"Akimirka - tai viskas, ką turime" - taip baigiasi ši įdomi knyga apie meilę, bet ne tą pigią, "minkštais viršeliais", o tikrą, verčiančią susimąstyti. Iš tiesų knygos žanrą sunku apibrėžti, nes į paprasto moteriško...

"Akimirka - tai viskas, ką turime" - taip baigiasi ši įdomi knyga apie meilę, bet ne tą pigią, "minkštais viršeliais", o tikrą, verčiančią susimąstyti. Iš tiesų knygos žanrą sunku apibrėžti, nes į paprasto moteriško romano rėmus ji tikrai netelpa, pati autorė teigia, kad jos romanus sunku priskirti kokiai nors kategorijai, kad šiame materialiame pasaulyje ji siekia priversti skaitytojus pagalvoti apie svarbiausius dalykus - ne seilėjimąsi, o tikrą jausmą.

Knygoje persipina dvi siužeto linijos - vienos veiksmas vyksta antrojo pasaulinio karo fone, kitos šiais laikais, abi istorijos kupinos meilės, netekties, ilgesio, kančios. Vienoje veikėjai pasirinko meilę, kitoje pareigą.

Kiekvienoje giminėje yra paslapčių, tačiau paslaptys, kurias sužino garsi pianistė gedinti po vyro ir sūnaus mirties kaip sniego gniūžtė, besiritanti nuo kalno, pakeičia ne tik jos, bet ir jos artimųjų gyvenimus. Veikėjų charakteriai piešiami nepaviršutiniškai, labai ryšku tai, kad veikėjai daugialypiai, jų negalima skirstyti į teigiamus ir neigiamus, net ir neištikimo vyro bei jo meilužės neišeina smerkti.

"Žmogus neturi jokios amžinos prigimties, kuria būtų galima aiškinti visą jo būtį. Todėl neverta ieškoti ir bendros gyvenimo prasmės. Kitaip sakant, mes esame pasmerkti improvizuoti. Esame lyg aktoriai, kurie išleidžiami į...

"Žmogus neturi jokios amžinos prigimties, kuria būtų galima aiškinti visą jo būtį. Todėl neverta ieškoti ir bendros gyvenimo prasmės. Kitaip sakant, mes esame pasmerkti improvizuoti. Esame lyg aktoriai, kurie išleidžiami į sceną neišmokę jokio vaidmens, neturėdami nei teksto, nei suflerio, kuris pašnibždėtų į ausį, ką reikia daryti. Patys turime nuspręsti kaip gyventi. Jei į visus klausimus galėtų atsakyti Biblija arba filosofijos vadovėlis, viskas būtų labai paprasta."

Radau puikų šios knygos aprašymą: "tai knyga, kuri buvo parduota įspūdingais tiražais ir unikali tuo, jog skaitytoją sudomino, atrodo, pačiu "nepaklausausiu dalyku" paprastų skaitytojų tarpe - filosofijos istorija. Daugiau ar mažiau ši kyga panaši į mokomąjį vadovėlį, kuriame pateikiama filosofijos istorija. Visa tai įpinta į mistišką, pusiau detektyvinį pasakojimą." Mano manymu ši nuotykinė siužetinė linija yra labai jau netikroviška ir "pritempta".

Niekada nebuvau filosofijos mėgėja. Manau, kad tai mokslas, kuris daugiausia tik užduoda klausimus, bet nepateikia atsakymų. Ši knyga yra apie filosofiją, mąstymo istoriją sulaukusi daugybės gerų vertinimų ir (vien Lietuvoje) net keturių leidimų, todėl nutariau pagaliau perskaityti ją ir aš, bet šiaip ne taip ją įveikusi manau, kad ši knyga yra tiesiog pervertinta.

Nežinantiems - siužetas yra daug maž toks - Sofija Amundsen, įprastą gyvenimą gyvenusi penkiolikametė mergaitė netikėtai gauna paslaptingą laišką su iš pirmo žvilgsnio paprastais, tačiau klastingais klausimais apie savo, o ir kiekvieno žmogaus, būties esmę. Nuo jų ir prasideda kelionė per filosofijos istoriją, kurią Sofija pažįsta kartu su paslaptingu filosofu Albertu.

