"Stovi obelis įmerkusi šakas į rūką".

"Šeima - tai žmonių, negalinčių išsiversti vieni be kitų, neapykanta".

Čiupau tą Šiškiną ir skaičiau. Ne prarijimu, gan ramiai. Kartais prieš miegą, kartais vakare. Sašenka ir...

"Stovi obelis įmerkusi šakas į rūką".

"Šeima - tai žmonių, negalinčių išsiversti vieni be kitų, neapykanta".

Čiupau tą Šiškiną ir skaičiau. Ne prarijimu, gan ramiai. Kartais prieš miegą, kartais vakare. Sašenka ir Volodenka rašo vienas kitam laiškus. Volodenka apie karą ir save jame. Sašenka apie visą savo gyvenimą. Apie kitų žmonių gyvenimus ir jų pabaigas. Abu giliai. Abu pernelyg aštriai ir įžūliai nukreipia mano akis ten, kur gyvenime nebuvau žvelgęs.

Šiškino talentas neeilinis. Kaip ir Parulskio vertimas. Skaitydamas knygą, jauti, jog rankose aukščiausios prabos reikalas. Panašiai kaip paragavęs super rimtai sutaisytos kavos negali patikėti ką per birzgalą geri namie. Ir praeina visi norai rašyti savo knygą. Nors kiek palaukus, ateina pagarba rašymo amato meistrams. Nusilenki, pabūni, padėkoji.

"Pavargusi ranka skuba ir delsia, užrašydama pabaigoje: laimingas laivas, perplaukęs jūros gelmes kaip ir raštininkas savo knygą."

Kaire kurį laiką mėgau naudotis metro, ypač kai galutiniai pasiįkyrėdavo: 1) į tikslą karuselės principu tave mėginantys vežti taksi vairuotojai; 2) smegenų košę nuo kaukolės ir ausis nuo smilkinkaulio atkratantis ar...

Kaire kurį laiką mėgau naudotis metro, ypač kai galutiniai pasiįkyrėdavo: 1) į tikslą karuselės principu tave mėginantys vežti taksi vairuotojai; 2) smegenų košę nuo kaukolės ir ausis nuo smilkinkaulio atkratantis ar dantis iš žandikaulio palaisvinantis tramvajus; 3) niekad nesuprasi, į kur ir pro kur važiuojantys autobusai, į kuriuos kaip stichinė nelaimė užgriūvančiu vietinių paslaugumu esi įsodinamas akimirksniu, bet paskui po čia pat susibūrusios vietinių tarybos pasitarimo esi persodinamas dar bent tris kartus; 4) ausų būgnelius sprogdinančiu garsu per radiją recituojamo Korano nirvanoje paskendusių vairuotojų pilotuojami pusšimčio metų senumo klebantys mikriakai-maniakai, ant kurių trivietės sėdynės kaip ketvirtąjį turi įsprausti savą užpakalį, pusę žando pro niekad neuždaromas mikriako duris palikdamas šypsoti pakelėse stirksantiems, o kai mikriakas, regis, tuoj tuoj perplyš pusiau nuo keleivių tirštumo, būtinai dar įsikepurnės kokia Montserrat Caballe proporcijų dama su pirkinių ryšuliu ant galvos ir gyva višta po pažastimi.

