Lietuvių rašytojos, Kristinos Gudonytės knyga " Ida iš šešėlių sodo" mano rankose atsidūrė neatsitiktinai. Kadangi, jau esu skaičiusi šios autorės ankstesnes knygas, nusprendžiau perskaityti ir šią. Ir tikrai...

Lietuvių rašytojos, Kristinos Gudonytės knyga " Ida iš šešėlių sodo" mano rankose atsidūrė neatsitiktinai. Kadangi, jau esu skaičiusi šios autorės ankstesnes knygas, nusprendžiau perskaityti ir šią. Ir tikrai nepasigailėjau sugaišto laiko, per kurį perskaičiau knygą.

Knygoje pasakojama apie dvi, trylikametes mergaites. Kas jos - Sofija ir Ida. Sofija - klasės pirmūnė, nusprendusi parašyti knygą apie keistą, bet kartu labai įdomią mergaitę Idą. Ida - Sofijos bendraamžė. Kaip aiškiau ją apibūdinti? Tai tikrai nepaprasta, gabi, savotiška, visai kitokia nei mes, paaugliai. O gal ji - tai aš, tu, jis, ji... Juk Ida sunkiai nuspėjama, nelengvai atsiverianti, gyvenimo pažeista, su savo talentais ir nedorybėmis (Kiek tokių nepastebimų aplinkui!).

Sofijai atrodo, kad gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis, kai jos namuose apsigyvena Ida. Mergaitė pastebi tėvų nutolimą, dėmesio stoką. Naujoji gyventoja lyg užkeri Sofijos tėvus savo nekaltumu, gerumu, kaip autorė sako, "Ida patiko iš pirmo žvilgsnio". Ida parašo gražų rašinį apie meilę ir amžinybę. Vėliau mįslingas pasivaikščiojimas po Vilnių, iš pradžių po požemius, o paskui po senamiestį... Ir dar daugiau įdomių dalykų pasakojama.

Kulminacija buvo visai netikėta, o dar labiau netikėta knygos atomazga. Tokios knygos pabaigos, bent jau aš, tikrai net negalėjau įsivaizduoti.

Skaitydama knygą, neretai stabtelėdavau ir pagalvodavau: o kaip elgčiausi aš, jei būčiau Sofijos vietoje? Mano manymu, autorė norėjo skaitytojams parodyti, jog ne tiek svarbu, koks yra žmogus, bet kaip tu pats priimi kitą.

Šia knygą perskaityti patarčiau daugumai paauglių bei vyresnio amžiaus žmonių - tikrai nenusivilsite. Knyga įtraukia nuo pat pirmo knygos puslapio, ligi paskutinio! Gan lengvai skaitėsi. Prisipažinsiu - ir juokiausi, ir ne vieną kartą šluoščiau ašaras. Labai gaila buvo padėti knygą, nes atrodo, jos istorija buvo per trumpa..

Dar viena man į rankas pakliuvusi švedų rašytojos Karin Alvtegen knyga. Kadangi visos anksčiau skaitytos šios autorės knygos paliko gerą įspūdį- su džiaugsmu į rankas paėmiau ir "Tikėtiną istoriją".

Tai istorija apie...

Dar viena man į rankas pakliuvusi švedų rašytojos Karin Alvtegen knyga. Kadangi visos anksčiau skaitytos šios autorės knygos paliko gerą įspūdį- su džiaugsmu į rankas paėmiau ir "Tikėtiną istoriją".

Tai istorija apie keturis nelaimingus žmones. Autorė sukūrė labai išraiškingus ir įdomius personažus, jų charakterio įpatybės knygoje puikiai derėjo, nors rodosi visi veikėjai be galo skirtingi. Prie to ženkliai prisidėjo knygoje labai aiškiai pastebima psichologinė linija. Žaviuosi autorės talentu taip neįtikėtinai supinti žmonių likimus, kaip ankstesnėse knygose, taip ir šioje pasakojamos skirtingos istorijos, kurios meistriškai supinamos į vieną.