Išvada - filosofija ir Afrikoje filosofija :) Mano nuomone, ši knyga tinkama kaip priemonė pasikartoti studijų laikų žinias apie filosofijos įvadą. Bet tik tiek. Gaila sugaišto laiko. Buvo nuobodu, labai priminė pamoką, kurią tiesiog turi atkentėti. Nepatiko man ši knyga - matyt aš jau per daug praradau gebėjimą stebėtis (kuris pasak autoriaus, yra būtinas tikram filosofui). Trumpiau tariant - nepatiko, bet gi kiekvienam savo temos, savo knygos.

Subjektyvus įvertinimas: 2 iš 10 balų.

- O jūsų žvalgai? - sero Gregorio Kligeino veidas atrodė iškaltas iš akmens. Ugnis židinyje jo odai suteikė švelnų oranžinį atspalvį ir metė gilius šešėlius ant akiduobių. - Jie nieko nematė? Jūsų...

- O jūsų žvalgai? - sero Gregorio Kligeino veidas atrodė iškaltas iš akmens. Ugnis židinyje jo odai suteikė švelnų oranžinį atspalvį ir metė gilius šešėlius ant akiduobių. - Jie nieko nematė? Jūsų neįspėjo?

Krauju aptekęs pasiuntinys papurtė galvą.

- Mūsų žvalgai dingdavo. Manėme, kad tai Marko Paiperio darbas. Tie, kurie grįžo, nieko nematė.

- Žvalgui, kuris nieko nemato, akys nereikalingos, - pareiškė Kalnas. - Išpjaukit jas ir atiduokit naujam. Pasakykit jam, kad viliatės, jog keturios akys matys geriau nei dvi... jei ne, vyras po jo turės šešias.

-

"...kalaviju turi užsimoti nuosprendį paskelbęs žmogus. Jei jau atimi žmogui gyvybę, privalai pažiūrėti jam į akis ir išklausyti jo paskutinius žodžius. Jei negali to ištverti, tada galbūt žmogus nenusipelnė mirti."

-

- Puiki pergalė, - tarė seras Kevanas pamatęs Tyrioną. - Tavo laukiniai neblogai kovėsi.

Tėvo akys įsmigo į jį, blyškiai žalios, išmargintos auksu, tokios šaltos, kad Tyrioną nukratė šiurpuliai.

- Ar tai jus nustebino, tėve? - paklausė jis. - Ar tai sutrukdė jūsų planams? Mus turėjo išskersti visus, ar ne?

-

Metus pradėjau tikru delikatesu. Nuo pat knygos išleidimo lietuvių kalba nekantravau, kada galėsiu suleisti savo akis į šį G. R. R. Martin'o šedevrą. Tai pirmoji Ledo ir ugnies giesmės knyga, kitos keturios dar neišleistos lietuvių kalba. Tikiuosi, kad leidėjai nesnūduriuos ir greitai pasirodys kitos knygos.

Sostų žaidimo fanu tapau žiūrėdamas to paties pavadinimo serialą. Galbūt skaityti knygą po serialo nėra ypač gera mintis, tačiau serialas kuriamas jau trečius metus, o pradėdamas jį žiūrėti net nesvajojau, kad bus išleistas lietuviškas knygos leidimas. Šiaip ar taip, serialas ir knyga puikiai papildo vienas kitą. Knygoje nepalyginamai geriau atskleidžiami visi veikėjai, jų charakteriai, mintys. O kūrinio ekranizacijoje nuostabiai vaizduojamas Vesteroso (žemyno, kuriame vyksta veiksmas) kraštovaizdis, miestai, pilys, žmonių apranga.

Pats kūrinys yra fantasy stiliaus, bet pirmojoje knygoje mistikos dar labai mažai. Tik miglotos legendos apie kažkada gyvavusius laikus, kai žmonės naudojo magiją, užkeikimus, legendos apie prieš tūkstančius metų gyvenusius drakonus. Tačiau skaitant kūrinį vis kirba tokia nuojauta, jog tie laikai greit sugrįš ir visiškai pakeis dabartinį Vesteroso gyvenimą. Ir vis kyla grėsmė iš Šiaurės, kurioje telkiamos laukinių genčių, vaildlingų, pajėgos. Be to, senieji žmonės prognozuoja, kad artėja ilga žiema, su savimi atsinešianti dar daugiau pavojų. Per vieną iš tokių žiemų, prieš tūkstančius metų, iš Šiaurės atėjo Kiti, mitinės prisikėlusių numirėlių būtybės, nusiaubę visą žemyną, ir tik po ilgų karų vėl nustumti į Šiaurę. Civilizuotąjį Vesterosą nuo pavojų iš Šiaurės saugo nepaprasto aukščio Siena ir Nakties sargybos būriai. Tačiau ar jų pakaks atremti visiems pavojams?

