Perskaityta greit ir patogiai :) . .pasakojimas apie dailininkę merginą atsidūriusia 'kažkieno' sukurtoje situacijoje. Tas 'kažkas' tai žymus,intriguojantis menininkas. Knyga apie tai , kaip mergina visai to nenorėdama tampa...

Perskaityta greit ir patogiai :) . .pasakojimas apie dailininkę merginą atsidūriusia 'kažkieno' sukurtoje situacijoje. Tas 'kažkas' tai žymus,intriguojantis menininkas. Knyga apie tai , kaip mergina visai to nenorėdama tampa žymia, bet klausimas ar ji to nori, ar jai tas 'žvaigždės' gyvenimas imponuoja.

"Niekas nepriklauso tau vienam, išskyrus kelis kubinius centimetrus kaukolėje"

Apysakoje "Gyvulių ūkis" pasakojama apie gyvulius, sukylančius prieš ūkio šeimininką - Rusijos imperinį režimą - ir surengiančius revoliuciją....

"Niekas nepriklauso tau vienam, išskyrus kelis kubinius centimetrus kaukolėje"

Apysakoje "Gyvulių ūkis" pasakojama apie gyvulius, sukylančius prieš ūkio šeimininką - Rusijos imperinį režimą - ir surengiančius revoliuciją. Apie tai, kaip ši revoliucija palaipsniui virsta nauja klasine sistema, kurioje kiaulės tampa tironiška valdančiąja klase, o gyvuliai atsiduria beveik dar blogesnėje padėtyje negu buvo prieš tai.

"1984-uosiuose" autorius inscenizuoja, kaip būtų totalitarizmui įsigalėjus, net tokiose ilgas demokratines tradicijas turinčiose šalyse kaip Didžioji Britanija. Knyga, parašyta 1948 m., vis dar yra skaitomi - tai reiškia, jog politiniu atžvilgiu ji išlieka aktuali. Tai antiutopinis romanas-satyra, kurio pagrindinis veikėjas Winston Smith, intelektualus Teisybės ministerijos biurokratas, gyvena diktatūroje 1984-aisiais. Jis dirba istorijos klastojimo skyriuje, kuriame falsifikuojama/perrašinėjama istorija taip, kad ji atitiktų šios dienos aktualijas.

Išvada - tai hiperbolizuotas romanas apie nuolatinę ir, atrodo, beviltišką kovą prieš sistemą. Knyga yra įtraukta į "privalomus perskaityti" sąrašus, viena įtakingiausių knygų ir pan., bet man ji nepatiko. Nuobodi, sunkiai skaitosi.

Subjektyvus įvertinimas: 3 iš 10 balų.

Knygyne dar apie Kalėdas Hailji knygą pirkau nekantraudama kuo greičiau kibti - vertimas tiesiai iš korėjiečių kalbos (gal jau apskritai nebeversime knygų iš jų vertimų? Prisimenat, kaip pasikeitė Murakamio lietuviškasis...

Knygyne dar apie Kalėdas Hailji knygą pirkau nekantraudama kuo greičiau kibti - vertimas tiesiai iš korėjiečių kalbos (gal jau apskritai nebeversime knygų iš jų vertimų? Prisimenat, kaip pasikeitė Murakamio lietuviškasis tekstas, kai pagaliau imta jį versti tiesiai iš japonų?), leidimas patogus skaityti viešajame transporte (tramvajuose Prahoje paprastai skaitau su universitetu nesusijusias knygas), ir tas potencialiai skanus kokteilis - azijietiškas magiškasis realizmas lietuviškose gatvėse ir varduose... Deja, vos pradėjus tą kokteilį ragauti, pasirodė, kad ingridientai ne visai dera tarpusavyje, kad suplaktas kažkaip ne taip, o galiausiai ėmė kliūti ir stiklinė, ir spalva, ir kvapas, ir konsistencija.

