Pagaliau... Pagaliau ir aš įveikiau pirmąją savo iššūkio knygą:) Tai, beje, ir pirmoji mano skaityta (ne, tikrai ne pirmoji apskritai skaityta knyga:) šios autorės knyga. Šiek tiek mokslinės fantastikos + socialinis...

Pagaliau... Pagaliau ir aš įveikiau pirmąją savo iššūkio knygą:) Tai, beje, ir pirmoji mano skaityta (ne, tikrai ne pirmoji apskritai skaityta knyga:) šios autorės knyga. Šiek tiek mokslinės fantastikos + socialinis kontekstas + meilės istorija. Tokia tad yra šio puikaus kūrinio formulė, tačiau būtų pernelyg paprasta tik tiek parašyti apie jį, tad pradedu. (Tingi skaityti? Sustok čia:)

Rašytoja, pasitelkdama mokslinės fantastikos elementus, kuria dviplanį pasakojimą apie globalinės katastrofos (tai ne cunamis, meteoritas, žemės drebėjimas ir pan. gamtos stichijos rykštė) ištiktą pasaulį. Apie viską pasakojama per pagrindinio veikėjo - Džimio, po katastrofos pasivadinusio Sniego žmogumi, perspektyvos. Sniego žmogaus portretas kuriamas kaip atgrasaus, bebaigiančio išprotėti, vienintelio išgyvenusio žmogaus vaizdas, tačiau jis gyvena kartu su dirbtinai sukurtų ir jo priežiūrai paliktų mutantų grupe. Taip, kol kas visiška fantastika, bet tai dar tik pradžia. Džimis arba Sniego žmogus šia mutantų grupe rūpinasi ir dėl savo patyrimo bei kitoniškos išvaizdos tampa tarsi jų žyniu. Tačiau jam išgyventi reikia kitokių sąlygų, tad maisto ir ginklų, skirtų apsiginti nuo žvėrių, leidžiasi ieškoti į apleistą miestą, kuriame ir pats antai gyveno. Prisimindamas seniai nebevartojamus žodžius, matytus vaizdus, jis "leidžiasi" kelionėn į praeitį nuo pat savo vaikystės ir bando suprasti, kas, kodėl nutiko pasauliui?

O dabar apie tą netolimą ateitį, kuri galėtų nutikti ir mums. Dar Džimiui beesant vaiku, pasaulis artėja prie katastrofos slenksčio: baisios epidemijos, teroro aktai, genų inžinerijos eksperimentai, prekyba tiek vaikais, tiek suaugusiais - rodos, žmonija visai prarado saiką. Ar kada matėte kaip užauga vištų krūtinėlės (būtent, ne pati višta)? O jeigu reikia naujos lytinės orientacijos? Gal geriau lyties, odos spalvos, kitų plaukų, krūtinės? Kompanijos, pasitelkusios mokslo atradimus, kuria vis daugiau produktų, jei viena liga išgydyta, nieko tokio, sukursime naują ir parduosime vitaminų forma. Žmonija, apimta vartotojimo manijos, nupirks viską. Svarbiausia yra pinigai, seksas ir valdžia. Čia suklesti mokslas - skaičių žmonės, toks yra Džimio geriausias ir vienintelis draugas Griežlys, tiesiog genijus. Suaugęs jis pasiekia tiesiog stulbinamos karjeros ir galiausiai jam suteikiama visiška laisvė genų inžinerijos srityje. Tik ar tokiame pasaulyje užaugusiam žmogui egzistuoja ribos, kaip galima eksperimentuoti, o kaip ne?

