Prieš įsigydama šią knygą ir įtraukdama į iššūkio sąrašą, interneto platybėse peržvelgiau komentarus. Radau visokių - ir giriančių už nepaparastą vienatvės jausmo atskleidimą, įdomiai perteiktus žmonių...

Prieš įsigydama šią knygą ir įtraukdama į iššūkio sąrašą, interneto platybėse peržvelgiau komentarus. Radau visokių - ir giriančių už nepaparastą vienatvės jausmo atskleidimą, įdomiai perteiktus žmonių pasaulius, jų mąstymą, ir peikiančių (netgi pykstančių!) už pagrindinių veikėjų silpnybes, jų prisitaikymą prie gyvenimo ir vangių pastangų kažką pakeisti.

Tai dviejų atskirų žmonių istorija. Taip, nuo mokyklos laikų jie pažįstami, vienas kitam artimiausi, tačiau visgi atskiri žmonės, kurie tik tam tikrais gyvenimo momentais susiduria, bet tam tikrų kliūčių (jų pačių išgalvotų, jaučiamų) pagalba taip ir netampa kažkuo panašesniu į bendrą vienetą.

Vienatvė slegianti, todėl kartais pagrindiniam veikėjui vis šmėsteli noras jos atsikratyti - "Akimirką Matijai toptelėjo, kad būtų gerai, jeigu bent kas nors lauktų ir jo. Norėjo su kuo nors pasidalinti savo kūno svoriu, tarsi jo galvos turinys staiga būtų pasidaręs per sunkus kojoms". Ne veltui pats veikėjas pavadina savo gyvenimą keliu, kuriuo jis eina "užmerkęs akis ir užkimšęs ausis", nenorėdamas (bijodamas) ištrūkti iš savo pasaulio ir gyventi gyvenimą. O kai visgi trumpam ištrunka, pasidaro baisu ir jis nori grįžti "į savo butą, savo patogią nebūtį".

Iš tikrųjų suprantu, kaip kai kurie skaitytojai galėjo pasipyktinti pagrindinių veikėjų charakteriu, jų noru pasislėpti ir nieko nekeisti. Tačiau pastangos visgi yra, labai mažytės, neryžtingos, kitiems galinčios pasirodyti nereikšmingos. Šioje vietoje norėtųsi nusistebėti, kaip subtiliai autorius moka tai pavaizduoti - bijodamas padaryti pirmą žingsnį santykyje su moterimi, pagrindinis veikėjas, sėdėdamas mašinoje "padėjo delną ant sėdynės vidurio, tarsi mesteldamas virvės galą į jūrą". Daugybė tokių smulkmenėlių sudaro bendrą vaizdą, gyvenimą žmonių, kurie per daug galvoja, kaip pasielgti, per daug bijo, ir neleidžia sau tiesiog mėgautis akimirkomis. Jie paskęsta savo mintyse, savyje ir taip patys užkerta kelią savo laimei. Jų pastangų visgi yra per mažai, bet jie paprasčiausiai nesugeba kitaip.

Galiausiai kūrinyje yra sprendžiama, ar bus įveiktos veikėjus skiriančios "dvi plytų eilės, keli centimetrai tinko ir devyneri metai tylos", ar Matijai užteks drąsos "atsidurti spąstuose, paskęsti ir amžinai pasiklysti"?

Man ši knyga patiko. Ji leidžia pakankamai tiksliai suprasti, įsivaizduoti, kaip jaučiasi veikėjai, dvelkia begaliniu liūdesniu, kartais slegia kaip ir pati veikėjų vienatvė. Kita vertus, atrodo, tai gera pamoka kiekvienam. Nežinau, autorius to norėjo, ar aš tiesiog interpretuoju knygą pagal dabartinę savo būsena, bet ši knyga man - paskatinimas gyvenime būti aktyvesniai, mažiau dvejoti ir galvoti, daugiau jausti, bandyti, klysti, bet neužkirsti kelio galimybei kiekvieną dieną patirtį laimę.

Tokios knygos dar seniai nepamiršiu, tos ironijos, tų mirties vaizdinių, klipatų, bado...

Sunku buvo skaityti šią knygą pavalgius, juk ten buvo nepriteklius, o aš ką tik buvau suvalgius jautienos troškinį. Pagailo man jų,...

