Pavėluotos jaunystės istorija - tiksli ir taikli filosofinio romano antraštė. Stipriausiu laikomas Ericho Marijos Remarko kūrinys - apie infliacijos graužiamą pokario Vokietiją, mėginimą prasigyventi ir tyrą, kitokią meilę....

Pavėluotos jaunystės istorija - tiksli ir taikli filosofinio romano antraštė. Stipriausiu laikomas Ericho Marijos Remarko kūrinys - apie infliacijos graužiamą pokario Vokietiją, mėginimą prasigyventi ir tyrą, kitokią meilę.

Istorijos siužetas niekuo neypatingas, nes tai - istorija apie vidinius išgyvenimus, istorija, kurioje veiksmas - tik priedanga. Dvidešimt penkerių Ludvigui Bodmeriui, pagrindiniam knygos veikėjui, savo jaunystę teko praleisti kare, suluošinusiame ir pražudžiusiame daugybę vokiečių. Simboliška, kad grįžęs į Verdenburgą su savo draugu Georgu pardavinėja antkapius. Tokiu metu, kai Vokietijos pinigai dėl infliacijos netenka vertės valandomis, tenka išmokti pardavinėti gudriau - pasitelkti vaidybą, apsimestiną pagarbą, suktybes. Ludvigui, jaunam poetui, atrama kažko ieškančiai sielai tampa šizofrenija serganti Izabelė. Mergina, besigydanti miesto psichiatrinėje, verčia susimąstyti - kas iš tiesų serga? Mes, nieko nebesuprantantys be lėkštų žodžių, nebesiklausantys tylos, ar ji, sakanti, kad galima gerti mėnulį, girdėti medžius ir gėles. Įsitikinusi, kad galima mylėti pakankamai. Drąsi, nieko nebijanti ieškotoja. Kitokia. Deja, tik iki tol, kol "pasveiksta", ir tampa viena iš mūsų.

Romane tvyrantis mirties ir meilės kvapas, lengvas humoras, nuolat lydimas karčios ironijos, dažnai verčia liūdnai šyptelti. Kritikų vadinama ciniška, rimta knyga filosofiniais pamąstymais prasilenkia su laiku, tikrove ir skatina neatimti patiems iš savęs to, ką karas atėmė iš Ludvigo ir kitų kariškių - jaunystę ir galimybę gyventi.

Sophie Kinsellos knygos apie dėl parduotuvių pamišusią Rebeką populiarios visame pasaulyje. Šįkart norėčiau aptarti naujausiąją serijos dalį "Mini Shopaholic".

Ši knyga pasakoja tolesnius Bekės nuotykius tik dabar juose...

Sophie Kinsellos knygos apie dėl parduotuvių pamišusią Rebeką populiarios visame pasaulyje. Šįkart norėčiau aptarti naujausiąją serijos dalį "Mini Shopaholic".

Ši knyga pasakoja tolesnius Bekės nuotykius tik dabar juose dalyvauja ir Minė - Rebekos ir Luko dviejų metų dukra. Posakis "Obuolys nuo obels netoli rieda" čia puikiai tinka. Vieni pirmųjų mergaitės žodžių skamba taip: VISA, Starbucks, sale ir taip toliau. Daugeliui veikėjų toks mergaitės elgesys kelia rūpestį, tačiau tik ne jaunajai mamytei. O ji ir taip turi dėl ko rūpintis. Rebeka privalo visiems įrodyti, kad ji GALI išlaikyti paslaptį ir suorganizuoti slaptą vakarėlį vyrui su itin mažomis išlaidomis.

Sophie Kinsellos romanai puikiai tinka lengvam vakaro skaitalui. Autorė turi talentą prikaustyti skaitytojo dėmesį ir priversti kaip reikiant kvatoti. Matyt, dėl šių priežasčių jos knygos taip gretai išgraibstomos iš knygynų lentynų.

Kadangi kiek žinau šios serijos dalies kol kas nėra išleistos lietuvių kalba, knygą siūlau visoms angliškai skaitančioms ir paprastas, bet šiltas istorijas mėgstančioms merginoms bei moterims.