Tai knyga apie žmonių gyvenimus, jų nusivylimus, prasmės ieškojimus ir atradimus. Manau kiekvienas joje gali rasti šiek tiek savęs. Perskaičiau šią knygą mėgaudamasi puikiu tekstu, autorės savitu stiliumi ir kaip jau minėjau- puikiais personažais.

Prieš porą metu visai netyčia perskaičius straipsnelį apie Francį Skotą Ficdžeraldą, o tiksliau apie dramatišką jo meilę Zeldai Seir, mane aplankė nuojauta, kad užkabinau dar vieną ilgesingai dūsauti verčiančią...

Prieš porą metu visai netyčia perskaičius straipsnelį apie Francį Skotą Ficdžeraldą, o tiksliau apie dramatišką jo meilę Zeldai Seir, mane aplankė nuojauta, kad užkabinau dar vieną ilgesingai dūsauti verčiančią istoriją. Iš pirmo žvilgsnio ji tokia ir buvo, nes rašytojas, sutikęs tikrų tikriausią savo mūzą, beprotiškai įsimylėjo, vedė, o po vedybų gyvendami pašėlusį gyvenimą Amerikoje ir Europoje, sutuoktiniai sėkmingai kūrė laimingos poros įvaizdį, "Ficdžeraldų legendą". Skotas keturiuose savo romanuose moterų paveikslams suteikia Zeldos bruožus, lyg savo nuosavybę kūriniuose naudoja žmonos gyvenimo aprašymus, laiškų ir dienoraščio ištraukas. Romano "Švelni naktis" pagrindui Ficdžeraldas nusprendžia pasiskolinti Zeldos ligos istoriją ir jų vedybinio gyvenimo konfliktus, taip sukurdamas labiausiai autobiografinį savo kūrinį. Apskritai romanas aprašo aistringos dviejų žmonių meilės pabaigą, kuri toli gražu nebuvo netikėta. Diko ir Nikolės Daiverių gyvenime pasimaišo jauna aktorė Rozmari. Rivjeros paplūdimys, saulė, gražūs žmonės susuka aštuoniolikmetei mergaitei galvą ir ši beveik per naktį nusprendžia, kad Dikas Daiveris yra jos gyvenimo meilė. Pasitelkusi savo aktorinius sugebėjimus ir ko ne vaikišką žavesį, Rozmari priverčia Diką pamest dėl jos galvą, ką tvirto charakterio neturintis ir abejonių dėl savęs kamuojamas vyras tuoj pat ir padaro. Mažas paslydimas, kuris, deja, išklibino ir taip netvirtą Daiverių šeimos pagrindą. Matydama vyro polinkį į Rozmari, jo žmona Nikolė tampa pažeidžiama, o nestabilia psichika pasižyminčiai moteriai tiek užtenka, kad atsinaujintų prieš keletą metų pristabdyta šizofrenija. Štai čia prasideda visa intriga, nes atskleidžiamos Daiverių praeities detalės, pavyzdžiui, priežastis, dėl ko Dikas vedė Nikolę. Romanas baigiasi gana nuspėjamai, nors neapsiverčia liežuvis vadinti jo lėkštu. Tekste pakankamai psichologijos, pagrindiniai veikėjai- idealistai žlugusiomis svajonėmis ir nepasisekusiomis savojo "aš" paieškomis. Stilius- nesudėtingas, neįžūlus, laisvai plaukiantis. Turiu pripažinti, kad antrą kartą knygos neskaityčiau ir šedevru jos nevadinčiau, bet kūrinio verte tikrai neabejoju.

Paėmusi knygą į rankas ir perskaičius recenziją, susidariau nuomonę, kad ji man patiks. Nežinau kodėl, bet pirmieji knygos puslapiai manęs nesužavėjo. Knyga parašyta nesudėtingai, siužetas lyg ir aiškus, bet skaityti...

