Romantinis, angliškas meilės romanas. Senieji angliški dvarai, paslaptinga šeimos praeities istorija ir laiminga pabaiga. Prisiminus šią knygą, pakvimpa įvairių skonių keksiukaį, kuriuos kepė herojė...Skaitydama knygą,...

Romantinis, angliškas meilės romanas. Senieji angliški dvarai, paslaptinga šeimos praeities istorija ir laiminga pabaiga. Prisiminus šią knygą, pakvimpa įvairių skonių keksiukaį, kuriuos kepė herojė...Skaitydama knygą, aš panorau savo sodyboje, kaip ir dvaro sodininkas, pasodinti lavandų, kad kvepėtų, kad džiugintų akį savo melsva žiedų spalva... Ir kaip keista, visur ėmiau pastebėti lavandų paveikslėlius, prekes su lavandomis. Jau įsigijau lavandos sėklų, jau susitariau dėl daigelių:) Laukiu pavasario!

Puiki režisierės ir aktorės Galinos Dauguvietytės atsiminimų knyga prasidedanti pasakojimais apie vaikystę Biržų krašte. Skaitant atsiminimus, labai linksmai nuteikė vaikystės išdaigos ir "šposai". Būsima aktorė...

Puiki režisierės ir aktorės Galinos Dauguvietytės atsiminimų knyga prasidedanti pasakojimais apie vaikystę Biržų krašte. Skaitant atsiminimus, labai linksmai nuteikė vaikystės išdaigos ir "šposai". Būsima aktorė augo legendinio režisieriaus Boriso Dauguviečio ir aktorės Nelės Vosyliūtės - Dauguvietienės šeimoje, todėl nieko keisto, kad Galina tapo režisiere ir aktore. Manau, kad iš tėvų ji paveldėjo visa, kas buvo geriausio: iš tėvo - talentą, jumoro jausmą, meilę gimtąjam kraštui iš mamos - eleganciją, meilę artimui. Visada jų šeimą supo meno žmonės. Smagu buvo prisiminti senosios kartos menininkus, muzikus, aktorius ir kt.,kurie jau buvo išdilę iš mano atminties. Knyga priminė Galinos Dauguvietytės kurtą televizijos laidą "Petraičių šeimoje", kuri tuo metu daugeliui gyventojų buvo pati svarbiausia laida.

Permainingas ir labai spalvingas yra aktorės ir režisierės Galinos Dauguvietytės gyvenimas ir knygoje jis perteiktas labai originaliai, su jumoru, todėl knygą norėjosi kuo greičiau perskaityti. Šauni knyga, kaip ir pati aktorė ir režisierė Galina Dauguvietytė!

Antroji trilogijos dalis prasideda veiksmui persikėlus į XV amžiaus pačią pabaigą, būtent į tą istorinį laikotarpį, kurio aš nemėgstu, tiek knygose, tiek visur kitur. Autorė istorikė, veiksmas senovėje, knyga stora -...

Antroji trilogijos dalis prasideda veiksmui persikėlus į XV amžiaus pačią pabaigą, būtent į tą istorinį laikotarpį, kurio aš nemėgstu, tiek knygose, tiek visur kitur. Autorė istorikė, veiksmas senovėje, knyga stora - akivaizdu kur link tai veda. Pirma pusė knygos tai absoliuti nuobodybė: veiksmo vyksta minimaliai, tarp veikėjų visokie istoriniai "žmogai" (kas tikriausiai imponuotų istorija besidominčiam skaitytojui/-ai, bet ne man). Ne veltui knyga vadinama "magijos ir istorijos sintezės pavyzdžiu". Ilgi ir detalūs aprašymai visko, visko kas tik yra aplink veikėjus. Toliau, pagaliau pajudėjus veiksmui, jau buvo įdomiau. O į pabaigą, prasidėjo intriga, tad jau ir nebesinorėjo knygos paleist iš rankų! Autorė puikiai moka išlaikyti reikiamą balansą tarp to ką atskleidžia ir ką palieka po paslapties šydu, kad intriga verstų skaityti toliau.

