Jau labai seniai buvo girdėjusi apie šią knygą ir visada buvau skeptiškai nusiteikusi. Tačiau pastaruoju metu perskaičiusi nemažai saviugdos knygų, nesprendžiau, kad reikia paskaityti ir šią ir pasižiūrėti, kuo ji tokia...

Jau labai seniai buvo girdėjusi apie šią knygą ir visada buvau skeptiškai nusiteikusi. Tačiau pastaruoju metu perskaičiusi nemažai saviugdos knygų, nesprendžiau, kad reikia paskaityti ir šią ir pasižiūrėti, kuo ji tokia ypatinga, kad net po šitiek metų tebelaikoma bestseleriu. Iš penkių žvaigždučių ją įvertinčiau trimis. Knyga nėra nei labai gera, nei labai bloga. Knyga skaitėsi lengvai, joje pateikiama gausybė pavyzdžių, po kiekvieno skyriaus dar kartą pakartojami pagrindiniai principai. Tačiau dauguma pavyzdžių pasirodė gan nutolę nuo dabartinės realybės ir daugiausia susiję su verslo pasauliu. Kita vertus knyga pirmą kartą išspausdinta 1936 m., o jos principai iki šių dienų yra pritaikomi. Manau žmogui, perskaičiusiam knygą prieš keliasdešimt metų ar turinčiam silpnus tarpasmeninio bendravimo įgūdžius, ši knyga galėjo palikti didžiulį įspūdį. Tačiau dabar kai kurie iš jos patarimų man pasirodė klišėmis ar net savaime suprantamais dalykais, kaip antai šypsokis. Kadangi naudinga karts nuo karto būti primenamam apie šiuos dalykus ir galbūt kai kuriuos jų dažniau bandysiu praktiškai pritaikyti, knygai skirtas laikas nebuvo veltui iššvaistytas.

Torill Thorstad Hauger, Sigurdas slibino nugalėtojas. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2011.



Knyga ilgai laukė mano lentynoje, bet jei ne "Iššūkis" turbūt taip ir nebūčiau jos perskaičiusi. Tačiau atsivertusi ir pradėjusi...

Torill Thorstad Hauger, Sigurdas slibino nugalėtojas. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2011.



Knyga ilgai laukė mano lentynoje, bet jei ne "Iššūkis" turbūt taip ir nebūčiau jos perskaičiusi. Tačiau atsivertusi ir pradėjusi skaityti, nustebau ir susidomėjau: ji apie Viduramžius! Veiksmas vyksta vikingų laikas, vadinas, maždaug XI a. Skandinavijoje. Pagrindinis veikėjas - vienuolikmetis Sigurdas, galingo ir turtingo jarlo (vikingų vado) ketvirtasis sūnus. Nuo mažens motina jam seka istoriją apie kitą Sigurdą - legendinį karžygį, nugalėjusį slibiną - ji tikisi, kad berniukas užaugs toks pat drąsus ir stiprus, kaip senovės didvyris. Sigurdas mokosi būti išdidus, niekinti žemesnius už save, trokšta patikti tėvui ir susilyginti jėga su broliais, kurie jau plaukia į tolimus žygius į Vakarus. Tačiau dar yra Eda - krikščionė vergė iš Airijos, Sigurdo tarnaitė ir auklė. Su ja augdamas berniukas nejučia mokosi atjausti ir pasigailėti, o susidraugavęs su vergais Reimu ir Tira, vaikais, vikingų pagrobtais kažkur Airijos pakrantėje, supranta, kad jis pats nėra laisvas gyventi taip, kaip norėtų.



Labiausiai patiko vieta, kai į jarlo sodybą atvyksta medžio drožėjas Torarinas - aukštas, pilvotas vyras su tankia barzda, kaip vėliau paaiškės, linksmas ir draugiškas - su juo susidraugavęs Sigurdas prisipažįsta, kad iš tikrųjų bijo plaukti su vikingais į žygį, išmoksta drožinėti, o kai berniuko ateina ieškoti tėvo tarnai, kad mokytų jį kautis kirviu ir kalaviju, o jis nenori, Torarinas sugalvoja paslėpti jį didžiulėje savo įrankių skrynioje! Kuris berniūkštis nesvajoja turėti tokį draugą?!



