Romane "Gailestingumas" autorė analizuoja dar vieną aštrią temą ir skatina skaitytojus susimąstyti apie tokias rimtas moralines dilemas kaip eutanazija ir atleidimas.

Veikėjas Džeimsas Kameronas nužudo savo nepagydoma liga...

Romane "Gailestingumas" autorė analizuoja dar vieną aštrią temą ir skatina skaitytojus susimąstyti apie tokias rimtas moralines dilemas kaip eutanazija ir atleidimas.

Veikėjas Džeimsas Kameronas nužudo savo nepagydoma liga sergančią žmoną. Daugumos yra pasmerkiamas, tačiau atsiranda užtarėja Viloko policijos viršininko žmona floristė Alė. Alės gyvenimas taip pat nėra lengva, nes pats visų mylimas ir gerbiamas jos vyras išduoda ją su kita veikėja Mija. Visa istorija pakrypsta, gal ir į mažai tikėtą, bet teigiamą pusę.

Gydytoja, rašytoja Filomena Taunytė svarsto, koks šiandien yra TIKRAS lietuvis. Didžiulę patirtį sukaupusi medikė pataria gydyti dvasios ir kūno ligas savo praktikoje patikrintais, bet labai veiksmingais būdais. Knygoje rašoma...

Gydytoja, rašytoja Filomena Taunytė svarsto, koks šiandien yra TIKRAS lietuvis. Didžiulę patirtį sukaupusi medikė pataria gydyti dvasios ir kūno ligas savo praktikoje patikrintais, bet labai veiksmingais būdais. Knygoje rašoma apie akupunktūrą, akupresūrą, kaip atpažinti ligas iš akies rainelės ir t.t.

"Mums kenkia lengvai įgytas, neuždirbtas turtas, o sunkus darbas taurina".

Žmogus, kuris sakė, kad būsi gerbiamas, jei negerbsi kitų, savo paskutinėje knygoje skatina atleisti visiems ir už viską, nes žmonijos klaidos yra mūsų pačių klaidos. Žinote, kas jis? Lengva atspėti - Artūras...

Žmogus, kuris sakė, kad būsi gerbiamas, jei negerbsi kitų, savo paskutinėje knygoje skatina atleisti visiems ir už viską, nes žmonijos klaidos yra mūsų pačių klaidos. Žinote, kas jis? Lengva atspėti - Artūras Šopenhaueris, niūrusis pesimistas ir atsiskyrėlis, savo pudelį už nusižengimus apšaukdavęs žmogumi. Ar gali jo aukštinta vienatvė padėti žmogui pagyti (jei nesupratote, pažiūrėkite į knygos pavadinimą)?

Psichoterapeutas Julius, pirmasis romane pristatomas veikėjas, kurio nepagydoma liga apibrėžia ir būsimą romano veiksmo trukmę, tuo nepatikėjo, kai buvęs pacientas Filipas po trijų nesėkmingos psichoterapijos metų su Juliumi teigia įveikęs priklausomybę nuo sekso būtent A. Šopenhauerio dėka. Maža to, Filipas rengiasi pats tapti psichoterapeutu, tik viena bėda - jis pats yra tarsi Šopenhauerio antrininkas - niekina žmones ir nesivargina užmegzti jokių ryšių, o šis darbas jam reikalingas tik dėl pinigų. Žinia, valgyti tenka ir didiesiems mąstytojams. Julius, paprašytas būti Filipo supervizoriumi (tokį privalu turėti kiekvienam, norinčiam konsultuoti kaip psichoterapeutui), sako sutiksiąs tik tada, jei Filipas pusmetį lankys jo vedamą psichoterapijos grupę. Ir čia prasideda istorija.