Ir iki pasaulio pabaigos tetrūksta moters. Džimis, būdamas žodžių žmogus (humanitarinės pakraipos, suprask) visai nesidomi mokslu, jam tai nekaip ir sekasi. Jis sentimentalus ir jautrus žmogus. Dirba reklamos kūrėju ir daugiausia užsiima moterų paieškomis. Šių jam, žinoma, netrūksta, tačiau tik vieną kartą jis įsimyli ir išgyvena keistą bei tragišką meilę pornigrafijos pasaulio nuo mažumės išnaudojamą merginą Oriksę. Ar tai ką nors reiškia jo draugui? Džimis tiek įsigilinęs į save, jog visai nesidairo, kas vyksta aplinkui ir tik artėjant grėsmei susimąsto, pamato ne tik savo ego. Deja, per vėlu. Šios trijulės dėka įvyksta didžiausia istorijoje katastrofa.

Atskleidžiau daug, bet ne viską. Knygoje keliama mintis, kad kultūra daugiausia padeda išlaikyti žmonijos vertybes ir nenukrypti nuo normos - juk išgyvena tik Džimis, žodžių žmogus ir šis žodiškumas labai svarbus knygoje, jis vienintelis taip išsaugo istoriją, patirtį būtent prisimindamas paskirus žodžius. O svarbiausia yra jausti saiką, juk pasaulis griūna kai reikia dar, dar ir dar. Tad knyga verčia susimąstyti ir diskutuoti yra apie ką. Na, o skaityti vis tiek norisi dar, dar ir dar:)

Knyga skirta ne tik tėveliams, bet ir dirbantiems su pačiais mažiausiais. Knygoje daugiausiai dėmesio skiriama vaikams iki 3-4 metų. Pateikiami pavyzdžiai, kaip atpažinti ir interpretuoti bei elgtis susidūrus su sunkumais...

Knyga skirta ne tik tėveliams, bet ir dirbantiems su pačiais mažiausiais. Knygoje daugiausiai dėmesio skiriama vaikams iki 3-4 metų. Pateikiami pavyzdžiai, kaip atpažinti ir interpretuoti bei elgtis susidūrus su sunkumais pradėjus leisti vaiką į darželį. Analizuojami pavyzdžiai yra iš darželių Vokietijoje, tačiau kultūrinis skirtumas knygelėje stipriai nepasireiškia. Negaliu sakyti, kad tai labai geras psichologinio pobūdžio leidinys, bet keli esminiai aspektai tikrai buvo nauji ir, tikiuosi, bus naudingi praktikoje.

Labai paprasta knyga, apie paprastus žmones, paprastą jų kasdienybę. Tačiau paprastume ir yra žavesys. Sunku patikėti, kad šiais laikais dar atsirastų bendruomenių, kurios vardan tikėjimo, savitumo, prietarų bei papročių...

Labai paprasta knyga, apie paprastus žmones, paprastą jų kasdienybę. Tačiau paprastume ir yra žavesys. Sunku patikėti, kad šiais laikais dar atsirastų bendruomenių, kurios vardan tikėjimo, savitumo, prietarų bei papročių sugebėtų neįsileisti jokių naujovių į savo namų buitį. Knyga, kaip ir visos šios autorės knygos, lengvai skaitoma, vietomis graži, vietomis romatiška, vietomis jautri ir, kas be ko, su detaliu teismo procesu :)

Oficialiai. Londonas, 1889-ieji. Oskaras Vaildas, žymus rašytojas, dendis, kaip tik kuriantis "Doriano Grėjaus portretą", laikomas literatūrine sensacija. Visa Europa po jo kojomis, visi žavisi jo šmaikščiomis sentencijomis ir...