XIX a. pabaiga. Veiksmas vyksta Niujorke. Aprašomas mitais apipintas "nekaltybės amžius'' - Niujorko aukštuomenės gyvenimas ir papročiai. Skaitydama romaną jaučiau veikėjų eleganciją, išprusimą ir gerą toną. Niujorko...

XIX a. pabaiga. Veiksmas vyksta Niujorke. Aprašomas mitais apipintas "nekaltybės amžius'' - Niujorko aukštuomenės gyvenimas ir papročiai. Skaitydama romaną jaučiau veikėjų eleganciją, išprusimą ir gerą toną. Niujorko visuomenė - siauras pasaulėlis, kurį valdo senų pažiūrų besilaikantys žmonės. Čia daugybė draudimų, taisyklių, veidmainystės ir nuobodulio.

Pagrindinis romano herojus Niulandas Arčeris inteligentiškas ir gerbiamas Niujorko aukštuomenės narys. Jis ruošiasi vesti jam tinkamą nuotaką Mėją Veland. Mėja buvo įkūnyta ramybė, pastovumas. Sužadėtinė Niulandui buvo gražiausia, mieliausia ir doriausia moteris Niujorke. Šias savybes jis ypač vertino, tačiau kartu suvokė, kad susiejęs savo gyvenimą su Mėja jis bus pasmerktas nuobodžiam gyvenimui, jog jo laukia tuščia ateitis.

Visus planus sujaukia iš Europos grįžusi Mėjos pusseserė grafienė Elena Olenska. Elena atvyksta į Niujorką, kad pamirštų nesėkmingai susiklosčiusią santuoką su pasiturinčiu grafu.Ji stengiasi pritapti prie čionykščių. Nori įsilieti į aukštuomenę ir tapti pilnaverte jos nare.Tačiau greit visi pamato, kad grafienei Olenskai nusispjauti į aukštuomenės prietarus ir principus.

Pamažu tarp Elenos ir Niulando užgimsta šilti jausmai. Įsiplieskus aistai, Arčeris pajunta susvetimėjimą savo sutuoktinei Mėjai. Jį drasko prieštaringi jausmai: meilė įnoringai ir visuomenės normų nepaisančiai Olenskai ir aplinkos bei tradicijų primesta pareiga šeimai. Mintys apie Eleną lyg ugnis pulsavo Niulando gyslomis ir traukė vėl ją pamatyti.

Ilgainiui Elenai pabodo Niujorko aukštuomenė, kur trūko savitumo, ryškumo ir spalvų. Olenska suprato, kad ji "visai kitokia'' ir išvyko ieškoti laimės į Vašingtoną, kur daug didesnė žmonių ir pažiūrų įvairovė.Ji atmetė vyro pasiūlymą susitaikyti ir grįžti pas jį. Niujorko aukštuomenė ir artimieji pasmerkė Elenos sprendimą skirtis su vyru.Olenska prarado padėtį visuomenėje ir kitų akimis žvelgiant - nusirito iki "bohemos'' lygio. Ji padarė lemtingą klaidą - prarado savo turtą ir deramą vietą aukštuomenėje, kurią garantavo vyro padėtis.

Romanas man pasirodė per daug ištemptas ir kiek nuobodus. Labai mažai aprašyta apie Niulando ir sutuoktinės Mėjos tarpusavio santykius. Tačiau gausu Niulando jausmų ir pamąstymų. Tik neaišku ką jautė Mėja, kai jos sutuoktinis išvykdavo "darbo reikalais''. Mane nustebino tai, kad Niulandas atsisakė gyvenimo meilės ir liko ištikimas šeimai.

Knyga apie meilę, bet meilė tarp Elenos ir Niulando pasirodė labai nekalta, romantiška.. .

Tai knyga skirta romanus mėgstantiems skaitytojams. Ši knyga pilna nuotykių, tikros meilės istorijų ir nuotaikingų pasakojimų apie realias situacijas, kurios vyksta ir mūsų gyvenimuose. Pagrindinis veikėjas Peteris bando...

