Tai nebuvo viena iš tų knygų, kurią perskaitai per vakarą ar apie kurią kalbi visą savaitę. Nenusivyliau ja, ji buvo pakankamai įdomi, siužeto linija intriguojanti, bet pagrindinio tikslo manau nebuvo pasiekta. Knygos tema -...

Tai nebuvo viena iš tų knygų, kurią perskaitai per vakarą ar apie kurią kalbi visą savaitę. Nenusivyliau ja, ji buvo pakankamai įdomi, siužeto linija intriguojanti, bet pagrindinio tikslo manau nebuvo pasiekta. Knygos tema - prekyba žmonėmis. Pakankamai aktuali šiandienai, apie ją stengiamasi kalbėti televizijos laidose, bet dažniausiai tiesa nutylima ar paprasčiausiai pristinga žinių apie šešeliuose verdantį gyvenimą. Knyga nors ir parašyta norvegų rašytojos, yra apie lietuvaitę, prislegtą gyvenimo sunkumų bei skurdo. Mergina, vardu Dortė, ieško darbo tam, kad galėtu išgelbėti šeimą nuo gresiančio iškeldinimo. Mažame miestelyje galinybių nedaug, o patrauklus darbo pasiulimas Švedijoje, pasirodo tartum išsigelbėjimas, kuris naiviai merginai virsta tikru pragaru. Knyga tai sušvelninta istorijos versija, tai pakankamai laiminga merginos istorija, jai neteko pats baisiausias imanomas likimas, neatskleidžiamas tikrasis tokios situacijos veidas, išgyvenimai. Knygą perskaityti verta, ji verčia susimąstyti, bet man tai ne tas kūrinys kurį skaityčiau antrą kartą, jai trūksta tikrų išgyvenimų, juodesniu atspalvių, juk butent toks gyvenimas tampa merginoms, tapus preke.

Baigusi skaityti Aleksandro Diuma romaną " Karalienė Margo", pradėjau mąstyti apie tai, kad turbūt nedaugelis išdrįs paprieštarauti, jog valdžia nėra masinantis dalykas. Taip pat, kaip ir nedaugelis galėtų paneigti, kad...

Baigusi skaityti Aleksandro Diuma romaną " Karalienė Margo", pradėjau mąstyti apie tai, kad turbūt nedaugelis išdrįs paprieštarauti, jog valdžia nėra masinantis dalykas. Taip pat, kaip ir nedaugelis galėtų paneigti, kad nenorėtų pasinaudoti galimybę valdyti mases. Ištisus amžius žmonės bando įminti mįslę, kas sukelia nepasotinamą valdžios troškimą ir kas nulemia tai, kad tik nedaugeliui tenka pajusti jos skonį. Visais laikais žmonės už tokią galimybę buvo pasiryžę sumokėti didžiausią kainą, kuri kartais būdavo ištiesų labai didelė, nes nereikėtų pamiršti, kad net ir karaliai tėra tik paprasti mirtingieji.

Romanas "Karalienė Margo" puikiai iliustruoja tai, kokią kainą už valdžią turėjo sumokėti kiekvienas, pasidavęs valdžios kvaituliui, vienu labiausiai įtemptu periodu Prancūzijos istorijoje. Mano nuomone, šis romanas nėra iš tų, kurį pradėjęs skaityti negali atsitraukti ar paleisti iš rankų. Skaičiau jį lėtai, niekur neskubėdama, galbūt dėl to, kad, nors ir knygos veiksmas apima neramų dviejų metų laikotarpį Paryžiuje pradedant Šv. Baltramiejaus naktimi, siužetas rutuliojamas labai pamažu, niekur neskubant ir nesidraskant. Skaitant kitas knygas, man tai būtų minusas, bet tik ne šį kartą. Šį kartą tai buvo privalumas, nes buvo laiko apmąstyti ir įvertinti knygoje aprašomus įvykius, susitapatinti su knygos herojais ir pabandyti atsakyti į knygos padiktuotus klausimus, kurie turėtų priversti susimąstyti tikrai ne vieną:

Ar išdrįstumėte dėl valdžios paaukoti savo paties vaiką?

