Nuo 1936 metų, savo kūryba, Džordžas Orvelas bandė kovoti su totalitarizmu ir ginti demokratinį socializmą. Ši knyga - ne išimtis.
1984m. visą pasaulį dalinosi 3 valstybės, kurios nuolat kovojo tarpusavyje. Okeanijos...

Nuo 1936 metų, savo kūryba, Džordžas Orvelas bandė kovoti su totalitarizmu ir ginti demokratinį socializmą. Ši knyga - ne išimtis.
1984m. visą pasaulį dalinosi 3 valstybės, kurios nuolat kovojo tarpusavyje. Okeanijos žmonės buvo dėkingi už tai savo vadui Didžiajam Broliui. Dauguma jų, dėl savo vado, galėjo padaryti viską ir jų visai neglumino tai, kad juos nuolat stebėdavo teleekranas, jų gyvenimas buvo visapusiškai kontroliuojamas, jie negalėdavo turėti ne masinės (nepaklūstančios partijai) nuomonės, kiekviename žingsnyje juos sekė minčių policija, o už menkiausią nusikaltimą, tokį kaip abejonė žvilgsnyje, ar įsimylėjimą, juos bausdavo nežmoniškais kankinimais ir mirtimi. Vinstonas Smitas, kartu su savo mylimaja, pabandė kovoti. Atsidavė meilėi,nors ir žinojo, kad tai ilgai netruks, kad galiausiai už tai bus nužudytas (tiksliau - ištrintas. Nes Okenaijoje žmonės nemirdavom, jie tiesiog dingdavo iš istorijos. Lyg jų niekada anksčiau nebūtų egzistavę). Kūniški kankinimai, mirtis jiems nebuvo baisi, nes labiausiai jie norėjo išlikti žmonėmis ir buvo įsitikinę, kad partija negali pakeisti jų jausmų, pavegti jų dvasios. Bet ar tikrai?
Perskaičius šią knygą, dar labiau pradėjau vertinti laisvę ir maištą prieš vegovę, individualų mąstymą, nepasidavimą masei. Atsirado noras kovoti už savo gerovę. Tai tikrai dvasią auginati knygą. Pradedi suprasti, kiek daug tu turi ir, kad būtina rizikuoti, kad gautum tai, ko norisi.

Nacionalinės premijos laureato Icchoko Mero romanas „ Lygiosios trunka akimirką“ tai knyga, kuri mano nuomone išaukština tikrąsias vertybės. Jos tai ne tik meilė, drąsa, laisvė, tarpusavio santykiai, bet ir vienintelė...

Nacionalinės premijos laureato Icchoko Mero romanas „ Lygiosios trunka akimirką“ tai knyga, kuri mano nuomone išaukština tikrąsias vertybės. Jos tai ne tik meilė, drąsa, laisvė, tarpusavio santykiai, bet ir vienintelė nepakartojama gyvybė. Kūrinio veiksmas vyksta Vilniaus žydų gete vokiečių okupacijos metais. Kur žmones yra prislėgti vis didėjančių draudimų, reikalavimų našta bei nežinomybė. Pastaroji ypač padidėja šachmatų partijos metu. Kur šėtoniškas žaidimo sąlygas ir nenuslūgstančią įtampą sukuria šiurpią geto kasdienybė lemiantis komendantas Šogeris. Jis jaunuoliui Izaokui pateikia sudėtingą situaciją: jei jis laimės vokiečio siūlomą šachmatų partiją, nebus sušaudyti mažieji geto vaikai, tačiau žus jis pats, o pralaimėjus žaidimą – jis liktų gyvas, bet mirtų vaikai. Tačiau vaikinas stengiasi padaryti tai, kas be galo sunku ir neįsivaizduojama – lygiosios. Apibendrinant galiu pasakyti, kad romano veiksmas plėtojamas trijuose lygmenyse, dėl to skaityti nėra labai paprasta, bet jos palikti neperskaitę tikrai nenorėsite, nes ši knyga tiesiog kelia susižavėjimą. Man ji patiko, taigi siūlyčiau kiekvienam ją perskaityti, galbūt patiks ir jums.

