Knygą perskaičiau taip greit, galima sakyti, prarijau ir gal dėl to iš dalies ir skonio viso nepajutau. Bet man tikrai patiko.
Nuostabu, kad pagaliau atsirado proga paskaityti apie XVII a. vid. Vilnių ir didikus. Smagu buvo...

Knygą perskaičiau taip greit, galima sakyti, prarijau ir gal dėl to iš dalies ir skonio viso nepajutau. Bet man tikrai patiko.
Nuostabu, kad pagaliau atsirado proga paskaityti apie XVII a. vid. Vilnių ir didikus. Smagu buvo atrasti Vilniaus universitetą ir jo studentus, susigrupavusius ir taip primenančius šiuolaikinį jaunimą netgi savo stiliaus išsišokimais. Patiko ir jaunosios poros meilės nuotykiai, taip paskubom susiklostę, netgi šiek tiek Stendalį priminė. Kita vertus, norėjosi dar daugiau Vilniaus, dar daugiau jo gatvių ir užkaborių ir istorijų, istorijų :) Kiek daugiau vilčių dedu į antrąją dalį ir stengsiuos šįkart neskubėti bei mėgautis :)

Johnas Irvingas turi fantastišką humoro jausmą, subtilų, neperspaustą. Jei rinkčiausi, kokią knygą norėčiau savo gyvenime būti parašiusi, tai būtų "Pasaulis pagal Garpą". Svajonė kiekvienam norinčiam rašyti turėti...

Johnas Irvingas turi fantastišką humoro jausmą, subtilų, neperspaustą. Jei rinkčiausi, kokią knygą norėčiau savo gyvenime būti parašiusi, tai būtų "Pasaulis pagal Garpą". Svajonė kiekvienam norinčiam rašyti turėti tokį irvingišką aštrų liežuvį ir puikų pasakotojo stilių.

"Pasaulį pagal Garpą" skaitydama pakikeni ar tiesiog nustebi, kaip iš pažiūros liūdname ar net tragiškame įvykyje gali įžvelgti juokingą pusę. Citatų išrinkti sudėtinga - juokingas būna pasikartojantis žodelis ar kvaila situacija. Kad ir - kažkada jaunystėje Garpas besigrumdamas su Bonkersu, didžiuliu bjaurybe kaimynų šunimi, nukando šiam ausį. Na ir kas čia tokio neskanaus ar baisingo? Atrodo, juokinga, ir tiek. Tik va knygos pabaigoje atsiranda nedidelė užuomina, kaip Garpas, jau kadai užaugęs ir subrendęs, nuolat sapnuoja tos šuns ausies skonį. vadinasi, tąsyk pačiam Garpui tikrai nebuvo nei juokinga, nei kasdieniška.

"Vienaakis ir beliežuvė, pamanė Garpas, mano šeima susitvarkys", - situacija iš tikro labai liūdna, bet užtat kaip juokingai suderėjo.

"Garpas išmetė savo antrą romaną ir pradėjo rašyti antrąjį antrą romaną" - tokiu ir panašiai žodžių žaismu neįmanoma nesižavėti.

Džiaugiuosi, kad įtraukiau šią knygą į savo iššūkio sąrašą, nes prieš keletą metų ji ties 70-uoju puslapiu buvo tapusi mano graužtuku ir padėta į lentyną ateičiai. Vis atsirasdavo labiau užkabinančių ar iš bibliotekos parsineštų skubiųjų knygų. Šios greit neperskaitysi, nes, ko gero, jos vienintelis trūkumas - kad nėra to kablyčio nors keletame puslapių, dėl kurio negalėtum užversti knygos.

Dabar laiminga dedu "Pasaulį" į perskaitytų knygų lentyną šalia "Sidro namų taisyklių", kuri lygiai taip stipri, ir žinau, kad tikrai dar nekart jas abi mėgaudamasi skaitysiu.

