Veronica Roth knyga "Divergentė" paliko man nemažą įspūdį. Tai knyga apie kitokius žmones, nepritampančius susiklosčiasiame pasaulyje, kaip kartais visi ir jaučiamės.



Visuomenė knygoje susiskirsčiusi į penkis luomus,...

Veronica Roth knyga "Divergentė" paliko man nemažą įspūdį. Tai knyga apie kitokius žmones, nepritampančius susiklosčiasiame pasaulyje, kaip kartais visi ir jaučiamės.



Visuomenė knygoje susiskirsčiusi į penkis luomus, vertinančius skirtingas vertybes: Teisuolių, kurie visada stengiasi būti sąžiningi, nuolankiųjų, kurių tikslas būti nesavanaudiškais, drąsiųjų bebaimių, visada draugiškų taikingųjų ir protą vertinančių eruditų. Kasmet per Pasirinkimo ceremoniją šešiolikmečiai yra verčiami apsispręsti, kuriam luomui priklausys likusi savo gyvenimą. Tokioje visuomenėje ir gyvena iš nuolankiųjų kilusi, pagrindinė knygos veikėja, Beatričė Prior. Bet Beatričė yra ne tokia kaip visi- tai ji sužino dar dieną prieš pasirinkimo ceremoniją, per testą, kuris turi pasakyti, kuriam luomui turėtum priklausyti- ji, priešingai negu kiti, yra divirigentė- tai yra, tinka net trims luomams- eruditų, nuolankiųjų ir bebaimių.



Iki pat savo eilės rinktis ceremonijos metu Beatričė sprendžia, kurį luomą iš dviejų pasirinkti- nuolankiuosius, iš kurių pati ir kilusi, ar bebaimius (iš kur, kaip vėliau ji sužino, kilusi jos motina, vėliau perėjusi į nuolankiųjų luomą). Bet paskutinę sekundę ji vis dėl to pasirenka bebaimius. Bet, prieš tapdama tikra bebaime, ji turi išlaikyti bebaimių iniciaciją, kuri tikrai nėra lengva. Per iniciaciją jos grupės vadovas Ketvertas Tričei (taip persivadina Beatričė patekusi pas bebaimius) tampa labai artimas, vėliau jie net tampa pora.



Bet šalia meilės vingių yra ir kitas- eruditai nusprendžia išnaikinti nuolankiuosius tam į pagalbą pasitelkdami bebaimius sušviršdami jiems serumo, kurio pagalba gali valdyti jų protus. Visų bebaimių protus, išskyrus... diverigentų. Išaušus karo rytui, jau po iniciacijos, Tričė pastebi, kad visi keistai elgiasi, tad supratusi, kad juos valdo, ji apsimeta, kad irgi yra užvaldyta ir stengiasi elgtis kaip jie, iki tol, kol susiduria su Ketvertu ir supranta, kad jis- taip pat diverigentas. Kartu jie stengiasi sugriauti eruditų planus, bet, kaip ir visada, taip padaryti nebūna labai paprasta, o kare- ir be praradimų...



Knyga labai įtraukianti, lengvai skaitoma, prarijau per keletą dienų :-) Ištikrųjų patariu paskaityt tiems, kas mėgsta fantastines istorijas, manau nepasigailėsit, nors realiai knyga skirta labiau paaugliams.

Knygelė visai mažutė, 100psl., o atėmus paveiksliukus, kurių labai daug, gautųsi tikriausiai kone perpus trumpesnė. Visgi labai greit nepersiskaitė, nes kažkodėl jos skaitymas erzino. Nors po perskaitymo praėjo kelios dienos,...

Knygelė visai mažutė, 100psl., o atėmus paveiksliukus, kurių labai daug, gautųsi tikriausiai kone perpus trumpesnė. Visgi labai greit nepersiskaitė, nes kažkodėl jos skaitymas erzino. Nors po perskaitymo praėjo kelios dienos, vis dar nežinau, kaip ją galutinai vertinti.

Kaip anotacijoje ir rašoma - tai alegorinis kūrinys. Autorius kalba apie žuvėdrų gyvenimą, jų siekimus, kurie, pagal knygos idėją, turėtų typ top atitikti žmonėms. Gal taip, o gal ir ne. Idėja - beribė laisvė - graži. Anot jos turėtume nesikoncentruoti vien į maisto rinkimą, turėtume siekti daugiau, negyventi taip, kaip gyvenasi, vien todėl, kad visi taip gyvena, tobulėti, augti (ne fiziškai, žinoma), nebijoti priešintis, savo tikslo siekti netgi tuomet, kuomet visi nusisuka. O jį pasiekus - grįžti ir padėti tiems, kurie tave atstūmė, kurie yra gyvenimo "aklieji".