Apysaką labai lengva skaityti, gražus, sklandus vertimas (iš norvegų kalbos vertė Leonas Petravičius), gaila tik, kad knygoje nėra iliustracijų: čia daugybė vikingų buities, papročių detalių - apie laivus, ginklus, sueigas, vergus ir jų darbus, kraštus, į kuriuos plaukia vikingai, prekes, kuriomis jie prekiauja, o viso to nemačiusiems vaikams gali būti sunkoka viską įsivaizduoti. Įsiminė, pavyzdžiui, tapybiškas epizodas, kuriame Sigurdas savo sesutei iš tolimų kraštų parveža nematytą paukštį povą ir paleidžia jį vaikštinėti deglų nušviestoje menėje... Arba vikingų laivų puošyba - spalvos, drožinėti slibinai, skydai, burių audeklas... Todėl mes su vaikais skaitydami "Sigurdą" visad vartom ir knygą "Kaip žmonių gyventa. Vikingų laikai" (Alma littera, 1996) - ten tikrai nupieštas Sigurdo pasaulis: ir laivai, ir karo žygiai, ir audžiančios moterys, ir vaikai, pakrantėje renkantys moliuskus...



Apibendrinant, "Sigurdas slibino nugalėtojas" - tai knyga apie draugystę. Šviesi, įdomi ir kupina nuotykių. Esu tikra, kad tiems, kam patinka, pavyzdžiui, Astridos Lindgren "Ronja plėšiko duktė" ar "Mes Varnų saloje", patiks ir ši apysaka. Atradau, kad lietuvių kalba jau yra išleistos dar dvi rašytojos Torill Thorstad Hauger knygos - "Vikingų pagrobti" bei "Bėgimas nuo vikingų"; panašu, kad tai gali būti šios istorijos tęsinys arba priešistorė, todėl būtinai bandysiu rasti jas ir perskaityti.

Romane vaizduojami menki žmonės su savo silpnybėmis. Įdomu tai, jog visa knyga suskirstyta į trumpus skyrelius, kurių kiekvienas pasakoja po trumpą epizodą, ką sužino ar patiria pagrindinis veikėjas. Todėl knyga labai...

Romane vaizduojami menki žmonės su savo silpnybėmis. Įdomu tai, jog visa knyga suskirstyta į trumpus skyrelius, kurių kiekvienas pasakoja po trumpą epizodą, ką sužino ar patiria pagrindinis veikėjas. Todėl knyga labai lengvai skaitoma.

Kartas nuo karto pasikartoja katės motyvas. Tai tarsi susiejama su blogais jausmais, kaip: "Sieloje it katės kailio svilėsiai tvyrojo šleikštulys", "katė su visu lopšiu keberiokšt", taip pat pagrindinis veikėjas randa užmuštą savo katę ir t.t..

Romane įžvelgiamas išgalvotos religijos absurdiškumas ir ką gali žmogus pasitelkęs religiją ir subūręs tikinčiųjų kultą. Aprašoma religija yra tarsi pasišaipymas iš visų sektų ar pernelyg fanatiško tikėjimo skelbiamomis dogmomis.

Tai antroji garsaus romano dalis. Man asmeniškai pirmoji dalis skaitėsi lengviau, o galbūt kalta pati, kad neradau laiko prisėsti ir perskaityti visko vienu ar keliais kartais. Kaip bebūtų knyga įveikta.
Antroje dalyje pasakojama...

Tai antroji garsaus romano dalis. Man asmeniškai pirmoji dalis skaitėsi lengviau, o galbūt kalta pati, kad neradau laiko prisėsti ir perskaityti visko vienu ar keliais kartais. Kaip bebūtų knyga įveikta.
Antroje dalyje pasakojama apie merginų gyvenimą po karo. Vienai merginai atsivėrė visos galimybės, o kitai sugriuvo visas jos pasaulis. Tačiau kaip jau galima buvo nuspėti pagal pirmąją knygą viskas labai greitai gali pasikeisti, todėl knygos pabaigoje merginų gyvenimai apsivertė aukštyn kojomis. Nors pats autorius sako, jog tai knyga be herojaus, tačiau būten antroje dalyje aš jį atradau. Todėl šioje dalyje beskaitant labiau išryškėjo mano asmeninės simpatijos ir antipatijos.

Domantas Razauskas Takas į tylą. Eilėraščiai ir garso diskas. Vilnius: leidykla "Baltos lankos",2010. 75 p.

O dabar labai paprastai ir tiesmukai: susigundžiau šia knyga prieš kelerius metus, kai ši tik pasirodė knygynuose, o...

