AMERIKIETIŠKOJI SVAJONĖ IR KITOS ZELDOS



176 puslapiai (kartu su įžanga, trumpu autoriaus gyvenimo aprašymu ir paaiškinimais) - tobula. Gerų knygų apimtis turėtų būti nuo 150 iki 250 puslapių. Visa kita - viršsvoris,...

AMERIKIETIŠKOJI SVAJONĖ IR KITOS ZELDOS



176 puslapiai (kartu su įžanga, trumpu autoriaus gyvenimo aprašymu ir paaiškinimais) - tobula. Gerų knygų apimtis turėtų būti nuo 150 iki 250 puslapių. Visa kita - viršsvoris, gelbėjimo ratas aplink pilvą (dažnai paskandinantis), didesnio honoraro siekimas, grafomanija, saulėlydžių aprašymas. Tai bei knygos prestižas, prie kurio prisideda įspūdinga Fitzgeraldo asmenybė (be abejo, ir Zeldos), "prarastosios kartos" klubas ar net Bobo Dylano dainos, turėjo paversti šį skaitymą pasaka, kurioje sutinku išsvajotąjį tekstą, jojantį ant baltų puslapių. Pasakos moralas galėtų būti paskutinis sakinys iš tos pačios knygos apžvalgos, kurią įvykdė M.G.: "Tik pamoka viena - geriau tikėtis mažiau, kad nenusiviltum."

Todėl per daug neburbėdamas ir neplagijuodamas stebėtinai telepatiškų minčių pabersiu keletą autentiškesnių pastebėjimų.

Atitikmenys. Sakoma, kad "Didysis Getsbis" - meilės istorija. Kai pagalvoji, visos knygos yra meilės istorijos. Meilės nebūtinai žmonėms. Meilės gyvenimui, praeičiai, ateičiai (labai retai dabarčiai), dievui, mandarinams, pinigams, kalnams, įduboms, jūrai, blynams su aviečių uogiene, rytams, Paryžiui... Meilės meilei ar meilės meilės romanams. Net apsiseilėjau... Tarp kitko čia gausu sąsajų su romantinių dramų etalonu "Užrašų knygutė" (Notebook). Neturtingo vaikino ir panelės iš aukštuomenės meilė? Yra. Išsiskyrimas keliems metams, skurdžius išeina į karą? Užskaitom. Didžiulis svajonių namas prie vandens, bernelio sukonstruotas damai, jo afišavimas laikraštyje? Varnelė. Turtinga mergiotė turi vyrelį su įspūdinga padėtimi visuomenėje, bet prisimena, gaivina jaunystės meilę? Check. Kapstymasis po prisiminimus? Turim. Ar įrodžiau? Įrodei.

Knygos išorė. Gražus, nenusibodęs, praeitam amžiui tinkantis šriftas, gal kiek per švelnus, blankus, žydras viršelis su abstrakčiu, impresionistiniu piešiniu, kurį interpretuočiau kaip įlanką Long Ailende (ten stovi Getsbio ir Niko (pasakotojo) namai) ir Deizės (Getsbio simpatijos) irštvą anapus vandens, paveikslėlyje pavirtusią į šviečiančią žvaigždelę ar mėnulį ( Getsbis vakarais bandydavo savo akis nusviesti kaip akmenėlius į kitą krantą). Visgi knygos odą derėjo ištatuiruoti, pavyzdžiui, 3-iojo dešimtmečio automobiliu (jo motyvas romane ryškus).

Paprastumas. Įvykiai, dialogai. Dar nemažai paslapties. Iškrypėliškai skaitytojo saviveiklai palikta nemažai vietos. Pasakotojas pasakoja, o ne moralizuoja. Veikėjų ar net jų istorijų lipdymą kartais tenka pabaigti pačiam. Jei Tomas B. (labai sunki pavardė) užvožia meilužei Mirtlei į marmūzę, tai ypatingo smerkimo iš pasakotojo nesulauksime, jis tiesiog išeina iš kambario.

Verdiktas. Nieko žūtbūtinio gyvenime neprarasite, jei šios knygos neparagausite. Verčiau laukite deserto -didžiojo Fitzgeraldo stebuklėlio ekranizacijos su didžiuoju DiCaprio.