Na, alegorija, rodos, tikrai graži, bet pats jos pateikimas, man asmeniškai, nepatiko. Parašyta labai abstrakčiai, gal net banalokai. Pagrindinės knygos mintys - kaip iš geriausių pasaulio knygų citatų knygelės, kurios aplipdytos šiokia tokia istorija apie žuvėdras. Nors tokioms idėjoms aš pritariu, bet pati knyga iki galo manęs neįtikino. Ir jeigu išties būčiau ta dauguma pilkoji masė, ta "akloji", ši knyga nebūtų ta, kuri mane "atverstų".

Knyga apie sudaužytas vaikiškas širdis, apie tokį stiprų nepasitikėjimą žmonėmis, kurio nesugeba ištirpdyti net tyra meilė, apie tai, kaip globos namai ir neatsakingi įtėviai žaloja mažo žmogeliuko psichiką. Graži...

Knyga apie sudaužytas vaikiškas širdis, apie tokį stiprų nepasitikėjimą žmonėmis, kurio nesugeba ištirpdyti net tyra meilė, apie tai, kaip globos namai ir neatsakingi įtėviai žaloja mažo žmogeliuko psichiką. Graži pabaiga ir noras patikėti meile - verčiau išimtis negu taisyklė, tad buvo labai skaudu skaityti tą knygą. Tiesiog nuostabu, ką vaikui duoda tikra mylinti šeima ir kaip sunku yra pamiršti skausmą ir nusivylimą dėl to, kad buvai pamestas. Knyga yra vienodai graži ir skaudi. Skyris po skyrio joje susipina praeitis ir dabartis. Romane aprašomi vaikų namų globotinės išgyvenimai, jos požiūris į žmones ir viską, kas su ja vyksta. Viktorija - sunkus vaikas, keliaujantis iš vienų globos namų į kitus, iš vienos šeimos į kitą. Niekur negaunanti nuoširdžių jausmų mergaitė taip užsisklendžia savyje ir išsiaugina tokį kiautą, kad pro jį jau neprasiskverbia ir nuoširdūs jausmai. Net ir suaugusi mergina nepasitiki niekuo ir stengiasi prie nieko neprisirišti. Vaikystėje pas vieną įmotę, kuri ją nuoširdžiai mylėjo, bet kurios Viktorija per savo nepatiklumą neprisileido ir padarė viską, kad būtų iš jos atimta, išmokta gėlių kalba tampa jai paguoda ir pastūmėja tapti gėlininke. Sunkūs šeimos santykiai, įdomūs faktai apie gėlių prasmę bei viską atperkanti meilė - štai ką radau šioje knygoje.

Ar lengva apsispręsti baigti savo gyvenimą savižudybe? O ar palengvėja uždavinys, jei už nugaros nuolatos kvėpuoja visus tavo žingsnius iš anksto numatantis šantažuotojas, reikalaujantis pasirinkti: savižudybė ar gyvenimas...

Ar lengva apsispręsti baigti savo gyvenimą savižudybe? O ar palengvėja uždavinys, jei už nugaros nuolatos kvėpuoja visus tavo žingsnius iš anksto numatantis šantažuotojas, reikalaujantis pasirinkti: savižudybė ar gyvenimas su nuolatiniu žinojimu, kad vietoje tavęs gyvybės neteko kažkuris iš tavo tolimų giminaičių, galbūt visai dar jaunas žmogus... Štai čia ir prasideda lenktynės su laiku, sudėtinga gyvenimo šachmatų partija, svetimų gyvenimų analitiko savianalizė.

Knyga nuostabi, su Johnui Katzenbachui būdinga psichologine įtampa, kuri išlaiko skaitytoją prikaustytą nuo pradžios iki galo.

Mane labiausiai sužavėjo į pinkles patekusio psichoanalitiko ryžtas kovoti, laimėti, išgyventi. Įdomu buvo stebėti žmogaus virsmą iš ramaus ir jautraus žmogaus į žiaurų ir gudrų medžiotoją. Iš žmogaus, saugiai gyvenusio savo mažame pasaulėlyje, į kurį po žmonos mirties nieko neįsileido, į ryžtingą, aštriai mąstantį, pasiruošusį atsisakyti savo patogaus gyvenimo, "nužudyti" save, savo tapatybę, kad galėtų atgimti iš naujo ir, netikėtai pakeitus vaidmenis iš medžiojamojo į medžiotoją, surasti jo gyvenimą sugriovusį psichopatą ir laimėti šį keistai šiurpų žaidimą.

Knygos istorija - turbūt nieko nenustebinsiantis detektyvas. Tyrėjai, aukos, liudytojai... Viskas taip, kaip ir turi būti, išskyrus tai, jog istorija atskleidžiama šiuolaikinių technologijų pagalba. Mat turbūt dažniausiai...

