Pirmas įspūdis buvo, kad ir antroji knygų iššūkio knyga bus nuobodi.. Pirmieji 200 puslapių skaitosi gana lėtai, nors veiksmas knygoje nestovi vietoje. Man, kaip ir daugeliui, ji priminė S. Collins "Bado žaidinių" knygas:...

Pirmas įspūdis buvo, kad ir antroji knygų iššūkio knyga bus nuobodi.. Pirmieji 200 puslapių skaitosi gana lėtai, nors veiksmas knygoje nestovi vietoje. Man, kaip ir daugeliui, ji priminė S. Collins "Bado žaidinių" knygas: paaugliai, sulaukę pilnametystės; svarbūs apsisprendimai; gyvenimą keičiantys pasirinkimai; sunkumų įveikimai; naujos reikšmingos pažintys; paauliški santykių aiškinimaisi; kova dėl išlikimo; stiprėjančios asmenybės; noras pakeisti pasaulį... Bet knygai įpusėjus pagaliau prasidėjo intriga, įdomumas, žadėtieji siužeto posūkiai, širdį draskančios išdavystės ir baisios piktadarystės, tradicijų įtaka ir lemtingi apsisprendimai bei lauktieji romantiški jausmai, kurie pagyvina knygą.

Aprašymas - Čikagos visuomenė, kurioje gyvena Beatričė Prior, susiskirsčiusi į penkis luomus, išpažįstančius tam tikras vertybes: Teisuolių (vertinančių sąžiningumą), Nuolankiųjų (nesavanaudiškumą), Bebaimių (drąsą), Taikingųjų (draugiškumą), Eruditų (protą). Kasmet per Pasirinkimo ceremoniją šešiolikmečiai apsisprendžia, kuriam luomui tarnaus. Beatričei tenka rinktis. Be to, ji turi paslaptį, kurios niekam negali atskleisti, antraip jos gyvybei iškils pavojus. Sužinojusi, kad jos iš pirmo žvilgsnio tobulai visuomenei gresia žlugimas, Beatričė supranta, kad jos paslaptis gali išgelbėti mylimus žmones arba pražudyti ją pačią.

Išvada - pirmoji distopinės trilogijos dalis patiko. Greitai ir lengvai skaitosi - nuotykinė istorija su pamąstymais apie savo sprendimų pasekmes plius romantikos trupiniai. Pradedu skaityti tęsinį "Insurgentė"

Subjektyvus įvertinimas: 7 iš 10 balų

Kai taip retai juokiamės, ši knyga buvo tarsi nemokamas vitamino C šaltinis. Šmaikšti knyga.

Hanos požiūris į problemą ir jos sprendimas labai nustebino, privertė pažiūrėti į tokias istorijas kitu kampu. Tarp skaitytų...

Kai taip retai juokiamės, ši knyga buvo tarsi nemokamas vitamino C šaltinis. Šmaikšti knyga.

Hanos požiūris į problemą ir jos sprendimas labai nustebino, privertė pažiūrėti į tokias istorijas kitu kampu. Tarp skaitytų romanų ši knyga labai išsiskyrė. Nebuvo jokių meilės nuopolių ar pakilimų. Jokių išsiskyrimų ar susitaikymų. Jokių "amžinai ir laimingi". Tiesiog vienos šeimos istorija su labai jau kasdieniškom mūsų problemom, tokia artima visiems, su lengva ironijos gaidele. Taip kaip kartais atsitinka gyvenime... Ir kaip rašė knygos santrumpoj, tikrai prideda pasitikėjimo savimi!

Pavadinimas visai nepasufleravo kas bus rašoma šioje knygoje, tad kiekvienas puslapis buvo stagmena. Įdomu tuo, kad jau nuo pirmųjų puslapių žinojau kuom baigsis knyga, bet tai nesustabdė smalsumo sužinoti herojų istorijos iki...

Pavadinimas visai nepasufleravo kas bus rašoma šioje knygoje, tad kiekvienas puslapis buvo stagmena. Įdomu tuo, kad jau nuo pirmųjų puslapių žinojau kuom baigsis knyga, bet tai nesustabdė smalsumo sužinoti herojų istorijos iki galo. Kiekvienas mūsų nors kartelį esam beskaitydami knygą atsivertę paskutinį puslapį ir pasmalsavę kuom viskas baigsis. Šiuo atveju pats autorius tai padarė už mane.