Afrika man - terra incognita, kurią vieną dieną norėtųsi aplankyti. O kol kelionė į juodąjį žemyną atsigulė penkerių metų planuose, Dainiaus Kinderio lažybos virtusios iššūkiu – pėsčiomis ar autostopais vakarine...

Afrika man - terra incognita, kurią vieną dieną norėtųsi aplankyti. O kol kelionė į juodąjį žemyną atsigulė penkerių metų planuose, Dainiaus Kinderio lažybos virtusios iššūkiu – pėsčiomis ar autostopais vakarine žemyno pakrante pasiekti piečiausią tašką, nesumokėjus nė vieno pinigo - sušildė bent tris žiemos vakarus.
Lengvai skaitomas, paprasto stiliaus ir nepretenzingas keliautojo dienoraštis – įdomus skaitinys tiems, kurie bent mintimis nori pabėgti, kur dar niekada nėra buvę, įsivaizduoti nepažįstamus kvapus, išgyventi nuotykį Afrikos žaliosiose ir miestų džiunglėse, savanose, pelkėse, atokiose kampeliuose, kur ne retas baltaodį matė pirmą kartą. Kartu su naujais potyriais aplankysite šalis, kurių pavadinimus girdime labai retai, o apie miestus – pirmą kartą ir turbūt būtų sudėtinga teisingai ištarti jų pavadinimus. Gyvenimas ten kitoks, ir tuo pačiu toks pat, priklausomai, kokiomis akimis į jį žiūrėsite. To moko ir pats autorius.
„Atgal į Afriką“ - puiki knyga, mėgstantiems travelogus, keliones, nuotykius ar tiesiog smalsiems, norintiems pažinti pasaulį. Iliustracijos įaudrins fantaziją nuskrieti tūkstančius kilometrų, juk ne retas svajojame apie kelionę be bilieto atgal.

Romanas pasakoja apie žymaus rašytojo E. Hemingvėjaus kūrybos pradžią, sunkumus, jo pirmąsias vedybas bei supančios aplinkos įtaką kūrybai.
Veiksmas prasideda Čikagoje, kur rami, tyli mergina Hedlė ir Hemingvėjus...

Romanas pasakoja apie žymaus rašytojo E. Hemingvėjaus kūrybos pradžią, sunkumus, jo pirmąsias vedybas bei supančios aplinkos įtaką kūrybai.
Veiksmas prasideda Čikagoje, kur rami, tyli mergina Hedlė ir Hemingvėjus susipažįsta pas draugus vykstančiame vakarėlyje. Tarsi pakerėta, Hedlė, nepaisant draugės perspėjimų, neria į romantiškus santykius, kurie baigiasi vedybomis ir svajonėmis apie kelionę į Europą. Likimas lemia, kad vietoj planuotos kelionės į Romą, pora atvyksta į Paryžių ir patenka tiesiai į svarbiausių literatūrinių įvykių sūkurius. Bohemiškas pokario Paryžiaus gyvenimas, alkoholio svaigulys, begalinės diskusijos ir savos tiesos ieškojimai , pažintys su įdomiais ir tuo metu jau žinomais žmonėmis - menininkais, rašytojais, šokėjais ( Ezra Pound, Scottas ir Zelda Fitzgeraldai, Gertruda Stain ir t.t.). Būtent tame Paryžiuje, kunkuliuojančiame naktiniu gyvenimu, mieste, kuriame svajojo pabuvoti ne vienas meninkas - savo gyvenimą kartu kūrė Hedlė ir Ernestas. Pora važinėja slidinėti į Austriją, stebėti bulių kovų į Pamploną, kas Hemingvėjui tampa kone maniakišku pomėgiu. Grįžus iš kelionių į Paryžių, rašytojas aprašo įspūdžius, kurie vėliau bus atspindėti
E. Hemingvėjaus garsiojoje "Fiestoje".
O Hedlė? Ji drąsiai, priima visus gyvenimo iššūkius, skurdą, žmonos, mamos ir mūzos vaidmenį, toleruoja Ernesto nuotaikų pokyčius.
Visa knyga persmelkta liūdesiu. Pagrindinė herojė tarsi nuo pirmos dienos nujaučia, kad gyvenimas kartu nesitęs amžinai, kad anksčiau ar vėliau atsiras kažkas, kas nutrauks tuos keistus, o kartu ir trapius tarpusavio santykius.
Hedlės pasiaukojimas begalinis - netgi toleravimas Ernesto meilės romano su drauge, kuri galutinai ir nutraukė judviejų santuoką.
Skaitant paskutinius puslapius į galvą lindo klausimai : kodėl, vyras, tampantis įžymiu, meta moterį, kurį su juo kentė skurdą bei skatino rašyti ir tapti įžymiu.
Ir iš tikrųjų įdomu, kiek tiksliai rašytoja atspindėjo to meto realią istoriją ir kiek procentų yra tiesiog jos pačios kūryba, nes rašytojos paskutinė versija yra tokia, kad Hemingėvjus nenorėjo palikti žmonos, o tiesiog norėjo gyventi trise, kas netenkino nei Hedlės, nei jo naujosios mylimosios Polinos...