Oficialiai. Londonas, 1889-ieji. Oskaras Vaildas, žymus rašytojas, dendis, kaip tik kuriantis "Doriano Grėjaus portretą", laikomas literatūrine sensacija. Visa Europa po jo kojomis, visi žavisi jo šmaikščiomis sentencijomis ir įmantriais apdarais. Radęs degančiomis žvakėmis apdėliotą nuogą šešiolikmečio Bilio Vudo lavoną, Vaildas ima tirti šią paslaptingą žmogžudystę. Padedamas detektyvų autoriaus Artūro Konano Doilio, jis vedžioja skaitytoją ir po Viktorijos laikų salonus, ir po bohemišką demimondo aplinką. "Oskaras Vaildas ir žmogžudystė žvakių šviesoje" - ne tik įtraukianti detektyvinė istorija, bet ir kelionė į Vaildo pasaulį, rafinuotą fin de siecle Londoną ir Paryžių, kur niekuomet nežinai, kas nutiko iš tikrųjų, o kas - tik rašytojo fantazijos vaisius.

Mano nuomonė. Šią knygą į iššūkio sąrašą įtraukiau, nes tikėjaus joje rasti kažką apie knygos ar skaitymo galią. Deja, teko nusivilti. Nelabai mėgstu ir "kostiuminius" romanus, iš pradžių knyga skaitėsi neįdomiai. Ir tik perskaičius beveik pusę knygos, atsidaro įdomumas. Turiu pripažinti, kad ji mane užkabino. Užkabino tuo, kad siužetas pradėjo vystytis aiškiau, o žmogžudystės paslaptis išliko iki paskutinio knygos puslapių. Sudomino Oskaro Vaildo asmenybė. Ši knyga paskatino mane dar paskaityti ar bent jau įtraukti į norimų perkaityti knygų sąrašą visas Oskaro Vaildo knygas, prisiminti ir pakartotinai paskaityti Artūro Konono Doilio knygas.

Tai mano pirmoji J. Ivanauskaitės skaityta knyga, taigi nežinojau, ko tikėtis. Knyga parašyta dienoraščio stiliumi, kurį rašo turtingo plastinio chirurgo žmona Monika, nuolat kankinama depresijos ir gyvenimo prasmės klausimų....

Tai mano pirmoji J. Ivanauskaitės skaityta knyga, taigi nežinojau, ko tikėtis. Knyga parašyta dienoraščio stiliumi, kurį rašo turtingo plastinio chirurgo žmona Monika, nuolat kankinama depresijos ir gyvenimo prasmės klausimų. Moters gyvenimas pastovus ir be iššūkių, kol kartą "su trenksmu" įpuola prostitutė Lariska ir iš pašaknų sukrečia Monikos gyvenimą. Staiga moteris pradeda užsiimti socialine veikla ir ima globoti tris iš Vokietijos grįžusias prostitutes. Faktas, kad veiksmas vyksta Vilniuje ir sostinės priemiestyje, minimi objektai, kuriuose lankiausi šimtus kartų, suteikia realybės pojūtį ir prekybos moterimis baisumai bei prostitučių istorijos tampa tiesiog apčiuopiamos.

Prostitutės įvaizdis mano akyse dažniausiai asociuojasi su Hollywood'o filmų savimi pasitikinčiomis, gatvės moterimis, su iššaukiančiais rūbais, įžūliai siūlančiomis savo paslaugas praeinantiems vyriškiams, tačiau šioje knygoje atskleidžiamas kitoks 'naktinių peteliškių' amato veidas. Merginos palengva atskleidžia savo istorijas, kaip jėga buvo išvežtos, apgautos, įviliotos į sutenerių pinkles ir parduotos savo pačių tautiečių į arabų, turkų ar albanų rankas, uždarytos tarsi į kalėjimą ir priverstos parsidavinėti už grašius. Kiekviena turi savo istoriją apie kankinimus, išsityčiojimą ir klientų sadistinius užmojus. Vietomis skaitydama mąsčiau, kad nežinia, ar turėsiu stiprybės pabaigti, tačiau išpažintims pasibaigus, niekas nebegalėjo iš manęs išplėšti šios knygos.


