Kai nutinka kažkas bloga, visada save pasiguodžiu, jog sėkmė dar ateis, kad tiems, kurie elgiasi su manimi bjauriai, bus atseikėta gyvenimo, kad egzistuoja karma... Ir tada perskaičiau šią knygą.
Ne ne ne, neapsigaukite, ši...

Kai nutinka kažkas bloga, visada save pasiguodžiu, jog sėkmė dar ateis, kad tiems, kurie elgiasi su manimi bjauriai, bus atseikėta gyvenimo, kad egzistuoja karma... Ir tada perskaičiau šią knygą.
Ne ne ne, neapsigaukite, ši knyga nėra ypatingai šlykšti (nebent dar nesusigyvenote su aplink gyvuojančiu smurtu), bet pasidžiaugti, kad gyveni būtent dabar, tikrai priverčia. Ypač kai vos tik atsivertus knygą išvysti eilutes - "vilkai įpratę ėsti žmogieną" ar "lavonai ir mirtis". Tačiau verčiant puslapį po puslapio vis labiau įkrenti į pasaulį po antrojo pasaulinio karo, kai Rytprūsiuose gyveno vien moterys su vaikais, badas ir mirtis. O pastarųjų buvo daug daugiau. Motinos siuntė savo vaikus anapus Nemuno į Lietuvą, kur buvo duonos ir mėsos. Ir vaikai pareigingai ieškojo draugiškų ūkininkų, sunkiai dirbo, gyveno pusbadžiu ir viskas tik dėl to, kad po keletos mėnesių vėl slapstydamiesi bėgtų per Nemuno ledą. Tačiau šįkart ne tuščiomis, o pilna kuprine maisto bulvių lupenomis mintantiems broliams ir seserims. Tik kad ne visi tuos namus pasiekdavo... Juk daugumai kareivių tuo laiku nieko nereiškė mestelėti granatą ar dvi į vaikų būrelį.
Bet ši knyga tokia nedidelė ir taip greitai baigiasi, kad nenoriu daugiau išduoti ir sugadinti Jums skaitymo džiaugsmo. Tik pridursiu, jog šioje A. Šlepiko knygoje nėra nei vieno nereikalingo žodžio, tuo labiau sakinio. Tačiau šiuo atveju, mažiau tampa daugiau.

Knyga kažkuo priminė Alice Miller "Gabaus vaiko dramą". Ten esminis momentas smurtui prieš vaikus ir ši knyga kupina smurto ne tik prieš vaikus, bet smurto apskritai. Ir tokio juodo, gilaus, iš esmės. Alice Miller greičiausiai...

Knyga kažkuo priminė Alice Miller "Gabaus vaiko dramą". Ten esminis momentas smurtui prieš vaikus ir ši knyga kupina smurto ne tik prieš vaikus, bet smurto apskritai. Ir tokio juodo, gilaus, iš esmės. Alice Miller greičiausiai neskaitė Gorkio, nes būtų pašiurpusi.

Vertinga buvo prisiliesti prie tamsių praeities laikų. Pajusti, kaip žmones gyveno, ką patyrė. Kitaip pamatai dabarties savo bėdas (aka first world problems) ir žmonijos pasiekimus kažkaip kitaip pradedi vertinti. Kultūrą...

Patinka man tie viršeliai, kuriuose matosi tik akys. Patinka ir skaityti knygas, kuriose kalbama apie Europietes, kurios susituokė su musulmonais. Kodėl? Nes tada pasijaučiu labai protinga, kad pati sėdžiu su lietuvaičiu šalia....

Patinka man tie viršeliai, kuriuose matosi tik akys. Patinka ir skaityti knygas, kuriose kalbama apie Europietes, kurios susituokė su musulmonais. Kodėl? Nes tada pasijaučiu labai protinga, kad pati sėdžiu su lietuvaičiu šalia. Taip mano rankose ir atsirado knyga iš mamos lentynos pavadinimu "Priversta tylėti". Geriausia, kad tai tikro žmogaus tikra istorija. Tad tik ir liko atsisėsti į savo lovą (kaip visada visada) ir skaityti.

