Pirmą kartą šią knygą skaičiau dar mokykloje. Tada ji man paliko labai didelį įspūdį ir vis ją prisimindavau. Visada norėjau perskaityti ją dar kartą, dėl to ir pasirinkau iššūkiui, tik šykart skaičiau originalo...

Pirmą kartą šią knygą skaičiau dar mokykloje. Tada ji man paliko labai didelį įspūdį ir vis ją prisimindavau. Visada norėjau perskaityti ją dar kartą, dėl to ir pasirinkau iššūkiui, tik šykart skaičiau originalo kalba.

Visada domėjausi japonijos kultūra, tad knyga man labai patiko. Autorius amerikietis, tačiau, mano manymu, labai vaizdžiai aprašė aplinkos detales ir tam tikras tradicijas. Kartais net buvo galima pajusti ir kvapus ir ryškiau matyti aprašomų kimono grožį. Knygoje buvo daug nežinomų man terminų, tačiau jie iškart yra paaiškinami, tad skaityti tikrai lengva. Viskas pasakojama pagrindinės veikėjos akimis. Aprašomas moters gyvenimas nuo pat vaikystės iki brandaus amžiaus. Kaip ji vaikystėje yra parduodama ir apmokoma tapti geiša. Geišos gyvenimas aprašytas labai smulkiai, atskleista daug subtilių detalių, išgyvenimų. Patiko meilės istorija su savotiškai gera pabaiga.

Įspūdis išliko geras perskaičius ir antrą kartą.

Po sesijos grįžus namo norisi pailsėti. Kaip aš tą darau? Žinoma, į rankas griebiu knygą, kuri manęs jau seniai laukia. Tą knygą parašė amžiną atilsį Gendrutis Morkūnas. O knyga skamba daugiau negu neįtikėtinai: "Iš...

Po sesijos grįžus namo norisi pailsėti. Kaip aš tą darau? Žinoma, į rankas griebiu knygą, kuri manęs jau seniai laukia. Tą knygą parašė amžiną atilsį Gendrutis Morkūnas. O knyga skamba daugiau negu neįtikėtinai: "Iš Nuomšiko Gyvenimo". Ištiesusi kojas ant pačios patogiausios lovos pasaulyje ėmiau skaityti...

iš tikrųjų, knygoje aprašoma skaudi vaikiška istorija apie Nuomšiką. Įdomu, kas tas nuomšikas? Tai vaikas, kuris gyvena vaikų namuose. Vaikas, kurį žmonės gali nuomotis, kad jie atliktų vieną ar kitą darbą. Pavyzdžiui, tokie vaikai žiemomis valo sniegą nuo mašinų, nueina į parduotuvę ir panašiai. Taip jie ir gyvena. Man tai pasirodė graudu. Juk tie vaikai mato normalių vaikų normalų gyvenimą (labai stereotipiškai kalba, bet omenyje turiu faktą, kad jis mato šeimas, laimingus vaikus, kuriuos jie laiko silpnavaliais). Užtat visoje knygoje net nebuvo pasakyta, kad toks gyvenimas yra blogas, nes nuomšikai stiprūs, daug ką moka, ne taip kaip mamų, tėvų vaikai.

Tokia jau ta knyga. Skaityti buvo labai įdomu, nes G. Morkūnas labai paprastai sugeba papasakoti vaikų gyvenimo sunkumus. Juk mes sakome, kad vaikystė pats paprasčiausias gyvenimo laikotarpis. Vat ir ne... Rašytojas įrodo, kad vaikystė daugiausiai sunkumų turintis laikotarpis. Tada tu kuri save (nors tų vaikų niekas nemoko, kaip reiks elgtis tada, kai jie išeis iš Namų), tampi atsakingas už save. Kitu atveju turėsi atlikti bausmę, būsi išjuoktas ar sumuštas kitų vaikų.

Šią knygą skaitė mano mama, jai patiko. Skaičiau ir aš, man dar labiau patiko. Sėdime dabar ir jau beveik savaitę kalbame, koks visgi įdomus būna vaikų gyvenimas su savais sunkumais. Džiaugiuosi, kad turiu su kuo pakalbėti! Kad ir kaip ten būtų, nenorėčiau būti nuomšike (nors pagrindinis knygos veikėjas ir teigia, kad bet kokiu atveju mes esame kažkam nuomojami), kuri neturi namų ir visada turi būti stipri.

Kas bendro tarp Sigito Parulskio ir Elo Bandžio?



