Kazio Sajos romane paaugliams "Čia kažkas yra" pasakojama paprasta istorija - trylikametis Bartas atsibunda ligoninės palatoje, kurioje pilna įvairiausių dūzgiančių ir pypsinčių aparatų. Prireikia šiek tiek laiko, kol...

Kazio Sajos romane paaugliams "Čia kažkas yra" pasakojama paprasta istorija - trylikametis Bartas atsibunda ligoninės palatoje, kurioje pilna įvairiausių dūzgiančių ir pypsinčių aparatų. Prireikia šiek tiek laiko, kol vaikinukas prisimena įvykusios nelaimės aplinkybes - jis su mama Migle Valiulyte ir patėviu Tadu Bernaponiu važiuoja į prokuratūrą ir patenka į avariją, kurios pasekmės itin skaudžios - žūva Barto mama ir patėvis, na, o pats Bartas atsiduria ligoninėje. Knygoje visas dėmesys sutelkiamas į suluošintą trylikametį - asketiškoje ligoninės palatoje atskleidžiami jo jausmai, išgyvenimai ir itin didelė vos per trylika metų jaunuolio sukaupta gyvenimiška patirtis, kurią dar labiau išryškina Barto aplinkoje atsidūrę žmonės: palatos kaimynas Lukas, seselė Vaiva, patėvio darbdavys Pranas Šerepka ir jo dukra Rusnė, tyrėjas Arūnas Puskelnis, Vaiko teisių apsaugos tarnybos inspektorė Ugnė Vištautaitė, aferistas Petras Liurba ir kiti. Nelaimingas ir bejėgis Bartas, gulėdamas ligoninėje, prisimena savo vaikystę, nuolat besibarančius mamą su patėviu ir tą garbanotą vyriškį Liubartą - tikrąjį savo tėvą, kurį trokšta surasti. Bartui prieš akis iškyla vaizdas, kai jį aplankęs tikrasis tėvas padovanoja triušiuką, kurį berniukas pavadina Aukseliu. Skaitant knygą labiausiai į akis krinta besąlygiška Barto meilė žuvusiai mamai ir, neaišku kur esančiam, tikrajam tėčiui. Vis dėlto tuos gražius prisiminimus nustelbia gyvenimo realybė - suluošintas Bartas tampa gudrių suaugusiųjų auka - patėvio darbdavys Pranas Šerepka nori įsivaikinti našlaičiu likusį Bartą, nes jį domina be priežiūros likusi Barto tėvų sodyba prie ežero, na, o telefonų knygoje atrastas tikėtinas tėvas ir ligoninėje Bartą aplankęs Liubartas, pasirodo, yra tiesiog aferistas Petras Liurba, kuriam rūpi tik pinigai. Slogias trylikamečio nuotaikas prasklaido palatos draugas Lukas, su kuriuo net ir gulint ligos patale galima patirti smagių nuotykių bei Prano Šerepkos duktė Rusnė, įžiebianti Bartui pirmosios meilės liepsną. Pačiame įvykių sūkuryje netikėtai pasirodo tikrasis Barto tėvas - kunigas Liubartas Valius, kuris vaikinuką išsiveža į savo organizuojamą vasaros berniukų stovyklą. Berniukams laukymėje baksnojant pagaliukais ir ieškant vandens, jį pavyksta surasti tik likimo nuskriaustam Bartui, kuris ir vėl netikėtai sugrįžta į vaikystės prisiminimus, kai lyjant šiltam vasaros lietui Liubartas Bartui padovanojo triušiuką.

