Vieną gražią vasaros dieną Indija Opala Buloni užėjusi į parduotuvę "Vinis Diksis" sutiko mažą, murziną šuniuką, kuris buvo benamis. Jį norėjo parduotuvės direktorius atiduoti šungaudžiams kol Opala pasakė:

-Tai,...

Vieną gražią vasaros dieną Indija Opala Buloni užėjusi į parduotuvę "Vinis Diksis" sutiko mažą, murziną šuniuką, kuris buvo benamis. Jį norėjo parduotuvės direktorius atiduoti šungaudžiams kol Opala pasakė:

-Tai, Vinis Diksis! Mano šunelis! Nereikia jo atiduoti šungaudžiams.

Nuo tos dienos Vinis Diksis gyveno pas dešimtmetę Opalą. Jos tėvelis buvo pamokslininkas, o mamytės ji neturėjo..... Deja, ji ją paliko.

Vinis Diksis su Opala patyrė labai daug nuotykių, susirado daug draugų (nors neseniai buvo su tėveliu atvažiavusi ir apsigyveno kitame mieste), be to sužinojo daug dalykų apie mamą. Šunelis tarsi koks stebukladarys.

Pagal šią knygą, kuriamas filmas. Siūlau perskaityti 10 - 14 metų mergaitėms bei berniukams.

Skaitydama knygą supratau, jog autorė mums norėjo padėti suprasti, kad geriausi draugai yra gyvūnai. Jie geriau viską supranta už mus - žmones. Šiuolaikinis žmogus ieško naudos sau.

Knyga paliko gerą įspūdį. Labai patiko autoriaus originalumas ir rašimo stilius. Knyga privertė susimąstyti ir pagalvot apie daugėlį dalykų iš kitos pusės. Patiko, tai, kad veikėjai nebuvo gražios asmenybės, jie visi lyg...

Knyga paliko gerą įspūdį. Labai patiko autoriaus originalumas ir rašimo stilius. Knyga privertė susimąstyti ir pagalvot apie daugėlį dalykų iš kitos pusės. Patiko, tai, kad veikėjai nebuvo gražios asmenybės, jie visi lyg ir buvo susitepę. Sužavėjo mintis su paveikslu, labai gerai sugalvotą jį panaudotį, lyg sąžinės atspindį. Pabaiga nebuvo lengvai nuspėjama ir visą laiką beskaitant knygą buvo labai smalsu sužinoti, kaip viskas pasibaigs. 8/10, nors knyga gan įtraukianti, vėliau pasidarė nuobodoką skaityti apie visus Doeriano nuopolius, knygos nuotaika buvo slogi.

Pirmą kartą Witold'o Gombrowicz'iaus pavardę perskaičiau mokslo sumetimais nagrinėdama S. Parulskio kūrybą, kurioje gana dažnai ir netgi sakyčiau įkyrokai buvo cituojamos Gombrowicz'iaus mintys. Ir šių metų Knygų...

Pirmą kartą Witold'o Gombrowicz'iaus pavardę perskaičiau mokslo sumetimais nagrinėdama S. Parulskio kūrybą, kurioje gana dažnai ir netgi sakyčiau įkyrokai buvo cituojamos Gombrowicz'iaus mintys. Ir šių metų Knygų iššūkis - puiki proga susipažinti su kaimyno Witold'o bent jau vienu kūriniu.

Kai maždaug prieš porą savaičių baigiau skaityti Witold'o Gombrowicz'iaus "Apsėstuosius", atrodė, kad apie šią knygą neturėsiu ką parašyti. Ir per tą laiką iki dabar niekas nepasikeitė. Kai baigiau keliauti iš pradžių kėlusios susidomėjimą istorijos puslapiais, pasijutau nusivylusi. Tikriausiai tikėjausi siaubą keliančios pabaigos, tačiau, pasirodo, viskas buvo daug paprasčiau nei buvo galima tikėtis.

Na, šiaip pats siužetas įdomiai ir intriguojančiai suregztas, netgi šiek tiek primena detektyvą: 1938-ųjų Lenkija, sena pilis, kurioje gyvena išprotėjęs kunigaikštis (ir kaip žmogus neišprotės gyvendamas pilyje, kurioje, atrodo, vaidenasi, be to, yra slegiamas buvusių kalčių naštos), nusigyvenę bajorai, savo namuose įkūrę poilsio namus, šiek tiek mįslingas teniso treneris.