Pabaigai palieku jus ir save su viena jaukiausių romano vietų, kuri 20-ojo amžiaus pirmoje pusėje, matyt, gan neprastai svaigino. Pavydžiu to svaigulio.



- Nori išgerti?

- Ne... Aš tik dabar prisiminiau, kad šiandien mano gimimo diena.

<...>

Trisdešimt - dar vienas dešimtmetis vienatvės, retėja viengungių draugų būrys, mažėja entuaziazmo, mažėja plaukų ant galvos. Bet šalia manęs buvo Džordana, ji nepanaši į Deizę ir netampys su savimi iš metų į metus seniai pamirštų svajonių. Važiuojant per tamsų tiltą, jos blyškus veidas tingiai parimo man ant peties, ir tvirtas jos rankos paspaudimas išblaškė mintis apie grėsmingą mano ketvirtąją dešimtį.

Taip vėstančioje prieblandoje mes lėkėme mirties link.

Savotiška knyga, kurią buvo įdomu skaityti. Patiko kaip buvo aprašomi veikėjų jausmai ir išgyvenimai, savotiškai niūroka ir kartais lėta nuotaika. Patiko Rutos vaizduotė, kaip ji kartais mato ar mąsto vaizdais keistais....

Savotiška knyga, kurią buvo įdomu skaityti. Patiko kaip buvo aprašomi veikėjų jausmai ir išgyvenimai, savotiškai niūroka ir kartais lėta nuotaika. Patiko Rutos vaizduotė, kaip ji kartais mato ar mąsto vaizdais keistais. Veikėjai lyg ir žemiški tokie, ieškantys savęs, bet kartu ir keisti truputį.

Aprašymas: Knyga apie meilės ir meno magiją, apie teisę būti savimi, apie vyrą ir moterį, kurie skirti vienas kitam, tačiau daugybę metų taip ir nesugeba kits kito pasirinkti. Iki septinto jų susitikimo... Kai nuėję ilgą kelią, matuojamą šešiais trumpais susitikimais, Ruta Neset, jau pasaulinio lygio dailininkė, ir verslininkas Gormas Grandė, pagaliau išsivaduoja iš praeities šešėlių ir pasitinka bendrą ateitį.

Ilgai skaityta knyga. Visa mažutė, bet su dideliu tankiu. Pradėjau gal prieš 3 metus ir tik dabar baigiau. Vis prisėsdavau ir padėdavau.

Bus bene pirmoji tikrai dvasinė knyga, kurią skaičiau. Autorius - baltarusių šventikas...

Ilgai skaityta knyga. Visa mažutė, bet su dideliu tankiu. Pradėjau gal prieš 3 metus ir tik dabar baigiau. Vis prisėsdavau ir padėdavau.

Bus bene pirmoji tikrai dvasinė knyga, kurią skaičiau. Autorius - baltarusių šventikas - Nikolaj Velimirovič Sprskij.

Mintys galingos:

"Nelaimė, kurią mums atsiunčia Dievas, yra geriau nei laimė, kurią kuriame sau patys".

"Mūsų laimės maišas visada kiauras. Kuo daugiau į jį dedi, tuo daugiau išbėga. Labiausiai nutolę nuo Dievo vaikščioja su didžiausiais maišais. Išminčiai apskritai tokių maišų nesinešioja".

"Jokio kito tikslo nelaikyk svarbesniu savo gyvenime nei savo sielos išgelbėjimo".

"Kuo arčiau Dievo žmogus, tuo Dievas jam didesnis, o žmogus mažesnis. Kuo toliau nuo Dievo žmogus, tuo Dievas jam mažesnis, o žmogus didesnis".



Ir taip visa knyga. Paskaitai ir galvoji kokį pusdienį. Vėl paskaitai.

Kas yra tikra meilė? Ar verta mylėti? Meilė reiškia mylėtis? O gal atvirkščiai? Siela ir kūnas meilėje turi eiti išvien? Ar patirtis meilėje reikalinga? Ar skaičius partnerių svarbiau už tikrą meilę? Nežinau,ar knygą...