Šią likimo nuskriausto paauglio Barto istoriją galima perskaityti vienu prisėdimu - nuosekliai dėliojami įvykiai, paprasta kalba, kartais komiškos, o kartais itin širdį paliečiančios situacijos ir kasdieniški veikėjų charakteriai suteikia skaitytojui pojūtį, kad knygos negalima padėti - ją reikia perskaityti nedarant jokių pertraukų. Ypač sužavi Barto charakteris - iš pradžių uždarokas, jautrus ir vienišas vaikinas pasirodo besantis labai stiprus žmogus, sugebantis nenuleisti rankų ir siekti užsibrėžtų tikslų, kad ir kokie gyvenimo vėjai jį blaškytų. Nors knyga yra skirta paaugliams, rekomenduočiau ją perskaityti ir suaugusiems, nes trylikametis Bartas knygoje net ir tylėdamas pasako tiek daug dalykų, apie kuriuos dažnai nė nesusimąstome.

Arklys Dominykas issiruošia į kelionę - Jis keliaus į žvaigždes! Jis nori surasti barngakmenį - kad galetų jį pakasti po mylimosios Rugiagėlės šaknimis... Tada ji žiemą niekada nesušals... Jis turi aplankyti visas...

Arklys Dominykas issiruošia į kelionę - Jis keliaus į žvaigždes! Jis nori surasti barngakmenį - kad galetų jį pakasti po mylimosios Rugiagėlės šaknimis... Tada ji žiemą niekada nesušals... Jis turi aplankyti visas planetas, susipažinti su jų valdovais ir kaškurioje iš planetų rasti brangakmenį....Pagaliau apkelevęs visas didžiąsias Saulės sistemos planetas , Dominykas užsuką į paskutinę - Kunigaikščio Plutono planetą ...Susipažysta su jos valdovu ir gauną ilgai svajotą brangakmenį- kuris padeda Rugiagelei ir Dominykui amžinai būti kartu ......

Dėmesį patraukė kiek bauginantis, bet vis dėlto intriguojantis pavadinimas. Tokia yra ir pati knyga. Iš pradžių romanas pasirodė sunkiai suvokiamas ir skaitomas, bet skaitant vis toliau darėsi vis įdomiau sužinoti kas slypi...

Dėmesį patraukė kiek bauginantis, bet vis dėlto intriguojantis pavadinimas. Tokia yra ir pati knyga. Iš pradžių romanas pasirodė sunkiai suvokiamas ir skaitomas, bet skaitant vis toliau darėsi vis įdomiau sužinoti kas slypi už visų knygoje aprašytų paslaptingų minčių ir dingimų. Mistinė knygoje sukurta atmosfera - iš vandenyno kylantis rūkas, užburia ir nepeleidžia iki paskutinio puslapio.Tai nėra paprastas romanas, ar įprasta detektyvinė istorija, kur sumanus seklys lengvai išnarplioja sudėtingą bylą. Autorius pažvelgė giliau, į XX amžiaus žmonių problemą - Vienatvę. Jaunas, nelabai sėkmingas rašytojas, gyvenanatis ties skurdo riba semia idėjas savo kuriniams iš draugystės su vienišais žmonėmis, iš jų istorijų, tuo tarpu kitas vienišas ekscentrikas seka jo pėdomis ir savo ligotoje psichikoje vaizduojasi, kad išvaduoja vienišuosius juos žudydamas. Visos įvykusios mirtys baugina rašytoją, jam rodos, kad mirtis tyko ir jo, čia pat, už durų slenksčio. Lūžio momentas įvyksta, kai žūsta jo artima draugė - buvusi operos solistė, tada jam gimsta noras atkeršyti. Būtent tas troškimas ir padeda surasti žudiką, bei pačiam išvengti mirties. Knyga tikrai duoda peno apmastymąms ir yra verta būti perskaitytai.

Pirmoji mano knygų iššūkio 2013 knyga įveikta, tad noriu trumpai apie ją ir papasakoti.

Apie Orvelo knygą keistu pavadinimu 1984 sužinojau visai neseniai ir visiškai atsitiktinai, bendraudamas su klientu apie jo paieškos...

Pirmoji mano knygų iššūkio 2013 knyga įveikta, tad noriu trumpai apie ją ir papasakoti.