Tai knyga skirta romanus mėgstantiems skaitytojams. Ši knyga pilna nuotykių, tikros meilės istorijų ir nuotaikingų pasakojimų apie realias situacijas, kurios vyksta ir mūsų gyvenimuose. Pagrindinis veikėjas Peteris bando išsilaisvinti iš jau jo mylimosios suplanuoti gyvenimo. Peteris vietoj to, kad keliautų į Buenos Aires su mylimąją jis savo draugę vieną išleidžia į kelionę, o pats išvyksta į Argentiną. Pagrindinis veikėjas kitoje šalyje apsimeta visai kitu asmeniu ir parašo mylimajai laišką, meluodamas, kad turi kitą draugę ir išsiunčia į judviejų namus, kad jo mylimojo, kai grįš rastų laišką. Galutinai nutraukęs ryšį su mylimąją ir su draugais, jis pats klimpsta į savo sukurtą melą. Susipažinęs su argentiniete Luna, Peteris leidžiasi į naują meilės nuotykį. Tačiau galų gale jis supranta, kad tokio gyvenimo jis gyventi negali visą laiką, todėl nusprendžia viską mesti ir vykti atgal pas savo mylimąją, kuri vis dar atostogauja be jo Buenos Airėse. Peteris nori grįžti anksčiau už mylimąją ir sunaikinti jai siųstą laišką, kuriame meluoja, kad turi kitą draugę ir gyvena kuo puikiausiai be jos. Tačiau mylimoji pirmoji grįžta namo ir randa laišką, tačiau galvodama, kad Peteris dar darbe jo neliečia. Mylimoji džiaugiasi naujai nupirktu šildytuvu, kurį galvoja, kad nupirko Peteris. Grįžęs jis randa patenkintą mylimąją, kuri net nesuprato, kad jis ruošėsi pabėgti nuo rutinos. Geras Peterio draugas viską sutvarkė, kad Peterio mylimoji nesuprastų kas įvyko.

Haruki Murakami galėčiau pavadinti ir mėgstamiausiu, ir nekenčiamiausiu rašytoju. Kartais negaliu skaityti jokių kitų knygų, nes norisi tik jo mistinių ir paslaptingų knygų, o kartais būna labai koktu jas skaityti.

Skaitant...

Haruki Murakami galėčiau pavadinti ir mėgstamiausiu, ir nekenčiamiausiu rašytoju. Kartais negaliu skaityti jokių kitų knygų, nes norisi tik jo mistinių ir paslaptingų knygų, o kartais būna labai koktu jas skaityti.

Skaitant "Norvegų girią" turiu pripažinti, kad man šiek tiek stigo Murakami'ui būdingų mistiškumų, tačiau knyga vis tiek patiko. Pirmą kartą skaičiau knygą, kurioje tiek daug minimų veikėjų pasirinko savanorišką gyvenimo nutraukimą - savižudybę. Gal šiek tiek per daug jų buvo..

Murakami knygos man patinka, nes beveik visi jose mėgausi gera muzika, nuo klasikos iki jazz'o, dauguma veikėjų skaito ir aptarinėja visiems labai gerai žinomas knygas, lankosi jaukiose kavinėse, geria kavą ir mėgsta keliauti. Ir atrodo, kad visi jie gyvena labai liūdnus ir neįpatingus gyvenimus lygiai taip pat kaip ir mes. Kartais atrodo, kad būtent tu ir esi pagrindinis knygos herojus.

Nesiruošiu rašyti knygos interpretacijos, todėl pasakysiu, tik tiek, kad knyga man patiko.

"Visi mes esame netobuli žmonės, gyvenantys netobulame pasaulyje. Mūsų gyvenimas - ne koks tikslus mechanizmas ir ne banko ataskaita, mes nematuojame visų savo kampų bei linijų pasitelkę matlankius bei liniuotes."

Šitą knygą buvau nusižiūrėjusi gana ilgai. Ne dėl autoriaus, ne dėl Irano temos, tiesiog dėl egzotikos. Tačiau vis atsirasdavo priežasčių jos neperskaityti. Vieną kartą ją vis tik nukirtau knygyne su nuolaida, tačiau ji...

Šitą knygą buvau nusižiūrėjusi gana ilgai. Ne dėl autoriaus, ne dėl Irano temos, tiesiog dėl egzotikos. Tačiau vis atsirasdavo priežasčių jos neperskaityti. Vieną kartą ją vis tik nukirtau knygyne su nuolaida, tačiau ji vis tiek atgulė į lentyną.



