Istorija, pasakojanti apie mirti pasmerktos ir per stebuklą likusios gyvos palestinietės gyvenimą. Kas civilizuotame pasaulyje neisivaizduojama, ten kasdienybė. Mergaitė tik gimusi pasmerkiama kančiai. Jei motina neuždusina...

Istorija, pasakojanti apie mirti pasmerktos ir per stebuklą likusios gyvos palestinietės gyvenimą. Kas civilizuotame pasaulyje neisivaizduojama, ten kasdienybė. Mergaitė tik gimusi pasmerkiama kančiai. Jei motina neuždusina naujagimės, tai ji auga kaip vergė, neturinti jokių teisių, jokio žodžio. Nuo ryto iki vakaro priversta sunkiai dirbti, bet ir tai neišgelbėja nuo skaudžių smūgių. Moteris dėl visko kalta. Moteris tarsi tas atpirkimo ožys.

Suada gyveno įprastą tos vietovės gyvenimą: ganė avis, rinkdavo figas, kepdavo duoną, skalbdavo ir kasdien buvo mušama tėvo. Turėjo dvi viresnes seseris, dvi netikras jaunesnes seseris ir brolį, kurį dievino. Didžiausia mergaitės svajonė buvo ištekėti ir išeiti gyventi į vyro namus. Ir nekaltas flirtas su kaimynų ją pavertė degančiu fakelu. Mylimojo apgauta ir palikta nėščia šeimos buvo pasmerkta mirti, bet atsitiktiniams žmonėms nuvežus į ligoninę ją atsitiktinai randa vienos pagalbos organizacijos darbuotoja ir prasideda sunki kova už gyvenimą.

Ar gali svaiginanti sportininkės karjera atstoti tokius atrodytų paprastus dalykus kiaip šeima ir vaikai? Kartais populiarumo kaina tampa per didelė, bet tai galima suprasti tik ištikus nelaimei. Graudu, kai sunkiu momentu...

Ar gali svaiginanti sportininkės karjera atstoti tokius atrodytų paprastus dalykus kiaip šeima ir vaikai? Kartais populiarumo kaina tampa per didelė, bet tai galima suprasti tik ištikus nelaimei. Graudu, kai sunkiu momentu vienintelis tave palaikantis žmogus - priešas, žurnalistas atėjęs išsiaiškinti smulkmenų sensacijai. Netikėtai tas mergišius ir plevėsa pasirodo garbingu žmogumi, gebančiu laikyti paslaptis. Kartais labai sunku atsisakyti savo svajonių, kurių siekei nuo vaikystės, net jei ant kortos pastatyta gyvybė. Iš kitos pusės išbandymai atveria kelią naujoms galimybėms. Iš tikrųjų romanas ne itin sužavėjo, neradau jame jokios intrigos, viskas buvo aišku nuo pat pirmų sakinių, tačiau kaip lengvas skaitinys žvarbiai dienai visai tinka.

Pakankamai pamokanti knyga, pasakojanti kaip svarbu gali būti nepamiršti savo šaknų. Nei pinigai, nei mokslai negali atstoti žmogui įgimto padorumo ir garbės jausmo. Iš kitos pusės autorius taip pat akivaizdžiai parodo, kaip...

Pakankamai pamokanti knyga, pasakojanti kaip svarbu gali būti nepamiršti savo šaknų. Nei pinigai, nei mokslai negali atstoti žmogui įgimto padorumo ir garbės jausmo. Iš kitos pusės autorius taip pat akivaizdžiai parodo, kaip labai žmonių pužiūris ir santykis gali būti priklausomas nuo turimų turtų bei užimamos padėties. Neturtingas ir nekilmingas jaunuolis svajoja apie džentelmeno gyvenimą ir visai netikėtai jo svajoms tampa lemta išsipildyti. Jam taip staiga praturtėjus atsiranda žmonių, jam pataikaujančių, bandančių įsipiršti į draugus ir jaunas žmogus su dar nesubrendusia asmenybe greit pamiršta ir net pradeda gėdyti žmonių supusių jį vaikystėje. Tik skaudus išgyvenimai priverčia jį peržvelgti savo vartybes ir leidžia įžvelgti tikrus, ištikimus draugus. Knygoje apstu nemirtingų tiesų aktualių ir mūsų šiandieniniame gyvenime, todėl nors iš pradžių nebuvau ja labai sužavėta, bet manau ji tikrai verta būti perskaityta.