Knygos istorija - turbūt nieko nenustebinsiantis detektyvas. Tyrėjai, aukos, liudytojai... Viskas taip, kaip ir turi būti, išskyrus tai, jog istorija atskleidžiama šiuolaikinių technologijų pagalba. Mat turbūt dažniausiai knygoje pavartotas žodis: mobilusis telefonas. Knyga net prasideda nuo mobiliojo telefono funkcijų išvardijimo: be tradicinių skambučių ir žinučių jame jau yra ir elektroninis paštas bei internetas, galima saugoti filmus, muziką, dokumentus, o kur dar fotografavimo ir filmavimo galimybės. Knyga priverčia pagalvoti: o ką galima sužinoti apie mane iš mano mobiliojo telefono? Tik pagalvokite, juk tai tai toks lengvai prarandamas daiktas. Galite, pavyzdžiui, netyčia susikeisti mobiliaisiais su nepažįstamuoju oro uoste... Ar įsivaizduojate, kaip smarkiai gali pasikeisti jūsų gyvenimas dėl tokio mažučio daikto, pakliuvusio į kito žmogaus rankas?

Knygą perskaičiau dviem etapais. Pirmasis, įdomesnis, apie dykumų mergaitę ėjosi gana greit, tačiau pradėjus skaityti apie tolimesnį merginos gyvenimą, jau pabėgus iš Somalio, įspūdis sumenko. Knygos stilistika pasirodė...

Knygą perskaičiau dviem etapais. Pirmasis, įdomesnis, apie dykumų mergaitę ėjosi gana greit, tačiau pradėjus skaityti apie tolimesnį merginos gyvenimą, jau pabėgus iš Somalio, įspūdis sumenko. Knygos stilistika pasirodė lėkštoka, lyg viską būtų užrašiusi pati Waris Dirie, besėdėdama kur dykumos pakraštyje... Istorija galbūt verta knygos, tačiau pateikti ją buvo galima ir tobuliau. Taip pat užkliuvo užrašas ant viršelio - "Knyga, šokiravusi pasaulį". Na, savęs priskirti prie tos pasaulio dalies tikrai nenorėčiau. Jokia naujiena, kad mergaitės Afrikoje kenčia, yra apipjaustomos, tekinamos už nepažįstamų, gerokai vyresnių vyrų, parduodamos už gyvulius ar kitką, ir apskritai nėra laikomos žmogumi. Taigi, kuri knygos dalis turėjo šokiruoti skaitytoją, iki galo liko neaišku.

Kaip teigiamą šios knygos aspektą, galėčiau įvardinti laimingą pabaigą. Šaunu, kad Waris pavyko pritapti prie moderniojo, civilizuoto pasaulio, padaryti karjerą ir išgarsėti. O dar šauniau tai, kad ji subrendo kaip asmenybė, prarado naivumą, aklą pasitikėjimą bet kokiais nepažįstamais žmonėmis ir nebesileido skriaudžiama.

Apibendrinant galėčiau teigti, kad ši knyga verta savo kainos (kažkada pirkau už 13 Lt), tačiau kitam jos pirkti, kad ir kaip pigiai, nerekomenduočiau.

Perskaičius pirmąją trilogijos dalį ("Fifty Shades of Grey"), šią knygą įvardinau kaip Hario Poterio versiją suaugusiems. Na, tiksliau, suaugusioms moterims :) Tos pačios nuomonės likau ir perskaičius antrąją knygą -...

Perskaičius pirmąją trilogijos dalį ("Fifty Shades of Grey"), šią knygą įvardinau kaip Hario Poterio versiją suaugusiems. Na, tiksliau, suaugusioms moterims :) Tos pačios nuomonės likau ir perskaičius antrąją knygą - "Fifty Shades Darker". Turinio atskirai aptarti, ko gero, nereikia - apie jį mirga visas internetas, juo labiau, kad pagaliau knyga išleista ir lietuvių kalba, ir jau apie ją sukasi įvairūs skandalėliai.

Skaitinys tikrai neapkraus smegenų giliomis įžvalgomis ar neduos peno mintims. Man tai gera knyga, pavyzdžiui, atostogoms - kai norisi ne sudėtingo turinio, o tiesiog "užmušti" laiką.

Jau savaitė praėjo nuo tada, kai užverčiau paskutinį C.R.Zafon romano "Vėjo šešėlis" puslapį. Vis bandau pradėti šios knygos aprašymą ir vis padedu į šalį, atidedu kitai dienai. Tai palyginus sunkesnio turinio...

Jau savaitė praėjo nuo tada, kai užverčiau paskutinį C.R.Zafon romano "Vėjo šešėlis" puslapį. Vis bandau pradėti šios knygos aprašymą ir vis padedu į šalį, atidedu kitai dienai. Tai palyginus sunkesnio turinio knyga.