Knygoje vyrauja trys tematikos: prekyba moterimis, į pusamžio krizę patekusios Monikos gyvenimo apmąstymai, daug susiję su būties klausimais ir Apokalipsės tematika. Pastaroji pateikta nepaprastai intriguojančiai - Monika nuolatos skaičiuoja per Tailando cunamį žuvusių aukų skaičių, klauso bent menkiausių BBC žinių pranešimų apie masines nelaimes ir tvirtai tiki, kad pasaulio pabaiga jau ant slenksčio. Nuotaika visad svyruoja, kai atrodo, kad tarp merginų ir Monikos užsimezga tvirtas ryšys, būtinai įsimaišo koks dramatiškas vingis. Labai verta paskaityti! Knyga verčianti susimąstyti.

Šioje knygoje pasakojama apie pasaulį berniuko akimis. O tas pasaulis atrodo painus, nesuprantamas, sudėtingas... Nepaisant to, kad knygos anotacijoje nuraminta, jog "kalbos vingrybėse niekada nepasimeta pasakojamos istorijos...

Šioje knygoje pasakojama apie pasaulį berniuko akimis. O tas pasaulis atrodo painus, nesuprantamas, sudėtingas... Nepaisant to, kad knygos anotacijoje nuraminta, jog "kalbos vingrybėse niekada nepasimeta pasakojamos istorijos siūlas", aš jį pamesdavau nuolat. Tarp daugybės metaforų, detalių ir smulkmenų sugauti istorijos esmę dažnai tikrai labai sunku.

Taigi, viena vertus, knyga labai fragmentiška, lyg įsimintiniausių vaikystės nutikimų nuotrupų (nepažintame užleistame sode sutikta paslaptinga būtybė ("Panas") ar visą vasarą džiuginęs "aksominis, šiltas, greitai pulsuojančia maža širdele" šunelis ("Nemrodas")) rinkinys. Kita vertus, tai mozaikiškas pasakojimas apie vieną šeimą, jos santykius, vaiką ir jo mažus džiaugsmus, kur susipainioja realybė ir sapnas, kai kurie dalykai padidėja, o kai kurie lieka beveik nepastebimi. Dažnai pasakojamos istorijos panašesnės į sapną ar net košmarą ir atskirti realybę tampa dar sunkiau.

Vienas svarbiausių knygos veikėjų - tėtis, kuris stebina bene labiausiai. Tėtis sunkiai sirgo, o jo kūno transformacijas pasakotojas perteikė itin vaizdingai. Kartais tėtis virsta paukščiu, o kartais - tarakonu. Tėtis lyg niekur nieko "kartais užsikardavo ant karnizo ir lyg sustingęs tupėdavo taip, kad poza būtų simetriška už lango ant sienos pakabintai didžiulio grifo iškamšai. Šitaip atsitūpęs, nejudėdavo valandų valandas, žvilgsnis būdavo apsiblausęs, veido mina - gudriai šypsanti. O kam nors įėjus, staiga suplasnodavo rankomis ir užgiedodavo kaip gaidys." Tėčio pasaulis ne tik pasakotojui, bet ir visai jo šeimai dažnai nesuvokiamas, tačiau manau, kad skaitytojui turbūt bene įdomiausias.

Ši knyga man patiko savo labai sudėtinga, bet gražia teksto tėkme - man labai patiko vienas iš kito plaukiantys žodžiai, metaforomis apipilantys, rodos, pačius paprasčiausius dalykus. Metafora po metaforos aplipdo kiekvieną baldą, įvykį ir pasaulis įgauna daug daugiau spalvų.

Dašą Vasiljevą, kuri gyvena Paryžiuje, užgriūna svečiai iš Maskvos. Kartu nutariama paatostogauti Tunise, kur kone jų akyse nužudomas turtingas verslinikas. Pritrūkus įkalčių bylą ruošiamasi nutraukti, tačiau Daša...

Dašą Vasiljevą, kuri gyvena Paryžiuje, užgriūna svečiai iš Maskvos. Kartu nutariama paatostogauti Tunise, kur kone jų akyse nužudomas turtingas verslinikas. Pritrūkus įkalčių bylą ruošiamasi nutraukti, tačiau Daša rankų nenuleidžia. Jai vėl tenka imtis "privačios seklės" vaidmens.