Bent jau mano aplinkoje žmonės sako, kad knyga visada geresnė (siužetu ir kitais aspektais) už filmą. Perskaitęs Arthur Golden knygą „Geišos išpažintis“ dar kartą tuo įsitikinau. Prieš pradėdamas skaityti knygą, jau...

Bent jau mano aplinkoje žmonės sako, kad knyga visada geresnė (siužetu ir kitais aspektais) už filmą. Perskaitęs Arthur Golden knygą „Geišos išpažintis“ dar kartą tuo įsitikinau. Prieš pradėdamas skaityti knygą, jau žinojau visą siužetą, tačiau tai manęs neatbaidė nuo šios įdomios knygos skaitymo. Taip, neslėpsiu, šios knygos ekranizacija buvo tikrai įdomi, tačiau tik skaitydamas knygą pajaučiau tikrąjį malonumą. Filme paprasčiausiai tebuvo parodyta, kaip paprasta mergaitė iš kaimo, atvežta Kijotą, tampa geiša. Tačiau knygoje šis virtimas, kuris, beje, mane labiausiai sužavėjo, nėra toks lengvas ir paprastas. Mergaitei iš kaimo, Čijo, tenka iškęsti daug dalykų, pavyzdžiui: motinos mirtį ir prievarta išvežimą į Kijotą. Ir tai nėra vienintelės blogybės jos gyvenime. Mažajai Čijo, kad pavyktų tapti geiša, tenka daugybė iššūkių. Jos gyvenimo taip pat nepalengvina toje pačioje okijoje (taip vadinami namai, kuriuose gyvena geišos, jų globėjos bei padėjėjos) gyvenanti Hacumomo, kuri yra didžiausia Mamehos priešė. Toje okijoje gyveno 2 mergaitės, ruošiamos tapti geišomis: Čijo (pagrindinė knygos veikėja ir pasakotoja) ir mergaitė, praminta Moliūge. Moliūge rūpinosi ir ją geiša tapti ruošė Hacumomo, o Čijo – Mameha. Žinoma, yra žmonių, galvojančių, kad geišos paprasčiausios merginos, parsidavinėjančios už pinigus, tačiau taip nėra. Jos turi mokėti daugybę dalykų: šokti, dainuoti, groti bei kitus. Pats kelias į geišos gyvenimą Čijo ypatingai sunkus: vos atvežta į okiją, po kelių dienų bando pabėgti ir susirasti savo seserį, kuri yra kitoje okijoje. Tačiau mažai mergaitei nepasiseka pabėgti stogais ir ji nukrenta į kito pastato kiemą. Ji susilaužo ranką, taip pat neišsigelbsti nuo vadinamosios motulės, moters gyvenančios jos okijoje, padedančios Hacumomo ir turinčios nudirbti kitus svarbius darbus, rykštės. Po šio poelgio nusprendžiama, kad Čijo nelemta būti geiša ir taps tik tarnaite. Tačiau visą jos gyvenimą pakeičia vienas žmogus – pirmininkas. Jis tampa mergaitės siekiamybe ir ji nusprendžia tapti geiša. Jai šio tikslo