Nesu skaitęs daug vampyrinių ir raganiškų knygų, todėl nežinau kiek knygoje yra originalumo, bet radau ir man dar niekur negirdėtų detalių.

Laukiu tęsinio :) Apmaudu, kad trečioji dalis pasirodys dar negreit.

Tiesa, keistas paskutinis skyrius, toks jausmas, kad autorė tik tada susigriebė, kad reikia pateisinti knygos pavadinimą.

Rekomenduoju tiems, kuriems patinka lėtas, neskubus, lyriškas tempas; detalūs, smulkmeniški aprašymai ir needukacinis išsilavinimo gilinimas; įvairūs istoriniai aspektai - puiki galimybė pasikartoti istorines žinias arba net užpildyti esamas spragas; ir žinoma - romantiškos ir/arba uždraustos meilės istorijos (su dramos elementais).

Tačiau turėkit omeny, tai knyga, kuriai perskaityti reikia kantrybės. Knyga gerokai per ilga...

Ištikrųjų nekenčiu daugumos programinių kūrinių, tačiau "Balta drobulė" pasirodė kažkas naujo. Nežinau, galbūt del naudojamos "sąmonės srauto" formos man šis kūrinys patiko. Pirmiausiai tai jis realistiškas ir artimas...

Ištikrųjų nekenčiu daugumos programinių kūrinių, tačiau "Balta drobulė" pasirodė kažkas naujo. Nežinau, galbūt del naudojamos "sąmonės srauto" formos man šis kūrinys patiko. Pirmiausiai tai jis realistiškas ir artimas mūsų kasdieniniam gyvenimui: einame i darbus, mokyklas, nors tai mums nuobodu, monotoniška, kartais net gi sukelia neapykantą. Taip nutiko ir A. Garšvai: inteligentas, dirbantis liftininku. Ar gali būti dar blogiau meniškos sielos žmogui? Labiau man įstrigę žodžiai buvo "Up ir down. Up ir down". Manau, jog tai atspindi kiekvieno iš mūsų gyvenimą. O meilės tema? Myliu, noriu, negaliu, tačiau neprieisiu, neužkalbinsiu, nesusitiksiu...Ką daryti? Slėptis! Ar gi ne taip ir būna? Taigi, rekomenduočiau šį kūrinį visiems, kurie jį nori perskatyti, nes asmeniškai man, be noro skaitoma knyga yra be reikalo praleistas laikas, kurį geriau būčiau paskyręs miegui...

Ėmiau, nes susigundžiau - reklamos knygų klasika, šiuolaikinės reklamos tėvas, reklamos genijus ir kiti skambūs apibūdinimai. O dar išpažintis - rankos pačios paėmė knygą. Nes juk išpažintis - tai esmės, atvirumai,...

Ėmiau, nes susigundžiau - reklamos knygų klasika, šiuolaikinės reklamos tėvas, reklamos genijus ir kiti skambūs apibūdinimai. O dar išpažintis - rankos pačios paėmė knygą. Nes juk išpažintis - tai esmės, atvirumai, nuogumai...

Aš nesu reklamos žmogus. Nesu reklamos specialistė. Nekuriu jų, negalvoju apie jas, neuždirbu iš jų, neinu į reklaminių filmukų festivalius ar kažką ten. Žiūriu tik tiek, kiek patenka į akis. Man būna gražu arba ne. Faina arba lieva. Įdomu arba nuobodu. Ir panašiai. Tik tiek. Dar, tiesa, kažkada skaičiau Beigbederio 14 ir kažkiek eurų. Bet ten buvo pramoga, o čia ak - knygų klasika.

Buvo įdomu pirmus dešimt puslapių. Jei būčiau reklamos žmogus, gal būtų buvę įdomūs ir likę.