Tai jau ne pirma mano skaityta D. Doncovos knyga. Kartais, kai norisi tiesiog kažko lengvo ir neįpareigojančio - tai visai tinkamas variantas. Dinamiškas pasakojimas, paprastas stilius, jumoro dozė ( rusų kalba skaitant, žinoma, jis suprantamas geriau). Kartais nervina pagrindinės herojės patiklumas ir naivumas, bet tokia jau ji yra. Gilaus kapstymosi po sielas ir žmonių charakterius čia nerasite. O ir nereikia. Intelekto lygis pas visus skirtingas, tad visokia literatūra irgi reikalinga. Tiems, kuriems per sunki rimta klasika, tokia knyga - galimybė atitrūkti nuo savo problemų, rutinos ir nors minutėlei užsimiršti ir paklaidžioti su naivia, bet nuoširdžia Daša jos klystkelių ir spėjimų labirintuose. Ir tai daug geriau, nei smaksoti valandomis prie kompiuterių :)

Tiek Šekspyras, tiek Balzakas, tiek Doncova pelnytai užima savo vietą knygų lentynose. Šiame triukšmingame ir sujauktame pasaulyje, vyraujant masinei kaltūrai, tokia kiek popsinė Doncovos knyga yra paklausi. Ir nieko nuostabaus - tai tiesiog padarinys to, kas vyksta šiandien. Tai knyga, skirta skaityti važiuojant metro ( nepamirškim, kur gyvena autorė), arba lengvas pasiskaitymas kelionėja ar prieš miegą, kai nesinori pasinerti į gilius herojaus išgyvenimus ir jų miglotas sielas...

...visus vienijantis bruožas - rūkas...

Kas nutinka, kai neteisingai pasirenki žodžių reikšmę? Šiuo atveju vieno iš knygos pavadinimo žodžio. Ar reikšmė (viena iš reikšmių) gali pakeisti visą turinį?...

...visus vienijantis bruožas - rūkas...

Kas nutinka, kai neteisingai pasirenki žodžių reikšmę? Šiuo atveju vieno iš knygos pavadinimo žodžio. Ar reikšmė (viena iš reikšmių) gali pakeisti visą turinį? Nusiteikimą skaityti? Nuomonę? Būtent taip man ir nutiko - knygos pavadinimą jos neskaičius supratau kitaip, nei kad jis buvo pateiktas. Nors iš kitos pusės - galima ir dviprasmiškai jį suprast ir iš pačios knygos. Tačiau tas vienintelis sakinys su šiais dviem žodžiais mane supurtė.

Kokia rūko spalva? Ar "bespalvis" yra spalva? O kokia gyvenimo spalva? Kartais ir gyvenimas toks atrodo: ir pilkas, ir bespalvis, ir vis vien spalvinėj gamoj neteisingai patalpintas. Ar toks jis tik knygoje ar ir mano gyvenime? Dabar, ją beskaitant? Sunku prisipažinti. Kaip ir sunku pro rūką įžiūrėti jausmus...

Jei būtų galima rašytis mintis į knygą - būtų labai įdomu sužinoti prieš mane skaičiusiųjų atsakymus į autorės užduotus provokuojančius klausimus kiekvieno skyrelio pabaigoje. Kodėl provokuojančius? Man jie tokie, nes prie kai kurių norėjosi išsklaidant "rūką" sakyti "ne", nesutinku. O kaip gali atsakyti į klausimą "kodėl" taip yra, kai iš tiesų manai, kad taip nėra?.... Pradėjus labai sąžiningai atsakinėti į šiuos "minčių bruzdintojus", kartais pagaudavau save, jog tokie užrašai (kad ir mintyse, jie virsdavo pokalbiais su savim ir visu pasauliu) gali užimti daugiau laiko nei pats knygos skaitymas. Ir nebežinau - gerai tai, ar ne...

