Ši knyga mano lentynoje pragulėjo kažkur 4-5 metus, būtent todėl ją ir įtraukiau į savo Knygų iššūkio sąrašą ir pirmąją paėmiau skaityti, nes antraip spėju, kad ji dar kokius 5 metus būtų gulėjusi kitų knygų...

Ši knyga mano lentynoje pragulėjo kažkur 4-5 metus, būtent todėl ją ir įtraukiau į savo Knygų iššūkio sąrašą ir pirmąją paėmiau skaityti, nes antraip spėju, kad ji dar kokius 5 metus būtų gulėjusi kitų knygų šešėlyje.

O dabar plačiau apie turinį. Romano pavadinimas mus iškart supažindina su pagrindiniu veikėju - Laturu ir nukelia į Prancūziją XVIII a. Berniukas pagimdomas, po vieno meilės nakties nuotykio, jeigu taip galima pavadinti, miesto paskolininkės ir aplinkinių nekenčiamos, išskirtinai nepatrauklios Bu-Bu. Jau nuo pat gimimo vaikas pasižymi savo išskirtinumu tiek išore - susiraukšlėjęs, nepatrauklus, didelėmis, tiesiog hipnotizuojančiomis mėlynomis akimis, tiek vidinėmis savybėmis - negeba jausti skausmo, turi polinkį smurtauti, kurį skatina beribis smalsumas ir nepaaiškinamas noras pažinti skausmą, suprasti kaip ir kur jis atsiranda.

Paslaptingomis aplinkybėmis mirus motinai Laturas išvyksta į Paryžių ieškoti žmogaus, jo manymu nunuodijusio motiną Bu-Bu, norėdamas atkeršyti. Čia jis gilinasi į anatomijos mokslo paslaptis (teoriškai ir praktiškai) ir tiesiog maniakiškai pasineria į skausmo centro smegenyse paieškas. Savo nusikaltimus - tyrimo objektus, teisina kerštu motinos žudikui, nors realiai jis pats net neįtaria, kuris tikrasis kaltininkas, taip tiesiog paprasčiau išsirinkti auką (nors jų būta ir atsitiktinių). O ir tie patys nužudymai greičiau impulsyvūs, nei planuoti.
Knygoje man trūko (negaliu patikėti, kad taip sakau, nes dažniausiai man knygose to būdavo per daug) aplinkos aprašymų, taip pat nuoseklumo. Norėjosi, kad autorius būtų labiau pasistengęs nupasakodamas romano veiksmo aplinką, sukūręs įtikinamesnius ir ryškesnius veikėjų charakterius, išplėtojęs turinį, nes pastarasis buvo skurdokas, net susidariau įspūdį, kad knyga rašyta skubotai.

Abejoju ar kam nors, kada nors rekomenduočiau būtent šią knygą, manęs ji neįtikino.



Vertinimas 2/5

Na ką, atėjo metas ir man pradėti savo knygų skaitymo maratoną. Iš liaudies girdėjau, kad gera pradžia - pusė darbo. Ženklai rodo, kad su pirmąja knyga pataikiau. Pirma "varnelė" mano sąraše - Ričardo Gavelio "Vilniaus...

Na ką, atėjo metas ir man pradėti savo knygų skaitymo maratoną. Iš liaudies girdėjau, kad gera pradžia - pusė darbo. Ženklai rodo, kad su pirmąja knyga pataikiau. Pirma "varnelė" mano sąraše - Ričardo Gavelio "Vilniaus pokeris".



Knyga buvo dovana, tad į sąrašą nepatekti negalėjo. Bet rekomendacijos pasiteisino su kaupu. Asmeniškai pasakysiu, kad atradau kelis panašumus su vienu itin skaitomu veikėju iš burtininkų pasaulio (ir ne tik dėl antro žodžio rimo). Nesu skaitytojas iš prigimties, bet šitą knygą skaičiau kaip Poteriuką prieš penkis metus. Įtraukė ir nė vieną akimirką neatėjo man ant kairio peties draugelis "abejotojas" ir nepradėjo sakyt, kad knyga neverta dėmesio ir ją turėčiau mesti.



Taigi, apie ką tas "Vilniaus pokeris"? Tikrai ne apie kortas... Ir net nesakyčiau apie Vilnių... Mano kuklia nuomone perskaičius šią knygutę, autorius sugrįžęs į brežnevinius "sąstingio" laikus vaizduoja tai, su kuo neretas mąstantis žmogus susiduria ir šiom dienom - beviltiškumą ir beprasmybę, kur visa tai veda ir kur žmogus tada ieško išsigelbėjimo ir paguodos.