Ir visai netikėtai prasideda visokie keisti, šiurpoki, paslaptingi įvykiai. Aš, žinoma, vis laukiau dar kažko baisesnio ir kraupesnio. Bet visai netikėtai istorijoje pasirodo tokio šviesaus ir blaivaus proto žmogus, kad viskas tarsi turėtų susidėlioti ir gražiai pasitvirtinti to išminčiaus paskutinis sakinys: "Šiame pasaulyje, kupiname neaiškumų ir mįslių, prieblandos ir drumzlių, stebuklų ir klaidų, yra tik viena neklystama tiesa - charakterio tiesa!". Na, taip, sunku su tokiomis tiesomis ginčytis, tačiau ar tikrai reikėjo taip kurti knygos siužetą, kad paskui būtų galima viską taip paprastai užbaigti? Na, čia jau ne mano sritis, tikriausiai Witold žinojo, ką rašo ir ką kuria. Ir, ko gero, W. Shakespeare buvo teisus sakydamas, kad nieko nėra nei geras, nei blogas, tik žmogaus protas tokiu jį padaro (There is nothing either good or bad but thinking makes it so).

Ateityje tikiuosi perskaityti ir kitų Witold'o G. kurtų istorijų.

Nei patiko , nei nepatiko, nei nustebino. Skaičiau su malonumu, bet antrąkart vargu ar norėsiu ją paimti į rankas.

Kažkodėl nesinorėjo patikėti Rutos (pagrindinės veikėjos) personažu, o ir pasirodė ji kažkokia labai jau...

Nei patiko , nei nepatiko, nei nustebino. Skaičiau su malonumu, bet antrąkart vargu ar norėsiu ją paimti į rankas.

Kažkodėl nesinorėjo patikėti Rutos (pagrindinės veikėjos) personažu, o ir pasirodė ji kažkokia labai jau vyriška. Išskyrus knygos pabaigoj, kai ji tapo motina ir iš tikrųjų įsimylėjo. Gal dėl to kažkokio Rutos vyriško grubumo, neapleido mintis, kad ji - tai pats Irvingas. Ir ne tik todėl, kad ji ir rašo tik spausdinimo mašinėle, o ne kompiuteriu, ir romanai jos paremti vaizduote, ne autobiografinėm detalėm. Beskaitydama būtent taip ir isivaizdavau Irvingą - truputį paplaukęs, besiblaškantis gyvenime, kažko vis laukiantis ir ieškantis, bandantis.

Tačiau man daug labiau patiko tas, atrodo, vis nesuaugantis, pasimetęs Edis ir jo beribė, nesibaigianti meilė gerokai vyresnei pradingusiai iš jo gyvenimo moteriai.

Dar labai blaškė ir trukdė skaityti skaičiai. Kam kiek metų, kiek būtų metų, jeigu būtų, kada minučių tikslumu atvyksta ir išvyksta traukiniai iš Hamptono, kas po kiek metų susitiko, kiek metų nesimatė, ką šnekėjo po tiek metų ir pan. Vis dėlto dėdė Irvingas vertas dėmesio rašytojas. Ko gero teks įveikti dar keletą neskaitytų jo knygų.

Fiodoro Dostojevskio romanas "Nusikaltimas ir bausmė" - tai vaikino, nužudžiusio dvi moteris istorija. Knygoje labai įdomiai atskleidžiama žudiko psichologija: pats nusikaltėlis Raskolnikovas vaizduojamas kaip doras, sąžiningas...

