Ši knyga pirma mano skaityta knyga- apie vaikų auklėjimą. Nežinau kodėl pasirinkau būtent ją, gal suintrigavo pavadinimas :) , nes tie žodžiai tramdymas, bausmės kai kalbama apie vaikus, labai jau man atgrasu. Ir ką, knyga,...

Ši knyga pirma mano skaityta knyga- apie vaikų auklėjimą. Nežinau kodėl pasirinkau būtent ją, gal suintrigavo pavadinimas :) , nes tie žodžiai tramdymas, bausmės kai kalbama apie vaikus, labai jau man atgrasu. Ir ką, knyga, kurią verta tikrai turėti savo namų bibliotekoje tai tikrai. Autorius dėsto, kad šiuolaikinėje visuomenėje turime atsisakyti bausmių, grasinimų ir stengtis pozityviai auklėti vaiką. Pateikti ne tik penki pozityvaus auklėjimo metodai,jie detaliai išnagrinėti, bet yra daug pavyzdžių,situacijų,kurios padeda labiau visa tai suvokti,ir pritaikyti praktikoj. Išsamiai apžvelgiami ir vaikų temperamentai, intelekto rūšys. Dėstomos mintys paprastai, aiškiai kaip verta sakyti, kaip liepti, kaip neaiškinti ir pan. Knygoje rasite patarimų ir kaip suvaldyti trimetį, septynmetį vaiką, ir kaip elgtis su paaugliu grįžusiu namo ne laiku :) .

"Vaikai niekuomet nebūna blogi, o tik nevaldomi" J.Gray

Tai tikrai vertinga, nuostabi ir įkvepianti knyga, galinti padėti pakeisti savo gyvenimą į gerąją pusę, pasiekti harmonijos su savimi ir aplinka. Rašau, „galinti“, nes vis dėlto viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus ir...

Tai tikrai vertinga, nuostabi ir įkvepianti knyga, galinti padėti pakeisti savo gyvenimą į gerąją pusę, pasiekti harmonijos su savimi ir aplinka. Rašau, „galinti“, nes vis dėlto viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus ir jo noro bei ryžto keistis.


Pacituosiu tik keletą man patikusių ir įstrigusių atmintin minčių, nes antraip galėčiau nurašyti visą knygą – tiek joje Dalai Lamos išminties, gerumo, regis tokių paprastų, bet genialių suvokimų ir įžvalgų...



„Tiesą sakant, ar tam tikru metu mes jaučiamės laimingi, ar ne, mažai tepriklauso nuo objektyvių sąlygų, šį jausmą labiau veikia tai, kaip suvokiame savo situaciją, kiek mus tenkina tai, ką turime.“



„Paprasčiausiai paklauskime savęs: „Ar tai padarys mane laimingą?“ [...] Toks klausimas leis mums į viską pažvelgti naujai.“



„Jei norime, kad mūsų pačių gyvenimas būtų vertingas, manau, privalome išsiugdyti pagrindines teigiamas žmogiškas savybes – širdingumą, gerumą, atjautą. Ir mūsų gyvenimas taps prasmingesnis, taikingesnis – laimingesnis.“



„Budizmo praktikoje teigiamų psichikos būsenų, tokių kaip kantrybė, tolerancija, gerumas ir kitų ugdymas gali tapti tikru priešnuodžiu tokioms neigiamoms sąmonės būsenoms, kaip pyktis, neapykanta, prisirišimas prie asmens ar daikto.“



„Tyrinėtojai nustatė: net jei apsimetame, kad raukomės ar šypsomės, mūsų sistema linkusi reaguoti atitinkamomis pykčio ar laimės emocijomis – tai rodo, kad net „vaidinant“ emocijas ir nuolat stengiantis elgtis teigiamai, ilgainiui įmanoma paskatinti nuoširdžią vidinę permainą.“



„Bet, kol kentėjimą laikysime nenatūralia būsena, nenormalia aplinkybe, kurios bijome, vengiame, kurią atmetame, mes niekada neįveiksime jo šaknų, niekada nepradėsime gyventi laimingiau.“



„Tvirti įsitikinimai sudaro kiekvieno jo [Dalai Lamos] veiksmo pagrindą. Tai tikėjimas pamatiniu žmogaus gerumu, tikėjimas atjautos svarba. Tai geros širdies politika. Tai bendrumo su visais žmonėmis jausmas.“



Visada stengiuosi atsiminti Dalai Lamos žodžius: „Yra tik vienintelė religija – tai gerumas.“

Ši knyga – tikra istorija, tikras dešimties metų jemenietės mergaitės, vardu Nudžud, gyvenimas. Ji išdrįso pasipriešinti senoms savo šalies tradicijoms ir pareikalauti skyrybų šalyje, kurioje daugiau nei pusė merginų...