Istorija, sudaryta beveik vien iš dialogų, kalba pati už save. Grupėje yra įvairiausių žmonių nuo patrauklaus ir lengvai laukinio staliaus iki rubuilės bibliotekininkės, tad balsai skirtingi. Juliui likę metai pralekia grupės susitikimų fone. Kaip esame įpratinti filmų - pabaiga ateina graži. Julius palieka Filipui savo grupės psichoterapijoje naudotas kėdes, tai reiškia - Filipas pasikeitė ir galės padėti kitiems. Prie to prisidėjo moteris. O kaip? Ne, tai nebuvo meilės istorija...Nors galėjo būti, jei Filipas būtų pasikeitęs anksčiau. Tačiau tai būtų kitas romanas, o "Gydymas Šopenhaueriu" yra vertas skaityti toks, koks yra dabar.

Ypač tinka tiems, kurie mėgsta sužinoti ką nors naujo.

Perskaitęs pavadinimą "Gėlių kalba" iš karto gali suprasti, kad rasi Anglijos karalienės Viktorijos laikais buvusį populiarų gėlių reikšmių žodyną. Kartais jis bus papildytas gražiomis nuotraukomis, kartais - senais...

Perskaitęs pavadinimą "Gėlių kalba" iš karto gali suprasti, kad rasi Anglijos karalienės Viktorijos laikais buvusį populiarų gėlių reikšmių žodyną. Kartais jis bus papildytas gražiomis nuotraukomis, kartais - senais eilėraščiais, bet šis Vanessos Diftenbaugh žodynas - kartu su romanu apie gėlių mylėtojus. Knygos pagrindinė veikėja Viktorija visą gyvenimą buvo našlaitė. Iš daugybės laikinų globėjų ir bendrų vaikų namų auklėtojų didžiausią įtaką jos gyvenime paderė ponia Elizabeta, kuri ją buvo įsivaikinusi, kai Viktorijai buvo maždaug aštuoneri. Ji buvo labai kantri ir svarbiausia - po vieno įvykio mokė namuose. Ji išmokė Viktoriją gėlių kalbos. Deja Viktorijos ir Elizabetos keliai išsiskiria, mergaitė linkusi nepriimti jokios rodomos meilės, ber ar jie dar kada susikirs?

Knygos siužetas šokinėja pirmyn ir atgal: vienas skyrius apie jos vaikystę vynuogių ūkyje, besimokant apsieiti su gėlėmis ir stebint svetimos šeimos dramą: Elizabetos sesuo prieš daug metų nuviviojo vyriškį ir augina jo sūnų, kitas skyrius - pradėtas naujas gyvenimas po 18 gimtadienio palikus vaikų namus. Viktorijos pradžia labai sunki, be to, rodos, ją persekioja praeitis: mergina susitinka su Elizabetos sūnėnu Grantu. Bet geri žmonės praktiškai priėmė šią benamę merginą į savo šeimą, o galiausiai Viktorija grįžta ir Elizabetos šeimon, būtent per Grantą. Ši knygos pusė buvo tikrai įdomesnė, manau, vietoj atskiros siužeto linijos būtų užtekę tik atsiminimų. Skyrių apie vaikystę kulminacija atrodė silpnoka, o naujų dienų skyriai padovanojo laimingą pabaigą.

Vis dėlto " Gėlių kalba" - tas pats gėlių reikšmių žodynas. Viktorija turbūt pasisodino geltonų narcizų ( nauja pradžia). Puiki idėja pasinaudoti visosm tom gelėm romane sukūrė puikią istoriją, kurią tikrai įdomu skaityti. Vertinu šią knygą ypač gerai.

Tai visai kitokia H.Murakamio knyga nei šio autoriaus gerbėjai (aš esu tarp jų) yra įpratę "skanauti". Joje nerasite subtilios fantastikos, savitų charakterių, sudėtingų santykių. Tai autoriaus mintys apie jo...

Tai visai kitokia H.Murakamio knyga nei šio autoriaus gerbėjai (aš esu tarp jų) yra įpratę "skanauti". Joje nerasite subtilios fantastikos, savitų charakterių, sudėtingų santykių. Tai autoriaus mintys apie jo pomėgį/poreikį bėgti ilgus nuotolius, maratoną, treniruoti savo ištvermę, kūną kartu "treniruojant" jausmus, kartu kalbantis su savimi. Man ši knyga padėjo geriau suprasti draugą, kuris kiekvieną dieną bėga savo kilometrus ir mato tame bėgime didelę prasmę. Deja (o gal ir netinka čia tas"deja"), šioje knygoje neradau mėgstamo autoriaus Haruko Murakamio.