Sako, keliauti reiškia gyventi. Ragauti, uosti, pamatyti dar nematytas spalvas, sugerti visus aromatus, kalbėtis, įsijausti į vietinių gyvenimo būdą - tai tartum sukurti kitą gyvenimą šalia savo rutinos.

Kelionių dvasia ir...

Sako, keliauti reiškia gyventi. Ragauti, uosti, pamatyti dar nematytas spalvas, sugerti visus aromatus, kalbėtis, įsijausti į vietinių gyvenimo būdą - tai tartum sukurti kitą gyvenimą šalia savo rutinos.

Kelionių dvasia ir troškimas nesvetimas man. Ir keliauti ir skaityti apie keliones. Dažnai skaitant kitų įspūdžius sunku pajausti tą nuotykį, kurį keliautojas išgyveno. Taip, tai tiesa - aprašyti savo kelionę yra labai sunku, o patirti nuotykiai dažniai lieka tik keliautojo mintyse, o geriausiu atveju - dienoraštyje. Juk visvien niekas neišgyvens jo kartu.

O, bet, tačiau - Martynas Starkus jau trečią kartą savo nuotykius ir pasaulį perkelia į knygos puslapius! Prisimenu kaip jo pirmajį darbą perskaičiau per naktį, antrasis - nebuvo toks patrauklus, o koks bus trečiasis?

"Kartą Pietų Amerikoje" - tai net ne viena, o dvi kelionės po Pietų Amerikos žemyną. Kaip visiems žinoma, šie keliauninkai nesirenka populiariausių turistinių vietų, nebijo lankytis, atrodo, dievo užmirštuose kampeliuose ir pasirenka labai abejotinos kokybės transporto priemones. Ir jiems sekasi. Ne tik pamatyti ir susilieti su ta rutina, bet ir Martynui Starkui perkelti įspūdžius į knygos puslapius.

Knyga - ''lengva'', kupina puikių sąmojų ir visai išmintingų minčių (turbūt gimstančių per ilgas kelionės valandas kelyje). Nori nenori ir pasijunti sėdįs kartu su jais "Snaigėje", važiuojantis mirties keliu ir su baime laukiantis kiekvienos priešprieša važiuojančios mašinos. Kartu su jais nuryji kartų vietinės degtinės gurkšnį ir kalbiesi su šachtininkais. Kartu keiksnoji visus aplinkui, kai Snaigė eilinį kartą neužsiveda. Ir kartu su jais supranti, kad kelionės yra nepamainomas gyvenimo ingridientas.

Nuryji gurkšnį nuotykių ir kuri ateities planus, kad kada nors ir pats leisies į tokį nuotykį.

Drąsiai galiu teigti, kad Gavelis - mano jaunystės dievukas. Toks šitoje knygoje vis dar yra pagrindinis veikėjas Rimas. Pažintis su knyga prasidėjo labai seniai, bet ne popieriniu, o skaitmeniniu formatu, kai viename tinklapyje...

Drąsiai galiu teigti, kad Gavelis - mano jaunystės dievukas. Toks šitoje knygoje vis dar yra pagrindinis veikėjas Rimas. Pažintis su knyga prasidėjo labai seniai, bet ne popieriniu, o skaitmeniniu formatu, kai viename tinklapyje ištraukas iš šios knygos perskaičiau vienu įkvėpimu. Deja, pačios knygos laukiau beveik ketverius metus metus...