Pirmą kartą ją bandžiau skaityti dar pernai, bet numečiau po kelių puslapių. Pasirodė velniškai neįdomi. Bet įsitraukiau į Iššūkį, nes gi gaila numesti tiesiog taip.



Taigi, pagaliau perskaičiau šitą knygą. Ir likau didžiai nusivylusi. Dar prieš pradėdama, internetuose permečiau, ką apie ją mano kiti.



Mečetės namų vertėja iš olandų kalbos Birutė Mumėnaitė-Avižininienė teigia, kad "Kader Abdolah rašo išmokta nyderlandų kalba, paprastais, dažniausiai trumpais, vientisiniais sakiniais, bet labai įtaigiai ir poetiškai". Sakiniai tikrai trumpi, lengvai skaitomi, bet kur tas poetiškumas ir įtaiga, taip ir neatradau.



Kai atsiverčiau, tikėjausi tikro rytietiško, paslaptingo pasakojimo, tokio ornamentuoto, sodraus, su visom egzotikom ir taip toliau. Bet išskyrus neverčiamas (ir originale) Korano surų ištraukas ir nuorodas, nieko tokio neradau. Kartais net atrodydavo, kad ta pasakojimo kalba skurdi, lėkšta. O veiksmas gi sukasi išsilavinusioje dvasininkijos aplinkoje. Na gerai, tarkim.



Dar vertėja teigia, kad dauguma islamo terminų lietuvių vertimo tradicijoje nėra nusistovėję. Tikra tiesa, tačiau pagrindiniai tikrai pastovūs. Kiekvieną kartą tekste radus Alijus akimirkai suskausdavo akis. Šio musulmonų šventojo vardas turėtų būti Ali , ir nereikia jokių galūnių.



Pasakojimo turinys kažkiek atperka tą kažkur pamestą, o gal tikrai neužrašytą autoriaus poetiškumą ir vertimo ypatybes. Nors žiniasklaida gana išsamiai nušvietė Irano revoliuciją, bet tokie jauni žmonės kaip aš ją ir težino iš trumpos užuominos istorijos pamokose ar kiek daugiau iš pasiknaisiojimų internete. Jei iš viso susidomi ja.



O čia pateiktas tikrais įvykiais paremta istorija apie, rodos, nepajudinamos šeimos subyrėjimą, žmogaus persimainymą aplinkos virsmo akivaizdoje. Nors kartais trūksta įtampos, kai kurie veikėjai kiek nebaigti išpildyti, tai galbūt galima paaiškinti tuo, kad autorius visame romane palieka daug neatsakytų klausimų, neišverstų Korano užuominų.

Kalbant apie šventą musulmonų knygą, įdomiausios pasirodė dalys, kuriose sąmoningai perkuriamas, iškreipiamas surų tekstas. Tai ko gero ir yra poetiškiausios romano vietos.

Pati stipriausia, liūdniausia romano scena man pasirodė pagrindinio veikėjo Aga Džano bandymas surasti sūnui kapą. Kiek banaloka autoriaus pasirinkta atsvara visai Irano porevoliucinei sumaiščiai - rojų primenantis ūkis kalnuose.



Taigi, kaip jau rašiau anksčiau, knyga likau nusivylusi. Ir prieš imdama kitą Kader Abdolah knygą dar gerai pagalvočiau. Rytų temos man įdomios, tačiau norėtųsi ir rytietiško pasakojimo.

Knygą pasirinkau pirmąja,nes žinojau jos greit neskaitysianti-turiu labiau reklamuojamų,rekomenduojamų...Tačiau labai apsidžiaugiau perskaičius-nuostabi knyga!

Yra du skyriai.Vienam pasakojama,kaip vyriškis sutiko keistą...

Knygą pasirinkau pirmąja,nes žinojau jos greit neskaitysianti-turiu labiau reklamuojamų,rekomenduojamų...Tačiau labai apsidžiaugiau perskaičius-nuostabi knyga!

