Visų pirma prisipažinsiu, kad nesu tos kartos, kurią dar galima priskirti prie KGB vaikų. Tiesa, apie pačią instituciją ir susidūrimus su ja iš tėvų ir jų aplinkos teko girdėti daug ir visko. Taip pat ir 1996-ieji man...

Visų pirma prisipažinsiu, kad nesu tos kartos, kurią dar galima priskirti prie KGB vaikų. Tiesa, apie pačią instituciją ir susidūrimus su ja iš tėvų ir jų aplinkos teko girdėti daug ir visko. Taip pat ir 1996-ieji man labiau siejasi su dinozaurais, "Hobitu" ir ginčais iš serijos "mano futbolo kamuolys ne balionas, asile tu!". Tad tie pirmieji nepriklausomybės metai buvo labiau kontekstas nei rimta gyvenimo dalis. Nerūpėjo, kokios gaujos su kokiomis kovoja, kiek pas mus korupcijos ir panašūs klausimai. Politiniai, tiesa, kiek domino, vis tik rinkimai ir tada atrodė kažkas, į ką verta atkreipti dėmesį. Panašiai, kaip futbolo varžybos. O dar ir laimėjo sava komanda, tai visai gerai. Ir taip politizuoti pastebėjimai vis prasiverždavo. Dar tik po 1990-1991 m. taip įsikalė į galvą, kad ir "Jesus Christ Superstar" žiūrėdamas, sakiau, kad ne romėnai čia su violetinėm wife-beater maikėm, o sovietų desantininkai, akivaizdu, kaip ant delno. Tai tiek to asmeninio konteksto, o dabar apie pačią knygą. A, dar galiu pridurti, kad nepamenu, kada paskutinį kartą skaičiau lietuvišką romaną. O dar su daug greito veiksmo, tai smalsumas buvo išties baisiausiai didelis.
Kas pirmiausia krenta į akis paėmus knygą? Žinoma, viršelis. Girdėjau, kam jis nepatiko, bet bent man tai pasirodė labai gerai atskleidžiantis tą laikotarpį (aha, šalia kamuolio spardymo pamenu "videkus" su visom juostom gan gerai, nors patys tokio aparato ir neturėjom). Ir šiek tiek paslaptingumo duoda - kas čia tam įraše dabar bus. Nors, turiu prisipažinti (mini-SPOILER), laukiau, kad ir knygoj kur kokia vaizdajuostė reikšmingai, ne probrėkšmiais, iššoks. Nors ir nesu didelis iliustracijų mėgėjas tokio tipo knygose (pasakose ar pre-Tolkien fantasyžanro kūriniuose tai jos būtinos), o iš anksto užmetus akį į tai, kaip jos atrodys, didelių lūkesčių neturėjau. Bet, vertinant visumą, tai turiu pripažinti, kad jos ne tik netrukdė, bet ir papildė bei tiksliai atspindėjo šiaip jau niūroką kūrinio atmosferą. Ne veltui veiksmas vyksta vėlyvą rudenį. Tad už apipavidalinimą didelis pliusas.
Turiu pasakyti, kad nepaisant didelės pateiktų ištraukų gausos, jų neskaičiau ir laukiau kol jau gausiu pilną, galutinį ir nedalomą produktą. Ir gerai, nes po to nereikia pravertinėti lapų, mat "čia jau skaičiau", ar kurtis išankstinių teorijų apie tai, kas, kodėl ir kaip iš tikrųjų pasakojime vyksta. O visko vyksta daug ir greitai. Vos nutiko A (idant malonumo nesugadinčiau, siužeto detalių neatskleidinėsiu), nespėji gerai apmąstyti, o jau darosi B ir t.t. Pasakyti galima tik tiek, kad ne veltui Justinas seniai žinomas kaip fantastikos mylėtojas, tad laukia ir šiek tiek mistinių-fantastinių elementų. Skaitydamas troleibuse gali ir savo stotelę praleisti (taip beveik nutiko). O jei nutarėte dar kokius dvidešimt puslapių perskaityti prieš miegą, tai nenustebkite, jei galiausiai užsnausite tik baigę visą knygą (taip tikrai nutiko). Laukia ir nemažai netikėtumų. Galbūt net pagalvosite, "cha, taip ir galvojau!", vien tam, kad suprastumėte, jog vis tiek galvojote neteisingai ir viskas ne taip, kaip atrodė.
Didelę knygos dalį sudaro dialogai ir veikėjų autorefleksija (parašyta pirmuoju asmeniu, o skyriai pakaitomis paskirti tai vienam, tai kitam veikėjui). Kadangi pokalbius autoriui rašyti sekasi gerai (ir tikrai geriau nei, tarkim, H.P. Lovecraftui), toks pasakojimo būdas nei kiek netrukdo ir tuo pačiu padeda susidaryti ryškesnę nuomonę apie veikėjus. Kaip ir dviejų iš jų pamąstymai ir mintys. Charakterių panašumai ir skirtumai, skirtingas požiūris į tai, kas vyksta, galų gale skirtinga turima informacija daug prisideda prie intrigos kūrimo. Tad apibendrinimui: daug greito veiksmo, intriga, netikėtumai ir ta Lietuva, kurią mačiau devynmečio akimis. Tiksliau Lietuva, kurios mano devynmečio akys nelabai matė ir nelabai suprato. Ačiū autoriui, tikiuosi, ne paskutinis jo romanas. Tiems, kas dvejoja ar neplanuoja skaityti patariu daug galvos nesukti ir knygą įsigyti.

