Šią dieną ganėtinai įdomiai praleidau su garsiųjų rašytojų Charlotte ir Emily Bronte jaunėlės sesers Anne knyga, kuri tapo ir pirmuoju iš šių metų iššūkio perskaitytu kūriniu.

Agnesė Grėj- švelni, kantri ir...

Šią dieną ganėtinai įdomiai praleidau su garsiųjų rašytojų Charlotte ir Emily Bronte jaunėlės sesers Anne knyga, kuri tapo ir pirmuoju iš šių metų iššūkio perskaitytu kūriniu.

Agnesė Grėj- švelni, kantri ir pasiaukojanti mergina, gyvenanti kukliai gyvenančioje šeimoje. Trokšdama įgyti daugiau savarankiškumo ir pagelbėti tėvams finansiškai, Agnesė pradeda dirbti guvernante. Šis darbas, kaip netrukus ji pastebės, ne toks ir lengvas, ypač, kai vaikai- be galo išlepinti, o tėvai- amžinai vaikų pusėje. Ir, nors romanas pirmą kartą pasirodė 1847-aisiais, galima nesunkiai pastebėti, kad problemos išlikusios tos pačios iki pat šių dienų. Argi ir dabar tėvai negina savo vaikų, kad ir ką jie būtų padarę, o jei dar kokia auklė neapsikentusi lengvai pliaukšteli per užpakalį ar ranką, tai ji iš karto išvaroma iš darbo, nors patys tėvai ir nevengia pakelti rankos prieš išdykaujantį vaiką. Agnesė greitai susipažįsta su taisyklėmis ir stengiasi jų laikytis, kad ir kaip sudėtinga būtų. Pirmoji pusė knygos ir yra skirta būtent pagr. veikėjos nuotykiams auklėjant turtingųjų vaikus. Todėl laukiantieji meilės istorijos nuo pat pradžių turėtų nusivilti, kadangi meilė į Agnesės širdį pasibeldžia tik antroje kūrinio pusėje, bet net ir tuomet man pasirodė, kad toji meilės istorija tėra antraplanė, kadangi daugiausiai sukoncentruotas dėmesys į kitus veikėjus ir jų istorijas: ypač paneles Mari, kurių guvernantė yra Agnesė, bei jos tėvus. Tik pačioje pabaigoje pagaliau visas dėmesys skiriamas būtent meilei. Ir galvoju, kad tai, jog viskas nebuvo sukoncentruota tik į meilę, man patiko. Romanas skaitėsi iš tiesų visiškai lengvai ir buvo pakankamai įdomu, kad nesinorėtų jo mesti į šalį, siužetas bei personažai kėlė gan skirtingus jausmus: tikrai negalėčiau ilgai tverti su tokiais siaubingais vaikais, tad taip ir norėjosi, kad Agnesė kurį nors vaiką gerai papurtytų ir išeitų iš darbo aukštyn pakelta galva. Todėl visiškas nuolaidumas, tokios mintys, kad būsiu kantri ir vieną dieną tie vaikai pasikeis kartais tikrai atsibosdavo, apskritai, pagr. veikėjos charakteris man ne itin patiko. Knygoje parodoma turtingųjų tuštybė, žemesniųjų menkinimas, grožio idealizavimas, pateikiama nemažai Agnesės pamąstymų įvairiomis temomis, kuriuos skaityti buvo įdomu. Na, kalbant apie pabaigą, tai banalesnės sugalvoti tikriausiai net nebūtų galima, bet kadangi kažko tokio ir tikėjausi, teliko tik akis pavartyti ir užversti paskutinį puslapį.

Tačiau pripažinsiu, kad iš skaitytų atsiliepimų tikėjausi prastesnės knygos, todėl buvau tikrai maloniai nustebinta. Gal, jei būčiau kitos nuotaikos, ir būtų užkliuvęs ramus, su mažai įvykių, sentimentalokas pasakojimas, bet juk niekada nežinome, kas būtų, jei... Man patiko ir tikrai rekomenduočiau.