Kažkodėl knyga vis priartindavo vaizdus iš filmo "Melancholija".... Lygiai taip pat neapleidžia prieblandos mintys užvertus paskuti puslapį, kaip ir peržiūrėjus filmą... Kažkaip pakimbi tarp romantikos ir šizofrenijos, ir nesumąstai - į kurią pusę palinkti ar į kurią pusę jau esu labiau nukrypus...

Kartais tam, kad viduj pajustum "bangas", visai nereikalinga audra. Taip ir veiksmas knygoje nėra veržlus, nėra staigus, nėra emocingas, tačiau mintys nepaleidžia, jausmai sūkuriuoja, atsakymai kartais liejasi, pildo per kraštus paliktas eilutes, o kartais iš to, kad per daug nori pasakyti - užstringi tarp žodžių...

Be to, kodėl rūkas dominuoja siaubo romanuose (filmuose)? Galgi jis visai romantiškai galėtų paslėpti žmones, įsimylėjusius ar besiblaškančius jausmų pasaulyje, o ne tik persigandusias permatomas sielas? Manau, ši knyga pajėgi pakeisti rūko "viršutinį drabužį", pagal kurį sutinkame pradžioje...

Juodojo humoro meistro Arto Paasilina knygą "Gudrioji nuodų virėja" greitai suskaičiau keliaudama po miestą viešuoju transportu. Mažutė knygelė (167 psl.) savo linksmumu visuomet pakeldavo nuotaiką, nors, atrodytų, joje...

Juodojo humoro meistro Arto Paasilina knygą "Gudrioji nuodų virėja" greitai suskaičiau keliaudama po miestą viešuoju transportu. Mažutė knygelė (167 psl.) savo linksmumu visuomet pakeldavo nuotaiką, nors, atrodytų, joje vaizduojamos realijos anaiptol nelinksmos.

Istorija pasakoja apie vienišą, inteligentišką močiutę, gyvenančią užmiestyje. Kiekvieną mėnesį, pensijos gavimo dieną, ji sulaukia tolimo giminaičio bei jo banditų draugelių vizito, kurie ne tik pasiima visus senutės gautus pinigus, bet ir iš karto juos pragėrę nusiaubia ūkį, apvagia kaimynus, nukankina pasipainiojusius gyvūnus... Pasakojimas įtaigus ir labai tikroviškas. Skaitant darosi pikta ir apmaudu, nes supranti, kad įgąsdinta vieniša senutė nelabai kaip ir gali pasipriešinti...

Situacija apsiverčia aukštyn kojom ir smagumas prasideda, kai banditėliai sumąsto, liaudiškai tariant, "užversti bobutę" bei pasisavinti visą jos turtą. Deja (ir ačiū dievui), jų planelis neišdega ir vyrukai vienas po kito "užsilenkia" nuo gudrios senutės sau išsivirtų nuodų. Netyčia. Ir be galo juokingai.

Tokia per gero humoro prizmę pateikta istorija apnuogina didžiausias visuomenes piktžaizdes (terorą ir smurtą, kurį patiria seneliai, nusikalstamumą, prostituciją, alkoholizmą bei narkomaniją), atkreipia į jas dėmesį, bet neprislegia. Istorija žiauri, banditų mąstysena protu nesuvokiama, bet pasakojimo stilius lengvas, linksmas, įtraukiantis. Skaitai ir negali nustoti juokęsis...

Pasirinkęs aktualią kūrinio temą, rašytojas nemoko kaip reikėtų gyventi ir nieko nepropoguoja, tačiau labai aiškiai parodo, kas yra neteisinga, žiauru, beprasmiška. Ir jau nuo skaitančiojo priklauso, ką jis pasiims iš šios istorijos: vienam gal atsivers akys, kitas galbūt prisimins panašias istorijas ir atkreips dėmesį šalia gyvenančius vienišus senolius, trečias galbūt tik smagiai pasijuoks, bet įpras nusišypsoti močiutei, lesinančiai balandžius...