Tikėjausi kažko panašaus į uždarytą europietę kur nors arabų šalyse mažame kambaryje. Ją vyras muša, neleidžia bendrauti, liepia dirbti milijonus darbų. Deja, šioje knygoje moteris pati pasirinko tokį kelią: pirmiausia, tapo muslima, po to savo nori išvažiavo su vyru į vieną iš musulmonų kraštų. Žinoma, kaip ir visada, vyras iš pradžių labai europietiškas, labai mylintis ir taip toliau ir panašiai. Vėliau jis tampa absoliučiu musulmonu su savo maldomis ir kvailu požiūriu į moteris. Įdomiausia tai, kad šis vyras ne šiaip sau tikintis, bet dar ir teroristas! Taip taip, jis žmonai nesako, kuo užsiima iki tam tikro laiko, bet vėliau pats atsiveda savo moterį, nes nori parodyti, ką jis veikia išvykęs iš namų. Kaip teisinosi? Jam taip liepė Alachas, toks jo noras. Žodžiu... Nors čia dar ne viskas! Vyras po 10 ar trupučio daugiau metų į namus parveda antrą žmoną su vaiku, nes pirmoji nesugebėjo dėl nevaisingumo jam padovanoti tos dovanos. Čia ir baigėsi mano kantrybė...

Pagrindinė veikėja buvo laisva, vyras leido jai važiuoti atgal į Vokietiją, bet ji atsisakė. Esą, toks gyvenimas yra blogas, bet be vyro būtų gyventi dar blogiau. Pradžioje pajuokos objektu buvusios skaros, vėliau tapo privalomos, nes kitaip herojė jausdavosi kaip nuoga. Kas dar geriau, ji net susitaikė, kad yra antra moteris, savo guosdama, kad nebemyli vyro (nors akivaizdu, kad dar mylėjo). Taip ir laukiau, kada ji pabėgs, kada baigsis knyga...

Knygą perskaičiau per vieną dieną. Juokingiausia, kad ne todėl, jog man labai patiko, o todėl, kad norėjau ją greičiau baigti. Žinoma, patiko tos vietos, kai jie keliavo į Meką, kad buvo paminėtas mano mėgiamas Osama bin Ladenas, šiaip tos absurdiškos situacijos kėlė juoką (esu ironikė, nieko negaliu padaryti). Kita vertus, kažkaip pagalvojau apie Meką... Pati, jeigu ten nuvažiuočiau, tikiu, kad pajusčiau dievą. Vien dėl to, kad aplink milijonas tikinčiųjų...

Knyga man nepatiko. Bet nėra ir iš tų, kurių neverta skaityti. Kodėl gi ne? Tik tiek, kad tiems, kas į rankas paėmė šią knygą, reikėtų žinoti, kad pavadinimas tikrai neatitinka pačios istorijos. Labiausiai dėl to, nes ji būtent ir kalba, ką matė gyvendama su vyru.

Pirmą kartą šią knygą skaičiau dar mokykloje. Tada ji man paliko labai didelį įspūdį ir vis ją prisimindavau. Visada norėjau perskaityti ją dar kartą, dėl to ir pasirinkau iššūkiui, tik šykart skaičiau originalo...

Pirmą kartą šią knygą skaičiau dar mokykloje. Tada ji man paliko labai didelį įspūdį ir vis ją prisimindavau. Visada norėjau perskaityti ją dar kartą, dėl to ir pasirinkau iššūkiui, tik šykart skaičiau originalo kalba.

Visada domėjausi japonijos kultūra, tad knyga man labai patiko. Autorius amerikietis, tačiau, mano manymu, labai vaizdžiai aprašė aplinkos detales ir tam tikras tradicijas. Kartais net buvo galima pajusti ir kvapus ir ryškiau matyti aprašomų kimono grožį. Knygoje buvo daug nežinomų man terminų, tačiau jie iškart yra paaiškinami, tad skaityti tikrai lengva. Viskas pasakojama pagrindinės veikėjos akimis. Aprašomas moters gyvenimas nuo pat vaikystės iki brandaus amžiaus. Kaip ji vaikystėje yra parduodama ir apmokoma tapti geiša. Geišos gyvenimas aprašytas labai smulkiai, atskleista daug subtilių detalių, išgyvenimų. Patiko meilės istorija su savotiškai gera pabaiga.

Įspūdis išliko geras perskaičius ir antrą kartą.

Po sesijos grįžus namo norisi pailsėti. Kaip aš tą darau? Žinoma, į rankas griebiu knygą, kuri manęs jau seniai laukia. Tą knygą parašė amžiną atilsį Gendrutis Morkūnas. O knyga skamba daugiau negu neįtikėtinai: "Iš...