Paėmusi knygą į rankas ir perskaičius recenziją, susidariau nuomonę, kad ji man patiks. Nežinau kodėl, bet pirmieji knygos puslapiai manęs nesužavėjo. Knyga parašyta nesudėtingai, siužetas lyg ir aiškus, bet skaityti nesisekė.Tik perskaičius gerą trečdalį knygos - įsibėgėjau. Knyga pasakoja apie kūdikių gimimą ir gimdymą namuose, apie tai, kaip buvo bandoma uždrausti gimdyti namuose, naują gyvybę priimant pribuvėjai. Pasakojama apie sudėtingą ir atsakingą pribuvėjos darbą, kuris ne visiems patiko ar įtiko. Jeigu klaustų manęs, kaip įvertinčiau knygą 10 balų sistemoje, tai sakyčiau, kad 7. O ar siūlyčiau paskaityti kitiems? Taip.

Pažintis su vokiečių rašytoju Erich Maria Remarque prasidėjo devintoje klasėje. Pirmoji perskaityta knyga buvo " Vakarų fronte nieko naujo". Šis vokiečių klasikas mane sužavėjo. Neseniai užverčiau dar vienos istorijos...

Pažintis su vokiečių rašytoju Erich Maria Remarque prasidėjo devintoje klasėje. Pirmoji perskaityta knyga buvo " Vakarų fronte nieko naujo". Šis vokiečių klasikas mane sužavėjo. Neseniai užverčiau dar vienos istorijos puslapius. Tai buvo "Triumfo arka".

Triumfo arka... Paryžius... Meilės miestas... Visgi šioje knygoje nerasite romantizuoto Prancūzijos sostinės vaizdo. Juk Remarque daug svarbesnis žmogaus vidinis žmogaus pasaulis, jo problemos. Romano veiksmas sukasi apie sunkų žmogaus likimą, kaip ir kitose rašytojo knygose.

Istorija vyksta Paryžiuje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Pigiame viešbuty glaudžiasi vienas iš "refugie" - Ravikas. Jis - chirurgas, pabėgęs iš nacistinės Vokietijos. Pinigų užsidirba nelegaliai operuodamas pacientus klinikoje. Jo kasdienybę, aplaistytą kalvadosu, sujaukia žavi artistė Žoana Madu. Jausmai pagrindiniam veikėjui kelia daug daugiau problemų negu džiaugsmo. Bėdų atsiranda ir tada, kai į Paryžių atvyksta šešėlis iš Raviko praeities. Pabėgelio dalia vis labiau slegia pagrindinį veikėją...

Ravikas - cinikas, jo pasisakymuose netrūksta ironijos. Vis dėlto jausmai artistei atskleidžia ir lyriškąją vyro pusę. Raviko išgyvenimai parodo Prarastosios kartos likimą.

Šis romanas "Triumfo arka" - ne linksma istorija. Ji svarbi ne tik kaip prieškario liudytoja, ji daug duoda ir žmogui - dievui, gyvenančiam XXI amžiuje. Juk taip svarbu kartais prisiminti, kad " mes visi esame tik kibirkštys, nešiojamos nežinomo vėjo."

"Ir sovietmečiu, ir dabar galima baigti lietuvių literatūros studijas su Janušytės kūryba nesusidūrus. Nieko nuostabaus: studijų programos formuojamos orientuojantis į "tikrąsias vertybes", negaištant laiko periferiniams...