"- Kokia teise jūs čia pasiliekate, ponia? - paklausė Karolis IX.

- Motinos teise.

- Kaip Alansono kunigaikštis man ne brolis, taip jūs, ponia, man ne motina.

- Jūs kliedite, pone, - tarė Katerina. - Nuo kurio gi laiko moteris, suteikusi gyvybę kitam žmogui, nustojo būti jo motina?

- Nuo to laiko, ponia, kada šita išsigimusi motina atima tai, ką ji yra davusi. - atsakė Karolis, šluostydamasis nuo lūpų kruvinas putas."

Galbūt galėtumėte atsisakyti meilės dėl galimybės būti valdžioje?

"- Jūs esate neištikima žmona, bet ištikima sąjungininkė, o šiuo metu, - pridėjo šypsodamasis Bearnietis, - prisipažįstu, man svarbiau ištikimybė politikoje negu meilėje.."

***

"La Molis ištempė kaklą ir, pasukęs akis į bokštelį ištarė:

- Sudie, Margarita, būk palai...

Ir nepabaigė. Vienu greitu kaip žaibas savo kalavijo žybterėjimu Kabošas nukirto jam galvą, kuri nuriedėjo prie Kokonaso kojų. Kūnas lėtai išsitiesė ir tartum pats atsigulė. Tūkstančiai balsų susiliejo į vieną kurtinantį riksmą ir Kokonasui pasirodė, kad tarp visų moteriškų balsų jis išskyrė vieną, skausmingesnį už kitus."

***

"Margarita atsiklaupė prie savo meilužio ir brangiais žiedais spindinčiomis rankomis švelniai pakėlė taip mylimą galvą."

O gal draugo netektis nebūtų per didelė kainą siekiant valdžios?

"Tada jis pakėlė draugo galvą pabučiavo į pamėlusias lūpas ir paskutini kartą pažvelgė i bokštelį paskui atsiklaupė ir, neišleisdamas iš rankų draugo galvos, tarė:

- Dabar man...

Dar nebaigus tų žodžių, jo galva nulėkė nuo pečių."

O kokios dalies savęs paties apskritai, dėl galimybės būti valdžioje, galėtumėte atsisakyti?

"- Aš žinau, Margo: šiandien tu netekai draugo; bet pažvelk į, mane, ar aš nenustojau visų savo draugų, dar daugiau - motinos! Tu visada galėjai kiek nori išsiverkti, kaip verki dabar; o aš, net smarkiausių skausmų suimtas, visada buvau priverstas šypsotis."

***

"- Nedaryk iš jo karaliaus... jis ne sostui, o laimei gimęs. Aš jam palieku turto, jis galės būti nepriklausomas; tegu jis paveldi savo motinos taurumą - širdies taurumą. Gal geriausia būtų skirti jį bažnytinei tarnybai, tada mažiau būtų jo bijomasi. Ak, man rodos, kad aš mirčiau, tegu ne laimingas, tai bent ramus, jei galėčiau pasiguosti kūdikio glamonėmis ir išvysti švelnų jo motinos veidą."

***

"- Taip. Pone, Renė saugo jus: tas niekšas dvėsdamas ištarė vardą; jau žinoma, kad jūs esate Paryžiuje, šauliai ieško jūsų. Bėkite, bėkite!

- O tu sakai. Renė, kad aš busiu karalius! Aš, bėglys!"

Skaitant šią knygą ir ją aprašant neapleido keistas jausmas. Nežinau ar tai liūdesys, ar gailestis dėl to, kad, būdami tam tikrų aplinkybių įkaitais, daugelis šios knygos herojų, įsivėlę į politinius žaidimus, neteko to, ką gyvenime turėjo brangiausio.

