Ši knyga nukelia į XVII a.Iraną.Knygoje pasakojama apie merginą,kuriai po tėvo mirties su motina tenka išsikraustyti iš gimtojo kaimelio į sostinę pas gimines.Dukrai tik keturiolika,bet pagal papročius ji tinkamo amžiaus...

Ši knyga nukelia į XVII a.Iraną.Knygoje pasakojama apie merginą,kuriai po tėvo mirties su motina tenka išsikraustyti iš gimtojo kaimelio į sostinę pas gimines.Dukrai tik keturiolika,bet pagal papročius ji tinkamo amžiaus tekėti..Tais laikais norint ištekėti reikėjo kraičio,tačiau tėvo mirtis,skurdas neleido jo sukaupti.Atsikraustydamos pas gimines dukra ir motina dirba tarnaitėmis.Mergina padedant dėdės ima rišti kilimus ir mano,kad tai padės sukaupti pinigų kraičiui..Deja,viskas susiklosto kur kas sudėtingiau.Dukra yra karštakošė,padaro daug neapgalvotų sprendimų .. norėdama įtikti motinai sutinka sudaryti sigę(trijų mėnesių santuoką,sige išlikus net iki šių dienų) su vieno turtingo arklių pirklio sūnumi.Jaunikis ne tik mėgaujasi trumpalaike žmona,bet ir pagal siges reikalavimus moka pinigus žmonos šeimai.Knygoje pasakojama apie prietarus,moterų padėtį,yra gausybė įdomios medžiagos apie kilimų kūrimą,taip pat yra septynios trumpos pasakos,kurios gan aiškiai susietos su knyga.

Trylikametė Sani (Kasandra) niekaip negali įsimylėti. Konis (Konstantinas), Sani brolis kabina mergaites, žino kaip joms patikti. Taip pat jis juokiasi nuo Sani, kaip ji negali įsymylėti. Konį jau pamilo šimtus merginų tik...

Trylikametė Sani (Kasandra) niekaip negali įsimylėti. Konis (Konstantinas), Sani brolis kabina mergaites, žino kaip joms patikti. Taip pat jis juokiasi nuo Sani, kaip ji negali įsymylėti. Konį jau pamilo šimtus merginų tik Kimė kol kas nekimba ant jo kabliuko, bet tik kol kas..... Liza bando padėti draugei ir siūlo pabandyti įsimylėti Robą - tikrą gražuolį! Konis susilažino su seseriami kas daugiau parašys priežasčių dėl meilės. Konis "1000 priežasčių įsimylėti", Sani "1000 priežasčių neįsimylėti".

Mama vardu Zuzana vis skundžiasi, jog negali susitvarkyti namų ruoša, vaikais, pirkiniais ir kt. Tėvas vis priekaištauja, kad Zuzana tikrai nepavargsta ir siūlo jai pasikeisti vaidmenimis. Tėvas dirbs namie, tvarkysis su namais, vaikais. Mama tavrkysis kontoroje. Sani, Konis ir Kornelijus negali pakęsti, kaip tėvas tvarkosi. Visur purvina, jis negali susitvarkyti su Penkiamečiu Kornelijumi. Todėl Konis sugalvoja pasisamdyti namų tvarkytoja Liudmila.

Karlas (Konio draugas) padovanoja draugui šunį. Broliai (Konis ir Kornelijus) negali sugalvoti šuneliui vardą. Konis jį pavadina Karlu, o Korneli-

jus Pušeliu.

Koniui pavyksta suvilioti Kimę, o Sani susitvarko suįsimylėjimu.

Greičiausiai dauguma šį pavadinimą yra girdėję dėl to, kad žiūrėjo HBO kompanijos sukurtą serialą. Ir man rekomendavo pažiūrėti tą serialą, tačiau aš į rekomendacijas ne visada atsižvelgiu, todėl delsiau ilgai....