Apie Orvelo knygą keistu pavadinimu 1984 sužinojau visai neseniai ir visiškai atsitiktinai, bendraudamas su klientu apie jo paieškos sistemą, kuri nerasdavo knygos pavadinimu "1984″. Buvau sunepatogintas, kai prisipažinau, kad apie šią knygą nesu net girdėjęs.. Pasirodo tai viena visų laikų perkamiausių knygų, nuo jos pasirodymo 1949 metais, buvo parduota daugiau nei 25 mln. knygos kopijų.

Apie ką ši knyga

1984 - distopija, kurią autorius parašė 1948-49 metais, prieš pat savo mirtį. Knygoje aprašyta politinė ir socialinė situacija, kuri, autoriaus įsivaizdavimu, pasaulyje susiklostys apie 1984 metus. Šioje knygoje autorius išreiškia savo kritiką imperializmui ir totalitarizmui, piešia netolimą ateitį, kuomet pasaulį valdys trys didžiosios valstybės - Okeanija (grubiai - abi Amerikos, Britanijos salos, Australija ir pietinė Afrika), Eurazija (Rusija ir vakarų Europa) ir Rytazija (tolimieji rytai).

Nors paviršutiniškai atrodytų, kad nieko panašaus, ką įsivaizdavo Orvelas, neįvyko, geriau pasižiūrėjus į demokratiją, kurią turime savo šalyje ar vakarų valstybėse, galim pastebėti daugybę atitikimų, ypač tarp prolių (taip naujakalbe buvo vadinami proletarai) ir žemesniosios klasės. Nors ir išoriškai žmonių laisvė nebuvo suvaržyta taip, kaip įsivaizdavo ir aprašė Orvelas, Zigmundo Froido atradimų ir Edvardo Berne pastangų dėka, žmonės buvo pavergti kur kas maloniau. Apie žiniasklaidos priemonių panaudojimą šiam tikslui knygos autorius užsiminė, bet tuo metu, manau, dar sunku buvo įsivaizduoti, kad tą bus galima padaryti taip, kad žmonės patys mokėtų pinigus už įrankius, skirtus jiems pavergti, o ne priimtu kančią kaip gyvenimo normą.

Tiesa, kapitalistai toli gražu nebuvo "nugalėti" ir kapitalas, mano supratimu, vis dar yra aukščiausioji valdžia, tačiau nežinant sunku pasakyti, kaip šis valdžios apratas iš tiesų funkcionuoja ir ar jis atitinka tai, ką įsivaizdavo Orvelas. Yra daugybė sąmosklo teorijų, apie daugumą jų pasiskaityti galite čia.

Tik nepamanykite kad čia sausa knyga apie politiką, anaiptol. Čia tikrų tikriausias romanas, su meilės istorija ir visais kitais elementais. Istorija tikrai įtraukianti, perskaičiau ją vos per kelis prisėdimus.

Vertimas

Knyga išversta 1991 metais, bet skaityti ją buvo tikras malonumas ir sunku net buvo įsivaizduoti, kad knyga originaliai parašyta ne Lietuvių kalba. Paskutiniu metu teko "paragauti" keletą ypač prastai išverstų knygų, tad šia prasme knyga buvo tikra atgaiva. Ačiū Virgilijui Čepliejui už tikrai puikų vertimą.

O užduotis čia buvo tikrai neeilinė, kadangi knyga parašyta ne šiaip anglų kalba, bet dar joje pilna ir naujakalbės terminų.

Naujakalbė

Tai vienas labiausiai man patikusių dalykų knygoje. Gilinimasis į žodžių kilmę (kas ypač sureikšminama Lotynų ar Hebrajų kalbose) man ilgą laiką buvo neaiškus reikalas. Ši knyga prasklaidė rūką, parodydama žodžių kilmės ir suvokiamos prasmės reikšmę.

