Vėžiu segantys vaikai paauglių literatūroje nėra naujiena. Manau, tokių knygų autoriai paprasčiausiai nori parodyti įvairias gyvenimiškas situacijas. Hazel, iš vienos geriausių knygų apie vėžiu sergančius paauglius, John...

Vėžiu segantys vaikai paauglių literatūroje nėra naujiena. Manau, tokių knygų autoriai paprasčiausiai nori parodyti įvairias gyvenimiškas situacijas. Hazel, iš vienos geriausių knygų apie vėžiu sergančius paauglius, John Green The Fault in our stars, buvo neteisi, romanuose šia tema vaikai nepagyja ir nesukuria Paramos fondų, jie susidaro paskutinių norų sąrašą ir jį įgyvendina. Ne išimtis irJenny Downham knyga "Kol dar gyva" Tesa, kaip ir daugelis tokių knygų veikėjų serga, atspėkite, leukemija. Kaip ir daugelis paauglių tokioje padėtyje nori paprastų dalykų, meilės, sekso, laiko, būti garsi, išbandyti kvaišalus. Tesai viso to pasiekti padeda geriausia draugė, kuri pastoja ir turi savo bėdų, ir be paniurusios mirštančios draugės, šeima: nepailstamai gydymo būdų ieškantis tėtis, nenuorama broliukas ir kitur gyvenanti mama. Bet svarbiausia knygos detalė - istorija kaip Tesa susipažįsta su kaimynu ir jį karštai įsimyli. Jis lieka iki pat pabaigos ir niekada nepasitraukia. " Naktis prilygsta akistatai su mirtimis, bet ne vienai." - sako Tesa, savo vaikinui Adamui.
Man patiko kaip knygos veikėjai buvo tikri: matę ir šilto, ir šalto, pati geriausia dalis buvo tai, kad veikėjai prisipažįsta, kad būna ir liūdna, ir gera, o gyvenimas dinamiškas, ir kai ką išsprendžia svajonės. " Visur pilna ženklų. Vienus susigalvoji. Kiti pasirodo patys." Ženklai paskatina veikti, sudaryti svajonių sąrašu, bet reikia nebijoti Svajoti aukštai, nes jos pildos, ne tik mirštantieji turi galimybę tai daryti...

Pirmiausiai norėčiau atsiprašyti, kad, rašydama knygos pavadinimą iš atminties, padariau klaidą. Tikrasis pavadinimas yra "Den ydmyge amulet".

"Kuklusis amuletas" yra paaugliams skirta knyga, kurioje reikšmingą dalį užima...

Pirmiausiai norėčiau atsiprašyti, kad, rašydama knygos pavadinimą iš atminties, padariau klaidą. Tikrasis pavadinimas yra "Den ydmyge amulet".

"Kuklusis amuletas" yra paaugliams skirta knyga, kurioje reikšmingą dalį užima magija. Pagrindinė herojė Josephine yra paauglė, besimokanti magų mokykloj. Jos tėvus girtas magas pavertė medžiais, ir, kol bus rastas būdas jiems grąžinti žmonių pavidalus, Josephine gyvena kartu su dėde ir teta. Šie gi įgyvendina seną svajonę - nusipirkę prieš 40 metų galingo mago statytą prašmatnų namą mažame miestelyje Haselby (Lazdynai? Lazdynėliai? Lazdynaičiai? Lazdynuva? Lazdyniškės? Nors ne, miestelis Anglijoje, tai koks Lazdyntaunas), pertvarko jį į viešbutį. Tačiau vieną dieną Josephine arklidės palėpėje randa skeletą. Mažos mergaitės skeletą.

Kokią paslaptį slepia senas pastatas? Kodėl viešbutyje apsistoję demonų medžiotojai? Ar tikrai kai kurie svečiai yra tuom, kuo dedasi? Ir kodėl vaikystės draugas taip keistai elgiasi?

