R. Darntonas yra amerikiečių kultūros istorikas, neabejotinai puikus XVIII a. Prancūzijos istorijos specialistas, praėjusiojo amžiaus pabaigoje pateikęs stulbinančiai įdomių apybraižų knygą "Didžiosios kačių skerdynės...

R. Darntonas yra amerikiečių kultūros istorikas, neabejotinai puikus XVIII a. Prancūzijos istorijos specialistas, praėjusiojo amžiaus pabaigoje pateikęs stulbinančiai įdomių apybraižų knygą "Didžiosios kačių skerdynės ir kiti Prancūzijos kultūros istorijos epizodai". Nors šalis man nekelia asmeninių simpatijų (antipatijų - taip pat) ar didžiulio susidomėjimo ja, skaitymas įtraukė jau nuo pirmų puslapių - šioje studijoje pateikta medžiaga vertingai analizuoja ne tik konkrečių prancūzų asmenybių idėjas ar apskritai šios šalies kultūrą tam tikrame laikmetyje, tačiau sieja visa tai ir su kitų šalių atstovų mąstymu net viduriniais ar kitais istorijos amžiais. Ši knyga skatina pamąstyti apie bendrą indoeuropietiškąją ar net visos žmonijos sąmonę, čia interpretuojamos ir kitos knygos, jose dar neužrašytas folkloras, kartais atsigręžiama ir į negrožinės literatūros palikimą.



Ar žinojote, kad pirmuosiuose "Raudonkepuraitės" variantuose, kuriuos valstiečiai sekė dar XVII - XVIII a., visai neužsimenama apie raudoną kepuraitę, o senelę šiuose pasakojimuose suėdė ne vilkas, o šio žvėries suėsta ir, pasak daugumos išlikusių variantų, vėliau niekieno neišgelbėta... pati to nežinodama mergaitė? Būtent toks kultūrinis šokas ištinka pradėjus skaityti pirmąją, vieną iš pačių įdomiausių, gyviausių "Didžiųjų kačių skerdynių" dalių. Be to, šalia garsiausių pasakų, kurių R. Darntono knygoje išties nemažai, pateikiamas ne vienas įdomus prieštaringai literatūrologų vertinamų psichoanalitikų pastebėjimas, su kuriuo iš pirmo žvilgsnio kartais negali nesutikti.



Tautoms maišantis daugybė šiandien žinomų pasakų išplito ne vienoje šalyje, dažnoje iš jų įgydamos savitų mentaliteto bruožų,o kartais - ir visai kitokią pabaigą, kaip matoma net "Raudonkepuraitės" atveju. Siužeto keitimas ar pasakų skaitymas garsiuose klasicizmo laikotarpiu literatūriniuose salonuose skatina pagalvoti, kam iš tikrųjų skirtas šis žanras, auklėjantis vaikus, bet galbūt tik suaugusiems atkoduojantis gilesnius savo klodus. Sekti originalaus ir žiauraus bet kurios senos pasakos varianto šiandien turbūt neišdrįstų nė vienas tėtis ar mama, o tai rodo ir pakitusį vidinį mūsų pasaulį, atitolinusį nuo protėvių mentaliteto. Galbūt paskatinta įtraukiančių Darntono ir kitų mokslininkų studijų vieną pasakų knygą neseniai įsigijau ir pati, manydama, jog šiandien joje galėsiu atrasti, sąmoningai suprasti daugiau, negu galėjau tada, vaikystėje, kai mano psichologiją formavo kūrinio moralas, pavyzdingas ir rizikingas išgalvotų personažų elgesys ir pastarojo pasekmės.