Romanas sulipdytas iš keturių dalių, kuriose keturi skirtingi tos pačios istorijos veikėjai (o kaip vėliau paaiškės - trys su puse) pasakoja tą pačią tragišką istoriją. Durys į Vilniaus pokerio pasaulį atsirdaro...



Pirmoji dalis man gerokai priminė mokyklos laikus, kai gūdžiais rudens (o gal žiemos???) vakarais bandžiau pasivyti savo draugus bendraklasius ir skaičiau A.Škėmos "Baltą drobulę". Pirma dalis regima mano galva neabejotinai pagrindinio romano veikėjo, visą kūrinio idėją įkūnijančio Vytauto Vargalio akimis. Pasakojimas primena minėtos drobulės "minčių srautą". Ir ne tik nuotaika. Vytauto vaikystė buvo nelengva, nepaisant to, vėliau jis patapo išsilavinusiu, bet nelaimingu žmogumi, vėliau neatsitiktinai pateko į lagerį... Tokių tat detalių suma patampa liūdnos dabarties visuma - eidamas per šiandienos įvykius Vytautas prisimena savo praeitį (žinoma, istorijos tarpusavyje susijusios), dažnai šokiruojančią.



Vytauto romano dalis pilna gašlumo ir gyvuliškumo - nieko keista - kai gyvenimas spjauna į veidą, aplinkui vien tik grėsmė ir praradimai, lieka pirmasis žmogaus pradas, apatinė Maslow piramidės dalis. Vytautas aplinkui regi sovietinę šmėklą, saugumą - "juos", kurie siekia likviduoti visus, kurie mąsto kitaip ar kokiu nors būdu bando priartėti prie tikrosios visuomenės (už)valdymo paslapties. Ignoruodamas praeitį ir ateitį, Vytautas keičia vieną moterį po kitos (pačią pačiausią prarasdamas tam pačiam socializmui), galiausiai atranda meilę su už save gerokai jaunesne Lolita. Bet ir šiai istorijai nelemta baigtis laimingai...



Antrojoje romano dalyje ta pati istorija matoma Vytauto bendradarbio Martyno Poškos akimis. Šioje dalyje kur kas mažiau intuicijos ir instinktų bei kur kas daugiau racionalumo. Antra vertus, su Vytautu bibliotekoje dirbantis Martynas yra kur kas uždaresnis ir visą savo gyvenimą įprasmina popieriuje, rašydamas savąjį martraštį. Pasaulį jis mato iš kur kas objektyvesnės perspektyvos, bet atsiribojimas kaip žinia kliudo. Čia pamatome kitokią nei Vytauto istorijos versiją, kuri dar labiau "susuka smegenis", ateina tas geras jausmas, kad vienos ir galutinės teisybės šitoj knygoj tikėtis neverta ir viskas labai stipriai priklauso nuo skaitytojo požiūrio į vieną ar kitą veikėją.



Trečioji dalis "nušoka" nuo objektyvaus pasaulio vaizdo prie svetimumo temos. Pasaulis matomas Vilniaus lenkės Stefanijos akimis. Ji, nepaisant to, kad mato svarbiausio žmogaus kvailą aistrą (o kaip pats Vytautas sako - meilę) "parsidavėlei" ir supranta, kad apie jokį ilgalaikiškumą kalbos būti negali, atsiduoda Vytautui, jam patarnauja ir "pasitenkina trupiniais". Kad ir kas benutiktų, Stefa jaučiasi ir lieka svetima. Romane jai tenka kankinės vaidmuo - toli nuo tikrųjų namų, kartu įkalinta Vilniuje ir negalinti iš jo ištrūkti (ir čia slypi psichologija!!!), prisimenti savo vietinį herojų Vasilį ir laukianti to gyvenimo lūžio, kuris suteiktų jai laisvę.



Paskutinė išvadinė romano dalis matoma Gedimino Riaubos akimis. Čia galiu grįžti prie tų "trijų su puse", nes Gediminas - ne žmogus. Romano eigoje jam teko mirti, ir štai iškart po to jis galėjo pasirinkti, kuo grįžti Žemėn pomirtiniu gyvenimu. Nepaisant to, kad viena kertinių pirmosios romano dalies minčių buvo Dievo mirtis (ir Nietzsche taip sakė...) romano finale visi netikintys gauna savotišką antausį ir žvelgia į pasaulį vieną gyvenimą jau pragyvenusio bei jame skaudžios patirties sukaupusio šuns Gedžio akimis.