Tokios knygos dar seniai nepamiršiu, tos ironijos, tų mirties vaizdinių, klipatų, bado...

Sunku buvo skaityti šią knygą pavalgius, juk ten buvo nepriteklius, o aš ką tik buvau suvalgius jautienos troškinį. Pagailo man jų, tik ką jau bepadarysi, kas buvo-nebepakeisi... Tik gaila, kad kentėt turėjo tie, kurie to nebuvo nusipelnę.

Ta ironija labai kreipdavo Stutthofo vaizdą ir nesuprata tik vieno-kam Sruoga taip viską vaizdavo?!?! Gal jam pačiam buvo lengviau apie tuos metus kalbėt su šypsniu?

T prakeikta lagerio prievarta taip gąsdino, jog naktį gražių sapnų sapnuot neidavo. Teko pagalvoti, ar jiem, lagerio "svečiam" buvo taip smagu ten gulėt. Suvokiau, kad tai baisiausia, ką žmonės galėjo sukurti.

Jei galvojate, ar skaityti šią knygą, ar ne, atsakau-būtinai skaitykite ją, nes tik taip suvoksite baisiausius žmonių nusikaltimus atlikinėtus nekaltiem žmonėm

Knygoje aptariami pagrindiniai logoterapijos ir egzistencinės analizės principai. Per klinikinius pavyzdžius puikiai atskleidžiamas logoterapijos metodų pritaikymas įvairiose situacijoje ir jų veiksmingumas. Gana paprastai ir...

Knygoje aptariami pagrindiniai logoterapijos ir egzistencinės analizės principai. Per klinikinius pavyzdžius puikiai atskleidžiamas logoterapijos metodų pritaikymas įvairiose situacijoje ir jų veiksmingumas. Gana paprastai ir glaustai aprašoma, kaip suprantama atskirų psichinių sutrikimų kilmė žvelgiant iš egzistencinės perspektyvos, bei palyginama su biologinės ir psichodinaminės krypčių teorijomis. Toks požiūrio į negalavimus kampas vertas dėmesio, nes atskleidžia, kokia didele dalimi žmogus sąmoningai pasirenka ir kontroliuoja savo ligos eigą.

Džiaugiuosi perskaičiusi šią knygą, visgi, besiruošiantiems jos imtis, verta pašonei turėti internetą, nes jeigu nesate psichoterapeutas ar medikas, tikrai susidursite su ne visai aiškiais terminais, kuriuos verta suprasti. Taip pat žinios apie vienų ar kitų psichinių sutrikimų dinamiką, taip pat prasvers siekiant tiksliau įsivaizduoti, kaip logoterapijos metodai padeda tuos sutrikimus įveikti. Rekomenduoju dirbantiems sveikatos sitemoje, ar tiesiog su žmonėmis, bei ieškantiems peno savo apmąstymams apie prasmę gyvenime.

1. Maitintis. 2. Ilsėtis. 3. Protarpiais bastytis. 4. Saugoti ištikimybę. 5. Mylėti vaikus. 6. Dūkti mėnesienoje. 7. Laikyti ausis pastačius. 8. Rūpintis kaulais. 9. Mylėtis. 10. Dažnai staugti. Tai dešimt vilkų gyvenimo...

1. Maitintis. 2. Ilsėtis. 3. Protarpiais bastytis. 4. Saugoti ištikimybę. 5. Mylėti vaikus. 6. Dūkti mėnesienoje. 7. Laikyti ausis pastačius. 8. Rūpintis kaulais. 9. Mylėtis. 10. Dažnai staugti. Tai dešimt vilkų gyvenimo taisyklių. Jei nori harmoningo gyvenimo - vadovaukis jomis.

"Bėgančios su vilkais" - kūrinys apie moterį. Apie moterį kaip kūrinį. Moters pasaulį galime išvysti per pasakų prizmę. Niekada nemaniau, kad pasakoje glūdi tiek daug reikšmių ir simbolių. Niekada nemaniau, kad kiekviena moteris yra arba gali būti Laukinė Moteris.

Knyga reikalaujanti laiko ir susikaupimo. Knyga, kuri įkvepia ir pažadina užmirštus talentus. Skaitydama ją vėl pradėjau tapyti. Tai įdomus, turtingas, žavintis, įtraukiantis, pozityvus ir motyvuojantis kūrinys.