Vis dėlto mano meilė metro buvo tokia niekinga! - toptelėjo perskaičius šiandieninio egiptiečių novelisto Khaledo al Khamissio debiutinę jau bestseleriu Egipte tapusią knygą "Taxi", kurią sudaro 58 emocingi, šmaikštūs ir taikliai kasdienio Egipto gyvenimo nuotrupas atspindintys Kairo taksistų monologai. Šitai kai kurie literatūros kritikai jau pavadino sakytinės istorijos klasika, kurią kuria 80 tūkstančių taksi vairuotojų, kasdien besigrumiančių Kairo gatvėse, kad sudurtų galą su galu. Būtent - 80 tūkstančių! Mat, autoriaus žodžiais tariant, nepakenčiamos 9-ojo dešimtmečio dienos, kai surasti Ali Babos lobius buvo paprasčiau nei laisvą taksi Kaire - jau praeitis. 9-ojo dešimtmečio viduryje paskelbtu šalies dekretu buvo leista bet kokį automobilį paversti į taksi, ir taip kiekvienas Ahmedas, Mahmudas ir Muchamedas savo net vos judantį kledarą išstūmė į gatves kilnesnei misijai, nei tik tupinti vištas kieme. Kita vertus, tai nebuvo blogiausias sprendimas! Net jei iš pažiūros atrodo, kad Kaire ir taip vairuoja visi, kurie koja jau pasiekia akceleratoriaus pedalą (sakoma, kas nematė Kairo gatvių, išties nepatyrė pasaulio chaoso), iš tiesų tik apie 15 proc. namų ūkių Kaire turi nuosavą automobilį. Be to, nenuginčijama ir tai, kad minėtas dekretas padėjo išgelbėti daugybę kairiečių gyvybių, mat dėl padidėjusios automobilių gatvėse koncentracijos bet kokios transporto priemonės tiesiog įstrigo nesibaigiančiose grūstyse - prieš tai, Pasaulio banko tyrimų duomenimis, avaringumas Kaire buvo vienas didžiausių pasaulyje.

Taigi aštrios plunksnos ir subtilaus humoro mėgėjams arba Kairo mylėtojams al Khamissi "Taxi" bus tikra atgaiva, o planuojantiems užsukti į Kairą knyga pravers ir praktiniais tikslais, kartu su miesto vadovu, tik, gink, Dieve, ne aktualiausio leidimo, o kiek įmanoma ankstesnių dešimtmečių - tokių jau neegzistuojančio miesto vadovų (kuriuose rasite senokai sugriuvusių ar nugriautų istorinių pastatų, viešbučių ar restoranų adresą ir darbo laiką, išnaikintų parkų ar iškirstų sodų aprašymus) vis dar nesunkiai galima aptikti dulkėse paskendusiose mažesnių knygų parduotuvėlių lentynose. Kam?! Kaip sako Kairo taksistai, šalies valdžia pakeičia objektų ar gatvių pavadinimus, bet niekas apie tai nežino, nė taksistai. Net viena iš centrinių istorinių Kairo gatvių, oficialiu pavadinimu Talaat Harb, ir po 50 metų kairiečių vadinama ne kaip nors kitaip, o tik Suleimano Pašos vardu. Tad norint susigaudyti painioje Kairo geografijoje, teks išstudijuoti ir tai. Bet jei įstrigę nebent astronominiais matais išmatuojamoje grūstyje galiausiai spjausite į bet kokią transporto priemonę ir pasileisite po Kairo gatvių chaosą pėsčiomis, žinokit, jūs ne pirmas toks. Kadaise Amerikos ambasadorius Nicholasas Veliotesas, kurio limuzinas pusei dienos beviltiškai nugrimzdo bekraščiame Kairo automobilių liūne, pasielgė lygiai taip pat.

Pavėluotos jaunystės istorija - tiksli ir taikli filosofinio romano antraštė. Stipriausiu laikomas Ericho Marijos Remarko kūrinys - apie infliacijos graužiamą pokario Vokietiją, mėginimą prasigyventi ir tyrą, kitokią meilę....

Pavėluotos jaunystės istorija - tiksli ir taikli filosofinio romano antraštė. Stipriausiu laikomas Ericho Marijos Remarko kūrinys - apie infliacijos graužiamą pokario Vokietiją, mėginimą prasigyventi ir tyrą, kitokią meilę.

Istorijos siužetas niekuo neypatingas, nes tai - istorija apie vidinius išgyvenimus, istorija, kurioje veiksmas - tik priedanga. Dvidešimt penkerių Ludvigui Bodmeriui, pagrindiniam knygos veikėjui, savo jaunystę teko praleisti kare, suluošinusiame ir pražudžiusiame daugybę vokiečių. Simboliška, kad grįžęs į Verdenburgą su savo draugu Georgu pardavinėja antkapius. Tokiu metu, kai Vokietijos pinigai dėl infliacijos netenka vertės valandomis, tenka išmokti pardavinėti gudriau - pasitelkti vaidybą, apsimestiną pagarbą, suktybes. Ludvigui, jaunam poetui, atrama kažko ieškančiai sielai tampa šizofrenija serganti Izabelė. Mergina, besigydanti miesto psichiatrinėje, verčia susimąstyti - kas iš tiesų serga? Mes, nieko nebesuprantantys be lėkštų žodžių, nebesiklausantys tylos, ar ji, sakanti, kad galima gerti mėnulį, girdėti medžius ir gėles. Įsitikinusi, kad galima mylėti pakankamai. Drąsi, nieko nebijanti ieškotoja. Kitokia. Deja, tik iki tol, kol "pasveiksta", ir tampa viena iš mūsų.