"Ir sovietmečiu, ir dabar galima baigti lietuvių literatūros studijas su Janušytės kūryba nesusidūrus. Nieko nuostabaus: studijų programos formuojamos orientuojantis į "tikrąsias vertybes", negaištant laiko periferiniams autoriams ir kūriniams", - rašo Solveiga Daugirdaitė straipsnyje Liūnės Janušytės Paryžius ir Lietuva (p. 183-184). Štai jau pusę metų esu lietuvių literatūros magistro studijų studentė, prieš tai taip pat baigiau filologinius mokslus, todėl galėčiau pritarti, kad tai, ką siūloma nagrinėti, skaityti, kuo domėtis, iš tiesų yra formuojama. Tačiau įdomu, kas, straipsnio autorės nuomone, tai daro ir ar tikrai pagal "tikrąsias vertybes"? O kas tos "tikrosios" vertybės? Kažin, ar su tokiomis savo studijų metu susidūriau.

Galbūt esu naivi arba tiesiog papuoliau į labai puikią studijų vietą, todėl, atrodo, susidūriau nebent su labai subjektyviu formavimu, susijusiu labiau su laiko stoka: kiekvienas dėstytojas stengiasi nurodyti, jo manymu, pagrindinius, esmingiausius ir charakteringiausius veikalus, be abejo, pateikdami ir papildomų (taigi kiekvienas pats pasirenka - būtinų studijuoti ar ne) studijų šaltinius, nes ir paskaitos, ir šiaip jau paros laikas nėra guminiai. Galų gale ir žmogiškos galimybės. Jau daug diskutuota, egzistuoja literatūrinis kanonas ar ne, retkarčiais į diskusijas įsiveldavau ir aš pati, tačiau svarbiausias dalykas, kurį norėčiau čia paminėti, yra tai, kad literatūros mokslininko (o juk tokius ir turėtų ugdyti literatūros studijos, ar ne?) erudicija priklauso nuo jo paties. Tikrai ne nuo to, kas ir kaip formuojama, ne nuo "tikrųjų" ar "netikrųjų" vertybių. Vienas žmogus yra man priminęs labai dažnai pamirštamą mintį: "most people approach studies as something to be filled with, not something to interact with" (vertimas iš anglų kalbos būtų maždaug toks: "dauguma žmonių žvelgia į studijas kaip į tai, kas turėtų juos "užpildyti", o ne tai, su kuo reikia sąveikauti"). Su tuo man siejasi ir pats žodis "studijuoti" - kruopščiai į ką nors gilintis pačiam.

Žodžiu, esu labai laiminga, kad susidūriau su "literatūros paribių" (pasak Solveigos Daugirdaitės) autore Liūne Janušonyte ir jos knygele Korektūros klaida. Šitaip praplėčiau savo akiratį ir t. t. Tačiau tikrai nemanau, kad būtų verta ją labai plačiai nagrinėti literatūros studijų metu. Kodėl? Todėl, kad esu įsitikinusi, yra charakteringesnių ir išbaigtesnių tokio humoristinio žanro kūrinių. Yra netgi sukurtos juoko teorijos, kurių ištakos, žinoma, Antikoje. Taigi jei reikėtų rinktis, ar dar kartą skaityti Korektūros klaidą, ar paimti į rankas kokią antikinę komediją, visiems rekomenduočiau pastarąsias.