Pradžia labai įdomiai įtraukia į pažintinę kelionę po Pamirštų knygų kapines, vaiko išgyvenimus netekus motinos. Kadangi berniuko gyvenimas susietas su knygynu, jis gyvena ir dirba kartu su tėvu jame, tai aišku- skaitymas yra neatsiejama gyvenimo dalis. Rasta Knygų kapinėse knyga "Vėjo šešėlis" jį paskatina ieškoti daugiau Chulijano Karakso knygų, bet netgi tėvas, kilęs iš knygininkų dinastijos, apie tokį autorių ir ją išspausdinusią leidyklą nėra nieko girdėjęs.

Štai nuo čia ir prasideda romanas su detektyvo elementais.

" Keturių kačių" užeigoje tėvas Danielių supažindina su knygininku Barselu.Jie susitaria susitikti, o susitikus Barselas papasakoja Danieliui, kad šio autoriaus knygų iš vis nėra likusių, jos visos sudegintos. Pas berniuką likęs vienintelis egzempliorius.Barselo namuose Danielius susipažįsta su jo dukterėčia Klara, kuri papasakojo ką žino apie šio rašytojo knygas ir keistą žmogų, kuris ieškojo Karakso kūrinių, ir jei rasdavo- pirkdavo, jei neparduodavo- vogdavo. Atgautos knygos supleškėdavo liepsnose. Vėliau šis keisto veido žmogus suranda ir Danielių, klausia apie "Vėjo šešėlį", bet berniukas pasako, kad jos neturi.Tuo metu jis knygą buvo atidavęs Klarai. Šilti Danieliaus jausmai Klarai patiria nesekmę ir jis nuspręndžia " Vėjo šešėlį" grąžinti į Pamirštų knygų kapines.

Kaip sakoma, kuo toliau į mišką- tuo daugiau medžių. Taip ir šioje knygoje. Danieliaus gyvenimas bėga sava vaga, atsiranda naujų draugų, sutinka naują , gal ir meilę, bet likimas ir vėl paruošia susitikimą su Chulijanu Karaksu. Kadaise perskaitytos knygos siužetas atskirais atvejais persipina ir su jo gyvenimu.Tai ir meilė draugo seseriai, o Chulijano- Penelopei, o vėliau persekiotojo Fumero atsiradimas Danieliaus gyvenime, Karakso gyvenime jis buvo nuo jaunystės.

Daug gyvenimiškų detalių kartu su Barselonos vietovių aprašymu, romane pavaizduota įdomiai.Pabaiga nuteikia ramiai, nešokiruoja, kartos keičiasi, o gyvenimo keliu jau Danielius veda savo sūnų į Pamirštų knygų kapines. Mano nuomone , Zafon dar parašys ne vieną įdomią knygą, nes ir romano herojus paštu gauna knygą " Prieblandos angelas".

Siūlyčiau visiems kas mėgsta rimtesnius skaitinius, paskaityti šią knygą. Ją skaitant įsitikini, kad pasaulyje egzistuoja nesavanaudiška meilė, ištikimybė.

Knygoje daug patarimų, kaip pradėti Gyventi Šiandien, šią akimirką. "Reikia daugiau nebesijaudinti - nesigailėti to, kas įvyko praeityje, ir nebijoti ateities".

"Prisiminkite, - sakydavo Dantė, - jog ši diena niekuomet...

Knygoje daug patarimų, kaip pradėti Gyventi Šiandien, šią akimirką. "Reikia daugiau nebesijaudinti - nesigailėti to, kas įvyko praeityje, ir nebijoti ateities".

"Prisiminkite, - sakydavo Dantė, - jog ši diena niekuomet nebeišauš." Gyvenimas juda į priekį. Ši diena - brangiausias Žmogaus turtas. Tai apskritai vienintelis tikras Turtas.

Romane "Gailestingumas" autorė analizuoja dar vieną aštrią temą ir skatina skaitytojus susimąstyti apie tokias rimtas moralines dilemas kaip eutanazija ir atleidimas.

Veikėjas Džeimsas Kameronas nužudo savo nepagydoma liga...

Romane "Gailestingumas" autorė analizuoja dar vieną aštrią temą ir skatina skaitytojus susimąstyti apie tokias rimtas moralines dilemas kaip eutanazija ir atleidimas.

Veikėjas Džeimsas Kameronas nužudo savo nepagydoma liga sergančią žmoną. Daugumos yra pasmerkiamas, tačiau atsiranda užtarėja Viloko policijos viršininko žmona floristė Alė. Alės gyvenimas taip pat nėra lengva, nes pats visų mylimas ir gerbiamas jos vyras išduoda ją su kita veikėja Mija. Visa istorija pakrypsta, gal ir į mažai tikėtą, bet teigiamą pusę.