Prisižiūrėjus šios knygų serijos ekranizacijų ir išlepinta gausybės šių laikų fantastinių knygų tikėjausi kitokios knygos, bet kai susitaikiau su rašymo stiliumi ir maniera, vertinant, kad ji parašyta 1954 m., gal ir...

Prisižiūrėjus šios knygų serijos ekranizacijų ir išlepinta gausybės šių laikų fantastinių knygų tikėjausi kitokios knygos, bet kai susitaikiau su rašymo stiliumi ir maniera, vertinant, kad ji parašyta 1954 m., gal ir gana tos fantazijos ir užmanymo. Trumpai - vaikiška pasaka berniukams.

„... Kartu su jais išgarsėjo ir Sapfo, – kažkoks nuostabus dalykas, nes mes nežinome, kad per tą laiką, kiek siekia atmintis, būtų iškilusi kokia nors kita moteris, galinti su ja bent truputėlį rungtis...

„... Kartu su jais išgarsėjo ir Sapfo, – kažkoks nuostabus dalykas, nes mes nežinome, kad per tą laiką, kiek siekia atmintis, būtų iškilusi kokia nors kita moteris, galinti su ja bent truputėlį rungtis poezijoje...“
(Strabo, XIII, 2,2-3 c. 617)

Turbūt daugelis žmonių su antikine literatūra sieja Homero vardą ir, žinoma, garsiuosius jo kūrinius „Odisėja“ ir „Iliada“, dar kas girdėję ar skaitę antikines tragedijas (dažnu atveju ir priverstinai). Gaila, kad tarp Antikos autorių dažnai pasiklysta ir yra primirštama Sapfo. Teigiama, jog Sapfo galimai gimė apie 640 m. pr. Kr., Lesbo saloje. Turėjo mergaičių mokyklą, kurioje mergaitės buvo mokomos šokių, muzikos, gražaus elgesio. Sapfo buvo pirmoji poetė sudrebinusi nusistovėjusias poezijos formas, ji pirmoji pradėjo rašyti intymią poeziją, atskleisdama joje savo giliausius jausmus, kartais galbūt juos ir sutirštindama. Deja, manoma, kad Sapfo dėl nelaimingos meilės ją suvedžiojusiam Faonui, nušoko nuo Leukatės uolos. Per tiek tūkstančių metų apie ją sklandė nemažai legendų, paskalų, kažkas apie jos gyvenimą atsiliepė dviprasmiškai, vienaip ar antraip vertino jos ryšį su mokyklos mergaitėmis. Ir visai nenuostabu, juk per šitiek laiko faktai, tikrosios žinios po truputį vis nutrupa į praeitį ir šiandienos žmogui jau neįmanoma patvirtinti ar paneigti, kaip buvo iš tiesų.

Man pavydžioji gamta

neparūpino didelio grožio,
savo gabumais todėl
grožį atsverti turiu.
Aš nedidukė esu,
bet aprėpia šalis tolimiausias
mano šlovė, nes pati
vardo didybę kuriu.

Sapfo knygelę pastebėjau netyčia slampinėdama bibliotekoje, jos vardą buvau girdėjusi, tačiau ką ir kaip ji rašė – neturėjau nė žalio supratimo. Atsivertusi nustebau. Jos poezija mane nunešė į nelaimingos meilės prisiminimus, joje radau pavydą, pyktį, ilgesį, aistrą ir panieką. Priminė man moteriškos draugystės šilumą ir gylį. Šiai poezijai jau ne vienas tūkstantis metų, tačiau šiandien ji vis dar aktuali. Žinoma, priklausomai nuo to, kaip į ją pažvelgs šiandienos viskuo pertekęs skaitytojas. Jei ieškosite įmantrių metaforų ar palyginimų, šito galbūt čia ir nerasite, tačiau rasite tyrą ir gryną praeityje ištirpusių jausmų liudijimą.

Čia, o gražuoli, atbėk ir prigluski
prie mano krūtinės!
Ne, neprašau pamylėt,
leisti mylėti prašau!
Kol aš rašau,
iš akių man liejasi ašarų rasos, –
va, pažiūrėki, kokie
drėksta sumirkę klanai!
Jeigu nusprendei išeit,
Mandagiau gal galėjai išeiti
ir pasakyti bent tiek:
„Lesbo mergaite, sudie!“

Ir mūsų meilės skausmai bei vienatvė nusitęsia voratinklio gija į praeitį, šimtais, tūkstančiais metų. Nes jeigu ir yra kas nekintamo – tai meilės skauduliai ir triuškinantis vienatvės dvelksmas. Gera jausti, kad šiandienos vienatvė ir tai, kas likę žmogiško visuomet mus jungs su praeitimi. Kol gyvas žmogus – tol gyvi jausmai ir tol mes esame susieti. Galime paguosti save, kad nesame nei vieninteliai, nei vieniši šioje liūdnoje meilės kovoje nei praeities, nei dabarties perspektyvoje.