Po sesijos grįžus namo norisi pailsėti. Kaip aš tą darau? Žinoma, į rankas griebiu knygą, kuri manęs jau seniai laukia. Tą knygą parašė amžiną atilsį Gendrutis Morkūnas. O knyga skamba daugiau negu neįtikėtinai: "Iš Nuomšiko Gyvenimo". Ištiesusi kojas ant pačios patogiausios lovos pasaulyje ėmiau skaityti...

iš tikrųjų, knygoje aprašoma skaudi vaikiška istorija apie Nuomšiką. Įdomu, kas tas nuomšikas? Tai vaikas, kuris gyvena vaikų namuose. Vaikas, kurį žmonės gali nuomotis, kad jie atliktų vieną ar kitą darbą. Pavyzdžiui, tokie vaikai žiemomis valo sniegą nuo mašinų, nueina į parduotuvę ir panašiai. Taip jie ir gyvena. Man tai pasirodė graudu. Juk tie vaikai mato normalių vaikų normalų gyvenimą (labai stereotipiškai kalba, bet omenyje turiu faktą, kad jis mato šeimas, laimingus vaikus, kuriuos jie laiko silpnavaliais). Užtat visoje knygoje net nebuvo pasakyta, kad toks gyvenimas yra blogas, nes nuomšikai stiprūs, daug ką moka, ne taip kaip mamų, tėvų vaikai.

Tokia jau ta knyga. Skaityti buvo labai įdomu, nes G. Morkūnas labai paprastai sugeba papasakoti vaikų gyvenimo sunkumus. Juk mes sakome, kad vaikystė pats paprasčiausias gyvenimo laikotarpis. Vat ir ne... Rašytojas įrodo, kad vaikystė daugiausiai sunkumų turintis laikotarpis. Tada tu kuri save (nors tų vaikų niekas nemoko, kaip reiks elgtis tada, kai jie išeis iš Namų), tampi atsakingas už save. Kitu atveju turėsi atlikti bausmę, būsi išjuoktas ar sumuštas kitų vaikų.

Šią knygą skaitė mano mama, jai patiko. Skaičiau ir aš, man dar labiau patiko. Sėdime dabar ir jau beveik savaitę kalbame, koks visgi įdomus būna vaikų gyvenimas su savais sunkumais. Džiaugiuosi, kad turiu su kuo pakalbėti! Kad ir kaip ten būtų, nenorėčiau būti nuomšike (nors pagrindinis knygos veikėjas ir teigia, kad bet kokiu atveju mes esame kažkam nuomojami), kuri neturi namų ir visada turi būti stipri.

Kas bendro tarp Sigito Parulskio ir Elo Bandžio?



Tai, kad jie abu pliktelėję? Ne. Na, taip, bet aš ne apie tai. Šiaip jau Sigis 1993 metais lankėsi Čikagoje, kur dienas iki mirties tuo metu skaičiavo (autorius skaičiuoja...

Kas bendro tarp Sigito Parulskio ir Elo Bandžio?



Tai, kad jie abu pliktelėję? Ne. Na, taip, bet aš ne apie tai. Šiaip jau Sigis 1993 metais lankėsi Čikagoje, kur dienas iki mirties tuo metu skaičiavo (autorius skaičiuoja sekundes iki parašiuto žiedo truktelėjimo) garsiausias moteriškų batų pardavėjas pasaulyje. Rašytojo profesija verta panašios pagarbos kaip ir patelių apavo specialisto. Tik kitaip negu Elą, moterys Sigitą mėgsta. Perka ir jo siūlomus popierinius batus, bando panardinti juose savo kojas tikėdamosis, kad desantininkas Robertas pasilenkęs švelniai pabučiuos jų pėdų išlinkimus, visai prie sąnario, visai kaip Marijai Nidos kopose. Galbūt dar suteiks tris sekundes dangaus - tai, matyt, retai pavyksta jų vyrams, veikiausiai taip pat tarnavusiems armijoje. Bet aš ne moteris. Man nerūpi, ar intelektualioji Marija iš tiesų yra Parulskio moteris, aš nesvarstau galimybės, kad knygos viršelyje pavaizduota tatuiruota krūtinė priklauso keliais centimetrais žemiau esančiai pavardei. Man svarbiau, kad Parulskis yra blankesnė, ne tokia komiška ar apverktina, bet šį tą perskaičiusi ir parašiusi šiaurietiška Bandžio versija. Knygos variklis tiek siužetine tiek idėjine prasme - prisiminimai, deja, jau tik kūrybos produktai, iškreiptos interpretacijos. Bandžio gyvenimo motorėlis - atminties trupiniai, ne - gabalai iš mokyklos laikų amerikietiško futbolo varžybų ar nuotykių senajame Dodže. O ir veidas Elo išties primena nuotrauką romano nugarėlėje, kurioje Sigito snukis - tarsi išvargintas raudonplaukės žmonos bei vaikų. Kalbu ne apie ugniaplaukę Mariją ir palikuonis. Raudonplaukė - tai ragana egzistencija, negalinti nieko išvalyti ar pamaitinti, o visas gyvenimas tik kankinantis seksas, jos aistrų tenkinimas (kiek pamenu, Elas Bandis lovoje ištverdavo kokias tris sekundes). Ne ką didesnis džiaugsmas ir vaikai - Dievas ir kitos iliuzijos.