Siekdama supaprastinti žmonių (ir praeities) valdymą, kaip vieną iš priemonių Partija pasirinko kalbos perrašymą į taip vadinamą Naujakalbę. Apie Naujakalbę yra net atskiras skyrius knygos pabaigoje, konceptas iš tiesų labai įdomus: įvedant naujus žodžius, panaikinant tam tikras žodžių prasmes ar visai atsisakant kai kurių žodžių buvo siekiama ne tik kuo tiksliau išreikšti anglų socializmo pasaulėžiūrą ir mąstymo būdą, bet ir padaryti neįmanomus kitus mąstymo būdus. Juk iš tiesų neįmanoma galvoti ar bendrauti apie kažką, kam išreikšti neturi jokių žodžių..

Reziumuojant, jei esi bent kiek politiškas (net jei ir visai mikroniškai, tik tiek kiek aš), labai rekomenduoju perskaityti šią knygą.

William S. Burroughs laikomas vienu pavojingiausių bitnikų kartos rašytojų. Savo atviru tekstu jis puikiai tėškia ir parodo realybę tokią, kokia ji yra iš tiesų sarkastiškai pašiepdamas vartotojišką bejausmę visuomenę....

William S. Burroughs laikomas vienu pavojingiausių bitnikų kartos rašytojų. Savo atviru tekstu jis puikiai tėškia ir parodo realybę tokią, kokia ji yra iš tiesų sarkastiškai pašiepdamas vartotojišką bejausmę visuomenę. Knygoje "Narkašas" autorius kalba apie narkomano kasdienybę (beje, iš patirties): narkotikų paiešką, vartojimą, narkomano savijautą, jausmus, ambicijas ir norus, kurių vartojant nedaug ir telieka: vienintelis tikslas - gauti dozę. Knygą lengva skaityti, tačiau man ji pasirodė pakankamai "sausa": vientisa, tolygi, pilka ir nuobodi. Tačiau gal toks būtent ir yra narkomano gyvenimas. 7/10

Kriminalinės paieškos darbuotoja A. Kamenskaja tiria paslaptingą populiaraus rašytojo žmogžudystę. Tiriant bylą, būta ir komplikacijų. Kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas realizuoja. Byla išaiškinama labai painiu būdu....

Kriminalinės paieškos darbuotoja A. Kamenskaja tiria paslaptingą populiaraus rašytojo žmogžudystę. Tiriant bylą, būta ir komplikacijų. Kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas realizuoja. Byla išaiškinama labai painiu būdu. Iš pradžių bandoma apsimesti kitu asmeniu, bet kriminalistė Nastia viską atseka ir išaiškina tikrąjį nusikaltėlį.

Žanras: romanas vaikams

Puslapių skaičius: 248

Leidykla: Spindulys, 2009m.

Vertinimas: 5/5

"Tuoj bus metai, kaip Antanas neturi mamos, bet jis

dabar gana dažnai pagalvoja,

kad mama ne mirusi, o kur nors išėjusi ar...

Žanras: romanas vaikams

Puslapių skaičius: 248

Leidykla: Spindulys, 2009m.

Vertinimas: 5/5

"Tuoj bus metai, kaip Antanas neturi mamos, bet jis

dabar gana dažnai pagalvoja,

kad mama ne mirusi, o kur nors išėjusi ar išvažiavusi

ir netrukus grįš. Iš tikrųjų negrįš. Niekada. Kad ir kaip Antanas lauktų"

Neapsakomas noras tūrėti mamą aprašomas šioje knygoje. Joje rašomas subtilus humoras, netikėti siužeto vingiai, situacijos.

Skaitydama juokiausi ir netgi verkiau. Manau, jog knyga skirta tiek vaikams, tiek suaugusiems. Svarbiausias veikėjas yra labai geras, nuoširdus, ketinantis daug ko pasiekti savame gyvenime, galintis apginti savo tėtį Aleksandrą Tamulį nuo konkurentų ir bankininkų. Ir tai tik 2b klasės mokinys Antanas Tamulis.