Ne mažiau fantastiškai, pasakiškai iš pirmo žvilgsnio atrodo ir kita kultūrologinė Darntono knygos apybraiža, kurios tema glūdi dar pačiame knygos pavadinime - kačių žudymas naujųjų laikų Prancūzijoje. Antžmogiškas (o gal kaip tik žmogiškas, nes gyvuliai vieni su kitais ne tokie žiaurūs) elgesys su katėmis - piktdžiugiškas jų kankinimas ir žudymas kariant arba deginant, luošinant, sulaužius stuburą ar koją - to meto visuomenėje tarsi buvo pateisinamas: šie gyvūnai dar nuo viduramžių sieti su raganavimu ir okultinėmis jėgomis, kurias norėta apriboti, o taip pat, anot istoriją pateikusio naujaisiais amžiais gyvenusio prancūzų pameistrio, tai buvo puikus kerštas spaustuvės savininkui, mylėjusiam kates labiau nei savo mokinius. Pasityčiojimas iš kačių atrodo dar paradoksalesnis tais atvejais, kuomet imama kalbėti ir apie teigiamą simbolinę reikšmę, suteikiamą šiems gyvūnams - tai ne visuomet palengvindavo dviprasmiškas globojamų kačių gyvenimo sąlygas, tačiau bet kokiu atveju skaitytoją verčia ne mažiau stebėtis, ieškoti atsakymų, kaip tas pats gyvūnas gali būti ne tik niekinamas, bet ir adoruojamas.



Ši Darnoto studija, be abejonės, apžvelgianti ir kur kas šviesesnius, romantiškesnius XVIII a. Prancūzijos visuomenės reiškinius, kurių mes, deja, nebeišlaikėme iki savo laikų, įrodo, kad vis dar įmanoma tam tikra prasme prakalbinti prieš šimtmečius išnykusias kartas ar kultūras, palikusias net ir menką pėdsaką ne tik moksle, bet ir kultūroje: juk būtent joje geriausiai atsiskleidžia tų žmonių mąstysena ir esminės vertybės, gyvenimo būdas, kartais nedaug tenutolęs ir nuo mums būdingojo, o kartais "atveriantis vartus į kitokį mentalitetą" (288 p.), pažinimo kupiną kelionę, kurios linkėčiau kiekvienam šios ir kitos knygos skaitytojui. Išlaisvinkime mąstymą, vaizduotę, skatinančią tiek atrasti, tiek ir patirti kartais būtiną šoką.

Knuto Hamsuno "Viktorija" - tai knyga nuostabiai atsakanti į klausimą - tai kas gi yra ta meilė? Kartais ji paverčia žmogaus širdį žydinčiu sodu, o kartais - purvinu šiukšlynu. Kartais dvelkteli kaip vėjelis rožėse, o...

Knuto Hamsuno "Viktorija" - tai knyga nuostabiai atsakanti į klausimą - tai kas gi yra ta meilė? Kartais ji paverčia žmogaus širdį žydinčiu sodu, o kartais - purvinu šiukšlynu. Kartais dvelkteli kaip vėjelis rožėse, o kartais liepsnoja negesdama iki mirties. Ji gali pražudyti žmogų, vėl pastatyti jį ant kojų ir štai vėl su purvais sumaišyti. Tačiau vis dėl to, meilė - tai pasaulio šaltinis. Ji - pasaulio valdovė. Ak, ta meilė... Vienam ji - visas pasaulis, kitam, atvirkščiai, griauna gyvenimą... Knygoje aprašoma istorija moko nelaukti ir mylėti šiandien, nes rytoj gali būti per vėlu, nes tikra meilė nesibaigia, nes negali nustoti mylėti vos panorėjęs ar mylimo žmogaus pakeisti kuo nors kitu. Ši, kupina meilės ir skausmo knyga, mano manymu, puiki atgaiva kiekvienam romantiškos sielos žmogui.

Įtraukti šią knygą į iššūkio sąrašą nusprendžiau dėl to, jog dalis mano kursiokų ją tiesiog įsimylėjo ir skaitė po 2, 4 ir daugiau kartų.

Kiti kaip tik liko labai nusivylę ir apgauti.

Knygoje švedų psichiatras...

Įtraukti šią knygą į iššūkio sąrašą nusprendžiau dėl to, jog dalis mano kursiokų ją tiesiog įsimylėjo ir skaitė po 2, 4 ir daugiau kartų.

Kiti kaip tik liko labai nusivylę ir apgauti.