Galiu tik pritarti Korektūros klaidos tyrinėtojai Solveigai Daugirdaitei, kad romanas, o ir apskritai Liūnės Janušytės kūryba ar net gyvenimiška laikysena yra lietuviškojo feminizmo vienos iš pirmųjų (tikiuosi, nemeluoju) apraiškų. Tuo jos yra įdomios, aktualios ir galėtų būti plačiau nagrinėjamos. Tai tikrai pajusti galima ir skaitant šį mažytį romaną: čia nebelieka to šimtaprocentinio iki tol literatūrinei (ar tik?) moteriai buvusio (ir dažnai vis dar esamo) lyrizmo, sentimentalumo, melancholiškumo ir kitų panašių minkštų emocijų ir išraiškų. Prisiminkit Salomėją Nerį, Vandą Juknaitę ir kt. Liūnės Janušytės moteris moka ir būti jautri (išsiskyrimo scenos knygos pabaigoje), tačiau čia pat sugeba iš to pasijuokti, suvokdama, kad nebūtina gyvenime vien raudoti, būti nuolatinėj nusižeminimo situacijoje ar panašiai. Janušytės moteris emancipuota, lygiavertiškai suvokianti save ir moteriškoje, ir vyriškoje (jei šitaip galima skirstyti), ir apskritai bendroje visuomenėje, sąmoninga jos vyksmams ir savo pačios gyvenimui, suvokianti savo vertę ir jos kainą, galų gale jaučianti, kad gali kvailioti, žaisti ir tiesiog lengvai gyventi ar kurti. To galima ir reikia mokytis. Ne tik literatėms, ne tik moterims, bet ir vyrams. Žodžiu, tikrai įdomu tai, kad tarpukario Lietuvos literatūros padangėje ėmė ir atsirado štai tokias, sakyčiau, gana globalias ir jau labiau pokarines, problemas ir temas nagrinėjantis kūrinys.

Vis dėlto, kaip jau minėjau, tas lengvumas, žaidimas, kurio kūrinyje siekiama humoro, satyros, ironijos priemaišomis, mano nuomone, yra neišpildomas. Tiesiog jauste jauti, kad tai - veikiau populiariosios literatūros, skirtos masėms, lygmenyje išliekantis, taigi kartais pernelyg paprastomis priemonėmis veikiantis literatūros kūrinys. Nereikia susidaryti įspūdžio, kad labai skirstau literatūrą į aukštąją ir žemąją - skaitau ir tą, ir tą. Noriu pasakyti tai, kad Korektūros klaidos atveju tarsi pajunti, kad galbūt siekta kažko daugiau, bet neištempta. O galbūt tiesiog nesutampa mano ir autorės humoro jausmas. Juk tai - gana slidus ir subjektyvus dalykas, ar ne?

Bet kokiu atveju, (perspėju: čia prasideda dar subjektyvesnė interpretacija!) neskaityčiau šio romano antrą kartą ir greičiausiai niekam nerekomenduočiau dėl to, kad tikiu, jog juoktis galima ir šviesiau. Kaip ir autorė, tikiu žmogaus sąmoningumu ir sąmoningėjimu, tačiau jis man siejasi ne su nuolatiniu niekur nevedančiu šaipymusi iš visų ir visko, o su konstruktyvumu: konstruktyvia kritika, ironija, auginančiu juoku. Tokio romane buvo labai mažai, jo pasigedau. Gali būti, kad jo trūko būtent dėl to bandymo išlikti "atskalūniškoje" pozicijoje, bet ji manęs per daug taip pat nežavi: dažniausiai ji tik parodo, kad labai stengiamasi pabėgti nuo kažko, nuo ko net neverta bėgti, ypač nuo savęs. Mano supratimu, bet koks sąmoningas, iš savęs ir iš kitų pasijuokti mokantis žmogus anksčiau ar vėliau vis tiek susivokia, kad juoktis nėra lygu atsiskirti, galiausiai - kad nuo žmogiškosios būties vis tiek niekur nepabėgsi. Ir visai nesvarbu, ar tu esi vyras, ar moteris. Ta "kitoniškumo bet kokia kaina" stadija, mano galva, išaugama su paauglyste.

O gal aš tiesiog neturiu humoro jausmo ir pati nemoku iš savęs pasijuokti. Tokiu atveju visa tai, ką rašiau, tiesiog pamirškite ir skaitykite Korektūros klaidą. Išvis skaitykite. Ilgai vis tiek neužtruksit - romanas neilgas ir nepretenzingas.

Moderniame mene, kaip ir realybėje, labai trapi riba skiria genijų nuo bepročio, kaip ir pavyzdingą visuomenės narį nuo sociopato. Tėveliai - padorūs, nugaras lenkiantys visuomenės nariai. Sūnelis - paauglys, žavisi klasikine...