Fiodoro Dostojevskio romanas "Nusikaltimas ir bausmė" - tai vaikino, nužudžiusio dvi moteris istorija. Knygoje labai įdomiai atskleidžiama žudiko psichologija: pats nusikaltėlis Raskolnikovas vaizduojamas kaip doras, sąžiningas ir protingas žmogus, o jo įvykdyto nusikaltimo priežastys lieka nesuvokiamos. Pats žudikas kaip priežastį įvardija norą peržengti ribą tarp to, kas galima, ir to, kas negalima, ir išbandyti savo drąsa - tapti Napoleonu ar kitu stipriu vyru bent akimirkai. Teismo paskelbta žmogžudysčių priežastis yra Raskolnikovo sąmonės aptemimas, pamišimas, savo veiksmų nesuvokimas. Na, o autorius gražiai atskleidžia dar vieną priežastį - likimą, ir pasakoja apie įvairius atsitiktinumus, kurie padrąsino Raskolnikovą imtis tokio veiksmo. Žmogžudžio Raskolnikovo siela tyra, tai parodo jo pagalba ir atjauta kitiems vargstantiems žmonėms, jo sąžinės priekaištai, kamuojantys po pat nusikaltimo. Galiausiai tie priekaištai pastūmėja vaikiną prisiimti atsakomybę ir prisipažinti. Jis įgauna progą išpirkti savo nuodėmes, dėl kurių gailisi, tačiau pačiame procese ima filosofuoti, ar tikrai tai, ką jis padarė, yra taip nuodėminga, neteisinga ir nežmogiška. Jis susikuria savo teoriją, leidžiančią išsilaisvinti nuo vidinės graužaties, bet tuomet nemato prasmės atpirkinėti to, ko nelaiko neteisybe. Patiriama neviltis atima Raskolnikovo išdidumą, savitumą ir norą gyventi, tačiau įvyksta stebuklas ir meilė įprasmina šio tragiško herojaus atpirkimo kančias.

Neil Gaiman "Kapinių knyga".

"Kapinės - viena taikiausių vietų visame pasaulyje."

Teko skaityti, kad šią knygą autorius parašė, įkvėptas Radjaro Kiplingo kūriniu "Džiunglių knyga". Iš esmės, sugretinus abi šias knygas...

Neil Gaiman "Kapinių knyga".

"Kapinės - viena taikiausių vietų visame pasaulyje."

Teko skaityti, kad šią knygą autorius parašė, įkvėptas Radjaro Kiplingo kūriniu "Džiunglių knyga". Iš esmės, sugretinus abi šias knygas tikrai jaučiamas šioks toks panašumas ir ryšys su gan neįprastais reiškiniais: vienu atveju - gilus ryšys su gamta ir berniukas, kurį užaugino žvėrys, kitu atveju - gyvenimo siejimas su kapinėmis ir berniukas, kurį augino vaiduokliai.

Trumpai apie ką:
tai nepaprasta istoriją apie nepaprastą berniuką, kuris negalėdamas nusėdėti vienoje vietoje, išropoja iš savo lopšio kaip tik tuo metu, kai paslaptingas žudikas šaltakraujiškai žudo vaiko tėvus ir vyresniąją seserį. Vaikas nuropoja į greta jo namų esančias kapines, kurių senieji ir ištikimieji gyventojai nusprendžia apginti ir saugoti šį mažą nenuoramą, o kapinių sargas, vardu Sailas, pasižada globoti ir rūpintis paklydėliu. Kapinių gyventojai duoda berniukui vardą - Niekaskitas, sutrumpintai Kitas, o nežinantiems ir nesuprantantiems Kirstas. Taip ir auga berniokas vaiduoklių aplinkoje/ mokosi kartu su jais ir iš jų/ klausosi jų neįtikėtinų pasakojimų iš visų amžių, nes kapinės yra labai senos/ tampa "laisvuoju kapinių gyventoju", kuriam suteikiamos tokios pat teisės, kaip ir lygiaverčiams kapinių gyventojams/ kaladžioja po kapines ir atranda įvairius pasaulius, pirmykštę uolą, kurioje slepiasi Šliužas, laukiantis savo šeimininko ir saugantis lobį/ patenka į dvokiantį pikuolių pasaulį ir ištrunka iš jo gyvas ir sveikas/ sutinka savo pirmąją draugę ir taip pat ją praranda. Kapinės - tai pasaulis, pilnas netikėtumų ir nuostabų, naujų atradimų ir pažinčių, tačiau Kitui neduoda ramybės tai, kad jis negali išeiti už kapinių vartų į platųjį pasaulį, nes ten slepiasi tas, kuris vis dar jo ieško ir nuo kurio Kitas yra saugimas - šeimos žudikas Džekas.
Viskas paaiškėja knygos pabaigoje: kas yra Kito globėjas Sailas/ kas yra Džekas/ dėl ko buvo išžudyta visą kito šeima.
Užvertus paskutinius knygos puslapius, viliuosi, kad tam mažam nenuoramai berniukui viskas bus gerai, nepaisant to, kad "pasaulis didesnis negu mažos kapinaitės ant kalvos ir jame gali būti pavojų bei paslapčių".
"- Ar žinai, ką darysi dabar?
- Pamatysiu pasaulį."