Ši knyga – tikra istorija, tikras dešimties metų jemenietės mergaitės, vardu Nudžud, gyvenimas. Ji išdrįso pasipriešinti senoms savo šalies tradicijoms ir pareikalauti skyrybų šalyje, kurioje daugiau nei pusė merginų ištekinamos dar nesulaukusios 18 metų, kurioje liaudies patarlė teigia, kad „Vedybos su devynmete mergaite – laimingos santuokos garantija“, šalyje, kurioje sprendimus dėl vedybų priima tik vyrai. Panašūs vedybų papročiai yra ir kitose šalyse, tokiose kaip Afganistanas, Egiptas, Indija, Iranas, Malis, Pakistanas... Ištekėjusioms merginoms draudžiama mokytis, todėl net 70 proc. moterų Jemene – neraštingos.


Vos dešimties metų sulaukusi Nudžud jos tėvo sprendimu buvo ištekinta už vyro, vyresnio už ją vos ne trigubai. Iškentusi vyro fizinį ir seksualinį smurtą, Nudžud pasiryžo kreiptis į teismą ir pareikalauti skyrybų.


2008 metais jai pavyko išsiskirti taip sulaužant griežtas tradicijas ir tampant pavyzdžiu kitoms panašaus likimo mergaitėms, paskatinant jas kovoti prieš prievartinę ankstyvą santuoką. Nudžud padėjo advokatė Šada Nasser, kuri jau 1999 metais pasižymėjo gindama ištekintą dešimtmetę Aminą ir nuteistą myriop už savo vyro nužudymą. Didelėmis pastangomis mirties bausmė 2005 metais buvo suspenduota. Keletą dešimtmečių išsėdėjusi kalėjime, Amina atgavo laisvę, bet turi gyventi slėpdamasi, nes jai gresia uošvių kerštas.


2008 metais Nudžud, jauniausiai pasaulyje išsiskyrusiai moteriai, buvo suteikta Metų Moters premija, kurią jai skyrė Amerikos moterų žurnalas „Glamour“.


Tai sukrečianti istorija, paliekanti įspaudą širdyje ir atmintyje.

Tai knyga apie Lorną, kuri buvo laikoma nepaprastu vaiku. Ji negalėjo sukaupti dėmesio, tačiau regėjo angelus, dvasias. Išties knyga nuostabi savo skleidžiamu gėriu. Knygoje aprašomas Lornos gyvenimas, jos regėjimai....

Tai knyga apie Lorną, kuri buvo laikoma nepaprastu vaiku. Ji negalėjo sukaupti dėmesio, tačiau regėjo angelus, dvasias. Išties knyga nuostabi savo skleidžiamu gėriu. Knygoje aprašomas Lornos gyvenimas, jos regėjimai. Mokykloje į ją buvo žiūrima kaip į atsilikusią protiškai. Lorna nebaigė mokyklos, tačiau daug dalykų ją išmokė jos matomi angelai. Knygoje daug kalbama apie tikėjimą, tačiau net neturintis jo, abejojantis perskaitęs šią knygą mažų mažiausia pasisems gėrio ir sieks tapti geresniu. Daugelis regėjimų istorijų labai jautrūs ir kupini vilties. Ir iš tikro taip gera patikėti, kad šalia yra angelas sargas, kuris tave ir tavo artimuosius saugo.

Dar viena šios autorės knyga, susijusi su maistu. Frambuaza paveldi iš motinos ne tik sugebėjimą gaminti, bet ir jos receptų knygą. Joje ne tik likerių, lietinių, pyragėlių, įvairių užpilų gaminimo paslaptys, bet ir jos...

