Pasižymėjusi, kad norėsiu perskaityti italų rašytojo Alessandro Baricco knygą "Emausas" turbūt tikėjausi visai ko kito, nei gavau. Turiu pripažinti - tarpais nė velnio nesupratau, ką autorius nori man pasakyti, tarpais jau...

Pasižymėjusi, kad norėsiu perskaityti italų rašytojo Alessandro Baricco knygą "Emausas" turbūt tikėjausi visai ko kito, nei gavau. Turiu pripažinti - tarpais nė velnio nesupratau, ką autorius nori man pasakyti, tarpais jau atrodė užčiuopiu tą siūlo galą, tuoj suprasiu moralą. Tai trumpa ištrauka iš keturių paauglių draugų gyvenimo, užfiksuotas tas momentas, kai jų draugystė, jų kasdieninis surikiuotas gyvenimas pradeda birti kaip prakastas trupininis pyrago gabaliukas. Berniukai gyvena normaliose šeimose, kur bet koks nukrypimas užglaistomas ir priimamas kaip norma, kad nekristų kietiems į akis, kaip dažnai būna tikinčiųjų bendruomenėje. Kiekvieną sekmadienį jie groja su savo grupe bažnyčioje ir aktyviai propaguoja tikėjimą, kuria kitokią gyvenimo Karalystę nei jų amžiaus jaunuoliai, savanoriškai padeda ligoninėje. Draugai laikosi ypatingų nuostatų, kurios nedera su aplinkinių pasauliu ir natūraliai jiems augant ir bręstant, pažįstant kitokius žmones, jų pasilinksminimo būdus, kinta ir jų elgesys.

Jų pasaulėlio dėmesio centras - visiškai priešingą gyvenimo būdą pripažįstanti, elegantiška, neapibrėžta - Andrė. Berniukai ja žavisi ir slapta stebi, mergaitės kopijuoja jos elgesį ir išvaizdą, bet Andrė atsiskyrėlė savo noru, tikrų draugų ji neturi, nesiekia kieno nors palankumo ir leidžia laiką su vyresniais vaikinais darydama tai, kas paauglius draugus šokiruoja, bet, nepaisant to, jų palankumas mergaitei nemažėja, ji tarsi ryški lemputė traukia juos, naktinius drugius, prie savęs... Pamažu, tarsi nepastebėdami kas darosi, berniukai tolsta vienas nuo kito ir nuo jų gyvenimo būdo, ar sąmoningai ar ne, jie leidžiasi į nepatirtus ir uždraustus nuotykius, patiria tai, nuo ko taip patys saugojosi, nuolat jausdami atsakomybę prieš tikėjimą, tėvus.

"Kas be ko, mus nuginkluoja polinkis savo gyvenimą laikyti tėvų gyvenimo išdava, už kurią esame atsakingi. Lyg, nuovargio palaužti, jie būtų mus įpareigoję valandėlę rūpintis tuo tokiu jiems brangiu epilogu, tikėdamiesi, kad anksčiau ar vėliau grąžinsime jį nesuteptą. Tuomet jie galėtų padėti jį į vietą, gražiai užbaigdami savo gyvenimą. Tačiau savo pavargusiems tėvams, pasitikėjusiais mumis, grąžiname aštrias skeveldras, tai, kas iškrinta iš rankų."

Jaunuoliai galvojo, jog galės išgyventi paauglystę ir žengti pirmus suaugusio žmogaus gyvenimo žingsnius, patirti naujoves, nepažintus ir draustinus dalykus, tikėdami Dievu ir nesitikėdami, kad nutiks kažkas negero. Bet taip nebūna, negali išpažinti tikėjimo ir daryti tai, ką draudžia jo dogmos, nes neišvengiamai būsi nubaustas. Pasakojimas labai daugiareikšmis, manau kiekvienas perskaitęs "Emausą" padarytų savas išvadas, net manau geriausios knygos tos, kurios neperša vienos vienintelės tiesos ir istoriją galima aiškintis ir suprasti pagal save ir kiekvieną kartą atrasti joje vis kažką naujo.