Neradau nieko, ką galėčiau pavadinti išpažintimi. Jokių esminių atvėrimų ir atsivėrimų, jokių apmąstymų, prisipažinimų, apsinuoginimų, kalbėjimų ir patylėjimų apie save ir savo nuodėmingą gyvenimą... Šia prasme, Beigbederio tekstas buvo stipresnis. Ten autorius bent juokėsi. O čia - tik giriasi. Viskas tokiu reklaminiu stiliumi ir pavaryta - man puikiai sekėsi ir vis tebesiseka, ir jūs galite tą patį, tik štai jums septyni (dešimt, dvim trys, belenkiek) punktų, kaip apknisti viską taip, kaip aš apknisau.

Bet aš nesu reklamos žmogus, as I said. O amerikiečiai paprastai rašo prastas knygas.

Atskiras bullshit yra leidybinis brokas, kuris nedaro garbės nei leidyklai, nei knygą pristatančiai tinklo agentūrai. Leidyklai, manau, dzin, ji, kadangi yra didelė, tai visokio šlamšto išleidžia. Gal ir agentūrai dzin, nežinau.

Vienas brokas yra gamybinis - kai perskaičiau iki brokuotos vietos, supratau, kodėl knygų klasika taip pigiai pardavinėjama. Kitas brokas yra vertimo ir redagavimo. Ar žinot, kas yra atominės energijos stotis? Va va.

Baltos lankos, jeigu ką.

Štai ir perskaičiau antrąją dalį iš garsiosios "The Futurica Trilogy". Antroji knyga vadinasi "The Global Empire". Pavadinimas grėsmigas, bet ir dalyvauju ne kur kitur, o knygų iššūkyje 2013. Kaip jau galima spręsti iš...

Štai ir perskaičiau antrąją dalį iš garsiosios "The Futurica Trilogy". Antroji knyga vadinasi "The Global Empire". Pavadinimas grėsmigas, bet ir dalyvauju ne kur kitur, o knygų iššūkyje 2013. Kaip jau galima spręsti iš knygos pavadinimo, joje kalbama apie naująją pasaulio tvarką -- "The Global Empire".



Kokios prielaidos yra tai naująjai pasaulio tvarkai atsirasti, nes juk turime funcionuojančią pasaulio tvarką? Trilogijoje gan vaizdžiai aprašomą kokią reikšmę turi mūsų šiandieniniai politikai - aktoriai medijų dramaturgijoje. Panašiai kaip ir žymiojoje citatoje "Politics is Hollywood for Ugly People". Bet trilogijos kontekste politikus-aktorius reikia suprasti kiek kitaip nei citatoje - dabartinė politika yra gilioje krizėje, nes jai radikaliai trūksta idėjų (Aušra Maldeikienė galėtų pakonsultuoti, kodėl tų idėjų trūksta), ir todėl politikai tampa vis mažiau ir mažiau svarbūs, todėl jiems reikia (yra pavyzdžių kaip mažiau apdovanoti Lietuvos politikai veržte veržiasi į visokius TV projektus, kurie turi bent kažkokį reitingą) vaidinti medijų siužetuose, kad neva jie daro kažką svarbaus. Natūralu, kad šitie vaidinimai turi kažkokį visuomenės mulkinimo atspalvį. O dar Abraham Lincoln yra sakęs, kad: "You can fool all the people some of the time, and some of the people all the time, but you cannot fool all the people all the time." Tai čia tas laikas jau ir atėjo.