Greičiausiai dauguma šį pavadinimą yra girdėję dėl to, kad žiūrėjo HBO kompanijos sukurtą serialą. Ir man rekomendavo pažiūrėti tą serialą, tačiau aš į rekomendacijas ne visada atsižvelgiu, todėl delsiau ilgai. Tačiau, kai į rankas pateko knyga, nusprendžiau išbandyti savo jėgas įveikiant tokį milžinišką kūrinį (na, žinoma, nelyginu su V. Hugo "Vargdieniais", niekaip). Ir prieš šį kūrinį serialas, pažiūrėtas vėliau, nublanko.

Knyga didžiūlė ir tekstas, buitiškai kalbant, ganėtainai sugrūstas, tad skaityti yra ką, užtat su apžvalga stengsiuos neišsiplėsti (ką, jau vėlu?). "Sostų žaidimai" tai romanų ciklas, kurį kol kal sudaro 5 knygos (lietuviškai išleista tik viena), o žadama parašyti iš viso septynias, tad neveltui tai apibrėžiama kaip saga. Ši knyga labiausiai yra lyginama su J. R. R. Tolkien'o kūriniais, tačiau aš su tuo galiu sutikti tik iš dalies. Pirmiausia, romano veiksmas vyksta magiškame Septynių Karalysčių pasaulyje, kuriame vyrauja savotiškas klimatas (vasara gali tęstis 10 metų, kaip ir žiema), čia gyvena įvairios būtybės, pradedant žmonėmis, drakonais, miškavaikiais ir baigiant paslaptingaisiais Kitais. Pasaulis turi savitą geografiją ir istoriją, tiek tai ir primena gerbiamą J. R. R. Tolkien'ą. (Na gal dar autoriaus vardo ilgumas: G. R. R. Martin, J. R. R. Tolkien, čia tik J. K. Rowling nusileidžia;) Deja, "Sostų žaidimų" sagos pirmojoje knygoje visos magiškosios būtybės arba jau išnykusios, arba šmėsteli retkarčiais tarsi vaiduokliai. Magijos čia mažoka.

Kita vertus, labiausiai mane sužavėjo viduramžiška atmosfera: karaliai, lordai, riteriai, didvyriai, meistrai ir burtininkai, garbės supratimas ir karaliaus rūmų intrigos. Visa tai man priminė dar vaikystėje skaitytas viduramžių riterių legendas ar V. Skoto "Aivenhą". Šiuo klausimu, Martino sukurtas pasaulis nelabai skiriasi nuo viduramžių Europos laikų pasaulio.

Knyga pasižymi ir personažų gausa. Čia kai kurie herojai mane nuvylė, pasirodė labai jau tipiški ir ne vieną kartą sutikti kitose knygose, pavyzdžiui, piktoji karalienė: nuostabiai graži, tačiau šalta kaip ledas, žiauri, manipuliatorė, intrigantė, melagė ir dar neištikima. Tuo tarpu sužavėjo gan komiškas, tačiau labai gudrus neūžaugos Tyriono Lanisterio personažas.

Daugiau neatskleisiu. Pradėjau skaityti ir pamiršau valgyti ir miegoti. Rekomenduoju ne tik fantasy gerbėjams, bet ir tiems, kas mėgsta dvaro intrigas ir nuotykių literatūrą.

Ši knyga man buvo tikras iššūkis ir jei ne šis projektas, tai dar ilgai būtų gulėjusi mano knygų lentynoj.

Saros tėvai buvo neturtingi žmonės, todėl ją paėmė auginti turtinga krikštamotė. Tačiau Sara sulaukusi...

Ši knyga man buvo tikras iššūkis ir jei ne šis projektas, tai dar ilgai būtų gulėjusi mano knygų lentynoj.

Saros tėvai buvo neturtingi žmonės, todėl ją paėmė auginti turtinga krikštamotė. Tačiau Sara sulaukusi pilnametystės, turėjo palikti viskuo aprūpintą gyvenimą ir grįžti pas tėvus.

Chuaną kankina slapta meilė, kuri vos jo nepražudo.

Ir štai tų dviejų žmonių gyvenimai susiduria viename Ispanijos miestelyje, kur vyrauja permainingi Atlanto vėjai.