Piečiau nuo sienos verda kitas gyvenimas. Žemyne valdančios įtakingos senosios giminės įsitraukia į nesutarimus dėl sosto, prasideda intrigų ir sąmokslų rezgimai, įnirtingi mūšiai ir kova dėl valdžios. O iš vakarų vis ateina gandai apie stiprėjančią Daneiris Targeirin, dar vieną pretendentę į sostą, kurios tėvą, tuo metu valdžiusį Vesterosą, prieš keliolika metų nužudė sukilėliai, po to pasidalinę valdžią sau. Taigi, ši pirmoji serijos knyga, nors ir pakankamai nemažos apimties (640 psl.), yra tik įžanga Vesteroso žemyną krėsti pradėsiantiems įvykiams.

Man ypač patinka, kad šioje knygoje nėra "geriečių ir blogiečių". Žinoma, kiekvienoje įtakingoje šeimoje yra tam tikros vertybės, savotiškas garbės ir orumo suvokimo laipsnis. Veikėjai, iš pirmo žvilgsnio atrodantys kaip tipiniai geriečiai, žvelgiant iš kito veikėjo perspektyvos atrodo kaip neigiami personažai. Ir todėl čia puikiai tinka posakis, kad istoriją rašo nugalėtojai. Kas sugebės laimėti kovas dėl sosto, tie ir bus "gerieji", nesvarbu, kokių nusikaltimų būtų padarę praeityje.

Dar vienas puikus knygos bruožas yra žodinės dvikovos. Tiesiog su pasimėgavimu skaitau veikėjų dialogus. Šioje sferoje turbūt sunkiai kas nors gali prilygti Lanisterių šeimos atstovui neūžaugai Tyrionui.

"Tai itin atviras ir šokiruojantis romanas apie pirmuosius lietuvius emigrantus Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Romane Džiunglės aprašyta XX a. pradžios Čikaga ir jos priemiesčiuose esančios skerdyklos, kuriose dirbo...

"Tai itin atviras ir šokiruojantis romanas apie pirmuosius lietuvius emigrantus Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Romane Džiunglės aprašyta XX a. pradžios Čikaga ir jos priemiesčiuose esančios skerdyklos, kuriose dirbo emigrantai iš visos Europos, tačiau tik lietuviai tapo pagrindiniai romano personažai. Šis romanas pagrįstas tikrais įvykiais - tars lietuvių emigracijos istorija, kuri atskleidžia ir šiandien atpažįstamus siekius - geresnio gyvenimo ir geriau apmokamo darbo svetur paieškas." - sako man anotacija.

Taip, tai itin atviras ir šokiruojantis romanas. Gana detaliai ir atvirai aprašomas darbas skerdyklose, sunkios gyvenimo salygos. Kaip pats autorius U. Sinclair sakė, esą romanu taikęs į širdį, bet pataikęs į skrandį. Norėjęs sukelti gailestį išnaudojamiems, bet išgąsdinęs papuvusiais, užkrėstais ir apnuodytais mėsos produktais.
Iš tikrųjų, skaitant pirmuosius knygos skyrius, kuriuose pagrindinis veiksmas vyksta skerdyklose, sukyla paisšlykštėjimo jausmas būtent dėl pačio mėsos apdorojimo proceso, darbo salygų ir žiurkių ar pačių darbuotojų virimo taukuose (nelaimingas atsitikimas).

Taip, romano pagrindiniai veikėjai lietuviai emigrantai. Bet lietuviai nebuvo vienintėliai dirbę toje mėsmalėje - buvo daug kitų tautybių emigrantų airių, vokiečių, lenkų, čekų, slovakų. Kodėl būtent jie tapo pagrindiniais knygos herojais? Iš įvairių išlikusių U. Sinclairo pasakojimų atrodo, kad jį labiausiai paveikė netyčia sutikta lietuvių vestuvių procesija.
Sutinku, kad mums, lietuviams, romaną tikslinga apibūdinti kaip romaną "apie pirmuosius lietuvius emigrantus". Iš tiesų, galime sužinoti kaip klostėsi pirmųjų lietuvių likimas Amerikoje. Tačiau taip klostėsi ir daugelio kitų emigrantų, dirbusių skerdyklose, likimai.
Tai greičiau romanas apie savęs įtvirtinimą, laimės paieškas, kritimus ir atsikėlimus, bandymą išgyventi, kovą prieš neteisybę ir nelygybę. Bet kokiu atveju, romanas abejingų nepaliks, nesvarbu kokios tautybės esat. Tik galbūt lietuvius tai gali paliesti šiek tiek giliau, suvirpinant visus mažos tautos kompleksus.