Jis net nėra nepagalvojęs, jog dvejus metus mokosi mokykloje ir nepastebi, kad 2a klasės mokytoja Jūratė tokia kaip jo mama. Graži (į ją net panaši), rūpestinga mokytoja, kaip du vandens lašai panaši į jo mamytę. Jam ji kaip tikra mama. Antanas jai išsipasakoja visas nuoskaudas ir džiaugsmus. Patricija su Antanu svarsto, kaip padaryti, kad Antano tėtis vestų Jūratę ir jiems tai puikiai pavyksta.

Nė nežinau dėl ko, bet nesigauna apie šį romaną parašyti atsiliepimo be asmeniškumų, nes tema tokia supurtanti ir be proto skaudi. Skaitant šį romaną suvokiu, kad tai, ką padarė Piteris, garantuoju, nori padaryti bent po...

Nė nežinau dėl ko, bet nesigauna apie šį romaną parašyti atsiliepimo be asmeniškumų, nes tema tokia supurtanti ir be proto skaudi. Skaitant šį romaną suvokiu, kad tai, ką padarė Piteris, garantuoju, nori padaryti bent po porą vaikų kiekvienoje klasėje... gal ne sušaudyti, bet bent jau kokiu kitu būdu visus klasės "kietuolius" pamokyti. Labai puikiai pati atsimenu kaip verkdavau naktimis, kaip įžengusi į klasę eidavau iki suolo nuleidusi akis į žemę, kad tik neatkreipt dėmesio. Galbūt todėl visą romaną nežinojau nė kurią pusę palaikyti. Skaudu buvo skaityti apie tėvų skausmą, tačiau ne ką mažiau šokiruojantis pasirodė ir mokyklos "kietuolių" elgesys su Piteriu ir kitais vaikai.

Tik šioje knygoje atvejis kitoks - tėvai jį net baudė, kad tik jis bandytų pritapti prie visų, bandė jį keisti, kai jam tiesiog reikėjo gero žodžio. Iš mokytojų pagalbos jis taip pat nesulaukė, o jei ir sulaukdavo, tapdavo atpirkimo ožiu. Neturėjo su kuo išsikalbėti... labai įstrigo ir momentas, kai jis gavo A iš rašinio, tačiau ir šį pabijojo parodyti tėvams... Iš tikrųjų jo niekas nesuprato ir nė nebandė suprast... Nuo pat priešpiečių dėžutės pirmą dieną darželyje.

Ir dėl Džouzės, kurią iš pradžių smerkiau, bet pati pamenu, kad gyvenime yra tekę apsimesti, jog su kažkuo nebendrauju, kad tik kiti nepamatytų ir nepagalvotų, jog aš prastesnė... žinau, žiauru, bet kiekvienas pamąstęs ilgiau nei akimirką suvoktų, kad yra tekę tą patirti...

Dar susimąsčiau apie populiarumo suvokimą. Kaip Džouzė bijojo visiems pripažinti, jog Piteris jai svarbus, o visais atvejais viešai deklaravo, jog jis jam nieko nereiškia vien tam, jog išsaugotų draugus.

Romane stebino ne pats laiko šokinėjimas, o visos veikėjų linijos - tiek Džouzės tėvo paieškos, tiek jos mamos draugystė su Patriku ir Leise, Piterio mama. Taip pat Piterio tėvų išgyvenimai, kurie pasirodė ypatingai išskirtiniai.

Pabaigoje romano, matyt, kadangi nebe pirmą Picoult romaną skaičiau, jau numaniau kuo viskas baigsis, ir buvau teisi, bet tai nesugadino įspūdžio, ašaras skaitydama liejau ne kartą... tiesiog visa tai man labai artima, nors ir susišaudyme nesu dalyvavusi (Ačiū Dievui...). Įtraukčiau šį veikalą į mokyklose duodamus privalomosios literatūros sąrašus. Visiems "ereliams".