Knyga man patiko, bet visko buvo tiesiog per daug. Viskas taip smulkmeniška, išplėsta, kiekvienas jausmas, išgyvenimas aprašomas per kelis puslapius, narstomas iš visų pusių. Buvo galima ir į mažiau puslapių visa tai sutalpinti, nuo to knyga tikrai nepasidarytų blogesnė.

Vienas linksmiausių konfliktų romane - pono Benečio, vyresnėlių seserų ir ponios Benet bei likusių dukrų. Pirmieji nepraleidžia progos per dantį patraukti auktuomenės aukštumų siekiančių aikštingų būtybių, o...

Vienas linksmiausių konfliktų romane - pono Benečio, vyresnėlių seserų ir ponios Benet bei likusių dukrų. Pirmieji nepraleidžia progos per dantį patraukti auktuomenės aukštumų siekiančių aikštingų būtybių, o pastarosios reaguoja itin adekvačiai, su visu tam privalomu patosu. Elizabet su vos tramdomu apmaudu suvokia, kad jos motina ir seserys - tikra šeimos gėda. Tačiau mergina yra bejėgė ą nors pakeisti. Standartinė jos motinos ištekinimo schema jai yra nepriimtina ir nesuprantama, kaip ir kitos jos gimdytojos deklaruojamos vertybės. Kita vertus, greičiausiai šios aplinkybės ir išugdė jos humoro jausmą, intelektą ir gebėjimą analizuoti. Mergina gėdijasi savo seserų, motinos, sukandusi dantis kenčia matydama seserų Bingli pašaipas.

Viso romano metu peršasi mintis, kad geroms mergaitėms - dangus, o blogoms - viskas. "Įžūlioji" Elizabet - nuolatinis jos motinos skundų ir priekaištų objektas. Visai kas kita - "paklusniosios" dukros. Jos perspektyvios, gražios, mėgstą viešumą ir pasilinksminimus. Tikras lobis motinai, kurios gyvenimo tikslas ir prasmė - ištekinti palikuones, pageidautina, kuo sėkmingiau. Obetačiau, kokia staigmena - viskas apsisuka 180 ° kampu - nepaklusnioji Benečių dukra sulaukia atpildo. Lengvabūdiška jos santuoka pasirodo esanti nenusisekusi, nuolatinis pinigų trūkumas ir finansinė priklausomybė.

Visai ka kita - Elizabetė. Ji nuolat klausydavo sveiko proto (tai neretai ją apgaudavo) ir nebuvo linkusi veltis į pažintis. Tačiau likimo pokštas - įsimylėti patį arogantiškiausią ir įžūliausią (įžūlesnį net už ją pačią!) tipą. Tačiau nutinka dar baisiau - jausmai tampa abipusiai. Čia mano skeptišką mimiką keisdavo piktdžiugiška (tačiau nuoširdi) šypsena - taip ir reikia šitai racionalybei! Išankstinis nusistatymas šiems jausmams suteikia ypatingų priekonių - sarkazmu persunktos pastabos, kandūs pasižodžiavimai ir visa tai vos tramdant kunkuliuojnčius abipusius jausmus. Elizabet viduje verda dvejopi jausmai - neapykanta ir ne ką mažesnis susižavėjimas. O tai neišpasakyta kančia tokiai protingai ir emancipuotai merginai. Tačiau nepalyginamai skaudesnį antausį gauna ponas Darsis - jis per daug pasitikėjo savimi, neįvertino panelės Benet ir buvo jos atstumtas.
Tiesa, staigus Darsio pasikeitimas pasirodė nelabai įtikinamas. Nejaugi meilė gali pakeisti net tokį stuobrį? Greičiausiai čia romano charakterių trūkimas, bet ach, gi tiesa, juk čia meilės romanas 

PAMOKA. Ką turėtum išmokti, perskaitęs šią knygą - pirmas (o dažnai ir keliasdešimt kitų) įspūdis klaidingas.

Antonas Hofmileris, 25 metų leitenantas, yra pakviečiamas į pono Lajošo fon Kekešfalvos namus. Juose jis supažindinimas su gražuole Ilona, Kekešfalvos dukterėčia bei jo dukra – Edita. Po vakarienės suskamba muzika ir...