Domantas Razauskas Takas į tylą. Eilėraščiai ir garso diskas. Vilnius: leidykla "Baltos lankos",2010. 75 p.

O dabar labai paprastai ir tiesmukai: susigundžiau šia knyga prieš kelerius metus, kai ši tik pasirodė knygynuose, o ankstinas šiam susigundymui buvo garso diskas - "Lietaus kambarys"; atmerktomis akimis įsivaizdavau, kai iš galinio knygos viršelio išsitraukiu diską, įkišu jį į žabtus savo senajai magei ir klausausi pakerinčio balso, svaigstu nuo muzikos ir tekstų dermės - -deja, knyga pateko pas mane iš bibliotekos lentynų, garso disko joje nebuvo, užtat liko eilėraščiai ir tikėjimas, kad likusias santaupas išgalėsiu išleisti būtent "Takui į tylą" ir perskaityti knygą su muzikiniu fonu.
Kiek šioje knygoje takų ir kelių, klystkelių į tylą - nesuskaitysi, nes gali pasiklysti, pirštų gali nebeužtekti saviems skaičiavimams, o eilėraščiai čia tokie tykūs, šiek tiek dievobaimingi, kad juos reikia prisijaukinti, duonos trupiniais nuberti taką iki savo širdies ir visą laiką budėti - o jeigu...
Bet nereikia apsigauti: miesto griausmo ir jaunatviško, kiek viduriniu amžiumi paženklinto maištingumo segmentų ir dedikacijomis ištatuiruotų eilėraščių yra, yra. Ne sentimentalūs jie, o kažkokie veržlūs, gyvybingi, eilučių konstrukcijos dūsta nuo sunkesnių įvaizdžių ir miesto triukšmo, žmonės čia vilniški, sakyčiau: išsilavinę, kiek neurotiški, persikvėpavę knygomis ir poezijomis, būtinai - išsikvėpę (nes kaip gi kitaip pastebėsi nuovargį, "titrus dangaus ekrane", dievus ir budėjimus/būdravimus mieste), bet čia taip ir reikia, kažkodėl. Takas į tylą nusėtas pakalnėmis ir kalniukais, atokvėpiais ir nuovargiu, kuris atsiranda tada, kai eilėraštį reikia šifruoti.
D. Razauskas man niekada nebuvo stabas/dievaitis, jis man yra kažkokia matrica, kurią reikia iššifruoti, bet tas šifravimas toks gražus darbas čia. Net džiaugiuosi, kad tęsiu pažintį per knygą su juo, nes muziką jame jau seniai girdėjau.

D. Razauskas "Vardas"

<...>
Iš tavęs ir manęs iš visų kurie auga
Išrašyk ir ištrink nenaudingą likimą
Nes kitaip nesupyk nužudysiu kaip draugą
Ir pajusi kaip skauda viduj Hirošimą (p. 44)

Daiva Vaitkevičiūtė - lietuvių rašytoja,taip pat romano "Moterys meluoja geriau" autorė,pagal kurį,kaip visi žino,sukurtas to paties pavadinimo populiarus serialas.Romane " Kamilė ryžtasi mirti" pasakojama paprastos merginos...

Daiva Vaitkevičiūtė - lietuvių rašytoja,taip pat romano "Moterys meluoja geriau" autorė,pagal kurį,kaip visi žino,sukurtas to paties pavadinimo populiarus serialas.Romane " Kamilė ryžtasi mirti" pasakojama paprastos merginos nepaprasta meilės istorija.Visos draugės pavydi jai sužadėtinio - gražaus,jauno,turtingo,pradedančio politiko karjerą Radvilo.Viskas atrodo tarsi rožėm klota,Kamilė ruošiasi vestuvėms,tačiau nežino,kad tobulu laikomas mylimasis nėra jau toks šventas.Radvilo padėjėja žurnalistė Julija-jau seniai yra ir jo meilužė.Ji slapta siekia juos išskirti,kuria planus,kaip tai padaryti.Vestuvių dieną specialiai atveria akis Kamilei,ją pasikviesdama į namus,kai tuo metu leidžia laiką su jos mylimuoju Radvilu.Kamilės širdis ir svajonės dūžta į šipulius,maža to,net jos tėvai,sužinoję apie Radvilo niekšybes,spiria ją vis tiek tekėti ( "juk viskas jau suruošta...Ką žmonės pamanys.." ).Kamilė pabėga ir netikėtai susiduria su vaikinu,taip pat patyrusiu didžiulį nusivylimą meilėje.Jis padeda Kamilei atsigausti,globoja ir domisi ja,pamažu užgimsta abipusė simpatija.Deja,kelyje į meilę jiems lemta patirti sunkių išbandymų,tačiau viskas,kaip ir galima tikėtis,baigiasi laimingai- Kamilė ir Modestas išsilaisvina nuo savo buvusiųjų,nuo visų negandų ir pasineria į meilę..