Knyga pasakoja apie mirimo procesą ir kelius po jos. Po fizinio kūno mirties gyvenimas nesibaigia. Siela turi savo tolimesnį kelią, todėl knygoje daug dėmesio skiriama, kaip reikėtų gyventi mūsų gyvenimą ir kad visai nereikia...

Knyga pasakoja apie mirimo procesą ir kelius po jos. Po fizinio kūno mirties gyvenimas nesibaigia. Siela turi savo tolimesnį kelią, todėl knygoje daug dėmesio skiriama, kaip reikėtų gyventi mūsų gyvenimą ir kad visai nereikia bijoti mirties, nes tikrai siela išeina į geresnį gyvenimą.

"Mirties baimė trukdo Jums išsilaisvinti. Mirties baimė trukdo Jums siekti sąmoningumo. Mirties baimė gimdo skausmą, kančią ir besaikius prisirišimus. Mirties baimė gimdo monstrus, kurie Jus pačius vėliau pasitinka."

Knyga pasakoja, kodėl yra svarbu melstis už mirusįjį. Kas vyksta su siela pirmas tris paras po mirties. Kodėl yra svarbu kremuoti kūną, o ne palaidoti (ypač, jeigu žmogus gyvenime buvo labai prisirišęs prie materialių dalykų). Kodėl yra svarbu paleisti mirusįjį ir neverkti dėl jo. Kodėl yra svarbu palikimą dalintis tik praėjus 9 paroms, o jei yra kažkokie nesutarimai ir ginčai dėl dalybų, tuomet - tik praėjus 40 parų.

Taip pat yra pasakojama apie angelus, kurie mus pasitinka po mirties, kurie mus veda tolimesniu keliu. Kokie išbandymai laukia mūsų sielų ateityje, ir kada mes grįšime atgal į žemę. O grįžti teks, nors ir labai nesinorės..

Ko mes laukiam?

O mes laukiam?

Turėtume. Visi laukia.

Imdamasi šios S. Beckett'o pjesių rinktinės, nutuokiau, į kur veliuosi - drama "Belaukiant Godo" buvo išnagrinėta, pernagrinėta ir išuostinėta. Būsiu atvira,...

Ko mes laukiam?

O mes laukiam?

Turėtume. Visi laukia.

Imdamasi šios S. Beckett'o pjesių rinktinės, nutuokiau, į kur veliuosi - drama "Belaukiant Godo" buvo išnagrinėta, pernagrinėta ir išuostinėta. Būsiu atvira, baiminausi, kad po jos visos kitos pjesės rodysis silpnesnės. Panašios dvejonės išsisklaidė, kai tik perskaičiau pirmąsias pjeses "Baigmė" ir "Laimingos dienos". Kokie charakteriai! Kokios skirtingos, tačiau tuopat metu panašios situacijos. Taip, visos jos absurdiškos. Negana to, persmelktos ironija ir sarkazmu - retsykiais jaučiausi, it skaitydama kokio nors pamišėlio užrašus.

Nors pjesės gana smarkiai skiriasi, tiek struktūra (kai kurios pjesės ištisi monologai, kai kurios beveik vien dialogai), tiek paskirtimi (knygoje esti ne tik įprastos teatro pjesės, bet ir radijo), visose justi ta pati laukimo būsena. Laukti saulėlydžio, laukti ryto ar tiesiog laukti. Be tikslo, be prasmės - tiesiog laukti lengviau nei nelaukti. Tasai laukimas kyla kažkur tų esybių viduje. Esybių, nes neretas S. Beckett'o pjesių veikėjas rodosi įkūnijantis idėją, žmogiškumo rėmai tarsi nusitrina.