Pirma problema yra ta, kad romano kalba neatlieka savo funkcijos - ji bando apibūdinti įvykius ir objektus, bet tik graibo paviršių, niekada taip ir neprisikasdama iki esmės, nedurdama skaitytojui tiesiai į tarpuakį nė vieno kartelio. Korėjietiškai moku pasakyti kokius tris žodžius, todėl visiškai negaliu spręsti, ar tai susiję su vertimu ir kalbų sistemų skirtumais, ar ne; gali būti, kad tekstas tik lietuviškai toks suglebęs, o korėjietiškai - visiškai įtikinantis ir gyvas. Murakamio vertimai iš japonų kalbos aiškiai parodo, kad kalbų sistemų skirtumai netrukdo atsirasti geram vertimui; nesinori nei kritikuoti paties Hailji kalbos - tai pirma ir tikrai paskutinė jo knyga, kurią skaičiau, - nei vertėjo Martyno Šiaučiūno-Kačinsko, su kurio darbais taip pat nesu susipažinusi.

Iš kitos pusės, siužetas taip pat nuvilia - neįtikėtinai nuspėjamas (kas šiaip nebūtinai turi būti bėda, bet šiuo atveju buvo žaidžiama "paslaptimis", kurias galima atspėti net nepriėjus iki klaustuko, ir "paslaptingumu", kuris, nepalaikomas nei plikos ir suglebusios kalbos, nei siužeto, tiesiog garavo į orą), labai eskiziškas (iš tikrųjų tą nuspėjamumą galėtų ištaisyti didesnis dėmesys detalėms - dabar visi faktai ir įvykiai knygoje pliki, juos per daug lengva sujungti), bet kartu ir labai kinematografiškas (turiu mintyje - tinkamas kino scenarijui, o ne romanui; kažkur skaičiau, kad būtent taip ir turėjo būti, bet dėl kažkokių priežasčių rašytojas nusprendė besimezgantį scenarijų paversti romanu; juokingiausia, kad dabar vis tiek pagal jį statomas filmas - šitas kūrinys tinkamas nebent kino ekranui, bet tikrai ne popieriui!)

Knygą skaičiau visą amžinybę, nes vis su malonumu įterpdavau ką nors kita, ją palikdama "vėlesniam laikui"; kai galiausiai pasiėmiau pribaigti, iki pabaigos nusikapstyti padėjo tik atlaidi šypsenėlė. O ką daugiau daryti skaitant tokį tekstą (paryškinimai mano):

"Išsiskyręs su Vilma Halas vėl be jokio tikslo aklai nudrožė sningančiomis gatvėmis. Taip bemaklinėjant, tolumoje pasirodė Rusijos stačiatikių cerkvė. Dėl nesiliaujančio sniego kupolinis cerkvės pastatas atrodė lyg plevenantis ore ir skleidė kažkokį mistišką grožį. To grožio pakerėtas, Halas snieguotu lauku patraukė cerkvės link." (p. 112)

"- Nelaimingas tėvynaini! - tarė Jorgita vėl išskėsdama rankas ir apsivydama Halui kaklą. - Vyras mane supras. Jis žinos, kad jūs - vienišas keliauninkas, ieškantis Užupio respublikos.
Pasakė vos ne verkiančiu balsu, o Halas karštligiškai prasegęs jos marškinius surado akinamai baltas, geidulingai gražias krūtis. Lyg pamišęs ėmė čiulpti. Jorgita staigiai išsitraukusi gražią geidulingą krūtinę, Halui vis dar tebekandžiojant, švelniais judesiais glostė jam galvą ir tarsi sau murmėjo:
- Jūs visiškai kaip pusbrolis. Tą vakarą, prieš iškeliaudamas ieškoti prarastos tėvynės, jis visiškai taip pat čiulpė man krūtis.
Iš jos akių pabiro ašaros, o tenoro giedamas Užupio respublikos himnas jau mušė paskutinius akordus." (p.147)