"Svarbiausi dalykai gyvenime niekada nebūna atsiktiniai. Tačiau net to, kas mums lemta, kartais tenka truputį palaukti, netgi šiek tiek stumtelėti". Tikriausiai prie geriausių perskaitytų knygų prisidėjo ir ši. Skaitant šią...

"Svarbiausi dalykai gyvenime niekada nebūna atsiktiniai. Tačiau net to, kas mums lemta, kartais tenka truputį palaukti, netgi šiek tiek stumtelėti". Tikriausiai prie geriausių perskaitytų knygų prisidėjo ir ši. Skaitant šią knygą galim pabuvoti visur, pradedant Montana ir baigiant Uganda. Šioje knygoje susipina trijų žmonių gyvenimai - Džulijos, Edo ir Konerio. Iš tiesų pirmą kartą skaitau šio rašytojo knygą, bet kaip sakoma pirmas kartas buvo pavykęs :D Labai patiko. Asmeniškai mane knyga prikaustė nuo pat pirmo puslapio ir norėjosi skaityti toliau ir toliau, bet ateidavo naktis... Šiek tiek apie knygos turinį: Niujorkietei Džulijai net nekyla mintys, kad vasaros darbas su problematiškai paaugliais laukinėje Montanos gamtoje visam gyvenimui pakeis jos gyvenimą. Ji yra labai laiminga su savo mylimuoju-muzikantu Edu, per atostogas gesinančiu gaisrus Montanos kalnų miškuose, ir tikisi kartu leisti romantiškus savaitgalius didingos gamtos prieglobstyje. Tačiau visai netikėtai Džulija pajunta trauką geriausiam Edo draugui, taip pat ugniagesiui Koneriui- Montanos kaubojui, talentingam fotografui. Kai turėsit laisvą minutėlę prigriebkit šią knygą ir paskaitykit-tikrai nepasigailėsit!! "Gyvenimas- ne tai, kas tau nutinka, o tai, kaip tu susidoroji su tais dalykais".

Malonu su Jumis susipažinti, p. Murakami. Taip, tik paėmusi Norvegų girią į rankas,
susipažinau su garsiuoju japonų rašytoju. Ir įspūdis yra neapsakomas. Įtraukusi nuo
pat pirmojo sakinio, knyga nepaleido manęs iki pat tos...

Malonu su Jumis susipažinti, p. Murakami. Taip, tik paėmusi Norvegų girią į rankas,
susipažinau su garsiuoju japonų rašytoju. Ir įspūdis yra neapsakomas. Įtraukusi nuo
pat pirmojo sakinio, knyga nepaleido manęs iki pat tos akimirkos, kai kartu su Vatanabe
atsidūriau tuštumos centre...Nei romano herojus, nei aš nesitikėjom tokios pabaigos, kokią
sukūrė autorius, bet tai tik prideda dar didesnio žavesio.
Vatanabe yra Tokijuje studijuojantis jaunuolis, kurio gyvenime, iš pirmo žvilgsnio, lyg nieko
labai smarkiai ir nevyksta. Jis lanko paskaitas, dirba plokštelių parduotuvėje, sekmadieniais
skalbia rūbus. Tačiau tik iš tokių detalių nebūtų gimęs romanas, atnešęs milijoninę šlovę
H. Murakami. Vatanabės gyvenime susipynė viskas - meilė, draugystė, pasileidimas, drovumas,
pasitikėjimas, beprotybė, atvirumas, žaidimas, vienatvė, gyvenimas ir mirtis. Atrodo, kad čia yra visko
nuo studentų maišto universitete iki Euripido analizės.
Dabar klausydama The Beatles Norwegian Wood negaliu nieko kito kaip tik Vatanabės sėdinčio
knygyno antrame aukšte ar klausančio gitaros skambesio sanatorijoje, o ir pati daina skamba
taip lyg būtų atliekama šio romano herojaus.
Tai knyga apie viską. Ji privertė nusišypsoti, susimąstyti ir pratęsti pažintį su Murakami paėmus
kitą jo knygą. Tai knyga apie mus visus - normaliai nenormalius ar nenormaliai normalius.

