Perskaičiau "Lalagę". Nu ką aš galiu pasakyti. Skaičiau susidomėjusi, labai patiko kalbos turtingumas, įdomios žodžių formos. Jeigu kas tikisi veiksmo, tegu apsiramina. Minčių knibždėlyną - tai tikrai ras. Kaip skaičiau...

Perskaičiau "Lalagę". Nu ką aš galiu pasakyti. Skaičiau susidomėjusi, labai patiko kalbos turtingumas, įdomios žodžių formos. Jeigu kas tikisi veiksmo, tegu apsiramina. Minčių knibždėlyną - tai tikrai ras. Kaip skaičiau R. Šerelytės recenzijoj, "literatūrai tiesiog būtina eikliai šokinėti", tai čia to šokinėjimo per akis. Kartais tas daugžodiškumas vargina. Vis tik patarčiau skaityti, ne tik iš patriotiškumo, bet ir savo malonumui.

Daron Acemoglu savo knygoje gvildena seną, jau nuo Adamo Smito laikų visus ekonomistus dominantį klausimą: kodėl vienos valstybės turtingos, o kitos - ne? Kodėl vienose valstybėse ekonomika ilgą laiką auga, o kitos kuo toliau,...

Daron Acemoglu savo knygoje gvildena seną, jau nuo Adamo Smito laikų visus ekonomistus dominantį klausimą: kodėl vienos valstybės turtingos, o kitos - ne? Kodėl vienose valstybėse ekonomika ilgą laiką auga, o kitos kuo toliau, tuo labiau skursta? Knygos analizė ir išvados labai įtikinančios: bent jau man tai viena iš tų nedažnai pasitaikančių knygų, kurios sugeba pakeisti nuomonę ir, ją perskaitęs, į pasaulio ekonomiką pradedi žvelgti naujomis akimis.

Acemoglu teigia, jog dauguma skurdžių pasaulio valstybių yra skurdžios ne dėl to, kad ten kvailesni žmonės, ar kad ten gamta pagailėjo resursų, o dėl to, kad skurdą lemia tų valstybių politinė santvarka. Valstybėje sprendimus priiminėja tie, pas kuriuos sukaupta politinė galia (bent jau tol, kol "liaudis" jų nenuverčia), ir jie nebūtinai yra suinteresuoti ekonomikos augimu. Taip, net kiečiausias diktatorius nori, jog jo šalis vystytųsi ekonomiškai, nes tai dažnai didina ir jo asmeninį turtą, bet toks augimas, žiūrint iš jo pusės, yra pavojingas, jeigu jis padaro turtingais naujus žmones, kurie nebūtinai bus diktatoriui palankūs. Diktatoriai visų pirma turi svarbiausią tikslą - išlikti valdžioje, o ekonomikos plėtra ir žmonių gerovė nėra tokia svarbi. Kaip pavyzdį Acemoglu pateikia carinę Rusiją ar Habsburgų imperiją: lyginant su tuo metu jau ganėtinai demokratiškomis Didžiąja Britanija ar Prancūzija, geležinkelių tinklas Austrijoje bei Rusijoje buvo itin skurdus, mat carai ir Habsburgai bijojo, jog investicijos į geležinkelius skatins pramonės augimą, o kartu ir pramonininkų bei verslininkų iškilimą. Juk tai kelia grėsmę feodalinei baudžiavos santvarkai ir gali išvirsti į tokius pat reikalavimus pasidalinti politinę galią su platesne bendruomene. Dar vienas pavyzdys: prieš metus nuversto Mubarako Egiptas, kuriame politinė ir ekonominė galia buvo sutelkta tarp keliasdešimt draugų, kuriems buvo išdalintos monopolijos (tarkime, alkoholio importo teisė buvo duota tik keliems importuotojams, o keli išrinktieji gamintojai ginami dideliais importo muitais). Visiškai logiška, jog ekonomikos augimas būtų stipriau skatinamas, jeigu šalis atsivertų didesnei konkurencijai, bet tai neįmanoma valdant senajam režimui, nes tai pažeistų jų bei jų draugų ekonominius interesus.