Vienintelis potencialiai vertingas dalykas "Užupio respublikoje" gali būti nebent faktas, kad korėjietis parašė knygą įkvėptas viešnagės Lietuvoje (kas ir buvo pagrindinis knygos populiarinimo Lietuvoje punktas), bet iš tiesų knyga nei siekia atvaizduoti Lietuvą, nei apskritai skiria didelį dėmesį geografinei veiksmo lokacijai - daug svarbesnis čia yra išgalvotos valstybės faktas, o tai, kad Užupis iš tiesų egzistuoja, korėjiečiams paaiškėjo tik knygai kiek išpopuliarėjus ir Hailji papasakojus jos atsiradimo aplinkybes. Puiku, kad jam Lietuvoje patiko, bet gal nebepraktikuokime to nevisavertiškumo komplekso, kai viskas, kur paminėtas žodis "Lietuva", staiga įvardijama šedevru.

Ši knyga laukė manęs beveik metus. Stovėdama lentynoje primindavo apie save. Nužiūrinėjo mane vis įkliūdama į akį, kol galiausiai paėmiau ją į rankas. Mane sužavėjęs" Vėjo šešėlis" įstrigo atmintyje ilgam, tad...

Ši knyga laukė manęs beveik metus. Stovėdama lentynoje primindavo apie save. Nužiūrinėjo mane vis įkliūdama į akį, kol galiausiai paėmiau ją į rankas. Mane sužavėjęs" Vėjo šešėlis" įstrigo atmintyje ilgam, tad panorau grįžti į pamirštų knygų kapines bei C. R. Zafon vaizduotę.
Angelo Žaidimas pasakoja apie kovą tarp svajonių, geismo, sielų ir jų likimų. Pagrindinis knygos herojus Davidas Martinas nuo mažumos mylėjo knygas, tad nieko keisto kad paaugęs panoro tapti rašytoju. Laikui bėgant, mažais žingsneliais jis siekia savo svajonės, nors ne visai taip, kaip įsivaizdavęs. Rašydamas visiems patinkančius veikalus Davidas jaučiasi ne savo kailyje, ypač kai sužino Kristinos, savo simpatijos kuriai nedrįsta prisipažinti, nuomonę. Daugybę pinigų uždirbantis jaunuolis kartą sulaukia keisto bei apgaubto paslaptimis pasiūlymo. Gilyn į istoriją nuo kurios ganėtinai sunku atsitraukti, paaiškėja, kad pasiūlymą pateikęs prancūzų leidėjas niekam nėra žinomas ir niekas jo nėra matęs. Tragiškų įvykių sekoje Davidas sutinka su pasiūlymu, bet kas žino, ar didžiausias iššūkis netaps prakeiksmu. Jaunuolis blaškosi ir ieško atsakymų į jam rūpimus klausimus. Kapstosi po praeities mįsles, tuo pačiu užsitraukdamas tam tikrų žmonių nemalonę. Knygoje neapsieita be meilės, draugystės, išdavystės, humoro, siaubo bei skausmo.

Kelis kartus nuoširdžiai nusijuokiau, kandūs juokeliai išbarstyti po visą romaną. Man nepatiko epilogas, ko gero tikėjausi kitko, bet tam tikra prasme autorius baigia knygą nepateikdamas visų atsakymų ant lėkštutės. Kiekvienas skaitytojas gali skirtingai interpretuoti knygos pabaigą. Skaitydama pamiršau apie realybę, tad rekomenduoju šią knygą norintiems pasimiršti, detektyvų mėgėjams bei Zafono gerbėjams.

Tikra ir nepagražinta. Būtent tokia yra ši autobiografinė knyga. Pradedančioji rašytoja joje dienoraščio forma pasakoja apie savo kelionę nuo baisios diagnozės - Vėžys - iki visiško pasveikimo. Ligoninės, gydytojai,...

Tikra ir nepagražinta. Būtent tokia yra ši autobiografinė knyga. Pradedančioji rašytoja joje dienoraščio forma pasakoja apie savo kelionę nuo baisios diagnozės - Vėžys - iki visiško pasveikimo. Ligoninės, gydytojai, chemoterapijos, ašaros, skausmas, santykiai su vyrais, draugai, šeima, erotinės fantazijos apie gydytojus ir perukai.