Knygoje švedų psichiatras daugiau ar mažiau nuosekliai aprašo savo gyvenimą, bei jį lydėjusias svajones. Kai kurių kritikų nuomone dėl to šią knygą galima laikyti autobiografine. Todėl suprantu kodėl dalis ją perskaičių žmonių jaučiasi apgauti - knygoje nėra tokių atvejų aprašymų, kokie dažnai būna gydytojų autobiografijose ir iš kurių būtų galima pasimokyti tiek patiems gydytojams ar pacientams (arba, tiksliau sakant, jaustis vėliau gudresniu).



Tačiau knyga neabejotinai yra parašyta gydytojo iš tokio pasaulėžiūros taško, kokią turi tik gydytojai (ar žmonės, kurie yra gydytojai, bet to net nežino, hehe).

Joje nėra originalumo, nėra kažko kas vėliau draskytų smegenis ir neduotų ramybės, daug vietų, kur autoriaus savimeilė ir narcicizmas verčia šyptelti, daug kas pagražinta ir pakreipta linkme "aš vis tiek buvau teisus ir nuostabus", o su kai kuriomis konkrečiomis mintimis nesutikčiau kardinaliai.

Ir vis dėl to nėra to pykčio, nuoskaudos, keršto ir kitų dalykų, kuriuos dažnai žmonės klaidingai maskuoja manydami, kad jų geros savybės juos užgožia ar, dar blogiau, naudoja šiuos kaip menamo gerumo pagrindą.



Jeigu reikėtų knygą apibūdinti vienu žodžiu - ji yra nuoširdi, jei jums atrodo, kad nuoširdumo šiam pasaulyje trūksta, knyga jums labai patiks.

Bet jei patys nuoširdumo nemėgstate ir neieškote, greičiausiai liksitę nesupratę apie ką jinai ir kodėl joje tiek daug monologų su šunimis ;) ...



Juokinga, nes knygą pirkau blusų turguje iš vienos gyvūnų prieglaudos ir už ją sumokėti litai būtent tai prieglaudai ir nukeliavo. O pats autorius už kūrinius gautus honorarus irgi skirdavo gyvūnų (konkrečiai paukščių) prieglaudoms.

Vaivos Grainytės "Pekino dienoraščius" perskaityti pasirinkau neatsitiktinai. Buvo smalsu nors vieną knygą perskaityti iš rekomenduojamųjų "Metų knygos rinkimų 2012". Pasirinkimu esu patenkinta.

Rašytojos - studentės dėka...

Vaivos Grainytės "Pekino dienoraščius" perskaityti pasirinkau neatsitiktinai. Buvo smalsu nors vieną knygą perskaityti iš rekomenduojamųjų "Metų knygos rinkimų 2012". Pasirinkimu esu patenkinta.

Rašytojos - studentės dėka skaitydama netiesiogiai keliavau po Kiniją. Sužinojau apie kitų žmonių kultūrą, klimatą, elgesį, kitokią mediciną, kiniškus heroglifus. Apie Kinijos nežmonišką karštį, smogą, perpildytą viešąjį transportą.

Vaida ne tik studijavo Pekine, bet ir stengėsi kiekvieną laisvą dieną keliauti po miestus, muziejus, parodas. Ir tai visa perteikė knygoje, kurią perskaičius liko gilus įspūdis ir noras pabuvoti toje šalyje...

Tai ne pirmoji mano perskaityta Doloresos Kazragytės knyga. Viskas lyg labai pažįstama ir kartu daug kas nauja. Autorė lyg bėga per gyvenimą, fiksuodama tai, kas vyksta aplinkui ir kartu aprašydama pagrindinius savo gyvenimo...

Tai ne pirmoji mano perskaityta Doloresos Kazragytės knyga. Viskas lyg labai pažįstama ir kartu daug kas nauja. Autorė lyg bėga per gyvenimą, fiksuodama tai, kas vyksta aplinkui ir kartu aprašydama pagrindinius savo gyvenimo įvykius. Ji tap smagiai sukasi laiko verpete: spektakliai Marijampolės teatre, susitikimai su skaitytojais, poezijos vakarai.. O kokie nuostabūs iš praeities išplaukę atsiminimai. Autorei norisi įamžinti viską, kas buvo svarbiausia gyvenime: įvykius, gerus ir blogus sutiktus žmones. Be galo malonu skaityti šią knygą.