Knygos pasaulyje valstybės tokios pačios, kaip tikrovėje (Anglija, Švedija, Vokietija, minimas ir Sibiras), bet tai turbūt vienintelis ryšys. "Kukliojo amuleto" pasaulyje katės kinkomos į karietas, prekiaujama elfais, o mokslas skilęs į dvi šakas - magiją ir technologijas. Tik kai kurie žmonės gali įvaldyti magiją, taigi magų prisibijoma. Maža ką jie gali pridaryti...

"Kuklusis amuletas" laimėjo Orla prizą.

Šiaip sunkoka vertinti kokybę, nes didžioji dalis mano dėmesio buvo sutelkta į teksto supratimą, o ne į siužetą. Visgi užkliuvo autorės bandymas viską pavaizduot labai fantastiškai, manau, buvo šiek tiek persistengta. Retkarčiais protagonistės elgesys buvo kvailas, bet turbūt taip ir turėjo būt, nereikia iš aikštingų, vienišų paauglių tikėtis brandaus elgesio :) Bendrai paėmus istorija gera, buvo keletas įtemptų momentų, viskas gražiai "išrišta" ir sukurta gera pabaiga, paruošianti istorijos tęsiniui. Jeigu netyčiom išleistų ir lietuviškai, galima drąsiai imti ir skaityti.

Jos neužtenka perskaityti vieną kartą. O gal net ir du kartus. Ji koncentruota. Tanki. Tiršta kaip kondensuotas pienas.

Detektyvas, istorinis romanas, religinės ir mokslinės filosfijos veikalai sudėti vienas ant kito ir...

Jos neužtenka perskaityti vieną kartą. O gal net ir du kartus. Ji koncentruota. Tanki. Tiršta kaip kondensuotas pienas.

Detektyvas, istorinis romanas, religinės ir mokslinės filosfijos veikalai sudėti vienas ant kito ir suspausti galingu presu į vieną knygą. Uždėtas štampas "Rožės vardas" (kad ir ką jis bereikštų). Komercinis U. Eco pasiūlymas "keli viename už vieno kainą".

Galima greitai suryti viduramžių vienuolyno kriminalinę istoriją, praleidžiant "neesmnius aprašymus" . Bet galima ir valandų valandas su enciklopedija šalia sekti įsipynusių istorinių užuominų, dviprasmybių ir simbolių pėdsakais į labirintą, iš kurio nebūtinai yra tik vienas išėjimas. Viskas priklauso nuo kantrybės. Noro mėgautis procesu ar noru pasiekti tikslą, rasti TĄ. Kaltajį.

Jau apie dešimt metų tęsiasi mano pamišimas dėl Pietų Amerikos, t.y. nuo maždaug dvylikos metų. Tas pamišimas nėra toks, kad tiesiog "Ai, patinka man ta Amerika ir tiek". Savarankiškai mokausi ispanų kalbos, stengiuosi...

