"Nuodas" man tikrai paliko puikų įspūdį, tad nei kiek neabejojau, jog ir naujasis Ilonos romanas man patiks. Ir aš neklydau! Tiesiog pamilau šią istoriją nuo pat pirmojo jos puslapio.
Skaitant buvo galima jausti kiek širdies...

"Nuodas" man tikrai paliko puikų įspūdį, tad nei kiek neabejojau, jog ir naujasis Ilonos romanas man patiks. Ir aš neklydau! Tiesiog pamilau šią istoriją nuo pat pirmojo jos puslapio.
Skaitant buvo galima jausti kiek širdies bei šilumos buvo sudėta į šią istoriją. Tikrai labai vaizdingi Šveicarijos aprašymai, be galo gyvi veikėjai, originalus siužetas, kvatoti balsu priverčiantys juokeliai.. Scenos, kurias skaitai su gumulu gerklėje, o kur dar karštos scenos.. Kurios tikrai buvo 🌶️
Smiltės personažas buvo tikrai kažkas nerealaus. Nuostabaus gerumo žmogus, kuris gyvenime buvo matęs ir šilto ir šalto. Tačiau nepaisant savo karčios patirties pasirinko tai, kas buvo žmogiškiausia. Man labai patiko jos humoro jausmas bei tiesiog bendravimo manieros. Nors kitiems ji galėjo pasirodyti ir per daug stačiokiška, tačiau man ji buvo netobulai tobula.
Nevertėtų pamiršti ir Kiliano. Labai empatiškas, jautrus bei šeimyniškas vyras. Kiekvienos moters svajonė 🤭 Jis kaip ir Smiltė taip pat kovojo su savo vidiniais demonais ir gydėsi sielos žaizdas. Šie du žmonės padėjo vienas kitam išgyti.
Autorės dėka daugiau sužinojau apie Šveicariją, ten valgomą maistą bei tiesiog šveicarų gyvenimo būdą. Buvo tikrai labai įdomu!
Dar kartą įsitikinau, jog meilės romanai nėra vien tik apie aistrą bei meilės paieškas. Šioje knygoje buvo paliesta ne viena jautri tema. Nors ir ne visos jos man buvo artimos, tačiau skaitant abejinga likti tikrai negalėjau.
Nors iš pirmo žvilgsnio ir galbūt pamanysite, jog tai tik dar vienas eilinis meilės romaniukas, neapsigaukite! Tai tikrai kur kas daugiau ❤️

Elijas stengiasi perprasti savo naująsias pareigas, bet niekaip negali atsitraukti nuo gyvųjų pasaulio, kuris jam jau nebeturėtų rūpėti. Laja bando neleisti Nakties nešėjui gauti paskutinės detalės ir išlaisvinti džinus. O...

Elijas stengiasi perprasti savo naująsias pareigas, bet niekaip negali atsitraukti nuo gyvųjų pasaulio, kuris jam jau nebeturėtų rūpėti. Laja bando neleisti Nakties nešėjui gauti paskutinės detalės ir išlaisvinti džinus. O Helenė siekia perprasti Komendantės suktus žaidimus ir planus, kad išsaugotų Imperiją, savo ir sesers gyvybę. Aplink vis kažkas vyksta ir vyksta visai ne pagal planą, darosi sunku kažką kontroliuoti ir nuspėti, kas laukia toliau. Vis tikėjausi, kad gal jau pagaliau kažkaip viskas stos į vietas, bet vėl detalės susimaišydavo ir paveikslas įgaudavo dar kitokį vaizdą. Na, tikriausiai, buvo ir naivu tikėtis kažkokio išrišimo, kai laukia dar viena knyga.

Nors tai jau tryliktoji serijos apie detektyvą Robertą Hanterį dalis, tačiau ši serija man nei kiek neatsibodo! Man net atrodo, jog su kiekviena knyga tik geresnė.

Patologė Kerolaina Houv atlikdama avarijos aukos skrodimą...

Nors tai jau tryliktoji serijos apie detektyvą Robertą Hanterį dalis, tačiau ši serija man nei kiek neatsibodo! Man net atrodo, jog su kiekviena knyga tik geresnė.