Sofi - 21-erių metų politologijos studentė vos prieš metus išgyvenusi tikrą siaubą - mamos krūties vėžį. Po mamos ligos, atrodo, gyvenimas turėtų riedėti ramesne vaga, bet netikėtai šeimos gyvenimą sukrečia dar viena baisi žinia. Ant Sofi dešiniojo plaučio, kaip sako ji pati, įsikuria visa vėžio šeimyna - jai diagnozuojamas retos formos vėžys.

Knygoje parodoma, kad vien išgirdus šią baisią diagnozę, gyvenimas nepasibaigia. Vis dar galima eiti apsipirkti, šokti, šypsotis, įsimylėti. Parodoma, kad tik tada kai suvoki koks trumpalaikis tavo buvimas šiame pasaulyje, pradedi labiau branginti tau skirtą laiką.

Ši knyga mane sudomino dėl savo intriguojančio pavadimo. Perukai buvo pagrindinis akcentas, pagrindinis herojės atributas, jos vizitinė kortelė. Jie tarsi skydas saugojo Sofi ir leido jai jaustis normalia tarp sveikųjų. Kiekvienas iš devynių perukų - vis kitas personažas, vis kitas vaidmuo. Kiekvienas perukas turi savo vardą, savo istoriją, bet vis dėl to, Stela, Sju, Deizė, Blondi, Platina, Uma, Pem, Lidija ir Bėbe ne kas kita, o tik skirtingos Sofi pusės.

Tiesa, ši knyga negali nustebinti netikėtais įvykių posūkiais ar didelėmis intrigomis. Tai realistiškai kasdienio gyvenimo tėkmę vaizduojantis, vėžiu sergančios merginos dienoraštis. Tai istorija, kuri leidžia pašaliečiui bent akies krašteliu žvilgtelti į šia liga sergančių žmonių gyvenimą, ir pabandyti suvokti, ką jie patiria ir kiek daug jėgų, valios pastangų bei noro gyventi prireikia norint pasveikti.

Trys istorijos, trys pasakojimai kažkuom panašųs vienas į kitą.Visose istorijose yra bendras bruožas - herojus praranda savo tapatybę.

Stiklo miestas, pirmoji knygos dalis. Joje pasakojama apie Kviną, kuriam per klaida...

Trys istorijos, trys pasakojimai kažkuom panašųs vienas į kitą.Visose istorijose yra bendras bruožas - herojus praranda savo tapatybę.

Stiklo miestas, pirmoji knygos dalis. Joje pasakojama apie Kviną, kuriam per klaida paskambina keistas vaikinas ir paprašo susekti savo tėvą, kuris jo nuomone nori jį nužudyti. Apsimetęs, kad jis ir yra būtent tas žmogus kurio buvo ieškoma, Kvinas pasineria į persekiojimą ir taip įsijaučia į savo rolę, kad net nepastebi kaip pats praranda savo tapatybę. Apsėstas idėjos, kad jis šią užduotį turi įvykdyti iki galo, jis pradeda 24/7 stebėti pačio vaikino namą. Kai paaiškėja kad tėvas nusižudė o pačiam bute, kurį jis stebėjo niekas jau seniai negyvena, jis tiesiog "subyra", nes nebeatsikiria kas jis pats yra.

Šmėklos, antroji knygos dalis. Kaip ir pirmoje istorijoje, čia veikėjas (mėlynasis) gauna užduotį stebėti kitą žmogų. Mėlynasis taip isijaučia į savo stebėjimus, kad pastariejį jį pradeda stipriai keisti, jis tampa kitu žmogumi ir nutolsta nuo savo tikrojo gyvenimo. Istorijos painumas atsiskleidžia kai paaiškėja, kad stebimasis stebi stebėtoją.