Bet nereikia nei diktatūros, kartais panašiai gali įvykti ir demokratijos sąlygomis, kaip ne kartą yra buvę Lotynų Amerikos šalyse. Tarkim, Hugo Chavezas Venesueloje išrinktas demokratiškai, o Kolumbijoje irgi vyksta rinkimai. Tiesa, dažniausiai tokiose šalyse išrinkti vadovai stengiasi rasti politinių kelių, kaip įtvirtinti savo valdžią: naikinamos ar perrašomos konstitucijos, pereinama į premjero postą, kad vėl būtų galima sugrįžti (Rusijos pavyzdys) ir panašiai. Politikai, įgavę ir ekonominę galią, turi visus svertus politinės galios nebeatiduoti. Spiralė žemyn aiški: ekonomika pavergiama politiniam elitui, galima lengvai nepaisyti privačios nuosavybės neliečiamybės ir atimti oponentų turtą, verslininkai pradeda bijoti investuoti savo lėšas, nes jos gali būti atimtos, ekonomikos augimo nebelieka. Viskas pablogėja dar dėl to, jog vienose rankose sukoncentruota ekonominė galia pritraukia oponentus, kurie, prisidengę revoliucija, ją nori perimti, kad irgi galėtų išnaudoti šalies ekonomiką ir valstybė tampa tik tarpusavyje kovojančių klanų įtakos mūšio lauku, kur kiekvieno rankos į save lenktos, nes ilgalaikis požiūris neįmanomas. Tai dažnai galima matyti Afrikos valstybėse, kur vieną diktatorių keičia kiti, nors iš esmės jie tokie patys. Ir dar neaišku, ar tame pačiame Egipte po arabų pavasario kas nors pasikeis, ar visgi naujasis prezidentas netaps tokiu pačiu Mubaraku, tik su kitais draugais. Pakeisti politinę kultūrą nelengva.

Tiesa, Acemoglu neneigia, jog nedemokratinėse valstybėse ekonomikos augimas neįmanomas. Jis net gali būti labai spartus, kaip kad buvo Tarybų Sąjungoje pereinant prie visuotinio industrializavimo ar dabartinėje Kinijoje. Sutelkus valstybės resursus ir daug investuojant galima daug ko pasiekti. Bet tai pasiekiama tik tada, kai politinis elitas nebijo, jog tai gali pakenkti jų politinei galiai. Tarkime, Karibų salose irgi vyravo cukraus plantatorių diktatūra, ir šios valstybės sugebėjo labai sparčiai augti, nes visi valstybės resursai buvo nukreipti į cukraus augintojų skatinimą. Tačiau, toks planinis augimas būna laikinas, jis gana greitai išsikvepia, mat tikrasis ilgalaikio ekonomikos augimo pagrindas yra creative destruction - naikinantis kūrybingumas, kai naujos idėjos dažnai pažeidžia kitų, jau įsitvirtinusių verslininkų interesus. Dar prieš keletą šimtų metų Anglijoje norėta uždrausti verpimo stakles, nes jos sukuria problemų verpėjams, mat jie lieka be darbo - panašiai taip toks naikinantis kūrybingumas planinėse ekonomikose jaukia visus planus. Geriau jo nereikia.

Tad tam, kad ekonomika ilgai ir laimingai augtų reikalingos kelios prielaidos: ekonomika neturi būti varžoma, joje turi laisvai galėti veikti naikinantis kūrybingumas, o politinė santvarka turi būti tokia, kad joje galėtų dalyvauti visi piliečiai ir jokia viena visuomenės dalis negalėtų uzurpuoti politinės galios. Svarbu, jog valstybė netaptų oligarchija, kur ekonominę galią turintys asmenys nepradėtų siekti politinės galios, kad ją galėtų panaudoti apribojant konkurenciją. Taip pat svarbu, kad valstybės politinę galią turintys nepradėtų savintis ir ekonominės galios, į ką galima greitai nukrypti deklaruojant "stiprios rankos" politiką. Nedaug valstybių šiuo metu tvirtai stovi teisingame kelyje.