Žydrūnė

Nežinau kodėl toks ažiotažas visame pasaulyje kilo dėl šios knygos, nes tai viena prasčiausių skaitytų knygų. Knygos siužetas labai "serialinis" - varguolė studentė, pavaduodama sergančią draugę, vyksta imti interviu iš...

Nežinau kodėl toks ažiotažas visame pasaulyje kilo dėl šios knygos, nes tai viena prasčiausių skaitytų knygų. Knygos siužetas labai "serialinis" - varguolė studentė, pavaduodama sergančią draugę, vyksta imti interviu iš žymaus, labai turtingo ir dar labiau paslaptingo verslininko. Apsikvailina visais įmanomais būdais, bet verslininką sužavi, šis ją susiranda ir užsimezga tarp jų visokiomis taisyklėmis grįstas romanas...

Rašymo stilius toks pat skurdus kaip ir siužetas, dažnai kartojami tie patys žodžiai ir išsireiškimai, sekso scenų aprašymai visai nesujaudina, mažai intrigos, knygos skaitymas buvo daugiau "darbas" (pabaigti tai ką pradėjau) nei malonumas.

Pakalbenkime.

Bepigu dabar, 2013 metais, sakyti "neišsipildė tas", "prašauta ir čia", "o šitai įvyko daug anksčiau". Šiuo atžvilgiu nedėkinga ta apie ateitį rašančiųjų dalia.

Kita vertus, juk tai ne Nostradamus...

Pakalbenkime.

Bepigu dabar, 2013 metais, sakyti "neišsipildė tas", "prašauta ir čia", "o šitai įvyko daug anksčiau". Šiuo atžvilgiu nedėkinga ta apie ateitį rašančiųjų dalia.

Kita vertus, juk tai ne Nostradamus pranašysčių knyga. Ir apskritai ne apie ateitį, o apie "dabartį", t.y. 1948-uosius, kada ir buvo rašoma šis romanas. O ir pats G. Orwell iš pradžių planavo ją pavadinti "1948-ieji", vėliau, matyt, paprasčiausiai sukeitė skaitmenis.

O dabartis (t.y. praeitis) nebuvo pats šviesiausias žmonijos etapas. Nors vienas karas jau baigėsi, prasidėjo šaltasis. TSRS vedina vado džiaugiasi (ar bent privalo džiaugtis) socializmo laimėjimais. Romane vaizduojamos šalies Okeanijos paralelės su TSRS akivaizdžios, net veikėjai kaip Didysis Brolis ar Goldšteinas turi savo atitikmenis. Bet esmė bendra ir bet kokiam totalitarizmui, kur žmogus sumažinamas iki dulkelės.

Gražu žiūrėti (skaityti) kaip puikiai veikia sistema - kruopščiai, nepaliekant pėdsakų, falsfikuojami istoriniai faktai, minčių policija, vaikų auklėjimas tinkama dvasia, neapykantos seansai, vizualinė ūsuotojo Didžiojo Brolio (na patys galit įsivaizduoti, kas tai) reklama ant kiekvieno kampo. Net atskira kalba - naujakalbė - kuriama, kuria negalima išreikšti neteisingų minčių. Nesunku įsivaizduoti, kad taip praplovus smegenis, praradus bet kokį objektyviai teisingą atskaitos tašką (net dėl datos negali būti tikraS), galima patikėti bet kuo.

Ak, tiesa, dar yra šiek tiek meilės. Na bet meilė partijos uždrausta, jos būti negali (o jei negali, tai ir nėra), todėl aišku, kad tai laikina, ir geruoju nesibaigs.

Ką ir bepridurti - klasika.



Elkitės gražiai ir skaitykite knygas, Didysis Brolis stebi jus.