Romane tvyrantis mirties ir meilės kvapas, lengvas humoras, nuolat lydimas karčios ironijos, dažnai verčia liūdnai šyptelti. Kritikų vadinama ciniška, rimta knyga filosofiniais pamąstymais prasilenkia su laiku, tikrove ir skatina neatimti patiems iš savęs to, ką karas atėmė iš Ludvigo ir kitų kariškių - jaunystę ir galimybę gyventi.

Sophie Kinsellos knygos apie dėl parduotuvių pamišusią Rebeką populiarios visame pasaulyje. Šįkart norėčiau aptarti naujausiąją serijos dalį "Mini Shopaholic".

Ši knyga pasakoja tolesnius Bekės nuotykius tik dabar juose...

Sophie Kinsellos knygos apie dėl parduotuvių pamišusią Rebeką populiarios visame pasaulyje. Šįkart norėčiau aptarti naujausiąją serijos dalį "Mini Shopaholic".

Ši knyga pasakoja tolesnius Bekės nuotykius tik dabar juose dalyvauja ir Minė - Rebekos ir Luko dviejų metų dukra. Posakis "Obuolys nuo obels netoli rieda" čia puikiai tinka. Vieni pirmųjų mergaitės žodžių skamba taip: VISA, Starbucks, sale ir taip toliau. Daugeliui veikėjų toks mergaitės elgesys kelia rūpestį, tačiau tik ne jaunajai mamytei. O ji ir taip turi dėl ko rūpintis. Rebeka privalo visiems įrodyti, kad ji GALI išlaikyti paslaptį ir suorganizuoti slaptą vakarėlį vyrui su itin mažomis išlaidomis.

Sophie Kinsellos romanai puikiai tinka lengvam vakaro skaitalui. Autorė turi talentą prikaustyti skaitytojo dėmesį ir priversti kaip reikiant kvatoti. Matyt, dėl šių priežasčių jos knygos taip gretai išgraibstomos iš knygynų lentynų.

Kadangi kiek žinau šios serijos dalies kol kas nėra išleistos lietuvių kalba, knygą siūlau visoms angliškai skaitančioms ir paprastas, bet šiltas istorijas mėgstančioms merginoms bei moterims.

XIX a. pabaiga. Veiksmas vyksta Niujorke. Aprašomas mitais apipintas "nekaltybės amžius'' - Niujorko aukštuomenės gyvenimas ir papročiai. Skaitydama romaną jaučiau veikėjų eleganciją, išprusimą ir gerą toną. Niujorko...

XIX a. pabaiga. Veiksmas vyksta Niujorke. Aprašomas mitais apipintas "nekaltybės amžius'' - Niujorko aukštuomenės gyvenimas ir papročiai. Skaitydama romaną jaučiau veikėjų eleganciją, išprusimą ir gerą toną. Niujorko visuomenė - siauras pasaulėlis, kurį valdo senų pažiūrų besilaikantys žmonės. Čia daugybė draudimų, taisyklių, veidmainystės ir nuobodulio.

Pagrindinis romano herojus Niulandas Arčeris inteligentiškas ir gerbiamas Niujorko aukštuomenės narys. Jis ruošiasi vesti jam tinkamą nuotaką Mėją Veland. Mėja buvo įkūnyta ramybė, pastovumas. Sužadėtinė Niulandui buvo gražiausia, mieliausia ir doriausia moteris Niujorke. Šias savybes jis ypač vertino, tačiau kartu suvokė, kad susiejęs savo gyvenimą su Mėja jis bus pasmerktas nuobodžiam gyvenimui, jog jo laukia tuščia ateitis.