Įdomūs ir autoriaus pasvarstymai, kas galėtų nutikti Rusijai, Kinijai, ar kitoms valstybėms. Rusija, su dabartine savo politine santvarka, geros ateities neturi, mat šalis valdoma vieno klano, kuris uždirba tik iš naftos bei tradicinės pramonės. Rusijos valdžiai visai nenaudinga skatinti kokias nors inovatyvias ekonomikos šakas: jeigu atsirastų daug milijardierių, kurie uždirbo pinigus iš kokio nors Facebook analogo, jie taptų realūs konkurentai dabartinių oligarchų politinei galiai, tad tikėtina, jog Rusijos ekonomikos augimas ganėtinai ribotas. Kinija irgi gana greitai turės arba stipriau pasukti demokratijos keliu, arba ekonomikos augimas sustos, nes jis pastatytas ant nestabilaus planinės ekonomikos pamato. Daugiausiai gerų perspektyvų turi Brazilija, nes poslinkiai jos politinėje sistemoje lyg ir galėtų užtikrinti jos plėtrą.

Viena geresnių knygų pastaraisiais metais. Labai rekomenduoju.

Manau, kad daugelis iš mūsų yra skaitę bent jau po vieną rašytojo Žiulio Verno (Jules Verne, 1828 - 1905) knygą. Knygos "Penkiolikos metų kapitonas" (1878), "Kelionė į žemės centrą" (1864), "20000 mylių po vandeniu"...

Manau, kad daugelis iš mūsų yra skaitę bent jau po vieną rašytojo Žiulio Verno (Jules Verne, 1828 - 1905) knygą. Knygos "Penkiolikos metų kapitonas" (1878), "Kelionė į žemės centrą" (1864), "20000 mylių po vandeniu" (1869) ar "Kapitono Granto vaikai" (1867 - 1868) yra tapusios literatūros klasika. Mane asmeniškai visados žavėjo dar viena šio talentingo rašytojo knyga - "Aplink pasaulį per 80 dienų". Gal todėl ir pasirinkau ją kaip vieną iš savo 2013 m. knygų iššūkio knygų, kurias pagaliau turiu perskaityti. Taip galėjau išpildyti vaikystės svajonę. Nieko nelaukdama pradėjau knygos paieškas ir netrukus savo rankose jau laikiau 1977 metais "Vaga" leidyklos išleistą leidimą.









Jules Verne




Knygos siužetas yra paprastas ir aiškus. Veiksmas vyksta XIX amžiaus antroje pusėje Anglijoje. Pagrindiniai herojai yra anglų džentelmenas Filijas Fogas ir jo tarnas Žanas Paspartu, su kuriuo susipažįsta jau pačioje knygos pradžioje. Visas įdomumas prasideda tada, kai Filijas Fogas ir "Reformų klubo" nariai susilažina, ar įmanoma apkeliauti aplink pasaulį per 80 dienų. Pagrindinis herojus tam tikslui pasiryžęs paaukoti visus savo turtus, kad įrodytų, kad tai tiesa. Su Paspartu pradėję kelionę, nesitikėjo, kad paskui pradės keliauti ir policijos siųstas agentas Fiksas, kuris įtaria, kad būtent F. Fogas pavogė iš banko didžiulę sumą pinigų ir dabar nori pasprukti iš Anglijos imperijai priklausančių kolonijinių žemių. Kelionė, kuri prasideda Europoje, greitai persikelia į kitus žemynus. Keliaudami jie patiria daug nuotykių, kaip antai Indijoje vaduojant dar vieną svarbią knygos heroję - jauną indę Audą ir pan.