Knygos anotacijoje teigiama, kad čia galima rasti vertingų patarimų, kurie padės tėvams atsipalaiduoti auklėjant ir mokant savo atžalas, o vaikui - mėgautis visaverte vaikyste.

Perskaičius pirmąjį skyrių jau norėjau...

Knygos anotacijoje teigiama, kad čia galima rasti vertingų patarimų, kurie padės tėvams atsipalaiduoti auklėjant ir mokant savo atžalas, o vaikui - mėgautis visaverte vaikyste.

Perskaičius pirmąjį skyrių jau norėjau padėti ją į šalį, nes išdėstytos problemos daugiau priminė amerikietišką gyvenimo būdą, bet skaičiau toliau ir labai tuo džiaugiuosi, nes perskaičiau daug įdomių, negirdėtų dalykų, pavyzdžiui, naujausiais moksliniais tyrimais nustatyta, kad iš kambario išėjusi mama nenustoja egzistavusi - suvokia jau dešimties savaičių, o ne 9 mėn. kūdikis kaip manyta anksčiau.

Knygą rekomeduoju perskaityti tiems, kuriems trūksta pasitikėjimo auginant vaikus, nes iš tikro dažnai namie liekančios mamos vaiko auginimą paverčia Svarbiuoju darbu, kad pateisintų pasitraukimą iš darbo, o kartais tereikia atsipalaiduoti ir mėgautis motinyste.

Ši knyga mano lentynoje atsirado prieš porą metų. Tačiau vis keliavo iš rankų į rankas, o aš pati vis atidėdavau jos skaitymą. "100 knygų iššūkis" tapo savotišku pastūmėjimu paskaityti Ami McKay kūrinį.

Ši knyga...

Ši knyga mano lentynoje atsirado prieš porą metų. Tačiau vis keliavo iš rankų į rankas, o aš pati vis atidėdavau jos skaitymą. "100 knygų iššūkis" tapo savotišku pastūmėjimu paskaityti Ami McKay kūrinį.

Ši knyga turėtų būti itin aktuali šiuo metu, kai Lietuvoje netyla diskusijos apie gimdymą namuose. "Gimdymo namai" nukelia į XX a. pradžią, Naująją Škotiją. Konservatyviame kaimelyje moterys įpratusios visas savo bėdas patikėti pribuvėjai: ar reikia "pagauti" kūdikį, ar iššaukti "dienas", ar "nustumti" problemas.

Tradicinė medicina, kurioje žolelės ir aliejai susipina su užkalbėjimais, maldomis, susiduria su moderniaja medicina, kur pasitikima "moksliniu tikslumu". Tarp "bemokslės" akušerijos ir steriliosios modernios medicinos atstovų įsiplieskia konfliktas.

Romanas sukonstruotas meistriškai - versdamas puslapį po puslapio tarsi užuodi žolelių "pagerintą" arbatą, lyg girdi šamaniškas maldas, užuodi salsvą kūdikių kvapą. Gimimo stebuklas...

"Mūsų tėvai ir mokytojai sako, kad gimdymas - tai stebuklas, bet tai netiesa. Jis įvyksta bet kokiu atveju, jo negali pasirinkti. O štai stebuklai įvyksta nenuspėjamai. Kažkas, kas atsitinka, nors neturėtų, verčia mus stebėtis - šitaip atsiranda šventieji, taip mes netenkame žado. Motinos meilė savo vaikui, rūpestis šiuo padaru, nuo kurio ji tapo sunki, suklypusi ir lėta, padaru, kuris verčia ją trokšti mirties... štai kas yra stebuklas". (p.28).

Knygos gale pateiktas ir žinynas, vietomis priversiantis ir prunkštelėti dėl prietarų naivumo. Kaip "Mėnulio vonia" - Gulėk nuoga kryžkelėje pilnaties šviesoje. Prisirpina įsčias".