Pabaigai norėčiau dar trumpą pagiriamąjį žodį leidyklai. Knygoje yra pateikiamas prof. Giedriaus Subačiaus įvadas, interviu su Prezidentu Valdu Adamkumi bei prof. Dovilės Budrytės esė, kurie leidžia plačiau susipažinti su laikotarpiu ir buvusia situacija. Vertimas labai geras, pačiame tekste yra daug paaiškinimų - džiaugsmas ir malonumas tokį tekstą skaityti.

Kalbant apie šią knygą, turiu prisipažinti, kad dažnai bibliotekos lentynoje ji krisdavo man į akis, tačiau dėl kažkokių priežasčių, taip ir neprisiruošdavau jos perskaityti. Todėl sudarydama Knygų iššūkio sąrašą...

Kalbant apie šią knygą, turiu prisipažinti, kad dažnai bibliotekos lentynoje ji krisdavo man į akis, tačiau dėl kažkokių priežasčių, taip ir neprisiruošdavau jos perskaityti. Todėl sudarydama Knygų iššūkio sąrašą iš karto ją prisiminiau.

Knyga parašyta remiantis tikra istorija, tačiau, kaip teigiama autorės pastaboje, jos vaizduotė labai ją pagražino. Dėl šios priežasties sunku spręsti, kiek šioje istorijoje tikrovės, o kiek fantazijos.

Veiksmas vyksta nykiame Vengrijos kaime. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, vienų moterų mylėti, o kitų nekenčiami, kaimo vyrai išvykstą į frontą. Tačiau paliktos moterys ilgai nesielvartauja ir tuščiai laiko neleidžia, mat i kaimą atsiunčiami karo belaisviai italai. Netgi dorovingiausios kaimo moterys neatsispiria pagundai. Kaimas ir vėl gyvas, moterys iš naujo atranda viena kitą, ilgus metus kaimo atstumtąja buvusi žiniuonio dukra Sari pirmą kartą pajunta, kad turi draugų. Atrodo, kad geriau ir būti nebegali, bet... Juk visą kas gera ilgai nesitęsia. Karas baigiasi ir, daugelio moterų nelaimei, namo grįžta teisėti, tačiau fiziškai ir dvasiškai sužaloti, pikti, gyvenimu nusivylę, galima sakyti, netgi sužvėrėję vyrai. Mušamos, engiamos ir kitaip išnaudojamos moterys ilgai netrukus randą būdą kaip nuo viso šito išsivaduoti. O čia ir praverčia - Sari - kaip "angelų kūrėjos" amatas. Tačiau kokia visa to kaina ir kas už tai sumokės?

Knyga nesunkiai skaitoma, siužetas nuspėjamas, bet nepaisant to knygą įtraukianti. Tai aišku neliteratūrinis šedevras, bet jos skaitymo nepavadinčiau laiko švaistymu. Bet visgi turiu keletą kritiškesnių pastebėjimų. Pirmiausia, mano nuomone, knygos herojų leksikonas, kai kuriose knygos vietose per daug šiuolaikiškas, žinant, kad veiksmas vyksta 1914-1928 metais. Taip pat kūrinyje man pritrūko to laikmečio dvasios, nesijautė, kad veiksmas vyksta būtent tuo metu. Jei ne minimas karas ir metų užrašai prieš prasidedant skyriams, būtų galima manyti, kad tai galėjo vykti bet kada. Trūko knygoje ir gilesnių jausmų, išgyvenimų aprašymo. Taip ir nesupratau ar Sari mylėjo bent vieną iš trijų vyrų jos gyvenime, ar sielojosi dėl to, ką daro.

Nepaisant to, knyga man patiko. Mano manymu, "Angelų kūrėjos" puikiai tinka lengvam poilsio skaitymui.

Labiausiai įstrigusios knygos citatos:

"Galbūt reikėjo nuryti kartų gyvenimo kąsnelį ir lengvai pasiduoti? Bet jeigu jau turėjau jį dantyse, negalėjau paleisti be aršios kovos." 10 psl.

"Visada yra pasirinkimas, Sari, visada. Jei kvailini save įtikinėdama, kad nėra, galėsi kaltinti ne ką kitą, bet save. Kartais atrodo pakankamai bjauru viskas, ką bepasirinktum, tačiau prisimink, kad galimybių yra." 138-139 psl.

