Knygos autorė Jean Sasson - neįprasta svetimšalė Siaudo Arabijoje. Islamiškoje šalyje, kurioje turistai daugiau nei nepageidaujami, ji praleido daugiau nei dešimt metų. Tačiau knyga "Princesė: visa tiesa apie gyvenimą po...

Knygos autorė Jean Sasson - neįprasta svetimšalė Siaudo Arabijoje. Islamiškoje šalyje, kurioje turistai daugiau nei nepageidaujami, ji praleido daugiau nei dešimt metų. Tačiau knyga "Princesė: visa tiesa apie gyvenimą po skraiste" - ne apie keliones, ši knyga apie islamiškų kraštų moteris, pasakojama J. Sasson draugės, princesės Sultanos lūpomis.

Sultana nėra tikrasis princesės, vienos iš karališkosios Saudidų giminės narių, vardas. Islamo pasaulyje neįsivaizduojama, kad moteris gali turėti savo nuomonę ir ją išsakyti, piktintis vyrų sprendimais ar net islamiškais papročiais, pavyzdžiui, išprievartautai mergaitei paskirta mirties bausme ar moters, įsimylėjusios kitatikį, uždarymui karceryje. Visam likusiam gyvenimui. Tad nenuostabu, jog princesė norėjo išlaikyti savo paslaptį.

O po juoda skraiste islamo pasaulyje slepiama itin daug. Stora medžiaga uždengtose akyse atsispindi liūdesys ir nerimas, kai penkiolikmetė tekinama už nepažįstamo penkiasdešimtmečio. Būsima ketvirtoji žmona.. Arba kai vėl gimsta mergaitė, o ne berniukas. Kai žinai, kad teisiškai valstybėje net neegzistuoji, nes niekas neužregistravo, kad gimei, niekam nerūpės, kad mirsi.

Nepaisant šios šiurpiai niūrios moterų teisių ir laisvių temos, autorė pasakoja ir apie auksu tviskančią kasdienybę. Nors šydas turi uždengti visą moters kūną, po juo - prabangiausi drabužiai, kvepalai... Ir problemas princesės sprendžia paprastai: nori po barnio susitaikyti su anyta - nueini ir nuperki jai deimantų vėrinį už keliasdešimt tūkstančių dolerių. Nori atrodyti itin dorovinga - užsidedi tankiausios medžiagos šydą ant akių. Kas, kad pro jį nieko nesimato ir kas porą žingsnių griuvinėji. Kartais net sunku suprasti, ar Sultana iš tikrųjų taip žvelgia į pasaulį, ar tik šaiposi iš savęs.

Apskritai, rimta, vietomis šiurpoka Sultanos gyvenimo istorija, su nedideliais humoro pagardais yra lengvai skaitoma ir įdomi knyga. Viena iš tų, kurios praplėčia mąstymo horizontus ir tikrai palieka įspūdį - išlikti abejinga tiesiog neįmanoma.

"Miegančių drugelių tvirtovė" perskaityti norėjau jau senokai,ypač po pagal šią knygą sukurto filmo.Romane susipina egzistenciniai klausimai : tikėjimas,pasaulio pabaigos ir mirties baimė,bei pagrindinių knygos veikėjų...

"Miegančių drugelių tvirtovė" perskaityti norėjau jau senokai,ypač po pagal šią knygą sukurto filmo.Romane susipina egzistenciniai klausimai : tikėjimas,pasaulio pabaigos ir mirties baimė,bei pagrindinių knygos veikėjų gyvenimai.