Nors į turinį buvo dėta daug vilčių, skaitant pirmąjį šimtą puslapių vis laukiau, laukiau ir laukiau... Ko? Nežinau, kad įtrauktų, nenuviltų, kad pajausčiau kažką tokio, ką jausdavau skaitydama ištraukas. Reikėjo šiek tiek kantrybės, ir pasiekus puslapį su antraštė "Antra dalis" prasidėjo tai ko laukiau - liko tik knyga, tik Rimukas, tik jo klystkeliai ir jo haliucinacijos. Nuo tos vietos viską, kas liko, prarijau per keletą valandų.

Ištrauka:

"-Žinoma,- pratarė Rimas pabrėžtinai ir aiškiai. - Žinoma, aš niekam nereikalingas. Aš negaliu būti reikalingas publikai, kuri kalba ir net mąsto frazėmis, atlietomis iš skysto lietuviško šūdo. Net jeigu šis pastaruoju metu yra spėriai keičiamas prancūzišku ar amerikietišku šūdu. Aš negaliu turėti deramos vietos pasaulyje, kuriam pakanka betikslės sujauktos informacijos iš "Interneto", bet visai nebereikia minčių ar idėjų. Kuriam pakanka skuboto persipisimo diskotekos ar klubo tualete, bet visai nereikia kankinamai lėtos ir todėl stulbinamai meniškos erotikos. Tokiam pasauliui aš tikrai atrodau lavonas. Apsimesti lavonu man yra patogiau ir netgi prasmingiau. Manęs jau nebėra, aš miręs. Norit, tuojau pažirsiu pomirtinėmis plėnimis - iš manęs teliks balkšvų dulkių krūva, Beje, tai pats parankiausias man pavidalas. Jis geriausiai išreiškia mano kūrybinę esmę."

Gaveliui būdinga savęs ieškojimo, klišių neperspaustos asmenybės tema, aktyviai gvildenama "Jauno žmogaus memuaruose". Pagrindinis veikėjas Rimas taip pat - kitoks ir ypatingas, pilnas besidraskančių vidinių gyventojų, būsimų knygų vizijų, prisiminimų apie savo mūzą Norą. Nors tas perdėtas išskirtinumo akcentavimas vietomis erzina, tačiau palieka įspūdį.

Pagrindinė tema - savižudybė - interpretuojama labai plačiai. Tai ir kūryba, ir vienišo vilko kelias neprašant pagalbos nei vieno, nepaisant to, kokioje situacijoje atsidūrei. Yra ir kiti jos būdai. Rimas žino visus, ir kiekvieną rytą liūdi, jog niekas nepasmaugė jo miegančio, tai reiškia, kad lėtai žudytis teks dar ilgus metus...

Kerouac'ą pradėjau skaityti ne nuo to galo. Tiesa, prieš kelerius metus skaičiau jo greičiausiai garsiausią ir žinomiausią romaną Kelyje. Tačiau turiu prisipažinti, kad nepabaigiau. Matyt, dar nebuvo laikas. Big Suras -...

Kerouac'ą pradėjau skaityti ne nuo to galo. Tiesa, prieš kelerius metus skaičiau jo greičiausiai garsiausią ir žinomiausią romaną Kelyje. Tačiau turiu prisipažinti, kad nepabaigiau. Matyt, dar nebuvo laikas. Big Suras - paskutinioji autoriaus knyga.



J.Kerouacą galima vadinti didžiuoju bitnikų kartos šaukliu. Jo knygose atsispindi to meto dvasia, aprašomi nuotykiai, kelionės, nuolatos permirkusios alkoholiu ir kitais svaigalais. Tačiau Big Sure J.Kerouacas visiškai kitoks. Palūžęs, pasimetęs, kankinamas košmariškų vizijų. Žinoma, tai ir toliau lydi alkoholis.



Herojus bando ieškoti savęs atsiskirdamas ir persikeldamas į gamtą, bet netrukus vėl bėga į miestą. Taip ir blaškosi tarp vienatvės trobelėje ir linksmybių su draugais judėdamas beprotybės link.