Vertinimas - 9,5 iš 10

Dostojevskio pastaroji knyga sąrašiuke jau tupėjo kokį gerą penkmetį, vis kaupiau jėgą tiems 700 puslapių. Ech, Fedia, būkim nuoširdūs kokių 150 puslapių galėtų ir nebūti. Ne tiek dėl akių varvinimo, kiek dėl...

Dostojevskio pastaroji knyga sąrašiuke jau tupėjo kokį gerą penkmetį, vis kaupiau jėgą tiems 700 puslapių. Ech, Fedia, būkim nuoširdūs kokių 150 puslapių galėtų ir nebūti. Ne tiek dėl akių varvinimo, kiek dėl pertempto 3-čiame ketvirtyje siužetėlio.

Bet pradžiai ne apie kiekį, o kokybę. O ji čia - per kraštus. Neironizuoju. Rašytojas lanksto siužetą, įvedinėja naujus charakterius, jie kaip toj dainoj randa savo ritmą. Tarsi koks sinchronas juos lydėtų, jie susitinka, susipažįsta tinkamiausiu laiku, t.y įtampa kyla nuosekliai, skaitytojas įsukamas į dramas ir žaidimus.

Tik startavus stengiaus įsimint tuos tėvavardžius, kad nepasimest, bet pasirodė to net neprireikė, nes rašytojas kaip koks dailininkas + psichoanalitikas vizualizavo juos mano mintyje. Labai įdomiai knygoje persiskaitė pačio Dostojevskio samprotavimai apie rašymo virtuvę:

'...ką daryti romanistui su kasdieniais, eiliniais, visiškai 'paprastais' žmonėmis ir kaip juos parodyti skaitytojui, kad jie būtų bent šiek tiek įdomūs? Visiškai jų išvengti jokiu būdu neįmanoma, nes kasdieniai žmonės dažniausiai ir sudaro būtiną grandį gyvenimiškų įvykių jungtyje; vadinasi juos praleidę, suardytume tikroviškumą..Mūsų nuomone, rašytojui reikia stengtis surasti įdomių ir pamokomų atspalvių net ir tarp paprastų žmonių.'

Ir išties tipažų - visa spalvų gama. Kraštutiniai, graudūs, gėdingi, išdidūs, nuoširdus (vienaskaita) ... ir kaip rašytojas minėjo paprasti eiliniai. Bandžiau perkratyt galvoje, kurie gi čia tie eiliniai buvo, ir galiu pasakyt neina įvardint, nes siužeto eigoje atliko savo rolę, todėl požiūris į juos kito, įspūdis neišliko statiškas.

Jau minėjau, kad visas kūrinys man viena didelė drama, tiek bendroje siužeto linijoje, tiek pagrindinio veikėjo 'Idioto' galvos vingiuose: '...ir žodžiai, ir darbai, ir melas ir tiesa - visa tai manyje kartu ir visiškai nuoširdu'. Per visas kūrinio dalis analizavau vis kur čia tas idiotiškumas? Nes visas Myškino elgesys tebuvo grubiai tariant vaikiškas, nuoširdus atlapaširdiškumas. Tuomet priešpaskutiniame skyriuje rašytojas vėl tėškė akibrokšto:

'Originalumo stoka ir visur, visame pasaulyje, nuo amžių buvo laikoma veiklaus, primanaus ir praktiško žmogaus didžiausia dorybe ir geriausia rekomendacija, ir bent devyniasdešimt devynios šimtosios žmonių (tai jau mažiausiai visada taip manė, o tiktai nebent viena šimtoji žmonių nuolat buvo ir tebėra kitos nuomonės.'

O čia jau pakvipo sklandantis carinės Rusijos rėžimas, besistengiantis užgožti bekylančias socializmo užuomazgas.

Kūrinio tėkmėje pagrindinis herojus bando prisitaikyt, jis labiau orientuojasi kokia ta aplinka, ko iš jo tikimasi, lyg ir apsipranta ir susigyvena (Apeliacija į Dostojevskio linkimą į konservatyvumą grįžus iš tremties). Rašau lyg ir, nes tam ir nelemta įvykti (negalėjimas savęs išgelbėt nuo visuomenės?)