Pagaliau išsipildė dar viena mano svajonė perskaityti šią daug kartų rekomenduotą Selmos Lagerliof kūrinį, kuris ir išgarsino rašytoją visame pasaulyje. Man Švedija - artima šalis, nors ir nebuvau dar nė sykio aplankiusi,...

Pagaliau išsipildė dar viena mano svajonė perskaityti šią daug kartų rekomenduotą Selmos Lagerliof kūrinį, kuris ir išgarsino rašytoją visame pasaulyje. Man Švedija - artima šalis, nors ir nebuvau dar nė sykio aplankiusi, bet sutikta mergina iš Švedijos sudarė įspūdį, kad tai labai įdomus ir savitas kraštas. Tad ir šį jausmą vėl tikėjausi patirti šioje knygoje, kurioje turėtų būti gausu mistikos, miškingų vietovių, charakteringų žmonių. Taip ir buvo - "Sakmė apie Gestą Berlingą" tik dar labiau susitiprino ir papildė įsivaizduojamą piešinį apie Švediją ir kokia dvasia tenais tyko.

Mane kūrinys įtraukė dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia, nors ir keista, bet visuomet paimsiu seno leidimo knygą, kuri tirps tarp mano pirštų, nes patinka geltoni ir čežantys puslapiai, kurie atrodo slepia kažkokią paslaptį, ir kurią būtinai turiu sužinoti (gal čia taip pat polinkis skaityti praeitų šimtmečių autorių kūrinius, kurie nebespausdinami naujais leidiniais). Antra, autorės rašymo stilius. Toks jaukus, vaizdingas, realus, kad priminė man lyg A. Diumos knygas, kuriuose norisi ir liūdėti, ir džiaugtis besigilinant į siužeto istoriją. Trečia - magija, mistika, mitinės būtybės. Taip, sakmėje buvo pasakojama apie Gurlitos lokį, vaiduoklius, Duvrės raganą, Dievo pasiuntinį, mirtį, girios trobelę, kaip ir patys siužeto herojai - Sintramas ir majorienė, turintys didesnių galių, ir kiti paprasti žmonės, galintys užkeikti, prakeikti ir tikintys šiais veiksmais. Tai suteikė knygai nepaprasto žavesio.

Žinoma, kartais sunku buvo jausti vientisą istorijos liniją, sekti jos įvykius, kai kiti nauji įvykiai pasipildavo kitame skyriuje. Taip pat trūko pagrindinio veikėjo, nors pagal knygos idėją - tai Gesta Berlingas. Tačiau, kai pasakojama trečiu asmeniu, pagrindinis veikėjas tarsi išnyksta, nes tiek daug visko vyksta aplinkui siužetuose.

Vis dėlto, knyga pamokanti ir iškelianti vertybes, dorybes, žmogaus sąžiningumą ir jautrumą. Tai taip pat dar vienas pliusas, kodėl man patinka skaityti "ne apie nieką", o apie daug ką, nesvarbu, kad šios dorybės yra seniai žinomos. Džiaugiuosi, kad autorei pavyko parašyti apie tai, apie ką seniai buvo svajojusi prieš tapdama rašytoja - "knygose įamžinti savo krašto didybę, meilę jo gamtai ir žmonėms".

Morgan ir jos geriausia draugė Bree yra supažindinamos su Wicca religija, kai gražuolis naujokas Cal'as pakviečia jas į savo kuriamą naują wicca grupę (koveną). Morgan įsimyli Cal'ą iš karto, kaip ir dauguma miestelio...

Morgan ir jos geriausia draugė Bree yra supažindinamos su Wicca religija, kai gražuolis naujokas Cal'as pakviečia jas į savo kuriamą naują wicca grupę (koveną). Morgan įsimyli Cal'ą iš karto, kaip ir dauguma miestelio merginų, tarp jų ir jos geriausia draugė, ir atranda kad pati turi stiprių, nepaaiškinamų galių raganavimui.
Turiu knygos elektroninį variantą, tad negalėjau patikėti kai ją perskaičiau per pusdienį. Panašu, kad pirma dalis tik įžanga, viskas dar tik prasideda. Knygos apimtis nedidelė, tad skaitėsi labai greitai ir lengvai. Knygos istorija labai nenustebino, viskas kažkur jau matyta, bet dar neatbaidė skaityti toliau kitas knygas.