"Viskas vis tiek išeis į gera - Ir bus taip pat amžina, ir taip pat švytės auksu - Ir nebėra reikalo dar dar ko nors sakyti." (p. 185)

Sausiui artėjant į pabaigą perskaičiau pirmą knygą iš 2013-ųjų Knygų iššūkio sąrašo. Isabel Allende knyga "Eva Luna" ilgai laukė savo eilės, kada bus perskaityta, bet vis atsirasdavo priežasčių jos neskaityti, tad...

Sausiui artėjant į pabaigą perskaičiau pirmą knygą iš 2013-ųjų Knygų iššūkio sąrašo. Isabel Allende knyga "Eva Luna" ilgai laukė savo eilės, kada bus perskaityta, bet vis atsirasdavo priežasčių jos neskaityti, tad 2013-taisiais įtraukiau ją į savo knygų iššūkio sąrašą. Taip jau išėjo, kad būtent ją pirmą ir perskaičiau. Negaliu sakyti, kad knyga man patiko ir negaliu sakyti, kad visai nepatiko. Buvo įdomių vietų, bet jos nepaliko neišdildomo įspūdžio. Nors knygoje gausu įvairių personažų, vis tik tai vieno žmogaus istorija - Evos Lunos. Nuo pat jos pradėjimo iki momento, kai ji surado savo meilę. Šalia šiek tiek apžvelgiant Evos Lunos gyvenime vienu ar kitu momentu buvusius labai spalvingus žmones - nuo keistuolio profesoriaus iki moters, gimusios vyro kūne, bet visada troškusios gimti moterimi. Tiesa, paraleliai pasakojama ir didžiosios jos meilės gyvenimo istorija, taipogi nuo pat vaikystės iki susitikimo su Eva. Kaip ir sakiau, knyga nebuvo iš tų, kurios man labai patiktų, bet pradėjus skaityti, tapo įdomu, kaip gi susiklostys Evos Lunos gyvenimo istorija, tad skaityti nebuvo sunku.

Tai rpmanas apie tikrą meilę. Gregoris Bridžertonas visą gyvenimą laukė, kol į jo širdį pasibels šilčiausi jausmai. Sutikęs nuostabiąją Hermioną, vyras pajunta, kad tai - ta vienintelė, jam skirtoji moteris. Vėliau...

Tai rpmanas apie tikrą meilę. Gregoris Bridžertonas visą gyvenimą laukė, kol į jo širdį pasibels šilčiausi jausmai. Sutikęs nuostabiąją Hermioną, vyras pajunta, kad tai - ta vienintelė, jam skirtoji moteris. Vėliau paaiškėja, kad ji įsimylėjusi kitą Mergina nekreipia dėmesio į Gregorį, o šis netikėtai įsimyli Hermionos draugę Liusindą . Atrodo, viskas stoja į savo vėžes, tačiau... Liusė nėra laisva , netrukus ji išteka už kito ! Gregoris privalo sutrukdyti vestuves , ir tai jis žada padaryti bet kokia kaina .

2013 m. knygų iššūkį pradėjau pačiu tikriausiu iššūkiu - 671 puslapio storio "Prisukamo paukščio kronikomis". Nors Murakami jas prisuka kankinančiai lėtai, knygos veiksmas visąlaik yra įtemptas lyg bet kada iššauti...

2013 m. knygų iššūkį pradėjau pačiu tikriausiu iššūkiu - 671 puslapio storio "Prisukamo paukščio kronikomis". Nors Murakami jas prisuka kankinančiai lėtai, knygos veiksmas visąlaik yra įtemptas lyg bet kada iššauti galinti spyruoklė. O ji ir iššauna - pačiu netikėčiausiu momentu ir pačiomis netikėčiausiomis formomis.