Kas yra tikra meilė? Ar verta mylėti? Meilė reiškia mylėtis? O gal atvirkščiai? Siela ir kūnas meilėje turi eiti išvien? Ar patirtis meilėje reikalinga? Ar skaičius partnerių svarbiau už tikrą meilę? Nežinau,ar knygą į rankas paėmiau per vėlai, ar knyga per vėlai mane pasiekė,ar per daug jau esu mačiusi, kad knyga nepaliko didelio įspūdžio. O gal per daug tikėjausi iš knygos? Gaila, niekur neradau filmo pagal knygą.

Žinomą, kvapą gniaužia tai,kad knyga -dienoraštis paremta tikrais faktais. Iš vienos pusės- tai žavu, atvira, vulgaru, skaudu,iš kitos tai sukelia mažytį šleikštulį -tikra, tai buvo iš tiesų..suvokiat? Tikrų tikriausiai... Kažkodėl manau, kad kažkur dar taip yra...Kaip jaustis žmogui, kurį liečia daugybę rankų ? ir tas šimtas šepečio glamonių kas tuomet lieka iš jų?

Pagrindinė herojė Melisa. Dvejopa asmenybė: trapi, jauna asmenybė ieškanti savęs. Tiesa,įdomiu būdu ieškanti, bet ieškanti... Iš kitos pusės- su didele, tačiau nepavydėtina patirtimi. Ji tiki, kad yra meilė, jos ieško. Tačiau susiduria su skaudesne tiesa. Daugeliui vyrų reikia tik kūniško malonumo. O kaip siela? Pamirškit .. Knygos lapuose, kurie skatosi itin lengvai sutiksite daugybę herojų: atsidavusių, pasitikinčių savimi, sugniuždytų, sutryptų, valdingų, mėgstančių puikuotis ir.t.t. Keista tai, kad mergina savotiška. Ji žlugdoma, trypiama, jai akivaizdžiai tai nepatinka, tačiau ji plaukia pasroviui, net nesistengdama kažko pakeisti. Plaukimas pasroviui kažkada sustoja link finišo.. Atsiranda siela.. pamažu kūniškas malonumas atsiduria kiek toliau.. Tačiau, knygos pabaiga bent jau mane nuvylė.. Tačiau, jei nori kažko kas lengvai skaitosi, kur nemažai vulgarumo, grubumo, jei mėgsti itin didelį atvirumą ši knyga Tau.

Knyga skaitėsi sunkiai. Prieš skaitydama šią knygą paskaičiau komentarus jau perskaičiusių. Tikėjausi kažko labai intriguojančio, jaudinančio, nuostabaus, ir daug daugiau humoro- nuvylė. Knyga pasakoja apie dvi drauges,...

Knyga skaitėsi sunkiai. Prieš skaitydama šią knygą paskaičiau komentarus jau perskaičiusių. Tikėjausi kažko labai intriguojančio, jaudinančio, nuostabaus, ir daug daugiau humoro- nuvylė. Knyga pasakoja apie dvi drauges, kurios laikui bėgant suvokia, kad jų vyrai ir vaikai toli gražu nėra idealūs. Nusivylusios esama padėtimi nutaria ieškoti meilužio. Sakysit meilužio, kas čia tokio ar ne? Tačiau, jos suprasdamos, kad norint rasti meilužį reikia įdėti pastangų, laiko pasimatymams, nutaria, kad ieškosis bendro meilužio. Supraskite, jos dalinsis dviese vienu meilužiu.Kaip trunka paieškos, kaip vyksta gyvenimas, kuomet prie savojo gyvenimo šeimyninių rūpesčių, dar "verda" kitas gyvenimas. Kartais man atrodė, kad knygos juokeliai kiek žeminantys: " Jis paprasčiausias nulis, tik su dviem kojom.", "Tokio stipenos kaip tu, neliesčiau nė pincetu". Na, bet kaip sakoma kiekvienas supranta humorą savaip, o iki tam tikrų knygų reikia priaugti. Greičiausiai prie šios dar nepriaugau, o gal jau praaugau?

Vienas garsiausių pasaulio romanų. Juo Tolstojus dar kartą įrodo, kad net ir gaivališkos, aistringos, pražūtingos meilės istoriją galima papasakoti dažnai kitų žmonių akimis, praleidžiant aistringas, artimas akimirkas ir...