Grįžtant prie filologinio tipo recenzijos, turėčiau pasakyti, kad romanas yra gana poetiškas. Tą ne kartą pripažino ir pats autorius. Vietomis su metaforomis perspausta, hiperbolizuota, net šiek tiek egzaltuota, aprašant karinę tarnybą norėtųsi dokumentiškesnio pasakojimo, daugiau įdomių faktų apie bendražygius: Igorį, Fazę, Gošą, Midlerį... Kita vertus, lietuviai niekada nemokėjo rašyti klasikinių, siužetinių romanų. Ir ši knyga - regis, labiau panašios tematikos esė rinkinys su šiokiu tokiu dialogų prieskoniu. Įdomus sprendimas - į kūrinio pabaigą išdygęs "Katalogas", kuriame fiksuojama patirtis su moterimis - kerštas Marijai. Jau šeštame puslapyje pabrėžiama, kad "Apibendrinimai - šlykštus dalykas". Į juos panašių išvadų knygoje netrūksta: "Nieko baisesnio nebūtų šioje žemėje nei bažnyčios pavidalo moteris", "nieko liūdnesnio už vyrą, kuriam pimpalas ima pūti, neteko matyti". Taip pat knygoje pateikiamas vienas įdomesnių požiūrių į Sausio 13-osios įvykius (žodis "įdomus" čia vartojamas kita prasme nei apibūdinant Algirdo Paleckio pasisakymus šia tema).



Išsiaiškinau, kad Parulskis nėra geras rašytojas ar istorijų pasakotojas, bet jis meistriškas amatininkas, moteriškų batų pardavėjas, žinantis, kaip turi atrodyti patrauklus tekstas, pats užpatentavo išradimą, šabloną, kuriam pagal laikotarpį tereikia pritaikyti kosmetinius atnaujinimus. Sigitas kaip Porsche automobiliai, kurių dizaineriai - genialūs tinginiai. Iš tolo atpažįstamas kėbulas, o atmintin įsigėręs ženkliukas - Parulskio pavardė ant knygos kapoto. Juolab, kad kitas Parulskis (Ernestas) - viso labo Volkswagen projektas su vaikinais iš Štutgarto kuriant VW-Porsche 914, kuris geriausiu atveju nuo 0 iki 100 km/h įsibėgėja per maždaug devynias sekundes. Devynias žemės sekundes.

Skaitydama šią knygą masčiau kas bus, kai man sueis 18 metų. Ar norėsiu pasirinkti pramogas ir draugus?

Taip buvo ir abiturientei Natašai Peri. Nataša neseniai grįžo iš Prancūzijos kur dirbo aukle. Būdama namie ji troško...

Skaitydama šią knygą masčiau kas bus, kai man sueis 18 metų. Ar norėsiu pasirinkti pramogas ir draugus?

Taip buvo ir abiturientei Natašai Peri. Nataša neseniai grįžo iš Prancūzijos kur dirbo aukle. Būdama namie ji troško susirasti darbą ir surado skelbimą dėl darbo. Tai jos svajonių darbas. Atėjo diena, kai reikėjo važiuoti į pasitarimą dėl darbo. Mergina gražiai apsirengė, pasiėmė tėvų automobilį ir išvažiavo. Bet..... automobilis sustoja dėl degalų trūkumo. Laimei, važiavo kitas automobilis, kuris sustojo, o jame...... pasakų vaikinas Džeimsas Dauningas. Jis jai viską sutvarko ir Nataša važiuoja toliau. Jis jai labai patinka.... Ji trokšta su juo susitikti. Po kelių dienų Natašai atsiunčia laišką dėl darbo, kad jos nepriima. Abiturientė dėl to visiškai nenuliūdo, jai buvo svarbiau sutikti Džeimsą. Kai mama su Nataša nuvažiuoja į pramogų centrą, mergina nuėjo į kavinę "Baltasis Elnias" ir sutiko Džeimsą!!!!!!!!! Po, kurio laiko jie tampa pora, bet... pasirodo Džeimsui 36 metai.... Natašai reikėjo apsispręsti ar pasirinkti pramogas ir vaikinus, ar būti Džeimso žmona ir pamote jo vaikų. Ji apsisprendžia - jai reikalingos pramogos ir vaikinai, nes neįsivaizduoja savęs tapus pamote.