Istorija idomi : Pagrindinė veikėja Monika,perkopusi keturiasdešimt moteris,kenčianti nuo kartais pasikartojančios depresijos ir neretai aplankančio beprasmybės jausmo.Didysis lūžis jos gyvenime prasideda tuomet,kai važiuodama su vyru Linu netyčia partrenkia staiga į gatvę išbėgusią moterį,kuri pasirodo esanti prostitutė ir mėgino nusižudyti.Moniką sujaudina vargšės prostitutės likimas ir siekia jai padėti-aplanko ligoninėje,tuomet nemažai ir sužino apie "nesaldų" jos gyvenimą,tačiau,kiek vėliau,netikėtai ( o gal ir taip ), Moniką aplanko žinia,jog nelaimingoji moteris nusižudė.Tai priveda prie pažinties su savo darbui visiškai atsidavusia socialine darbuotoja Vanga,kuri rūpinasi gyvenimo nuskriaustomis moterimis-prostitucijos aukomis.Monika pasisiūlo į savo namus priglausti tris buvusias prostitutes ir atvesti jas į doros kelią.Štai ir prasideda įdomiausioji dalis : kūrinio centre nusivylusi gyvenimu moteris,o šalia jos ryškių charaterių prostitutės,merginos,kurių gyvenime buvo daugiau skausmo,nei džiugių akimirkų,kurios patyrė tai,ko daugelis nė sapne nėra regėjęs.Merginos pakeičia iš pirmo žvilgsnio monotonišką Monikos gyvenimą,jis tarsi įgauna prasmę,tampa kiek nesnuspėjamas,kupinas naujų potyrių,prostitučių išpažinčių ir nuopolių,įvykiai seka vienas po kito.Monos santuoka byra į šipulius - jos vyras Linas susiranda kitą moterį ir ruošiasi ją vesti.Taip dažnai minėti "siamo dvynių" kūnai skyla pusiau,yra tarsi niekšiškai bei nesuvokiamai atskirti.O kur dar vis gausėjantys,pasaulio pabaigą simbolizuojantys signalai,mirties baimė...Nepaliaujamai eina metai,kurie artina tą nežinomą ir nepatirtą mirtį.

Romanas baigiasi kiek netikėtai,tačiau triejų buvusių prostitučių gyvenimas jau paženklintas visam laikui ir vargu ar greit sušvies gražesnėmis spalvomis,viena iš jų net tampa žudiko auka.Tai įtraukianti knyga,kupina įvairių apmąstymų apie gyvenimą,mirtį,tikėjimą ne tik Dievu,bet ir žmonėmis,supažindinanti su žiauriu prostitučių gyvenimu,verčianti susimąstyti.Rekomenduoju perskaityti visiems.

Knygą įsigijau todėl, kad pati dirbu su autistiškais ir įvairių kitų ypatumų turinčiais vaikais. Pagalvojau, kad reikėtų perskaityti, nes knygų, kuriose aiškiai ir suprantamai išdėstyta tai, kas tėvams, auginantiems...

Knygą įsigijau todėl, kad pati dirbu su autistiškais ir įvairių kitų ypatumų turinčiais vaikais. Pagalvojau, kad reikėtų perskaityti, nes knygų, kuriose aiškiai ir suprantamai išdėstyta tai, kas tėvams, auginantiems vienokius ar kitokius vaikus, būna neaišku, niekada nėra per daug, ir visada džiaugiuosi, kad atrandu kažką, ką galima rekomenduoti paskaityti. Man pačiai knygos, ypač grožinė literatūra, daug geriau padeda suprasti kitą žmogų, ypač kai jis stipriai skiriasi nuo manęs. Beje, ir filmai. Bet dabar - apie knygas.

Šią knygą tiesiog "ryte prarijau". Galvojau, perversiu svarbiausias vietas, važiuodama porą valandų visuomeniniu transportu, bet spėjau kone visą perskaityti. Labai lengvai skaitėsi, aiškiai ir suprantamai, su vaizdžiais pavyzdžiais. Knygos autorė - mama, pati auginanti sūnų su Aspergerio sindromu (šis sindromas priskiriamas autizmo spektrui, tai yra, žmonės su Aspergerio sindromu turi autizmo bruožų ir normalų arba aukštą intelektą). Ji išdėsto dešimt svarbiausių dalykų, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį gyvenant, dirbant, ugdant autistiškus vaikus, ir kaip specialistė neturiu ko prikišti. Man viskas pasirodė logiška ir pagrįsta. Beje, knyga puikiai tinka ir tiems, kurie su autizmo bruožų turinčiais žmonėmis nesusiduria, bet nori geriau juos suprasti: pateikiami pavyzdžiai iš gyvenimo su sūnumi suteikia jausmą, kad dabar jau aišku, kodėl šiems vaikams reikalingas vaizdinis tvarkaraštis, kodėl su jais viską reikia kalbėti labai tiesmukai ir aiškiai, kodėl juos gali išmušti iš vėžių didžiajai mūsų daliai gana įprasta aplinka, pavyzdžiui, prekybos centras. Žavi autorės kantrybė ir meilė sūnui, taip pat ir nuostabus išradingumas, pavyzdžiui, padedant mokytis sinonimų ir vaizdingų posakių. Manau, kelios taisyklės tiktų ne tik autistiškiems vaikams, bet ir visiems, pavyzdžiui: "Sutelk dėmesį ne į trūkumus, o į gebėjimus ir lavink juos", "Pasistenk nustatyti, kas mane išmuša iš pusiausvyros" ir "Jei esi šeimos narys, mylėk mane besąlygiškai". Tinka net ir suaugusiems!