Atsakymo į klausimą, kodėl pokyčiai globaliose galios struktūrose yra neišvengiami, reikėtų ieškoti pirmojoje trilogijos dalyje "The Netocrats". O vienu sakiniu idėja būtų maždaug tokia: per visą istoriją žmonija tolo nuo natūralumo ir plėtojo kultūrą (plačiąją prasme), o didžiosios kultūros revoliucijos (o tuo pačiu ir valdančiosios klasės pasikeitimas) buvo sąlygotos informacijos pasiekiamumą kardinaliai didinančių technologijų atsiradimo. Dabar kaip tik yra tas laikas, kai žmonija išgyvena tokią revoliuciją, kurios pagrindinė priežastis yra internetas. Faktas kaip blynas, kad žmoniją per 2008 metus pagamino daugiau informacijos nei per visą istoriją iki 2008 metų, o šiek tiek pagalvojus lengva suprasti, kad čia yra revoliucija.



Taigi, knygoje autoriai pristato savo idėją, kokia ta naujoji pasaulio tvarka turėtų būti. Jei kalbama apie globaliai pamatinius dalykus, tai į sceną neišvengiamai iškylą metafizikos problemos. Natūralu, jog tam, kad deramai pristatytum savo naująją metafiziką, reikia ją išskirti iš ankstesnių metafizikų, vadinasi, ir palyginti su jomis. Šita palyginimo dalis knygoje bent jau man pasirodė gana komplikuota, nes čia kalbama apie panašumus ir skirtumus koncepcijų tokių mąstytojų kaip Friedrich Wilhelm Nietzsche, Martin Heidegger, Michel Foucault, Gilles Deleuze, etc. Jei skaitytojui teko susidurti su šių mąstytojų tekstais, tai turbūt įsivaizduoja, koks komplikuotas gali būti šios knygos tekstas. Taigi, autoriai remdamiesi metafizos paradoksais (!) pristato savo "paradoksų metafiziką". Šita paradoksų metafizika man sukėlė įspūdį, kad tuo pat metų mes turime iš visų jėgų stengtis kažką sukurti, nors aiškiai žinome, kad nieko sukurti nepavyks. Kas yra nei racionalu, nei neracionalu - tai yra, anot autorių, transracionalu (transracionalumo idėjos ištakas autoriai kildina iš reliatyvumo teorijos!). Šito transracionalumo, sąmoningo (laisvas ir labai blogas vertimas iš angl. affirmative) nihilizmo (idėja čia ta, kad nėra vieno geriausio "žodyno" (pvz. religijos), bet šventa yra idėja, kad yra daug žodynų), paradoksiškumo ir radikalaus pragmatizmo ir yra persmelkta toji naujoji pasaulio tvarka.



Mano primityviu supratimu ta naujoji pasaulio tvarka yra radikali (ir be kita ko labai įtikinanti) istorijos reinterpretacija su šiokia tokia projekcija į netolimą ateitį. Va ta žmonijos istorijos interpretacija ir yra spalvingiausia knygos dalis. Vien ko vertas autorių pažiūris į dabar problematiškas chemines substancijas (pvz. visokius narkotikus ar kokius nors implantus)! Juk iš esmės mūsų kūnai yra siautėjančių hormonų ir kitų cheminių medžiagų makalynė, kuri evoliucijos eigoje jokių tabu nepaisė. Tad, anot autorių, nėra didelės prasmės kovoti prieš kažkokias chemines medžiagas, nes vis mažiau žmonių bereikia fabrikuose, o tuo pat metu yra didėja poreikis spontaniškam kūrybiškumui, o tam tikros cheminės medžiagos kartais padeda tą kūrybiškumą sužadinti (aišku ir numalšinti jos padeda). O šita mintis veda prie to, kad žmonių kūnai yra panašiai kaip facebook'o profilio nuotraukos - be didelių skrupulų keičiami objektai, tiesiog kažko reprezentacija. Jei minutei pagalvoji apie visokius dizainerius, tai autorių požiūris pasirodo esantis labai arti tiesos. Be cheminių medžiagų problemaikos dar yra nagrinėjamos tokios temos kaip darvinizmas, nacizmas, feminizmas, etc. Tad skaitymas neprailgs.