Nesinori jums papasakoti visų svarbiausių bei įdomiausių detalių, nes tada, nebe skaitome patys. Pasakysiu tik viena - Žiulis Vernas puikus rašytojas, kuris panaudojo savo, kaip keliautojo patirtį rašydamas savo knygas. Skaitant jas nusikeli į tas vaizdžiai ir įspūdingai aprašytas vietas, patiri tai ką patyrė herojai. Kiekvienam iš mūsų šio rašytojo kūryba primena vaikystę ir norą keliauti, pamatyti platųjį pasaulį ir įgyvendinti, atrodytų, neįgyvendinamus tikslus bei svajones. Pabaigdama šį savo įrašą, noriu palinkėti šio iššūkio dalyviams siekti užsibrėžto tikslo ir svajonių išsipildymo.

"Stovi obelis įmerkusi šakas į rūką".

"Šeima - tai žmonių, negalinčių išsiversti vieni be kitų, neapykanta".

Čiupau tą Šiškiną ir skaičiau. Ne prarijimu, gan ramiai. Kartais prieš miegą, kartais vakare. Sašenka ir...

"Stovi obelis įmerkusi šakas į rūką".

"Šeima - tai žmonių, negalinčių išsiversti vieni be kitų, neapykanta".

Čiupau tą Šiškiną ir skaičiau. Ne prarijimu, gan ramiai. Kartais prieš miegą, kartais vakare. Sašenka ir Volodenka rašo vienas kitam laiškus. Volodenka apie karą ir save jame. Sašenka apie visą savo gyvenimą. Apie kitų žmonių gyvenimus ir jų pabaigas. Abu giliai. Abu pernelyg aštriai ir įžūliai nukreipia mano akis ten, kur gyvenime nebuvau žvelgęs.

Šiškino talentas neeilinis. Kaip ir Parulskio vertimas. Skaitydamas knygą, jauti, jog rankose aukščiausios prabos reikalas. Panašiai kaip paragavęs super rimtai sutaisytos kavos negali patikėti ką per birzgalą geri namie. Ir praeina visi norai rašyti savo knygą. Nors kiek palaukus, ateina pagarba rašymo amato meistrams. Nusilenki, pabūni, padėkoji.

"Pavargusi ranka skuba ir delsia, užrašydama pabaigoje: laimingas laivas, perplaukęs jūros gelmes kaip ir raštininkas savo knygą."

Kaire kurį laiką mėgau naudotis metro, ypač kai galutiniai pasiįkyrėdavo: 1) į tikslą karuselės principu tave mėginantys vežti taksi vairuotojai; 2) smegenų košę nuo kaukolės ir ausis nuo smilkinkaulio atkratantis ar...

Kaire kurį laiką mėgau naudotis metro, ypač kai galutiniai pasiįkyrėdavo: 1) į tikslą karuselės principu tave mėginantys vežti taksi vairuotojai; 2) smegenų košę nuo kaukolės ir ausis nuo smilkinkaulio atkratantis ar dantis iš žandikaulio palaisvinantis tramvajus; 3) niekad nesuprasi, į kur ir pro kur važiuojantys autobusai, į kuriuos kaip stichinė nelaimė užgriūvančiu vietinių paslaugumu esi įsodinamas akimirksniu, bet paskui po čia pat susibūrusios vietinių tarybos pasitarimo esi persodinamas dar bent tris kartus; 4) ausų būgnelius sprogdinančiu garsu per radiją recituojamo Korano nirvanoje paskendusių vairuotojų pilotuojami pusšimčio metų senumo klebantys mikriakai-maniakai, ant kurių trivietės sėdynės kaip ketvirtąjį turi įsprausti savą užpakalį, pusę žando pro niekad neuždaromas mikriako duris palikdamas šypsoti pakelėse stirksantiems, o kai mikriakas, regis, tuoj tuoj perplyš pusiau nuo keleivių tirštumo, būtinai dar įsikepurnės kokia Montserrat Caballe proporcijų dama su pirkinių ryšuliu ant galvos ir gyva višta po pažastimi.

