomenėje.

Sakyčiau knyga išpildyta ne iki galo. Arba šiai dienai, mano subjektyvia nuomone, norėjosi „gilesnio“ turinio knygos.

Galiu pasakyti, jog pirmąją pažintį su šiuo autoriumi tikrai užskaitau. Mano akimis kūrinys pasirodė neįpareigojantis, lengvas, jaukus bei kupinas jaudinančių įvykių. Ši knyga puikiai tiks lietingiems rudens vakarams,...

Galiu pasakyti, jog pirmąją pažintį su šiuo autoriumi tikrai užskaitau. Mano akimis kūrinys pasirodė neįpareigojantis, lengvas, jaukus bei kupinas jaudinančių įvykių. Ši knyga puikiai tiks lietingiems rudens vakarams, kuomet norisi pasinerti į kupiną meilės bei nelengvų sprendimų istoriją.
Dar man patiko pats faktas, jog ši istorija nėra tik autoriaus vaizduotės vaisius. Viskas kažkada iš tikrųjų įvyko Tru bei Houpei (vardai pakeisti). Šią knygą rekomenduočiau romantikos išsiilgusiems, bei ją mėgstantiems skaitytojams.

Sunku pasakyti, kokiu būdu ši knyga pateko į mano akiratį ir lentyną apskritai, tačiau tikrai galiu pasakyti, kad ji bus viena iš geriausių ir įdomiausių perskaitytų knygų per šiuos metus. Nors knyga nemažos apimties...

Sunku pasakyti, kokiu būdu ši knyga pateko į mano akiratį ir lentyną apskritai, tačiau tikrai galiu pasakyti, kad ji bus viena iš geriausių ir įdomiausių perskaitytų knygų per šiuos metus. Nors knyga nemažos apimties (senokai beskaičiau tokio storio knygą), skaitosi lengvai, tik kad kartais nepatogu visur su savimi tampytis, dėl to kažkiek prailgėja skaitymo laikas. Kita vertus, knygą galima skaityti kaip tris atskiras (viena knyga galima laikyti dalį apie dramblius,antra - apie vilkus, trečia - orkas), su įvairaus ilgumo pauzėmis, jei kartais kantrybės imtų ir pritrūktų. Nors "Anapus žodžių" nepriminė knygos, kuriai reikėtų kantrybės, norėtųsi greičiau ją perskaityti. Verta ją skaityti ne tik dėl to, kad geriau suprastume dramblių, vilkų ar orkų elgesį, gyvenimą, bet kažkiek geriau ir artimiau pažintume gyvūnų pasaulį apskritai, tame tarpe ir mus pačius, žmones. Užvertus paskutinį lapą norėjosi dar kuo daugiau sužinoti, pažinti gamtą, kuri mus supa. Manau, tai yra gerai, knyga davė tam pradžią. O ją skaityti gali ir reikia skaityti ne tik tiem, kurie yra gamtos fanatikai,bet tiesiog ir tie žmonės, kurie mėgsta paįvairinti skaitomą literatūrą, nori tiesio praplėsti akiratį. Knygą galima skaityti kaip ir tam tikrą romaną- veikėjų čia nemažai, pagrindiniai kiekvienoje dalyje yra,kartais jų neužfiksuoji,kartais pamiršti, bet vis tiek įdomu,kaip jų gyvenimas klostėsi,kaip ir kokiu būdu jis baigėsi. Jei yra abejojančių dėl to ar verta knygą skaityti, manau, pats laikas abejones stumti į šalį! Galų gale,jei suprasit,kad netokios knygos tikėjotės,ne jūsų skonio, visada ją galima užversti ir daugiau nebeatversti:)))