Nuo savęs:
skaičiau šią knygą ir įsivaizdavau pasaulį, sukurtą Tim'o Burtono: dalis iš "Corpse Bride", dalis iš "The Nightmare Before Christmas", dalis iš "Frankenweenie". Tai tobula knyga T. Burtono ekranizacijai: berniukas, užaugintas vaiduoklių/ globojamas vilkolakio/ augantis tarp senovinių kapinių, kurios pačios saugo vaiką nuo nelaimių ir padeda sunkia valanda/ kurios yra senos, su neprižiūrimais aptriušusiais antkapiais/ kurių uoloje slepiasi nuo vikingų laikų paliktas laukti savojo šeimininko Šliužas, saugantis lobį/ kurių požeminėse platybėse gyvena tokie paslaptingi padarai, kaip pikuoliai, mintantys dvėsėlena ir lavonais/ kur palaidota visai žavinga jauna ragana, nužudyta inkvizicijos laikais. Paslaptingas žudikas, nežinia dėl kokių priežasčių išžudęs visą berniuko šeimą ir turintis pavydėtiną uoslę, kurios dėka geba net ir po dešimties metų užuosti, jog tą naktį pabėgęs kūdikis vis dar yra gyvas.
Gaimanas eilinį sykį sukūrė vaizduotės darbo reikalaujantį kūrinį, bet tuo pačiu paprastą ir lengvą.

P.S. vis vien Gaimanas man visada asocijuosis su "Amerikos Dievai" [šedevras, skaitytas du kartus].

P.P.S. skaičiau kitų atsiliepimus apie šią knygą - daug kam nepatiko ,kad kai kurie paaiškinimai buvo neaiškūs ir migloti/ kai kur buvo papasakota mažiau, nei norėjosi perskaityti/ kai kurios vietos iki galo neišplėtotos ir t.t. Išvada: žmonės praranda fantazijos jausmą.

Gauja, minia, masė - suklusimo verti žodžiai. Tarytum pakanka garsiai sušukti "Žiūrėk, minia!", ir daugeliui prieš akis išnyra impulsyvios, organizuotos bei gausios žmonių bandos vaizdinys. Vaizdinys minios, kurios lūpomis...

Gauja, minia, masė - suklusimo verti žodžiai. Tarytum pakanka garsiai sušukti "Žiūrėk, minia!", ir daugeliui prieš akis išnyra impulsyvios, organizuotos bei gausios žmonių bandos vaizdinys. Vaizdinys minios, kurios lūpomis tarsi manifestas skanduojami įvairūs šūkiai - abstrakčios idėjos socialinei lygybei, vienodoms teisėms ar laisvės siekiui išreikšti. It pasąmonės balso pakuždėta, neaiški abejonė išnyra tuo pat metu: suprantama, kad ši minia kažko siekia, kažin ko geidžia, reikalauja... Visgi atsakyti į klausimą, ko iš tikrųjų, - klystančiam žmogui yra sunku.

Taigi, imu svarstyti: o kaip patsai Le Bon'as mėgintų paaiškinti šį neužtikrintumą? Nepaisant to, kad vėliau atsirado daugiau svarių, jo paties įkvėptų studijų (S. Freudo "Grupių psichologija ir Ego analizė", E. Bernays "Propaganda"), nostalgiškas potraukis klasikai paskatino ieškoti esmės pirmtakuose, vadinasi, Gustave'o Le Bon'o "Minios psichologijoje". (Legendos forma pasakojamas faktas, jog iš šio veikalo įkvėpimo sėmėsi A. Hitleris, o Italijos dučei B. Mussolini tai buvo atidžios analizės vertas kūrinys, manęs visiškai nejaudina: juk priešingu atveju būtų šventvagiška gilintis į tokią velnio sėklą!)

