Man patinka šios autorės sukurtos istorijos ir veikėjai. Įdomu stebėti drąsias ir protingas moteris, jų priimamus sprendimus, sugebėjimą įveikti visas gyvenimo negeroves. Šį kartą Didi ir vėl padeda įdomioji Flora, ir...

Man patinka šios autorės sukurtos istorijos ir veikėjai. Įdomu stebėti drąsias ir protingas moteris, jų priimamus sprendimus, sugebėjimą įveikti visas gyvenimo negeroves. Šį kartą Didi ir vėl padeda įdomioji Flora, ir kaip supratau, rašytoja dar pratęs šios neeilinio likimo moters istoriją. Labai patiko 😉

Įdomi istorija. Sunku ją iškart įvardyti kaip detektyvą, nes pasakojama nuo pačios pradžios, kaip viskas prasidėjo, kokie ir kaip tarp herojų susiklostė santykiai, kaip tai atvedė į nusikaltimą. Veikėjai nemalonūs, jų...

Įdomi istorija. Sunku ją iškart įvardyti kaip detektyvą, nes pasakojama nuo pačios pradžios, kaip viskas prasidėjo, kokie ir kaip tarp herojų susiklostė santykiai, kaip tai atvedė į nusikaltimą. Veikėjai nemalonūs, jų poelgiai dažnai atstumiantys, bet pačiuose paskutiniuose puslapiuose viskas paaiškinama.

Greitai skaitėsi ši knyga, perskaičiau vos per porą vakarų. Tačiau negalėčiau pasakyti, jog man ji labai patiko. Esu skaičiusi tikrai stiprių trilerių ir šis man pasirodė "skystokas". Erzino pagrindinės veikėjos elgesys....

Greitai skaitėsi ši knyga, perskaičiau vos per porą vakarų. Tačiau negalėčiau pasakyti, jog man ji labai patiko. Esu skaičiusi tikrai stiprių trilerių ir šis man pasirodė "skystokas". Erzino pagrindinės veikėjos elgesys. Kiti personažai taip pat pasirodė kiek dirbtinoki. O ypač žavusis Džonis. Man asmeniškai pritrūko įtampos bei intrigos. Manyčiau, jog tiems, kurie mėgsta švelnesnius trilerius, ši knyga turėtų patikti. Aš esu įpratusi prie įtemptesnio siužeto.
Šį trilerį rekomenduočiau tiems, kurie dar tik pradeda pažintį su trilerio žanru, ar nori knygos, kurioje būtų mažiau įtampos. Lengvas trileris, kuris greitai bus "suvalgytas".

Istorija pasakojama nuo 1900 metų, kada gimė herojus Lazaris Lindtas iki 1996 ar 1997 metų, kai Lazario Lindto jau nebėra tarp gyvųjų, bet yra jo anūkė Lidočka. Bet, aišku, pasakojimas yra apie jo moterys. Tai jos...

Istorija pasakojama nuo 1900 metų, kada gimė herojus Lazaris Lindtas iki 1996 ar 1997 metų, kai Lazario Lindto jau nebėra tarp gyvųjų, bet yra jo anūkė Lidočka. Bet, aišku, pasakojimas yra apie jo moterys. Tai jos svarbiausios.

Nežinau, kaip kitų nuomonė, bet man šios rašytojos knyga kažkodėl priminė tokius rašytojus kaip Mopasanas, Stendalis, Hugo, kurie negailestingai mėto ir vėto savo herojus. Leidžia jiems nusiristi iki dugno, paskui leidžia atsigauti, tada vėl susuka taip, kad aikteli, o tada vėl sukontroliuoja padėtį arba paleidžia pasroviui. Tokia ir Marina Stepnova, negaili savo herojams aštrių strėlių. Ištraukia iš veikėjų tamsesnes puses, gal todėl, kad taip reikia, o gal pagal gyvenimą.