Visai pabaigoje - įdomūs ir šiek tiek mistiniai autorės patyrimai ir pamąstymai apie tai, kad sūnus ją išsirinko būti jo mama. Hm, pagalvojau, gal ir ši knyga mane išsirinko, kad ją perskaityčiau? Jeigu taip, tai galiu pasakyti tik viena: "Geras pasirinkimas"! Deduosi knygą prie tų, kurias drąsiai galiu rekomenduoti visiems tėvams, jei jų vaikai turi nors kažkiek autizmo bruožų.

Tai pirmoji mano šių metų iššūkio knyga. Jau prieš pasiimant ją iš bibliotekos teko skaityti įvairių atsiliepimų, iš kurių susidariau nuomonę, jog tai turėtų būti įdomi, tačiau sudėtinga knyga. Taip pat mane...

Tai pirmoji mano šių metų iššūkio knyga. Jau prieš pasiimant ją iš bibliotekos teko skaityti įvairių atsiliepimų, iš kurių susidariau nuomonę, jog tai turėtų būti įdomi, tačiau sudėtinga knyga. Taip pat mane nuteikė, jog pirmieji 100 puslapių (kam pritaria ir pats autorius) yra sunkiausiai skaitomi. Tad pradėjau knygą skaityti jau su šiokiu tokiu išankstiniu nusistatymu.

Pirmieji puslapiai pasirodė ne tokie jau sudėtingi ir net įdomūs ( gal todėl, kad prieš tai skaityta knyga buvo Hugo "Vargdieniai", kurioje netrūko iššūkių), kadangi aš domiuosi religijomis ir istorija, tai visa romano tematika buvo patraukli ir su malonumu skaičiau visus puslapius. Iš karto sužavėjo Viljamo herojus, priminė serialo CSI tyrėjus, kurie iš mažiausių smulkmenų padaro teisingas išvadas (kalbant apie pirmąją jo išvadą apie arklį). Taip pat, nors domiuos religijomis, neturiu didelių žinių apie to meto įvykius, todėl buvo įdomu išgirsti apie įvairius vienuolynus ir popiežiaus poelgius, kas paskatino pasidomėti šia tema, todėl tikrai ateityje norėčiau perskaityti kokią istorijos knygą apie skirtingus ordinus ir jų istoriją. Prie simpatijos Viljamui taip pat prisidėjo ir jo požiūris į religiją, kuriam labai pritariau. Jis pasirodė esantis gana šiuolaikiškas, herojus neteisė, kaip dauguma kitų herojų, kitos religijos atstovų, nebuvo toks žiaurus jų atžvilgiu ir nepervertino turtų.

Kita labai svarbi ir patraukli tematika šiame romane buvo knygos, visų pirma dėl to, jog nemažai įvykių sukosi apie vienuolyno biblioteką ir todėl, kad tuo metu knygos buvo labai vertinamos, mylimos ir neatsiejamos nuo vienuolynų gyvenimo. Labai patiko vieno herojaus žodžiai : " Knygos yra ne tam, kad jomis tikėtume, bet tam, kad jas tirtume. Skaitydami knygą, turime tikėti ne tuo, kas joje rašome, bet tuo, kas joje norėta parašyti ..." .

Nors visas romanas yra detektyvinė istorija, negalėčiau šios knygos pavadinti detektyvu, visą laiką man kriminalas atrodė esantis fone, o pirmiausia buvo ordinų, istorijos ir knygų tema, todėl tikrai nepatarčiau skaityti šios knygos tiems, kurie nori tiesiog paprasto detektyvo. Mane pirmoji knygos pusė patraukė ir ją skaičiau su malonumu, tačiau paskutinieji puslapiai buvo sunkiausi, nes susidomėjimas blėso, buvo daug puslapių visokių pašalinių istorijų, kurios kažkaip padėjo narplioti detektyvinę istorija, tačiau tos istorijos manęs nesužavėjo.