Ir vis dėlto po kelių atodūsių skaitymo daug kas pasidaro aišku. Nebekyla klausimų, kodėl minios ar kokią kitą idėją pirmiausia suvokiame vaizduotėje, o ne pasitelkę atidžią analizę; kaip yra, kad miniai reikia skambių lozungų, bet ne argumentuotos analizės; kas trukdo suvokti nenuspėjamo žmonių masės elgesio priežastis ir dar sunkiau nuspėjamas pasekmes. Juokinga, nejuokinga, bet netgi suprasti, kodėl daugeliui padaro įspūdį du bene didžiausi XX a. I pusės nusikaltėliai, irgi pasidaro paprasta.

Žinoma, Le Bon'o "biblinėmis" tapusios tiesos yra atsakymų kupinas šaltinis. Tereikia užduoti tinkamus klausimus, ir esminiai mechanizmai taptų aiškūs. Tuo tarpu daugelį klaidų, iš nežinojimo autoriaus paliktų savo studijoje, nesunkiai ištaiso vėlesnės teorijos Būtent jos reikalingos nušviesti toms problemoms, kurių Le Bon'o beveik nostradamiška akis tiesiog negalėjo numatyti.

Šešios istorijos, šešių žmonių likimai, šeši skirtingi laikmečiai. Tokiu būdu sudaryta šį knyga. Kiekviena iš šešių istorijų parašyta skirtingu stiliumi, kas leidžia pajusti skirtuma tarp veiksmo vietų ir...

Šešios istorijos, šešių žmonių likimai, šeši skirtingi laikmečiai. Tokiu būdu sudaryta šį knyga. Kiekviena iš šešių istorijų parašyta skirtingu stiliumi, kas leidžia pajusti skirtuma tarp veiksmo vietų ir laikotarpių. Pirmoji istorija pasakoja apie amierikiečių notaro Adam'o Ewing'o kelionę per Ramujį vandenyną devyniolikto amžiaus viduryje, kurios metu jis susitinka su aborigenais, misioneriais ir sukčiais jūreiviais. Antrosios istorijos pagrindinis veikėjas- jaunas pradedantysis kompozitorius Robert'as Frobisher'is, kuris 1931m. įsidarbina padėjeju pas žinoma kūreją, kad atskleisti savo talentą. Trečioji istorija labiau panaši į detektivinį trilerį , kuriame herojus, šiuo atveju jauna žurnalistė Luisa Rey, bando sutrukdyti turtingai įmonei pastayti potencialiai pavojinga atominį reaktorių. Ketvirtoji istorija pasakoja apie Thimoti Cavendish'a, knygų leidėją iš Londono, kuris patenka į įvairias keblias situacijas ir per apgavystę patenka į senelių namus. Penktosios istorijos veiksmas vyksta ateityje, kai žmonių gyvenimą kontroliuoja įvairios korporacijos, o visą juodą darbą atlieka klonai. Viena iš klonių, Sonmi~451, išsivaduoja iš korporacijos gniaužtų ir pamato pasaulį iš kito kampo. Paskutinioji, pagrindinė, istorija aprašo salų gyventojo Zachry nuotykius jau tolimoje ateityje, kai žemėjė įvyko katastrofa ir žmonija yra ties išnykimo riba.

Iš pradžių atrodo, kad visos šios istorijos neturi nieko bendro, tačiau jos visos tarpusavyje susijusios įvairiosmi detalėmis. Pavyzdžiui, tokiu būdu Frobisher'is savo kamabryje randa Adam'o Ewing'o dienoraštį, o Thimoti's Cavendish'as paštu gauna Luisa'os Rey rankraščius. Visos istorijos, išskyrus pagrindinę, nutruksta ties idomiausiu momentu, ir yra tęsiamos antroje romano pusėjė. Taigi, jeigu sužymėti skirtingas istorijas skaičiais, gautusi tokia schema: 1-2-3-4-5-6-5-4-3-2-1. Su tokiu skyrių išdėstymų susidūriau pirmą kartą, tačiau man jis visai patiko.