Dar viena šios autorės knyga, susijusi su maistu. Frambuaza paveldi iš motinos ne tik sugebėjimą gaminti, bet ir jos receptų knygą. Joje ne tik likerių, lietinių, pyragėlių, įvairių užpilų gaminimo paslaptys, bet ir jos šeimos istorija, užrašyta tarp receptų.

Frambuazos vaikystė paslaptinga. Gyvena ji su motina, broliu ir seserimi. Frambuaza susidraugauja ir įsimyli jauną vokiečių kareivį Tomą Leibnicą. Norėdama ištrūkti iš namų ir susitikti su juo ji į namus parsineša apelsiną. Tai uždraustas vaisius. Motinai nuo jo kvapo pradeda skaudėti galvą ir ji užsidaro savo kambaryje kelioms dienoms. Tada vaikams būna laisvė.

Keliaujame Frambuazos gyvenimo vingiais: čia ji pasakoja apie savo vaikystę, čia dabartinio gyvenimo akimirkos, nenutrūkstamais saitais susietos su praeitimi. Ji bijo savo buvusio gyvenimo. Tą baimę padeda nugalėti meilė vaikystės draugui.

Visa knygos intriga atsiskleidžia tik ją perskaičius. Puslapis po puslapio veriame Frambuazos gyvenimo paslaptį ir nulat jaučiame...apelsinų kvapą.

Įdomu, kogėl Frambuazos motina nemėgo apelsinų?

Drįsčiau pavadinti šią knygą "Romantiška savaitgalio knyga".. Lengvai skaitoma, "amerikietiškos" stilistikos knyga. Pasakojimas apie karjeristę teisininkę Sara, kurios gyvenimas pasikeičia mirus vienam jos klientui. Pradeda...

Drįsčiau pavadinti šią knygą "Romantiška savaitgalio knyga".. Lengvai skaitoma, "amerikietiškos" stilistikos knyga. Pasakojimas apie karjeristę teisininkę Sara, kurios gyvenimas pasikeičia mirus vienam jos klientui. Pradeda aiškėti Saros giminės praeities paslaptys, "atsimerkia" akys dėl gyvenimo draugo. Jeigu turite antrą pusę, kuri tik galvoja apie save, kas jam patogiau ir neatsižvelgia į jus ir jūsų poreikius, tai gal ši knyga įkvėps žengti žingsnį.. Tačiau niekas negaratuos, kad gyvenime atsiras kitas tinkamas žmogus, kas nutiko herojai. :) Knygoje herojės ir jos artimųjų gyvenimai pasikeičia, atsiranda naujų veiklų, aistrų. Pasikeičia visa prioritetų hierarchija. Žinoma pabaiga, kaip ir reikia tikėtis -laiminga, gal kiek saldi:)

Jurgos Ivanauskaitės kūryba mane traukė dar nuo tų laikų, kai mokiausi mokykloje, tačiau rimčiau šios autorės knygas pradėjau skaityti vos prieš metus. Paskutinė mano perskaityta knyga buvo "Miegančių drugelių tvirtovė"....

Jurgos Ivanauskaitės kūryba mane traukė dar nuo tų laikų, kai mokiausi mokykloje, tačiau rimčiau šios autorės knygas pradėjau skaityti vos prieš metus. Paskutinė mano perskaityta knyga buvo "Miegančių drugelių tvirtovė". Užvertusi paskutinį šios knygos puslapį, supratau, jog J. Ivanauskaitės kūryba mane labai žavi ir intriguoja, todėl ir toliau skaitysiu jos knygas.

Taigi, Naujuosius 2013-uosius metus pradėjau su knyga "Placebas". Šiame romane veiksmas aprašomas keliomis kryptimis. Viename kelyje figūruoja labai protinga ir didelį visuomenės pripažinimą turinti būrėja Julija, kitame - jos geriausia draugė žurnalistė Rita, besispecializuojanti kriminalinių straipsnių rašyme, na, o trečiame - kodiniu pavadinimu Jis - tas, kuris vykdo įvairias psichologinio pobūdžio programas su žmonėmis, siekdamas suteikti jiems placebo efektą, t.y. kad jie įtikėtų tuo, kas rašoma laikraščiuose, kalbama per radiją ar rodoma per televizorių. Visos knygos metu intriguojančiai ir paslaptingai pasakojama garsios būrėjos žūties istorija, kurios atomazga (beje, man netikėta) pateikiama tik pačioje knygos pabaigoje. Greta to, romane pateikiama nemažai įdomių dabartinį mūsų gyvenimą vaizduojančių reiškinių, kurie kartais sukelia šypseną, o kartais priverčia rimtai susimąstyti.