Yra du skyriai.Vienam pasakojama,kaip vyriškis sutiko keistą žmogėną ir,kaip tikintysis,parsiveda jį namo pamaitint ir sušildyt..Tačiau svečias laikinai ir apsigyvena.Prasideda keisti įvykiai ir nuotykiai....

Ši dalis panašesnė į išgalvotą,nors pateikiamas kaip įvykęs įvykis.

Antroj daly,kaip tęsiny,surašytos 33 pamokos...Vieni jas įvardintų Visatos dėsniais,kiti-gyvenimo pamokomis,treti-susietų su religija...

Bet iš esmės jas praverstų žinot kiekvienam mąstančiam žmogui.Mąstančiam apie savo vidų,keliančiam klausimus -"kam aš čia?" ir panašiai..

Lengvai ir greit skaitosi.Belieka po to mąstyt ir pritaikyt sau.

Superinė knyga!!! Nepavyko perskaityti greitai, negalima tik "permesti akimis", bet kiekviename puslapyje (netgi pastraipoje) yra kažkas vertingo. Šis vadovas ne tik padeda suprasti kitus žmones, bet ir pačiam tobulėti, save...

Superinė knyga!!! Nepavyko perskaityti greitai, negalima tik "permesti akimis", bet kiekviename puslapyje (netgi pastraipoje) yra kažkas vertingo. Šis vadovas ne tik padeda suprasti kitus žmones, bet ir pačiam tobulėti, save stebėti ir analizuoti. Esu skaičiusi ir daugiau knygų apie kūno kalbą, bet tik ši taip sužavėjo. Viskas paaiškinta paprasati, suprantamai, pateikti pavyzdžiai, paveikslėliai. Lengva viską įsivaizduoti ir pritaikyti savo aplinkai. Atmintyje iškilo ne viena situacija, į kurią pažvelgiau kitomis akimis. Manau, ją skaitysiu dar ne kartą...

Perkamiausia visų laikų ispaniška knyga pasaulyje, kuriai nereikėjo jokios reklamos, nes garsas apie ją ėjo iš lūpų į lūpas. Paslapčių kupina ir intriguojanti Barselonos istorija, meilės rašytojams ir knygoms persmelktas...

Perkamiausia visų laikų ispaniška knyga pasaulyje, kuriai nereikėjo jokios reklamos, nes garsas apie ją ėjo iš lūpų į lūpas. Paslapčių kupina ir intriguojanti Barselonos istorija, meilės rašytojams ir knygoms persmelktas nepamirštamas pasakojimas apie mirtį ir gyvenimą. Taip prasideda visi C. R. Zafon romano "Vėjo šešėlis", aprašymai, žadantys įsimintiną istoriją bei paskatinę mane įtraukti šią knygą į 2013 metų knygų iššūkį. Deja, jau įpusėjusi antrą šimtą puslapių, ėmiau svarstyti, ar nesuklydau pasirinkdama šią knygą ir, nors tolesnė istorija įtraukė bei padovanojo įdomų veikėją, gražių kinometografiškų scenų bei minčių, negaliu šios knygos pavadinti patikusia.

Istorija prasideda pirmąja tėvo ir sūnaus, dešimtmečio Danielio, kelione į mistinę biblioteką - Pamirštų knygų kapines, kur tunelių tuneliai lentynų saugo užmirštas, laike pasiklydusias knygas, "kurios čia gyvena amžinai, laukdamos kol vėl pateks į naujo skaitytojo rankas ir pažins naują sielą". Berniukas išsirenka Chulijano Karakso romaną, pavadintą "Vėjo šešėlis". Šis kūrinys jam palieka didžiulį įspūdį bei paskatina jį pradėti ieškoti kitų autoriaus knygų, kurios pasirodo visos yra sudegintos paslaptingo nepažįstamojo, siekiančio nušluoti nuo žemės paviršiaus Chulijano Karakso literatūrinį palikimą. Čia iš pradžių neįtikėtina idėja apie knygų kapines sudominusi istorija pasisuka apie nykų, beviltiškos meilės kankinamą paauglį ir viena po kitos ima bertis šabloniškos, klišėmis virtusios situacijos, kartais labai primenančios muilo operą. Ir nors vėliau po truputį aiškėjanti Chulijano Karakso paslaptis įtraukia ir sudomina, tačiau atskleista rašytojo istorija pasirodo labai slogi, o pats jo gyvenimas, išsvaistytas besiilgint prarastos meilės miražo, tuščias, padaryti sprendimai sunkiai paaiškinami. Deja, tokie pat beviltiškai liūdni pasirodo ir kitų veikėjų gyvenimai. Slogutis neišsisklaido net pasiekus laimingą, ir deja, banalią istorijos pabaigą.