"Sari netrukus atranda, jog norint nužudyti žmogų reikia tik atkaklumo ir klastos, o ne jėgos." 187 psl.

Žydrūnė

Tai antra Carlos Ruis Zafon knyga, kurią nuspręndžiau skaityti ir aprašyti Knygų iššūkyje.Kadangi esu didelė knygų mylėtoja, tai galiu pasakyti, šio autoriaus rašomų knygų tematika leidžia fantazijai nesnausti.

Jaunas...

Tai antra Carlos Ruis Zafon knyga, kurią nuspręndžiau skaityti ir aprašyti Knygų iššūkyje.Kadangi esu didelė knygų mylėtoja, tai galiu pasakyti, šio autoriaus rašomų knygų tematika leidžia fantazijai nesnausti.

Jaunas rašytojas, rašantis detektyvinius apsakymus, gauna progą-padedant geram draugui, įsidarbinti redakcijoje. Gauna atskirą kabinetą ir laikraščio skiltyje spausdina savo apsakymus.Tai kiekvieno jauno rašytojo svajonė, bet laimė trunka neilgai.Pavydas- vidutinybių religija. Su šia kolegų yda ir teks susidurti mūsų herojui.Matydamas vargingą Davido( knygos herojaus vardas) buitį, jo draugas Pedras Vidalis siūlo savo pagalbą, bet jaunuolis išdidus- atsisako. " Jis mirė nuo puikybės ir visiško išsekimo" - taip apibūdina jį draugas.Atėjęs į svečius Vidalis atneša laišką, kuris atėjo į redakciją Davido vardu, ant jo buvo vaškinis smalkos antspaudas su įspaustu sparnuotu angelu. Atplėšus voką Davidas rado lapelį su nežinomo skaitytojo pagyromis už parašytus kūrinius ir kvietimą apsilankyti Ravalio" Svajonėje"....

....ir štai vakaras, Davidas Martinas stovi prie " Svajonės" durų, jį įleidžia į vidų, nuveda koridoriumi, ir jis patenka į savo aprašytų " Barselonos paslapčių" nuotykius, kartu su savo heroje Chloje.....Čia jis praleidžia nuostabią naktį, o pabudęs randa vizitinę kortelę- ANDREASAS KORELIS. Kitoje pusėje buvo parašyti keli žodžiai: Brangus Davidai, gyvenimas kupinas didelių lūkesčių. Kai būsi pasirengęs savuosius paversti tikrove, susisiek su manim.A.K. Lėtai eidamas namo Davidas galvojo, o Vidalio vairuotojo dukters Kristinos lūpos ar tokios saldžios kaip Chlojės...

Po trijų dienų vedinas praeitos nakties prisiminimų jis bando dar kartą sugrįžti į " Svajonę", bet ten nuėjęs sužino, kad pastatas degė prieš 15 metų, kartu su ten buvusiais šešiais žmonėmis.

Tai knygos pradžia, toliau grįžtama į jaunuolio vaikystę. Pirmoji dovanų gauta knyga, Č. Dikenso "Didieji lūkesčiai", buvo lyg kelrodė žvaigždė- realybėj nepasiekiama, o gyvenanti tik knygos puslapiuose.

Bėgo metai, keitėsi redakcijos kuriose teko dirbti Davidui.Jis rašė jau turėdamas naują slapyvardį Ignacijus B. Samsonas.Ir štai vėl gavo laišką su to paties paslaptingo skaitytojo inicialais.Voke buvo dovana- Č. Dikenso " Didieji lūkesčiai", knyga kurią buvo praradęs prieš kelis metus. Tai buvo ta pati, jo turėta vaikystėje knyga.Šiame romane, kaip ir " Vėjo šešėliuose" herojus išgyvena meilę, sutinka įvairių žmonių savo gyvenimo kelyje.Jau pradėjus įgyvendinti savuosius lūkesčius Davidas sužino , kad serga nepagydoma liga, gyventi liko ne daugiau kaip metai, tai paskatina jį keisti gyvenimą.Kadangi laiko lieka mažai, jis griebiasi savo didžiųjų lūkesčių vykdymo.Rašo, rašo...Neviltis, mylima mergina pasirenka kitą...visa tai smarkiai paveikia jaunąjį rašytoją.