Vis dėlto mano meilė metro buvo tokia niekinga! - toptelėjo perskaičius šiandieninio egiptiečių novelisto Khaledo al Khamissio debiutinę jau bestseleriu Egipte tapusią knygą "Taxi", kurią sudaro 58 emocingi, šmaikštūs ir taikliai kasdienio Egipto gyvenimo nuotrupas atspindintys Kairo taksistų monologai. Šitai kai kurie literatūros kritikai jau pavadino sakytinės istorijos klasika, kurią kuria 80 tūkstančių taksi vairuotojų, kasdien besigrumiančių Kairo gatvėse, kad sudurtų galą su galu. Būtent - 80 tūkstančių! Mat, autoriaus žodžiais tariant, nepakenčiamos 9-ojo dešimtmečio dienos, kai surasti Ali Babos lobius buvo paprasčiau nei laisvą taksi Kaire - jau praeitis. 9-ojo dešimtmečio viduryje paskelbtu šalies dekretu buvo leista bet kokį automobilį paversti į taksi, ir taip kiekvienas Ahmedas, Mahmudas ir Muchamedas savo net vos judantį kledarą išstūmė į gatves kilnesnei misijai, nei tik tupinti vištas kieme. Kita vertus, tai nebuvo blogiausias sprendimas! Net jei iš pažiūros atrodo, kad Kaire ir taip vairuoja visi, kurie koja jau pasiekia akceleratoriaus pedalą (sakoma, kas nematė Kairo gatvių, išties nepatyrė pasaulio chaoso), iš tiesų tik apie 15 proc. namų ūkių Kaire turi nuosavą automobilį. Be to, nenuginčijama ir tai, kad minėtas dekretas padėjo išgelbėti daugybę kairiečių gyvybių, mat dėl padidėjusios automobilių gatvėse koncentracijos bet kokios transporto priemonės tiesiog įstrigo nesibaigiančiose grūstyse - prieš tai, Pasaulio banko tyrimų duomenimis, avaringumas Kaire buvo vienas didžiausių pasaulyje.

Taigi aštrios plunksnos ir subtilaus humoro mėgėjams arba Kairo mylėtojams al Khamissi "Taxi" bus tikra atgaiva, o planuojantiems užsukti į Kairą knyga pravers ir praktiniais tikslais, kartu su miesto vadovu, tik, gink, Dieve, ne aktualiausio leidimo, o kiek įmanoma ankstesnių dešimtmečių - tokių jau neegzistuojančio miesto vadovų (kuriuose rasite senokai sugriuvusių ar nugriautų istorinių pastatų, viešbučių ar restoranų adresą ir darbo laiką, išnaikintų parkų ar iškirstų sodų aprašymus) vis dar nesunkiai galima aptikti dulkėse paskendusiose mažesnių knygų parduotuvėlių lentynose. Kam?! Kaip sako Kairo taksistai, šalies valdžia pakeičia objektų ar gatvių pavadinimus, bet niekas apie tai nežino, nė taksistai. Net viena iš centrinių istorinių Kairo gatvių, oficialiu pavadinimu Talaat Harb, ir po 50 metų kairiečių vadinama ne kaip nors kitaip, o tik Suleimano Pašos vardu. Tad norint susigaudyti painioje Kairo geografijoje, teks išstudijuoti ir tai. Bet jei įstrigę nebent astronominiais matais išmatuojamoje grūstyje galiausiai spjausite į bet kokią transporto priemonę ir pasileisite po Kairo gatvių chaosą pėsčiomis, žinokit, jūs ne pirmas toks. Kadaise Amerikos ambasadorius Nicholasas Veliotesas, kurio limuzinas pusei dienos beviltiškai nugrimzdo bekraščiame Kairo automobilių liūne, pasielgė lygiai taip pat.