Tai buvo mano pirmoji pažintis su R. Granausko kūryba. Ji nenuvylė. Su didžiausiu malonumu skaičiau noveles parašytas gražia išraiškinga kalba. Lengvi, bet kartu ir kupini giliausios prasmės sakiniai atskleidžia autoriaus...

Tai buvo mano pirmoji pažintis su R. Granausko kūryba. Ji nenuvylė. Su didžiausiu malonumu skaičiau noveles parašytas gražia išraiškinga kalba. Lengvi, bet kartu ir kupini giliausios prasmės sakiniai atskleidžia autoriaus talentą rasti tinkamiausius žodžius nusakyti visą to laikmečio gyvenimo savotiškumą. Lengvu jumoru prisotinti pasakojimai, patraukia skaitytoją. Tik paskutinioji novelė "Trys vienatvės" kitokia. Čia jau bėgantis laikas atneša šaltuką į širdis. Susimąstai...

Knyga rado vietą mano pamėgtų knygų sąraše.

Vienareikšmiškai - puiki.! Lengva, ir ne per saldi, kas gan retokai pasitaiko skaitant šiuolaikinius meilės romanus. Verčia šiek tiek pasukti galvą bei palieka vietos vaizduotei.

Žodyno principu sukurtas romanas - tai meilės...

Vienareikšmiškai - puiki.! Lengva, ir ne per saldi, kas gan retokai pasitaiko skaitant šiuolaikinius meilės romanus. Verčia šiek tiek pasukti galvą bei palieka vietos vaizduotei.

Žodyno principu sukurtas romanas - tai meilės istorija tarsi mažų skiautelių suklijuota abėcėlės, o ne chronologine, tvarka. Iš pradžių tai šiek tiek glumina, vėliau, kaip dėlionėje, rankioji visas dalis, bandai atkurti visą veiksmą savo galvoje, įstatyti trūkstamas detales. Kaip ir visoms dėlionėms, gyvuojančioms ilgesnį laiką, žinoma, trūksta dalių. Tačiau baigus romaną tai tikrai netrukdo.

Net vertimas, tikrai nebūdamas 'superinis', susiskaitė be proto skaniai, o kadangi teko pačiupinėti ir originalą, likau tiesiog sužavėta šiuo autoriaus darbu.

Įdomiausia laukiant vertimo buvo, kaip bus perteiktas pats žodyno principas - nes verčiant pamatinius žodžius visiškai pakistų chronologinė tvarka. Kompromisas gana neblogas, tačiau (!) mintyse sukosi ir geresnių variantų.

Anyway, dedu į mėgstamas ir rekomenduoju perskaityti. Daug laiko neužims, bet mažomis smulkmenomis ir gan netikėtais sprendimais bei specifiniu (kartais net nelabai meiliu) žodynu paskaninsite dieną.

Šią dieną ganėtinai įdomiai praleidau su garsiųjų rašytojų Charlotte ir Emily Bronte jaunėlės sesers Anne knyga, kuri tapo ir pirmuoju iš šių metų iššūkio perskaitytu kūriniu.

Agnesė Grėj- švelni, kantri ir...

Šią dieną ganėtinai įdomiai praleidau su garsiųjų rašytojų Charlotte ir Emily Bronte jaunėlės sesers Anne knyga, kuri tapo ir pirmuoju iš šių metų iššūkio perskaitytu kūriniu.