Graži autoriaus idėja vienu iš veikėjų įtraukti miestą - Barseloną, tačiau beskaitant šmėkšteli tik trumpi miesto gatvių, aikščių, pastatų, miesto šviesų paminėjimai. Labai truko daugiau miesto garsų, kvapų, paslapčių aprašymų, galbūt tada knygos puslapiuose Barselona atsivertų kaip gyvas, tikras, viliojantis jį aplankyti miestas. Toks pat blankus ir pagrindinio veikėjo aprašymas - susidarė bevalio, negalinčio apsispręsti, naivaus paauglio paveikslas. Kiti knygos veikėjai atrodė lyg nupiešti viena spalva - arba absoliučiai neigiami, arba neginčijamai teigiami (pvz. blogietis blogas iki kaulų smegenų, o visos knygoje vaizduojamos moterys arba šventosios, arba paleistuvės). Vis dėl to vienas veikėjas itin išsiskiria - tai paslaptingasis, Danielio geriausiu draugu tapęs Ferminas. Šio vekėjo sąmojis, ironija, patirtis, viena po kitos beriamos įdomios ir prasmingos mintys, išskirtinės charakterio savybės prikausto dėmesį.

Šiame didžiulės apimties romane (487 psl.) susipina daugybė temų - iš esmės visos, kurių ieško šių dienų skaitytojas (meilė, nusikaltimas, senos paslaptys, turgingųjų intrigos, žmogaus nuopolis, neapykanta, mirtis). Kai kurios romano temos intriguoja ir sudomina (knygos gimimo istorija - nuo rašytojo parkerio iki jos apsigyvenimo bibliotekoje), kitos vaizduojamos labai steriotipiškai (meilė - absoliuti ir iki gyvenimo galo, paslaptys itin baisios, blogas žmogus neturi teigiamų pusių, vienatvė, liūdesys bei neapykanta tiktai labai gilūs ir pan.). Didelis romano privalumas tai, kad C. R. Zafon šias skirtingas temas sujungia sklandžiai, kalba išlieka graži, lengva, vaizdinga, įterpiamos tikrai įdomios, prasmingos arba prajuokinančios mintys ("Merginimas primena tango: kvailystės ir viliojimas. Bet juk esate vyras ir iniciatyva priklauso jums. - Iniciatyva? Man?- O ko jūs norite? Galimybė šlapintis stovint irgi turi savo kainą.", "Kai visi lyg susitarę ima vaizduoti ką nors panašų į velnią, būna viena iš dviejų: arba jis šventasis, arba apie jį niekas nieko nežino.", "Tėvo ir sūnaus ryšys formuojasi iš tūkstančio mažų nekaltų apgavysčių. Kalėdų senelis, peliukas, atnešantis naują dantuką, ir taip toliau."ir kt). Visa tai bei iki galo išlaikoma intriga leidžia suprasti, kodėl šis romanas tapo bestseleriu.

Knygos pabaigoje pateikiama labai graži mintis - "knyga yra tarsi veidrodis, joje galime rasti tai, kas jau slypi mūsų viduje". Manau, tiesa, kad kiekvienoje knygoje atsirenkame tai, kas mums svarbu, kas tuo metu domina, ko tuo metu ilgimės. Deja, šioje knygoje aš radau nedaug, tačiau galbūt ji taps jūsų knyga. Galbūt ją perskaitę, išvysite šį romaną kitaip ir galėsite parašyti iš esmės priešingą recenziją.

Pasižymėjusi, kad norėsiu perskaityti italų rašytojo Alessandro Baricco knygą "Emausas" turbūt tikėjausi visai ko kito, nei gavau. Turiu pripažinti - tarpais nė velnio nesupratau, ką autorius nori man pasakyti, tarpais jau...