Šis romanas lengvas,idomus,įtraukiantis.Jis- apie lietuvišką meilę,apie meilę,dėl kurios kartais tenka rimtai pakovoti ir nemažai iškęsti.

Gero skaitymo!

Sveikas, mielas barone Miunhauzenai. Pagaliau teko laimė iš arčiau susipažinti su nepakartojamais tavo nuotykiais. Galiu pasakyti kiekvienam, kuris išdrįs atsiversti šią knyga jis bus įtrauktas į nesibaigiančių įvykių...

Sveikas, mielas barone Miunhauzenai. Pagaliau teko laimė iš arčiau susipažinti su nepakartojamais tavo nuotykiais. Galiu pasakyti kiekvienam, kuris išdrįs atsiversti šią knyga jis bus įtrauktas į nesibaigiančių įvykių verpetą. Iš tikrųjų knyga pirmiausia skirta skaityti vyriškajai auditorijai. Keista tik iš pirmo žvilgsnio, nes dažniausiai ją skaito jaunimas, tačiau parašyta ji vyresnei auditorijai. Tai nėra knyga - tai pasakojimų rinkinys, kada pilies menėje, vakare, po medžioklės susirenka aristokratai atsipūsti ir pasigirti dienos laimikiais bei kitais savo privalumais. Štai čia ir pasirodo gerbiamasis mūsų baronas, kurio išmonę ir melavimo galimybes dar ir dabar vargiai kas nurungs. Pabandyti galite, bet tikriausiai teks nukelti kepurę prieš šmaikštųjį baroną. Kas būtų jei dėsniai, prieštaraujantys gamtos ir sveiko proto logikai, imtų veikti. Galite viską apie tai sužinoti perskaitę knygą, jums viską apie tai nuodugniai išdėstys pats Miunhauzenas. Smagių akimirkų kas dar neskaitėte, o kas jau visa tai girdėjo žino, kad geros istorijos nesensta.

Pasakojama mergaitės - Сhadižos lūpomis, kuri gyvena Dagestano kaime su savo mama ir seneliais. Ji pasakoja apie savo išgyvenimus bei kasdieninę rutiną, santykius su aplinkiniais. Visa tai vėliau padeda suvokti jos būsimą...

Pasakojama mergaitės - Сhadižos lūpomis, kuri gyvena Dagestano kaime su savo mama ir seneliais. Ji pasakoja apie savo išgyvenimus bei kasdieninę rutiną, santykius su aplinkiniais. Visa tai vėliau padeda suvokti jos būsimą elgesį bei suvokti musulmoniško tikėjimo gilumą bei stiprumą, kuris persmelkęs visas jos gyvenimo sritis bei suformavęs Chadižos vertybių sistemą. Pasakojimo eigoje įpinami aplinkos/aplinkinės gamtos, buities, tradicijų bei papročių aprašymai, tai irgi labai įdomu ir sudaro įspūdį kaip gyvenama kalnų aulose (čia gyvenimas teka įprasta, lėta vaga ir kažin ar keitėsi per pastaruosius 50 ar 100 metų).

Kai mergaitei sukanka trylika metų ir gimtadienio proga ji nuo klasės draugių dovanų gauna rožinį sąsiuvinį, Chadiža pradeda rašyti savo dienoraštį. Jame ji išlieja savo rūpesčius, abejones bei džiaugsmus. Paaugus Chadižai nusišypso laimė išvažuoti į miestą aplankyti močiutės seserį-tetą Zuchrą bei studijuoti anglų kalbą, kurios ji visiškai nemokėjo. Visus stojamosius egzaminus padeda išlaikyti apsukrusis dėdė Vagabas, dirbantis milicijoje. Pasirodo, išsislavinimas būsimai nuotakai reikalingas ne dėl žinių, o dėl diplomo. ''Ištekės, vis tiek nedirbs, o išsilavinusi marti - prestižas''. Merginai kyla daug norų ir pagundų. Čia prabudo ir tikroji meilė vaikinui Machačiui, kuriuo ji žavėjosi nuo pat mažens (mat jo tėvas (generolas Kazibekovas) turėjo namą jų kaime), o dar ir taip sutapo, kad Machačius mokosi tame pačiame universitete, tik kitame fakultete, bet jau turi sužadėtinę Sakiną, kuri yra prokuroro dukra. Tačiau didžiausias Chadižos troškimas yra ištekėti už Machačiaus. Ir įvyksta ko ji pageidavo - juos sutuokia mulas (musulmonų dvasininkas) be jų abiejų šeimų pritarimo. Tačiau ši santuoka apverčia Chadižos gyvenimą aukštyn kojom ir ne į gerąją pusę.