Vienas garsiausių pasaulio romanų. Juo Tolstojus dar kartą įrodo, kad net ir gaivališkos, aistringos, pražūtingos meilės istoriją galima papasakoti dažnai kitų žmonių akimis, praleidžiant aistringas, artimas akimirkas ir koncentruojantis į tragediją bei abejones. Tai skausmingai realistiškas rusiškas romanas, subtiliai ir gražiai reprezentuojantis tą stiprių žmonių tautą.

Nesu labai artimai susipažinusi su rusų literatūra, bet tuos grandus Dostojevskį ir Tolstojų, kuriuos skaičiau, sieja kažkas bendro ir savito. Tas voratinklis iš daugybės siužetinių linijų, susipynusių vienoje didelėje šeimoje arba keliose artimai susijusiose, keistas ir kartu žavintis, nors man vis kažko ir pritrūksta. Be visa ko gana egzotiškai ir įdomiai skamba vardai, tėvavardžiai, net ir dialogai persmelkti kažko rusiško, kas jaučiama skaitant net ir verstą kūrinį. Visa tai sukuria ypatingą atmosferą, kurioje viskas susilieja į bendrą nepamirštamą romaną, stebinantį nepamirštamais veikėjais.

Tačiau veikėjų charakteriai ir buvo man keisčiausias viso romano dalykas. Jie tokie visapusiški ir netobuli, kad nėra kito žodžio jiems apibūdinti, kaip realistiški, netgi perdėm realistiški, nes literatūra paprastai viską pagražina, o šį kartą veikėjai pateikti be mažiausio "pudros " sluoksnio. Tikriausiai todėl nė vienas romano veikėjas man nepatiko. Kaip ir gyvenime, jie visi turi minusų ir įvairiausių dėmių, todėl visada yra kažkas, kas atbaido nuo jų. Tolstojus labai kruopščiai ir nuosekliai aprašinėja įvairius veikėjų apmąstymus ir jie dažnai pasirodo naivūs, nelogiški, nereikalingi. O juk iš tiesų mes taip ir galvojame, tik patys to dažnai nepastebime.

Na o pagrindinė romano veikėja - neeilinė, stipri moteris, kurios gyvenimas paženklintas kančios ir nepaprastai sunkių pasirinkimų. Dauguma to jos laimingo gyvenimo su mylimu žmogumi prabėgo tamsoje, stengiantis nesigilinti į problemas, prieš jas užsimerkti, kartais net tiesiogiai, ir leisti gyvenimo kelią nuspręsti kitiems, nes jai užteko vieno sprendimo, kuriuo ji kartu ir sugriovė savo gyvenimą, ir žengė į naują, užpildžiusį jos širdies tuštumą. Visgi, įdomi charakteristika mane aplankė kitoje, iš karto po šios paimtoje knygoje: "Ana Karenina, ne, tokios draugės nereikia jokiai moteriai." Vis dėlto, Ana Karenina mano sąmonėje atsistojo greta kitų stiprių ir nepamirštamų literatūros moterų, be kurių pati literatūra garantuotai būtų blankesnė.

Ir žinoma, meilė. Ji čia vaizduojama visapusiškai. Įdomiausias yra dviejų visiškai priešingų istorijų priešinimas, pasakojant dviejų nesuderinamų, bet amžinai įvairiais ryšiais susietų porų meilės istorijas. Anos ir Vronskio meilė aistringa, jokių rėmų nepaisanti, pasmerkta, visą laiką lydima pavydo ir nepakeliamos kančios. Kiti ir Levino meilė tyra, nedrąsi, visiems priimtina ir net šiek tiek naivi.

Neabejotinai vertas perskaityti, per įspūdingas pamiršti, per daug realistiškas pamilti - toks man pasirodė šis romanas.

Harry Grey "Kartą Amerikoje" [originalas "The Hoods", 1952m.]

Mane visada žavėjo ir traukė tie, tikrieji, Sausojo įstatymo Čikagos, XX am. 30-ųjų metų gangsteriai, kurie savo protiniais gebėjimais galėdavo sutvarkyti vieną...

Harry Grey "Kartą Amerikoje" [originalas "The Hoods", 1952m.]