Moderniame mene, kaip ir realybėje, labai trapi riba skiria genijų nuo bepročio, kaip ir pavyzdingą visuomenės narį nuo sociopato. Tėveliai - padorūs, nugaras lenkiantys visuomenės nariai. Sūnelis - paauglys, žavisi klasikine muzika, su suaugusiais kalba mandagia ir pagarbia maniera, rengiasi stilingai ir tvarkingai. O jei pridėtume, kad šio žavaus jaunuolio hobis - su būriu draugų svaigintis vietiniame bare nežinomomis medžiagomis pagardintu pienu ir pinigų bei linksmybių prasimanyti ultrasmurto sesijų metu? Štai ir turėsime herojų (o gal - antiherojų?), skaitytoją pastatantį į labai nepatogią poziciją.

Nepaisant nepagrįsto, nepamatuoto ir nemotyvuoto blogio, netgi narciziškumo, skaitytojas negali nesižavėti Aleksu. Apdovanotas iškalba bei ironija, išlavintu skoniu bei lyderyste, tačiau laviruojantis visuomenės normų ribose. Autorius iškelia klausimą, ar smurtas kyla žmogaus esybėje, ar pati visuomenė gimdo agresiją? Ar galima palyginti ir įvertinti atskiro individo smurto išraišką su masiniais nusikaltimais - kad ir žudymais, trėmimais II Pasaulinio karo metu? Ar geriau laisva valia pasirinkti blogio kelią, negu per prievartą būti geru?

Kad ir kokie būtų atsakymai į šiuos klausimus, Aleksas gali nusiraminti - "kazino visada laimi". Sisitema, o gal tai pavadintume visuomene arba valdžia, išsprendžia klausimą sau palankia linkme. Aleksui belieka nuspręsti, ar tokio gyvenimo jis ir siekė. O kiekvienas skaitytojas šiame kūrinyje ras tai, ką labiausiai trokšta įžiūrėti. Vieniems tai tebus smurto scenų kratinys, kitiems - jaunimo maištavimo išraiška, visuomenės spaudimo atspindys individui ar netgi emocinė politinės tironijos žaizda.

Gero skaitymo!

Mano buvimas Vilniuje ir maklinėjimas senamiesčiu nuo šiol bus kitoks. Labiau įtraukiantis, atidesnis siauroms senamiesčio gatvėms ir byrančioms senutėlėms plytoms.

Šiandien, einant įprastu maršrutu į darbą, pastebėjau...

Mano buvimas Vilniuje ir maklinėjimas senamiesčiu nuo šiol bus kitoks. Labiau įtraukiantis, atidesnis siauroms senamiesčio gatvėms ir byrančioms senutėlėms plytoms.

Šiandien, einant įprastu maršrutu į darbą, pastebėjau pirmuosius kelionės pokyčius ir naujus pojūčius. Juos man ir padovanojo dvi "Silva Rerum" dalys.
Tad jeigu norite:


Kad jūsų kelionės Vilniaus gatvėmis taptu nedideliu nuotykiu, tikintis išgirsti karietos ratų dardėjimą akmeniniu grindiniu ir užuosti sukaitusių miestiečių kvapą;
Kad prie jūsų baimių ir fobijų prisidėtų dar viena - tamsoje sutikti baziliską;
Kad jūsų vakarai patogiame krėsle pavirstų kelione laiku į ne patį palankaiusią laikotarpį - 16-ojo amžiaus vidurį ir 17-ojo pradžią, kur bus visko - karo, maro, mirštačių kūnų krūvų ir gyvenimo aistros, nusivylimo, supratimo ir apmaudžių nesusipratimų;
Kad jūsų nuobodi kasdienybė vėl imtų teikti palaimą (o gal visgi atsirastų norinčių patogumą iškeisti į to meto romantiką? Aš pati - už karštą vonią ir šešiolikos rūšių pieną :});
Kad susiūbuotų jūsų pasitikėjimas bažnyčia arba tik dar kartą pasitvirtintų jūsų kelias ateizmo link;
Ir kad kelios jūsų gyvenimo dienos tiesiog ištirptų kažkur baroko labirintuose.