Paėmusi šią knygą į rankas tiesiog nudžiugau - pagaliau po visų banalių knygelių tikra atgaiva sielai. Skaičiau ir skaičiau kai kuriuos sakinius ar pastraipas net po keletą kartų ir vis gerėjausi rašytojos talentu. Stora,...

Paėmusi šią knygą į rankas tiesiog nudžiugau - pagaliau po visų banalių knygelių tikra atgaiva sielai. Skaičiau ir skaičiau kai kuriuos sakinius ar pastraipas net po keletą kartų ir vis gerėjausi rašytojos talentu. Stora, iš pradžių savo apimtimi net gąsdinusi (beveik 650 psl.) knyga buvo perskaityta su malonumu ir pasirodė verta kiekvieno savo puslapio.

Labai patiko autorės aprašyta gamta ir veikėjų paveikslai: viskas taip tikroviška, kad ne tik panorau pati apsilankyti Australijoje, bet ir naktimis sapnuodavau veikėjus! Kitaip tariant, ne tik perskaičiau, bet ir gyvenau šia knyga.

Siužetas taip pat neeilinis, bet norom nenorom pradedi lyginti su lietuviškąja kunigo meilės istorija, o taip pat priminė ir anksčiau skaitytą "Maorės prakeiksmą". Pastaroji panaši tuo, kad veiksmas vyksta N. Zelandijoje ir gretimuose kraštuose, kad pasakojama kelių giminės kartų istorija, meilė ir su ja susijusios kančios, brangių žmonių praradimas ir jį lydintis skausmas. Kaip bebūtų, ši knyga patiko daug labiau, meninis lygis kur kas aukštesnis.

Ne tik aš, bet ir nemažai kitų žmonių ilgisi tokios senesnės, geros literatūros, kuri ir lavina skaitytoją, ir teikia moralinio pasitenkinimo, ir pati yra meno kūrinys. Tikrai skaityčiau dar kartą ir kitam rekomenduočiau.

Knygą įsirašiau kaip alternatyvią, nes anotacijos pradžia:"Protėvių Afrikos širdyje senas Masabos karalius Congoras, milžiniškos imperijos valdovas, ruošiasi ištekinti savo dukterį" nesudomino. Pasirodė eilinė knyga apie...

Knygą įsirašiau kaip alternatyvią, nes anotacijos pradžia:"Protėvių Afrikos širdyje senas Masabos karalius Congoras, milžiniškos imperijos valdovas, ruošiasi ištekinti savo dukterį" nesudomino. Pasirodė eilinė knyga apie karališkąsias vedybas. Ir toliau ėjusi informacija, kad vestuvės neįvyksta, nes pasirodo kitas jaunikis ir dėl to kyla karas, dar labiau nuteikė nekaip. Skaityti apie dėl meilės vykstančius karus visiškai nesinorėjo. Net nustebau: kodėl aš šitą knygą nusipirkau, pagal kokius kriterijus kažkada ją dėjau į savo prekių krepšelį? Nusprendžiau, jei knyga iš pirmų puslapių piktins, jos nebaigsiu - kam be reikalo švaistyti laiką.