Anne Rice knygą "Interviu su vampyru" skaičiau anglų kalba, todėl ir prireikė daugiau laiko jai perskaityti nei tam laikui, jeigu būčiau skaičius lietuviškai.

Jau pats knygos pavadinimas atskleidžia ko galima būtų tikėtis...

Anne Rice knygą "Interviu su vampyru" skaičiau anglų kalba, todėl ir prireikė daugiau laiko jai perskaityti nei tam laikui, jeigu būčiau skaičius lietuviškai.

Jau pats knygos pavadinimas atskleidžia ko galima būtų tikėtis iš knygos - būtent - interviu su vampyru, tik neaišku apie ką... O pokalbis vyksta tarp daug amžių nugyvenusio vampyro ir vaikino, kuris įrašinėja pokalbį, išklauso tai, ką kraugerys turi pasakyti.

Galvodama apie šią knygą nesitikėjau tokių gilių minčių, t.y. įvairių pamąstymų. Maniau, kad bus kažkas eilinio apie vampyrų gyvenimą: trumpa gyvenimo istorija, daugybė siaubą keliančių akimirkų arba nuvalkiotų meilės akimirkų. Tačiau viską radau daug gilesne prasme.

Taip, knygoje pasitaikė tokių vietų, kurios, na nebuvo siaubą keliančios, tačiau priversdavo kažkaip nejaukiai pasijusti ir sunerimti dėl veikėjų likimo. Ir meilės užuomazgų buvo (na, pavyzdžiui, tarp Luiso (vampyro) ir jo mažosios draugės-vampyrės, arba Luiso ir fermerės Babetės...) Tik ta meilė gal kiek neįprasta.

Knyga žavi tuo, kad į vampyrų tematiką pažiūrima kiek kitaip, nei man teko susidurti. Stengiasi įžvelgti giliau - užkabina egzistavimo prasmę, amžinybės klausimą, draugystės, jausmų, kultūros temas... Atskleidžia savybes, kurios būdingos ne tik vampyrams, bet ir daugeliui žmonių. Netgi parodo kultūrinius skirtumus tarp įvairių regionų: kad ir supratimas, suvokimas apie vampyrus Europoje ir Amerikoje, ypač Rytų Europoje. Iš tiesų, galima net įžvelgti tam tikrų "paveldėjimo" atvejų, t.y., kad daug ką JAV paveldėjo iš Europos, tačiau pastaroji daug ką perėmė iš JAV.



Apibendrintai, galiu pasakyti, kad šiai knygai skirčiau 9/10. Bremo Stokerio "Drakulos" nepralenkia bent jau mano sąraše, tačiau 100 kartų nepalyginamai yra geresnė už visas nuvalkiotas saulėlydžių, vampyrų dienoraščių ar kitokių šiuolaikinių vampyrų istorijas.

Ši knyga mano knygų lentynoje dulkėjo maždaug du metus,niekaip negalėjau prisiversti ją perskaityti,bet stebuklas įvyko .. knygą perskaičiau ir net vienu prisėdimu...! Knyga tikrai įtraukianti . Joje pasakojama apie...

Ši knyga mano knygų lentynoje dulkėjo maždaug du metus,niekaip negalėjau prisiversti ją perskaityti,bet stebuklas įvyko .. knygą perskaičiau ir net vienu prisėdimu...! Knyga tikrai įtraukianti . Joje pasakojama apie merginą,vardu Veronika,kuriai atsibodo rutina,ji praranda gyvenimo prasmę ir nusprendžia nusižudyti.Pasitraukimui iš šio pasaulio mergina pasirenka migdomuosius.Tačiau Veronikai nepavyksta nusižudyti .Mergina patenka į viletės beprotanamį.Čia Veronika sužino,kad jos pastangos nusižudyti nebuvo be vaisės- nuo didelės migdomųjų dozės jos širdis yra nepagydomai sužeista,jai gyventi liko tik savaitė.Tačiau ši savaitė apvers merginos gyvenimą aukštyn kojom...

Kaip Alisai jos nuotykiuose neretai viskas atrodė taip keista, taip ir man ši knyga pasirodė keista. Na taip, sapnuose nutinka neįtikėčiausių dalykų, bet skaityti knygą apie tas fantazijas buvo tiesiog klaikiai nuobodu. Na,...