Labai įdomi knyga, patraukli tiek turiniu, tiek paprastu lengvu rašymo stiliumi. Labai gražiai aprašoma teatro užkulisiai.

Pagarbiai rašoma apie buvusį vyrą, kas lietuviams ne visai priimtina. Labai džiugu, kad rašytoja labai...

Labai įdomi knyga, patraukli tiek turiniu, tiek paprastu lengvu rašymo stiliumi. Labai gražiai aprašoma teatro užkulisiai.

Pagarbiai rašoma apie buvusį vyrą, kas lietuviams ne visai priimtina. Labai džiugu, kad rašytoja labai savikritiškai atsiliepia apie savo sugrįžimą prie tikėjimo, daug įvairių palyginimų.

Labai įdomi knyga rekomenduoju perskaityti.

Pasirinkau perskaityti šią knygą, nes distopija - mano vienas mėgstamiausių literatūros žanrų, tačiau negalėčiau pasakyti jog ji mane itin sužavėjo. Ko gero dėl to kaltas visai neseniai perskaitytas George Orwell romanas...

Pasirinkau perskaityti šią knygą, nes distopija - mano vienas mėgstamiausių literatūros žanrų, tačiau negalėčiau pasakyti jog ji mane itin sužavėjo. Ko gero dėl to kaltas visai neseniai perskaitytas George Orwell romanas "1984-ieji", kurio tematika yra labai panaši ir kuris mane sužavėjo labiau nei bet kuris kitas panašaus pobūdžio iki šiol skaitytas kūrinys. Kita vertus, jeigu pirmiausia į rankas būčiau paėmusi "Puikų naują pasaulį", galbūt ir Orwell'o šedevras būtų nublankęs.

Taigi, ši knyga apie ateities visuomenę, kurioje visi žmonės "pagaminami" buteliukuose, hipnozės būdu "išmokinami" naujosios visuomenės vertybių ir yra beviltiškai priklausomi nuo užsimiršti padedančio vaisto "soma". Vartotojiška visuomenė, kurioje neegzistuoja nei meilė, nei šeima ir kiekvienas priklauso visiems kitiems.

Verčia susimąstyti apie pasirinkimo laisvę ir kritinio mąstymo svarbą.

Vieną gražią vasaros dieną Indija Opala Buloni užėjusi į parduotuvę "Vinis Diksis" sutiko mažą, murziną šuniuką, kuris buvo benamis. Jį norėjo parduotuvės direktorius atiduoti šungaudžiams kol Opala pasakė:

-Tai,...

Vieną gražią vasaros dieną Indija Opala Buloni užėjusi į parduotuvę "Vinis Diksis" sutiko mažą, murziną šuniuką, kuris buvo benamis. Jį norėjo parduotuvės direktorius atiduoti šungaudžiams kol Opala pasakė:

-Tai, Vinis Diksis! Mano šunelis! Nereikia jo atiduoti šungaudžiams.

Nuo tos dienos Vinis Diksis gyveno pas dešimtmetę Opalą. Jos tėvelis buvo pamokslininkas, o mamytės ji neturėjo..... Deja, ji ją paliko.

Vinis Diksis su Opala patyrė labai daug nuotykių, susirado daug draugų (nors neseniai buvo su tėveliu atvažiavusi ir apsigyveno kitame mieste), be to sužinojo daug dalykų apie mamą. Šunelis tarsi koks stebukladarys.

Pagal šią knygą, kuriamas filmas. Siūlau perskaityti 10 - 14 metų mergaitėms bei berniukams.

Skaitydama knygą supratau, jog autorė mums norėjo padėti suprasti, kad geriausi draugai yra gyvūnai. Jie geriau viską supranta už mus - žmones. Šiuolaikinis žmogus ieško naudos sau.