padeda jau anksčiau minėta geiša – Mameha. Reiktų paminėti, kad Mameha – tobulos išvaizdos pagal to meto stereotipus ir yra viena iš garsiausių bei įtakingiausių geišų. Po kurio laiko jos tampa seserimis, kas yra siektinas dalykas visoms geišoms. Nuo Mamehos pasirodymo, Čijo iš bjauriojo ančiuko po truputį virsta gulbe. Vienas iš svarbiausių tikslų geišos gyvenime: Mizuage pardavimas. Mūsų kalboje Mizuage reiškia nekaltybės pardavimą. Žinau, skamba baisia, bet tik tokiu būdu jaunoji geiša gali susimokėti už maistą, pamokas, gyvenimą ir kitas reikmes savo okijai. Ir įvyksta didžiausias įmanomas stebuklas: jos Mizuage buvo įkainotas viena iš didžiausių įmanomų sumų tais laikais. Ir tai reiškia, kad ji galės susimokėti skolas savo okijai. Vienas svarbus dalykas yra tas, kad ji savo mizuage pardavė būdama 15 metų. Žinoma, galima ginčytis, kad per anksti, tačiau tokios buvo tradicijos. Pati tapimo geiša ceremonija ypatinga tuo, kad jos vardas – Čijo, pakeičiamas į Seijuri. Pamačiusi, kad Čijo yra vertinga, okijos šeimininkė nusprendžia įsidukrinti ne Moliūgę, kaip anksčiau planavo, o Čijo. Jau anksčiau minėta Hacumomo visą gyvenimą, kol gyveno Okijoje trukdė ir kenkė Čijo, vedina asmeninių paskatų: pradžioje, jai Čijo trukdė, vėliau dėl to, kad jos globėja tapo Mameha. Žinoma, jums kyla klausimas, kodėl Mameha padėjo ruoštis Čijo tapti geiša. Viskas dėlto, kad to paprašė Pirmininkas, tas žmogus, dėl kurio Čijo taip stengėsi. Visą laiką, kol buvo geiša, Čijo susitikdavo su pirmininku. Tačiau geriausias Pirmininko draugas – Nobu, susižavėjo Čijo, kuri buvo kitokia nei visos geišos. Todėl pirmininkas negalėjo tapti jos globėju. Beje, svarbus aspektas tas, kad globėjas svarbiausias kiekvienos geišos tikslas, nes jis dovanoja dovanas, sumoka skolas atlieka kitus darbus. O visas knygos veiksmas vyksta II Pasaulinio karo laikotarpiu Japonijoje. Žinoma, Čijo bei pirmininko gyvenimas knygoje baigiasi laimingai. Kaip – nesakysiu, noriu, kad patys perskaitytumėte šią įdomią knygą, kuri sužavi galimybe pasinerti į geišų pasaulį.

Teigiamų veikėjų iškankintame lietuvių literatūros pasaulyje, romanas „Jauno žmogaus memuarai“ sužibėjo kitomis spalvomis. Tragiškas likimas, originaliai perteikta sovietinio gyvenimo nuotaika ir tai, ką galime pritaikyti...