Skaitant šią knygą kylo daugybė idėjų. Paskutiniuose knygos puslapiuose teigiama, kad švietimas taps madingas, nes spontaniškas kūrybiškumas (kuo transracionaliau tuo geriau) bus labai pageidaujama žmogaus savybė, o tam, kad ją plėtotum reikia kažkaip šviestis. Autoriai teisūs, nes galybė pinigų yra investuojama į visokius startup'us, o tuo pačiu ir į MOOC'sus (angl. massive open online courses), bet, mano nuomone, MOOC'sai turi ne visai gerą idėją (misses the point), kokius kursus reikia pateikti... MOOC's pagrinde siūlo seno kirpimo universitetinius kursus: programavimą, matematiką, fiziką, elektronikos inžineriją... Aišku ir jie yra neblogai, bet tokie kursai kaip "prototipų kūrimos technikos" (Juhani Risku teigė, kad per savaitę galėtų išmokyti) ar įvairios smegenų mankštos technikos, manau, stipriai išaugintų MOOC'sų populiarumą (irba madingumą). Kažkiek panašu, kad tai galėtų būti idėja startup'ui.



Dėliojant taškus ant "i", turiu pasakyti, kad knyga tikrai verta dėmesio ir ją rekomenduoju visiems, kas netingi šiek tiek pasigalinėti su ne visai paprastais tekstais. O pats iš karto sėdu prie trečiosios ir gaila jau paskutinės trilogijos dalies.

Apie Rimos Urmetzer knygas esu girdėjusi tik gerų atsiliepimų. Knygų iššūkiui pasirinkau perskaityti bent vieną šios autorės knygą. Kodėl būtent "Ir...visas gyvenimas"? Todėl, kad suintrigavo knygos pavadinimas. Knygai ...

Apie Rimos Urmetzer knygas esu girdėjusi tik gerų atsiliepimų. Knygų iššūkiui pasirinkau perskaityti bent vieną šios autorės knygą. Kodėl būtent "Ir...visas gyvenimas"? Todėl, kad suintrigavo knygos pavadinimas. Knygai pasirinktas pavadinimas labai tinkantis. Šis romanas apie tėvų gyvenimą Lietuvoje ir dukros - Vokietijoje, meilę, draugystę, išdavystę, svajones, dvejones. Tai labai gyvenimiška, paprasta, nuoširdi knyga. Perskaičiau gana greit ir lengvai. Skaitant užplūdo prisiminimai apie vaikystę, jaunystę, pamąstymai apie gyvenimo prasmę, tempą. Kol esi jaunas, atrodo laikas stovi vietoje, o vėliau laikas bėga tarsi tekanti upė...

Rašytoja palietė daugumai lietuvių aktualią, skaudžią temą - emigraciją. Knyga sugraudino pagalvojus apie lietuvius, giminaičius, pažįstamus gyvenančius užsienyje ir priverstus laimės ieškoti kažkur toli...

"Mintis, kad jau nebegalės kada panorėjus sugrįžti į savo tėviškę, vargino labiau, nei ji galėjo įsivaizduoti, ir kėlė iki šiol nepatirtą liūdesį. Todėl stovėdama prie lango ir žvelgdama į Nemuno vandenis Julija Laukaitytė ir bandė suvokti, kodėl taip yra? Iš kur tas jausmas? Ar tai normalu? Ar tą patiria kiekvienas, gyvenantis toli nuo gimtų vietų? Vargu. O gal vis dėlto? Gal tai priklauso tik nuo susiklosčiusių gyvenimo sąlygų? Kam blogai, tas ir galvoja? Bet jai juk tikrai gerai. Net labai gerai. Reiškia, ne tai. Tada kodėl tokios mintys? Ir kodėl taip nepakeliamai sunku išvažiuoti? Juk sugrįžti visam laikui tikrai nenorėtų. Bet ar tikrai ne? Ar negyventų daug mieliau čia, kad ir šiame mažame miestelyje, su Valteriu ir vaikais, stebėdama juos, besivaikančius laumžirgius po Panemunės pievą, pro šį langą, kaip darė ir jos motulė Julijos vaikystėje? Taip, būtent. Ji čia tikrai jaustųsi kur kas laimingesnė, negu ten, bet tik su savo šeima. Deja, tai nerealu, nes reikia dirbti ir uždirbti pinigus. Dirbti visą gyvenimą. Todėl ir nelieka nieko kito, kaip toliau eiti kažkada pasirinktu keliu, apsisprendus ir išsirinkus "vieną iš kėdžių", nes tai jos gyvenimas, jos realybė..."