Agnesė Grėj- švelni, kantri ir pasiaukojanti mergina, gyvenanti kukliai gyvenančioje šeimoje. Trokšdama įgyti daugiau savarankiškumo ir pagelbėti tėvams finansiškai, Agnesė pradeda dirbti guvernante. Šis darbas, kaip netrukus ji pastebės, ne toks ir lengvas, ypač, kai vaikai- be galo išlepinti, o tėvai- amžinai vaikų pusėje. Ir, nors romanas pirmą kartą pasirodė 1847-aisiais, galima nesunkiai pastebėti, kad problemos išlikusios tos pačios iki pat šių dienų. Argi ir dabar tėvai negina savo vaikų, kad ir ką jie būtų padarę, o jei dar kokia auklė neapsikentusi lengvai pliaukšteli per užpakalį ar ranką, tai ji iš karto išvaroma iš darbo, nors patys tėvai ir nevengia pakelti rankos prieš išdykaujantį vaiką. Agnesė greitai susipažįsta su taisyklėmis ir stengiasi jų laikytis, kad ir kaip sudėtinga būtų. Pirmoji pusė knygos ir yra skirta būtent pagr. veikėjos nuotykiams auklėjant turtingųjų vaikus. Todėl laukiantieji meilės istorijos nuo pat pradžių turėtų nusivilti, kadangi meilė į Agnesės širdį pasibeldžia tik antroje kūrinio pusėje, bet net ir tuomet man pasirodė, kad toji meilės istorija tėra antraplanė, kadangi daugiausiai sukoncentruotas dėmesys į kitus veikėjus ir jų istorijas: ypač paneles Mari, kurių guvernantė yra Agnesė, bei jos tėvus. Tik pačioje pabaigoje pagaliau visas dėmesys skiriamas būtent meilei. Ir galvoju, kad tai, jog viskas nebuvo sukoncentruota tik į meilę, man patiko. Romanas skaitėsi iš tiesų visiškai lengvai ir buvo pakankamai įdomu, kad nesinorėtų jo mesti į šalį, siužetas bei personažai kėlė gan skirtingus jausmus: tikrai negalėčiau ilgai tverti su tokiais siaubingais vaikais, tad taip ir norėjosi, kad Agnesė kurį nors vaiką gerai papurtytų ir išeitų iš darbo aukštyn pakelta galva. Todėl visiškas nuolaidumas, tokios mintys, kad būsiu kantri ir vieną dieną tie vaikai pasikeis kartais tikrai atsibosdavo, apskritai, pagr. veikėjos charakteris man ne itin patiko. Knygoje parodoma turtingųjų tuštybė, žemesniųjų menkinimas, grožio idealizavimas, pateikiama nemažai Agnesės pamąstymų įvairiomis temomis, kuriuos skaityti buvo įdomu. Na, kalbant apie pabaigą, tai banalesnės sugalvoti tikriausiai net nebūtų galima, bet kadangi kažko tokio ir tikėjausi, teliko tik akis pavartyti ir užversti paskutinį puslapį.

Tačiau pripažinsiu, kad iš skaitytų atsiliepimų tikėjausi prastesnės knygos, todėl buvau tikrai maloniai nustebinta. Gal, jei būčiau kitos nuotaikos, ir būtų užkliuvęs ramus, su mažai įvykių, sentimentalokas pasakojimas, bet juk niekada nežinome, kas būtų, jei... Man patiko ir tikrai rekomenduočiau.

"Svarbiausi dalykai gyvenime niekada nebūna atsiktiniai. Tačiau net to, kas mums lemta, kartais tenka truputį palaukti, netgi šiek tiek stumtelėti". Tikriausiai prie geriausių perskaitytų knygų prisidėjo ir ši. Skaitant šią...

"Svarbiausi dalykai gyvenime niekada nebūna atsiktiniai. Tačiau net to, kas mums lemta, kartais tenka truputį palaukti, netgi šiek tiek stumtelėti". Tikriausiai prie geriausių perskaitytų knygų prisidėjo ir ši. Skaitant šią knygą galim pabuvoti visur, pradedant Montana ir baigiant Uganda. Šioje knygoje susipina trijų žmonių gyvenimai - Džulijos, Edo ir Konerio. Iš tiesų pirmą kartą skaitau šio rašytojo knygą, bet kaip sakoma pirmas kartas buvo pavykęs :D Labai patiko. Asmeniškai mane knyga prikaustė nuo pat pirmo puslapio ir norėjosi skaityti toliau ir toliau, bet ateidavo naktis... Šiek tiek apie knygos turinį: Niujorkietei Džulijai net nekyla mintys, kad vasaros darbas su problematiškai paaugliais laukinėje Montanos gamtoje visam gyvenimui pakeis jos gyvenimą. Ji yra labai laiminga su savo mylimuoju-muzikantu Edu, per atostogas gesinančiu gaisrus Montanos kalnų miškuose, ir tikisi kartu leisti romantiškus savaitgalius didingos gamtos prieglobstyje. Tačiau visai netikėtai Džulija pajunta trauką geriausiam Edo draugui, taip pat ugniagesiui Koneriui- Montanos kaubojui, talentingam fotografui. Kai turėsit laisvą minutėlę prigriebkit šią knygą ir paskaitykit-tikrai nepasigailėsit!! "Gyvenimas- ne tai, kas tau nutinka, o tai, kaip tu susidoroji su tais dalykais".