Knygoje realybė praranda savo nusistovėjusį apibrėžimą: joje ji yra labai susisluoksniavusi ir vargiai telpanti į bet kokius rėmus. Iš pirmo žvilgsnio galima atskirti, kur yra tikrovė, kur sapnas, o kur - fantazija, tačiau Murakami šias ribas meistriškai nutrina ir supina pasakojimą, nepaisantį jokių išankstinių nuostatų apie laiką ir erdvę. Vienas po kito knygoje atsirandantys veikėjai iš pažiūros niekuo viena su kita nesusijusiomis savo gyvenimo istorijomis pildo "Prisukamo paukščio kronikas", kuriose pamažu ryškėja sąsajos ir ryšiai. Ši knyga - tai "<...> erdvinė dėlionė, kurioje faktas gali ir nebūti tiesa, o tiesa gali būti ir neparemta faktais". Žaisdamas skaitytojo realybės suvokimu ir vis maišydamas šios dėlionės dalis, rašytojas priverčia atsidurti pasimetusio pagrindinio herojaus, kuris lygiai taip pat bando ją sudėlioti, kailyje.

Vaizdingų Murakami aprašymų dėka sužadinami visi sensoriniai pojūčiai: nesunku pajusti stemple tekantį viskio "Cutty Sark" gurkšnį, girdėti klasikinės muzikos skambesį, matyti nudilusį mėnulio linkį, užuosti svaigų kvepalų kvapą, liesti švelnų katino kailį. Visgi pagrindinis herojus nuo visų šių pojūčių atsiriboja. Duris į kitą realybės plotmę jis atveria pasitelkęs sensorinę deprivaciją (sensory deprivation), užsibarikaduodamas tuščiame šulinyje nuo bet kokių aplinkinių dirgiklių. Tik atkirsdamas save nuo Pasaulio bei jo laiko tėkmės, jis gali pasiekti transcendentinę erdvę, kurioje ieškoma atsakymų. Kelionės skirtingais realybės lygiais herojaus veide palieka ir fizinę žymę - apgamą, kuris pasižymi ypatingomis, metafizinėmis galiomis. Tokiomis galiomis apdovanotų veikėjų knygoje netrūksta. Netrūksta joje ir moterų bei moteriškumo, kurio vilionėms pagrindinis herojus lengvai pasiduoda. Knygoje taip pat be gailesčio mosuojama giltinės dalgiu, o mirties paveikumas sustiprinamas brutaliai detaliomis scenomis, kurios priverčia lėčiau plakti širdį ir palieka burnoje šleikštų kraujo skonį. Dar ir dabar mane persekioja ryškus vaizdas, kaip itin aštriu, tam pritaikytu peiliu Mongolijos tyruose gyvam žmogui diriama oda.

Sustyguotas Haruki Murakami "Prisukamo paukščio kronikų" chaosas įtraukia ir nepaleidžia, nors nemeluosiu, jog kai kurie veikėjai ir jų gyvenimo linijos mane labiau erzino, nei intrigavo. Buvo momentų, kurie atrodė bereikalingai ištęsti, tačiau juos įveikus, rašytojas visuomet apdovanoja dar viena dėlionės dalimi. Ir nors užvertus knygą tobulas vaizdas man nesusidėliojo, tačiau jo kontūrai yra, o tai, mano manymu, ir yra svarbiausia dėliojimo proceso dalis.

"-Ema, gyvenime yra kai kas baisiau už vampyrus, - jis paėmė mano ranką ir priglaudė prie lūpų. - Aš tau viską papasakosiu, tik ne dabar. Noriu, kad manim tikėtum, kad visada manim pasitikėtum, bet kokiu atveju."

Taip taip,...

"-Ema, gyvenime yra kai kas baisiau už vampyrus, - jis paėmė mano ranką ir priglaudė prie lūpų. - Aš tau viską papasakosiu, tik ne dabar. Noriu, kad manim tikėtum, kad visada manim pasitikėtum, bet kokiu atveju."

Taip taip, pagalvojau, vis dar nesiliauja mistinių būtybių egzistencija naujoje paauglių ir vaikų literatūroje... Parašė S. Meyer vampyro ir mirtingosios meilės istoriją, o apie pasekmes nepagalvojo. Argi dar mažai po "Saulėlydžio" pasirodė kitų vampyrų, vilkolakių, puolusių angelų ir t.t.? Kai jau pradėjo lįst visokio plauko būtybės iš kiekvienos pakampės, tai neaplenkė ir lietuviškų ežerų bei salelių. Na ką gi, yra kaip yra.