Pavėluotos jaunystės istorija - tiksli ir taikli filosofinio romano antraštė. Stipriausiu laikomas Ericho Marijos Remarko kūrinys - apie infliacijos graužiamą pokario Vokietiją, mėginimą prasigyventi ir tyrą, kitokią meilę....

Pavėluotos jaunystės istorija - tiksli ir taikli filosofinio romano antraštė. Stipriausiu laikomas Ericho Marijos Remarko kūrinys - apie infliacijos graužiamą pokario Vokietiją, mėginimą prasigyventi ir tyrą, kitokią meilę.

Istorijos siužetas niekuo neypatingas, nes tai - istorija apie vidinius išgyvenimus, istorija, kurioje veiksmas - tik priedanga. Dvidešimt penkerių Ludvigui Bodmeriui, pagrindiniam knygos veikėjui, savo jaunystę teko praleisti kare, suluošinusiame ir pražudžiusiame daugybę vokiečių. Simboliška, kad grįžęs į Verdenburgą su savo draugu Georgu pardavinėja antkapius. Tokiu metu, kai Vokietijos pinigai dėl infliacijos netenka vertės valandomis, tenka išmokti pardavinėti gudriau - pasitelkti vaidybą, apsimestiną pagarbą, suktybes. Ludvigui, jaunam poetui, atrama kažko ieškančiai sielai tampa šizofrenija serganti Izabelė. Mergina, besigydanti miesto psichiatrinėje, verčia susimąstyti - kas iš tiesų serga? Mes, nieko nebesuprantantys be lėkštų žodžių, nebesiklausantys tylos, ar ji, sakanti, kad galima gerti mėnulį, girdėti medžius ir gėles. Įsitikinusi, kad galima mylėti pakankamai. Drąsi, nieko nebijanti ieškotoja. Kitokia. Deja, tik iki tol, kol "pasveiksta", ir tampa viena iš mūsų.

Romane tvyrantis mirties ir meilės kvapas, lengvas humoras, nuolat lydimas karčios ironijos, dažnai verčia liūdnai šyptelti. Kritikų vadinama ciniška, rimta knyga filosofiniais pamąstymais prasilenkia su laiku, tikrove ir skatina neatimti patiems iš savęs to, ką karas atėmė iš Ludvigo ir kitų kariškių - jaunystę ir galimybę gyventi.

Sophie Kinsellos knygos apie dėl parduotuvių pamišusią Rebeką populiarios visame pasaulyje. Šįkart norėčiau aptarti naujausiąją serijos dalį "Mini Shopaholic".

Ši knyga pasakoja tolesnius Bekės nuotykius tik dabar juose...

Sophie Kinsellos knygos apie dėl parduotuvių pamišusią Rebeką populiarios visame pasaulyje. Šįkart norėčiau aptarti naujausiąją serijos dalį "Mini Shopaholic".

Ši knyga pasakoja tolesnius Bekės nuotykius tik dabar juose dalyvauja ir Minė - Rebekos ir Luko dviejų metų dukra. Posakis "Obuolys nuo obels netoli rieda" čia puikiai tinka. Vieni pirmųjų mergaitės žodžių skamba taip: VISA, Starbucks, sale ir taip toliau. Daugeliui veikėjų toks mergaitės elgesys kelia rūpestį, tačiau tik ne jaunajai mamytei. O ji ir taip turi dėl ko rūpintis. Rebeka privalo visiems įrodyti, kad ji GALI išlaikyti paslaptį ir suorganizuoti slaptą vakarėlį vyrui su itin mažomis išlaidomis.

Sophie Kinsellos romanai puikiai tinka lengvam vakaro skaitalui. Autorė turi talentą prikaustyti skaitytojo dėmesį ir priversti kaip reikiant kvatoti. Matyt, dėl šių priežasčių jos knygos taip gretai išgraibstomos iš knygynų lentynų.

Kadangi kiek žinau šios serijos dalies kol kas nėra išleistos lietuvių kalba, knygą siūlau visoms angliškai skaitančioms ir paprastas, bet šiltas istorijas mėgstančioms merginoms bei moterims.