Ir visgi, kuo ilgiau mąstau apie šią knygą, žinau, kad vieną kartą perskaičiusi aš jos visiškai iki galo nesuvokiu, apie ją reikia mąstyti, mąstyti, iš visų galų, skaityti ir skaityti. Po ja glūdi kažkas daugiau, ko nesuprasi iš pirmo karto.

Ši knyga,kaip ir prieš tai skaityta Murakamio knyga (Mylimoji sputnik),nepaliko manęs abejingos. Nuo pat pirmų puslapių aš radau joje kažką artimo sau. Atrodė,tarsi versdama lapus aš mačiau savo pojučius,konvertuotus į...

Ši knyga,kaip ir prieš tai skaityta Murakamio knyga (Mylimoji sputnik),nepaliko manęs abejingos. Nuo pat pirmų puslapių aš radau joje kažką artimo sau. Atrodė,tarsi versdama lapus aš mačiau savo pojučius,konvertuotus į žodžius,kurių negalėjau rasti,norint išreikšti tuos kildavusius jausmus. Šiame kūrinyje keliama daug probleminių klausimų. Bent jau aš, skaitydama radau nemažai temų,kurios iškilo į paviršių,nors ligi tol atrodė neaktualios man. Iš tiesų, ši knyga privertė pažvelgti į tai, į ką žvelgti kartais nesinori. Santykių trapumas, nusivylimas gyvenimu,neišsipildžiusios viltys, neištikimybė,atsakomybė už savo veiksmus,aišku,dar ir meilė-tai,kas nesvetima bene kiekvienam žmogui,lydi ir pagrindinį herojų. Hadžime- yra klajojanti siela,nerandanti savojo gyvenimo kelio. Iš esmės,kaip ir dauguma mūsų. Gal todėl,skaitant šią knygą,aš nejučia rasdavau savo minčių atgarsį. Išgyvenimai bei jausmai perteikti taip tikroviškai,kad leidžia visiškai įsijausti į kūrinį. Kartais net atrodo,jog susilieji su personažais,gyveni jų gyvenimą,net jei tas gyvenimas tetrunka nepilną dieną,kuri man tęsėsi beskaitant šią knygą.
Kūrinys vertė mąstyti,jausti,gyventi juo.
Knyga paliko tą geroms knygoms būdingą kartėlį,jog ji baigėsi.


Šį knyga tiesiog vertė mąstyt apie tam tikrus dalykus

Ši knyga yra naujoji vampyrų klasika. Ji verta dėmesio, traukia skaityti. Istorija yra nuostabi, su daugybe naujovių, tačiau joje yra labai daug aprašymų. Labai išsiplėsta, daug nereikalingos informacijos. Ši knga yra pamokanti,...

Ši knyga yra naujoji vampyrų klasika. Ji verta dėmesio, traukia skaityti. Istorija yra nuostabi, su daugybe naujovių, tačiau joje yra labai daug aprašymų. Labai išsiplėsta, daug nereikalingos informacijos. Ši knga yra pamokanti, nes parodo, kapi greitai viskas gali pasikeisti. Visa žmonių rasė gali išnykti per 4 dienas. Siūlau perskaityti.

Skaityti baigiau po trijų dienų vidurnaktį. Įprastai paskaičius padedu knygą ir mėgaujuosi saldžiu miegu, tačiau tą naktį buvo kitaip. Nesimiegojo. Mintys klaidžiojo galvoje, sklandė ore, laipiojo ant sienų, visur...