"Kas protu negali aprėpti trijų tūkstančių metų, gyvena tik šia diena". J.V. Gėtė

Vedama šios žymaus filosofo minties, naujų metų pradžioje į rankas paėmiau pirmąjį savo iššūkį - Jostein Gaarder...

"Kas protu negali aprėpti trijų tūkstančių metų, gyvena tik šia diena". J.V. Gėtė

Vedama šios žymaus filosofo minties, naujų metų pradžioje į rankas paėmiau pirmąjį savo iššūkį - Jostein Gaarder "Sofijos pasaulis". Tai buvo tikras iššūkis tiek apimties, tiek turinio prasme, nes su filosofija nesame artimos "draugės". Neslėpsiu, kad šią knygą buvau pradėjusi skaityti keletą kartų, tačiau vis mesdavau... Šį kartą viskas buvo paprasčiau, galbūt tam tikroms knygoms reikia "užaugti" ar tiesiog ateina tinkamas laikas.

Taigi trumpai apie ką ši knyga. Jau knygos viršelio užrašas išduoda apie knygos turinį - tai romanas apie filosofijos istoriją. Penkiolikametė mergaitė kartu su paslaptingu filosofu keliauja per filosofijos istoriją, susipažįsta su žymiausiais filosofais ir jų pasiekimais. Kad tai nebūtų "sausa" ir galbūt šiek tiek nuobodoka filosofija, knygos autorius labai sumaniai viską pateikė sukurdamas personažus ir pasakodamas jų istoriją, nepalikdamas nuošalyje pagrindinės kūrinio esmės - filosofijos.

Kas knygoje patiko? Tai ne filosofijos vadovėlis, tačiau puikus būdas susipažinti su filosofijos pradmenimis ir tuo pačiu pasinerti į painią, bet įdomią pagrindinės veikėjos istoriją. Pasakojimas šiek tiek primena ir detektyvinę istoriją, nes yra šiek tiek mistikos ir paslapčių, kurios išlaiko dėmesį ir norą sužinoti, kas bus toliau. Knyga skaitosi lengvai, nes autorius nevartoja įmantrių bei sudėtingų žodžių, o jei jų ir pasitaiko, viskas paaiškinama pasitelkiant pagrindinės veikėjos ir filosofijos dialogą, kur kiekvienam skaitytojui, tarsi vaikui, viskas paaiškinama labai išsamiai. Dar vienas knygos privalumas - skatinimas sutelkti dėmesį ir mąstyti, nes skaitant tokią knygą tikrai reikia susikaupti ir nesiblaškyti, nes kitokiu atveju istorija neteks savo prasmės, o greitai praversti puslapiai bus tik sugaištas laikas.