Apie ką gi iš esmės papasakoja "Cloud Atlas"? Apie praeitį ir ateitį, apie tai, kad viskas kartojasi. Apie žmogaus vaidmenį ir praeityję ir ateityję ir apie patį žmogų. Pagrindinė mintys gana aiški: viskas yra susiję ir viskas kartojasi. Žmonės ir civilizacijos nenori mokytis iš savo klaidų.

Šią knygą skaičiau jau antrą kartą, tačiau galėčiau skaityti ir skaityti. Iš tikrųjų ši istorija verčia ne kartą braukti ašarą, bei džiaugtis viskuo ką turime.

Veiksmas vyksta ateityje. Jonas, tai pagrindinis šio...

Šią knygą skaičiau jau antrą kartą, tačiau galėčiau skaityti ir skaityti. Iš tikrųjų ši istorija verčia ne kartą braukti ašarą, bei džiaugtis viskuo ką turime.

Veiksmas vyksta ateityje. Jonas, tai pagrindinis šio romano dalyvis. Jam vienuolika, nors iš tikrųjų, tai daugiau. Šioje bendruomenėje visi švenčia savo gimtadienį būtent gruodžio mėnesį, bet tik todėl, kad kūdikiai iš ugdymo centro tik tuomet yra perduodami tėvams. Nesvarbu kokį mėnesį gimė.

Istorija prasideda paklydusio lėktuvo praskridimu visiškai arti žemės. Jonas privalėjo klausytis garsiakalbių, kurie sakė, kad reikia viską skubiai palikti ir įeiti į namus ar kitą saugią vietą. Iš tikrųjų, manyčiau, jog Jonui šis reiškinys buvo įdomus, nes lėktuvai niekada neskraidžiojo virš bendruomenės, tačiau jis privalėjo klausytis vyresniųjų. Tėvai lyg niekur nieko grįžę namo sėda prie vakarienės stalo, kur visi privalo pasakotis dienos išgyvenimus. Sesutė Lilė pasakoja, kad atvažiavo vaikai iš kitos bendruomenės ir jie nesilaikė jų bendruomenės žaidimų aikštelės taisyklių. Ji iškėlus savo kumštį rodo kaip pyksta, bet po keleto minučių ją nuramina šeima. Ir taip visi šeimos nariai turi pasakotis. Po truputį eina laikas link Vardynų ir Gruodžio ceremonijų. Per šias šventes visa bendruomenė privalo būti ir visa stebėti. Per Vardynas naujavaikiams duodami vardai ir jie įteikiami šeimoms. Dėl Gruodžio ceremonijos labiausiai jaudinasi Jonas. Jis gaus paskyrimą kuo turės būti.

Kai ateina ceremonijos pirmoji diena, neatsitinka nieko ypatingo. Tiesiog Jonas nekantrauja. Antroji diena kelia įtampą. Popietę, būsimiems dvylikamečiams papietavus ir sugrįžus į salę pradedami duot paskyrimai. Vyresniųjų vadovė pakalba apie kiekvieno gyvenimą atskirai. Pirmas, antras, trečias... Eina numeriai. Jonas džiaugiasi už savo draugus, bet galiausiai - aštuonioliktas, dvidešimtas... Jonas baisiausiai susinervina ir nebežino ką daryti. Jį praleido! Bet jis nervinasi ir toliau, o atėjus galui jį staiga pakviečia. Jonas pamiršęs visą susirepetuotą eiseną žengia tirtančiomis kojomis. Vadovė peržvelgia jo trumpą gyvenimą, bei nupasakoja, kodėl būtent šį paskyrimą jam davė. Galiausiai paskiria - Siuntėjas. Garbingiausias bendruomenės darbas.

Po ceremonijos visi dvylikamečiai pasidalina savo įspūdžiais, pasidžiaugia paskyrimais ir atsisveikina. Namuose sveikina juos tėvai. Jonas abstulbsta, kai pamato, jog jo taisyklių aplanke tik vienas lapas, o pas kitus tuo tarpu storiausi aplankai. Jis perskaitęs taisykles supranta, kad jų laikytis sunku nebus, tačiau laikui bėgant supranta, jog taip lengva nėra.

Pirmąją dieną jis susipažįsta su Siuntėju ir gauna sniego prisiminimą.

Diena po dienos praeina beveik metai. Prisiminimų kraitis jau didelis.