Ignas Šeinius "Kuprelis"

Lengva, šilta, lietuviška vasara dvelkianti Igno Šeiniaus pasaka. Sunkus Kuprelio gyvenimas, lengva kaip pūkas meilė kaimo gražuolei Gundei. Iš pirmo žvilgsnio istorija primena V.Hugo "Paryžiaus...

Ignas Šeinius "Kuprelis"

Lengva, šilta, lietuviška vasara dvelkianti Igno Šeiniaus pasaka. Sunkus Kuprelio gyvenimas, lengva kaip pūkas meilė kaimo gražuolei Gundei. Iš pirmo žvilgsnio istorija primena V.Hugo "Paryžiaus katedrą", tačiau perskaičius kūrinį suvokiu, jog neįmanoma prilyginti Lietuvos XX a. kaimo su Prancūzijos sostine, lietuvių ir prancūzų ir galiausiai Kuprelio ir Kvazimodo bei Esmeraldos ir Gundės. Be abejo, abu kūrinius jungia neapsakoma likimo nuskriaustųjų meilė grožio idealui. Kūrinio centre bažnyčia, jų pirmasis susitikimas ir į kuprelio širdį įsmigusi amūro strėlė. Veiksmas vyksta kuprelio malūne, meilės istorija yra atpasakota pas "tamstą, poną Olesį", užsukusį susimalti miltų jaunuolį. Kuprelis pamena jaunuolio vaikystės dienas, todėl paklaustas, kodėl liko vienas atskleidžia skaudžią istoriją. "Mano mylimoji buvo tikrai kaip ankstyvas pavasaris. Žavinga kaip brėkštanti, žadanti aušra. Jos skaidrios žvilgančios akys tirpino širdį, gundino ją. Aš mylėjau ją, kaip naktis myli lakštingalos dainą..." Istorija nėra ilga ,galbūt, tai yra vienas iš pliusų, nes tai suteikia stipresnį patyrimą. "Kuprelis" iš tiesų paprasta knyga: joje nėra pompastiškų išsireiškimų, nei pernelyg sunkaus turinio tai tiesiog vienos pavasario dienos pasaka įvilkta į kaimo bendruomenės kasdieninį gyvenimą.

Tikiuosi, kad šis mano "Kuprelio" aprašymas bent vieną žmogų sugražins prie lietuviškos literatūros lobynų.

Anelė

Seniai ši knyga tupėjo mano knygų lentynoje..

Iš tikro gerai, kad būtent ją pasiėmiau į rankas pirmąją iš sąrašo. Pusmečio galas, daug atsiskaitymų, ilgos kelionės į mokyklą ir atgal - puiki proga skaityti.

Apie...

Seniai ši knyga tupėjo mano knygų lentynoje..

Iš tikro gerai, kad būtent ją pasiėmiau į rankas pirmąją iš sąrašo. Pusmečio galas, daug atsiskaitymų, ilgos kelionės į mokyklą ir atgal - puiki proga skaityti.

Apie pačią knygą galėčiau pasakyti, kad tikrai nesitikėjau rasti populiarių grupių pavadinimų, buvau streotipiškai nusiteikus, kad bus š. Tačiau apsirikau, radau ir grupių, ir tikrai gero humoro. Taip pat nepamenu kur taip vaizdžiai būčiau skaičius pragaro aprašymą, arba savižudžių pasaulį. Įdomu tai, kad autorius savo apsakymų veikėjus sugeba suptliai pastatyti į kritines situacijas ir tarsi juos paliekti vienus su savo problemomis.

Tikrai ieškosiu kitos į lietuvių kalbą išverstos Etgar`o Keret`o knygos.

Keletas citatų iš "Autobuso vairuotuojas, kuris norėjo būti Dievas":



"Yra dvi žmonių rušys - tie, kurie mėgsta miegoti prie sienos, ir tie, kurie mėgsta miegoti šalia žmonių, išspiriančių juos iš lovos."



"- Rytoj turėsime vigvamą ar iglu, ar kaip ten vadinamas tas plastikinis mėšlo gabalas, kurį pardavinėja turizmo parduotuvėse,- pareiškė Uzis.

- Palapinė,-atsakiau."



Knygą vertinu 10/10.