Ir vėl...... knygininkas Semperė nusiveda Davidą į Pamirštų knygų kapines.Toliau verčiant knygos lapus, sutinki ir naują draugę Izabelę, ir jo detektyvinį potraukį viską išsiaiškinti iki galo.Dar daug įdomių istorijų atsitinka jo gyvenime, bet aš manau verta paskaityti šią knygą, tai įdomiai parašyta jauno rašytojo, o taip pat jį supančių žmonių, gyvenimo istorija.

A.Baricco knygos turi savo paslaptingąją energetiką. Gal ne visada norisi skaityti, bet, kai jau pradedi, negali nepabaigti.

Ši knyga ne išimtis. Gana greitai perskaitoma istorija, neturi tipinio, paauglių knygoms būdingo,...

A.Baricco knygos turi savo paslaptingąją energetiką. Gal ne visada norisi skaityti, bet, kai jau pradedi, negali nepabaigti.

Ši knyga ne išimtis. Gana greitai perskaitoma istorija, neturi tipinio, paauglių knygoms būdingo, siužeto. Taip, gal įvykiai kasdieniški, jaunų žmonių pasaulis nestebina, tačiau į vidinį jaunuolių gyvenimą šį kartą pažiūrima tikrai giliau. Emausas? Biblinė istorija apie kelionę į Emausą. Joje sutinkamas Kristus, kuriam ir papasakojama istorija apie jį patį ir jo nukryžiavimą. Tik atpirkėjui pradingus, žmonės susivokia, su kuo valgė prie vieno stalo ir su kuo kalbėjosi. Išties visi knygos personažai - keleiviai į Emausą. Plačiausiai kalbama apie 4 draugų ir merginos Andrė kelionę į savuosius emausus. Jie visi jauni, savęs ieškantys žmonės. Visi vis iš naujo atrandantys tikrąjį pasaulį. Draugai visada yra kartu, bet išties toli gražu vienas kito nesupranta. Tėvai ir paaugliai gyvena vienuose namuose, bet jų pasauliai gana tolimi. Ir vienąkart lyg ir ateina nušvitimas - keliamas klausimas: kokiame taške ir ko nepastebėjau, kad gyvenimas, santykiai su aplinkiniais taip pasikeitė? O gal niekas nepasikeitė, tik dabar atėjo suvokimas, kas išties vyko gyvenime?

Knyga verčia susimąstyti apie netikėtus sąmoningumo proveržius tiek jauno žmogaus, tiek suaugusio gyvenime.

Gal nepavadinčiau šitos knygos lygiai tokia pat originalia ir paveikia, kaip to paties autoriaus "Šilkas", "Toji istorija" ir kt. Ir plėtojama (ne) tikėjimo tema man nepasirodė problematiška. Skaitydama aš regėjau TIESIOG paauglius, kurie, nepriklausomai nuo tikėjimo, paprastai sunkiai ieško savęs. Lygiai taip pat kaip ir suaugę labai dažnai klaidingai mano, jog jau surado.
Nepaisant to, perskaityti knygą vertėtų. Pirmiausia, paaugliams, kurie atpažins save. Paskui suaugusiems, kurie gal kartais primiršta, koks sudėtingas būna tikrasis praregėjimas.

Knygą gavau dovanų per savo gimtadienį (t.y beveik prieš metus), bet vis nesiryždavau jos skaityti, nes jis man atrodė sunki ir reikalaujanti laiko ir dėmesio. O iš tiesų, ji skaitėsi daug lengviau nei tikėjausi. Aišku,...

Knygą gavau dovanų per savo gimtadienį (t.y beveik prieš metus), bet vis nesiryždavau jos skaityti, nes jis man atrodė sunki ir reikalaujanti laiko ir dėmesio. O iš tiesų, ji skaitėsi daug lengviau nei tikėjausi. Aišku, knyga be jokio siužeto ir kartais pareikalaudavo didesnio susikaupimo. Bet tai, jog atsivertusi knygą rasdavau vis kažkokį perliuką (sentenciją, metaforą ar palyginimą), kurį būtų verta apmąstyti ir užsirašyti, vis skatindavo toliau skaityti.