Kaip Alisai jos nuotykiuose neretai viskas atrodė taip keista, taip ir man ši knyga pasirodė keista. Na taip, sapnuose nutinka neįtikėčiausių dalykų, bet skaityti knygą apie tas fantazijas buvo tiesiog klaikiai nuobodu. Na, taip taip taip, aš ne vaikas, o knyga juk vaikams, bet esu girdėjusi dar ir tai, kad ją rekomenduojama perskaityti ir suaugusiems - tada, reiškia, aš tiesiog tos knygos nesupratau. Jei nebūčiau skaičiusi balsiai kartu su savo sūnumi, gal iš viso nebūčiau pabaigusi. Trumpai tariant, nepatiko, ir tiek.

Šilta knyga skirta mamoms, auginančioms savo mažylius namuose. Jeigu jūs nematote savo "darbo" prasmės, jei nebeatpažįstate savęs veidrodyje, o kasdieniai darbai ir rūpesčiai jus varo į neviltį, ši knyga jums....

Šilta knyga skirta mamoms, auginančioms savo mažylius namuose. Jeigu jūs nematote savo "darbo" prasmės, jei nebeatpažįstate savęs veidrodyje, o kasdieniai darbai ir rūpesčiai jus varo į neviltį, ši knyga jums. Krikščioniška, taikli, paguodžianti ir įkvepianti. Dėkoju savo mamytei, kuri ją padovanojo pačiu laiku!

Knyga apie Pi Patel, kur neįmanoma tampa įmanomu, kur matematinė israiška pi įgauna prasmę ir kur viskas verčiasi aukštyn kojomis per 354 puslapius.

Knygą paskatino skaityti keletas priežasčių, pirmoji ta, jog ši knyga...

Knyga apie Pi Patel, kur neįmanoma tampa įmanomu, kur matematinė israiška pi įgauna prasmę ir kur viskas verčiasi aukštyn kojomis per 354 puslapius.

Knygą paskatino skaityti keletas priežasčių, pirmoji ta, jog ši knyga įtraukta į 1001 sarašą, o šis intriguoja ne tik knygų skaičiumi, bet ir jo turiniu. Antroji priežastis gal kiek ir keista, bet matematikos mėgėjai su manimi sutiks, kad pi žodelis knygos pavadinime intriguoja ne ką mažiau, na o trečioji kiek visai netikėta, kai pamačius prie tokio knygos pavadinimo Pi gyvenimas dar ir didžiulį filmo premjerai skirtą plakatą ant kurio į akis krinta tigro figūra tampa nebeįmanoma atsilaikyti ir sužinoti, ką turi bendro matematinė išraiška pi su tigru.

Taigi, knyga prasideda kaip ir daugelis, pasakojanti pagrindinio veikėjo vaikystės istoriją. Pi zoologijos sodo savininko sūnus gyvena mažame miestelyje Indijoje vadinamame Pondicherry. Berniukas auga laukinių gyvūnų aplinkoje ir tėvų mokomas būti atsargiu, nes kiekvienas gyvūnas yra daugiau ar mažiau grėsmingas ir pavojingas gyvybei. Bet Pi pateisina gyūnus kiek kitaip aiškindamas, jog pats grėsmingiausias gyvūnas yra žmogus. Pi patiria patyčias mokykloje dėl vardo Piscine Molitor Patel, kurių pasėkoje veikėjas save iš naujo pasikrikštija Pi Patel vardu ir visiems nustebusiems su dideliu džiaugsmu išrėžia 3,14. Bet tai dar tik pradžia - Pi paauglystėje tampa sunkiu tėvams paaugliu, nes jis supratęs, jog labai myli Dievą ima jo ieškoti ne tik savojoje Induizmo, bet ir kitose - Krikščionybės ir Islamo - religijose, kiekvienoje atrasdamas Dievą vienu metu ir skirtingą, ir panašų, bet iš esmės mylėdamas visus tris. Tėvams toks jo pasirinkimas sukelia nerimą, todėl jie bando įtikinti sūnų pasirinkti vieną iš jų, bet nesėkmingai.