Pagrindinė romano veikėja Džoana iš Bagdado, kur viešėjo pas ištekėjusią dukterį, keliauja namo į Londoną, pas laukiantį sutuoktinį. Tačiau per tris dienas belaugdama traukinio apšepusioje Rytų stotyje, šioje dykumos...

Pagrindinė romano veikėja Džoana iš Bagdado, kur viešėjo pas ištekėjusią dukterį, keliauja namo į Londoną, pas laukiantį sutuoktinį. Tačiau per tris dienas belaugdama traukinio apšepusioje Rytų stotyje, šioje dykumos žemeje, savimi pasitikinti anglų ponia pamato savo gyvenimą visai kitomis akimis. Vaikams ir vyrui reguliuojanti gyvenimus,visad linkinti tik gero-kaip jai iki šiol atrodė, staiga Džoana suabejoja savimi ir santykiais su artimaisiais. Gal ji tik vargina kitus,vaikai ją kenčia kaip neišvengiamybę, O vyras paslapčia draugauja su kita daug jam artimesne moterimi?

Kai sudarinėjau savo knygų sąrašą, kurį noriu perskaityti per 2013 metus skaičiau įvairius komentarus internete, domėjausi, kas kokią įdomesnę knygą yra perskaitęs ir rekomenduoja ją kitiems, taip pat mėgstantiems...

Kai sudarinėjau savo knygų sąrašą, kurį noriu perskaityti per 2013 metus skaičiau įvairius komentarus internete, domėjausi, kas kokią įdomesnę knygą yra perskaitęs ir rekomenduoja ją kitiems, taip pat mėgstantiems skaityti. Skaičiau tik pačius atsiliepimus ir praleisdavau tuos komentarus, kurie trumpai apžvelgdavo knygos turinį. Taip man visada būdavo įdomiau, nes pasilikdavau paslaptį apie knygoje slypinčias intrigas.

Taip buvo ir su šia knyga. Teko perskaityti nemažai atsiliepimų ir nuomonių, tačiau jos turinys taip ir liko paslaptis, kuri traukė ją perskaityti. Tačiau kai ją nusipirkau šių metų knygų mugėje ir jau kitą dieną pradėjau skaityti, nusivyliau savimi. Perskaičiusi kelius puslapius, supratau, kad jau žinau, kuo ši knyga baigsis, nes prieš keletą metų mačiau pagal šią knygą surežisuotą Marc Forster filmą "The Kite Runner". Manęs tai neišgąsdino ir nepastūmėjo mesti knygą į šoną, nes visuomet žinojau, kad filmas neprilygsta knygai ir joje aprašytiems vaizdams. Nors ir mintimis užbėgdavau į vykstančio veiksmo priekį žinodama kas bus vėliau, pati knyga, turbūt kaip ir visiems man paliko įspūdį.

"Bėgantis paskui aitvarą" - knyga su pamokančiomis mintimis ir užslėptomis užuominomis apie tai, kaip žmogus kartais elgiasi, nors žino, kad tai nėra gerai. Kiek kartais tenka paaukoti gero, dėl dar geresnio ir kaip tenka nusivilti, kai tas kažkas geresnis nebūna to vertas. Knyga apie ilgą žmogaus kančią ir mėginimą ištaisyti gyvenime padarytas klaidas. Tai labai puikiai atspindi ištarti žodžiai: "Galima vėl būti geram". Apie draugystę, apie žiaurumus vykusius Afganistane. Skaitant šią knygą galima iš arčiau susipažinti su taip dažnai žiniasklaidoje minima šalimi, kuri aprašoma ir gražiomis ir ne itin saldžiomis spalvomis.

Apie ką pati knyga? Turbūt dauguma jau žino, kas nežino tegu geriau perskaito pačią knygą, nes ji verta būti perskaityta. Kadangi minėjau, jog nemėgstu žinoti knygos siužeto, tai ir kitiems jo nepasakosiu. O kas jį nori sužinoti, visada gali perskaityti daugybę gerų atsiliepimų apie šią knygą.