Patologė Kerolaina Houv atlikdama avarijos aukos skrodimą pastebi neatitikimų, kurie privetčia suabejoti aukos mirties aplinkybėmis. Tad ji kreipiasi į Ypač žiaurių nusikaltimų padalinį. Ji papasakoja Robertui Hanteriui, jog panašu, kad auka buvo prieš mirtį žiauriai ir ilgai kankinta.
Taip po truputėlį Hanteris kartu su savo porininku Garsija ima medžioti žiaurų serijinį žudiką. Kol kas jų turimi pėdsakai - tarso trupiniai, tačiau jie yra tie, kurie taip paprastai nepasiduoda.

Ši knyga kiek kitokia nei prieš tai buvusios. Čia nėra tiek daug žudynių ir besiliejančio kraujo, bet daugiau psichologinių žaidimų. Bet dėl jų, buvo tik įdomiau skaityti! Šį kartą detektyvui Robertui Hanteriui teko tikrai gana sudėtinga mįslė. Jam ir jo kolegai teko viską gvildenti nuo pat mažiausios detalės, kol jie turėjo žudiką atitinkantį paveikslą. Nors lengva nebuvo, tačiau buvo tikrai verta.
Artėjant knygos kulminacijai, jau sulaikiusi kvapą verčiau paskutiniuosius puslapius. Buvo taip gerai! 😎
Carterio knygose niekad nepritrūksta puikaus humoro, logikos bei įtaigių žudikų portretų. Man patiko kaip "Stebintis mirtį" knygos pabaigoje viskas labai gražiai susidėliojo į savo vietas.
Na.. Aš kaip visuomet lauksiu pasirodant naujų knygų.

Nors imdamasi šios knygos tikėjausi kažkokio vieno, metų-metus trukusio tyrimo, panašiai, kaip kiti lietuvių leisti tiriamosios žurnalistikos leidiniai, buvau maloniai nustebinta, kad gavau daugybę persipynusių tyrimų ir jų...

Nors imdamasi šios knygos tikėjausi kažkokio vieno, metų-metus trukusio tyrimo, panašiai, kaip kiti lietuvių leisti tiriamosios žurnalistikos leidiniai, buvau maloniai nustebinta, kad gavau daugybę persipynusių tyrimų ir jų viduryje tikrai neilinio žurnalisto karjeros/gyvenimo istoriją. Daug gero (ir medinio) humoro, daug baisių machinacijų, kurių, dar kart įsitikinu, be pamišusių žurnalistų, niekad nesužinotume.

Puiki, visiškai kitoka fantastika, nei teko susidurti iki šiol. Tačiau reikia pripažinti, kad knyga yra sudėtinga, vertimas taip pat vietomis yra "kampuotas" ir skaitosi sunkiai, bet galiu pasidalinti rekomendacija, kad prieš...

Puiki, visiškai kitoka fantastika, nei teko susidurti iki šiol. Tačiau reikia pripažinti, kad knyga yra sudėtinga, vertimas taip pat vietomis yra "kampuotas" ir skaitosi sunkiai, bet galiu pasidalinti rekomendacija, kad prieš pradėdami skaityti, gerai išstudijuokite knygos pabaigoje esantį "žodynėlį", jis palengvins jūsų kelionę :)

Meilės istorijų karalius parašė dar vieną jausmingą bei jautrią istoriją. Kadaise skaityta "Užrašų knygutė" man paliko neišdildomą įspūdį, tad panorau artimiau susipažinti su šiuo autoriumi.

Kalėdos Manhatane.....

Meilės istorijų karalius parašė dar vieną jausmingą bei jautrią istoriją. Kadaise skaityta "Užrašų knygutė" man paliko neišdildomą įspūdį, tad panorau artimiau susipažinti su šiuo autoriumi.