Tačiau, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, šią istoriją perskaičiau vienu prisėdimu, nes knygos įvykiai įtraukė. O įtraukė ne dėl to, kad norėjau sužinoti, kuris jaunikis nugalės, ar skaityti apie kraupias mūšių aukas. Didžiausia šios knygos stiprybė - istorija apie ŠEIMĄ. Karalius Congoras jau istorijos pradžioje savanoriškai pasirenka mirtį, kad nebūtų be reikalo išlietas kraujas. Jis nori, kad jo vaikai gyventų taikiai, laimingai. Tačiau jo auka beprasmė. Karas kyla, kovos įkarštyje net brolis sukyla prieš brolį, o vienintelė sesuo lieka viena. Viena, nes ir jos mylimieji įsitraukia į labiau ambicijų, o ne tiesos karą. Pamažu karalystė, kurią sukūrė Congoras sau ir savo vaikams, žūsta. Žūsta dėl to, kad kova tampa savitiksle. Kaip ir daugelis kovų, kurios provokuoja kitus pykčius, ginčus. Ši knyga, kuri skaitant anotaciją pasirodė kaip dar viena nuotykinė istorija, papasakoja daug daugiau. Ji dar kartą primena, kad bet kokia pykčio ataka baigiasi ne tik priešo, bet ir savęs sunaikinimu. Knyga pasakoja apie ištikimybę, kurią gali parodyti net daugybę metų save laikęs priešu. Ši istorija primena, kad kiekvienas žmogus turi daugybę veidų ir per gyvenimą atlieka tiek įvairių darbų, už kuriuos jis gali pelnyti ir didvyrio, ir niekšo paminklus.

Tad štai tokia mano paskutinė iššūkio knyga, kurią be didelės kovos įveikiau.

Dažnai įtariai žiūriu į populiarumo viršūnes pasiekusias knygas. Paprastai jos tampa kandidatėmis į knygų iššūkių sąrašus, nes kartu su visais neperskaitau. Refleksiškai atmetu, bet paskui visgi smalsu paskaityti,...

Dažnai įtariai žiūriu į populiarumo viršūnes pasiekusias knygas. Paprastai jos tampa kandidatėmis į knygų iššūkių sąrašus, nes kartu su visais neperskaitau. Refleksiškai atmetu, bet paskui visgi smalsu paskaityti, įvertinti. Juk negalima atmesti to, apie ką nežinai.

Tad dabar, kai jau perskaičiau romaną "Septintas susitikimas", galiu iš anksto užsirašyti kitiems metams (o gal jau ir šiems, kai bus įveiktas pirmasis 14-kas), kitas H. Wassmo knygas, kurių dėl minėtų priežasčių neskaičiau.

Ruta ir Gormas. Du žmonės, du keliai. Sakytume, meilės istorija, bet... Banalia jos toli gražu nepavadinsi. Tai dviejų žmonių, susitikusių dar vaikystėje sielos draugystė, tai gilus, iki skausmo išjaustas suvokimas, kad REIKALINGAS ŽMOGUS, KURIS IŠKLAUSYTŲ, SUPRASTU. Pasąmoningai abu knygos veikėjai jautė, kad bus suprasti, išklausyti, jei bus kartu. Tačiau gyvenimas diktavo savas sąlygas ir, nors veikėjų nepavadinsi silpnomis asmenybėmis, jie vis niekaip negebėjo įveikti kliūčių, skiriančių juos.

Kiek žmogui reikia susitikimų, kas suvoktum, jog galėtum pasakyti, kad jis lemtingas? Ar skaičius SEPTYNI - tas magiškasis, kuris keičia likimus? Ar meno pasaulis gali keisti realųjį pasaulį? Ar?...

O gal negalima laukti, gal kiekviena uždelsta minutė - tai pavojus kažko netekti negrįžtamai?

Šitie ir kiti klausimai gimsta galvoje skaitant knygą. Panirau iš jos pasaulį ir su malonumu klajojau kartu su knygos veikėjais. Imdama į rankas knygą, nekreipiau dėmesio, kad ant jos viršelio puikuojasi užrašas "Dinos knygos autorė". Tačiau greit paimsiu ir Dinos knygą.

Tai dar viena knyga, kurią perskaitę, drąsiai galime patvirtinti seną tiesą, kad tik grožinis tekstas pajėgus iš naujo prikelti istoriją, leisti žavėtis ar, priešingai, piktintis seniai pamirštais istoriniais įvykiais ar...

Tai dar viena knyga, kurią perskaitę, drąsiai galime patvirtinti seną tiesą, kad tik grožinis tekstas pajėgus iš naujo prikelti istoriją, leisti žavėtis ar, priešingai, piktintis seniai pamirštais istoriniais įvykiais ar veikėjų poelgiais.