Šuo kur kas geriau nei žmogus užuodžia žmonių melą ir troškimus. Tad tikriausiai neatsitiktinai pagrindinio romano moralizuotojo vaidmuo atitenka būtent tam veikėjui, kuris kūrinio plotmėje buvo mažiausiai tragiškas ir atsispyrė nevilčiai. Taip, Gedis buvo netobulas - bent jau tokiu save laikė. Jis buvo puikus matematikas ir muzikas, tačiau ieškojo aukštesnės prasmės ir jos negalėjo rasti. Dėl to laikė save žemesniu nei kiti. Ir tai buvo žavu.



Laukdamas trečiojo savo gyvenimo, kai vėl atgims kaip žmogus (tik be jokių prisiminimų), šuo Gedis reziumuoja pagrindinius "homo lituanicus" trūkumus (neapykantą, baimę, prisitaikėliškumą), kartu išaukštindamas tai, kas lieka keičiantis žmonėms... O lieka miestas... Lieka Vilnius. Apskritai romane Vilnius yra tarsi aukštesnė jėga, šešėlis, kuriam prižiūrint žmonės patiria savo džiaugsmus ir negandas. Vieniems Vilnius priedanga, namai, o kitiems - labirintas, kupinas paslapčių, netekčių ir kraujo. Visi, kurie čia gyvename, žaidžiame ilgą Vilniaus pokerio partiją su tokiomis kortomis, kokias gavome. Problema ta, kad nesvarbu - jos geros ar ne, laimėti šio žaidimo neįmanoma. Žaidėjai keičiasi, žaidimas tęsiasi, bet pasakyčiau taip - žaidėjai nežino, kas yra ta galutinė pergalė, kada galima pakilti nuo stalo pačiam, o ne pastūmėtam aplinkybių (maniškė interpretacija).



Mano romano herojus buvo žydas iš 258 buto (suprask - puslapio romane), kuris stringančiu balsu papasakojo, kad pasaulį iš tikrųjų varo meilė, kad niekas be jos neegzistuotų - grūdas nesudygtų, jei nemylėtų saulės, saulė netekėtų, jei nemylėtų žemės. Ir aš, kaip jisai, skanauju šitus ištartus žodžius...



Skaitydamas dar sykį didžiavausi, kad lietuviai sugeba kurti... Nesvarbu, kad šioji kūryba dar pesimistiškesnė ir šaltesnė nei pati kūryba. Galima žavėtis, kaip subtiliai tiksliai autorius įgelia tam daugelyje mūsų (manyje irgi) tūnančiam "homo sovieticus". Suprask žmogau, kad esi mažytis sraigtelis sistemoje, Tau yra pasiekiama tik dalis knygų bibliotekoje... Bet džiaukis, nes ir tie, kurie yra laipteliu aukščiau už Tave, gali sužinoti tik šiek tiek daugiua nei Tu - yra suvokimo lygių, neprieinamų niekam. Trūkumėlis mažytis - alternatyvų autorius mums nepalieka - paliekama tik laisvo žmogaus apsisprendimo stipriai glėbyje laikoma viltis... Kaip to šunėko Gedžio paskutinis atodūsis šokant po troleibusu...



Dienelei praėjus, vakarui atėjus, nepamirškim žmonės, kad turim vienas kitą... Nes be vieno nebūtų kitų...ir be kitų vieno...

Marselis Prustas. Svano pusėje.

Prustas ne iš pirmo karto rado leidėją savo knygai "Svano pusėje", ir tai, sutikęs išleisti šią knygą leidėjas apie ją pasisakė taip: "Skaityti tai neįmanoma". Turiu pripažinti, kad čia...

Marselis Prustas. Svano pusėje.

Prustas ne iš pirmo karto rado leidėją savo knygai "Svano pusėje", ir tai, sutikęs išleisti šią knygą leidėjas apie ją pasisakė taip: "Skaityti tai neįmanoma". Turiu pripažinti, kad čia yra daug tiesos.

"Svano pusėje" - pirmoji M. Prusto knyga iš ciklo "Prarasto laiko beieškant" (jį sudaro 7 knygos), sužadino prieštaringus jausmus. iš vienos pusės, ši knyga yra labai sunki skaitymui: ilgiausi pasaulyje sakiniai, kuriuos tik esu mačiusi, sakinio pabaigoje pamiršti apie ką buvo kalbama; begaliniai gamtos aprašymai (5 puslapiai apie kažkokį krūmą, aišku, labai gražų krūmą, bet vis tiek sunkoka), daugybė išnašų (iš tikrųjų stebina rašytojo erudicija), kuriais vertėjai ir leidėjai stengėsi iš visų jėgų padėti skaitytojui nepasiklysti šiose džiunglėse iš veikėjų ir jų pergyvenimų masės.