Pasižymėjusi, kad norėsiu perskaityti italų rašytojo Alessandro Baricco knygą "Emausas" turbūt tikėjausi visai ko kito, nei gavau. Turiu pripažinti - tarpais nė velnio nesupratau, ką autorius nori man pasakyti, tarpais jau atrodė užčiuopiu tą siūlo galą, tuoj suprasiu moralą. Tai trumpa ištrauka iš keturių paauglių draugų gyvenimo, užfiksuotas tas momentas, kai jų draugystė, jų kasdieninis surikiuotas gyvenimas pradeda birti kaip prakastas trupininis pyrago gabaliukas. Berniukai gyvena normaliose šeimose, kur bet koks nukrypimas užglaistomas ir priimamas kaip norma, kad nekristų kietiems į akis, kaip dažnai būna tikinčiųjų bendruomenėje. Kiekvieną sekmadienį jie groja su savo grupe bažnyčioje ir aktyviai propaguoja tikėjimą, kuria kitokią gyvenimo Karalystę nei jų amžiaus jaunuoliai, savanoriškai padeda ligoninėje. Draugai laikosi ypatingų nuostatų, kurios nedera su aplinkinių pasauliu ir natūraliai jiems augant ir bręstant, pažįstant kitokius žmones, jų pasilinksminimo būdus, kinta ir jų elgesys.

Jų pasaulėlio dėmesio centras - visiškai priešingą gyvenimo būdą pripažįstanti, elegantiška, neapibrėžta - Andrė. Berniukai ja žavisi ir slapta stebi, mergaitės kopijuoja jos elgesį ir išvaizdą, bet Andrė atsiskyrėlė savo noru, tikrų draugų ji neturi, nesiekia kieno nors palankumo ir leidžia laiką su vyresniais vaikinais darydama tai, kas paauglius draugus šokiruoja, bet, nepaisant to, jų palankumas mergaitei nemažėja, ji tarsi ryški lemputė traukia juos, naktinius drugius, prie savęs... Pamažu, tarsi nepastebėdami kas darosi, berniukai tolsta vienas nuo kito ir nuo jų gyvenimo būdo, ar sąmoningai ar ne, jie leidžiasi į nepatirtus ir uždraustus nuotykius, patiria tai, nuo ko taip patys saugojosi, nuolat jausdami atsakomybę prieš tikėjimą, tėvus.

"Kas be ko, mus nuginkluoja polinkis savo gyvenimą laikyti tėvų gyvenimo išdava, už kurią esame atsakingi. Lyg, nuovargio palaužti, jie būtų mus įpareigoję valandėlę rūpintis tuo tokiu jiems brangiu epilogu, tikėdamiesi, kad anksčiau ar vėliau grąžinsime jį nesuteptą. Tuomet jie galėtų padėti jį į vietą, gražiai užbaigdami savo gyvenimą. Tačiau savo pavargusiems tėvams, pasitikėjusiais mumis, grąžiname aštrias skeveldras, tai, kas iškrinta iš rankų."

Jaunuoliai galvojo, jog galės išgyventi paauglystę ir žengti pirmus suaugusio žmogaus gyvenimo žingsnius, patirti naujoves, nepažintus ir draustinus dalykus, tikėdami Dievu ir nesitikėdami, kad nutiks kažkas negero. Bet taip nebūna, negali išpažinti tikėjimo ir daryti tai, ką draudžia jo dogmos, nes neišvengiamai būsi nubaustas. Pasakojimas labai daugiareikšmis, manau kiekvienas perskaitęs "Emausą" padarytų savas išvadas, net manau geriausios knygos tos, kurios neperša vienos vienintelės tiesos ir istoriją galima aiškintis ir suprasti pagal save ir kiekvieną kartą atrasti joje vis kažką naujo.

Ir visgi, kuo ilgiau mąstau apie šią knygą, žinau, kad vieną kartą perskaičiusi aš jos visiškai iki galo nesuvokiu, apie ją reikia mąstyti, mąstyti, iš visų galų, skaityti ir skaityti. Po ja glūdi kažkas daugiau, ko nesuprasi iš pirmo karto.