Kas nepatiko? Pagal turinį, tai atrodo "rimta" knyga vien dėl to kad gvildenami filosofiniai klausimai ir problemos, tačiau pagal knygos stilių lyg ir jaučiama, kad knyga buvo rašyta vaikams. Paprasti dialogai, primityvūs sudėtingų filosofinių minčių aiškinimo pavyzdžiai ir labai neįtikinantis penkiolikametės mergaitės "gilus" filosofijos suvokimas. Na taip, galbūt dėl to knyga "Sofijos pasaulis" laikoma jaunimo literatūros dalimi, tačiau man sunku suvokti, kaip šiuolaikiniai paaugliai imtųsi analizuoti žmogaus būties esmę ar panašius dalykus. Tiesa, ši knyga parašyta prieš 22 metus, o pasaulis, kaip žinia, keičiasi labai greitai...

Pabaigai galiu pasakyti, kad ši knyga ne kiekvienam skaitytojui. Kokiam? Sunku pasakyti. Galbūt tai nebus pati geriausia knyga, kurią esate skaitę, tačiau tai bus neabejotinai kitokia knyga nei kitos ir perskaityti ją tikrai verta, net jei ir nemėgstate filosofijos. Perskaičius "Sofijos pasaulį", filosofu netapsi ir gyvenimas neapvirs aukštyn kojomis, tačiau kažkas atmintyje tikrai išliks.

Paulo Coelho yra vienas iš mano mėgiamų autorių, atradau ir pamilau šį rašytoja ne dėl "Alchemiko" kaip daugelis jo skaitytojų, bet dėl "Veronika ryžtasi mirti". Pamenu šią knygą "sugraužiau" per kelias valandas, kaip ji...

Paulo Coelho yra vienas iš mano mėgiamų autorių, atradau ir pamilau šį rašytoja ne dėl "Alchemiko" kaip daugelis jo skaitytojų, bet dėl "Veronika ryžtasi mirti". Pamenu šią knygą "sugraužiau" per kelias valandas, kaip ji man patiko. Po to perskaičiau ir daugiau jo knygų, nors jos nesužavėjo labiau nei "Veronika ryžtasi mirti" bet taip pat patiko, nes kiekvienoj jų atrasdavau kažką sau, tik va perskaičiuos "Portabelo ragana" kažkodėl išseko noras skaityti šio autoriaus knygas, tad "Zahiras" gan ilgai užsigulėjo lentynoje neskaitytas, dėl šios priežasties ir įtraukiau jį į savo knygų iššūkio sąrašą. Bent jau man Paulo Coelho knygos skaitomos labai lengvai, taip pat ir ši. Pagrindinė šios knygos tema - meilė. Tai pasakojimas apie du vienas kitą mylinčius žmones, kurie buvo beprarandą šį jausmą, kaip ir daugelis žmonių. Ši knyga moko iš naujo atrasti meilę, tokią meilę, kurioje nebūtų vienas kito valdymo ir kontroliavimo, nebūtų kito žmogaus pririšimo prie savęs. Meilės nereikia perprasti, ją reikia jausti. Ši knyga moko mylėti, be jokių sąlygų iškėlimo vienas kitam. Ir jei meilė tikra, ji išlieka, kad ir kas benutiktų. Taip nutiko ir šios knygos herojams, vienas anksčiau, kitas vėliau, suprato, kad klažkas jų santykiuose blogai ir sugebėjo atrasti būdų kaip susivokti savyje, savo jausmuose ir išsaugoti meilę vienas kitam.

Romane susipina trys siužetinės linijos: prekyba moterimis, amžiaus vidurio krizė ir Apokalipsė. Gali pasirodyti , kad šios temos niekuo nesusijusios , tačiau pasak Drugelio efekto arba Chaoso teorijos peteliškės sparno...