Paaiškėja, kad jos mylimasis priklauso islamistams radikalams ir net padėjo organizuoti savo tėvo nužudymą. Machačius žūva, kai vykdoma operacija prieš smogikus, bet prieš tai jis speja išsiųsti besilaukiančią Chadižą iš namų, davęs jai adresą, kur ji galės rasti prieglobstį bei pagalbą. Bet ten ''mielos seserys'' pasinaudodamos jos nelaime, jai "praplauna smegenis", ir ji tampa viena iš apsiaustųjų (P.S. moteris nešiojančios hidžabus), kuriai labai tikslingai ir metodiškai zombuojama tikromis bei iškreiptomis mintimis apie teisingumą, kerštą bei amžinąjį gyvenimą rojuje po mirties, kur, jei ji tik panorės, galės gauti kitą kūdikį, ir kurio net nereikės devynis mėnesius nešioti po širdimi, kur jie su savo Machačiumi bus laimingi, kur nėra ligų ir skausmo...

Kadangi ji yra prislėgta sielvarto dėl savo mylimojo mirties, jai nėra kur eiti, artimieji jos išsižadėjimo, o Machačiaus motina uždraudė net peržengti jos namų slenkstį, Chadižai prarasti daugiau nebėra ko, ir ji sutinka tapti keršto įrankiu, kitaip sakant mirti dėl meilės, kad jos artimieji būtų visą laiką kartu danguje.

Perskaičius šią knygą, jaučiausi nejaukiai. Baisu, kad šio romano siužetas paremtas tikromis istorijomis. Apmaudu, kad aklas tikėjimas apie nuostabų gyvenimą po mirties , atima gyvenimo džiaugsmą čia ir dabar - žemėje. Piktina ir tai, kad tas verbavimas į šachides vyksta, kai moterys būna palūžusios - mirus vyrams, broliams ar kitiems artimiesiems. Palūžios ir niekam nereikalingos moterys tampa lengvu grobiu tiems, kuriems, jų mirtis yra patogi kovojant su Alacho ''priešais'', o vėliau šios ''didvyrės" tampa pavyzdžiu kitiems, būna apdainuojami jų ''žygdarbiai'' bei įtikinant į jų vietą stoti kitas/kitus, siekiant pasiaukoti vardan Alacho. Ar rekomenduočiau ją skaityti kitiems, Tai priklauso ar žmogų domina tokio pobūdžio knygos. Jei taip, manau tai verta dėmesio knyga.

Tai ketvirtoji ir paskutinė serijos knyga, užbaigianti visą istoriją. Dėl šios priežasties rašyti vien tik šios knygos apžvalgą nėra kaip. Na nebent norėtumėt, kad iškart papasakočiau kuo viskas baigėsi :-) Žinoma,...

Tai ketvirtoji ir paskutinė serijos knyga, užbaigianti visą istoriją. Dėl šios priežasties rašyti vien tik šios knygos apžvalgą nėra kaip. Na nebent norėtumėt, kad iškart papasakočiau kuo viskas baigėsi :-) Žinoma, taip nedarysiu, verčiau papasakosiu apie visą rinkinį.

Žmonės sukūrė superkompiuterį, kuris turėjo apsaugoti žmoniją nuo susinaikinimo. Tai buvo pagrindinė ir vienintė sistemai skirta užduotis. Žinoma, kompiuteriai nėra žmonės, tad nieko nuostabaus, kad žmogiškosios savybės jiems negalioja. Negalioja moraliniai aspektai, o psichologija remiasi paprastomis matematinėmis formulėmis ir statistiniais skaičiavimas. Tad nieko nuostabaus, kad šis sutvėrimas (ar taip galima pavadinti?) jam paskirtą užduotį interpretavo skirtingai nei jo kūrėjai ir pradėjo elgtis visiškai nenumatytai. Jo supratimu, paprasčiausias būdas apsaugoti žmoniją nuo susinaikinimo - neleisti jai vystytis, sumažinti populiacijos tankį ir išskirstyti žmones po visatą, prieš tai juos modifikuojant, kad pritaptų prie skirtingų planetų sąlygų.