Antonas Hofmileris, 25 metų leitenantas, yra pakviečiamas į pono Lajošo fon Kekešfalvos namus. Juose jis supažindinimas su gražuole Ilona, Kekešfalvos dukterėčia bei jo dukra – Edita. Po vakarienės suskamba muzika ir svečiai pakviečiami linksmintis ir šokti. Karininkas Antonas Hofmileris, šokdinęs vieną gražuolę po kitos, prisimena, kad dar nepakvietė šokiui šių namų šeimininko dukters Editos. Tačiau jis nežino, kad Edita negali vaikščioti, nes jos kojos paralyžiuotos. Galantiškas leitenanto kvietimas šokiui labai įskaudina jauną luošą merginą... Antonas sutrinka ir pabėga iš šių nelaimingų namų. Tačiau sąžinės graužimas, gailestis, užuojauta tam „vargšui kūdikiui“, tas „širdies nerimas“ neapsakomai kankina jauną karininką, iki tol gyvenusį nerūpestingai ir laisvai. Ir taip prasideda tragiška istorija...



„Užuojauta būna dvejopa. Viena – silpnadvasiška ir sentimentali, iš tiesų ji tėra tik širdies nerimas, norint kuo greičiau atsikratyti nemaloniu grauduliu dėl artimo nelaimės, tai ne užuojauta, o tik instinktyvus siekimas atsiriboti nuo kito žmogaus kančių. Ir kita – tikroji, nesentimentali, bet veiksminga užuojauta, kuri žino, ko ji nori, ir yra pasiryžusi kantriai kentėti kartu su kitu, kiek tik leidžia jėgos, ir net dar daugiau.“



Šis romanas buvo mano pirmoji pažintis su rašytoju Stefanu Cveigu. Pati istorija ir užuojautos problema manęs tikrai nepaliko abejingos, net kai ir užverčiau paskutinį knygos puslapį, galvoje vis sukosi daug klausimų. Kas yra tikra užuojauta? Kaip aš būčiau pasielgusi tokioje sudėtingoje situacijoje?..



Aš skaičiau 1965 metų leidimą (leidykla „Vaga“), vertė A.Druktenis. Vertimas sklandus, todėl buvo tikrai malonu ir lengva skaityti. Tam tikri išsireiškimai ir žodžiai A.Druktenio vertime suteikė ypatingą atspalvį ir „skonį“ pasakojamai istorijai.



Įtraukiantis, puikus romanas. Rekomenduoju.

Pirmiausia noriu pasitaisyti: teisingas šios knygos pavadinimas yra "Vaikeliai girioje".

Apie autorę:

Ruth Rendell - tituluojama kaip viena garsiausių anglų detektyvų ir psichologinių trilerių autorė. Rašytojos romanai ne...

Pirmiausia noriu pasitaisyti: teisingas šios knygos pavadinimas yra "Vaikeliai girioje".

Apie autorę:

Ruth Rendell - tituluojama kaip viena garsiausių anglų detektyvų ir psichologinių trilerių autorė. Rašytojos romanai ne kartą buvo ekranizuoti (pvz., Pedro Almodovaro "Virpantys kūnai"). R. Rendell daug kartų buvo apdovanota Detektyvų rašytojų asociacijos, taip pat pelnė Meno tarybos Nacionalinę premiją ir kitus literatūrinius apdovanojimus, tarp jų - ir "The Sunday Times".

Sutuoktiniai Deidai grįžta iš Paryžiaus, kur praleido savaitgalį. Naktis, namas skendi tamsoje. Vaikų miegamųjų durys uždarytos, taigi tėvai nueina miegoti nepažiūrėję, ar jų atžalos savo kambariuose. Tik kitą dieną ponia Deid pastebi, kad jų vaikų - Džailso ir Sofi - nėra. Taip pat nėra ir Džoanos, auklės, kuri turėjo prižiūrėti šiuos du paauglius, kol nebus jų tėvų. Vyriausiajam inspektoriui Veksfordui iš Kingsmarko kriminalinių tyrimų tarnybos tenka sunki užduotis - juos surasti. Gal jie nuskendo potvynio užlietose Anglijos ir Velso lygumose? O gal jie - vaikeliai girioje*?