Tai, kad jie abu pliktelėję? Ne. Na, taip, bet aš ne apie tai. Šiaip jau Sigis 1993 metais lankėsi Čikagoje, kur dienas iki mirties tuo metu skaičiavo (autorius skaičiuoja...

Kas bendro tarp Sigito Parulskio ir Elo Bandžio?



Tai, kad jie abu pliktelėję? Ne. Na, taip, bet aš ne apie tai. Šiaip jau Sigis 1993 metais lankėsi Čikagoje, kur dienas iki mirties tuo metu skaičiavo (autorius skaičiuoja sekundes iki parašiuto žiedo truktelėjimo) garsiausias moteriškų batų pardavėjas pasaulyje. Rašytojo profesija verta panašios pagarbos kaip ir patelių apavo specialisto. Tik kitaip negu Elą, moterys Sigitą mėgsta. Perka ir jo siūlomus popierinius batus, bando panardinti juose savo kojas tikėdamosis, kad desantininkas Robertas pasilenkęs švelniai pabučiuos jų pėdų išlinkimus, visai prie sąnario, visai kaip Marijai Nidos kopose. Galbūt dar suteiks tris sekundes dangaus - tai, matyt, retai pavyksta jų vyrams, veikiausiai taip pat tarnavusiems armijoje. Bet aš ne moteris. Man nerūpi, ar intelektualioji Marija iš tiesų yra Parulskio moteris, aš nesvarstau galimybės, kad knygos viršelyje pavaizduota tatuiruota krūtinė priklauso keliais centimetrais žemiau esančiai pavardei. Man svarbiau, kad Parulskis yra blankesnė, ne tokia komiška ar apverktina, bet šį tą perskaičiusi ir parašiusi šiaurietiška Bandžio versija. Knygos variklis tiek siužetine tiek idėjine prasme - prisiminimai, deja, jau tik kūrybos produktai, iškreiptos interpretacijos. Bandžio gyvenimo motorėlis - atminties trupiniai, ne - gabalai iš mokyklos laikų amerikietiško futbolo varžybų ar nuotykių senajame Dodže. O ir veidas Elo išties primena nuotrauką romano nugarėlėje, kurioje Sigito snukis - tarsi išvargintas raudonplaukės žmonos bei vaikų. Kalbu ne apie ugniaplaukę Mariją ir palikuonis. Raudonplaukė - tai ragana egzistencija, negalinti nieko išvalyti ar pamaitinti, o visas gyvenimas tik kankinantis seksas, jos aistrų tenkinimas (kiek pamenu, Elas Bandis lovoje ištverdavo kokias tris sekundes). Ne ką didesnis džiaugsmas ir vaikai - Dievas ir kitos iliuzijos.



Grįžtant prie filologinio tipo recenzijos, turėčiau pasakyti, kad romanas yra gana poetiškas. Tą ne kartą pripažino ir pats autorius. Vietomis su metaforomis perspausta, hiperbolizuota, net šiek tiek egzaltuota, aprašant karinę tarnybą norėtųsi dokumentiškesnio pasakojimo, daugiau įdomių faktų apie bendražygius: Igorį, Fazę, Gošą, Midlerį... Kita vertus, lietuviai niekada nemokėjo rašyti klasikinių, siužetinių romanų. Ir ši knyga - regis, labiau panašios tematikos esė rinkinys su šiokiu tokiu dialogų prieskoniu. Įdomus sprendimas - į kūrinio pabaigą išdygęs "Katalogas", kuriame fiksuojama patirtis su moterimis - kerštas Marijai. Jau šeštame puslapyje pabrėžiama, kad "Apibendrinimai - šlykštus dalykas". Į juos panašių išvadų knygoje netrūksta: "Nieko baisesnio nebūtų šioje žemėje nei bažnyčios pavidalo moteris", "nieko liūdnesnio už vyrą, kuriam pimpalas ima pūti, neteko matyti". Taip pat knygoje pateikiamas vienas įdomesnių požiūrių į Sausio 13-osios įvykius (žodis "įdomus" čia vartojamas kita prasme nei apibūdinant Algirdo Paleckio pasisakymus šia tema).