Bet iš kitos pusės tiek ispūdžių iš vienos knygos aš dar nesu gavusi. Prustas aprašo neaprašomus dalykus, chirurgo tikslumo išpreparuoja, regis, pažįstamus jasmus, gerai žinomas mintis, ir beskaitydama supratau, kad iki šiol niekad nebuvau tiek įsigilinus į kasdienius pergyvenimus.

Knyga "Svano pusėje" susideda iš 3 dalių:

Pirmoje dalyje mes susipažįstame su pagrindiniu veikėju (kurio vardo, bent jau šioj knygoj, mes taip ir nesužinosim). Jis varto savo vaikystės prisiminimus, it knygos lapus, praleistus miestelyje Kombrė. Šie prisiminimai padeda suprasti iš ko susiformavo busimo rašytojo asmenybė, kam jis yra jautrus, apie ką svajoja, kaip supranta šiuo pasaulio reiškinius. Čia jus nerasite jokios siužeto linijos, jo ir nereikia, nors prie šios minties jus prieisit tik užvertę paskutinį knygos puslapį. Skaityti šią knygą reikia niekur neskubant, geriausiai, kai esat atostogose ir turite polinkį pasikapstyti savyje. Iš tikrųjų, čia rasite ne tik minčių begalybę, kažkurį momentą supratau, jog tai net daugiau nei mintys, jaučiau malonumą, kai pavykdavo išvysti tai, ką bandė parodyti man Prustas, prisikapstyti iki gelmių ir perprasti kito žmogaus pasaulėjautą, kuri skiriasi nuo manosios.

Taip pat šioje dalyje autorius supažindina skaitytoją su berniuko giminaičiais (kurių yra DAUG) ir kitais reikšmingais veikėjais, tokiais kaip Svanas. Jis buvo pasakotojo šeimos kaimynas ir dažnai lankėsi pas juos. Bet paskui vedė negarbingą moterį, toks jo poelgis, aišku, sugadino Svano reputaciją. Šioje vietoje, tikriausiai, reikia paaiškinti knygos pavadinimą, ką reiškia Svano pusė. Berniuko šeima galėjo eiti pasivaikščioti į dvi pusės, kurios nekur nepersikirsto. Nuėjus į vieną pusę buvo galima patekti prie Svano valdos, nuėjus į priešingą pusę - tik prisiartinti prie galingų Germantų valdos. Taip Prustas skiria buržuaziją nuo aristokratijos - skirtingi keliai, nutolę vienas nuo kito. Grįžtant prie Svano charakteristikos, reikia paminėti, kad jis nerealiai išprusęs, vertinantis meną ir giliai jį jaučiantis žmogus. Deja, žmones jis vertino kaip ir meno kūrinius - mėgstamiausia Svano pramoga buvo rasti gyvame žmoguje panašumų su paveikslo personažais. Dar vienas Svano bruožas, kuris mane nustebino, buvo tai, kad jis buvo laisvas nuo prietarų (ko nepasakysi apie tų metų bendruomenę). Svanas turi daug pažįstamų ir draugų tarp Prancūzijos aukštuomenės, bet pats jis tiktai buržua, ir į tą skirtumą yra nuolat atkreipiamas dėmesys.

Antroje dalyje veiksmas persikelia dešimtmečiu atgal. Čia pasakojama apie nevykusią Svano meilę Odetai, kuri iš pirmo žvilgsnio yra visiškai neverta tos meilės. Odeta yra išlaikoma Svano, o iki jo buvo išlaikoma kitų vyrų. Ji vulgari, neprotinga, turi blogą skonį (snot Svano - baisiausia jos nuodėmė) ir net nelabai jau ir graži (tačiau turi bendrų bruožų su meno kūriniu). Patiko autoriaus pastaba dėl klasikinio mezaljanso - kaip galima kaltinti žmogų, kuris pagavo cholerą dėl juokingo dydžio viruso, ir dabar kankinasi? Bet ką padarysi, Svanas įsimylėjo būtent šią mažytę parazitę. Trumpai tariant, šioje dalyje aprašytos meilės metamorfozės - nuo jos kilimo iki užgesimo, su visais jos prieskoniais - džiaugsmais, nusivilymais, kvailystėmis, pavydu, persekiojimais... Taip pat pradžiūgino muzikinio kūrinio, asocijuojamo su Svano meile, apibūdinimas.