Tačiau netikėtai nežinomas priešas nutekina informaciją, kad ši sistema turi išjungimo mechanizmą. Tam (te)reikia surinkti penkis žiedus, kuriuos pagamino superkompiuterio kūrėjai, sunešti juos į tam skirtą vietą, sudėlioti atitinkama tvarka ir išjungti aparatą. Skamba beveik paprastai. Tik niekas nežino, nei kur randasi šie žiedai, nei kur juos reikia nešti, nei kokia tvarka sudėti... Čia ir prasideda visa istorija.

Apibendrinant - smagi serija. Tai nėra per daug suraizgytas siužetas, verčiantis skaitytoją nuolat galvoti ir spėliot kas bus toliau, tačiau skaitosi tikrai smagiai. Kartais galima nesunkiai nuspėti tolesnę eigą, bet tai netrukdo. Jei įbersi šiek tiek Terminatoriaus, gerą šaukštą Žiedų valdovo, tris žiupsnelius Žvaigždių karų, viską sumaišysi ir paliksi pusvalandžiui šaltai stovėti, gausi šią pasaką.

Visiems detektyvų mylėtojams A.C. Doyle yra neišsemiamas šaltisi. Žymaus seklio Šerloko Holsmo ir jo ištikimojo draugo Vatsono nuotykius lietuvių kalba galima rasti net 10 tomų. Vakarai lovoje su puodeliu kakavos ir "Rinktinių...

Visiems detektyvų mylėtojams A.C. Doyle yra neišsemiamas šaltisi. Žymaus seklio Šerloko Holsmo ir jo ištikimojo draugo Vatsono nuotykius lietuvių kalba galima rasti net 10 tomų. Vakarai lovoje su puodeliu kakavos ir "Rinktinių raštų" II-uoju tomu tapo mano neatsiejama dalis ilgais ir šaltais sausio vakarais.

Detektyvai padeda ištrūkti iš kasdienių rūpesčių, pamiršti problemas ir atsidurti kitoje erdvėje. Skaitytojas įsigilinęs į detektyvą, slapta bando atskleisti nusikaltimą, tačiau jo išnarplioti be Šerloko Holmso įžvalgų ir pastebėjimų - neįmanoma. Laisvai samdomas detektyvas gudriai ir greit sudelioja pabiras dėlionės dalis, taip sudarydamas paveikslą, kuris išsprendžia neįmenamas mįsles ir paaiškina viską.Lieka tik stebėtis tokiu išskirtinu talentu ir žmogaus proto galimybėmis.

Netikėtos pabaigos, neleidžia šios knygos padėti į šoną.Skaitant Belstoundo tragediją, istorijos pabaigoje išsiaiškinama, kad tai visai ne tragedija, o gerai suplanuotų įvykių seka. Skaitytojas jaučiasi apgautas ir sužavėtas tuo pačiu metu. Teko skaityti, kad detektyvo skaitymas - proto šlovinimas. Visiškai sutinku: detektyvai taip įtrauka, kad Š.Holmsui išnarpliojus nusikaltimą, galima pajusti savo proto paaštrėjimą.

Kad skaitytojas tikrai įsitrauktų į istorijas yra pateikiami asmeniniai laiškai, nuoseklūs aprašymai, kurie yra tikslingai susiję su istorijos atomazga, knygoje galima rasti netgi nubraižytų žemėlapių! Ši knyga įtraukia greitai ir nepaleidžia ilgai, todėl prieš pradedant ją skaityti vertėtų patogiai įsitaisyti, atsiduoti skaitymo malonumui ir proto mankštai.

Perskaičius šį detektyvinų istorijų rinkinį, norisi griebti kitus tomus ir toliau gyventi pasaulyje, kuriame kiekviena smulkmena gali parodyti tikrąjį ir teisingą kelią - svarbu pastebėti aplink esančias dalis ir užpildyti dėlionę, kuri turi trūkstamų dalių.

Malonaus skaitymo!
Jūratė