Įdomu buvo perskaityti pačio Dostojevskio biografijoje, jog jis pats kaip ir herojus sirgo epilepsija, plaučių liga (apeliacija į Ipolitą). Jis pats buvo pasmerktas sušaudymui (knygoje skiriami keli puslapiai, giljotinos laukiančiam nežinomam veikėjui), todėl jo pergyventi prieš/po pojūčiai ir skaičiavimas likusių minučių iki pabaigos yra tokie gyvi:

'Jis pasakojo, kad tos penkios minutės atrodžiusios be galo ilgas laikas, milžiniškas turtas; jam rodęsi, kad per tas penkias minutes jis tiek dar gyvenimų išgyvens, jog dabar nesą ko dar nė galvoti apie paskutinę akimirką, tad jis dar nutarė kai ką atlikti: apskaičiavęs laiką su draugais atsisveikinti, tam paskyręs dvejetą minučių; paskui dvi minutes dar paskyręs sau pačiam, - paskutinį kartą susimąstyti, paskui - dar kartą aplinkui pažvelgti'
'O kas būtų, jei nemirčiau! Jeigu man grąžintų gyvybę, - kokia begalybė! Ir visa tai būtų mano! Aš tuomet kiekvieną minutę ištisu amžium paversčiau, nieko neprarasčiau, kiekvieną minutę skaičiuote suskaičiuočiau, nė kiek be reikalo nesugaiščiau.'

O kas liečia aistras, desperatiškas meiles - ačiū dievui, daugybė atvaizduotų 'ano meto' diduomenės žaidimų nėra gajūs šiai dienai. Nes pripažinsiu pavargau nuo tų lakstymų, viešai nepripažįstamų emocijų, laiškelių, neapykantos ir gailesčio. Kaip jau minėjau tyliai sumažinus apimtį neįkristume į monotoniją. (Fedia, nepyk!)

Pačio siužeto nedetalizuosiu, pati padariau klaidą perskaičius jį anksčiau laiko taip sumažindama netikėtumą, todėl neskaičiusiems ir nepatariu. Susidarykit ir pajauskit nuotaikas ir įvykius patys. Ir kaip 'Idiotas' sako: 'Norint pasiekti tobulybę, pirmiausia reikia daug ko nesuprasti!''

Už amžiną stiprią klasiką - 9/10

Kai tik ši knyga pasirodė, pagrindinis kabliukas buvo "veiksmas vyksta Lietuvoje!" Ir iškart nusodina pagrindinės veikėjos vardas - Dortė. Pasirodo, ji baltarusės ir Lietuvos žydo dukra. Ir veiksmo Lietuvoje nėr tiek daug. Ir...

Kai tik ši knyga pasirodė, pagrindinis kabliukas buvo "veiksmas vyksta Lietuvoje!" Ir iškart nusodina pagrindinės veikėjos vardas - Dortė. Pasirodo, ji baltarusės ir Lietuvos žydo dukra. Ir veiksmo Lietuvoje nėr tiek daug. Ir pačių lietuvių. Vien josefai, nadios ir nikolajai. Gal nieko tokio, nereikia daug rašyti apie tai, ko gerai neišmanai. Tačiau autorė į istoriją apie parduotą kaip lėlę Dortę įmeta porą atsitiktinių faktelių apie mus ir turbūt jaučiasi užsidėjusi pliusiuką.
Ne pati geriausia Wassmo knyga. Dortė klaikiai naivi ir nesikeičia iki pat galo. Pokalbiai su tėvu mintyse užknisa. Kai kurie veikėjai galėtų būti tikrai įdomūs (pavyzdžiui, Tomas), tačiau istorijos viduryje dingsta. Neišnaudotas potencialas.
Šiek tiek gelbsti Wassmo rašymo stilius. Ir reikia pripažinti, kad, kaip jaučiasi moterys (ar mergaitės), kai joms sunku, ji sugeba parodyti.