Knyga prasideda gana niūrokai - vienuolyne miršta sesuo Lukrecija. O dar paskelbiama žinia, kad plinta maras, tad ši mirtis lyg ir apgaubiama dar didesne baime. Tačiau knyga toli gražu ne apie vienuolyną ar vienuolės mirtį. Tai tik įžanga. Toliau skaitytojas nukeliamas į sesers Lukrecijos dienoraščio puslapius. Čia jau žaismingai, šmaikščiai, jaunatviškai čiauška penkiolikmetė Alesandra. Ji nenuorama garbingos Florencijos šeimos mergaitė. Ji ne tik nepaklusni, Alesandra dar yra linkusi į meną. Mergaitė labai nori išmokti piešti ir tapti dailininke. Galbūt todėl ją sieja ypatingas ryšys su tėvo pasamdytu jaunu dailininku. Sekdami mergaitės mintis, regime Italijos miestą Florenciją - Renesanso židinį. Veiksmas vyksta būtent tada, kai miesto gatvėmis vaikščiojo žymiausi atgimimo amžiaus menininkai ir politikai.Visgi, kad ir koks žavus ir spalvingas pasaulis atrodo, žvelgiant į Renesanso dailininkų paveikslus, knygoje galime perskaityti ir apie tamsiąją šios epochos pusę, šešėlinę ir baugią Florenciją. Ne, tai nėra istorinis romanas. Daugiau dėmesio čia skiriama Alesandros ir jos šeimos meilės, skausmo, vilties ir ieškojimo istorijai. Tačiau viskas vyksta erdvėje, kurioje dvelkte dvelkia to meto dvasia.

Tad kodėl mirė sesuo Lukrecija? Kodėl nenuorama Alesandra tapo vienuole, o ne žymia dailininke? Tai sužinosite perskaitę knygą "Veneros gimimas". Ir jei ką nors baugina knygos apimtis, galiu nuraminti: stilius toks lengvas ir žaismingas, kad knygos puslapiai sutirpsta, rodos, per akimirką.

Tai vienintelė negrožinė knyga iš sąrašo ir, neabejodama galiu pasakyti, kad ji sunkiausiai leidosi perskaitoma. Tačiau labai platus U. Eco aptartų temų spektras neleido visiškai užversti knygos. Žinoma, labiausiai domino...

Tai vienintelė negrožinė knyga iš sąrašo ir, neabejodama galiu pasakyti, kad ji sunkiausiai leidosi perskaitoma. Tačiau labai platus U. Eco aptartų temų spektras neleido visiškai užversti knygos. Žinoma, labiausiai domino tai, kas susiję su literatūra. Gal dėl to "Hugo, helas! Pertekliaus poetika" ar "Aš esu Edmonas Dantesas!" įsiminė labiausiai. Savitai nuteikė ir mintys apie ugnies prasmes ar lobių ieškojimą. Šypsojausi skaitydama apie pagal griežtas taisykles sukonstruotą šalį "Kiekvienoj šaly savi papročiai". Tarsi į nuotykių pasaulį nukėlė "Kodėl salos niekada nepavyksta vėl rasti".

Kaip matote iš kelių čia paminėtų pavadinimų, temų spektras tikrai gana platus. Tai neleidžia abejoti U.Eco erudicija, originalumu. Smalsus skaitytojas tikrai ras sau artimų temų ir tokių, apie ką gal niekada net nemąstė.

Visgi labiausiai įsiminė pirmasis tekstas, nuo kurio ir prasidėjo knyga ir kurio pavadinimas įpintas į knygos pavadinimą. "Sukurti priešą". Šiame tekste radau nemažai senų ir naujų minčių, kodėl pasaulyje vis nerimstama, vis ieškoma dėl ko peštis... Amžina kaip pasaulis problema ir vis nauji atsakymai, o gal tiesiog senos tiesos patvirtinimai. Verta paskaityti ir tuo įsitikinti.