Mane visada žavėjo ir traukė tie, tikrieji, Sausojo įstatymo Čikagos, XX am. 30-ųjų metų gangsteriai, kurie savo protiniais gebėjimais galėdavo sutvarkyti vieną ar kitą iškilusią problemą, o ne bukai šaudyti į visus, nepritariančius jų sprendimams ar nenorintiems prie jų prisidėti.

Ši autobiografinė knyga buvo parašyta Sing-Sing kalėjimo vienutėje. Autorius, būdamas vieno iš žiauriausių Amerikos nusikalstamų susivienijimų, nariu, realistiškai aprašė Amerikos gyvenimą Didžiosios depresijos laikotarpiu: sausasis įstatymas, prostitucija, vagystės ir žmogžudystės. Blankiai, bet vis dėlto knygoje atsispindi tas didysis metas, kai Sindikatas_Mafija_Cosa Nostra klestėjo ir jiems po kojomis buvo visas pasaulis, laikotarpis, kai karaliavo Al Capone ir "Lucky" Luciano.

Tiesą sakant, knygos siužetas yra girdėtas, matytas bei skaitytas N kartų: keturi berniokai, gyvenantys skurde ir varge, nuo vaikystės ima smulkiai nusikalsti bei krėsti įvairias nederamas išdaigas, vėliau jų nusikaltimai vis didėja ir prasideda suaugusiųjų žaidimai, kol galiausiai, keturi amžini draugai nesukuria žiaurios, bet kartais vis dėlto, atlaidžios ir teisingos, gaujos, kurios bijos ir tuo pačiu gerbs vietiniai Ist Saido rajono gyventojai.
Kaip ir kiekvienoje tokio pobūdžio aprašomojoje istorijoje tikrai netrūksta vaizdžiai aprašomų nusikalstamų veikų/ kraujo/ lavonų/ lūžtančių pirštų ir kitų žalojamų galūnių/ pinigų skonio/ sekso/ prostitucijos/ viskio/ valdžios ir t.t. - jokia knyga apie Mafiją negalėtų apsieiti be visos šios mėsmalės. Tačiau šios knygos pagrindiniai herojai tikrai nėra bukagalviai Sindikato smogikai, šaudantys ir žudantys už kiekvieno kampo, priešingai, kiekvieną jiems skirtą užduotį jie apgalvoja ir aptaria tarpusavyje ir vykdymui pasitelkia savo protinius gebėjimus, kurių dėka, kartais susitaria geruoju, be kraujo ir dar ką nors išlošia. Knygoje labai ryškiai ir aiškiai aprašyti kiekvieno iš herojų charakteriai bei kiekvienam iš jų priskirtinas skirtingas vaidmuo. Lygiagrečiai visų tų aprašomų nuotykių, žingsniuoja audringa/ tyra/ nuoširdi ir ištikima ketveriukės draugystė, kurią, deja, galiausiai, pražudo kvaila didybės manija ir gobšumas.
Reikia pripažinti, kad ši knyga turi kažkokį cinkelį, kuris laiko ir nepaleidžia iki paskutinio puslapio. Šmaikštus/ nuoširdus/ tikroviškas ir tuo pačiu tragiškas pasakojimas apie keturių draugų gyvenimą Sausojo įstatymo metu, kai kiekvienas bandė savaip užkariauti Ameriką.

P.S. Remiantis šia knyga 1984 m. režisierius Sergio Leone pastatė filmą "Kartą Amerikoje", kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Robert'as De Niro.

Taip gaunasi, kad kiekvienais metais perskaitau po A.Čekuolio knygą. Man jo knygos yra tokios, kurių "nesurysi " per dvi dienas, bet kur ir bet kaip. Iš manęs jos reikalauja susikaupimo, atidos, ramesnio kampelio net. Kartais...