Skaityti baigiau po trijų dienų vidurnaktį. Įprastai paskaičius padedu knygą ir mėgaujuosi saldžiu miegu, tačiau tą naktį buvo kitaip. Nesimiegojo. Mintys klaidžiojo galvoje, sklandė ore, laipiojo ant sienų, visur aplinkui, net mažiausiame tarpelyje knibždėjo nesybės. Baugu. Nusipurčiau. Atrodo aš juos mačiau. Tokie keisti padarėliai, kuriuos mato tik išskirtiniai bei gali su jais bendrauti. Štai matau Dzebukas, Lyjalas, pirstmergės, Voraklynis, konfutatis, silpukai, dievesiai, nagelai, Kalėda Dao, Tyločius. Labas, siūlo žmoguti..Tačiau tik trumpam. Grįžau i realybę. Tai kaip slėpiningumas, pasąmonės baubai, mirusiųjų vėlės, pasaulio vientisumo apraiškos, pagalbininkai, kurie išves iš pavojų..Vartau Nesybių enciklopediją. Kaip pasaka suaugusiems. Gali būti. Tačiau vis dėlto reikia suvokti viską iš eilės..

Dvare prie ežero svečiuojasi kompiuterių programuotojas Gabrielius Aušautas. Jo pavardė skamba tartum užuomina į sūduvių dievą.. Jaunuolis siekia atgauti dvasios pusiausvyrą po brolio mirties, nes jis jaučiasi dėl to kaltas. Dvare prie ežero visa technika ir civilizacija išjunktos. Visiškas atsiribojimas nuo žiniasklaidos, politikos, tuštybių.. Čia artimai liečiamasi su tapyba, muzika, patiriami stebuklai..Visi kūrinio personažai - keistuoliai ir turi neįtikėtinų galių. Visi - nuo dešimtmečio berniuko iki senojo žydo sodininko. Gabrielius - ieško ramybės ir išrišimo. Sodininkas Eliezaras - išminčius, gerasis burtininkas, amžinas žydas. Rojus ruduo - protingas prasigėręs rašytojas. Augustė Em - motina, kuri atgailauja. Juta - virėja, seksuali žudikė maniakė, vaiko mokytojas - apsišaukėlis. Keista, bet šiame romane personažų charakterių evoliucijos taip ir neįvyksta..

Tai romanas kaip gyvenimo atramų permąstymas.. Tai poetinis romanas? Tikriausiai Donaldą Kajoką sukūrė poezija ir pasišnekėjimai. Todėl manau, kad poetinis. Vis eilėraščiai ar atskiros jų eilutės tarsi atsiranda romane. Bet tai proza. Lengva mistika, bibliniai ir rytietiški motyvai. Sukasi mintys..

Ir visgi galvoju, kas šiame romane mane įtikino? Skaistus meilės jausmas tarp Em ir Gabrieliaus. Rojus Ruduo. Gamtos peizažai ir mąsli atmosfera.. Tačiau labiausiai man trūks jo - kurčio asiliuko, kuris beveik nieko neveikia, tik tvartelyje murkso ar kokį vežimaitį kartais patempia. Bet kaip gerai, kad jis yra..

Skaitydama šį romaną tarsi žiūrėjau į kažką slaptingą ir svarbaus. Pasijutau lygiai taip, kaip Gabrielius. Statistinis žmogus. Nupėdinu paskui, ežero link. Atsipeikėju sėdėdama ant kelmelio. Ant šakos spokso varna, aš į vandenį, o į mane spokso vanduo..

Rytas, jau pavargau, ištroškau. Einu atsigersiu iš ežero. Ne iš miražo.

Norėčiau, kad nepabjotumėte autoriaus mesto iššūkio ir praleistumėte gerą laiką su šia knyga. Verta.

Tai visiškas pasityčiojimas iš amerikietiškos (o gal net ir apskritai visos) visuomenės. Istorija apie milijonus paveldėjusį vyrą, kuris atsisako savo turto ir dalina jį kitiems. Kodėl? Gal kur kas geriau padėti žmonėms nei...