*"Vaikeliai girioje" (Babes in the Wood) - tai tradicinė anglų pasaka. Joje pasakojama apie girioje paliktus mirusius vaikus. Taip pat šis pavadinimas dar vartojamas, kai kalbama apie nužudytus vaikus, kurių palaikai rasti miške.

Puikus ir įtraukiantis detektyvas, puslapiai tarsi verčiasi patys. Labai patiko nuolat palaikoma įtampa, subtilus, kartais aštrokas, humoras, įtikinamai sukurti herojai ir jų charakteriai, ypač detektyvo Veksfordo figūra.

Mielai ir perskaityčiau ir kitus šios rašytojos kūrinius.

Neapkęsti arba mylėti. Bet neįmanoma likti abejingam Kristinai Sabaliauskaitei ir jos knygoms.

Taip pat ir šioms istorijoms – skirtingoms, bet kartu ir susietoms tarpusavio saitais.


Praeitys, dabartys, ateitys – viskas...

Neapkęsti arba mylėti. Bet neįmanoma likti abejingam Kristinai Sabaliauskaitei ir jos knygoms.

Taip pat ir šioms istorijoms – skirtingoms, bet kartu ir susietoms tarpusavio saitais.


Praeitys, dabartys, ateitys – viskas susipina ir susilieja knygos puslapiuose.


Įžūli, įtraukianti, sodri knyga.


Užverčiamas paskutinis puslapis. Plojimai.


O aš jau laukiu naujo susitikimo...

Trumpai apie autorių:



Onorė de Balzakas (Honoré de Balzac, 1799 - 1850 )- prancūzų rašytojas, novelistas. Realizmo pradininkas, vienas žymiausių realistinio romano meistrų Vakarų Europoje.



Šis romanas - tai istorija iš...

Trumpai apie autorių:



Onorė de Balzakas (Honoré de Balzac, 1799 - 1850 )- prancūzų rašytojas, novelistas. Realizmo pradininkas, vienas žymiausių realistinio romano meistrų Vakarų Europoje.



Šis romanas - tai istorija iš ciklo "Privataus gyvenimo scenos".



Romane pasakojama apie nelaimingą pagrindinės herojės Žiuli vedybinį gyvenimą. Susižavėjusi gražiu Napoleono armijos karininku Viktoru d'Eglemon, Žiuli, subtilios ir jautrios sielos, prieš savo tėvo valią ryžtasi ištekėti už gražaus, bet šiurkštaus ir kvailo vyro. Netrukus ji suvokia padariusi lemtingą klaidą, kurios, deja, jau nebegalima ištaisyti.



Keletas citatų iš knygos:



" - Visuomenės įstatymai reikalauja, - toliau kalbėjo ji, - kad padaryčiau jo gyvenimą laimingą, aš jiems paklusiu; būsiu jo tarnaitė; pasiaukosiu jam atsižadėdama savęs, tačiau nuo šios dienos aš našlė."



"Mano ateitis baisi; aš tą žinau: moteris be meilės - niekas, grožis be džiaugsmų - niekas; bet argi aukštuomenė nepasmerktų mano laimės, jeigu ji dar sykį ateitų?"



"Bet protas visada skurdus, palyginti su jausmais; jis pats savaime ribotas, kaip ir visa, kas pozityvu, o jausmai neaprėžti,. Samprotauti ten, kur reikia jausti - besparnės sielos lemtis."

Balzakas - vienas iš mano mėgstamiausių rašytojų. Jo kiti puikūs romanai - "Kurtizanių spindesys ir skurdas". "Šagrenės oda", "Tėvas Gorijo" bei "Pusbrolis Ponsas" - užima mano knygų lentynoje garbingą vietą. Taip pat ir "Trisdešimties metų moteris" mane įtraukė ir sužavėjo. Aišku, čia tiesiog mano subjektyvi nuomonė, nes man labai labai patinka Balzakas...