XIX a. pabaiga. Veiksmas vyksta Niujorke. Aprašomas mitais apipintas "nekaltybės amžius'' - Niujorko aukštuomenės gyvenimas ir papročiai. Skaitydama romaną jaučiau veikėjų eleganciją, išprusimą ir gerą toną. Niujorko...

XIX a. pabaiga. Veiksmas vyksta Niujorke. Aprašomas mitais apipintas "nekaltybės amžius'' - Niujorko aukštuomenės gyvenimas ir papročiai. Skaitydama romaną jaučiau veikėjų eleganciją, išprusimą ir gerą toną. Niujorko visuomenė - siauras pasaulėlis, kurį valdo senų pažiūrų besilaikantys žmonės. Čia daugybė draudimų, taisyklių, veidmainystės ir nuobodulio.

Pagrindinis romano herojus Niulandas Arčeris inteligentiškas ir gerbiamas Niujorko aukštuomenės narys. Jis ruošiasi vesti jam tinkamą nuotaką Mėją Veland. Mėja buvo įkūnyta ramybė, pastovumas. Sužadėtinė Niulandui buvo gražiausia, mieliausia ir doriausia moteris Niujorke. Šias savybes jis ypač vertino, tačiau kartu suvokė, kad susiejęs savo gyvenimą su Mėja jis bus pasmerktas nuobodžiam gyvenimui, jog jo laukia tuščia ateitis.

Visus planus sujaukia iš Europos grįžusi Mėjos pusseserė grafienė Elena Olenska. Elena atvyksta į Niujorką, kad pamirštų nesėkmingai susiklosčiusią santuoką su pasiturinčiu grafu.Ji stengiasi pritapti prie čionykščių. Nori įsilieti į aukštuomenę ir tapti pilnaverte jos nare.Tačiau greit visi pamato, kad grafienei Olenskai nusispjauti į aukštuomenės prietarus ir principus.

Pamažu tarp Elenos ir Niulando užgimsta šilti jausmai. Įsiplieskus aistai, Arčeris pajunta susvetimėjimą savo sutuoktinei Mėjai. Jį drasko prieštaringi jausmai: meilė įnoringai ir visuomenės normų nepaisančiai Olenskai ir aplinkos bei tradicijų primesta pareiga šeimai. Mintys apie Eleną lyg ugnis pulsavo Niulando gyslomis ir traukė vėl ją pamatyti.

Ilgainiui Elenai pabodo Niujorko aukštuomenė, kur trūko savitumo, ryškumo ir spalvų. Olenska suprato, kad ji "visai kitokia'' ir išvyko ieškoti laimės į Vašingtoną, kur daug didesnė žmonių ir pažiūrų įvairovė.Ji atmetė vyro pasiūlymą susitaikyti ir grįžti pas jį. Niujorko aukštuomenė ir artimieji pasmerkė Elenos sprendimą skirtis su vyru.Olenska prarado padėtį visuomenėje ir kitų akimis žvelgiant - nusirito iki "bohemos'' lygio. Ji padarė lemtingą klaidą - prarado savo turtą ir deramą vietą aukštuomenėje, kurią garantavo vyro padėtis.

Romanas man pasirodė per daug ištemptas ir kiek nuobodus. Labai mažai aprašyta apie Niulando ir sutuoktinės Mėjos tarpusavio santykius. Tačiau gausu Niulando jausmų ir pamąstymų. Tik neaišku ką jautė Mėja, kai jos sutuoktinis išvykdavo "darbo reikalais''. Mane nustebino tai, kad Niulandas atsisakė gyvenimo meilės ir liko ištikimas šeimai.

Knyga apie meilę, bet meilė tarp Elenos ir Niulando pasirodė labai nekalta, romantiška.. .

Tai knyga skirta romanus mėgstantiems skaitytojams. Ši knyga pilna nuotykių, tikros meilės istorijų ir nuotaikingų pasakojimų apie realias situacijas, kurios vyksta ir mūsų gyvenimuose. Pagrindinis veikėjas Peteris bando...