Visus planus sujaukia iš Europos grįžusi Mėjos pusseserė grafienė Elena Olenska. Elena atvyksta į Niujorką, kad pamirštų nesėkmingai susiklosčiusią santuoką su pasiturinčiu grafu.Ji stengiasi pritapti prie čionykščių. Nori įsilieti į aukštuomenę ir tapti pilnaverte jos nare.Tačiau greit visi pamato, kad grafienei Olenskai nusispjauti į aukštuomenės prietarus ir principus.

Pamažu tarp Elenos ir Niulando užgimsta šilti jausmai. Įsiplieskus aistai, Arčeris pajunta susvetimėjimą savo sutuoktinei Mėjai. Jį drasko prieštaringi jausmai: meilė įnoringai ir visuomenės normų nepaisančiai Olenskai ir aplinkos bei tradicijų primesta pareiga šeimai. Mintys apie Eleną lyg ugnis pulsavo Niulando gyslomis ir traukė vėl ją pamatyti.

Ilgainiui Elenai pabodo Niujorko aukštuomenė, kur trūko savitumo, ryškumo ir spalvų. Olenska suprato, kad ji "visai kitokia'' ir išvyko ieškoti laimės į Vašingtoną, kur daug didesnė žmonių ir pažiūrų įvairovė.Ji atmetė vyro pasiūlymą susitaikyti ir grįžti pas jį. Niujorko aukštuomenė ir artimieji pasmerkė Elenos sprendimą skirtis su vyru.Olenska prarado padėtį visuomenėje ir kitų akimis žvelgiant - nusirito iki "bohemos'' lygio. Ji padarė lemtingą klaidą - prarado savo turtą ir deramą vietą aukštuomenėje, kurią garantavo vyro padėtis.

Romanas man pasirodė per daug ištemptas ir kiek nuobodus. Labai mažai aprašyta apie Niulando ir sutuoktinės Mėjos tarpusavio santykius. Tačiau gausu Niulando jausmų ir pamąstymų. Tik neaišku ką jautė Mėja, kai jos sutuoktinis išvykdavo "darbo reikalais''. Mane nustebino tai, kad Niulandas atsisakė gyvenimo meilės ir liko ištikimas šeimai.

Knyga apie meilę, bet meilė tarp Elenos ir Niulando pasirodė labai nekalta, romantiška.. .

Tai knyga skirta romanus mėgstantiems skaitytojams. Ši knyga pilna nuotykių, tikros meilės istorijų ir nuotaikingų pasakojimų apie realias situacijas, kurios vyksta ir mūsų gyvenimuose. Pagrindinis veikėjas Peteris bando...

Tai knyga skirta romanus mėgstantiems skaitytojams. Ši knyga pilna nuotykių, tikros meilės istorijų ir nuotaikingų pasakojimų apie realias situacijas, kurios vyksta ir mūsų gyvenimuose. Pagrindinis veikėjas Peteris bando išsilaisvinti iš jau jo mylimosios suplanuoti gyvenimo. Peteris vietoj to, kad keliautų į Buenos Aires su mylimąją jis savo draugę vieną išleidžia į kelionę, o pats išvyksta į Argentiną. Pagrindinis veikėjas kitoje šalyje apsimeta visai kitu asmeniu ir parašo mylimajai laišką, meluodamas, kad turi kitą draugę ir išsiunčia į judviejų namus, kad jo mylimojo, kai grįš rastų laišką. Galutinai nutraukęs ryšį su mylimąją ir su draugais, jis pats klimpsta į savo sukurtą melą. Susipažinęs su argentiniete Luna, Peteris leidžiasi į naują meilės nuotykį. Tačiau galų gale jis supranta, kad tokio gyvenimo jis gyventi negali visą laiką, todėl nusprendžia viską mesti ir vykti atgal pas savo mylimąją, kuri vis dar atostogauja be jo Buenos Airėse. Peteris nori grįžti anksčiau už mylimąją ir sunaikinti jai siųstą laišką, kuriame meluoja, kad turi kitą draugę ir gyvena kuo puikiausiai be jos. Tačiau mylimoji pirmoji grįžta namo ir randa laišką, tačiau galvodama, kad Peteris dar darbe jo neliečia. Mylimoji džiaugiasi naujai nupirktu šildytuvu, kurį galvoja, kad nupirko Peteris. Grįžęs jis randa patenkintą mylimąją, kuri net nesuprato, kad jis ruošėsi pabėgti nuo rutinos. Geras Peterio draugas viską sutvarkė, kad Peterio mylimoji nesuprastų kas įvyko.

