Pačioje pradžioje vos tik pradėjau skaityti šią knygą, man ji pasirodė gana įdomi. Daug šeimos paslapčių, o ypač tarp dukters bei jos motinos. Kur dar paslaptingas auklės dingimas.. Tačiau kuo toliau skaitant, tuo mano...

Pačioje pradžioje vos tik pradėjau skaityti šią knygą, man ji pasirodė gana įdomi. Daug šeimos paslapčių, o ypač tarp dukters bei jos motinos. Kur dar paslaptingas auklės dingimas.. Tačiau kuo toliau skaitant, tuo mano susidomėjimas pačia istorija mažėjo.. Man pritrūko tos žadėtos tamsos bei įtampos.
Jau artėjant prie kūrinio atomazgos, buvo žinoma kas ir kodėl nutiko, tad pati istorijos pabaiga manęs taip pat labai nenustebino. Tad iš mano pusės sakyčiau, jog toks vienas iš lengvesnių trilerių. Galbūt labiau tinkamas tiems, kas dar tik pradeda pažintį su šiuo žanru.
Tiesa, knyga privertė susimastyti apie tai, jog labai svarbu kokius žmones įsileidžiame į savo namus bei savo gyvenimą..

Meditatyvi knyga. Taip ir įsivaizduoju, kad ją reiktų skaityti atsipalaidavus, atsidavus pasakojimo tėkmei, galbūt net šalia kur tekant upei, atrodo, kad tada ji atsiskleistų dar kitomis spalvomis. Tai filosofinė sakmė...

Meditatyvi knyga. Taip ir įsivaizduoju, kad ją reiktų skaityti atsipalaidavus, atsidavus pasakojimo tėkmei, galbūt net šalia kur tekant upei, atrodo, kad tada ji atsiskleistų dar kitomis spalvomis. Tai filosofinė sakmė suaugusiesiems. Nors aš ne visai su tuo sutinku, manau, kad ji tinkama visiems, o dar ir dvikalbė, tad ją galima skaityti ir lietuvių, ir anglų kalba. Labai sunku nusakyti apie ką šis pasakojimas – apie gyvenimą kaip vandenyną, gyvenimo ciklą, būtį ir jos prasmę. Šioje sakmėje radau ir žmogaus laisvės svarstymą, saviraišką ir neaprėpiamą troškimą išsilaisvinti iš niūrios kasdienybės pančių. Sudėtinga šią sakmę nupasakoti kažkaip racionaliai, nes daugiau prasmės slypi tarp eilučių ir kiekvienam ji atsiskleidžia skirtingai.

Vis dėlto skaitant įžvelgiau nemažai paralelių su „Mažuoju Princu“, pavyzdžiui, kad ir ši citata: „Mielas Vandenyne, tu žvelgi į pasaulį vidinėmis akimis, nes jei žiūrėtum kitaip, tau dangus šį niūrų rytą atrodytų tuščias ir tamsus, – kuždėjo Žaliamėlė“ (p. 42). Nors, žinoma, skiriasi aplinka, vandenyno gelmėmis ir daugybe simbolių, pavyzdžiui, gyvybės medžio – dažno simbolio įvairių tautų mitologijoje. Šiame kūrinyje slepiasi ir nuostabūs dainingi intarpai, turtingi garsažodžiais, tokiais kaip: lylia, lyliu, tū tū tū. O man tai artima ir labai gražu, ir iškart galima pajusti, kiek daug savos širdies autorė sudėjo į šią sakmę, užliūliuojančią turtingu, o ir praturtinančiu simbolių vandenynu.

Nors lyg ir pavyko kartkartėm žvilgtelti į tą vandenyno, gyvenimo ir ramybės gelmę, vis dėlto kažko galiausiai pritrūkau ir skaitydama šį pasakojimą labiau jaučiausi kaip po tuo ledu nardanti žuvis, bandanti pagauti saulės spindulius, tik jie lieka ten – kažkur anapus ledo. Manau, kad labiausiai ji prakalbintų ir galbūt leistų žvilgtelti giliau „Mažojo Princo“ gerbėjus, ieškančius ramybės, įkvėpimo ir paskatos pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Galėtų įkvėpti tuos, kurie ieško šiuo metu gyvenime šviesos, gėrio, bando atsakyti į klausimus apie savo keistumą ar išskirtinumą.