Pirmąją trilogijos dalį (Tinklaveikos visuomenės raida) skaičiau, nes dėstytojas rekomendavo. Ir todėl, kad nevalia trilogiją pradėti skaityti nuo antrosios dalies. Pasirodo, ji buvo įdomi. Savo įžvalgomis autorius patraukė...

Pirmąją trilogijos dalį (Tinklaveikos visuomenės raida) skaičiau, nes dėstytojas rekomendavo. Ir todėl, kad nevalia trilogiją pradėti skaityti nuo antrosios dalies. Pasirodo, ji buvo įdomi. Savo įžvalgomis autorius patraukė dėmesį, nors technologinė informacija jau yra gerokai pasenusi. Antrąją dalį - Tapatumo galia - skaityti pradėjau gerokai noriau, nes tapatumas, jo konstravimas ir rekonstravimas mane domina jau seniai, o juk knygos autorius - sociologijos specialistas, kurio mintys žavi šių dienų sociologus, psichologus ir filosofus.

Taigi, kokia ta knyga?

Jei skaityčiau ją, kaip aštuoniasdešimtmetė mano močiutė, tai visų pirma pasibaisėčiau požiūriu į krikščionybę, nes knygoje ji nėra atskirta nuo kitų tikėjimų didesne pagarba, todėl susilaukia sveikos kritikos. Heteroseksualumo, kaip normalios pakraipos žlugimas mane verstų kviestis gydytoją dėl pakilusio spaudimo. Na, o demokratijos krizė globalumo ir lokalumo sankirtoje man teatrodytų, kaip smagus kasdienis paburbėjimas tema ko valstybė nepadaro, kad mums būtų geriau.

Jei skaityčiau, kaip mano keturiasdešimtmetis kaimynas, kuris, savo didžiam nusivylimui, dar neturi žmonos, kurios taip visada norėjo, tuomet greičiausiai praryčiau skyrių apie seksualumą, patriarchalizmo pabaigą ir moterų naujai išsikovotą galią valdyti savo kūną taip, kaip nori jos pačios, į tai įskaitant net ir reprodukciją, ir verkčiau krokodilo ašaromis, kad būtent tas šeimos įvaizdžio ir moters galios kitimas mane ir paliko vieną gyvenime (o visai ne tai, kad tėvų namus palikau tik būdamas trisdešimties ir dar iki šiol nesuprantu, kaip vyras gali plauti grindis, todėl čia man padeda mama).

Jei skaityčiau taip, kaip ir skaičiau - kaip jauna mergina, kuri bando atsiriboti nuo ksenofibijos, kraštutinio feminizmo, nacionalizmo, rasizmo ir kitų -izmų, kuriuos slopinti mokosi naujai marga visuomenė, tuomet pasakyčiau, kad M. Castells plačiai apibrėžė vykstančius pokyčius mūsų visuomenėje, kurioje gausu pasipriešinančių tapatumų. Jie yra būdas išmokti kovoti arba prisitaikyti prie globalių gyvenimo sąlygų. Tokių tapatumų visuma sudaro glokalią žmonių sąmonę, kuri globalizacijos sąlgomis atsigręžia į naują miestų-valstybių pritaikymą kasdieniam gyvenimui. Esame tokioje dabartinių ekonominių ir politinių modelių stadijoje, kad žinome, jog gyvename ne pagal klasikinius apibrėžimus, bet naujų dar neturime iš ko parašyti, todėl kovojame su tuo, ko nematome. Informacinės technologijos prisidėjo prie aiškių priešų panaikinimo, o numanomų priešų tinklai gasdina savo nesunaikinamumu.

Pirmi du asmenys, perskaitę knygą, bus nepatenkinti, o trečiasis iškels galvą, nes tiki, kad priklauso kartai, kuri ims suvokti naujus gyvenimo konstravimo modelius ir galės savo gyvenimą palyginti su istorinėmis revoliucijomis.