Jau apie dešimt metų tęsiasi mano pamišimas dėl Pietų Amerikos, t.y. nuo maždaug dvylikos metų. Tas pamišimas nėra toks, kad tiesiog "Ai, patinka man ta Amerika ir tiek". Savarankiškai mokausi ispanų kalbos, stengiuosi žiūrėti kuo daugiau filmų šia kalba, nevengiu ir tų muilenkų, kurios žinau, kad tik bukina mano smegenis, bet užtat kaip padeda gerinti kalbą! Artimiausiu metu galvoju pradėti skaityti ir knygas ispanų kalba. Pačias paprasčiausias, kad daugmaž viską suprasčiau, bet juk nuo kažko pradėti reikia, ar ne? Ir aišku, viskas susiveda į didelį didelį norą kada nors ir pačiai aplankyti Pietų Ameriką.
Tai va, jau patys turėtumėt suprast, kad tiesiog negalėjau nenusipirkti šios knygos. Tai gimtadienio proga ją sau ir pasidovanojau! Apskritai knygas gauti dovanų yra labai faina, bet, kai gauni toookią knygą, tai.. Iš pradžių net skaityt jos nelabai norėjau. Žinojau, kad pradėjusi skaityti sugraušiu ją akimirksniu, tai taupiau. Kiekvieną dieną vis pažvelgdavau į knygą tokiomis susižavėjusiomis akimis (beveik tokiomis pat kaip Marcelo į Snaigę), pakilnodavau aš ją, pavartydavau ir padėdavau toliau dulkėti prie kitų knygų. Maniau, kad sulauksiu sesijos pabaigos ir tada sau ramiai įsitaisiusi, pradėsiu ją skaityti, bet kur tau.. Neištvėriau. Ėmiau vieną naktį ir pradėjau skaityti. Ir, kaip ir maniau, per akimirksnį jos nebeliko. Na gerai, ne akimirksnį, bet tikrai greitai. Ir kaaaip ji man patiko! Sužavėjo Starkaus rašymo stilius. Toks lengvas, maloniai besiskaitantis ir pilnas skanaus humoro, dėl kurio gal kada jau ir balsu besijuokdama vidury nakties ir kambariokes prižadindavau. Bet ką aš galiu padaryt, kad tikrai labai juokinga būdavo? Jei tik netaupyčiau savo laiko, skirto ruoštis egzaminui, mielai jums pacituočiau keletą labiausiai patikusių vietų (į galvą iškart šovė "-Sveiki, vaikinai. Iš kur jūs? -Iš mašinos." Arba "O tai, pone, kodėl ne žirgu atjojot mūsų vaduot?"), bet deja.. Dėl neišlaikyto egzamino juk po to tektų kaltint ne tik jus, bet gal ir patį Starkų :)
Bet šiaip tai, negalvokit, kad patiko man šioje knygoje vien tik humoras, kurio tikrai buvo begalė, nes labai patiko ir visa kita. Jau vien skaityt apie savo svajonių šalį, apie jos įvairiausius kampelius, apie dar įvairesnius bei labai įdomius juose sutiktus žmones , buvo kažkas TOKIO. O ir visi tie keliautojų patirti nuotykiai, vienas kito nepykti ir labai mieli pašiepimai, Snaigės ožiavimaisi, Marcelo neapsisprendimai dėl keliavimo namo, Martyno kėlimasis viduty nakties žvejot, Mirties kelias, Vytaro buvimas garsia Lietuvos karaokė žvaigžde, pasakojimas apie ajavaską, 500m, kuriuos Snaigė kažkodėl įveikė nuvažiavusi visus keturis kilometrus, Vytaro "Si", Martyno nuotykiai Rio de Žaneire ir begalė kitų dalykų, kuriuos (na, bent dauguma jų) iliustruoja nuostabaus grožio nuotraukos. Visa tai suteikė knygai tokio neapsakomo žavesio, kad kiekvieną kartą ją atsivertus, užplūsdavo žiauriai geras jausmas! O kartais net atrodydavo, kad ne tik viską skaitai, bet kartu su keliautojais ir pati išgyveni visus tuos nuotykius. Nors, gal čia tik per didelis mano sugebėjimas įsijaust į ypač patinkančius dalykus.. :)
Neseniai jau kelintą kartą peržiūrėjau penkių (gaila, kad tik tiek..) dalių filmą apie šią kelionę, bet perskaičius knygą juk būtų vos ne nuodėmė dar kartą jo nepažiūrėti. Todėl dabar su dar didesniu nekantrumu laukiu sesijos pabaigos. Jau žinau, ką jai pasibaigus žiūrėsiu.. :)

Istorija, pasakojanti apie mirti pasmerktos ir per stebuklą likusios gyvos palestinietės gyvenimą. Kas civilizuotame pasaulyje neisivaizduojama, ten kasdienybė. Mergaitė tik gimusi pasmerkiama kančiai. Jei motina neuždusina...