Visais atvejais "Silva Rerum" Jums bus kaip kaip tik.

Tiesą sakant, vengdama šios knygos per patį jos graibstymo ir skaitymo įkarštį, nuvilnijusį prieš kelis metus, visai nė neketinau jos skaityti. Nežinia, ar apskritai būčiau ryžusis šiam dvitomio skaitymui, bet netikėtai vaikštinėjant su kolegėmis Vilniuje jos ėmė svarstyti, kurią vietą Kristina Sabaliauskaitė turėjo omenyje, rašydama savo romaną: kur gyveno Jonas Kirdėjus Birontas, o kur - žydas gydytojas Gordonas. O po to, kai aptikau tokį Arnoldo komentarą čia: http://www.knyguklubas.lt/silva+rerum+ii.html (tiesiai po aprašymu, parašytas 2012 spalį), abejonių neliko. Tad jeigu ir jūs nesate baroko žinovas, graikų mitologijos ekspertas, literatūros profesorius ar bent doktorantas, vargiai galite išvardyti Mocarto ir Bethoveno kūrybos principus, ir jums patinka sodri neįprasta kalba, neįtikėtinos meilės istorijos ir spalvingi veikėjai, kurių gyvenima galima panarstyti įvairiais kampais nuo pat vaikystės iki mirties, rekomenduoju atsiversti Kristinos Sabalaiuskaitės "Silva Rerum". Perskaitę pirmuosius penkis puslapius žinosite, ar norite tęsti. Maždaug tuo pat metu apsvarstysite ir atrojo tomo galimybes.

Skanaus! nePatyliukais.blogspot.com

Neisvengiamai,besibaigiant Seniesiems Metams ir bestovint ant Naujuju Metu slenkscio,manau daugelis pasvarsto,kas gyvenime buvo gerai,o kas nelabai,ka reiketu pataisyti,o kas jau nebepataisoma...Ypatinga demesi atkreipiame i tarpusavio...

Neisvengiamai,besibaigiant Seniesiems Metams ir bestovint ant Naujuju Metu slenkscio,manau daugelis pasvarsto,kas gyvenime buvo gerai,o kas nelabai,ka reiketu pataisyti,o kas jau nebepataisoma...Ypatinga demesi atkreipiame i tarpusavio santykius,nes Kaledu svente nori nenori primena apie seimos zidinio ,tarpusavio santykiu reiksminguma zmogaus gyvenime...Visgi vieniems pavyksta susikurti stiprius partnerystes rysius,kitiems-ne.Kodel?

Si klausima ne karta buvo sau iskele daugybe moteru,o tarp ju ir as:) Visgi,kolegei padovanojus man sia knyga per Kaledas,si dovana sukele man sypsena,tiksliau jos pavadinimas bei smaikstus virselis."Ar jis yra tas Tikrasis?Ka reiketu zinoti merginai pries isipareigojant".

Jau pats pavadinimas nuteikia optimistiskai-jame nera uzkoduota problematikos,o tik pasiulymas pasidalinti ziniomis,panasiai kaip perkant automobili patyres vairuotojas patartu i ka atkreipti demesi pries perkant transporto priemone:) Cia nekalbama apie tai,kad tu neturi galimybiu isigyti automobilio (Beje,autorei budingas kategoriskas atmetimas bet kokiu abejoniu savimi ar bet kokiu nesekmes galimybiu).Cia kalbama apie tai,koki geriausiai tau tinkanti automobili issirinkti (paciai!) is visu tau siulomu.