Tikrai verta paskaityti.

Nedidukė, dailutė knyga, o joje ne itin elegantiškas dalykas - sportas.



Šį kartą Murakami pasirinkęs personažu save, bando sujungti dvi kalvas, stūksančias skirtingose gravitacijose - bėgimą ir rašymą (o gal labiau save...

Nedidukė, dailutė knyga, o joje ne itin elegantiškas dalykas - sportas.



Šį kartą Murakami pasirinkęs personažu save, bando sujungti dvi kalvas, stūksančias skirtingose gravitacijose - bėgimą ir rašymą (o gal labiau save rašantį). Faktas, jog šiam rašytojui sekasi jungti kontrastus ir kurti harmoniją, paaiškėjo jau tada, kai perskaičiau jo pirmąją knygą. Tačiau šįsyk jis ėmėsi pinti giją tarp skirtingų savo pusių realiame taisyklių ir kitų demonų pasaulyje.



Pynė jis kruopščiai ir su atsidavimu, nepraleisdamas jokių detalių. Tai mane ir sužavėjo skaitant šią knygą - jog rašytojas itin reiklus sau. Iš pažiūros toks žemiškas dalykas - bėgimas Murakami paverčiamas procesu, kuriam reikia itin atidžiai ruoštis.



Ką bandžiau suvokti skaitydama šią knygą, o pabaigusi visiškai tuo įsitikinau, tai, jog maratonai, ultramaratonai, triatlono varžybos iš Haruki Murakami pareikalavo beprotiškai daug tiek fizinių, tiek dvasinių jėgų, bet mainais jam davė įkvėpimą ir patirtį, kurie vieni svarbiausių rašytojo variklių.



Man patinka, kai rašytojai, kurie iš esmė yra labai įdomūs žmonės, kalba apie save. Kiekvieno gyvenimas unikalus ir ypatingai žavus. Nors skaitant knygą, keletą kartų negalėjau suvokti, kad tas pats žmogus rašo apie žmogų-avį ir kalba, kaip išsitepė plaukimo akinius ir nematė, į kurią pusę reikia plaukti per triatlono varžybas.



Turiu pripažinti Murakamiui kuo geriausiai pavyko mane įtikinti, kad knygos rašymas yra maratonas, o maratonas - knygos rašymas.



Tai viena tų knygų, kurias skaitant stabteli pagalvoti apie savo gyvenimą ir kartais net nusistebi, koks jis panašus į knygos veikėjo.

Tie, kas tikisi, jog šioje knygoje perskaitys apie dviejų žmonių romantiškus ir tradicinius santykius, ir laukia širdį veriančios istorijos, tai sakau iš karto - NESKAITYKIT, nes to nebus.
Erotinis romanas - štai kas čia....