Trečioje dalyje vėl grįžtama prie pagrindinio veikėjo, kuris išgyvena meilę be atsako Svano dukrai. Čia sutiksite daug prisiminimų ir susijusių su jais jaismų, kurie, kaip teigia autorius, yra daug malonesni negu realybė. Be to, čia skaitytojų laukia siurprizas - pagaliau pasakoma kas yra Svano žmona ir kas su ja negerai. Iš viso, šiam romanui netrūksta pikantiškumo - net du kartus aptikau vienalytės meilės istorijas.

Įvertinsiu taip: 8/10

Ar skaitysiu likusiais ciklo knygas: taip

Ar rekomenduoju skaitymui: taip

Apibūdinimas dviem žodžiais: intelektuali karamelė

Amelie Nothomb "Baimė ir drebėjimas"

Bijoti ir drebėti dėl ko nors teko visiems, bet ar teko bijoti ir drebėti lyg prieš imperatorių pagal japonų imperatoriškąją elgesio normų formulę? Būtent ši knyga pamoko su pagarba...

Amelie Nothomb "Baimė ir drebėjimas"

Bijoti ir drebėti dėl ko nors teko visiems, bet ar teko bijoti ir drebėti lyg prieš imperatorių pagal japonų imperatoriškąją elgesio normų formulę? Būtent ši knyga pamoko su pagarba bijoti ir drebėti savo viršininko, su visu atsidavimu imtis uoliausių ir neįvykdomiausių užduočių, kurių aukštesnioji vadovybės hierarchija nė nemano įvertinti, ir su visu dėkingumu priimti karjeros smukimą ir pareigų pažeminimą. 22-ejų metų belgė Ameli - įdomi asmenybė Japonų kompanijoje "Jumamoto", kur pagal darbo aprašymą dirba buhaltere - vertėja tarp pačių laimingiausių žmonių (robotų) pasaulyje, kur Tekančios Saulės šalies darbdaviai parodo visai kitokį veidą...

"Mano danaidžių statinė pilnėjo skaičių, varvančių iš mano pradurtų smegenų" - ką ir bepridurti, romanas kupinas fantastinių vaizduotės veiksmų ir metaforų, o prancūzų rašytoja, kuri už šį romaną 2000m. buvo apdovanota Prancūzijos akademijos premija, stebino savo ironija, originalumu ir juodoju humoru, kuris liejosi per kraštus kiekviename puslapyje. Skaitydama šios keistos kolekcijos kūrinį žaviuosi romano heroje bei jos didvyriškumu išlikti gyvai visur ir visada, netgi tada, kai buvo kankinama valgyti žaliąjį melionų šokoladą pagal visas japonų madagumo taisykles... Tikrai įdomi knyga susimąstyti apie gyvenimą, darbą, ir žmones.

Taigi, ką tik užverčiau paskutinį amerikiečio Dan Brown romano "Da Vinčio kodas" puslapį. Ši knygą - tai kelionė po istorijos ir simbolių pasaulį. Galbūt sakysite, kad istorija neįdomu, tad ir knyga neįdomi. Aš irgi taip...

Taigi, ką tik užverčiau paskutinį amerikiečio Dan Brown romano "Da Vinčio kodas" puslapį. Ši knygą - tai kelionė po istorijos ir simbolių pasaulį. Galbūt sakysite, kad istorija neįdomu, tad ir knyga neįdomi. Aš irgi taip sakiau, bet vos tik ėmiau skaityti, supratau, kad negalėsiu nuo jos atsitraukti kol nepabaigsiu. Dėl to kaltas siužetas - visą laiką vyksta įtemptas veiksmas, veikėjams tenka bėgti nuo policijos, saugotis priešų ir tuo pat metu aiškintis pagrindinės veikėjos senelio paliktas užuominas. Taip pat, rašytojas pateikia daugybę įdomių smulkmenų, pavyzdžiui kad iš angliško žodžio "planet" raidžių galima sudaryti 92 skirtingo ilgio žodžius arba kad visa gamta ir žmogus yra proporcingi ir skaičiuojant proporcijas visą laiką randame skaičių fi - 1,618.

Pagrindiniai veikėjai yra simbologas Robertas Lengdonas ir kriptologė Sofi Nevė. Mirdamas Sofi senelis palieka daugybę užuominų, kurios veda link vienos didžiausių žmonijos paslapčių - šventojo Gralio. Žinoma, Robertas ir Sofi pradeda aiškintis tas užuominas ir greitai atsiduria pačiame įvykių sūkuryje...