Antroji knygos dalis pasakoja, kaip Pi tėvas parduoda zoologijos sodą ir nusprendžia išplaukti su keletu iš gyvūnų į Kanadą. Plaukiant dėl didžiulės audros laivas nuskęsta ir Pi atsiranda gelbėjimosi valtyje kartu su hiena, zebru ir orangutangu, o vėliau paaiškėja, kad ir su bengaliniu tigru Ričardu Parkeriu. Va čia ir prasideda didieji išbandymai, kai reikia kovoti ne tik su alkiu, troškuliu, jūros liga, bet ir netapti vieno is valties "bendrakeleivių" pietumis. Berniukas susidoroja su išmėginimais sėkmingai, išmoksta žvejoti, palaiko šiokią tokią buitį, netgi sėkmingai dresiruoja paskutinį likusį "bendrakeleivį" Ričardą Parkerį taip išlaikydamas jį savo valdžioje ir išlieka ištikimas Dievui malda.

Negana to, autorius jau ir taip supainiojęs visas kortas įvėlęs į fantasmagorinį pasakojimą kur kartais tampa neaišku kas iš tiesų vyksta, dar labiau supainioja skaitytoją, kai pabaigoje berniukas įvykio tyrėjams japonams papasakoja visgi kitą nors praktiškai identišką istoriją, kai orangutangas pakeičiamas jo motina, zebras - jureiviu, hiena - laivo virėju, o tigras - juo pačiu.

Taigi autorius įtraukia ne tik į nepamirštamus, fantastiniais elementais apipintus įvykius, tačiau tuo pačiu ir sukuria erdvę pichologinėms įžvalgoms. Šešiolikmečio akimis antroji istorija leidžia daryti prielaidą, jog būtent per 227 dienas berniukas atsidūręs mirties akivaizdoje matydamas žudomus šalia savęs, paminant žmogiškąjį dorovingumą, tiesiog paneigia savyje krauju aplaistytus momentus ir sukuria sau kiek gražesnę istoriją, kurioje dalyvauja gyvūnai, o juos pateisina gyvulišku inkstinktu ir patenkinamais poreikiais.

Antroji, pirmosios istorijos realumą pateisinanti, įžvalga, jog japonai negalėdami ir nenorėdami suprasti precedento neturinčio berniuko papasakoto ivykio išreikalauja tikrosios istorijos, kuri atskleidžia brutaliąją žmogaus pusę. O tai ir yra tai ko jie ieškojo ir norėjo girdėti.

Taigi manau autorius norėjo pasakyti jog žmogus ir gyvūnas išties skiriasi, bet kaip ir atskleidė pats Pi Patel, žmogus yra daug grėsmingesnis už gyvūną, nes jis viską daro sąmoningai, o ne inkstinktų vedinas.

R. Darntonas yra amerikiečių kultūros istorikas, neabejotinai puikus XVIII a. Prancūzijos istorijos specialistas, praėjusiojo amžiaus pabaigoje pateikęs stulbinančiai įdomių apybraižų knygą "Didžiosios kačių skerdynės...

R. Darntonas yra amerikiečių kultūros istorikas, neabejotinai puikus XVIII a. Prancūzijos istorijos specialistas, praėjusiojo amžiaus pabaigoje pateikęs stulbinančiai įdomių apybraižų knygą "Didžiosios kačių skerdynės ir kiti Prancūzijos kultūros istorijos epizodai". Nors šalis man nekelia asmeninių simpatijų (antipatijų - taip pat) ar didžiulio susidomėjimo ja, skaitymas įtraukė jau nuo pirmų puslapių - šioje studijoje pateikta medžiaga vertingai analizuoja ne tik konkrečių prancūzų asmenybių idėjas ar apskritai šios šalies kultūrą tam tikrame laikmetyje, tačiau sieja visa tai ir su kitų šalių atstovų mąstymu net viduriniais ar kitais istorijos amžiais. Ši knyga skatina pamąstyti apie bendrą indoeuropietiškąją ar net visos žmonijos sąmonę, čia interpretuojamos ir kitos knygos, jose dar neužrašytas folkloras, kartais atsigręžiama ir į negrožinės literatūros palikimą.