Tai visiškas pasityčiojimas iš amerikietiškos (o gal net ir apskritai visos) visuomenės. Istorija apie milijonus paveldėjusį vyrą, kuris atsisako savo turto ir dalina jį kitiems. Kodėl? Gal kur kas geriau padėti žmonėms nei pačiam mirkti pinigų vonioje? Šioje knygoje Kurt'as Vonnegut'as narplioja nemažai socialinių problemų ir nors jos anotacijose ji pristatoma kaip XX a. 6-ajame dešimtmetyje susiformavusios "amerikietiškos svajonės" parodija, tačiau galėtume priskirti ir dabartiniams laikams. Dėl pinigų pamišę verslininkai, bankininkai, teisininkai; elito (kad ir kas tai bebūtų) damomis apsimetinėjančios poniutės; visada prašantys, bet nepadėkojantys; visada padėkojantys du kartus ir vienas išgelbėtojas, kuriam nesvarbi sava prabanga. Jis žino, kad gali padėti ir todėl padeda. (tik ar tai tikrai gera pagalba)
Knygos centre Eliotas, kurio didžiausias galvos skausmas yra visada spėti pakelti telefono ragelį ir padėtis prašantiems. Žmogus apsėstas gerumo manijos, kuris nesupranta, kodėl kiekvienas žmogus gimsta turėdamas skirtingas teises ir galimybes. Kodėl vienas turi mažiau pinigų, o kitas daugiau. Kodėl tas, kuris turi daugiau nepadeda vargstantiems. Kodėl vargstantys staiga gavę galimybę praturtėti, tampa maitvanagiais... Autorius pašiepia visus, jis vaizduojančią stipriai pūvančią visuomenę, kuri nesupranta kaip tampa vartotojiška zombių kariauna.
Kaip ir tikėjausi, ši K. Vonnegut'o knyga manęs nenuvylė. Įtraukė nuo pat pirmų puslapių, o paskutinius sakinius palydėjau su šypsniu veide. Taip jau kartais gyvenime nutinka, kad liūdni dalykai verčia šypsotis. Čia turbūt ir beviltiškumo.

Gėris ir blogis. Šviesa ir tamsa. Angelas ir demonas. Ir amžiais vykstanti įnirtinga kova. Štai ką išvydau, patyriau ir išjaučiau skaitydama romaną "Angelologija".

Kiekvienas turime minčių apie angelus, kurie mus saugo, ir...

Gėris ir blogis. Šviesa ir tamsa. Angelas ir demonas. Ir amžiais vykstanti įnirtinga kova. Štai ką išvydau, patyriau ir išjaučiau skaitydama romaną "Angelologija".

Kiekvienas turime minčių apie angelus, kurie mus saugo, ir apie demonus, kurie kartais tūno mumyse. Kiekvienas randame skirtingus paaiškinimus apie vykstančius įvykius. Tad romano autores Danielle Trussoni pasirinkta tema apie blogio angelus ir kovą su jais, mano nuomone, labai taikli. Versdama knygos puslapį po puslapio ir mėgaudamasi kiekviena skaitymo minute, net keletą kartų stabtelėjau ir mintimis perbėgau istorinius momentus. Galvoje sukirbėdavo mintis, o gal autorė teisi, apie amžiną kovą? Apie angelų, kuriuos Dievas nubaudė, palikuonis, kurie gyvena tarp mūsų? O gal?

Romane susipina žmonių ir puolusiųjų angelų palikuonių likimai. Autorė veikėjus tarsi suskirsto į bloguosius ir gelbėtojus. Pagrindinį vaidmenį autorė suteikia jaunai merginai vardu Evangelina, kuri gyvena vienuolės gyvenimą ir netikėtai yra įtraukiama į mistikos pilną pasaulį, kuris jai atskleidžia tikrąją šeimos istoriją, padeda surasti daugybę metų nematytą senelę ir amžiams pakeičia jos gyvenimą. Šalia jos randame jauną tyrinėtoją Verleną, kuris į įvykių ratą įpainiojamas vieno iš nubaustųjų angelų palikuonių. Netikėtai prasidėjus persekiojimams, pavojui ir sutikus Evangeliną, tyrinėtojo gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, tad jam lieka tik vienintelis kelias - tapti vienu iš angelologų. Romanas pilnas skirtingų žmonių istorijų, sujungiančių juos bendram tikslui - atrasti dangiškąjį artefaktą ir suteikti žmonijai galimybę gyvuoti be puolusiųjų angelų palikuonių. Veikėjams tenka išgyventi netikėtumus, skausmą ir gyvenimui prikelti senus ir skaudžius prisiminimus tam, kad įveiktų blogį.