Beklampodama šiuose eilėraščiuose nusikėliau į snieguotą lauką kur pamiškėj, kur išvaikščiojau savo nemigą, sukdama ratus ir išėjau, o atsigręžus pamačiau purviną ratą ir savo žingsnius, nežinia, gal palikusius...

Beklampodama šiuose eilėraščiuose nusikėliau į snieguotą lauką kur pamiškėj, kur išvaikščiojau savo nemigą, sukdama ratus ir išėjau, o atsigręžus pamačiau purviną ratą ir savo žingsnius, nežinia, gal palikusius žymes ne tik snieguotam lauke, bet ir širdyje (gal ir ne tik savo). Toks vaizdinys visai pelnytai mane lydėjo, nes šie eilėraščiai – klampūs, kupini sniego, purvo, mirties, meilės ir ilgesio, bet galiausiai vis tiek sugrąžinantys į širdies namus.



2



aš norėčiau kad mudu nubudę

viens į kitą alsuotume tyliai

alsuotume tyliai kol lyja

tingėtume keltis kol lietūs

nuplauna sudegusį miestą

tik ilgesį miesto palieka



kai virš mūsų susiglaudžia sienos

(12 p.)

Kartkartėm ir pavargdavau klaidžiodama šiuose eilėraščiuose, kovodavau su struktūra, kol atsiverčiau 113 puslapį, kur mane pasitiko „budėjimas“ ir viskas aplinkui nutirpo. Pradėjau niūniuot kartu su Razausku ir staiga vėl atsidūriau bemiegėj nakty dvyliktoj klasėj. Labai aiškiai atsimenu, o ir pajaučiu, kaip sėdėjau anuomet naktį, klausiaus Razausko ir bandžiau klijuoti sudaužytą širdį, atrodė, tai niekuomet nesibaigs ir ašaros liejos upeliais, o dar reikėjo ruoštis visokiems bandomiesiems egzaminams. Taip lietuvių bandomajam visai netikėtai nugulė ir Vytauto Stankaus eilės, skambėjusios Razausko balsu. Ir viskas buvo gerai. Širdies gal tada ir nesuklijavau, prireikė daugiau laiko, bet žinau, kad Razauskas ir Stankus anuomet man padėjo išbūti. Išbūti, kai viskas aplinkui dūžta ir skauda, kartais ir oro pritrūksta. Kokia vis dėlto poezija yra galinga. Vien radusi „pabudimą“ žemai lenkiu galvą ir tykiai tykiai bemiegę naktį, po septynerių metų ištariu „ačiū“.



budėjimas



tavo skruostų duobutėse ošia

iš blakstienų pražydusios liepos

ir dvi saulės – tik mėlynos mėlynos

ant palangės šešėlį palieka



tavo kaklo duobutėje luotas –

mažas lašas užklojantis dangų

o danguj visos žvaigždės nušluotos

ir jų dulkės prilipę prie rankų



tavo pilvo duobutėje – rytas

tyliai švinta virš kambario rodos

miego langas vos vos pradarytas

ten už jo švelniai lyjantis sodas



tavo sapno duobutėje rūkas –

mažas perlas ištirpęs, tik lašas

kuriame miega jūros arkliukas

išgalvojęs tave ir užrašęs

(113 p.)

„Tarkvinijos arkliukai“ – lyg ir atostogų romanas, nunešantis į Italijos kokį tai kaimelį, alinamą beprotiško karščio. Draugų grupelė atostogauja ten jau ne pirmus metus, tik šįkart atostogos visiškai...