Marius Povilas Elijas Martynenko į lietuvių literatūros pasaulį šviežiu oro gūsiu įskriejo staiga. Pradėjęs nuo tinklaraščio „Praeis“, 2018-aisiais persikėlė į knygos „Be penkių pasaulio pradžia“ puslapius,...

Marius Povilas Elijas Martynenko į lietuvių literatūros pasaulį šviežiu oro gūsiu įskriejo staiga. Pradėjęs nuo tinklaraščio „Praeis“, 2018-aisiais persikėlė į knygos „Be penkių pasaulio pradžia“ puslapius, neilgtrukus, po metų pasirodė ir dar pora knygų: poezijos ir tekstų rinktinė „Praeis“ ir galiausiai išgrynintas poezijos, parašytos 2011-2019 metais, rinkinys „mirtingumo įrodymai“. Ne tik knygomis, bet ir savo išskirtine, vingiuota, jauno, vos 27-erių metų, gyvenimo istorija ir saviieška sužavėjo jaunąjį skaitytoją, iškrintantį iš įprastų visuomenės rėmų. „Mirtingumo įrodymai“ – išgrynintoji poezija, skambėjusi per knygos pristatymus, skaityta ir girdėta jau šen ar ten, tačiau pagaliau vienoje, aiškioje rinktinėje. Poezija žemiška, pulsuojanti jaunatviška gyvybe, tiesi, be įmantrių metaforų ar žodžių raizginių, kartais galbūt vulgari, bet juk ir gyvenimas vulgarus, o kartkartėm ir brutalokas.

Mariaus Povilo Elijaus Martynenko kūryboje išsiskiria tamsos, tylos motyvai, ieškoma ir visai nebanaliai užčiuopiama meilė, neįprastais palyginimais apsvarstomas tikėjimas. Juodu ant balto eilėraštyje „nihilizmas“ parašyta: „bet aš esu. / ir ši tamsa yra / mano, / kaip ir / aš esu / jos.“ Tačiau čia nėra grynasis nihilizmas, besiveržiantis iš kai kurių kitų, ypač vyresnių autorių kūrybos. Šiuose eilėraščiuose tamsa būna šviesi, kad ir kaip tai paradoksalu. Juk jauno žmogaus, o ir kūrėjo, gyvenime yra begalė paradoksų. Dėl to ir tamsa gali būti šviesi, nes ji dar nėra gryna, ji dar neklampina į neišbrendamą praeities prisiminimų ir nuoskaudų pelkę, dar yra vilties iš jos išbristi. Eilėraštyje „beveik aš“ persipina tamsa ir tyli viltis: „tu manęs neprisiminsi, / bet prisiminsi tą tamsą / o tai jau beveik aš“.


Mirtingumą įrodyti šiandien pravartu. Ne tam, kad žmogus gyventų baimėje, tačiau būtina gyventi parengtyje būti gyvu, kartas nuo karto prisimenant, kad amžinai toks nebūsi. Kai dabartį gali užuosti švaria uosle ir sąžine, kai dar ne kasdien kamuoja kaltės dėl praeities klaidų, tol gali projektuoti dabartį. Eilėraštyje „linijos“ pasakojama apie tai, kaip bare dažnai galima pastebėti žmones, žiūrinčius į savo rankas ir, kad yra trys žvilgsnių į rankas tipai: „kiek daug jos padarė; / kiek daug jos galėtų padaryti; / kiek daug jos būtų galėjusios padaryti. / iš visų trijų žvilgsnių paskutiniojo / neištrina joks kiekis alkoholio.“ Kol dar nereikia trinti alkoholiu svarstymo, kiek jos būtų galėjusios padaryti, tol yra viltis, tol dar galima žiūrėti, kiek rankos padaryti gali, be išpūstos pompastikos ar motyvacinių kalbų, nes juk, cituojant eilėraštį „kas ten tiksi“: „kiekvienas lavonas ant everesto kalno / kadaise buvo labai motyvuotas žmogus.“

Meilė priskiriama kasdienybės sferai, atsisakant įprastų klišių, apsuptų skraidančiais pilve drugeliais, kaip eilėraštyje „ksenofobija“: „ir myliu tave, / aišku, kad myliu. / ką dar su tavimi daryt“. Geismas primityvus, dialogo principu neatskleidžiant jokios gelmės, o juk grožis vis laviruoja ant ribos, vis dažniau praranda bet kokią gelmę : „-ką tu darai su savo geismu? / - nieko. / - o ką jis daro su tavim? / - būna labai gražu.“ Sausoka, geižena gerklę, deja, nei geismo, nei malonumo nesužadina.