Knyga paliko gerą įspūdį. Labai patiko autoriaus originalumas ir rašimo stilius. Knyga privertė susimąstyti ir pagalvot apie daugėlį dalykų iš kitos pusės. Patiko, tai, kad veikėjai nebuvo gražios asmenybės, jie visi lyg...

Knyga paliko gerą įspūdį. Labai patiko autoriaus originalumas ir rašimo stilius. Knyga privertė susimąstyti ir pagalvot apie daugėlį dalykų iš kitos pusės. Patiko, tai, kad veikėjai nebuvo gražios asmenybės, jie visi lyg ir buvo susitepę. Sužavėjo mintis su paveikslu, labai gerai sugalvotą jį panaudotį, lyg sąžinės atspindį. Pabaiga nebuvo lengvai nuspėjama ir visą laiką beskaitant knygą buvo labai smalsu sužinoti, kaip viskas pasibaigs. 8/10, nors knyga gan įtraukianti, vėliau pasidarė nuobodoką skaityti apie visus Doeriano nuopolius, knygos nuotaika buvo slogi.

Pirmą kartą Witold'o Gombrowicz'iaus pavardę perskaičiau mokslo sumetimais nagrinėdama S. Parulskio kūrybą, kurioje gana dažnai ir netgi sakyčiau įkyrokai buvo cituojamos Gombrowicz'iaus mintys. Ir šių metų Knygų...

Pirmą kartą Witold'o Gombrowicz'iaus pavardę perskaičiau mokslo sumetimais nagrinėdama S. Parulskio kūrybą, kurioje gana dažnai ir netgi sakyčiau įkyrokai buvo cituojamos Gombrowicz'iaus mintys. Ir šių metų Knygų iššūkis - puiki proga susipažinti su kaimyno Witold'o bent jau vienu kūriniu.

Kai maždaug prieš porą savaičių baigiau skaityti Witold'o Gombrowicz'iaus "Apsėstuosius", atrodė, kad apie šią knygą neturėsiu ką parašyti. Ir per tą laiką iki dabar niekas nepasikeitė. Kai baigiau keliauti iš pradžių kėlusios susidomėjimą istorijos puslapiais, pasijutau nusivylusi. Tikriausiai tikėjausi siaubą keliančios pabaigos, tačiau, pasirodo, viskas buvo daug paprasčiau nei buvo galima tikėtis.

Na, šiaip pats siužetas įdomiai ir intriguojančiai suregztas, netgi šiek tiek primena detektyvą: 1938-ųjų Lenkija, sena pilis, kurioje gyvena išprotėjęs kunigaikštis (ir kaip žmogus neišprotės gyvendamas pilyje, kurioje, atrodo, vaidenasi, be to, yra slegiamas buvusių kalčių naštos), nusigyvenę bajorai, savo namuose įkūrę poilsio namus, šiek tiek mįslingas teniso treneris.

Ir visai netikėtai prasideda visokie keisti, šiurpoki, paslaptingi įvykiai. Aš, žinoma, vis laukiau dar kažko baisesnio ir kraupesnio. Bet visai netikėtai istorijoje pasirodo tokio šviesaus ir blaivaus proto žmogus, kad viskas tarsi turėtų susidėlioti ir gražiai pasitvirtinti to išminčiaus paskutinis sakinys: "Šiame pasaulyje, kupiname neaiškumų ir mįslių, prieblandos ir drumzlių, stebuklų ir klaidų, yra tik viena neklystama tiesa - charakterio tiesa!". Na, taip, sunku su tokiomis tiesomis ginčytis, tačiau ar tikrai reikėjo taip kurti knygos siužetą, kad paskui būtų galima viską taip paprastai užbaigti? Na, čia jau ne mano sritis, tikriausiai Witold žinojo, ką rašo ir ką kuria. Ir, ko gero, W. Shakespeare buvo teisus sakydamas, kad nieko nėra nei geras, nei blogas, tik žmogaus protas tokiu jį padaro (There is nothing either good or bad but thinking makes it so).

Ateityje tikiuosi perskaityti ir kitų Witold'o G. kurtų istorijų.