Romane susipina trys siužetinės linijos: prekyba moterimis, amžiaus vidurio krizė ir Apokalipsė. Gali pasirodyti , kad šios temos niekuo nesusijusios , tačiau pasak Drugelio efekto arba Chaoso teorijos peteliškės sparno plastelėjimas Amazonės džiunglėse sukelia Taifūną Japonijoje. Taigi į vergiją parduotos lietuvaitės merginos kančia ir pažeminimas galbūt prišaukia uraganą Meksikos įlankoje, o Pasaulio pabaigos akivaizdoje nebejaunų žmonuių paskutinė meilė atrodo saldesnė už pirmąją. Net ir liūdniausi dalykai kartais išspaudžia ne ašaras o šypseną .

Antony Burgess "Prisukamas apelsinas" mano rankose atsiduria jau nebe pirmą kartą. Kažkada seniai, dar mokyklos laikais atsiverčiau pirmą puslapį ir pamačiusi rusiškus žodžius, kurie nebuvo pažymėti žvaigždutėmis ir...

Antony Burgess "Prisukamas apelsinas" mano rankose atsiduria jau nebe pirmą kartą. Kažkada seniai, dar mokyklos laikais atsiverčiau pirmą puslapį ir pamačiusi rusiškus žodžius, kurie nebuvo pažymėti žvaigždutėmis ir išversti išnašose, supratau, kad nieko nebus ir grąžinau knygą į bibliotekos lentyną. Dabar, po daugiau nei penkių metų aplinkoje, kurioje gatvėje mane dažniau užkalbina rusiškai nei lietuviškai, pamėginau įveikti šį iššūkį. Ir ne kursyvu išskirti žodžiai man sukėlė didžiausią įspūdį.

Aleksas - jaunuolis, kiekvieną vakarą leidžiantis su draugeliais industrinio miesto pieno bare. Deja, pienas su pliusu ne saldžiau miegoti padeda, bet kviečia vaikinus į gatves. Ką jie ten veikia? Mušasi, prievartauja, vagia, tyčiojasi, užpuolinėja ir t.t. Būtent žiaurios scenos privertė mane išsižioti. O vaikinams smurtas yra visiškai įprastas, vietomis netgi nuobodus, bet juk vis tiek daugiau nėra ką veikti...

Skaitydama giliai širdyje aš supratau, kad žiaurus Alekso elgesys - tai maištas prieš prisitaikėlišką visuomenę, plaukimas prieš srovę, bet niekaip neįstengiau jo pateisinti. Ypač kai po naktinių žygių jis grįždavo namo ir klausydavosi Bethoveno, kurio muzikoje jis rasdavo visišką euforiją. Atrodo, koks nusikaltėlis galėtų klausytis simfonijų? Ir jam tik penkiolika!

Nesinori atpasakoti knygos siužeto, bet buvo vietų, kuriose aš tikrai nuoširdžiai gailėjausi Alekso, kai kur norėjau gerai jį papurtyti, kai kada šypsojausi dėl teisingos ironijos ir prisiminiau seną gerą anglišką posakį apie karmą. Žodžiu, smarkiai įsitraukiau į knygą ir pabaigusi ją kurį laiką negalėjau atsikvošėti.

"Prisukamas apelsinas" tikrai iškels klausimų apie pasirinkimą, apie moralę, apie vertybes, apie visuomenę. Knyga paliks visus atsakymus surasti patiems.

Kita stotelė - Stanley Kubrick sukurta ekranizacija. Nors, žmonės kalba, ji nutolsta nuo knygos. Pažiūrėsim - pamatysim.

Vėžiu segantys vaikai paauglių literatūroje nėra naujiena. Manau, tokių knygų autoriai paprasčiausiai nori parodyti įvairias gyvenimiškas situacijas. Hazel, iš vienos geriausių knygų apie vėžiu sergančius paauglius, John...