Chesterfild "Laiškai sūnui" - knyga, kurioje sudėta apie puse šimto laiškų, kurie buvo parašyti XVIII a. viduryje. Laiškai skirti nesantuokiniam sūnui. Tokiu būdu Chesterfield'as siekė auklėti, mokyti ir lavinti savo sūnų. Taigi, laiškuose daug kalbama apie tai, kaip jaunuolis turėtų elgtis įvairiuose aukštuomenės susibūrimuose, planuoti savo dieną, kaip bendrauti su vyresniais žmonėmis, kaip elgtis su moterimis ir kaip padaryti kuo geresnį įspūdį aplinkiniams. Visa tai Chesterfild'as aprašo dalindamasis savo patirtimi ir naudodamas įvairias metaforas, palyginimus. Tas didžiausią įspūdį ir sudaro. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie išsimokslinimą, jis rašo: "Niekada nepasirodyk išmintingesnis ar labiau mokytas už žmones, tarp kurių esi. Laikyk savo mokytumą kaip laikrodį - vidinėje kišenėje; netrauk jo ir neversk mušti valandų vien tam, kad pasirodytum jį turįs. Jeigu tavęs paklaus, kiek valandų, pasakyk, bet neskelbk laiko kas valandą ir niekieno neprašomas, lyg būtum naktinis sargas."

Būtent tokie palyginimai ir manieringa kalba leidžia suprasti, kad skaitau knygą, kuri buvo parašyta beveik prieš tris šimtus metų. Nes kartais susidarydavo įspūdis, jos skaitau populiariosios psichologijos (ar patarimų) knygą, kur gausu įvairiausių patarimų, kaip planuoti laiką, kaip suteikti grįžtamąjį ryšį, kaip taupyti ir kaip patikti žmonėms. Patarimą: "Dienos laiko užteks viskam, jeigu vienu metu būsi užsiėmęs tik kuo nors vienu, o kita vertus, ir per metus nieko nenuveiksi, jei dirbsi kelis darbus iš karto.", tikriausiai, galima rasti bet kuriame laiko valdymo vadove. Ir tai nėra blogai, tik parodo, kad kai kurios gyvenimo tiesos yra universalios ir gali būti pritaikomos amžių amžiais. O mes, tikriausiai, nesugebame pasimokyti iš svetimų klaidų?

Būtent šiais laiškais Chesterfield ir bandė mokyti sūnų ištaisyti tėvo klaidas. Gal ir netiesiogiai, bet kartais jausdavosi, kad tėvas nori savo sūnų padaryti tokį, kokį įsivaizduoja, kokį nori matyti. Ir tai skaitant keldavo susierzinimą. Tuo pačiu stebėjausi, ar tikrai sūnus laikosi to, ką tėvas pataria. Ir pasigilinus į Chesterfield'o biografiją paaiškėjo, kad ne. Sūnus jam laiškuose dažnai melavo ir nebuvo toks, kokį norėjo matyti tėvas.

Todėl tėvai ir mamos (gal net seneliai ir močiutės?) iš šios knygos gali pasimokyti ne tik, kaip planuoti laiką ar biudžetą, bet ir kas svarbu bendraujant su vaikais. Pirmiausiai, manau, kad laiškai (emailai ar maži rašteliai) gali padėti tėvams ir vaikams suartėti, perduoti patirtį ir atrasti naujų bendravimo džiaugsmų. Tuo pačiu tėvai gali suprasti, kad vaikai niekados nebus tokie, kokie jie norėtų, kad būtų. O geriausi santykiai su vaikais bus tada, kai leis būti vaikui tokiu, koks jis yra. Tai nereiškia, kad tėvai nebeturi auklėti, nustatinėti namų taisyklių ir sakyti, kaip vaikui elgtis dera. Bet šalia to, jie turėtų domėtis, kaip vaikui sekasi, kuo vaikas domisi ir atsižvelgti į jo nuomonę. Tikriausiai, tik tokiu būdu šeimoje galės augti asmenybės, kurios vėliau atras sritis, kuriose save realizuos. O tėvai galės ta asmenybe didžiuotis.

Apibendrinant, galiu pasakyti, kad tai įdomi knyga, kurioje galima iš arčiau pažinti to meto anglų elitą, susipažinti, kokie gali būti tėvo ir sūnaus santykiai. Šią knygą verta skaityti tiems, kurie mėgsta užsirašinėti įvairias citatas, nes jų čia daug. Verta ir tiems, kuriems įdomi istorija ar domina pati Anglija (Didžioji Britanija). Tačiau tie, kurie nori pasimėgauti knygoje slypinčiais siužeto vingiais, gali praeiti šią knygą.

Pagrindinė veikėja jauna mergina Pope kuri džiaugiasi artėjančia vasara ir netikėtai sužina, kad jei liko gyventi visai nedaug, net nebesulauks rudens. Ir kaip paaiškėja jos vienintelė viltis isgyventi tai jos draugas...