Istorija, pasakojanti apie mirti pasmerktos ir per stebuklą likusios gyvos palestinietės gyvenimą. Kas civilizuotame pasaulyje neisivaizduojama, ten kasdienybė. Mergaitė tik gimusi pasmerkiama kančiai. Jei motina neuždusina naujagimės, tai ji auga kaip vergė, neturinti jokių teisių, jokio žodžio. Nuo ryto iki vakaro priversta sunkiai dirbti, bet ir tai neišgelbėja nuo skaudžių smūgių. Moteris dėl visko kalta. Moteris tarsi tas atpirkimo ožys.

Suada gyveno įprastą tos vietovės gyvenimą: ganė avis, rinkdavo figas, kepdavo duoną, skalbdavo ir kasdien buvo mušama tėvo. Turėjo dvi viresnes seseris, dvi netikras jaunesnes seseris ir brolį, kurį dievino. Didžiausia mergaitės svajonė buvo ištekėti ir išeiti gyventi į vyro namus. Ir nekaltas flirtas su kaimynų ją pavertė degančiu fakelu. Mylimojo apgauta ir palikta nėščia šeimos buvo pasmerkta mirti, bet atsitiktiniams žmonėms nuvežus į ligoninę ją atsitiktinai randa vienos pagalbos organizacijos darbuotoja ir prasideda sunki kova už gyvenimą.

Ar gali svaiginanti sportininkės karjera atstoti tokius atrodytų paprastus dalykus kiaip šeima ir vaikai? Kartais populiarumo kaina tampa per didelė, bet tai galima suprasti tik ištikus nelaimei. Graudu, kai sunkiu momentu...

Ar gali svaiginanti sportininkės karjera atstoti tokius atrodytų paprastus dalykus kiaip šeima ir vaikai? Kartais populiarumo kaina tampa per didelė, bet tai galima suprasti tik ištikus nelaimei. Graudu, kai sunkiu momentu vienintelis tave palaikantis žmogus - priešas, žurnalistas atėjęs išsiaiškinti smulkmenų sensacijai. Netikėtai tas mergišius ir plevėsa pasirodo garbingu žmogumi, gebančiu laikyti paslaptis. Kartais labai sunku atsisakyti savo svajonių, kurių siekei nuo vaikystės, net jei ant kortos pastatyta gyvybė. Iš kitos pusės išbandymai atveria kelią naujoms galimybėms. Iš tikrųjų romanas ne itin sužavėjo, neradau jame jokios intrigos, viskas buvo aišku nuo pat pirmų sakinių, tačiau kaip lengvas skaitinys žvarbiai dienai visai tinka.

Pakankamai pamokanti knyga, pasakojanti kaip svarbu gali būti nepamiršti savo šaknų. Nei pinigai, nei mokslai negali atstoti žmogui įgimto padorumo ir garbės jausmo. Iš kitos pusės autorius taip pat akivaizdžiai parodo, kaip...

Pakankamai pamokanti knyga, pasakojanti kaip svarbu gali būti nepamiršti savo šaknų. Nei pinigai, nei mokslai negali atstoti žmogui įgimto padorumo ir garbės jausmo. Iš kitos pusės autorius taip pat akivaizdžiai parodo, kaip labai žmonių pužiūris ir santykis gali būti priklausomas nuo turimų turtų bei užimamos padėties. Neturtingas ir nekilmingas jaunuolis svajoja apie džentelmeno gyvenimą ir visai netikėtai jo svajoms tampa lemta išsipildyti. Jam taip staiga praturtėjus atsiranda žmonių, jam pataikaujančių, bandančių įsipiršti į draugus ir jaunas žmogus su dar nesubrendusia asmenybe greit pamiršta ir net pradeda gėdyti žmonių supusių jį vaikystėje. Tik skaudus išgyvenimai priverčia jį peržvelgti savo vartybes ir leidžia įžvelgti tikrus, ištikimus draugus. Knygoje apstu nemirtingų tiesų aktualių ir mūsų šiandieniniame gyvenime, todėl nors iš pradžių nebuvau ja labai sužavėta, bet manau ji tikrai verta būti perskaityta.