Tai knyga skirta romanus mėgstantiems skaitytojams. Ši knyga pilna nuotykių, tikros meilės istorijų ir nuotaikingų pasakojimų apie realias situacijas, kurios vyksta ir mūsų gyvenimuose. Pagrindinis veikėjas Peteris bando išsilaisvinti iš jau jo mylimosios suplanuoti gyvenimo. Peteris vietoj to, kad keliautų į Buenos Aires su mylimąją jis savo draugę vieną išleidžia į kelionę, o pats išvyksta į Argentiną. Pagrindinis veikėjas kitoje šalyje apsimeta visai kitu asmeniu ir parašo mylimajai laišką, meluodamas, kad turi kitą draugę ir išsiunčia į judviejų namus, kad jo mylimojo, kai grįš rastų laišką. Galutinai nutraukęs ryšį su mylimąją ir su draugais, jis pats klimpsta į savo sukurtą melą. Susipažinęs su argentiniete Luna, Peteris leidžiasi į naują meilės nuotykį. Tačiau galų gale jis supranta, kad tokio gyvenimo jis gyventi negali visą laiką, todėl nusprendžia viską mesti ir vykti atgal pas savo mylimąją, kuri vis dar atostogauja be jo Buenos Airėse. Peteris nori grįžti anksčiau už mylimąją ir sunaikinti jai siųstą laišką, kuriame meluoja, kad turi kitą draugę ir gyvena kuo puikiausiai be jos. Tačiau mylimoji pirmoji grįžta namo ir randa laišką, tačiau galvodama, kad Peteris dar darbe jo neliečia. Mylimoji džiaugiasi naujai nupirktu šildytuvu, kurį galvoja, kad nupirko Peteris. Grįžęs jis randa patenkintą mylimąją, kuri net nesuprato, kad jis ruošėsi pabėgti nuo rutinos. Geras Peterio draugas viską sutvarkė, kad Peterio mylimoji nesuprastų kas įvyko.

Haruki Murakami galėčiau pavadinti ir mėgstamiausiu, ir nekenčiamiausiu rašytoju. Kartais negaliu skaityti jokių kitų knygų, nes norisi tik jo mistinių ir paslaptingų knygų, o kartais būna labai koktu jas skaityti.

Skaitant...

Haruki Murakami galėčiau pavadinti ir mėgstamiausiu, ir nekenčiamiausiu rašytoju. Kartais negaliu skaityti jokių kitų knygų, nes norisi tik jo mistinių ir paslaptingų knygų, o kartais būna labai koktu jas skaityti.

Skaitant "Norvegų girią" turiu pripažinti, kad man šiek tiek stigo Murakami'ui būdingų mistiškumų, tačiau knyga vis tiek patiko. Pirmą kartą skaičiau knygą, kurioje tiek daug minimų veikėjų pasirinko savanorišką gyvenimo nutraukimą - savižudybę. Gal šiek tiek per daug jų buvo..

Murakami knygos man patinka, nes beveik visi jose mėgausi gera muzika, nuo klasikos iki jazz'o, dauguma veikėjų skaito ir aptarinėja visiems labai gerai žinomas knygas, lankosi jaukiose kavinėse, geria kavą ir mėgsta keliauti. Ir atrodo, kad visi jie gyvena labai liūdnus ir neįpatingus gyvenimus lygiai taip pat kaip ir mes. Kartais atrodo, kad būtent tu ir esi pagrindinis knygos herojus.

Nesiruošiu rašyti knygos interpretacijos, todėl pasakysiu, tik tiek, kad knyga man patiko.

"Visi mes esame netobuli žmonės, gyvenantys netobulame pasaulyje. Mūsų gyvenimas - ne koks tikslus mechanizmas ir ne banko ataskaita, mes nematuojame visų savo kampų bei linijų pasitelkę matlankius bei liniuotes."