Teigiamų veikėjų iškankintame lietuvių literatūros pasaulyje, romanas „Jauno žmogaus memuarai“ sužibėjo kitomis spalvomis. Tragiškas likimas, originaliai perteikta sovietinio gyvenimo nuotaika ir tai, ką galime pritaikyti žiūrėdami ir į šiuolaikinį pasaulį: fantasmagoriškosios sporos ir populiarioji bereikšmė kultūra, apsivijusi nūdienų žmones.

Vienas labiausiai dėmesį prikausčiusių romano arkliukų – Leono Ciparo ir jo buvusio kambarioko, 14 laiškų adresato Tomo Kelerto požiūrių ir likimų priešprieša. Ciparis kaltina Kelertą susitaikymu su sistema, nesipriešinimu, nors gan keista tokius kaltinimus girdėti iš žmogus, savanoriškai važiavusio į darbo stovyklas, komjaunimo nario ir tikrai išoriškai susikūrusio gan nepriekaištingą sovietinio žmogaus reikalavimus atitinkančią biografiją. Nors taip, jis priešinosi viduje, mirė besipriešindamas beviltiškai, iš vidaus pūvančiai sistemai, tačiau galbūt kiekvienas priešinamės pagal savo galimybes. Galbūt Kelerto maištas buvo apatija ir susitaikymas.

Įdomi yra ir savęs paieškos idėja. Pradedant fakto konstatavimu, kad išties niekas mūsų nemoko būti savimi, tik remtis visuomenės primestomis klišėmis. Sovietinis mąstymas teigė, kad reikia sukurti jiems tobulą žmogų "homo-sovieticus", nes tokių žmonių armijas lengviau suvaldyti, lengviau stumdyti it šachmatų figūrėles. Ir taip, kas vertintų tokį žmogų, kuris mąsto klišėmis? Tai tik nuobodus, nieko pasiūlyti negalintis snobas.

Kokiam žmonių sluoksniui skirta ši knyga? Manau, skaitytojų ratas turėtų būti gan platus – nuo savyje pasimetusių jaunuolių, dar vis ieškančių ir besistengiančių atrasti save, suvokti, kur jų vieta šiame pasaulyje, iki vyresnio amžiaus žmonių, kurie dar atmena tuos netikrumu, kaukėtumu ir fantasmagoriškų sporų užnuodytu oru persmelktus laikus.

Ką tik užverčiau Kate Morton knygą „Rivertono dvaro paslaptis“. Stora, solidi knyga, kaip tik viena iš tokių, kokios man labiausiai patinka – kiekvieną puslapį ryte ryji, nes nekantrauji sužinoti, kas parašyta kitame, ir...