Ši knyga nuostabi savo uriginalumu.... Ji apie detektyvą skeleta.... kuris su mergaite Stefani narplioja mįsles kurias atnarpliojus gali pasikeisti ne vieno žmogaus gyvenimas..... Stefani eilinė mergaitė, tik kitokia tuo kad miręs...

Ši knyga nuostabi savo uriginalumu.... Ji apie detektyvą skeleta.... kuris su mergaite Stefani narplioja mįsles kurias atnarpliojus gali pasikeisti ne vieno žmogaus gyvenimas..... Stefani eilinė mergaitė, tik kitokia tuo kad miręs jos dėdė rašytojas visą savo turtą paliko jai... tarp jų ir paslaptingą savo namą su visomis fantastikos kupinomis jo knygomis.... Skeletas su Stefani narplioja mįslę apie skeptrą kurį kadaise turėjo Blogiukas Sepalas, dabar jis nori jį susigražinti.... Bet neranda paslaptingo rakto kurį neva turėjo Gordonas..... Ši knyga patiks fantastikos ir nuotykių mėgėjams...

Knyga skirta vaikams nuo 10 iki 16 metu

Prieš pristatant knygą, norėčiau trumpai pakomentuoti, kuo ypatingas mano knygų sąrašas. Lietuviai įpratę važiuoti į užsienį, nors tiek daug gražaus jie dar nematę savo šalyje, taip pat jie elgiasi ir su knygomis. Iš...

Prieš pristatant knygą, norėčiau trumpai pakomentuoti, kuo ypatingas mano knygų sąrašas. Lietuviai įpratę važiuoti į užsienį, nors tiek daug gražaus jie dar nematę savo šalyje, taip pat jie elgiasi ir su knygomis. Iš pradžių griebiasi užsienio rašytojų leidinių, o pažvelgti kiek daug mes turime gero sukurta savo tautiečių, užsiima nedaugelis. Tad tikiuosi, kad pavyks jus sudominti ir rasit kokią artimą knygą ir su lietuviška pavarde ant viršelio.



Nors ironiška dabar kalbėti apie Leonardo Gutausko "Vilko dantų karolius", nes išties romanas neatsikratė lietuvių prozai būdingo sentimentalumo. Nori nenori turi pripažinti, kad kai kurias vietas norisi "apkarpyti", išmesti bereikalingai pompastiškus, neskanius sakinius ir aprašymus. Kaip dailininkas, Gutauskas tikrai žodžiais piešia tikrovišką aplinką, lyg nepraleidžia pro akis nei vienos detalės, nori maksimaliai perteikti situaciją. Tik ne veltui lietuvių kalboje gaji sena patarlė: "Dėl didelio rašto išėjo iš krašto". Perdėtas noras kuo tiksliau viską nusakyti, sudaryti kuo aiškesnį vaizdą skaitytojų vaizduotėse, ima varginti. Kiekvienas mes suvokiame viską kitaip, o čia savoms interpretacijoms tiek mažai vietos.

Pats knygos siužetas tikrai pagirtinas - juk net pats lietuvių kino meistras Algimantas Puipa pagal šį romaną pastatė vieną geriausių ir giliausių lietuviškų filmų. Žinoma, išmesdamas iš knygos daug įvykių, pridėdamas puipiškų povų. Atminties svarbos idėja, netradiciniai pagrindinio veikėjo maištai išskiria knygą iš to, ką mes įpratę skaityti mokykloje.

Tačiau vis dėlto tai tėra tarpinis variantas tarp to, nuo ko esame pavargę ir to, ką vertėtų atrasti. Tad gal pažintį su tikrai vakarų literatūros lygiui artimais romanais ir vertėtų pradėti su šia knyga. Žingsnis po žingsnio ir viską padaryti, su viskuo susitaikyti žymiai lengviau.