Išsiaiškinau, kad Parulskis nėra geras rašytojas ar istorijų pasakotojas, bet jis meistriškas amatininkas, moteriškų batų pardavėjas, žinantis, kaip turi atrodyti patrauklus tekstas, pats užpatentavo išradimą, šabloną, kuriam pagal laikotarpį tereikia pritaikyti kosmetinius atnaujinimus. Sigitas kaip Porsche automobiliai, kurių dizaineriai - genialūs tinginiai. Iš tolo atpažįstamas kėbulas, o atmintin įsigėręs ženkliukas - Parulskio pavardė ant knygos kapoto. Juolab, kad kitas Parulskis (Ernestas) - viso labo Volkswagen projektas su vaikinais iš Štutgarto kuriant VW-Porsche 914, kuris geriausiu atveju nuo 0 iki 100 km/h įsibėgėja per maždaug devynias sekundes. Devynias žemės sekundes.

Skaitydama šią knygą masčiau kas bus, kai man sueis 18 metų. Ar norėsiu pasirinkti pramogas ir draugus?

Taip buvo ir abiturientei Natašai Peri. Nataša neseniai grįžo iš Prancūzijos kur dirbo aukle. Būdama namie ji troško...

Skaitydama šią knygą masčiau kas bus, kai man sueis 18 metų. Ar norėsiu pasirinkti pramogas ir draugus?

Taip buvo ir abiturientei Natašai Peri. Nataša neseniai grįžo iš Prancūzijos kur dirbo aukle. Būdama namie ji troško susirasti darbą ir surado skelbimą dėl darbo. Tai jos svajonių darbas. Atėjo diena, kai reikėjo važiuoti į pasitarimą dėl darbo. Mergina gražiai apsirengė, pasiėmė tėvų automobilį ir išvažiavo. Bet..... automobilis sustoja dėl degalų trūkumo. Laimei, važiavo kitas automobilis, kuris sustojo, o jame...... pasakų vaikinas Džeimsas Dauningas. Jis jai viską sutvarko ir Nataša važiuoja toliau. Jis jai labai patinka.... Ji trokšta su juo susitikti. Po kelių dienų Natašai atsiunčia laišką dėl darbo, kad jos nepriima. Abiturientė dėl to visiškai nenuliūdo, jai buvo svarbiau sutikti Džeimsą. Kai mama su Nataša nuvažiuoja į pramogų centrą, mergina nuėjo į kavinę "Baltasis Elnias" ir sutiko Džeimsą!!!!!!!!! Po, kurio laiko jie tampa pora, bet... pasirodo Džeimsui 36 metai.... Natašai reikėjo apsispręsti ar pasirinkti pramogas ir vaikinus, ar būti Džeimso žmona ir pamote jo vaikų. Ji apsisprendžia - jai reikalingos pramogos ir vaikinai, nes neįsivaizduoja savęs tapus pamote.

Ignas Šeinius "Kuprelis"

Lengva, šilta, lietuviška vasara dvelkianti Igno Šeiniaus pasaka. Sunkus Kuprelio gyvenimas, lengva kaip pūkas meilė kaimo gražuolei Gundei. Iš pirmo žvilgsnio istorija primena V.Hugo "Paryžiaus...

Ignas Šeinius "Kuprelis"

Lengva, šilta, lietuviška vasara dvelkianti Igno Šeiniaus pasaka. Sunkus Kuprelio gyvenimas, lengva kaip pūkas meilė kaimo gražuolei Gundei. Iš pirmo žvilgsnio istorija primena V.Hugo "Paryžiaus katedrą", tačiau perskaičius kūrinį suvokiu, jog neįmanoma prilyginti Lietuvos XX a. kaimo su Prancūzijos sostine, lietuvių ir prancūzų ir galiausiai Kuprelio ir Kvazimodo bei Esmeraldos ir Gundės. Be abejo, abu kūrinius jungia neapsakoma likimo nuskriaustųjų meilė grožio idealui. Kūrinio centre bažnyčia, jų pirmasis susitikimas ir į kuprelio širdį įsmigusi amūro strėlė. Veiksmas vyksta kuprelio malūne, meilės istorija yra atpasakota pas "tamstą, poną Olesį", užsukusį susimalti miltų jaunuolį. Kuprelis pamena jaunuolio vaikystės dienas, todėl paklaustas, kodėl liko vienas atskleidžia skaudžią istoriją. "Mano mylimoji buvo tikrai kaip ankstyvas pavasaris. Žavinga kaip brėkštanti, žadanti aušra. Jos skaidrios žvilgančios akys tirpino širdį, gundino ją. Aš mylėjau ją, kaip naktis myli lakštingalos dainą..." Istorija nėra ilga ,galbūt, tai yra vienas iš pliusų, nes tai suteikia stipresnį patyrimą. "Kuprelis" iš tiesų paprasta knyga: joje nėra pompastiškų išsireiškimų, nei pernelyg sunkaus turinio tai tiesiog vienos pavasario dienos pasaka įvilkta į kaimo bendruomenės kasdieninį gyvenimą.