"Karo menas"



Ką paprasti žmonės išmano apie karą? Dauguma suvokia karą, kaip apie masinį žmonių susitelkimą, kuriame vyksta kova be taisyklių. Tačiau ar taip galima apibūdinti karą? Karas nėra susijęs tik su...

"Karo menas"



Ką paprasti žmonės išmano apie karą? Dauguma suvokia karą, kaip apie masinį žmonių susitelkimą, kuriame vyksta kova be taisyklių. Tačiau ar taip galima apibūdinti karą? Karas nėra susijęs tik su žudynėmis ar užkariavimais. Pagal knygos autorių Sun Tzu - tai menas. Reikia mokėti bei sugebėti sukurti naudingą taktiką ar patikimą strategiją, kuri nuvestų karius į pergalę, patiriant kuo mažesnius nuostolius.

Knygoje aptariama, kaip būtų išmintingiausia parengti tokias strategijas, į ką reikėtų kreipti daugiausia dėmesio. Vaizdingais išsireiškimais, metaforomis atskleidžiamas karo menas, parodoma kita jo pusė. Kūrinyje taip pat gausu palyginimų, aforizmų ir kinų išminties: "Netvarka užgimsta iš tvarkos, bailumas užgimsta iš drąsos, silpnumas užgimsta iš stiprybės". Tokios, ir panašios mintys, verčia nusišypsoti ir peržvelgti savo kraštą, jo žmones, išskirti kiekvieno stipriąsias ir silpnąsias vietas.

"Karo menas" vertas dėmesio kūrinys. Jis man padėjo susimąstyti apie praeitį, kuri visada yra susijusi ir su ateitimi, todėl šios knygos turinys išliks naudingas visų laikų žmonėms.

H.Murakami- vienas iš tų autorių, kuriuos norisi skaityti dar, dar. Perskaitai vieną, tada ieškai kitos, dar kitos, dar... Atrastas visiškai atsitiktinai, vis sugrįžta į namus, visada bent viena knyga "kabo" sąraše "reikia...

H.Murakami- vienas iš tų autorių, kuriuos norisi skaityti dar, dar. Perskaitai vieną, tada ieškai kitos, dar kitos, dar... Atrastas visiškai atsitiktinai, vis sugrįžta į namus, visada bent viena knyga "kabo" sąraše "reikia perskaityti".

Šįkart tai- "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės". Gana neįprastai plona knyga, kurią perskaičiau per porą dienų. Šiek tiek keista- lyg ir "murakamiška", bet tuo pačiu ir kiek kitokia. Kaip ir ankstesnėse skaitytose, svarbiausi veikėjai- JIS ir JI. Su savais pliusais ir minusais, su savais keistumais. Tik štai nebuvo tos mistikos- nei avių, nei paukščių ar keistai besisukančio laiko. Tačiau negaliu sakyti, kad to labai pasigedau. Atvirkščiai- visą laiką lydėjo tas laukimo jausmas- kada? kas nutiks? Nuolat buvo smalsu- kaip gi Hadžime (pagr.herojus) pasielgs dabar? Kur vėl pradingo Šimamoto? Ar susitiks dar kartą? Ar bus kartu?

Kai kuriuos sakinius, herojų pokalbius norisi nusirašyti- atrodo, taip taikliai pasakyta ("Ši mergina, jei jau nusprendžia kalbėti, turi ką pasakyti. Tiesiog ilgiau už kitus ieško žodžių").

Bet! Man, kaip nemėgstančiai neaiškumo jausmo, pritrūko bent mažos užuominos, kas gi nutiko Šimamoto. Visada kažkur šalia žinojimas, kad kažkas jos gyvenime ne taip, kitaip, bet kas būtent- taip ir neatskleidžiama. Tai truputį kankina :)

Smagu, kad knyga daugiau ar mažiau pateisino lūkesčius, ir tikrai nenumalšino noro skaityti ir kitas autoriaus knygas.