Man ši istorija priminė žinomą, bet iki šiol labai tolima atrodžiusią smurto prieš vienišus senolius problemą ir paskatino susimąstyti. Pagavau save užduodančią sau klausimus (pvz. Kodėl taip atsitinka? Ką tokioje situacijoje gali padėti visuomenė? Ką gali padaryti kiekvienas iš mūsų?) ir taip žengiau pirmąjį žingsnelį ieškodama sprendimo. Vadinasi, knyga savo tikslą pasiekė....

Rekomenduoju mėgstantiems gerą humorą bei neieškantiems "sukramtytų receptų" knygos.

Šią knygą įtraukiau į iššūkį, nes nenorėjau, kad jame būtų vien užsienio rašytojų kūriniai (taip, žinau, kad be šios, yra dar kelios lietuviškos), be to, prieš berods 2 metus man prieš akis vis šmėžuodavo Cinzo...

Šią knygą įtraukiau į iššūkį, nes nenorėjau, kad jame būtų vien užsienio rašytojų kūriniai (taip, žinau, kad be šios, yra dar kelios lietuviškos), be to, prieš berods 2 metus man prieš akis vis šmėžuodavo Cinzo pavardė, taigi nusprendžiau šiek tiek apsišviesti ir susipažinti su šiuo Belgijoje gyvenusiu ir rašiusiu lietuvių rašytoju.


Žiniasklaidoje gan garsiai yra akcentuojama narkotikų žala žmogaus organizmui, bet beprotiškai pašėlti mėgstantis jaunimėlis vis tiek nevengia išbandyti jų daromo poveikio. Vieni pripranta, tampa priklausomi, kitiems nieko nebūna, o dar kitiems visą gyvenimą tenka kovoti su akimirkos džiaugsmo sukeltomis pasekmėmis. Pagrindinį knygos veikėją Stanį galima priskirti prie pastarųjų. Vos vieną kartą pabandęs LSD, jis patiria staiga užeinančius priepuolius, lydimus haliucinacijų, yra priverstas atsisakyti perspektyvios chirurgo karjeros ir tikėtis, jog priepuoliai kada nors liausis.



Apsigyvenęs mažame Belgijos kaimelyje pas vietovės gydytoją, Stanis turi prisitaikyti prie naujos aplinkos. Aplinkos, kur visi vienas kitą pažįsta, žino įvairias gyvenimo smulkmenas ir gan įtariai žiūri į naują gyventoją.



Kūrinys pasakojamas pirmuoju asmeniu, Stanio vardu. Jo požiūris kaip tipiško miestiečio, ką tik persikėlusio į kaimą (taip pat, tikriausiai, reaguočiau ir aš), yra gan artimas ir puikiai suvokiamas. Baimė ir nerimas dėl bet kada galinčio ištikti priepuolio taip pat niekad nepalieka mūsų herojaus.



Kažkur skaičiau, jog Cinzo stilius išsiskiria iš kitų išeivijos rašytojų, bet aš to skirtumo nelabai ir pajutau. Nežinau, kaip paaiškinti, bet jaučiasi toks lietuviškas bruožas, galbūt tai vietomis pasitaikantis slogutis, niūrios emocijos, liūdesys.


Nepaisant vietomis pasitaikančios melancholijos, kūrinys tikrai neblogas, patiko jautriai pavaizduota užsimezganti meilės istorija ir pagrindinio veikėjo prisirišimas prie mažo kaimelio gyventojų. Gražu, jautru, artima, lietuviška :) Vertinčiau 8/10 ir tikrai perskaitysiu šios istorijos tęsinį - "Trys liūdesio dienos".