Kodėl aš nusprendžiau įtraukti "Da Vinčio kodą" į savo knygų sąrašą? Manau todėl, kad norėjau perskaityti kažką kitokio, nei skaičiau iki šiol. Ši knyga mane sudomino dar ir todėl, kad yra labai populiari, o kai išgirdau labai skirtingų atsiliepimų, "Da Vinčio kodas" iškart atsidūrė mano knygų sąraše.

Tikrai rekomenduoju perskaityti šį romaną, nes jis yra be galo įdomus ir intriguojantis. Tikrai puikiai praleisite ilgus žiemos vakarus su "Da Vinčio kodu"

Šia knyga pradėjau savo iššūkio startą - tai pirmoji perskaitytoji. Kodėl įtraukiau į sąrašą? Paprastai daugelis renkamės knygas apie teigiamus ir spalvotus dalykus ir įprastai neskaitome apie baimes, nerimą, depresiją,...

Šia knyga pradėjau savo iššūkio startą - tai pirmoji perskaitytoji. Kodėl įtraukiau į sąrašą? Paprastai daugelis renkamės knygas apie teigiamus ir spalvotus dalykus ir įprastai neskaitome apie baimes, nerimą, depresiją, nes norime, nors knygos puslapiuose, pabėgti nuo neigiamai kvėpuojančių emocijų ir taip bent trumpam bandome pasislėpti šviesesniame pasauly. Taigi pastaroji knyga kaip tik ir perpildyta "šviesaus" ir teigiamo mąstymo. Ši knyga - viena iš dr. Džosefo Merfio serijinių išleistų knygų, kuria kaip tik siekiama pasėti teigiamo - pozityvaus mąstymo grūdą , pakylėjantį aukštesnei savivertei, aukštesniems darbams ir savirealizacijai. Prisipažinsiu, nesu didelė panašaus literatūrinio žanro mėgėja, bet kiekvieną užklumpa periodai, kurie pristabdo ir verčia susimąstyti: o kas/kaip toliau? Kaip tik tuomet, ši knyga ir galėtų būti šalia, "po ranka" , nes knygos gydo ir keičia gyvenimus, o pastaroji gausi patarimų, kaip padėti sau, orientuota į saviugdą, koncentruota į platesnį savęs pažinimą ir pagalbą sau, be to, daugelis su manimi sutiks, kad sunkiausia tikriausia pažinti ne šalia esantį, bet save patį, o norint sau padėti pirmiausiai reikia geriau įsiklausyti į patį save, o ši knyga kaip tik tam ir sukurta.

Knyga, mano manymu, subalansuota asmenims, kurie labiau linkę emocijas išanalizuoti savyje, nei "pasidalinti" su artimaisiais ir aplinkiniais. Dr. Džozefas Merfis - "naujojo mąstymo " dvasinio judėjimo ideologas, derindamas metafizinį, dvasinį ir praktinį požiūrius į gyvenimą ir mąstymą, atskleidžia, kaip pasiekti tai, ko iš tiesų trokštame. Jeigu labai smalsu, kaip ši knyga veikia, tai ji kaip tik Jums!

Kelios akimirkos iš knygos:

"Tu didesnis , nei manei esantis". Kaip tik dėl šios priežasties, šios nuostatos bei gyvenimo tendencijos mes nesiliaujame ieškoję, mes nesėdim, kažin ko laukdami. Daugumos įsitikinimas, jų filosofija yra kaltinti. " Dėl mano nelaimių kalta visuomenė, tėvai ir šeima''. Tai netiesa. Išimtis jūsų sielose byloja: " Patys esate atsakingi už triumfą ir laimėjimus. Jums duotas aukštesnis supratimas, jus žinote, kaip pasiekti daugiau."

Vienas svarbiausių, labiausiai išlaisvinančių pažinimo ir išminties triumfo aspektų yra suvokimas, jog ne viską galime pakeisti. Todėl neverta nė norėti tai keisti. "Dieve, suteiki mums išminties atskirti tai, ką galime pakeisti, nuo to, ko pakeisti negalime".