"Ji garsiai kartojo sau pačiai žodžius iš geltonų lapelių. Jungiklis. Stalas. Kėdė. Spinta. Paveikslas. Sofa. Langas!
Po valandėlės ji ir vėl stovėjo vonioje. Dušas. Klozetas. Kriauklė. Muilas. Veidrodis. Jos žvilgsnis už kažko užkliuvo blizgiame paviršiuje.
- Kekšė! - garsiai ištarė ji ir atsuko karštą vandenį."

Įdomi knyga, bet žanras detektyvas sakyčiau tinka tik labai iš tolo, labiau pavadinčiau kokiu kriminaliniu romanu. Deksteris yra serijinis žudikas - gerietis. Jo pasaulio supratimas ir minčių srautas veikia ir juda visai kitaip,...

Įdomi knyga, bet žanras detektyvas sakyčiau tinka tik labai iš tolo, labiau pavadinčiau kokiu kriminaliniu romanu. Deksteris yra serijinis žudikas - gerietis. Jo pasaulio supratimas ir minčių srautas veikia ir juda visai kitaip, ne ta kryptim kaip atrodytų, kad turėtų. Akivaizdu, kad knygoje yra žiaurybių, bet į smulkmenas apie išskerstas žarnas nesileidžiama :D viskas gražiai ir subtiliai.

Skaitosi lengvai ir greitai, puiki knyga atitrūkimui nuo realybės.

Kiekvieną kartą, kai nors truputėlį šis kūrinys būdavo paliečiamas mokykloje, manęs lyg tyčia tuo metu nebūdavo. Man ilgus metus ši pasaka buvo iš tos kategorijos, kai visi žino, o aš ne. Įsitraukdama šią knygą į...

Kiekvieną kartą, kai nors truputėlį šis kūrinys būdavo paliečiamas mokykloje, manęs lyg tyčia tuo metu nebūdavo. Man ilgus metus ši pasaka buvo iš tos kategorijos, kai visi žino, o aš ne. Įsitraukdama šią knygą į iššūkį, nusprendžiau pagaliau praskleisti tą šydą, skiriantį mane nuo šios knygos.

Žinojau, kad tai apsakymas siužetiškai parašytas lyg ir vaikams, tačiau idėjos labiau tinka suaugusiems. Tačiau perskaičiusi knygą, nebežinau, kam ji skirta. Siužetas, veikėjai, dialogai ir pats rašymo stilius toks lengvas, gan smagus, truputėlį ironiškai naivus, kad tikrai tinka vaikams. Kita vertus neduočiau savo vaikui, ko gero, net ketvirtokui skaityti knygos, kur yra tokie žodžiai kaip autoritetas, ambasadorius ir pan. Tačiau priskirti knygos suaugusiesiems taip pat nedrįsčiau. Pamąstymų čia yra, bet jie labai gerai žinomi, paprasti ir jau beskaitydamas apsakymo dalies pradžią, žinai, koks bus jos moralas.

Manau knyga visai tiktų paties jos herojams - biznieriui, lakūnui, daugeliui karjeristų, tačiau per menka jos galia bent kiek suaudrinti loginio, karjerinio ir šiaip brandaus mąstymo paveiktus protus. Ji tik truputėlį atgaivina tą vaikiškąją žmogaus pusę, tą meninę sielos kertelę, primena žinomas tiesas - reikia vertinti, ką turi, reikia matyti širdimi, o ne protu ir akimis, reikia džiaugtis gyvenimo grožiu ir pan.

"Mažasis princas" man kiek priminė R. Bacho "Džonataną Livingstoną žuvėdrą", tačiau pastarasis apsakymas man patiko kiek labiau, nes jis labiau filosofinis, pačios mintys man buvo priimtinesnės. Šiaip ar taip abi knygos - tai tarsi nuostabių ir gan populiarių citatų rinkiniai.