Kalėdos Manhatane.. Stebuklingas metas, tiesa? Tačiau Megei Dos jis liūdnas. Ji sunkiai serga ir žino, jog laiko nebedaug. Paskutines šių metų dienas ji leidžia savo galerijoje kartu su padėjėju Marku Praisu. Jie kartu puošia kalėdinę eglutę bei tiesiog mėgaujasi vienas kito draugija. Taip besišnekučiuojant Megė jam atskleidžia savo meilės istoriją..
Ji prasidėjo kuomet Megei tebuvo vos šešiolika. Ji atvyko į Okrakoką, miestelį Šiaurės Karolinoje. Čia gyvena jos teta, kuri sutiko priimti nėščią šešiolikmetę į savo namus.
Megė mokosi namuose ir jai pagelbėja Braisas Triketas. Taip po truputį tarp jaunuolių užsimezga ryšys, kuris išauga į šį tą daugiau.

Tai buvo tikrai jautri istorija, kuri manau, jog vienu ar kitu momentu ir mane sujaudino bei palietė.
Nors čia veiksmo nebuvo daug, tačiau skaityti man buvo tikrai įdomu. Nors kartais atrodė, jog yra pateikiama galbūt ir per daug detalių, be kurių būčiau tikrai išsivertusi, tačiau gal tai ir yra Sparkso "kabliukas".
Istorija apie jaunuolių meilę, kuri man pasirodė labai tyra ir graži. Nors Megė atvyko pas tetą nelabai palankiomis aplinkybėmis, tačiau tai nesutrukdė jai sutikti savo gyvenimo meilę.
Šioje istorijoje veiksmas vyksta šventiniu laikotarpiu, tad ši istorija tikrai tinkama skaityti gruodį. Nors čia ir nebus laimingos pabaigos, tačiau istorija tikrai verta būti perskaityta. Mielai pratęsiu pažintį su Sparkso kūryba.

Smalsumas pražudė pelę.. Galima sakyti, jog ir man taip nutiko su šia knyga. Buvo smalsu, kas gi vis dėlto slypi šioje knyhoje, kuri taip garsiai yra aptarinėjama. Ir deja, bet knyga visiškai nepateisino mano...

Smalsumas pražudė pelę.. Galima sakyti, jog ir man taip nutiko su šia knyga. Buvo smalsu, kas gi vis dėlto slypi šioje knyhoje, kuri taip garsiai yra aptarinėjama. Ir deja, bet knyga visiškai nepateisino mano lūkesčių.

Adelina Reili sugrįžta į paveldėtą mirusios močiutės dvarą. Panašu, jog Parsonų dvare ji nėra viena.. Namų koridoriais klaidžioja vaiduokliai, tačiau ne jie Adei kelia baimę.. O paslaptingi įsibrovimai į namus, paliekamos rožės bei grasinnačios žinutės.
Tampa panašu, jog moteris turi persekiotoją.
Dvare Adelina atranda savo prosenelės dienoraščius, kurie pasakoja apie nepažįstamąjį, kuris jai nedavė ramybės. Akivaizdu, jog istorija - linkusi kartotis.

Net nežinau nuo ko ir pradėti.. Numaniau ko galima tikėtis iš dark romance žanro, tad pikantiškos scenos manęs smarkiai nešokiravo, nors ir nesupratau kaip kažkam tokie dalykai gali patikti. Juolab, kai yra daromi prieš moters valią. Na, bet kiekvienam savo 🤭 Beet manęs visiškai neįtikino visa istorija. Skaitant šią knygą Zeidas man kėlė juoką. Jis vaizduojamas kone didvyris, kuris visur lengvai patenka, viską apeina ir joks įstatymas jam negalioja. Nors jis ir atliko gerą darbą bei stengėsi išardyti blogiukų tinklus, tačiau man čia ir nesuėjo galai.. Jo elgesys su Adelina, kirtosi su tuo, kokiu jis dėjosi esąs.
Mane tikriausiai labiausiai intrigavo Adelinos prosenelės dienoraščio ištraukos. Tad tikriausiai šitas dalykas man šioje knygoje ir patiko labiausiia.
Buvo įdomu išeiti iš komforto zonos bei susipažinti su nauju žanru. Kažką dark romance manau, jog norėsiu perskaityti ateityje, bet abejoju, jog tai bus H. D. Carlton knygos.