Jono šeima iš tikrųjų prižiūri Gabrielį jau ilgai. Ugdyti paliktas antriems metams jis tapo lyg nebereikalingas.

Kartą paskelbus neeilinę nedarbo dieną Jonas užsuka į žaidimų aikštelę pažaisti. Jo draugai žaidžia karą ir jis tai prisimena lyg iš gautų prisiminimų. Jo geriausias draugas Eišeras jį "pašauna". Jonui visi jausmai išsiveržia su ašaromis. "Niekada daugiau nežaiskite šio žaidimo..." - tai vieninteliai Jono žodžiai. Jo akyse iškilo gerti prašančio kareivio vaizdas, kuris kraujavo visas, buvo išbalęs.

Jonas nuvažiavo namo.

Rytą tėtis pasigyrė, kad jam šiandien vieną iš gimusių dvynukų reiks palydėti Kitur. Jonas po pamokų nulėkė pas Siuntėją. Tą popietę jis paklausė apie nelaimę, nutikusią prieš dešimt metų. Jis atvirai papasakojo kaip tai įvyko. Vėliau Jonas papasakojo apie tėtį ir ką jis turėjo padaryt šįryt. "Ar norėtum pamatyt kas įvyko šįryt?" - po šių Siuntėjo žodžių Jonas pamatė, tai kas jį sukrėtė. Visiems laikams. Tą vakarą Jonas negrįžo namo. Visą naktį su Siuntėju aptarinėjo pabėgimo planą. Kitą vakarą ištiko neatidėliotinas dalykas, tėtis pasakė, jog kitą rytą jis palydės Gabį Kitur. Jonas privalėjo jį pasiimti, nes negalėjo jo palikti.

Pabėgimas suveikė puikiai, tačiau juos nuolat persekiojo jų ieškantys lėktuvai. Jonas sugebėjo apsaugoti, o maisto buvo truputį pasiėmęs. Maisto atsargos pamažu seko, o jie privažiavo mišką. Ten pirmą kartą pamatė paukštį, stirną, krioklį...

Galiausiai privažiavo kalnus, kur buvo šalta, nebuvo maisto ir negalėjo važiuoti dviračiu toliau. Bet jie šildė vienas kitą prisiminimais ir pasiekę kalno viršūnę suprato, kad jau jie beveik yra Kitur. Kur egzistuoja giminė, šeima, židinys, jausmai, spalvos.

Džiaukimės, kad mes dar gyvename tokiame pasauly kur egzistuoja spalvos, muzika, kur galima išsirinkti su kuo gyvensi ir tau niekas to neparenka, kur gali turėti vaikų kiek nori ir niekas tau jų neparenka, kur gali pasirinkti profesiją, kur galima skaityti knygas, kur yra kalnų, kalnelių ir sniego, kur yra gyvūnų, kur matome spalvas ir girdime muziką, kur galime turėti jausmus ir kur yra meilė...

Visų pirma prisipažinsiu, kad nesu tos kartos, kurią dar galima priskirti prie KGB vaikų. Tiesa, apie pačią instituciją ir susidūrimus su ja iš tėvų ir jų aplinkos teko girdėti daug ir visko. Taip pat ir 1996-ieji man...