Andrius Mamontovas kažkada yra ištaręs legendinę, iki šiol vis prisimenamą frazę: „Esi jaunas tol, kol dar lieka pirmų kartų.“ Dar norisi pridėti, kad esi jaunas tol, kol turi šviesą kasdienybės tamsoje. Kol turi prabangą mirtingumą įrodinėti, dar ne kasdien su juo gyvendamas. Ačiū už priminimą, Mariau Povilai Elijau Martynenko! Šiandien svarbu prisiminti, bet o jei rytoj į(si)rodinėti jau nebereikės?..

Įsivaizduokite, gyvenate išpuoselėtuose namuose, ten jums gera ir jauku, turite net kelis savo nuosavus kambarius, kur galite tyliai ir ramiai pabūti su savimi, o gal pagroti ar tapyti. Staiga vieną rytą pabundate ir jūsų...

Įsivaizduokite, gyvenate išpuoselėtuose namuose, ten jums gera ir jauku, turite net kelis savo nuosavus kambarius, kur galite tyliai ir ramiai pabūti su savimi, o gal pagroti ar tapyti. Staiga vieną rytą pabundate ir jūsų ramybės priebėga dingsta, jūsų kambarys išnykęs. O gal jo ir nebuvo...? Gal visa tai buvo sapnas? Arba, jeigu žinotumėte artimųjų tikslią mirties datą? Jeigu kasnakt užklystumėte į keistą kino teatrą žiūrėti filmą, kuris niekada nesibaigia? Kuris ištrina ribas tarp jūsų gyvenimo ir filmo herojės? Jeigu kažkas jums karts nuo karto vis atsiųstų laišką su trimis pasirinkimais, kurie lemtų ne tik jūsų paties, bet ir artimųjų gyvenimą? Jeigu pasirinktum mirtį? O jei ne savo?

Labiausiai mėgstu tokią prozą, kur realybė švelniai persipina su sapnu. Kur lyg ir viskas įmanoma, tačiau kasdienybė ir buitis neleidžia įsisapnuoti. Daugiasluoksnę prozą, giliai įsirėžiančią į atmintį ir žadinančią vidinį parimusį mąstytoją: „O tikrai... Kas būtų, jeigu..?" Šiuose apsakymuose ir apysakose daiktiškasis, materialusis pasaulis yra klausiamas, ar iš tiesų egzistuoja, ar iš tiesų jis yra toks svarbus ir kas būtų, jei tai, kas mums svarbu, staiga išnyktų be pėdsako?


Atsakanti literatūra yra geras sutvėrimas, tačiau klausianti yra dar geresnis. Kai literatūra klausia, tu imi ieškoti atsakymo savyje, mėsinėti savą sielą ir gali tuose kloduose tiek daug atrasti... „Rojalio kambarys“ yra viena tų knygų, kuriai reikia laiko pasiekti skaitytoją. Kurią nešiojiesi mintyse, nejučiomis ją prisimeni ir įvertini (o gal ir įsivertini) tik vėliau. Skaitant Jaroslavo Melniko kūrybą atmosfera dažnai būna tokia specifinė, gal kiek niūroka, tačiau perskaičius visa tai išsigrynina į tuos tikruosius klausimus.

Nors praėjusiais metais skaityta „Anoreksija“ tapo prasčiausia skaityta knyga ir ją prilyginau seksizmo vadovėliui pradedajnčiajam, „Rojalio kambarys“ rašytoją man išteisino. Esu toks žmogus, kuris nepasiduoda ir bando suprasti, išteisinti tai, kas man nepatinka. Jaroslavas Melnikas su šia knyga išteisintas! Ar ilgam? Nežinia. Nepasiduosiu, nes šiaip ar taip lentynoje dar tyliai mane kviečia „Maša, arba Postfašizmas“.

Geri apsakymai ir apysakos. Rekomenduoju mėgstantiems giliau pasikapstyti, neplaukiojantiems paviršiuje.

Mano vertinimas: 8/10.