Nepaprasta istorija. Nepaprasti išgyvenimai. Netikėta pabaiga.

Net vėl grįžusi į realybę ir padėjusi knygą į lentyną, vis susimąstau. Gerbiu autorės ryžtą pasirenkant tokią išskirtinę temą. Galbūt daugelis sakys, juk tai tik romanas. Sutinku visu šimtu procentu, tačiau negaliu nuneigti, jog autorės žinios apie mūsų pasaulio pradžių pradžią, įtaigiai įpinti istoriniai momentai ir nesibaigianti mistika prikausto ir ilgai nepaleidžia.

Tad štai kodėl verta su arbatos puodeliu rankose mėgautis kiekvienu romano "Angelologija" puslapiu. Ir gal šios skaitymo akimirkos atves į naujų ieškojimų kelią. Tad raskim gėrį, šviesą ir angelus! Aplinkui ir savyje!

Rūta Šepetys - lietuvių kilmės JAV rašytoja. Jos romane " Tarp pilkų debesų" rašoma apie lietuvių šeimą, kuri buvo ištremta į Sibirą, kai vyko Antasis pasaulinis karas. Pačią istoriją pasakoja jauna mergaitė - Lina....

Rūta Šepetys - lietuvių kilmės JAV rašytoja. Jos romane " Tarp pilkų debesų" rašoma apie lietuvių šeimą, kuri buvo ištremta į Sibirą, kai vyko Antasis pasaulinis karas. Pačią istoriją pasakoja jauna mergaitė - Lina. Lina yra savotiško būdo, kitokios pasaulėžiūros, nei jos šeimos nariai ar aplinkiniai žmonės. Labiausiai mane sudomino ir įstrigo tai, kad mergaitė visus patirtus savo įvykius, tiek skaudžius, tiek gerus pavaizduoja piešiniuose. Kodėl? Todėl, kad kalintis atskirai jos tėvelis, suprastų kur yra jo šeima ir kas jai nutiko. Ji vis neprarasdavo vilties, kad galės grįžti į savo gimtinę ir ten mokytis dailės. Sibire mergaitė kėlėsi anksti rytais, plušėjo visą dieną, kad gautų savo šeimai bent kelias riekes duonos. Skaudžiausia, kad tai vyko ne dieną ir ne dvi, o metus iš metų.. Bet vilties žmonės neprarasdavo, tikėdavo, kad ateis laikas, kada jie grįš... Lina matė daug neteisingumo, melo, begalę numirusių iš alkio ir šalčio žmonių.. Liną aplankė ir meilė. Meilė, kuri turėjo nugalėti šaltą Sibiro atmosferą... Bet kaip sakoma, išlieka tik stipriausi. Lina tokia išliko iki pat galo.

Knyga parašyta be jokių nuslėpimų, o tik taip, kaip viskas vyko tuo laiku. Knygos lapus verčiau nesustodama, nes darėsi vis įdomiau, o kas bus toliau? Ką dar teks patirti Linai ir jos šeimai.. Visko, ką patyriau skaitydama knygoje perteikti neįmanoma. Trumpai ir aiškiai - rekomenduoju ją perskaityti ir Jums.

Lietuvių rašytojos, Kristinos Gudonytės knyga " Ida iš šešėlių sodo" mano rankose atsidūrė neatsitiktinai. Kadangi, jau esu skaičiusi šios autorės ankstesnes knygas, nusprendžiau perskaityti ir šią. Ir tikrai...