Vėžiu segantys vaikai paauglių literatūroje nėra naujiena. Manau, tokių knygų autoriai paprasčiausiai nori parodyti įvairias gyvenimiškas situacijas. Hazel, iš vienos geriausių knygų apie vėžiu sergančius paauglius, John Green The Fault in our stars, buvo neteisi, romanuose šia tema vaikai nepagyja ir nesukuria Paramos fondų, jie susidaro paskutinių norų sąrašą ir jį įgyvendina. Ne išimtis irJenny Downham knyga "Kol dar gyva" Tesa, kaip ir daugelis tokių knygų veikėjų serga, atspėkite, leukemija. Kaip ir daugelis paauglių tokioje padėtyje nori paprastų dalykų, meilės, sekso, laiko, būti garsi, išbandyti kvaišalus. Tesai viso to pasiekti padeda geriausia draugė, kuri pastoja ir turi savo bėdų, ir be paniurusios mirštančios draugės, šeima: nepailstamai gydymo būdų ieškantis tėtis, nenuorama broliukas ir kitur gyvenanti mama. Bet svarbiausia knygos detalė - istorija kaip Tesa susipažįsta su kaimynu ir jį karštai įsimyli. Jis lieka iki pat pabaigos ir niekada nepasitraukia. " Naktis prilygsta akistatai su mirtimis, bet ne vienai." - sako Tesa, savo vaikinui Adamui.
Man patiko kaip knygos veikėjai buvo tikri: matę ir šilto, ir šalto, pati geriausia dalis buvo tai, kad veikėjai prisipažįsta, kad būna ir liūdna, ir gera, o gyvenimas dinamiškas, ir kai ką išsprendžia svajonės. " Visur pilna ženklų. Vienus susigalvoji. Kiti pasirodo patys." Ženklai paskatina veikti, sudaryti svajonių sąrašu, bet reikia nebijoti Svajoti aukštai, nes jos pildos, ne tik mirštantieji turi galimybę tai daryti...

Pirmiausiai norėčiau atsiprašyti, kad, rašydama knygos pavadinimą iš atminties, padariau klaidą. Tikrasis pavadinimas yra "Den ydmyge amulet".

"Kuklusis amuletas" yra paaugliams skirta knyga, kurioje reikšmingą dalį užima...

Pirmiausiai norėčiau atsiprašyti, kad, rašydama knygos pavadinimą iš atminties, padariau klaidą. Tikrasis pavadinimas yra "Den ydmyge amulet".

"Kuklusis amuletas" yra paaugliams skirta knyga, kurioje reikšmingą dalį užima magija. Pagrindinė herojė Josephine yra paauglė, besimokanti magų mokykloj. Jos tėvus girtas magas pavertė medžiais, ir, kol bus rastas būdas jiems grąžinti žmonių pavidalus, Josephine gyvena kartu su dėde ir teta. Šie gi įgyvendina seną svajonę - nusipirkę prieš 40 metų galingo mago statytą prašmatnų namą mažame miestelyje Haselby (Lazdynai? Lazdynėliai? Lazdynaičiai? Lazdynuva? Lazdyniškės? Nors ne, miestelis Anglijoje, tai koks Lazdyntaunas), pertvarko jį į viešbutį. Tačiau vieną dieną Josephine arklidės palėpėje randa skeletą. Mažos mergaitės skeletą.

Kokią paslaptį slepia senas pastatas? Kodėl viešbutyje apsistoję demonų medžiotojai? Ar tikrai kai kurie svečiai yra tuom, kuo dedasi? Ir kodėl vaikystės draugas taip keistai elgiasi?

Knygos pasaulyje valstybės tokios pačios, kaip tikrovėje (Anglija, Švedija, Vokietija, minimas ir Sibiras), bet tai turbūt vienintelis ryšys. "Kukliojo amuleto" pasaulyje katės kinkomos į karietas, prekiaujama elfais, o mokslas skilęs į dvi šakas - magiją ir technologijas. Tik kai kurie žmonės gali įvaldyti magiją, taigi magų prisibijoma. Maža ką jie gali pridaryti...

"Kuklusis amuletas" laimėjo Orla prizą.

Šiaip sunkoka vertinti kokybę, nes didžioji dalis mano dėmesio buvo sutelkta į teksto supratimą, o ne į siužetą. Visgi užkliuvo autorės bandymas viską pavaizduot labai fantastiškai, manau, buvo šiek tiek persistengta. Retkarčiais protagonistės elgesys buvo kvailas, bet turbūt taip ir turėjo būt, nereikia iš aikštingų, vienišų paauglių tikėtis brandaus elgesio :) Bendrai paėmus istorija gera, buvo keletas įtemptų momentų, viskas gražiai "išrišta" ir sukurta gera pabaiga, paruošianti istorijos tęsiniui. Jeigu netyčiom išleistų ir lietuviškai, galima drąsiai imti ir skaityti.