Iš tiesų teprašoma, iš jūsų tereikalaujama vieno - kad pakeistumėte savo suvokimą ir įsitikinimus. Įsitikinkite, kad kiekvienam mūsų Dievas suteikė privilegiją būt tokiais, kokie esame. Išgykite patys, išsilaisvinkit iš įsitikinimų, kad esate atsakingi už pasaulio blogį ir negeroves. Jūs atsakote už save. Pakeiskite save, ir jūsų pasaulis (sykiu ir visas pasaulis) pasikeis į gera. Taip gausiname pasaulyje gėrį, darome gera ir visai žmonijai. Už tai esame atsakingi. Nes alternatyva - laukti, kada pasaulis pasikeis. Kam sekinti save, kam be reikalo vargti? Ką mes tuo pasieksime?

Ramybė yra dvasinis brandumas. "Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus ". (Jn 14, 10) Būkite atsakingi už save, tik už save, ir tokia, vien tokia nuostata padės jums įgyti ramybę, kurios nesudrums besikeičiantis pasaulis.

Peril At End House - viena iš nepakartojamų Agatha Christie detektyvinių istorijų. Įtraukia, intriguoja, priverčia mąstyti ir kelia įtarimus. Veikėjai ne kasdieniai: kiekvienas turi savo ydų, paslapčių nuo artimų draugų ar...

Peril At End House - viena iš nepakartojamų Agatha Christie detektyvinių istorijų. Įtraukia, intriguoja, priverčia mąstyti ir kelia įtarimus. Veikėjai ne kasdieniai: kiekvienas turi savo ydų, paslapčių nuo artimų draugų ar giminaičių. Visi meluoja, tačiau kas labiausiai? Būtent šioje istorijoje įkalčiai, faktai ir galimos teorijos susipina taip, kad paprastai nebeatseksi, kuris veikėjas gerųjų pusėje, o kuris nebe. Jauna mergina dideliame pavojuje, tačiau numoja ranka į įvykius lyg visa tai tik nesusipratimai. Legendinis Poirot [Puaro] nepasiduoda ir per ilgai lauktas atostogas visgi nutaria gelbėti merginą, bet deja nusikaltimui nepavyksta užkirsti kelio... Žmogžudystė - žudiko anspaudas. Ar Poirot atsigaus po savų klaidų ir išsiaiškins kaltininką? Aš tuo net neabejočiau, kitaip jis ne legendinis!

Rekomenduoju skaityti originalo kalba.

Buvau girdėjus apie šią knygą gerų atsiliepimų, todėl seniai norėjau ją perskaityti. Maniau, bus tokia pat įdomi kaip ir "Undinės krėslas". Bet knyga nebuvo tokia gera kaip tikėjausi. Galbūt todėl, kad knyga skirta...

Buvau girdėjus apie šią knygą gerų atsiliepimų, todėl seniai norėjau ją perskaityti. Maniau, bus tokia pat įdomi kaip ir "Undinės krėslas". Bet knyga nebuvo tokia gera kaip tikėjausi. Galbūt todėl, kad knyga skirta jaunimui, o aš jau seniai išaugus iš šio amžiaus. Greičiausiai, paauglei būtų daug daugiau patikus.



Baltaodės mergaitės gyvenimas su juodaodžiais, paslaptingi bičių dūzgimai, įdomūs aprašymai apie apie medaus gamybą, meilę bitėms. Gan nuobodu buvo skaityti apie juodaodę mergelę Mariją ir kitas išgalvotas istorijas. Knygoje labai daug šilumos ir gerumo, pajaučiau dar didesnę pagarbą bičių darbui, jų šeimoje verda toks pat gyvenimas kaip ir žmonių.

Mačiusi delfyje straipsnį apie šią knygą buvau suintriguota, bet maniau, kad palauksiu kol internete šmėstėls jos pdf failas ir galėsiu paskaityti. Deja, mano šiaip idėjai nebuvo lemta išsipildyti.

Mano rankose ji...

Mačiusi delfyje straipsnį apie šią knygą buvau suintriguota, bet maniau, kad palauksiu kol internete šmėstėls jos pdf failas ir galėsiu paskaityti. Deja, mano šiaip idėjai nebuvo lemta išsipildyti.

Mano rankose ji atsidūrė paprastai - įėjau, pamačiau, pačiupinėjau, paskaičiau ištraukas ir išėjau su ja rankose.

Senokai skaičiau taip įtraukiančią knygą. 500 puslapių per mažiau nei parą.

Knyga įtraukianti, užburianti ir vietomis kvapą gniaužianti.

Istorija maždaug ta pati, kaip ir visada - pelenė ir princas. Tik ji ne vanile kvepianti, o turinti visai kitokį - odos, vyro prakaito ir moters jaudulio kvapą.