Knygoje labai pasigedau tikro gyvenimo, tikroviškų žmonių tarpusavio santykių, apie kuriuos autorė, matyt, nepagalvojo. Kaip ir "Saulėlydžio" sagoje, čia aprašoma šeima: visi be proto gražūs, patrauklūs, turtingi, protingi ir dar apdovanoti nežemiškomis galiomis. Į šią šeimą Ema atvyksta dirbti aukle, prižiūrėti gražuolio našlio auginamą trejų metų sūnelį. Mergina priimama į darbą ir tą pačią akimirką iškeliauja į sodybą, kurioje toliau klostosi knygos siužetas.

Retkarčiais erzindavo tam tikri epizodai, nes nemačiau juose logikos, pasirodė banalūs. Pavyzdžiui, atvyko mergina dirbti aukle, o su vaiku (kuris, beje, iš karto ją priėmė kaip mamą), vis nepabūna. Jei jau vyras ieškojo žmogaus, galėsiančio prižiūrėti jo sūnų, tai kurių galų vaiką palieka draugams, virėjai, sodybos prižiūrėtojui, ar dar kažkam, tik ne panelei, kuri juo turėtų rūpintis? Kam tada išvis ją laikyti savo namuose? Kitas gan banalus dalykas - meilės trikampiai ir keturkampiai. Nespėjo Ema kojos įkelti į užmiesčio sodybą, o jau ir šeimininkas, ir jo pusbrolis pametė dėl merginos galvas. Tai atsitiko praktiškai tą pačią dieną. Meilė iš pirmo žvilgsnio? Galbūt. Bet kad visiems taip... Neįtikėtina.

Na, ir aišku, nuo realybės labai nutolstama, kai paaiškėja, jog Ema gali būti undinė, o jos mylimasis milijonierius - vandenis. Va čia tai jau ir juokas suėmė, juolab, kad knygoje rašoma: "yra kai kas baisiau už vampyrus", tai suprask - vandenis. O kuo jis baisesnis, taip ir liko neaišku. Vienintelė vandenio galia - priversti merginas kraustytis dėl jo iš proto ir plėštis nuo savęs drabužius. Nelabai gąsdina. Dar linksmiau pasidarė, kai horizonte pasirodė lyg ir vandenių mafija. Čia, matyt, turėjo būti kažkas panašaus į "Saulėlydžio" Volturius, tik šie jau ne teisybės ieškotojai ir tvarkdariai, o absoliutūs blogiukai. Žinoma, gerieji vis tiek laimi kovą prieš bloguosius ir knyga jau galėtų pasibaigti laimingai, bet netikėtai pabėga šitaip meilę prisiekinėjęs ir visada pasitikėti prašęs Emos mylimasis. Tęsinys - kitoje knygoje, taigi, žiūrėsim, kaip mūsų herojė toliau tvarkysis su dviem vaikais ir savo mylimaisiais.

Pabaigai vertėtų ir kokį gražų žodelį tarti. Labai patiko, kad veiksmas vyksta Lietuvoje, prie mūsų ežerų, jūros ar šiaip gamtoje. Dažnai pamirštame, kokia nuostabi aplinka mus supa, o su pagrindine knygos veikėja Ema galėjau džiaugtis kaitria saulute net ir sausio mėnesį. Romanas sušildė prisiminimais apie vasarą. Neblogai išvystyta detektyvinė siužeto linija, veiksmas, tiesos paieškos, paslapčių aiškinimasis, dabarties persipynimas su legendomis, ir viskas čia, po mūsų langais, atrodo, ranka pasiekiama. Taigi, abi svarstyklių pusės kiek išsilygina, ir pasakyti, kad knyga labai bloga, negaliu. Manau, nuomonė galutinai susiformuos po antrosios knygos dalies "Emos jūra".