Privalau pasakyti, kad šis autorius - meistras - skaitydama sykiais galvodavau, kad pati su savimi kalbu - emocija kuriama neįtikėtinai puikiai. Turbūt tai viskas, ko reikia geram kūriniui. Šiandien neretai tenka susidurti su tvarkingais, gražiais kūriniais, kurie galų gale ir telieka kažkuo gražiu, kažkuo tvarkingu. Juk kas iš to, jeigu viduje necinkteli, jeigu nesusimąstai - hem, jis galbūt kiaurai mane mato? Galbūt jis visus visus pažįsta? Kaipgi taip taikliai?

Aptarti pjesių siužetus būtų sudėtinga - beveik kiekviename kūrinyje žodžiai praranda savo tikrąją prasmę, tampa fonu, sukuriančiu beprasmybės jausmą ar išreiškiančiu kokią nors emociją.

Esmė būtų tokia: nors tai pjesės, jas galima skaityti, galima jomis žavėtis ir tiesiog leistis siūbuojamam, truputį pakeliauti absurdo labirintais, kuriais galbūt keliaujame kasdien. Knyga verta skaitytojo, kūriniai joje verti visų tų gimdyvinių skausmų, kuriuos patyrė autorius rašydamas.

Rekomenduoju. Tiems, kurie laukia, tiems, kurie nori laukti, tiems, kurie nelaukia ir kol kas nenori laukti. Kitaip sakant - rekomenduoju kiekvienam.

Antspauduoju letena ir laukiu, laukiu, laukiu, nes nelaukti neišeina. Miau.

O tu šventas naivume. Naivi knyga, apie naivią penkiolikmetę, kuri auga be tėvo ir absoliučiai nesuvokia nieko, kas vyksta šiame pasaulyje. Kas skaudžiausia, tokių merginų yra visur ir jos visos papuola į panašias gyvenimo...

O tu šventas naivume. Naivi knyga, apie naivią penkiolikmetę, kuri auga be tėvo ir absoliučiai nesuvokia nieko, kas vyksta šiame pasaulyje. Kas skaudžiausia, tokių merginų yra visur ir jos visos papuola į panašias gyvenimo sąlygas. Nesinori nieko peikti, tačiau rašoma ne apie Veronikos laikus, kai nė spaudos, nė televizjos nebuvo, tad visas naivumas iki galo manęs tikrai neįtikino.



Tai tikrai ne pirma knyga panašia tematika, kurią skaičiau, bet nė vienoje iš jų herojės nebuvo tokios silpnos. Gal man lengva kalbėti, kaip daryčiau ar nedaryčiau, na bet jau kai atgauni pasą, tiesiog mini į kokią įstaigą ar ambasadą ir prašai pagalbos, o ne toliau lakstai dulkintis po viešbučius už grašius.



Labai sukrėtė romano pradžia, kai viskas buvo taip akivaizdu, jog net verkti norisi, o Dortė viskuo tikėjo ir laukė, kol kažkas pasikeis, tačiau nieko nedarė pati. Galimybių pabėgti šimtai, kažkam paskambinti, nueiti...



Iš kitos pusės, įbaugintas (įtikintas) žmogus, gėdos jausmas ir tikrovės nejutimas galbūt ir lėmė, jog mergina absoliučiai baiminosi dėl kiekvieno žmogaus, kuris galėjo padėti, o tikėjo būtent tais, kuriais pasitikėti turėjo mažiausiai.

Kitos prostitutės ją gąsdino, kad nepasitikėtu vienu ar kitu, na o Dortė vis užtaikydavo ant sutenerių...

Nežinau kodėl, bet neįtikino manęs visa istorija. Ta pati Ivanauskaitė šią temą, mano nuomone, pavaizdavo geriau. Bet yra ir kita medalio pusė - romanas neblogas, įtraukiantis, greitai skaitosi.

Draugystė... Ar žinote kas tai yra? Manau, kad draugystė tai, kai žmogus padeda kitam bėdoje arba tiesiog pataria, paguodžia. Bet daug kas tos draugystės neturi. Yra tokia patarlė "Tikras draugas bėdoje pažinamas". Kai mūsų...