Jos neužtenka perskaityti vieną kartą. O gal net ir du kartus. Ji koncentruota. Tanki. Tiršta kaip kondensuotas pienas.

Detektyvas, istorinis romanas, religinės ir mokslinės filosfijos veikalai sudėti vienas ant kito ir...

Jos neužtenka perskaityti vieną kartą. O gal net ir du kartus. Ji koncentruota. Tanki. Tiršta kaip kondensuotas pienas.

Detektyvas, istorinis romanas, religinės ir mokslinės filosfijos veikalai sudėti vienas ant kito ir suspausti galingu presu į vieną knygą. Uždėtas štampas "Rožės vardas" (kad ir ką jis bereikštų). Komercinis U. Eco pasiūlymas "keli viename už vieno kainą".

Galima greitai suryti viduramžių vienuolyno kriminalinę istoriją, praleidžiant "neesmnius aprašymus" . Bet galima ir valandų valandas su enciklopedija šalia sekti įsipynusių istorinių užuominų, dviprasmybių ir simbolių pėdsakais į labirintą, iš kurio nebūtinai yra tik vienas išėjimas. Viskas priklauso nuo kantrybės. Noro mėgautis procesu ar noru pasiekti tikslą, rasti TĄ. Kaltajį.

Jau apie dešimt metų tęsiasi mano pamišimas dėl Pietų Amerikos, t.y. nuo maždaug dvylikos metų. Tas pamišimas nėra toks, kad tiesiog "Ai, patinka man ta Amerika ir tiek". Savarankiškai mokausi ispanų kalbos, stengiuosi...