Oficiali dalis: 2000m. pasirodęs romanas, pasak kritikų, tai - nuoširdi, pažadinanti jausmus knyga. Tai apie meilės ir meno magiją, apie teisę būti savimi, apie vyrą ir moterį, kurie skirti vienas kitam, tačiau daugybę metų...

Oficiali dalis: 2000m. pasirodęs romanas, pasak kritikų, tai - nuoširdi, pažadinanti jausmus knyga. Tai apie meilės ir meno magiją, apie teisę būti savimi, apie vyrą ir moterį, kurie skirti vienas kitam, tačiau daugybę metų taip ir nesugeba kits kito pasirinkti. Iki septinto susitikimo... Nuėję ilgą kelią, matuojamą šešiais trumpais susitikimais, Ruta Neset, jau pasaulietinio lygio dailininkė, ir verslininkas Gormas Grandė pagaliau išsivaduoja iš praeities šešėlių...

Mano jausmai: Kai pradėjau skaityti šią knygą, pasirodė, kad Wassmo kuriami herojai kaip rašytojo John Irving - keisti, saviti. Štai citata apie Rutą:

"Ruta, suprantama, neprisiminė savo gimimo. Tačiau ją imdavo šiurpas vien apie tai pagalvojus. Gimimas. Gėda ir nešvarumai, Dievo bausmė ir gąsdinanti paslaptis, sukruvinti, apteršti skudurai. .. Ji mielai būtų tikėjusi, kad vaikus atneša gandras."

Bet čia tik pirmas toks įspūdis. Visa istorija yra kur kas žemiškesnė.

Kita mintis, kuri mane aplankė skaitant šią knygą, kad kūrinio nuotaika kaip tikro lietuviško filmo. Na, žinot, niūroka tokia ir ne visai suprantama, su siaubo filmo muzikiniu takeliu ir epizodais, kai pasakoma pora sakinių, bet nieko neįmanoma suprasti... Na, nepagalvokite, kad knyga tokia pat nesuvokiama. Ji tikrai gera... tik laimės, sėkmės akimirkomis girdima ta siaubo muzika iš lietuviško filmo.

Štai keletas citatų, kaip rašytoja kuria nuotaiką:

"Namai, pasidarydavo šalti ir glitūs."

"Kalba buvo drumsta."

"Rutos galva buvo kaip jūros išskalauta paukščio kaukolė."

"Elos akys išsiplėtė, jos pasruvo per veidą, išblukusius tapetus ir gėlėtą užvalkalą."

"Veriantis skausmas išlakstė raudonais skutais."

Verdiktas. Tai tikrai kokybiška, kitaip atskleidžianti jausmus knyga. Malonu ir kartu keista ją skaityti. Galvoje ir širdyje lieka veikėjų mintys, jų emocijos, tas jų keistokas pasaulis ir mintys, pastebėjimai.

Man patiko. Šiai knygai, ir šiai rašytojai dedu pliusą.

Tikrai ateityje dar bandysiu imti į rankas kurią nors H. Wassmo knygą.

Tai romanas apie revoliuciją Rusijoje. Tačiau nerasime jame istorinių įvykių aprašymų ar vertinimų. Pagrindinis romano herojus daktaras Živaga priima revoliuciją kaip neišvengiamybę, kaip gamtos reiškinį, kurio tėkmės...

