Pati nustebau atvažiavusi į kaimą savo knygų lentynoje radusi šią knygą - niekaip negalėjau prisimint, kaip ji pas mane atsidūrė, kada ir kur ją pirkau, nes dažniausiai tokius dalykus pamenu. Net ir dabar neprisimenu... Bet...

Pati nustebau atvažiavusi į kaimą savo knygų lentynoje radusi šią knygą - niekaip negalėjau prisimint, kaip ji pas mane atsidūrė, kada ir kur ją pirkau, nes dažniausiai tokius dalykus pamenu. Net ir dabar neprisimenu... Bet nesigailiu! Iš pirmo žvilgsnio knyga gali atrodyti šiaip sau - gal ir nebus klaidingas požiūris. Tačiau knygą perskaičius, padėjus atgal į lentyną, praėjus šiek tiek laiko nuo akimirkos, kuomet buvo perskaitytas paskutinis istorijos žodis, supranti, kad ši istorinė fikcija yra šis tas daugiau. Nors gal ir nėra fikcija. Nėra vieningos nuomonės. Bet ir ne tai svarbiausia. Svarbiausia tai, kad knygą pradėjau skaityti kaip nuotykių romaną,su linksmais nutikimais, juokavimais, iš esmėd nerūpestingais personažais. Knygos pabaigoje pradėjau justi, kaip knyga mane slegia, spaudžia. Viskas pasikeitė. Juoko, linksmumo nebeliko. Iš knygos puslapių jutau vienatvę, skausmą, liūdesnį. Nežinau kuo, bet knyga sukrėtė. Sunku tai paaiškinti. Tačiau sukrėsta likau ne tiek knygos pabaiga, kiek apskritai žmonėmis ir kaip greitai pamirštams tuos, kurie mums padarė gerą. Kaip to nevertinam. Man ši knyga vienu metu yra ir nuotaikingaa pasakojimas, ir savo gyvenimą pergalvoti skatinantis kūrinys.