Miela, jauki, labai lengvai ir greitai perskaitoma knygutė. Gražus fantastinis pasaulis, apskritai, joje daug grožio. Siūlau paimti į rankas pavargusiems nuo sunkių knygų. Atsipūtimas skaitant ir dvasinis penas visad buvo geras junginys literatūroje.

Autorė parašė jau septintąją knygą, o aš pirmą kartą Ją skaičiau. Tikriausia, nieko gyvenime nebūna "šeipsau", kaip sakytų pati Doloresa. Pirmiausia teko pamatyti spektaklį "Sesuo",apie kurio pastatymą kalba autorė,...

Autorė parašė jau septintąją knygą, o aš pirmą kartą Ją skaičiau. Tikriausia, nieko gyvenime nebūna "šeipsau", kaip sakytų pati Doloresa. Pirmiausia teko pamatyti spektaklį "Sesuo",apie kurio pastatymą kalba autorė, todėl skaitydama dar labiau suartėjau su jos gyvenimu. Kiek daug panašumų, minčių, poelgių,galbūt todėl, kad ir aš vaidinu,dirbu kultūroje, kad kiekvieną sekmadienį lankau šv.mišias... aš taip pat myliu kates. Buvo įdomu, tarsi kito žmogaus akimis,mintimis, matyti savo gyvenimą.

Pažintis su rašytojo Marko Zingerio knyga "Grojimas dviese" dar plačiau atvėrė skaudaus žydų tautos likimo karo metais užsklandą. Aprašomi labai stiprūs išgyvenimai, sudėtingas pagrindinių veikėjų gyvenimas, bet knygos...

Pažintis su rašytojo Marko Zingerio knyga "Grojimas dviese" dar plačiau atvėrė skaudaus žydų tautos likimo karo metais užsklandą. Aprašomi labai stiprūs išgyvenimai, sudėtingas pagrindinių veikėjų gyvenimas, bet knygos stilius šviesus. Skausmas detalėse, nėra begalinių nacių žiaurumo aprašymų. Išgyveni ir jauti kartu su knygos herojais. Didžiausią įspūdį palieka drąsa, stiprybė kovoti už save. Nors knygos siužetas kartais nesunkiai nuspėjamas, bet skaityti ją malonu.

Emma Donoghue "Kambarys". Galima pradėti nuo to, kad paėmus šią knygą į rankas, labai smagiai, kūrybingai nuteikia viršelis - skirtingomis kreidutėmis užrašytas žodis KAMBARYS, žaislinė mašinėlė. Atrodo, kad nieko...

Emma Donoghue "Kambarys". Galima pradėti nuo to, kad paėmus šią knygą į rankas, labai smagiai, kūrybingai nuteikia viršelis - skirtingomis kreidutėmis užrašytas žodis KAMBARYS, žaislinė mašinėlė. Atrodo, kad nieko įspūdingo, tačiau išgirdus kitų žmonių atsiliepimus apie šią knygą (o atsiliepimai labai geri, bet buvo kalbama, kad knyga labai sunki psichologiškai), viršelis tarsi sako: "knyga labai smagi, kūrybiška, pilna vaikų klegesio ir bus tikrai lengvai skaitoma". Skaitytojau, tave vėl klaidingai nuteikė... :)

Antras pastebėjimas, kad tokio siužeto, tokios suspaustos erdvės dar neteko nei skaityti knygose, nei matyti filmuose. Tačiau atmintyje klaidžioja girdėta istorija, kad kažkur Amerikoje vienas vyras laikė rūsyje uždaręs merginą, ją prievartavo metų metus, ji ten gyveno: pagimdė vaikus, sirgo, miegojo, meldėsi, mokėsi, virė valgyti ir darė paprastus kasdieniškus dalykus. Tad šioje knygoje atskleidžiama būtent toks mažas pagrobtos merginos pasaulėlis.