Istorija prasideda nuo to, kad draugės paprašyta Anastasija Stil draugės paprašyta nuvykta pas turtingą versliniką Kristianą Grėjų remiantį jų universitetą imti interviu. Ji - neturinti pasitikėjimo, kukli, neišsiskiriančios išvaizdos mergina. Jis - turtingas, arogantiškas ir gaunantis visko ko nori - grobuonis. Vos ji įvirsta, tiesiogine to žodžio prasme įvirsta, į jo kabinetą žvėries instinktas pabunda.

Grėjus ne tik daug pasiekęs, jis turi tamsią pusę, kurios troškimus patenkina Raudonąjame Skausmo Kambaryje. Anastasija Stil, jam pasirodo puiki kandidatė į Nuolankiosios vaidmenį jo žaidimuose. Ji jam neabejinga, tad po kurio laiko susilaukia pasiūlymo tapti Nuolankiąja. Būdama visiškai nepatyrusi, ir turiu omeny visiškai visiškai, ji sutinka ir patiria neįtikėtinų malonumų.

Jau vien paskaičiusi aprašymą, kad vieno iš veikėjų pavardė Grėjus kažkas sukirbėjo. Nenusivyliau romanu, nors istorijos ten nebuvo labai daug. Patiko Grėjaus veikėjas, o ir Ana man pasirodė kažkuo man artima. Įsijaučiau ir nepajutau kaip laikas ištirpo. Gundo, įtraukia ir sužavi. Labai daug sekso scenų, todėl nepatariu skaityti nepilnamečiams ir žmonėms, kurie linkę į konservatyvų seksą po antklode tamsoje ir aklinai užtrauktomis užuolaidomis.

Vieną dieną nuobodžiai leisdama laiką mažą vežiodama po kiemą, skaidrinau sau dienas pokalbiais su kiemo mamytėm. Taip netikėtai kaimynei užsiminiau apie savo nuodėmingą polinkį paauglių literatūrai.

- O ypač man...

Vieną dieną nuobodžiai leisdama laiką mažą vežiodama po kiemą, skaidrinau sau dienas pokalbiais su kiemo mamytėm. Taip netikėtai kaimynei užsiminiau apie savo nuodėmingą polinkį paauglių literatūrai.

- O ypač man patinka knygos apie vampyrus, - taip ir pasakiau. Ir gal šiek tiek paraudau... vis dėlto jau seniai iš paauglystės amžiaus turėjau išaugti.

- O geras, - sušuko ji.- Nesigėdyk, man irgi patinka.

Taip mano konpiuteryje atsirado ši knyga. Kadangi neturiu nei planšetės, nei e-skaityklės, o be to dar man sunkia anglų kalba, užtrukau daugiau nei tris mėnesius, kol prisiruošiau prisėsti.

Kaimynė buvo visai teisi: skaitosi lengvai, įtraukia ir apie vampyrus. Knygą įveikiau per kelias dienas, bet tik todėl, kad neleisdavau sau ilgai naktinėti, juk vis dėlto man dar prie vaiko naktim keltis reikia. O ji dar ir nustebino- mat tai daugiau meilės romanas nei paauglių literatūros atstovas. Tokiam minimum N-14 reikia uždėti. (Vėliau kaimynė apšvietė, kad ši knyga iš tikrųjų priklauso paranormal romance žanrui, o aš net nežinojau kad toks yra).

Taigi, bent jau primojoje dalyje yra paimti du tipiški meilės romanų veikėjų charakteriai ir patalpinti į paslaptingą vampyrų pasaulį. Įtraukia, susuka galvą ir pilvą, vilioja ir seksualiai įaudrina. Rekomenduoju, be to puikiai tinka tobulinti anglų kalbai - kai kurių išsireiškimų net google vertėjas nesugebėjo išversti, teko prisiminti žodynus ir eiti aplinkiniais keliais, vis dėlto net prastai kalbant angliškai galima apsieiti ir be žodyno: kai kurių žodžių reikšmės aiškiai nuspėjamos iš konteksto. Jei jau kietėja, tai ir taip aišku kas.

Kalbant apie visus tuos meilės romanus, kažkodėl pagalvojau kuo erotinė literatūra skiriasi nuo pornografinės. Su filmais viskas aišku: jei yra rodomi lytiniai organai, reiškia tai porno. O su knygom? Kur ta riba? Kadangi meilės literatūra man ne naujiena, tai tarkim kad markizo de Sado užrašai ar toks kūrinys kaip Rekomenduoju moterim ir merginom. Jau ieškau antros dalies :D