Haruki Murakami galėčiau pavadinti ir mėgstamiausiu, ir nekenčiamiausiu rašytoju. Kartais negaliu skaityti jokių kitų knygų, nes norisi tik jo mistinių ir paslaptingų knygų, o kartais būna labai koktu jas skaityti.

Skaitant...

Haruki Murakami galėčiau pavadinti ir mėgstamiausiu, ir nekenčiamiausiu rašytoju. Kartais negaliu skaityti jokių kitų knygų, nes norisi tik jo mistinių ir paslaptingų knygų, o kartais būna labai koktu jas skaityti.

Skaitant "Norvegų girią" turiu pripažinti, kad man šiek tiek stigo Murakami'ui būdingų mistiškumų, tačiau knyga vis tiek patiko. Pirmą kartą skaičiau knygą, kurioje tiek daug minimų veikėjų pasirinko savanorišką gyvenimo nutraukimą - savižudybę. Gal šiek tiek per daug jų buvo..

Murakami knygos man patinka, nes beveik visi jose mėgausi gera muzika, nuo klasikos iki jazz'o, dauguma veikėjų skaito ir aptarinėja visiems labai gerai žinomas knygas, lankosi jaukiose kavinėse, geria kavą ir mėgsta keliauti. Ir atrodo, kad visi jie gyvena labai liūdnus ir neįpatingus gyvenimus lygiai taip pat kaip ir mes. Kartais atrodo, kad būtent tu ir esi pagrindinis knygos herojus.

Nesiruošiu rašyti knygos interpretacijos, todėl pasakysiu, tik tiek, kad knyga man patiko.

"Visi mes esame netobuli žmonės, gyvenantys netobulame pasaulyje. Mūsų gyvenimas - ne koks tikslus mechanizmas ir ne banko ataskaita, mes nematuojame visų savo kampų bei linijų pasitelkę matlankius bei liniuotes."

Šitą knygą buvau nusižiūrėjusi gana ilgai. Ne dėl autoriaus, ne dėl Irano temos, tiesiog dėl egzotikos. Tačiau vis atsirasdavo priežasčių jos neperskaityti. Vieną kartą ją vis tik nukirtau knygyne su nuolaida, tačiau ji...

Šitą knygą buvau nusižiūrėjusi gana ilgai. Ne dėl autoriaus, ne dėl Irano temos, tiesiog dėl egzotikos. Tačiau vis atsirasdavo priežasčių jos neperskaityti. Vieną kartą ją vis tik nukirtau knygyne su nuolaida, tačiau ji vis tiek atgulė į lentyną.



Pirmą kartą ją bandžiau skaityti dar pernai, bet numečiau po kelių puslapių. Pasirodė velniškai neįdomi. Bet įsitraukiau į Iššūkį, nes gi gaila numesti tiesiog taip.



Taigi, pagaliau perskaičiau šitą knygą. Ir likau didžiai nusivylusi. Dar prieš pradėdama, internetuose permečiau, ką apie ją mano kiti.



Mečetės namų vertėja iš olandų kalbos Birutė Mumėnaitė-Avižininienė teigia, kad "Kader Abdolah rašo išmokta nyderlandų kalba, paprastais, dažniausiai trumpais, vientisiniais sakiniais, bet labai įtaigiai ir poetiškai". Sakiniai tikrai trumpi, lengvai skaitomi, bet kur tas poetiškumas ir įtaiga, taip ir neatradau.



Kai atsiverčiau, tikėjausi tikro rytietiško, paslaptingo pasakojimo, tokio ornamentuoto, sodraus, su visom egzotikom ir taip toliau. Bet išskyrus neverčiamas (ir originale) Korano surų ištraukas ir nuorodas, nieko tokio neradau. Kartais net atrodydavo, kad ta pasakojimo kalba skurdi, lėkšta. O veiksmas gi sukasi išsilavinusioje dvasininkijos aplinkoje. Na gerai, tarkim.



Dar vertėja teigia, kad dauguma islamo terminų lietuvių vertimo tradicijoje nėra nusistovėję. Tikra tiesa, tačiau pagrindiniai tikrai pastovūs. Kiekvieną kartą tekste radus Alijus akimirkai suskausdavo akis. Šio musulmonų šventojo vardas turėtų būti Ali , ir nereikia jokių galūnių.