Ar žinojote, kad pirmuosiuose "Raudonkepuraitės" variantuose, kuriuos valstiečiai sekė dar XVII - XVIII a., visai neužsimenama apie raudoną kepuraitę, o senelę šiuose pasakojimuose suėdė ne vilkas, o šio žvėries suėsta ir, pasak daugumos išlikusių variantų, vėliau niekieno neišgelbėta... pati to nežinodama mergaitė? Būtent toks kultūrinis šokas ištinka pradėjus skaityti pirmąją, vieną iš pačių įdomiausių, gyviausių "Didžiųjų kačių skerdynių" dalių. Be to, šalia garsiausių pasakų, kurių R. Darntono knygoje išties nemažai, pateikiamas ne vienas įdomus prieštaringai literatūrologų vertinamų psichoanalitikų pastebėjimas, su kuriuo iš pirmo žvilgsnio kartais negali nesutikti.



Tautoms maišantis daugybė šiandien žinomų pasakų išplito ne vienoje šalyje, dažnoje iš jų įgydamos savitų mentaliteto bruožų,o kartais - ir visai kitokią pabaigą, kaip matoma net "Raudonkepuraitės" atveju. Siužeto keitimas ar pasakų skaitymas garsiuose klasicizmo laikotarpiu literatūriniuose salonuose skatina pagalvoti, kam iš tikrųjų skirtas šis žanras, auklėjantis vaikus, bet galbūt tik suaugusiems atkoduojantis gilesnius savo klodus. Sekti originalaus ir žiauraus bet kurios senos pasakos varianto šiandien turbūt neišdrįstų nė vienas tėtis ar mama, o tai rodo ir pakitusį vidinį mūsų pasaulį, atitolinusį nuo protėvių mentaliteto. Galbūt paskatinta įtraukiančių Darntono ir kitų mokslininkų studijų vieną pasakų knygą neseniai įsigijau ir pati, manydama, jog šiandien joje galėsiu atrasti, sąmoningai suprasti daugiau, negu galėjau tada, vaikystėje, kai mano psichologiją formavo kūrinio moralas, pavyzdingas ir rizikingas išgalvotų personažų elgesys ir pastarojo pasekmės.



Ne mažiau fantastiškai, pasakiškai iš pirmo žvilgsnio atrodo ir kita kultūrologinė Darntono knygos apybraiža, kurios tema glūdi dar pačiame knygos pavadinime - kačių žudymas naujųjų laikų Prancūzijoje. Antžmogiškas (o gal kaip tik žmogiškas, nes gyvuliai vieni su kitais ne tokie žiaurūs) elgesys su katėmis - piktdžiugiškas jų kankinimas ir žudymas kariant arba deginant, luošinant, sulaužius stuburą ar koją - to meto visuomenėje tarsi buvo pateisinamas: šie gyvūnai dar nuo viduramžių sieti su raganavimu ir okultinėmis jėgomis, kurias norėta apriboti, o taip pat, anot istoriją pateikusio naujaisiais amžiais gyvenusio prancūzų pameistrio, tai buvo puikus kerštas spaustuvės savininkui, mylėjusiam kates labiau nei savo mokinius. Pasityčiojimas iš kačių atrodo dar paradoksalesnis tais atvejais, kuomet imama kalbėti ir apie teigiamą simbolinę reikšmę, suteikiamą šiems gyvūnams - tai ne visuomet palengvindavo dviprasmiškas globojamų kačių gyvenimo sąlygas, tačiau bet kokiu atveju skaitytoją verčia ne mažiau stebėtis, ieškoti atsakymų, kaip tas pats gyvūnas gali būti ne tik niekinamas, bet ir adoruojamas.



Ši Darnoto studija, be abejonės, apžvelgianti ir kur kas šviesesnius, romantiškesnius XVIII a. Prancūzijos visuomenės reiškinius, kurių mes, deja, nebeišlaikėme iki savo laikų, įrodo, kad vis dar įmanoma tam tikra prasme prakalbinti prieš šimtmečius išnykusias kartas ar kultūras, palikusias net ir menką pėdsaką ne tik moksle, bet ir kultūroje: juk būtent joje geriausiai atsiskleidžia tų žmonių mąstysena ir esminės vertybės, gyvenimo būdas, kartais nedaug tenutolęs ir nuo mums būdingojo, o kartais "atveriantis vartus į kitokį mentalitetą" (288 p.), pažinimo kupiną kelionę, kurios linkėčiau kiekvienam šios ir kitos knygos skaitytojui. Išlaisvinkime mąstymą, vaizduotę, skatinančią tiek atrasti, tiek ir patirti kartais būtiną šoką.