Sako, keliauti reiškia gyventi. Ragauti, uosti, pamatyti dar nematytas spalvas, sugerti visus aromatus, kalbėtis, įsijausti į vietinių gyvenimo būdą - tai tartum sukurti kitą gyvenimą šalia savo rutinos.

Kelionių dvasia ir...

Sako, keliauti reiškia gyventi. Ragauti, uosti, pamatyti dar nematytas spalvas, sugerti visus aromatus, kalbėtis, įsijausti į vietinių gyvenimo būdą - tai tartum sukurti kitą gyvenimą šalia savo rutinos.

Kelionių dvasia ir troškimas nesvetimas man. Ir keliauti ir skaityti apie keliones. Dažnai skaitant kitų įspūdžius sunku pajausti tą nuotykį, kurį keliautojas išgyveno. Taip, tai tiesa - aprašyti savo kelionę yra labai sunku, o patirti nuotykiai dažniai lieka tik keliautojo mintyse, o geriausiu atveju - dienoraštyje. Juk visvien niekas neišgyvens jo kartu.

O, bet, tačiau - Martynas Starkus jau trečią kartą savo nuotykius ir pasaulį perkelia į knygos puslapius! Prisimenu kaip jo pirmajį darbą perskaičiau per naktį, antrasis - nebuvo toks patrauklus, o koks bus trečiasis?

"Kartą Pietų Amerikoje" - tai net ne viena, o dvi kelionės po Pietų Amerikos žemyną. Kaip visiems žinoma, šie keliauninkai nesirenka populiariausių turistinių vietų, nebijo lankytis, atrodo, dievo užmirštuose kampeliuose ir pasirenka labai abejotinos kokybės transporto priemones. Ir jiems sekasi. Ne tik pamatyti ir susilieti su ta rutina, bet ir Martynui Starkui perkelti įspūdžius į knygos puslapius.

Knyga - ''lengva'', kupina puikių sąmojų ir visai išmintingų minčių (turbūt gimstančių per ilgas kelionės valandas kelyje). Nori nenori ir pasijunti sėdįs kartu su jais "Snaigėje", važiuojantis mirties keliu ir su baime laukiantis kiekvienos priešprieša važiuojančios mašinos. Kartu su jais nuryji kartų vietinės degtinės gurkšnį ir kalbiesi su šachtininkais. Kartu keiksnoji visus aplinkui, kai Snaigė eilinį kartą neužsiveda. Ir kartu su jais supranti, kad kelionės yra nepamainomas gyvenimo ingridientas.

Nuryji gurkšnį nuotykių ir kuri ateities planus, kad kada nors ir pats leisies į tokį nuotykį.

Drąsiai galiu teigti, kad Gavelis - mano jaunystės dievukas. Toks šitoje knygoje vis dar yra pagrindinis veikėjas Rimas. Pažintis su knyga prasidėjo labai seniai, bet ne popieriniu, o skaitmeniniu formatu, kai viename tinklapyje...

Drąsiai galiu teigti, kad Gavelis - mano jaunystės dievukas. Toks šitoje knygoje vis dar yra pagrindinis veikėjas Rimas. Pažintis su knyga prasidėjo labai seniai, bet ne popieriniu, o skaitmeniniu formatu, kai viename tinklapyje ištraukas iš šios knygos perskaičiau vienu įkvėpimu. Deja, pačios knygos laukiau beveik ketverius metus metus...

Nors į turinį buvo dėta daug vilčių, skaitant pirmąjį šimtą puslapių vis laukiau, laukiau ir laukiau... Ko? Nežinau, kad įtrauktų, nenuviltų, kad pajausčiau kažką tokio, ką jausdavau skaitydama ištraukas. Reikėjo šiek tiek kantrybės, ir pasiekus puslapį su antraštė "Antra dalis" prasidėjo tai ko laukiau - liko tik knyga, tik Rimukas, tik jo klystkeliai ir jo haliucinacijos. Nuo tos vietos viską, kas liko, prarijau per keletą valandų.