Malonu su Jumis susipažinti, p. Murakami. Taip, tik paėmusi Norvegų girią į rankas,
susipažinau su garsiuoju japonų rašytoju. Ir įspūdis yra neapsakomas. Įtraukusi nuo
pat pirmojo sakinio, knyga nepaleido manęs iki pat tos...

Malonu su Jumis susipažinti, p. Murakami. Taip, tik paėmusi Norvegų girią į rankas,
susipažinau su garsiuoju japonų rašytoju. Ir įspūdis yra neapsakomas. Įtraukusi nuo
pat pirmojo sakinio, knyga nepaleido manęs iki pat tos akimirkos, kai kartu su Vatanabe
atsidūriau tuštumos centre...Nei romano herojus, nei aš nesitikėjom tokios pabaigos, kokią
sukūrė autorius, bet tai tik prideda dar didesnio žavesio.
Vatanabe yra Tokijuje studijuojantis jaunuolis, kurio gyvenime, iš pirmo žvilgsnio, lyg nieko
labai smarkiai ir nevyksta. Jis lanko paskaitas, dirba plokštelių parduotuvėje, sekmadieniais
skalbia rūbus. Tačiau tik iš tokių detalių nebūtų gimęs romanas, atnešęs milijoninę šlovę
H. Murakami. Vatanabės gyvenime susipynė viskas - meilė, draugystė, pasileidimas, drovumas,
pasitikėjimas, beprotybė, atvirumas, žaidimas, vienatvė, gyvenimas ir mirtis. Atrodo, kad čia yra visko
nuo studentų maišto universitete iki Euripido analizės.
Dabar klausydama The Beatles Norwegian Wood negaliu nieko kito kaip tik Vatanabės sėdinčio
knygyno antrame aukšte ar klausančio gitaros skambesio sanatorijoje, o ir pati daina skamba
taip lyg būtų atliekama šio romano herojaus.
Tai knyga apie viską. Ji privertė nusišypsoti, susimąstyti ir pratęsti pažintį su Murakami paėmus
kitą jo knygą. Tai knyga apie mus visus - normaliai nenormalius ar nenormaliai normalius.

Paėmusi šią knygą į rankas tiesiog nudžiugau - pagaliau po visų banalių knygelių tikra atgaiva sielai. Skaičiau ir skaičiau kai kuriuos sakinius ar pastraipas net po keletą kartų ir vis gerėjausi rašytojos talentu. Stora,...

Paėmusi šią knygą į rankas tiesiog nudžiugau - pagaliau po visų banalių knygelių tikra atgaiva sielai. Skaičiau ir skaičiau kai kuriuos sakinius ar pastraipas net po keletą kartų ir vis gerėjausi rašytojos talentu. Stora, iš pradžių savo apimtimi net gąsdinusi (beveik 650 psl.) knyga buvo perskaityta su malonumu ir pasirodė verta kiekvieno savo puslapio.

Labai patiko autorės aprašyta gamta ir veikėjų paveikslai: viskas taip tikroviška, kad ne tik panorau pati apsilankyti Australijoje, bet ir naktimis sapnuodavau veikėjus! Kitaip tariant, ne tik perskaičiau, bet ir gyvenau šia knyga.

Siužetas taip pat neeilinis, bet norom nenorom pradedi lyginti su lietuviškąja kunigo meilės istorija, o taip pat priminė ir anksčiau skaitytą "Maorės prakeiksmą". Pastaroji panaši tuo, kad veiksmas vyksta N. Zelandijoje ir gretimuose kraštuose, kad pasakojama kelių giminės kartų istorija, meilė ir su ja susijusios kančios, brangių žmonių praradimas ir jį lydintis skausmas. Kaip bebūtų, ši knyga patiko daug labiau, meninis lygis kur kas aukštesnis.

Ne tik aš, bet ir nemažai kitų žmonių ilgisi tokios senesnės, geros literatūros, kuri ir lavina skaitytoją, ir teikia moralinio pasitenkinimo, ir pati yra meno kūrinys. Tikrai skaityčiau dar kartą ir kitam rekomenduočiau.