Lietuvių rašytojos, Kristinos Gudonytės knyga " Ida iš šešėlių sodo" mano rankose atsidūrė neatsitiktinai. Kadangi, jau esu skaičiusi šios autorės ankstesnes knygas, nusprendžiau perskaityti ir šią. Ir tikrai nepasigailėjau sugaišto laiko, per kurį perskaičiau knygą.

Knygoje pasakojama apie dvi, trylikametes mergaites. Kas jos - Sofija ir Ida. Sofija - klasės pirmūnė, nusprendusi parašyti knygą apie keistą, bet kartu labai įdomią mergaitę Idą. Ida - Sofijos bendraamžė. Kaip aiškiau ją apibūdinti? Tai tikrai nepaprasta, gabi, savotiška, visai kitokia nei mes, paaugliai. O gal ji - tai aš, tu, jis, ji... Juk Ida sunkiai nuspėjama, nelengvai atsiverianti, gyvenimo pažeista, su savo talentais ir nedorybėmis (Kiek tokių nepastebimų aplinkui!).

Sofijai atrodo, kad gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis, kai jos namuose apsigyvena Ida. Mergaitė pastebi tėvų nutolimą, dėmesio stoką. Naujoji gyventoja lyg užkeri Sofijos tėvus savo nekaltumu, gerumu, kaip autorė sako, "Ida patiko iš pirmo žvilgsnio". Ida parašo gražų rašinį apie meilę ir amžinybę. Vėliau mįslingas pasivaikščiojimas po Vilnių, iš pradžių po požemius, o paskui po senamiestį... Ir dar daugiau įdomių dalykų pasakojama.

Kulminacija buvo visai netikėta, o dar labiau netikėta knygos atomazga. Tokios knygos pabaigos, bent jau aš, tikrai net negalėjau įsivaizduoti.

Skaitydama knygą, neretai stabtelėdavau ir pagalvodavau: o kaip elgčiausi aš, jei būčiau Sofijos vietoje? Mano manymu, autorė norėjo skaitytojams parodyti, jog ne tiek svarbu, koks yra žmogus, bet kaip tu pats priimi kitą.

Šia knygą perskaityti patarčiau daugumai paauglių bei vyresnio amžiaus žmonių - tikrai nenusivilsite. Knyga įtraukia nuo pat pirmo knygos puslapio, ligi paskutinio! Gan lengvai skaitėsi. Prisipažinsiu - ir juokiausi, ir ne vieną kartą šluoščiau ašaras. Labai gaila buvo padėti knygą, nes atrodo, jos istorija buvo per trumpa..

Dar viena man į rankas pakliuvusi švedų rašytojos Karin Alvtegen knyga. Kadangi visos anksčiau skaitytos šios autorės knygos paliko gerą įspūdį- su džiaugsmu į rankas paėmiau ir "Tikėtiną istoriją".

Tai istorija apie...

Dar viena man į rankas pakliuvusi švedų rašytojos Karin Alvtegen knyga. Kadangi visos anksčiau skaitytos šios autorės knygos paliko gerą įspūdį- su džiaugsmu į rankas paėmiau ir "Tikėtiną istoriją".

Tai istorija apie keturis nelaimingus žmones. Autorė sukūrė labai išraiškingus ir įdomius personažus, jų charakterio įpatybės knygoje puikiai derėjo, nors rodosi visi veikėjai be galo skirtingi. Prie to ženkliai prisidėjo knygoje labai aiškiai pastebima psichologinė linija. Žaviuosi autorės talentu taip neįtikėtinai supinti žmonių likimus, kaip ankstesnėse knygose, taip ir šioje pasakojamos skirtingos istorijos, kurios meistriškai supinamos į vieną.

Tai knyga apie žmonių gyvenimus, jų nusivylimus, prasmės ieškojimus ir atradimus. Manau kiekvienas joje gali rasti šiek tiek savęs. Perskaičiau šią knygą mėgaudamasi puikiu tekstu, autorės savitu stiliumi ir kaip jau minėjau- puikiais personažais.