Visų pirma prisipažinsiu, kad nesu tos kartos, kurią dar galima priskirti prie KGB vaikų. Tiesa, apie pačią instituciją ir susidūrimus su ja iš tėvų ir jų aplinkos teko girdėti daug ir visko. Taip pat ir 1996-ieji man labiau siejasi su dinozaurais, "Hobitu" ir ginčais iš serijos "mano futbolo kamuolys ne balionas, asile tu!". Tad tie pirmieji nepriklausomybės metai buvo labiau kontekstas nei rimta gyvenimo dalis. Nerūpėjo, kokios gaujos su kokiomis kovoja, kiek pas mus korupcijos ir panašūs klausimai. Politiniai, tiesa, kiek domino, vis tik rinkimai ir tada atrodė kažkas, į ką verta atkreipti dėmesį. Panašiai, kaip futbolo varžybos. O dar ir laimėjo sava komanda, tai visai gerai. Ir taip politizuoti pastebėjimai vis prasiverždavo. Dar tik po 1990-1991 m. taip įsikalė į galvą, kad ir "Jesus Christ Superstar" žiūrėdamas, sakiau, kad ne romėnai čia su violetinėm wife-beater maikėm, o sovietų desantininkai, akivaizdu, kaip ant delno. Tai tiek to asmeninio konteksto, o dabar apie pačią knygą. A, dar galiu pridurti, kad nepamenu, kada paskutinį kartą skaičiau lietuvišką romaną. O dar su daug greito veiksmo, tai smalsumas buvo išties baisiausiai didelis.
Kas pirmiausia krenta į akis paėmus knygą? Žinoma, viršelis. Girdėjau, kam jis nepatiko, bet bent man tai pasirodė labai gerai atskleidžiantis tą laikotarpį (aha, šalia kamuolio spardymo pamenu "videkus" su visom juostom gan gerai, nors patys tokio aparato ir neturėjom). Ir šiek tiek paslaptingumo duoda - kas čia tam įraše dabar bus. Nors, turiu prisipažinti (mini-SPOILER), laukiau, kad ir knygoj kur kokia vaizdajuostė reikšmingai, ne probrėkšmiais, iššoks. Nors ir nesu didelis iliustracijų mėgėjas tokio tipo knygose (pasakose ar pre-Tolkien fantasyžanro kūriniuose tai jos būtinos), o iš anksto užmetus akį į tai, kaip jos atrodys, didelių lūkesčių neturėjau. Bet, vertinant visumą, tai turiu pripažinti, kad jos ne tik netrukdė, bet ir papildė bei tiksliai atspindėjo šiaip jau niūroką kūrinio atmosferą. Ne veltui veiksmas vyksta vėlyvą rudenį. Tad už apipavidalinimą didelis pliusas.
Turiu pasakyti, kad nepaisant didelės pateiktų ištraukų gausos, jų neskaičiau ir laukiau kol jau gausiu pilną, galutinį ir nedalomą produktą. Ir gerai, nes po to nereikia pravertinėti lapų, mat "čia jau skaičiau", ar kurtis išankstinių teorijų apie tai, kas, kodėl ir kaip iš tikrųjų pasakojime vyksta. O visko vyksta daug ir greitai. Vos nutiko A (idant malonumo nesugadinčiau, siužeto detalių neatskleidinėsiu), nespėji gerai apmąstyti, o jau darosi B ir t.t. Pasakyti galima tik tiek, kad ne veltui Justinas seniai žinomas kaip fantastikos mylėtojas, tad laukia ir šiek tiek mistinių-fantastinių elementų. Skaitydamas troleibuse gali ir savo stotelę praleisti (taip beveik nutiko). O jei nutarėte dar kokius dvidešimt puslapių perskaityti prieš miegą, tai nenustebkite, jei galiausiai užsnausite tik baigę visą knygą (taip tikrai nutiko). Laukia ir nemažai netikėtumų. Galbūt net pagalvosite, "cha, taip ir galvojau!", vien tam, kad suprastumėte, jog vis tiek galvojote neteisingai ir viskas ne taip, kaip atrodė.
Didelę knygos dalį sudaro dialogai ir veikėjų autorefleksija (parašyta pirmuoju asmeniu, o skyriai pakaitomis paskirti tai vienam, tai kitam veikėjui). Kadangi pokalbius autoriui rašyti sekasi gerai (ir tikrai geriau nei, tarkim, H.P. Lovecraftui), toks pasakojimo būdas nei kiek netrukdo ir tuo pačiu padeda susidaryti ryškesnę nuomonę apie veikėjus. Kaip ir dviejų iš jų pamąstymai ir mintys. Charakterių panašumai ir skirtumai, skirtingas požiūris į tai, kas vyksta, galų gale skirtinga turima informacija daug prisideda prie intrigos kūrimo. Tad apibendrinimui: daug greito veiksmo, intriga, netikėtumai ir ta Lietuva, kurią mačiau devynmečio akimis. Tiksliau Lietuva, kurios mano devynmečio akys nelabai matė ir nelabai suprato. Ačiū autoriui, tikiuosi, ne paskutinis jo romanas. Tiems, kas dvejoja ar neplanuoja skaityti patariu daug galvos nesukti ir knygą įsigyti.