Tikiuosi, kad šis mano "Kuprelio" aprašymas bent vieną žmogų sugražins prie lietuviškos literatūros lobynų.

Anelė

Seniai ši knyga tupėjo mano knygų lentynoje..

Iš tikro gerai, kad būtent ją pasiėmiau į rankas pirmąją iš sąrašo. Pusmečio galas, daug atsiskaitymų, ilgos kelionės į mokyklą ir atgal - puiki proga skaityti.

Apie...

Seniai ši knyga tupėjo mano knygų lentynoje..

Iš tikro gerai, kad būtent ją pasiėmiau į rankas pirmąją iš sąrašo. Pusmečio galas, daug atsiskaitymų, ilgos kelionės į mokyklą ir atgal - puiki proga skaityti.

Apie pačią knygą galėčiau pasakyti, kad tikrai nesitikėjau rasti populiarių grupių pavadinimų, buvau streotipiškai nusiteikus, kad bus š. Tačiau apsirikau, radau ir grupių, ir tikrai gero humoro. Taip pat nepamenu kur taip vaizdžiai būčiau skaičius pragaro aprašymą, arba savižudžių pasaulį. Įdomu tai, kad autorius savo apsakymų veikėjus sugeba suptliai pastatyti į kritines situacijas ir tarsi juos paliekti vienus su savo problemomis.

Tikrai ieškosiu kitos į lietuvių kalbą išverstos Etgar`o Keret`o knygos.

Keletas citatų iš "Autobuso vairuotuojas, kuris norėjo būti Dievas":



"Yra dvi žmonių rušys - tie, kurie mėgsta miegoti prie sienos, ir tie, kurie mėgsta miegoti šalia žmonių, išspiriančių juos iš lovos."



"- Rytoj turėsime vigvamą ar iglu, ar kaip ten vadinamas tas plastikinis mėšlo gabalas, kurį pardavinėja turizmo parduotuvėse,- pareiškė Uzis.

- Palapinė,-atsakiau."



Knygą vertinu 10/10.

Ši knyga pirma mano skaityta knyga- apie vaikų auklėjimą. Nežinau kodėl pasirinkau būtent ją, gal suintrigavo pavadinimas :) , nes tie žodžiai tramdymas, bausmės kai kalbama apie vaikus, labai jau man atgrasu. Ir ką, knyga,...

Ši knyga pirma mano skaityta knyga- apie vaikų auklėjimą. Nežinau kodėl pasirinkau būtent ją, gal suintrigavo pavadinimas :) , nes tie žodžiai tramdymas, bausmės kai kalbama apie vaikus, labai jau man atgrasu. Ir ką, knyga, kurią verta tikrai turėti savo namų bibliotekoje tai tikrai. Autorius dėsto, kad šiuolaikinėje visuomenėje turime atsisakyti bausmių, grasinimų ir stengtis pozityviai auklėti vaiką. Pateikti ne tik penki pozityvaus auklėjimo metodai,jie detaliai išnagrinėti, bet yra daug pavyzdžių,situacijų,kurios padeda labiau visa tai suvokti,ir pritaikyti praktikoj. Išsamiai apžvelgiami ir vaikų temperamentai, intelekto rūšys. Dėstomos mintys paprastai, aiškiai kaip verta sakyti, kaip liepti, kaip neaiškinti ir pan. Knygoje rasite patarimų ir kaip suvaldyti trimetį, septynmetį vaiką, ir kaip elgtis su paaugliu grįžusiu namo ne laiku :) .

"Vaikai niekuomet nebūna blogi, o tik nevaldomi" J.Gray

Tai tikrai vertinga, nuostabi ir įkvepianti knyga, galinti padėti pakeisti savo gyvenimą į gerąją pusę, pasiekti harmonijos su savimi ir aplinka. Rašau, „galinti“, nes vis dėlto viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus ir...

Tai tikrai vertinga, nuostabi ir įkvepianti knyga, galinti padėti pakeisti savo gyvenimą į gerąją pusę, pasiekti harmonijos su savimi ir aplinka. Rašau, „galinti“, nes vis dėlto viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus ir jo noro bei ryžto keistis.


Pacituosiu tik keletą man patikusių ir įstrigusių atmintin minčių, nes antraip galėčiau nurašyti visą knygą – tiek joje Dalai Lamos išminties, gerumo, regis tokių paprastų, bet genialių suvokimų ir įžvalgų...