Autore atlaidziai ,bet ryztingai nagrineja moteru problemas, nesureiksmina ju per daug,ji nesmerkia skaitytoju,nebando ipirsti minties ,kad joms yra kazkas blogai,kas susije su vaikyste,karminemis bausmemis (kas daznai buna kitose psichologinio pobudzio knygose ,nagrinejanciose poru santykius),ir neretai santykius kaip pavyzdi lygina su automobiliu:)

Ji tiesiog,kaip gera praktiska drauge,pasiulo pvz."paskaiciuoti" savo netinkamo elgesio padarinius,kaip antai nesugebejimo greitai issiskirti su netinkamu vaikinu,palyginti ,kiek laiko sugaistume jei su netinkamu vaikinu (pamate ,kad jis netinkamas) bendrautume tris metus vietoje ,tarkime,triju menesiu.Visgi,kas man labai patiko,sioje knygoje nera vyru nuvertinimo,vaizduojant juos kaip netikusius is esmes.Atvirksciai,sioje knygoje autore remiasi ir vyru,lygiagreciai su moterimis ,apklausa.Taigi,iskart gretina dvi pozicijas nagrinedama kiekviena tema.

Autore pataria isiklausyti i moteriska intuicija,bet tuo paciu nepamesti blaivaus proto,ir stebeti,ypatingai pacioje draugystes su vaikinu pradzioje,ar ju rysys turi pacius svarbiausius 5 traukos elementus:jaukuma,sauguma,smaguma buti kartu,tikra meile ir aistra bei abipuse pagarba.O kaip suzinoti,ar yra visi 5 elementai,pateikiami labai konkretus patarimai ,orientuoti i ivairius zenklus.

Autorei nebudingas perdetas sentimentalumas,ji labai gyvenimiskai ir konkreciai pataria skaitytojoms,tuo paciu ir savo klientems (Mira Kirshenbaum yra Chesnut Hill instituto Bostone klinikos direktore,tarptautiniu mastu zinoma,apdovanojimu laimejusi knygu apie zmoniu santykius autore) kaip susirasti visais atzvilgiais tinkanti vaikina,nedarant kompromiso net vienam trukstamam elementui is 5 butinu traukos elementu.

Skaitant sia knyga,man buvo pakankamai jauku ir smagu,knyga per daug neapkrauna,neitempia smegenu ir nevargina ,nors tuo paciu ,manau,kad suzinojau tikrai svarbiu dalyku.Autore pulsuoja meile skaitytojoms,bei tvirtu pasitikejimu,kas tikrai gali ikvepti daugeli nevykusiu santykiu nuvargintu moteru.

Be abejo,manua kad daugeli,jei ne visus dalykus, mes,moterys ,ir taip jau zinome giliai viduje tik ne visada sugebame taip meistriskai susisteminti ir zaismingai isvilkti problemos esme i dienos sviesa,kaip tai daro knygos autore Mira Kirschenbaum.

Gero skaitymo,mielos moterys!:)

Knygoje galima atrasti naudinų patarimų, kaip išvalyti savo mintis ir ugdyti valią. Viskas išdėstyta aiškiai, suprantamai ir paprastai. Daugelis gyvenimiškų frazių yra gridėtos ir žinomos, tačiau sudėtos į vieną knygą....

Knygoje galima atrasti naudinų patarimų, kaip išvalyti savo mintis ir ugdyti valią. Viskas išdėstyta aiškiai, suprantamai ir paprastai. Daugelis gyvenimiškų frazių yra gridėtos ir žinomos, tačiau sudėtos į vieną knygą. Kiekvienas ras kažką tinkamo sau. Patarčiau knygą įsigyti, nes pravartu pasižymėti, pasibraukti kai kurias mintis, pasirašyti komentarus ar pastabas. Taip pat knygoje yra vietų, kurias reikia užpildyti. Perskaičius knygą ir išsigryninus, atsirinkus informaciją, galima susikurti puikų saviugdos ir tobulėjimo planą, pateiktą medžiagą integruojant sau. Tai puiki paspirtis kažką keisti.