Valdovų meilės keliu: žygis žemaitukais į Krokuvą

Gintaras Kaltenis

2010-aisiais dešimt Lietuvos raitelių žemaitukų veislės žirgais iš Senųjų Trakų (Vytauto Didžiojo gimtinės) nujojo 2000 kilometrų iki Juodosios...

Valdovų meilės keliu: žygis žemaitukais į Krokuvą

Gintaras Kaltenis

2010-aisiais dešimt Lietuvos raitelių žemaitukų veislės žirgais iš Senųjų Trakų (Vytauto Didžiojo gimtinės) nujojo 2000 kilometrų iki Juodosios jūros (joje, anot legendos, Vytautas Didysis girdęs savo žirgus). Taip buvo paminėtos 600-osios Žalgirio mūšio metinės, įrodyta nepakartojama žemaitukų ištvermė bei patvirtinta minėtoji legenda. Vienas raitelių - žurnalistas bei reklamos specialistas Gintaras Kaltenis - parašė knygą "Žygis žemaitukais iki Juodosios jūros: 2000 kilometrų istorijos". Ją sunku begauti (nors išėjo ir antra papildyta laida su DVD), nes parašyta puikiu stiliumi, įdomiai, tiesiog intriguojančiai, tad masiškai skaitoma. Panašus likimas turbūt laukia ir antrosios autoriaus knygos "Valdovų meilės keliu: žygis žemaitukais į Krokuvą"...

Ši knyga išleista 2012 metais, po to, kai beveik tas pats raitelių būrys 2011-aisiais nujojo 1000 kilometrų iš Vilniaus į Krokuvą. Šiuo žygiu buvo primintas kitas mūsų istorijos epizodas, kai paskutinis Jogailaitis, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas 1551 m. parlydėjo nuo keistos ligos Krokuvoje mirusią savo jauną, nepaprastai mylėtą žmoną karalienę Barborą Radvilaitę į Vilnių, nes toks buvęs jos reikalavimas - būti palaidotai gimtajame Vilniuje. Raiteliai, padėję baltų lelijų puokštę ant Barboros Radvilaitės karsto Vilniaus arkikatedros požemiuose, per Baltarusiją ir Lenkiją pasiekė Krokuvą, kur Vavelio katedros rūsiuose padėjo puokštę ir ant Žygimanto Augusto sarkofago (valdovas irgi pageidavęs būti palaidotas Vilniuje, bet lenkų ponai neleidę...).

Knygoje darniai persipina žygio aprašymas, jame patirti nuotykiai su istorijos faktų priminimais, kartais - jų interpretacijomis. O juk ir žygyje, ir mūsų istorijoje buvo visko... Turbūt pirmiausia - tai nepaprasta dviejų kilmingųjų meilė. Tais laikais tai buvo kažkas neįprasto: santuokos paprastai būdavo sudaromos tik dėl išskaičiavimo (A. Pugačiova kitados dainavo: "Vsio mogut koroli..."). Žygio dalyviai buvo labai skirtingos gyvenimiškos patirties, skirtingo amžiaus, tad ir bendraujant turbūt iškildavo problemų. Bet autorius rašo: "Tačiau noras pasiekti tikslą išties gali padaryti stebuklus." Buvo LDK - faktas. Bet koks skirtingas istorijos paveldo suvokimas! G. Kaltenis priminė dar pirmosios kelionės metu Baltarusijoje patirtą nuostabą: "Sutikdavo mus draugiškai, bet išsikalbėjus paaiškėdavo, kad neva jie yra litvinai, tikrieji LDK paveldėtojai, o ne mes. Mes, pasak jų, esame žemaičiai." O kaip sunku buvę "įveikti" Baltarusijos ir Lenkijos sieną (procedūros truko 21 valandą). Bet paaiškėję, kad pirmą kartą Europos Sąjungos sieną kirto raiti keliautojai! Na, o Lenkijoje buvusi tikra tautų draugystė. Po dienos kelio įrengus stovyklą, į ją žmonės eidavę kaip į šventę ar ekskursiją. Žirgams buvo nešamos daržovės. Vykdavo vakaronės, kurių metu buvo kalbama ir dainuojama abiem kalbomis. Žinoma, kelionėje tykojo ir pavojai. Štai kartą mašina tiesiog nutrenkė legendinį žygeivių šunį Alšį nuo kelio į pievą. Tačiau šis tik porą dienų pašlubčiojo - ir nieko (o juk pirmoje kelionėje jo gyvybė vienu metu kabojo ant plauko, kol galų gale Alšis buvo tiesiog "prikeltas iš numirusių")...

Pernai raiteliai nebesurengė trečiojo savo žygio. Ogi būtų buvę galima tikėtis trečios kelionių knygos su naujais nuotykiais, naujomis patirtimis, naujam gyvenimui prikeltais mūsų istorijos faktais, puikiomis - kaip ir ankstesniuose leidiniuose - nuotraukomis. O šios knygos pabaigoje esančiame skyrelyje "Kaip sekasi žygeiviams šiandien" skaitome: "Žemaitis Vaidotas (Digaitis iš Laukuvos - aut.) buvo išjojęs aplink Baltijos jūrą - vienas su dviem žemaitukais ir lietuvių skalike Alka." Ir tikrai: pernai šis užsispyręs žemaitis apjojo Baltijos jūrą, įveikdamas 6000 kilometrų! O kad taip būtų išjojęs visas raitelių būrys... Minėtame skyrelyje G. Kaltenis parašė ir apie save: "Mane aplankė apšvietimas. Ėmiau dar labiau domėtis istorija, planuoju parašyti knygą apie žemaitukus." Tad lauksime naujų žygių, naujų knygų. Kaip ne kartą abiejose knygose rašė pats autorius - "Misija įmanoma!"...