Pasakojimo turinys kažkiek atperka tą kažkur pamestą, o gal tikrai neužrašytą autoriaus poetiškumą ir vertimo ypatybes. Nors žiniasklaida gana išsamiai nušvietė Irano revoliuciją, bet tokie jauni žmonės kaip aš ją ir težino iš trumpos užuominos istorijos pamokose ar kiek daugiau iš pasiknaisiojimų internete. Jei iš viso susidomi ja.



O čia pateiktas tikrais įvykiais paremta istorija apie, rodos, nepajudinamos šeimos subyrėjimą, žmogaus persimainymą aplinkos virsmo akivaizdoje. Nors kartais trūksta įtampos, kai kurie veikėjai kiek nebaigti išpildyti, tai galbūt galima paaiškinti tuo, kad autorius visame romane palieka daug neatsakytų klausimų, neišverstų Korano užuominų.

Kalbant apie šventą musulmonų knygą, įdomiausios pasirodė dalys, kuriose sąmoningai perkuriamas, iškreipiamas surų tekstas. Tai ko gero ir yra poetiškiausios romano vietos.

Pati stipriausia, liūdniausia romano scena man pasirodė pagrindinio veikėjo Aga Džano bandymas surasti sūnui kapą. Kiek banaloka autoriaus pasirinkta atsvara visai Irano porevoliucinei sumaiščiai - rojų primenantis ūkis kalnuose.



Taigi, kaip jau rašiau anksčiau, knyga likau nusivylusi. Ir prieš imdama kitą Kader Abdolah knygą dar gerai pagalvočiau. Rytų temos man įdomios, tačiau norėtųsi ir rytietiško pasakojimo.

Knygą pasirinkau pirmąja,nes žinojau jos greit neskaitysianti-turiu labiau reklamuojamų,rekomenduojamų...Tačiau labai apsidžiaugiau perskaičius-nuostabi knyga!

Yra du skyriai.Vienam pasakojama,kaip vyriškis sutiko keistą...

Knygą pasirinkau pirmąja,nes žinojau jos greit neskaitysianti-turiu labiau reklamuojamų,rekomenduojamų...Tačiau labai apsidžiaugiau perskaičius-nuostabi knyga!

Yra du skyriai.Vienam pasakojama,kaip vyriškis sutiko keistą žmogėną ir,kaip tikintysis,parsiveda jį namo pamaitint ir sušildyt..Tačiau svečias laikinai ir apsigyvena.Prasideda keisti įvykiai ir nuotykiai....

Ši dalis panašesnė į išgalvotą,nors pateikiamas kaip įvykęs įvykis.

Antroj daly,kaip tęsiny,surašytos 33 pamokos...Vieni jas įvardintų Visatos dėsniais,kiti-gyvenimo pamokomis,treti-susietų su religija...

Bet iš esmės jas praverstų žinot kiekvienam mąstančiam žmogui.Mąstančiam apie savo vidų,keliančiam klausimus -"kam aš čia?" ir panašiai..

Lengvai ir greit skaitosi.Belieka po to mąstyt ir pritaikyt sau.

Superinė knyga!!! Nepavyko perskaityti greitai, negalima tik "permesti akimis", bet kiekviename puslapyje (netgi pastraipoje) yra kažkas vertingo. Šis vadovas ne tik padeda suprasti kitus žmones, bet ir pačiam tobulėti, save...

Superinė knyga!!! Nepavyko perskaityti greitai, negalima tik "permesti akimis", bet kiekviename puslapyje (netgi pastraipoje) yra kažkas vertingo. Šis vadovas ne tik padeda suprasti kitus žmones, bet ir pačiam tobulėti, save stebėti ir analizuoti. Esu skaičiusi ir daugiau knygų apie kūno kalbą, bet tik ši taip sužavėjo. Viskas paaiškinta paprasati, suprantamai, pateikti pavyzdžiai, paveikslėliai. Lengva viską įsivaizduoti ir pritaikyti savo aplinkai. Atmintyje iškilo ne viena situacija, į kurią pažvelgiau kitomis akimis. Manau, ją skaitysiu dar ne kartą...