Ir man patiko, kad nėra nuseilėtos meilės, viskas taip gyvenimiška ir netikėta. Ne jausmai svarbiausia, o pats gyvenimas ir kaip žmonės moka jį nugyventi. O jausmai, kaip priedas. Ištraukei sėkmingą loterijos bilietą – pasisekė - su šilta meile nugyvensi visą gyvenimą, o jeigu neištraukei – ką gi – teks kapanotis kažkaip pačiam, panirus į svajones. Darbus gali kontroliuoti, bet jausmų ne. Taip gyvenimiška!

Ant knygos viršelio yra mintis į baletą – nušokti puantai. Yra tų šokių, bet nėra taip, kad jie figūruotų visą knygos gyvenimą. Yra tik vienas, vienos herojės gyvenimo etapas.

Axel Munthe - švedų kilmės gydytojas, gyvenęs 1857m. – 1949m.

„Knyga apie San Mikelę“ yra pasakojimas paremtas pačio Axel Munthe gyvenimu.

Ar žinojote, kas ta San Mikelė? Kol neskaičiau knygos, galvojau, kad čia taip...

Axel Munthe - švedų kilmės gydytojas, gyvenęs 1857m. – 1949m.

„Knyga apie San Mikelę“ yra pasakojimas paremtas pačio Axel Munthe gyvenimu.

Ar žinojote, kas ta San Mikelė? Kol neskaičiau knygos, galvojau, kad čia taip vadinamas žmogus. Na, o kadangi, Kapryje taip pat dar neteko apsilankyti... Bet San Mikelė vadinama Axel Munthe pasistatyta vila Kaprio saloje. Žūrėjau per google maps, dabar ten yra veikiantis Axel Munthe San Mikelės muziejus. Na, o buvo taip: apsilankęs jaunystėje Kapryje, gydytojas įsimylėjo Kaprio salą ir Anakapryje, laikui bėgant, įsikūrė ten gyventi. Fantazija statyboms buvo įspūdinga.

Bet knyga nėra apie Kaprį. Įdomus buvo žmogus tas Axel Munthe. Gyveno ir Paryžiuje, ir Romoje, ir Neapolyje choleros metu, lankėsiu Švedijoje pas lapius, pažinojo rašytoją Mopasaną, dirbo su psichiatru Žanu Martenu Šarko, ir mikrobiologu Luji Pasteru, kuris sukūrė skiepus nuo pasiutligės, turėjo nepaprastą ryšį su gyvūnais ir juos labai mylėjo, buvo Paryžiaus ir Romos aukštuomenės daktaras, taip pat nevengė gydyti vargšus žmones, kurie savo dienas leisdavo lūšnose, kopė į Monblaną ir buriavo. Knyga turi ir mistikos. Daktaras kalbėdavosi ir su gyvūnais, ir su vaiduokliais, ir su mirtimi... Ir iš visų tokių skirtingų detalių yra sudėliota istorija.

Juokiausi iš vienos istorijos.
Paryžius, aukštuomenė:
„Visi žavėjosi apendicitu. Apendicitas tuomet turėjo didelę paklausą tarp pasiturinčių žmonių, ieškančių sau ligos. Visos nervingos damos sirgo apendicitu – jei ne tikru, tai bent įkalbėtu, ir jis labai joms pravertė...Todėl ir aš pamažu tapau apendicito žinovu ir dažnai nuo jo gydydavau... Bet kai pasklido gandas, kad Amerikos chirurgai pradėjo kampaniją už visų apendiksų pašalinimą Jungtinėse Valstijose, mano pacientų, sergančių apendicitu, ėmė grėsmingai mažėti... Veikiai paaiškėjo, kad apendicitas baigia savo dienas ir kad reikia sukurti naują ligą, kuri patenkintų visuotinį reikalavimą. Specialistai neapvylė – Į rinką buvo paleista nauja liga, nukaltas naujas žodis, tikra aukso moneta – KOLITAS! Tai buvo maloni liga – apsaugota nuo chirurginio peilio, patenkinanti visų skonį ir pasireiškianti bet kurią akimirką – tereikėdavo jos užsigeisti.“