Ši knyga man buvo be galo įdomi ir su dideliu nekantrumu laukiu tos dienos, kuomet vėl atsiversiu dar vieną šios iškilios autorės kūrinį. Drįstu teigti, kad ši knyga mane tikrai dvasiškai praturtino ir netgi privertė susimąstyti, jog mes savuose gyvenimuose kartais kreipiame dėmesį ne į tikruosius, dvasinius ir moralinius dalykus, o pasikliaujame mums brukama gyvenimo butaforija.

Linkiu, kad kiekvienam, paėmusiam į rankas šią knygą, ji sukeltų kuo daugiau klausimų, pareikalautų apmąstymų ir įsigilinimo į save. Tikrai tikiu, kad šis kūrinys praturtins kiekvieno jį perskaičiusio sielą.

Dovilė

Labai mėgstu skaityti istorines knygas. Nepaprastai žavi Antikos laikus primenančios istorijos. Šįkart jau knygos viršelis skelbia, kad bus kalbama apie Romos priešus. O narsiųjų romėnų priešai, šiuo atveju, mūsų...

Labai mėgstu skaityti istorines knygas. Nepaprastai žavi Antikos laikus primenančios istorijos. Šįkart jau knygos viršelis skelbia, kad bus kalbama apie Romos priešus. O narsiųjų romėnų priešai, šiuo atveju, mūsų protėviai. Taip, tai istorinis romanas apie baltų gentis, stojusias į kovą su stipriais priešais. Tai istoriją apie kovų, kurios vėliau bus vadinamos Gotų karais, pradžią.

Negaliu tvirtinti, kad romano kalba paliko neišdildomą įspūdį, tačiau kartais gal kiek ir šypseną keliantys saulutės, mėnulio, Giltinės, Lemties pasikalbėjimai savitai jungia pasakojimą į vientisą istoriją. Juolab, kad baltų tikėjimas buvo neatsiejamas nuo gamtos jėgų.

Kaip lietuvė, visgi vertinu R. Drakšo ryžtą sukurti romaną apie pirmąjį baltų genčių vadą Knyvą. Apie jo bendražygius ir rėmėjus Kernių, Kauną, Vykintą, Skomantą ir kitus narsius ir tik istorijos vadovėliuose daugiau ar mažiau minimus žmones. Knygoje autorius pateikia ir to metų genčių skirtybių panoramą, vaizdingas epizodas, kai vykdomas aukojimo ritualas.

"Romos priešai" - romanas, leidžiantis didžiuotis savo protėviais. Kadangi mes neturime daug grožinių knygų apie savo krašto praeitį, ši tikrai verta dėmesio. Kad ir kokius trūkumus bandytume įžvelgti, turime pripažinti, kad sausi istorijos faktai įlieti į grožinio kūrinio srautą, tampa daug patrauklesni, paveikesni ir artimesni.

Pradėjus šią knygą supratau, kad nieko nesuprantu. Bet skaitant toliau, darėsi vis įdomiau. Tai istorija apie dvi geriausias drauges- Liją ir Kesę. Kokie jų panašumai ir skirtumai? Panašumas: abi norėti sulieknėti,...

Pradėjus šią knygą supratau, kad nieko nesuprantu. Bet skaitant toliau, darėsi vis įdomiau. Tai istorija apie dvi geriausias drauges- Liją ir Kesę. Kokie jų panašumai ir skirtumai? Panašumas: abi norėti sulieknėti, skirtumas: Kesė mirusi, o Lija gyva.Lija paimdama į rankas maistą iškart įsivaizduoja kiek jis turi kalorijų. Lija jau atsidūrisi kartą psichiatrinėje gali pakliūti dar kartą. Balsas Lijos galvoje vis liepia toliau viską kontroliuoti, būti stipriai, liesėti greičiau, sverti mažiau. Jei ji toliau eis šiuo keliu-liesa, liesesnė, liesiausia,-galbūt pradings iš viso. Kyla klausimas, kaip mirė Kesė? Kesė sirgo bulimija ir nuo to jai trūko stemplė. Tai knyga apie anoreksiją, bulimiją. Manau ši tema labai aktuali šuolaikiniam jaunimui. Iš dalies, tai kraupoka knyga, mane asmeniškai privertė susimąstyti. "Būtina perskaityti...brutalu ir poetiška" (Booklist).