Draugystė... Ar žinote kas tai yra? Manau, kad draugystė tai, kai žmogus padeda kitam bėdoje arba tiesiog pataria, paguodžia. Bet daug kas tos draugystės neturi. Yra tokia patarlė "Tikras draugas bėdoje pažinamas". Kai mūsų draugas paprašo pagalbos mes tiesiog nuo jo nusigręžtame. Gana dažnai. Noriu Jums patarti, kad taip negalima, nes galite kada nors likti vienas šiame pasaulyje.

Jacqueline Wilson savo knygoje "Paslaptys" parašė apie tikrą dviejų skirtingų mergaičių draugystę. Trežer labai gera mergaitė, tačiau su mama sugyventi negali. Mama daugiau rūpinasi savo sugyventiniu Teriu nors jis skaudžiai muša ir ją, ir Trežer. Mergaitė jo nekentė, netgi sudarė Terio kankinimo sąrašą po, kurio jis ją sumušė savuoju diržu. Nuo tos dienos Trežer gyveno su močiute. Indija gera, protinga, bet stora. Mama prašo jos laikytis dietos ir visai nekreipia dėmesio į dukterį. Tėvas taip pat. Jis daugiau rūpinasi pinigais ir panelėmis. Indija labai turtinga, jos namuose dirba tarnaitės, bet ji norėtų susirasti tikrą geriausią draugę. Ir štai ateina ta diena, kai mergaitės susipažįsta ir tampa draugėmis.

Dabar Jūs klausite kur parašyta apie tikrą draugystę. Atėjo šeštadienis, kai Trežer patėvis ir mama jos ieškojo ir norėjo pasiimti namo. Mergaitė pabėgo ir nežinojo kur eiti. Nusprendė nueiti į Parkfyldą kur gyveno Indija. Ėjo, bet nežinojo kur draugė gyvena. Indija ją pamatė pro langą, parsivedė namo ir apgyvendino palėpėje. Aprūpino visais reikalingais daiktais.

Manau, jog knygos pavadinimas "Paslaptys" tinka šei knygai. Mergaitės savo paslaptis slėpė dienoraščiuose. Nors knyga iš 256 puslapių, tačiau labai graži, gera lengvai skaitoma. Siūlau ją perskaityti visoms mano amžiaus mergaitėms.

Ši knyga apie kilnų, drąsų ir ištikimą Niūfaundlendų veislės šunį, vardu Bardas, arba kaip jo šeimininkas mėgdavo pajuokauti, kad jo augintinio vardas - grafas de Niūfaundlendas. Bardukas - nuostabus šuo! Vandenyje Bardas...

Ši knyga apie kilnų, drąsų ir ištikimą Niūfaundlendų veislės šunį, vardu Bardas, arba kaip jo šeimininkas mėgdavo pajuokauti, kad jo augintinio vardas - grafas de Niūfaundlendas. Bardukas - nuostabus šuo! Vandenyje Bardas jautėsi kaip koks delfinas. Jis sugebėjo gerai plaukti, net nardyti ir išgelbėti skęstantį žmogų. Keliuose knygos pasakojimuose jis tai įvykdė. Tačiau tai dar ne visi Bardo sugebėjimai.

Vieną kartą grafas de Niūfaundlendas netgi buvo sučiupęs plėšikus savo namuose. Kaukėtieji spruko kiek kojos leido. Manau, jog jie tikrai daugiau čia nebeapsilankys.

Šioje knygoje Bardas patyrė įvairiausių nuotykių. Jam teko netgi skristi paukščio viduriuose ir važiuoti riedančia dėže. Suprantu, kad sutrikote, nes Bardas iš tikrųjų skrido... lėktuvu ir važiavo... automobiliu. Bet kas gi paaiškins tai Bardui? Kiti šunys nežinojo, o šeimininkas juk nesuprato šunų kalbos...

Šią knygą siūlau paskaityti tiems, kurie myli šunis ir nuotykius.