Ką tik užverčiau Kate Morton knygą „Rivertono dvaro paslaptis“. Stora, solidi knyga, kaip tik viena iš tokių, kokios man labiausiai patinka – kiekvieną puslapį ryte ryji, nes nekantrauji sužinoti, kas parašyta kitame, ir kartu džiaugiesi, kad skaityti dar liko nemažai – vadinasi, laukia dar ne viena malonumo skaityti valanda, tačiau knyga vis tiek baigiasi per greitai.
Ši knyga mane įtraukė dėl keleto dalykų. Pirmiausia, pasakojimo būdu – sena, savo gyvenimą bebaigianti moteris, paskatinta apie jos buvusius šeimininkus kuriamo filmo, įrašinėja savo prisiminimus mylimam anūkui, norėdama jam vieninteliam papasakoti visą tiesą apie seniai aplinkinių aistras kursčiusias paslaptis. Pasakojimas pirmu asmeniu pakeri ir įtikina nuoširdumu, juolab, kad pasakotoja – jau senutė, kuriai nebėra ko slėpti ir ginti savo melu ar tylėjimu. Šioks toks detektyvo prieskonis irgi netrukdo – pasakojimas vystosi lėtai, nuosekliai, tačiau vis nepamirštama užsiminti, kad tik pasakotoja viena žino, kas iš tiesų nutiko, todėl pati vis pradedi spėlioti (kadangi galutinis rezultatas žinomas), gal poetas visgi nenusišovė, gal tą padarė pavydus vyras ar dar kas. Įtampa, skatinanti versti puslapius, išlieka iki pat pabaigos, o tada jau belieka su pasitenkinimu paploti sau per petį, jei atspėjai, kas iš tiesų nutiko, arba, kas panašiau į tiesą, atsidusti ir pagalvoti: „Na ir susuko čia.“
Mane sužavėjo ir kalbos turtingumas bei meistriškas situacijų, vietovių, žmonių aprašymas. Viskas pateikiama taip vaizdžiai ir sklandžiai, kad atrodo, jog ne knygą skaitai, o žiūri gražų spalvotą filmą – toks galingas įspūdis. Štai susižavėjusi jauna tarnaitė, pasislėpusi už turėklų, stebi į dvarą besirenkančius išsipusčiusius svečius, štai didingoje bibliotekoje, nuo grindų iki lubų prikrautoje dulkėtų, retai kieno tejudinamų knygų, ponaičiai puošia didžiulę žaliaskarę Kalėdoms, o štai lietingą dieną ant kalnelio netoli kapinių dunkso niūri vyro figūra ir stebi varganos kaimo siuvėjos laidotuves. Viską matau savo akimis, kurios, aišku, rodo šiek tiek kitaip negu autorės, bet vis tiek vaizduotėje sukasi spalvingas filmas.
Galiausiai, sakyčiau, svarbiausias dalykas yra veikėjai. Jie tokie tikroviški, kad atrodo, jog pažinočiau juos asmeniškai. Pagrindinė veikėja Greisė ir pelno mano simpatijas, ir kartais erzina. Nors knygoje ji iš tiesų pasakoja ne savo istoriją, o kilmingųjų Rivertono dvaro panelių tragediją, visgi paraleliai atskleidžia ir savo gyvenimą bei jausmus. Ir nors daugeliu atvejų atrodo, kad tokia mergina kaip Greisė – šaunus žmogus – be galo atsidavusi, miela, nors drovoka, kartais ji itin erzina ta savo ištikimybe tiems, kas, atrodytų, jos nenusipelnė, nes priima ją kaip savaime suprantamą dalyką. Tačiau suprantu, kad Greisė kone negalėjo to išvengti – prie to smarkiai prisidėjo skurdi jos vaikystė, auklėjimas mokant visada nusilenkti galingiesiems, šiltesnių jausmų nelinkusi rodyti ir savo paslaptis kaip akį sauganti Greisės motina, pati pastūmėjusi mergaitę prisirišti prie Hartfordų ir šitaip nulėmusi bent jau kai kuriuos įvykius. Todėl skaitau ir žaviuosi Greise, jos gailiuosi, o kartu vis pagalvoju: „Kvailele, galvok nors truputį.“
Žinoma, kiti veikėjai ne mažiau įdomūs ir sužadinantys vienokius ar kitokius jausmus. Maištingoji Hana, pasirinkusi ne vieną neteisingą išeitį. Vėjavaikė Emelina, širdyje slepianti senas nuoskaudas, tačiau pasauliui rodanti linksmą veidą ir erzinanti savo paikumu ir išlepimu praktiškai iki paskutinio knygos puslapio. Snobiškas garbėtroška Tedis, įsitikinęs, kad visi pasaulyje turi savo vietą ir kad prasčiokai pernelyg įžūlūs reikalaudami geresnio gyvenimo ar bent galimybių jo siekti. Piktavalė manipuliuotoja Debora. Skrupulingieji ir savo padėtimi besididžiuojantys ponas Hamiltonas ir Nensė...
Man ši knyga padovanojo dvi puikias dienas: kad ir kokios storos bebūtų, įdomios knygos retai skaitosi ilgiau. Džiaugiuosi, kad radau ją bibliotekos lentynoje.