„Tarkvinijos arkliukai“ – lyg ir atostogų romanas, nunešantis į Italijos kokį tai kaimelį, alinamą beprotiško karščio. Draugų grupelė atostogauja ten jau ne pirmus metus, tik šįkart atostogos visiškai nedžiuginančios. Kalnuose, šalia kaimelio, žūsta išminuotojas ir atkeliavę jo senučiukai tėvai niekaip nesutinka pasirašyti mirties liudijimo. O grupelė draugų tarytum darosi pramogą sau ir pateisinimą savo bereikšmėms atostogoms – vis keliauja pas senučiukus ir neša jiems maisto. Nepamenu, ar esu skaičiusi apie tokias nykias atostogas. Rytas prasideda neišsimiegojus, šalta kava, maudynės, mažiausiai trys Bitter Campari, cigaretės, kažkokios neaiškios meilės, nuolatiniai barniai ir dūsavimai, tada tas pats maistas viešbutyje kasdien, padūsavimai, senelių aplankymas, kažkoks neaiškus pergulėjimas pakrūmėj, dar kokie trys Bitter Campari, susipykimas su vaiko aukle, nes ji nuolat priešgyniauja prižiūrimo vaiko tėvams, tada vėl Bitter Campari, cigaretė, pazyzimai, lietaus tikėjimasis ir bandymas miegot... tada vėl viskas iš naujo.

Visiškai nykus romanas, kurio pagrindinės minties net nepavyksta suvokti. Nei ten apie meilę, nei ten apie atostogas, toks apie nieką. Tik pavadinčiau jį dialogų romanu, nes čia labai daug pokalbių, tik, kad jie beprasmiai, nykūs. Niekada nenorėčiau pakliūt į tokias atostogas, su tokiais nykiais, nuobodžiais žmonėmis. Jau geriau tada atostogaut vienai. Neradau nė vieno įdomaus personažo, nė vieno kabliuko, tik kažkokį mykimą myli-nemyli, nori-nenori. Gal tik vienintelis pliusas – tas mažas grybšnis Italijos ir vasaros. Turiu nuojautą, kad tas žuvęs išminuotojas galbūt buvo koks gilesnis simbolis, kurio aš neiššifravau, bet, jeigu atvirai, man net nebuvo įdomu tai daryti.

Dažniausiai knygose įžvelgiu kažkokią savitą prasmę, pasiimu kažką daugiau nei vien tik jos siužeto vingius, tačiau šįkart galiu nebent, kaip tie atostogautojai dejavo dėl savo atostogų, padejuot prisiminus juos. Nors ką čia, perskaičiau ir pamiršiu.

Nesu dažna tokio pobūdžio knygų skaitytoja, tačiau, pačios nuostabai, nuo šios knygos negalėjau atsitraukti, jau nuo pat pirmųjų puslapių įsitraukiau į šią istoriją ir galiausiai vieną vienišą naktį nenuėjau miegoti...

Nesu dažna tokio pobūdžio knygų skaitytoja, tačiau, pačios nuostabai, nuo šios knygos negalėjau atsitraukti, jau nuo pat pirmųjų puslapių įsitraukiau į šią istoriją ir galiausiai vieną vienišą naktį nenuėjau miegoti tol, kol nepabaigiau jos skaityti. Na, žinoma, po to laukė visiškai bemiegė naktis, kai kiekvienas krepštelėjimas tamsoje audrino mano vaizduotę ir kaskart priminė ką tik užverstą knygą. Savijauta gal ir nebuvo pati maloniausia, tačiau kaskart pažiūrėjus true crime filmukus, serialus ar perskaičius tokią knygą, pagalvoju, kad gal ir gerai kartais perkrauti savo savisaugos sistemas, nes kaip patogiai ir jaukiai mes gyvenam, visai pamiršę, kad kartais gal reiktų pasisaugoti (jokiu būdu ne perdėtai!).

Skaitant tokią knygą nori nenori susimąstai, kaip kažkam liguistai svarbu valdyti, spręsti kito žmogaus likimą. Nulemti jis gyvens, ar ne. Kai skaitai fikciją, visiškai kitaip į kūrinį ir reaguoji. Bet kai skaitai tikrą istoriją, kaip ši, negali patikėti, kokie žiaurūs kartais būna žmonės. Kaip gaila tų nekaltų suluošintų likimų. Kaip gaila skyrybų dėl šito padaro sukeltų traumų, gaila neišsipildžiusių svajonių. Ir kone visada sakau, kad tai, kas vyksta realybėje, tamsoje, yra daug žiauriau už grožinę literatūrą.