Tai romanas apie revoliuciją Rusijoje. Tačiau nerasime jame istorinių įvykių aprašymų ar vertinimų. Pagrindinis romano herojus daktaras Živaga priima revoliuciją kaip neišvengiamybę, kaip gamtos reiškinį, kurio tėkmės neįmanoma pakeisti. Tai "keistas" herojus - jis ,atrodo, neišraiškingas, bevalis. Bevalis ta prasme, kad mes nerasime jo pozicijos, nuomonės, įvykių vertinimo. Živagos vertinimas - jausminis. Jis giliai išjaučia įvykius, žavisi revoliucija, kaip skausminga, bet būtina chirurgine operacija. Pats jis jaučiasi lyg maža smiltelė, patekusi į sūkūrį. Aplinkybių verčiamas, patekęs pas partizanus, jis atlieka savo, gydytojo, misiją, kuri nuo senų laikų leidžia šios profesijos žmonėms būti neutraliems. Bet nepaisant daktaro nesikišimo, jis pergyvena dėl kitos , neigiamos, revoliucijos įvykių pusės - sulaužytų žmonių likimų, chaoso visoje šalyje, žiaurių susidorojimų. Juk abiejose barikadų pusėse tokie patys žmonės. Živagos požiūrį puikiai atspindi epizodas, kai daktaras priverstas dalyvauti mūšyje, kur jis sužeidžia (galvojo, kad nušovė) jaunuolį, pas kurį randa įsiūtą 90-ą psalmę, atseit , saugančią nuo sužeidimų. Tą pačią psalmę randa įsiūtą į drabužius ir pas nukautą raudonarmietį.

Didelis dėmesys romane skirtas gamtos vaizdams, bet peizažą mes irgi matome per daktaro Živagos jausmų prizmę. Gamta jam sukelia stiprius pergyvenimus, tai artina romaną prie poezijos. Ir iš viso šis romanas labai poetiškas, jame randi tiek jausmų, kad tai įtraukia ne menkiau nei poezijos skaitymas.

Visai kitoks kitas romano veikėjas - Antiponas- Strelnikovas. Jis aktyviai dalyvauja revoliucijos įvykiuose,važinėdamas su baudžiamuoju traukiniu po šalį ir žiauriai slopindamas pasipriešinimą. Tačiau ir jis negali paveikti įvykių tėkmės, ir jo likimas tragiškas - Strelnikovas žūsta nuo savo bendražygių kulkos.

Šiuos du romano herojus jungia moters, Laros, paveikslas. Ji myli juos abu, sugeba rasti teigiamų bruožų abiejų vyrų asmenybėse. Lara mato šių vyrų išskirtinumą - Strelnikovo valingumą, ištikimybę, pasiaukojimą idealams, Živagos - intelektualumą, teisingumo jausmą, sąžiningumą.

Perskaičiusi romaną nesužinojau nieko naujo apie istorinius įvykius, bet įvykiai nušvito naujoje, sudėtingų prieštaravimų šviesoje. Tai revoliucijos vaizdas per žmonių, pergyvenusių ją, jausmų, pergyvenimų, minčių prizmę.

Tai yra Pipo istorija. Pipas gyveno su seserimi ir jos vyru Džo. Vieną dieną pelkėse jis susiduria su pabėgusiu kaliniu Magviču, tas susitikimas ir buvo lemtingas Pipo gyvenime...Neužilgo vaikinas išsiunčiamas pas ponią...

Tai yra Pipo istorija. Pipas gyveno su seserimi ir jos vyru Džo. Vieną dieną pelkėse jis susiduria su pabėgusiu kaliniu Magviču, tas susitikimas ir buvo lemtingas Pipo gyvenime...Neužilgo vaikinas išsiunčiamas pas ponią Hevišem, kur jis sutinka jos įdukrą Estelą. Ji savo grožiu pakeri jį, bet mergina visą gyvenimą buvo mokoma žeisti vyrų širdis...Vieną dieną pasirodo advokatas ir praneša, kad Pipas turi globėją, kuris nori iš jo padaryti tikrą džentelmeną, bet jo globėjas nori likti nežinomas kol kas..Pipas išvyksta į Londoną ir gyveną nerūpestingą jaunatvišką gyvenimą su savo draugu Herbertu. Tas nerūpestingumas tęsiasi kol pasirodo jo globėjas. Tuomet Pipo gyvenimas apsiverčia ir jo laukia didūs lūkesčiai, per kuriuos vaikinas subręsta ir permąsto savo poelgius, gyvenimą...

Šią knygą, dėl savo intriguojančios idėjos, buvau nusižiūrėjus jau kurį laiką, tačiau rašytojo tam kartui buvau neidentifikavus. Ir pasirodo veltui.

Pradėjus skaityti, rašymo stilius pasirodė kažkur jau matytas. Kas...