Dar visai neseniai Kristiną Sabaliauskaitę vertinau gana skeptiškai. Ir netgi tiksliai negalėčiau įvardyti kodėl. Kad per staigiai atsirado, kad yra (atrodo) arogantiška, kad gal tikrai jos įspūdinga silvareriška sėkmė...

Dar visai neseniai Kristiną Sabaliauskaitę vertinau gana skeptiškai. Ir netgi tiksliai negalėčiau įvardyti kodėl. Kad per staigiai atsirado, kad yra (atrodo) arogantiška, kad gal tikrai jos įspūdinga silvareriška sėkmė pataikauja nekritiškam literatūriam skoniui. Tada perskaičiau pirmąją Silva Rerum; įspūdis - iki šiol jokioje knygoje nebuvau aptikusi tokio nebanalaus ir paprasčiausiai gražaus (bet nepagražinto) meilės aprašymo. Antroji Silva Rerum manęs dar laukia šiais metais. O dabar - apie Danielių Dalbą. Apie jį ir apie knygą kaip jis - šiuolaikišką, kartais grubią, cinišką, bet realią (?). Man pats ryškiausias šios knygos leitmotyvas - idėja, kad žmogaus išorė slepia daug, labai daug dalykų. Kitaip sakant, nespręsk apie žmogaus laimę iš jo aprangos, visuomeninės padėties, sutuoktinio finansinių galimybių ir pan. Atrodytų, visai neoriginali įžvalga, ir visi mes šitai suprantame. Sakyčiau, nė velnio. Suprantame, o vis tiek sprendžiame, vis tiek vertiname, o įvertinę jaučiamės labai nelaimingi (kaip Olibanumo draugės arba Žeismasčio Ramutė), nors be reikalo. Kristina Sabaliauskaitė beveik kiekvienoje istorijoje tai pabrėžia - kasdieniškomis, kone buitinėmis situacijomis, bet išties meistriškai.

Kita vertus, negaliu sakyti, kad visiškai viskas knygoje patiko. Kelios istorijos kalbos atžvilgiu pasirodė perspaustos, o gal tai tiesiog mano subjektyvus ir senamadiškas pojūtis, kad literatūroje vaizduojami dalykai turėtų būti šiek tiek pakylėti (net jei ir kalbama šių laikų kalba). Viena mažiausiai paveikių liko ir Danieliaus Dalbos (DaDa) - šiuolaikinio stereotipiškai sėkmingo vyro, šiek tiek dadaistinės (bent jau savo skandalingumu) asmenybės, įkūnijančios dabartį - istorija. Gal todėl, kad asocijavosi su neseniai matytu ne itin patikusiu fantastiniu filmu, kurio niekaip negaliu prisiminti, ir su vasarą skaitytu Jameso Hiltono Dingusiu horizontu (pastarasis paliko gerą įspūdį; beje, jis taip pat iš Baltų lankų fondo).

Tiesa, dar Vilnius. Šioje knygoje - visai kitoks, bet nemažiau svarbus, daugiakultūris, žadinantis prisiminimus, suguldytus į dabarties - tokios danieliškos - silva rerum.

Ir štai taip po Danieliaus Dalbos & kitų istorijų mano nuomonė apie Kristiną Sabaliauskaitę pasikeitė. Na ir kas, kad staigiai atsirado, bet atsirado išsilavinusi, išlaukusi savo laiko, turinti ką ir žinanti kaip pasakyti. Labiau rafinuota ir jaučianti savo vertę nei arogantiška (ne veltui ir jos tinklaraštis - Rafinerija - rafinuotas, ir jau tikrai kad ne be reikalo jos autorines teises gina Lawin). Danieliaus Dalbos žodžiais tariant, taip gali erzinti tik pranašesnis intelektas. Galiausiai, ir gera literatūra gali būti populiari. Suprantama ir pagauli, kalbanti tarsi iš mums visiems svarbaus konteksto ištrauktais ryškiais, įsimenančiais epizodais.

Verta paskaityti - да да.