Taip gaunasi, kad kiekvienais metais perskaitau po A.Čekuolio knygą. Man jo knygos yra tokios, kurių "nesurysi " per dvi dienas, bet kur ir bet kaip. Iš manęs jos reikalauja susikaupimo, atidos, ramesnio kampelio net. Kartais keleto puslapio straipsnį skaitau neproporcingai ilgai, bet ne todėl, kad neįdomu, o todėl, kad skaitau apie negirdėtus neregėtus dalykus, apie kuriuos šiaip gal net nesusimąstyčiau, nesidomėčiau ir kurie mano galvelei yra per painūs, bet vis dėl to tai taip įdomu! Kaip ir visi skaitytojai, aš teikiu pirmenybę tam tikro tipažo autoriams, A.Čekuolis vienas iš jų. Jis tas autorius,kurio dėka aš su susidomėjimu skaitau ir mintyju apie dalykus, kurie man šiaip svetimi, per sudėtingi ir niekad gyvenime nesidomėčiau specialiai. Nemėgstu žiūrėti Čekuolio laidų, nežinau kodėl, gal tiesiog nesusikaupiu ir nespėju gaudyti pirmą kartą girdimos ir taip greitai beriamos informacijos, o knygoje galiu grįžti ir grįžti, stabtelėti. Bet skaitydama jo knygas, visada girdžiu jo balsą mintyse, kaip niekieno kito. Ypač aptikus subtilius pašmaikštavimus.

Jei kas nors paklausia apie ką knyga, aš sakau "apie viską". Tai politika, visuomenė, geografija, santykiai, įvairūs reiškiniai, truputį istorijos, truputį pasvarstymų apie ateitį, bet viskas aktualu dabar, viskas vyksta ir atsišaukia į mūsų kasdienybę. Ir kas man labiausiai patinka, kad kai skaitau apie pasaulį: Aziją, Afriką, Ameriką, Europą - visur jaučiu tokį keistą ryšį su Lietuva. Viskas taip gražiai atsišaukia, viskas pasaulyje yra taip tampriai susiję, kažkaip skaitai ir toks jausmas tarsi dėlioji knygas į lentyną. Ir supranti, juk nėra taip blogai. Nesame ir blogiausia, biedniausia tauta.

Kadangi, pirmą kartą skaitau šio rašytojo knygą norėčiau papasakoti jums apie autorių.

Hektor Malot - prancūzų rašytojas (1830 - 1907), parašė 65 romanus, tačiau literatūros istorijoje ir skaitytojų atmintyje pirmiausia...

Kadangi, pirmą kartą skaitau šio rašytojo knygą norėčiau papasakoti jums apie autorių.

Hektor Malot - prancūzų rašytojas (1830 - 1907), parašė 65 romanus, tačiau literatūros istorijoje ir skaitytojų atmintyje pirmiausia išliko kaip knygos "Be šeimos" autorius.