Pagrindinė veikėja jauna mergina Pope kuri džiaugiasi artėjančia vasara ir netikėtai sužina, kad jei liko gyventi visai nedaug, net nebesulauks rudens. Ir kaip paaiškėja jos vienintelė viltis isgyventi tai jos draugas Džeimsas, kuri jį begalo įsimylejusi ir kaip bebutu keista jis yra vampyras. Siužetas iš pirmo žvilgnio atrodo įdomus paauglių dievinancių knygas apie vampyrus tarpe, bet perskaičius supratau kad tai viena iš prastesnių mano skaitytų knygų. Pirmiausia tai kad Popės kaip pagrindinės veikėjos charakteris gan silpnas ir apskritai nekelia didelio susižavėjimo. Mergina užgožia jos mylimasis vampyras, o jos brolis kuris yra antraeilis veikėjas šioje knygoje ir tai pasižymi stipresniu charakteriu ir yra daugiau atskleista jo budo bruožų nei Popes. Dar man nepatiko kad visas siužetas viena ištysa linija be jokios didesnės intrigos ar kvapą gniaužiančių emocijų ir viskas gan nuspejama. Knygos negelbėja ir tai, kad ją lengva skaityt, nes to priežastis nėra lengvas autorės stilius ar kvapą gniaužiantis siužetas. Čia kaltint reiktų popieriaus netaupymą: storiausi lapai, didžiausias šriftas, o nieko nepasakyta.Todėl šią knygą vertinu pagal savo penkiabale sistema tik 2 :-(

Knyga, verta dar vieno - gal ir n-tojo - perskaitymo, arba bent jau nuėjimo į teatrą. Nors verčiant vis kitą knygos puslapį taip ir įsivaizdavau, kaip tuos puslapius galėtų versti režisūrą studijuojantis studentas, tačiau...

Knyga, verta dar vieno - gal ir n-tojo - perskaitymo, arba bent jau nuėjimo į teatrą. Nors verčiant vis kitą knygos puslapį taip ir įsivaizdavau, kaip tuos puslapius galėtų versti režisūrą studijuojantis studentas, tačiau su jos turiniu galėtų susipažinti ir kiekvienas, kuriam yra įdomus teatras ir su jo scena šiandien vykstantys dalykai. Knyga rašyta vokiečio ir prieš gerą dešimtį metų, tačiau jau paminėtas E. Nekrošiaus Hamletas (galbūt dabar rašydamas Lehmann'as įtrauktų ir kitus Lietuvos režisierius). Lietuvos teatras neatsilieka nuo Vakarų Europos - ar net visos kultūros - teatro. Veikiau atsilieka žiūrovas. Jis neįvertina, nes nesupranta, o nesupranta, nes menkai domisi tuo, kas vyksta ne Lietuvoj. Jei muzikos, literatūros atveju Lietuvos žmonės dar susipažįsta (iš daromų įrašų, vertimų) su viso likusio pasaulio tendencijomis, tai teatro atžvilgiu šis susipažinimas yra skurdus. Užsienio teatras retai atvažiuoja į Lietuvą, o lietuviai dar nelinkę dėl teatro važiuoti į užsienį. Taigi gal kiek ir griežtoka sakyti, tačiau Lietuvos žiūrovo žvilgsnis išlieka nekintantis jau gal daugiau nei Lietuvai metų po paskutinio karto atkuriant Nepriklausomybę. O jei pamato kokį nors užsienio režisieriaus darbą, tai ima šaukti, kad tai nesuprantama, o jei mano, kad suprato, tai nebent iš pasenusios interpretacijos, tai ir klaidingai, ir iš ignorancijos puola. Todėl manau, kad ši knyga galėtų padėt bent nors jau jaunesniam teatro žiūrovui pakeisti savo požiūrį į šiandieninį postdraminį teatrą ar suprasti, kodėl režisierius pasirinko būtent tokiu būdu pastatyti spektaklį.

Iš kitos pusės šioje knygoje yra išdėstyta, kaip keičiasi požiūris į veikalą, tekstą, erdvę, laiką, medijas ne tik teatro mene, bet ir kitose meno rūšyse. Tai sudėtingas veikalas, kuris reikalauja ir daugiau mažiau išsilavinusio skaitytojo, kuris būtų susipažinęs ne tik su šiandieniniu teatru, bet ir su literatūros, kultūros teorijomis. Todėl nereikėtų iš anksto numesti knygos dėl jos sudėtingo perskaitymo, o verčiau pačiam skaitytojui pasidomėti "sudėtingais" žodžiais.