Tie, kas tikisi, jog šioje knygoje perskaitys apie dviejų žmonių romantiškus ir tradicinius santykius, ir laukia širdį veriančios istorijos, tai sakau iš karto - NESKAITYKIT, nes to nebus.
Erotinis romanas - štai kas čia. Pilnas smulkiai aprašytų sekso scenų su ženklu N-18.
Pačioje pradžioje skaitėsi it per sviestą, viskas taip įdomu, nauja, pats įvykių virsmas. Atrodė, ryte surysiu šią knygą. Skaitant net atrodė, kad man pačiai širdis smarkiai plaka kaip ir pagrindinei veikėjai Anai pamačius Kristijaną Grėjų.
Ana ir Kristijanas atrodo kaip du visiškai nesuderinami žmonės. Ana - universitetą baigianti studentė, jauna, nedrąsi. O Kristijanas visiška priešingybė jai - turtingas, savimi pasitikintis "control freak'as".
Po jų susipažinimo per interviu Ana negali nustoti apie jį galvoti ir supranta, kad nori jį pažinti geriau. Ir jai pavyksta, nes Kristijanas ją susiranda.
Ana jaučiasi prie jo nepatogiai, ją trikdo jo išvaizda, jo pilkos akys. Jie pradeda bendrauti ir dar pačioje pradžioje Kristijanas ją įspėja, kad jis nėra tinkamas vyras jai, tačiau Ana neatsispiria jo žavesiui ir šie santykiai vis tiek užsimezga. Tačiau Ana gauna tai, ko mažiausiai tikėjosi. Kristijanas yra kitoks negu visi. Jis Anai pareiškia, kad jie galės būti kartu tik tuomet, kai ji pasirašys sutartį, kurioje pasižadės būti tik jo ir, kad ji sutinka būti jo valdoma. Taip pat jis parodo savo slaptą kambarį, kuriame jis mėgsta žaisti ne tokius ir romantiškus meilės žaidimus. Ana išsigąsta, tačiau jos simpatija Grėjui yra didesnė už baimę, jog jis ją nuskriaus.
Jų santykiai įgauna pagreitį, jie bendrauja, kartu leidžia laiką. Grėjus Aną net pristato savo tėvams. Ir galiausiai jis ją pradeda pristatinėti kaip savo merginą. Ana jį įsimyli, tačiau savo jausmus nuo ji slepia, nes ji mano jog tai pasakiusi ji jį praras.
Romanas pilnas aistros, atvirų scenų, vietomis net šiek tiek jaudinančiomis patį skaitytoją. Tačiau artėjant link knygos pabaigos darosi šiek tiek nuobodu. Galima sakyti jog šios knygos žanras 110% atitinka knygos turinį. Nuobodu todėl, nes apart išsamiai aprašytų sekso scenų kitokio veiksmo yra gana mažai ir paskaičius apie tai, kaip jie savo aistras tenkina vonioje, lovoje, viešbutyje ar ant stalo, net pasimiršta visų įvykių pradžia ir atrodo, jog knyga yra viena po kitos sekso scenos.
Tačiau pabaiga mane šiek tiek nustebino, nes tokios pabaigos tikrai nesitikėjau. Čia nėra toks romanas, kuris baigiasi gražiai ir laimingai.
Man asmeniškai trūko daugiau veiksmo, trūko paprasto santykių vystymosi. Žinoma, šios knygos tikslas ir buvo praleisti visą santykių buitį ir pasilikti tik prie aistros.

Todėl tie, kurie mėgsta tradicinius romanus, nemanau, kad susižavės šia knyga. Tačiau vis tiek manau, kad paskaityti verta.

Įsivaizduokite, kas būtų, jei rytoj žemėje neliktų nė vienos žmogaus. Knyga apie tai, kokią žalą padarėme mūsų planetai, visdar darome ir padarytume, kai mūsų čia jau nebebūtų (pvz. paliktos be priežiūros...

Įsivaizduokite, kas būtų, jei rytoj žemėje neliktų nė vienos žmogaus. Knyga apie tai, kokią žalą padarėme mūsų planetai, visdar darome ir padarytume, kai mūsų čia jau nebebūtų (pvz. paliktos be priežiūros branduolinės jėgainės), kaip griūtų, irtų tai, ką žmogus taip kruopščiai statė, kaip gyvūnai ir augalai greitai vėl užimtų mūsų užgrobtas teritorijas ir bendrai šnekant - kaip didžiulis organizmas (žemė), sveiktų po ilgai ją kamavusios viruso karštinės (žmonių).