Ištrauka:

"-Žinoma,- pratarė Rimas pabrėžtinai ir aiškiai. - Žinoma, aš niekam nereikalingas. Aš negaliu būti reikalingas publikai, kuri kalba ir net mąsto frazėmis, atlietomis iš skysto lietuviško šūdo. Net jeigu šis pastaruoju metu yra spėriai keičiamas prancūzišku ar amerikietišku šūdu. Aš negaliu turėti deramos vietos pasaulyje, kuriam pakanka betikslės sujauktos informacijos iš "Interneto", bet visai nebereikia minčių ar idėjų. Kuriam pakanka skuboto persipisimo diskotekos ar klubo tualete, bet visai nereikia kankinamai lėtos ir todėl stulbinamai meniškos erotikos. Tokiam pasauliui aš tikrai atrodau lavonas. Apsimesti lavonu man yra patogiau ir netgi prasmingiau. Manęs jau nebėra, aš miręs. Norit, tuojau pažirsiu pomirtinėmis plėnimis - iš manęs teliks balkšvų dulkių krūva, Beje, tai pats parankiausias man pavidalas. Jis geriausiai išreiškia mano kūrybinę esmę."

Gaveliui būdinga savęs ieškojimo, klišių neperspaustos asmenybės tema, aktyviai gvildenama "Jauno žmogaus memuaruose". Pagrindinis veikėjas Rimas taip pat - kitoks ir ypatingas, pilnas besidraskančių vidinių gyventojų, būsimų knygų vizijų, prisiminimų apie savo mūzą Norą. Nors tas perdėtas išskirtinumo akcentavimas vietomis erzina, tačiau palieka įspūdį.

Pagrindinė tema - savižudybė - interpretuojama labai plačiai. Tai ir kūryba, ir vienišo vilko kelias neprašant pagalbos nei vieno, nepaisant to, kokioje situacijoje atsidūrei. Yra ir kiti jos būdai. Rimas žino visus, ir kiekvieną rytą liūdi, jog niekas nepasmaugė jo miegančio, tai reiškia, kad lėtai žudytis teks dar ilgus metus...

Kerouac'ą pradėjau skaityti ne nuo to galo. Tiesa, prieš kelerius metus skaičiau jo greičiausiai garsiausią ir žinomiausią romaną Kelyje. Tačiau turiu prisipažinti, kad nepabaigiau. Matyt, dar nebuvo laikas. Big Suras -...

Kerouac'ą pradėjau skaityti ne nuo to galo. Tiesa, prieš kelerius metus skaičiau jo greičiausiai garsiausią ir žinomiausią romaną Kelyje. Tačiau turiu prisipažinti, kad nepabaigiau. Matyt, dar nebuvo laikas. Big Suras - paskutinioji autoriaus knyga.



J.Kerouacą galima vadinti didžiuoju bitnikų kartos šaukliu. Jo knygose atsispindi to meto dvasia, aprašomi nuotykiai, kelionės, nuolatos permirkusios alkoholiu ir kitais svaigalais. Tačiau Big Sure J.Kerouacas visiškai kitoks. Palūžęs, pasimetęs, kankinamas košmariškų vizijų. Žinoma, tai ir toliau lydi alkoholis.



Herojus bando ieškoti savęs atsiskirdamas ir persikeldamas į gamtą, bet netrukus vėl bėga į miestą. Taip ir blaškosi tarp vienatvės trobelėje ir linksmybių su draugais judėdamas beprotybės link.



"Viskas vis tiek išeis į gera - Ir bus taip pat amžina, ir taip pat švytės auksu - Ir nebėra reikalo dar dar ko nors sakyti." (p. 185)