Mažame Pracūzijos kaimelyje, Šavanone, gyveno šeima. Motina (Barberen), tėvas (Barberenas) ir mažas, katik gimęs mažylis. Vieną vakarą Barberenas rado prie savartyno verkiantį, kokių trijų mėnesių vaikelį. Jis buvo kažkieno pamestas mažylis. Vyras nunešė vaiką į policijos nuovadą ir policininkai jam pasakė: "Pasiimkite jį su savimi". Barberenas pasiimė jį, nes tada galėjo išmaitinti motinos pienu. Po kelių mėnesių, jų pats vaikas mirė, o Barberenas ir motulė Barberen atstojo kitem mažyliui tėvus. Jir jį praminė Remiu. Remis augo mylinčioje šeimoje. Atėjo laikas, kai šeima pradėjo badauti, todėl tėvas nutarė eiti dirbti į Paryžių. Kiekvieną mėnesį siuntė žmonai uždirbtus pinigus ir žinias apie save. Kartą, pas motulę atėjo senas nepažįstamasis ir pasakė, kad jos vyras pateko į bėdą ir dabar guli ligoninėje. Jo šeimininkas neketina jam duoti pinigų už atliktą žalą. Kad gauti nors dalį pinigų iš šeimininko reikia paduoti į bylą šį įvykį, o tam reikalingi pinigai. Reikia parduoti karvę. Po kokių trijų mėnesių namo grįžo Barberenas su pralaimėjusią byla. Maisto nėra, o dar ir Remį reikia maitinti. Barberenas susitarė parduoti berniuką gatvės muzikantui - senąjam Vitaliui. Gražią vasaros dieną, vyras išsiuntė žmoną į turgų, o į namus pasikvietė Vitalį ir už 30 frankų pardavė berniuką. Kaip Remis nenorėjo įšeiti ir kiek verkė. Jis jau nepamatys savo motulės, nebejaus jos mylavimų. Vitalis taip pat turėjo ir mažają savo trupę su, kurią visada vaidindavo. Tai buvo beždžioniukas Širdutis ir trys šunys - Kapis, Saldutė ir Zerbinas. Laikui bėgant Vitalis atstojo Remiui ir tėvą. Bet atsitiko....... Vitalį pasodino į kalėjimą triems mėnesiams už policininko įžeidimą. Vaikui su visa trupe nebuvo kur eiti. Tačiau viena ponia Miligan su sūnumi Artūru išgirdo kaip berniukas groja arfa ir vaidina su savo trupe. Keliems mėnesiams moteris juos priimė pas save. Artūras buvo sergantis, todėl visada keliavo su savo motina ant didelės valties panašios į garlaivį. Valties pavadinimas "Gulbė". Kai Vitalis išsilaisvino pasiėmė Remį su savim. Deja, prasidėjo žiema. Speigai, šalčiai. Vitalis norėjo Remį kuriam laikui atiduoti vienam ponui Garafoliui, kad jis dirbtų, tačiau neatisavė, nes jis baisiai mušė vaikus. Tarp jų ir Matiją. Saldutę ir Zerbiną sudrąskė vilkai, o Širdutis mirė nuo plaučių uždegimo. Taip pat ir Vitalis mirė nuo šalčio. Liko tik Remis ir Kapis. Juos surado sodininkas Akenas ir priglaudė pas save. Žinoma, berniukas gydėsi, nes rimtai susirgo. Akenas tūrėjo dvi dukras - Lizą ir Etjenietę ir du sūnus - Aleksis ir Benžamenas. Du metus Remis ten gyveno ir sodininkavo. Bet penkiariems metams Akeną pasodino į kalėjimą už skolas,vaikai atsidūrė skirtingose vietose pas giminaičius. Kapis ir berniukas pradėjo savo kaljonias. Jie surado Matiją, kuris taip pat norėjo prisidėti prie jų trupės. Remis negalvojo, kad išmaitins visus, bet berniukas jam pasakė: "Dviese nemiršama basu, nes vienas antram padeda. Tasai, kuris turi, duodas tam, kuris neturi" ir jie pradėjo uždarbiauti. Atėjo vasarą ir Remis norėjo aplankyti motulę Barberen. Berniukai sutaupė daug pinigų ir nutarė nupirkti motulei karvę, Nupirkę, leidosi kelionėn. Kaip motulė Barberen apsidžiaugė pamačius Remį ir karvę. Pasirodo, Barberenas iškeliavo ieškoti Remio, nes jo tėvai atsirado. Remis paviešėjas ir vėl su savo trupe nukeliavo ieškoti Barbereno. Atėję į Paryžių jie sužinojo, jog Barberenas mirė. Nuliūdę, parašė laišką motulei ir jai nusiuntė su žinia, kad vyras mirė.Barberen jiems atsiuntė laišką, kurį jai prieš mirtį parašė vyras. Ten buvo koordinatės kur ieškoti Remio tėvų ir tai buvo Anglija. Trupė vis iškeliavo į Angliją ir surado Remio tėvus. Jie apsižiaugė suradę Remį. Praėjus daugel mėnesių šeima nelabai norėjo bendrauti su sūnumi. Pasirodo tėvas ir motina yra vagys. Juos sučiupo policija ir kartu su berniuku išvežė į teismą, o toliau žinote kas laukia - katorga. Matijas ir jo senas bičiulis Bobas padėjo Remiui pabėgti. Matijas, Kapis ir Remis nutarė ieškoti ponios Miligan ir Artūro. Jie ilgai keliavo po Prancūziją ir šeimą Miliganų surado. Praėjo daug metų. Liza (Akeno dukra) ir Remis susituokė ir jiems gimė sūnus. Kapis paseno. Matijas tapo įžimiu muzikantu, smuikininku.

Manau, autorius norėjo mums papasakoti, kaip sunku vaikams be tėvų, vaikams, kurie gyvena vaikų namuose. Juk, mes, vaikai, kurie viską turime - tėvus, dovanas, maistą visada verkšlianame dėl kažkokių mums reikalingų daiktų, be kurių gyventi negalime, o juk verta susimąstyti, kad kiti, kurie gyvena vaikų namuose to ką mes turime - neturi.

Verta skaityti. Siūlau.!