Jau apie dešimt metų tęsiasi mano pamišimas dėl Pietų Amerikos, t.y. nuo maždaug dvylikos metų. Tas pamišimas nėra toks, kad tiesiog "Ai, patinka man ta Amerika ir tiek". Savarankiškai mokausi ispanų kalbos, stengiuosi žiūrėti kuo daugiau filmų šia kalba, nevengiu ir tų muilenkų, kurios žinau, kad tik bukina mano smegenis, bet užtat kaip padeda gerinti kalbą! Artimiausiu metu galvoju pradėti skaityti ir knygas ispanų kalba. Pačias paprasčiausias, kad daugmaž viską suprasčiau, bet juk nuo kažko pradėti reikia, ar ne? Ir aišku, viskas susiveda į didelį didelį norą kada nors ir pačiai aplankyti Pietų Ameriką.
Tai va, jau patys turėtumėt suprast, kad tiesiog negalėjau nenusipirkti šios knygos. Tai gimtadienio proga ją sau ir pasidovanojau! Apskritai knygas gauti dovanų yra labai faina, bet, kai gauni toookią knygą, tai.. Iš pradžių net skaityt jos nelabai norėjau. Žinojau, kad pradėjusi skaityti sugraušiu ją akimirksniu, tai taupiau. Kiekvieną dieną vis pažvelgdavau į knygą tokiomis susižavėjusiomis akimis (beveik tokiomis pat kaip Marcelo į Snaigę), pakilnodavau aš ją, pavartydavau ir padėdavau toliau dulkėti prie kitų knygų. Maniau, kad sulauksiu sesijos pabaigos ir tada sau ramiai įsitaisiusi, pradėsiu ją skaityti, bet kur tau.. Neištvėriau. Ėmiau vieną naktį ir pradėjau skaityti. Ir, kaip ir maniau, per akimirksnį jos nebeliko. Na gerai, ne akimirksnį, bet tikrai greitai. Ir kaaaip ji man patiko! Sužavėjo Starkaus rašymo stilius. Toks lengvas, maloniai besiskaitantis ir pilnas skanaus humoro, dėl kurio gal kada jau ir balsu besijuokdama vidury nakties ir kambariokes prižadindavau. Bet ką aš galiu padaryt, kad tikrai labai juokinga būdavo? Jei tik netaupyčiau savo laiko, skirto ruoštis egzaminui, mielai jums pacituočiau keletą labiausiai patikusių vietų (į galvą iškart šovė "-Sveiki, vaikinai. Iš kur jūs? -Iš mašinos." Arba "O tai, pone, kodėl ne žirgu atjojot mūsų vaduot?"), bet deja.. Dėl neišlaikyto egzamino juk po to tektų kaltint ne tik jus, bet gal ir patį Starkų :)
Bet šiaip tai, negalvokit, kad patiko man šioje knygoje vien tik humoras, kurio tikrai buvo begalė, nes labai patiko ir visa kita. Jau vien skaityt apie savo svajonių šalį, apie jos įvairiausius kampelius, apie dar įvairesnius bei labai įdomius juose sutiktus žmones , buvo kažkas TOKIO. O ir visi tie keliautojų patirti nuotykiai, vienas kito nepykti ir labai mieli pašiepimai, Snaigės ožiavimaisi, Marcelo neapsisprendimai dėl keliavimo namo, Martyno kėlimasis viduty nakties žvejot, Mirties kelias, Vytaro buvimas garsia Lietuvos karaokė žvaigžde, pasakojimas apie ajavaską, 500m, kuriuos Snaigė kažkodėl įveikė nuvažiavusi visus keturis kilometrus, Vytaro "Si", Martyno nuotykiai Rio de Žaneire ir begalė kitų dalykų, kuriuos (na, bent dauguma jų) iliustruoja nuostabaus grožio nuotraukos. Visa tai suteikė knygai tokio neapsakomo žavesio, kad kiekvieną kartą ją atsivertus, užplūsdavo žiauriai geras jausmas! O kartais net atrodydavo, kad ne tik viską skaitai, bet kartu su keliautojais ir pati išgyveni visus tuos nuotykius. Nors, gal čia tik per didelis mano sugebėjimas įsijaust į ypač patinkančius dalykus.. :)
Neseniai jau kelintą kartą peržiūrėjau penkių (gaila, kad tik tiek..) dalių filmą apie šią kelionę, bet perskaičius knygą juk būtų vos ne nuodėmė dar kartą jo nepažiūrėti. Todėl dabar su dar didesniu nekantrumu laukiu sesijos pabaigos. Jau žinau, ką jai pasibaigus žiūrėsiu.. :)

Istorija, pasakojanti apie mirti pasmerktos ir per stebuklą likusios gyvos palestinietės gyvenimą. Kas civilizuotame pasaulyje neisivaizduojama, ten kasdienybė. Mergaitė tik gimusi pasmerkiama kančiai. Jei motina neuždusina...

Istorija, pasakojanti apie mirti pasmerktos ir per stebuklą likusios gyvos palestinietės gyvenimą. Kas civilizuotame pasaulyje neisivaizduojama, ten kasdienybė. Mergaitė tik gimusi pasmerkiama kančiai. Jei motina neuždusina naujagimės, tai ji auga kaip vergė, neturinti jokių teisių, jokio žodžio. Nuo ryto iki vakaro priversta sunkiai dirbti, bet ir tai neišgelbėja nuo skaudžių smūgių. Moteris dėl visko kalta. Moteris tarsi tas atpirkimo ožys.

Suada gyveno įprastą tos vietovės gyvenimą: ganė avis, rinkdavo figas, kepdavo duoną, skalbdavo ir kasdien buvo mušama tėvo. Turėjo dvi viresnes seseris, dvi netikras jaunesnes seseris ir brolį, kurį dievino. Didžiausia mergaitės svajonė buvo ištekėti ir išeiti gyventi į vyro namus. Ir nekaltas flirtas su kaimynų ją pavertė degančiu fakelu. Mylimojo apgauta ir palikta nėščia šeimos buvo pasmerkta mirti, bet atsitiktiniams žmonėms nuvežus į ligoninę ją atsitiktinai randa vienos pagalbos organizacijos darbuotoja ir prasideda sunki kova už gyvenimą.