Mergina yra pagrobta, septynerius metus laikoma puikiai įrengtame kiemo rūsyje. Turi vieną stoglangį, kuris iš per daug storo stiklo, turi vėdinimosi sistemą, vonią (ne dušą), viryklę, elektrą, dulkių siurblį, jai yra išnešamos šiukšlės, ji surašo ant lapelio produktus, kuriuos reikia nupirkti, dovanų - nebūtiniausių prekių (mergina negauna visko, ko jai reikia, tad viskas yra būtiniausia) gauna per Sekmadieninę dovaną. Tame kambaryje yra visi baldai, kelios knygos, kilimas, televizorius, keli drabužiai ir JOS VAIKAS.

Istorija sukasi apie jų išgyvenimą ir egzistavimą: jaunos merginos, tapusios motina supratimą, kad besivystančiam vaikui reikia judėti, sportuoti, lavinti kalbą, suvokimą, mokytis skaičiuoti, rašyti, piešti, sugalvoti naujus žodžius, iš paprastų priemonių pasidaryti žaislus (iš saldainių popierėlių pasidaryti gyvatę ir ja nuoširdžiai džiaugstis metų metus), susidaryti darbų planą, ką kiekvieną savaitės dieną darys: kada tvarkysis, kada skalbsis, kada sportuos, kada iš visų jėgų šauks pagalbos, kada mokysis su šviesa morzės abėcėlės, kada mamos nebus...

Aš ir dabar rašydama šį atsiliepimą nesugebu perteikti tos emocijos, tų jausmų, tų išgyvenimų. Tik pradėjus skaityti knygą aš nesuvokiau, kaip galima išgyventi "tokiems robinzonams". Atskirtiems nuo pasaulio, nuo aplinkos, nuo metų sezonų, nuo ligų, nuo kitų žmonių, o tik pasikliauti vienas kitu ir (mintyse pagalvojau bei garsiai užrašiau) "neišprotėti vienas nuo kito".

Knygą vertinu labai gerai, mielai ją pasiimčiau perskaityti ir antrą kartą. Tačiau ši knyga jau dabar pakeitė mano mąstymą: išgirdus sakant, kad vaikinas gali būti tavo visas pasaulis, kad su juo galima gyventi ir negyvenamoje saloje, nusišypsai ir su gailesčiu pagalvoju, gerai, kad mes turime laisvę, pasirinkimą, kad kambarys, kuriame dabar esame, yra tik maža smiltelė viso pasaulio (ir mes tą protu suvokiame).

Bet dar prisipažinsiu ir tokį dalyką (tai bus iš fantastikos srities, kas manęs niekada nežavėjo), skaitydama šią knygą vis mintys nuklysdavo į platesnę plotmę. O jeigu mes - Lietuva, Europa, žemės rutulys yra toks puikiai įrengtas kambarys, tačiau esame kažkieno valioje: mums suteikiamos dovanos, esame kūrybingi ir prisigalvojame įvairių žaidimų, esame per daug kūrybingi ir prisigalvojame karų, politinių problemų, išnešame šiukšles, bet esame priklausomi nuo metų sezoniškumo, negalime supykę pasakyti, kad viskas, išeinu į niekur, nes viskas atsibodo, nes mes niekad nesame vieni... Galbūt mes kiekvienas esame knygos puslapiuose, TAME KAMBARYJE...

Dar vienas paaugliškas romanas apie nemirtingųjų ir nusidėjėlių kovas, apie meilę tarp nemirtingojo ir mirtingosios. Paslaptys, intriga, sutapimai, nerimas, priešinimasis, meilė. Visko daug ir gražiai, su įžanga,...

Dar vienas paaugliškas romanas apie nemirtingųjų ir nusidėjėlių kovas, apie meilę tarp nemirtingojo ir mirtingosios. Paslaptys, intriga, sutapimai, nerimas, priešinimasis, meilė. Visko daug ir gražiai, su įžanga, užgiaužiančia kulminacija ir raminančia atomazga. Tik tiek, kad dar vienas...

p.s. šios knygos antrąją dalį mainysiu su viena iš alternatyviųjų knygų. Tik dėl to, kad "viskas ir taip aišku".