Šią knygą, dėl savo intriguojančios idėjos, buvau nusižiūrėjus jau kurį laiką, tačiau rašytojo tam kartui buvau neidentifikavus. Ir pasirodo veltui.

Pradėjus skaityti, rašymo stilius pasirodė kažkur jau matytas. Kas skaitė J.Saramago, greičiausiai taip pat pastebėjo tą geranorišką istorijos pasakoją ir sakyčiau išraiškingą rašymo stilių, naudojant sakinyje tik kablelius ir taškus, į tekstą įpinant dialogus ir juos pradedant didžiąja raide. Taip ir atgaminau, kad jau esu skaičius šio rašytojo knygą 'Aklumas'. Na ir mintyse uždėjau pliusą, kad pažintį atnaujinome štai tokiu atsitiktiniu būdu (ir savo knygų sąrašiuką papildžiau jį išgarsinusia 'Evangelija pagal Jėzų Kristų').

Spėju kaip ir mane, daugelį suintriguoja jau pats pirmas knygos sakinys: 'Kitą dieną niekas neminė'. Ir dar įdomesnis man pasirodė tolimesnis minčių dėstymas. Įvykiai sukasi greitai (Antras pliusas - už 'nevyniojimą į vatą'). Nustebau kaip rašytojas įsijautė į šį scenarijų, preciziškai aprašydamas mirties nebuvimo pliusus ir minusus (Pripažinsiu, apie daugybę aspektų net nesusimąsčiau). Pateikiama perspektyva ne tik iš žmonijos pozicijų, bet ir bažnyčios, socialinės rūpybos, žiniasklaidos, gydyklų, laidojimo namų, draudimo agentūrų, vyriausybės institucijų.

Ir atrodytų, žmogau, džiaukis ir gyvenk tačiau vis dažniau skamba:

'..geriau mirtis, negu tokia lemtis..'

'..Nes jei žmonės nemirtų, viskas būtų leidžiama, O ar tai būtų blogai paklausė senas filosofas, Taip pat blogai, kaip ir neleisti nieko'

'..Kai dėl mūsų, visuotinės, apaštalinės, romos bažnyčios, tai mes organizuosime nacionalinę maldos kompaniją ir melsime dievą, kad kuo greičiau paskatintų mirtį grįžti, idant žmonija išvengtų dar didesnių siaubų, O ar dievas turi įtakos mirčiai?..'

'..filosofuoti - tai mokytis mirti..'

'..ar mirtis mums buvo nulemta nuo gimimo ar tiesiog ji ėjo pro šalį ir atsitiktinai mus pastebėjo..'

'..Visose kitose šalyse žmonės tebemiršta, ir neatrodo, kad tų šalių gyventojai dėl to būtų nelaimingesni..'

Tiesa, mirtis pasitraukė tik iš vienos valstybės. Todėl greit atrandama išeitis, kaip apeiti šį 'kuriozą'. Į šį žaidimą įtraukiamas dar vienas žaidėjas - Mapfija, padedanti tiek sau pelnytis, tiek valstybei tvarką prilaikyti, išlydint sunkiai sergančiuosius į paskutinę kelionę.

Įykiams įsisiūbavus į sceną įeina pati mirtis (kaip save įvardinanti iš mažosios m). Ir apverčia viską aukštyn kojom, tiksliau mirtis į šią valstybę grįžta, kaip ir būta nuo amžių amžinų.

Sakyčiau ties šia vieta, galima būtų knygą dalinti į dvi dalis. Kas seka toliau, tai mano akimis, dar didesnė pasaka:

'Dėl akivaizdžių priežasčių dalgiai - ir pjaunantys žmones, ir anie kiti, įprasti, pjaunantys žolę - niekad negalėjo išmokti skaityti..'

Mirtis pasakoja kaip egzistuoja ir kitų mirčių, kurios atsakingos už gyvūniją, augaliją. O viskam pavaldi, šioje hierarchijoje, Mirčių Mirtis, kuri taria paskutinį žodį pasaulio gale.

Kita vertus, jei nepamirštant, kad rašytojas linkęs į ironiją, viskas atsistoja į savo vėžes. Na, bet pajuskite knygoje tvyrantį sarkazmą patys, įsijauskite į detalų 'o kas jeigu?'

Už knygos idėją, detalų perteikimą, savotišką rašymo stilių - 9/10