Vis dėlto pažvelgus iš kitos pusės, man gaila ir dar vienos šio žudiko aukos – knygos autorės Michelle McNamara. Viena vertus, jos tyrimas nemenkai prisidėjo prie žudiko sugavimo, ji laiku vis pajudindavo vieną ar kitą bylos kabliuką. Tačiau kaina, kurią ji sumokėjo, mano nuomone, per didelė. Netgi panašu į fanatizmą, kai niekas kitas aplinkui nesvarbu, nei dukrelė, nei vyras, nei pačios sveikata, tik ši byla. Deja, vaistai ir nuovargis taip ją nualino, kad ji nesulaukė netgi žudiko demaskavimo ir sugavimo dienos. O gaila... Kita vertus, tyliai žavėjausi Michelle McNamaros užsispyrimu ir ryžtu. Juk tai nebuvo nei tiesiogiai su ja susiję, nei jos darbas. Bet ji nepasidavė iki paskutinės savo gyvenimo dienos. Bet kaip rasti tą aukso viduriuką, kaip nepakenkti sau?..

Man šios knygos sukeltų jausmų tikriausiai užteks mažiausiai metams. Bet buvo verta juos sužadinti. Seniai jaučiau ir tokį įsitraukimą į istoriją, kai negali paleisti knygos iš rankų, ir tokį siaubą bei pasišlykštėjimą. Ar ji verta perskaitymo? Be abejonės!

Dar taip nebuvo, kad nežinočiau ką pirmiau paminėti, pliusus ar minusus 😄 kas svarbiau, ar tai kas labai patiko, ar tai kas erzino 🙈 Ir nebuvo, kad taip patikusi knyga, tuo pačiu ir erzintų 😄 Erzino tai, kad didesnė...

Dar taip nebuvo, kad nežinočiau ką pirmiau paminėti, pliusus ar minusus 😄 kas svarbiau, ar tai kas labai patiko, ar tai kas erzino 🙈 Ir nebuvo, kad taip patikusi knyga, tuo pačiu ir erzintų 😄 Erzino tai, kad didesnė dalis istorijos pateikta atvirkštine tvarka, kad reikėjo pastoviai pačiai rikiuoti savo mintis, kad nepasiklysti ir nesusipainioti 🙈 pripažinsiu buvo iššūkis 🙈
O štai sužavėjo pirmiausia minčių dėstymo būdas, toks turtingas, kad atrodo net sakinys iš vieno žodžio neparašytas veltui 🙂 Iki šiol žinojau tik vieną tokį autorių, kurio minčių dėstymas taip patiko. Ir be abejo, rašytojos sugebėjimas taip supinti įvykius ir taip įtraukti skaitytoją. Manau tas pateikimas atbuline tvarka būna iššūkis ir autoriui. Gal pabaigoje tikėjausi kažko įspūdingesnio, bet bendrai paėmus knygą vertinu labai gerai 🙂👍

Puiki knyga. Ėmiau skaityti šiek tiek skeptiškai nusiteikusi, kad nieko čia gero nebus... O bet...
Nuostabi knyga apie kasdienius dalykus paprastai, bet ne prastai, o giliai ir jautriai. Net ašarojau pabaigoje. Įkvėpimo paimta...

Puiki knyga. Ėmiau skaityti šiek tiek skeptiškai nusiteikusi, kad nieko čia gero nebus... O bet...
Nuostabi knyga apie kasdienius dalykus paprastai, bet ne prastai, o giliai ir jautriai. Net ašarojau pabaigoje. Įkvėpimo paimta ir filmą pažiūrėjau... neblogas. Bet toli gražu jam iki knygos.
Eilėje jau išrikiuotos kitos autoriaus knygos.