„Tiesą sakant, ar tam tikru metu mes jaučiamės laimingi, ar ne, mažai tepriklauso nuo objektyvių sąlygų, šį jausmą labiau veikia tai, kaip suvokiame savo situaciją, kiek mus tenkina tai, ką turime.“



„Paprasčiausiai paklauskime savęs: „Ar tai padarys mane laimingą?“ [...] Toks klausimas leis mums į viską pažvelgti naujai.“



„Jei norime, kad mūsų pačių gyvenimas būtų vertingas, manau, privalome išsiugdyti pagrindines teigiamas žmogiškas savybes – širdingumą, gerumą, atjautą. Ir mūsų gyvenimas taps prasmingesnis, taikingesnis – laimingesnis.“



„Budizmo praktikoje teigiamų psichikos būsenų, tokių kaip kantrybė, tolerancija, gerumas ir kitų ugdymas gali tapti tikru priešnuodžiu tokioms neigiamoms sąmonės būsenoms, kaip pyktis, neapykanta, prisirišimas prie asmens ar daikto.“



„Tyrinėtojai nustatė: net jei apsimetame, kad raukomės ar šypsomės, mūsų sistema linkusi reaguoti atitinkamomis pykčio ar laimės emocijomis – tai rodo, kad net „vaidinant“ emocijas ir nuolat stengiantis elgtis teigiamai, ilgainiui įmanoma paskatinti nuoširdžią vidinę permainą.“



„Bet, kol kentėjimą laikysime nenatūralia būsena, nenormalia aplinkybe, kurios bijome, vengiame, kurią atmetame, mes niekada neįveiksime jo šaknų, niekada nepradėsime gyventi laimingiau.“



„Tvirti įsitikinimai sudaro kiekvieno jo [Dalai Lamos] veiksmo pagrindą. Tai tikėjimas pamatiniu žmogaus gerumu, tikėjimas atjautos svarba. Tai geros širdies politika. Tai bendrumo su visais žmonėmis jausmas.“



Visada stengiuosi atsiminti Dalai Lamos žodžius: „Yra tik vienintelė religija – tai gerumas.“

Ši knyga – tikra istorija, tikras dešimties metų jemenietės mergaitės, vardu Nudžud, gyvenimas. Ji išdrįso pasipriešinti senoms savo šalies tradicijoms ir pareikalauti skyrybų šalyje, kurioje daugiau nei pusė merginų...

Ši knyga – tikra istorija, tikras dešimties metų jemenietės mergaitės, vardu Nudžud, gyvenimas. Ji išdrįso pasipriešinti senoms savo šalies tradicijoms ir pareikalauti skyrybų šalyje, kurioje daugiau nei pusė merginų ištekinamos dar nesulaukusios 18 metų, kurioje liaudies patarlė teigia, kad „Vedybos su devynmete mergaite – laimingos santuokos garantija“, šalyje, kurioje sprendimus dėl vedybų priima tik vyrai. Panašūs vedybų papročiai yra ir kitose šalyse, tokiose kaip Afganistanas, Egiptas, Indija, Iranas, Malis, Pakistanas... Ištekėjusioms merginoms draudžiama mokytis, todėl net 70 proc. moterų Jemene – neraštingos.


Vos dešimties metų sulaukusi Nudžud jos tėvo sprendimu buvo ištekinta už vyro, vyresnio už ją vos ne trigubai. Iškentusi vyro fizinį ir seksualinį smurtą, Nudžud pasiryžo kreiptis į teismą ir pareikalauti skyrybų.


2008 metais jai pavyko išsiskirti taip sulaužant griežtas tradicijas ir tampant pavyzdžiu kitoms panašaus likimo mergaitėms, paskatinant jas kovoti prieš prievartinę ankstyvą santuoką. Nudžud padėjo advokatė Šada Nasser, kuri jau 1999 metais pasižymėjo gindama ištekintą dešimtmetę Aminą ir nuteistą myriop už savo vyro nužudymą. Didelėmis pastangomis mirties bausmė 2005 metais buvo suspenduota. Keletą dešimtmečių išsėdėjusi kalėjime, Amina atgavo laisvę, bet turi gyventi slėpdamasi, nes jai gresia uošvių kerštas.


2008 metais Nudžud, jauniausiai pasaulyje išsiskyrusiai moteriai, buvo suteikta Metų Moters premija, kurią jai skyrė Amerikos moterų žurnalas „Glamour“.


Tai sukrečianti istorija, paliekanti įspaudą širdyje ir atmintyje.