Prieš pristatant knygą, norėčiau trumpai pakomentuoti, kuo ypatingas mano knygų sąrašas. Lietuviai įpratę važiuoti į užsienį, nors tiek daug gražaus jie dar nematę savo šalyje, taip pat jie elgiasi ir su knygomis. Iš...

Prieš pristatant knygą, norėčiau trumpai pakomentuoti, kuo ypatingas mano knygų sąrašas. Lietuviai įpratę važiuoti į užsienį, nors tiek daug gražaus jie dar nematę savo šalyje, taip pat jie elgiasi ir su knygomis. Iš pradžių griebiasi užsienio rašytojų leidinių, o pažvelgti kiek daug mes turime gero sukurta savo tautiečių, užsiima nedaugelis. Tad tikiuosi, kad pavyks jus sudominti ir rasit kokią artimą knygą ir su lietuviška pavarde ant viršelio.



Nors ironiška dabar kalbėti apie Leonardo Gutausko "Vilko dantų karolius", nes išties romanas neatsikratė lietuvių prozai būdingo sentimentalumo. Nori nenori turi pripažinti, kad kai kurias vietas norisi "apkarpyti", išmesti bereikalingai pompastiškus, neskanius sakinius ir aprašymus. Kaip dailininkas, Gutauskas tikrai žodžiais piešia tikrovišką aplinką, lyg nepraleidžia pro akis nei vienos detalės, nori maksimaliai perteikti situaciją. Tik ne veltui lietuvių kalboje gaji sena patarlė: "Dėl didelio rašto išėjo iš krašto". Perdėtas noras kuo tiksliau viską nusakyti, sudaryti kuo aiškesnį vaizdą skaitytojų vaizduotėse, ima varginti. Kiekvienas mes suvokiame viską kitaip, o čia savoms interpretacijoms tiek mažai vietos.

Pats knygos siužetas tikrai pagirtinas - juk net pats lietuvių kino meistras Algimantas Puipa pagal šį romaną pastatė vieną geriausių ir giliausių lietuviškų filmų. Žinoma, išmesdamas iš knygos daug įvykių, pridėdamas puipiškų povų. Atminties svarbos idėja, netradiciniai pagrindinio veikėjo maištai išskiria knygą iš to, ką mes įpratę skaityti mokykloje.

Tačiau vis dėlto tai tėra tarpinis variantas tarp to, nuo ko esame pavargę ir to, ką vertėtų atrasti. Tad gal pažintį su tikrai vakarų literatūros lygiui artimais romanais ir vertėtų pradėti su šia knyga. Žingsnis po žingsnio ir viską padaryti, su viskuo susitaikyti žymiai lengviau.