Trečioji knygos dalis- užrakintas kambarys. Šioje istorijoje pasakojama apie rašytoją, kuriam pavedama aprašyti savo dingusio vaikystės draugo biografiją. Jis pradeda gyventi savo draugo gyvenimą, veda jo žmoną, įsivaikina sūnų. Kuo toliau jis bando įsigilinti į draugo praeitį tuo labiau jis nuo jos nori pabėgti.

Nepasakyčiau, kad ši knyga mane labai sužavėjo, bet ir negaliu teigti kad visai nepatiko. Keistos istorijos su dar keistesnėmis pabaigomis, žmonių tapatybių susidvejinimai ir bandymas perprasti kas esi. Visa tai galima rasti šioje knygoje.

"Mes tai darome. Iš pradžių žengiame į priekį viena koja, paskui kita. Dar kartą žvilgtelime į pasaulio pyktį ir šypsenas. Mąstome. Veikiame. Jaučiame. Įdedame mažutį indėlį į gėrio ir blogio potvynius bei...

"Mes tai darome. Iš pradžių žengiame į priekį viena koja, paskui kita. Dar kartą žvilgtelime į pasaulio pyktį ir šypsenas. Mąstome. Veikiame. Jaučiame. Įdedame mažutį indėlį į gėrio ir blogio potvynius bei atoslūgius pasaulyje. Nešame savo šešėlių kryžių tikėdamiesi sulaukti dar vienos nakties. Viltingą naują dieną pakeliame širdį aukštyn. Su meile: aistringu kitos nei mūsų tiesos ieškojimu. Su ilgesiu: tyru ir neišreiškiamu būti išgelbėtiems. Nes kol lemtis laukia, gyvename toliau. Dieve padėk mums. Dieve, atleisk mums. Mes gyvename toliau".

Tokiais paprastais, bet itin reikšmingais žodžiais "Šantaramo" autorius baigia istoriją apie savo išgyvenimus ir meilę žmonėms ir šaliai, kurią šaukiame Indijos vardu.

Imdama į rankas šią knygą ieškojau Indijos, jos žmonių, kvapų ir spalvų. Ir žinoma, vieno žmogaus istorijos apie gyvenimą šioje šalyje. Radau viską, ko tikėjausi ir dar daugiau.

Man Indija visada buvo tolima ir nepaprasta šalis. Ten toli toli. Su daugybę kvapų ir spalvų. Su nuolat besišypsančiais žmonėmis. Nežinau, iš kur tokie vaizdiniai apie šią šalį, bet autorius tik patvirtino juos ir suteikė galimybę pamatyti ir pajusti Indijos žmonių gyvenimą iš arti. Jų skurdžią kasdienybę, gyvenimo sunkumus ir neteisybes. Tačiau kartu autorius atskleidė neišblėstantį žmonių tikėjimą, nuoširdumą ir atvirumą.

Šioje knygoje Indijos vaizdiniai, jos žmonių kasdienybė persipynė su vieno nežinomo atvykėlio istorija. Žmogaus, nusikaltusio, viską praradusio, pabėgusio iš savo šalies. Ieškančio prieglobsčio, teisingiau, slėptuvės nuo viso pasaulio. Tačiau pamažu atskleidžiančio, jog nori ne pasislėpti. Nori tapti laisvu, nesupančiotu, nemeluojančiu sau. Šiam atvykėliui prireikia nemažai patyrimų: meilės, skausmo, išdavysčių, netekčių, kad suprastų, kaip atgauti vidinę laisvę ir tikėjimą savimi. Knyga persmelkta vienatvės. Tačiau negaliu sakyti, jog ta vienatvė sunki ir slegianti. Ne. Ji tik verčianti susimąstyti. O juk kiekvienas žmogus pasakojantis savo istoriją ir siekia pasibelsti į skaitytojo mintis ir širdį. Išgirdau ir pajutau, ką autorius norėjo papasakoti. Ir tuo labai džiaugiuosi.

Man įspūdį paliko knygoje atskleidžiami žmonių santykiai. Vyrų draugystė. Tikra, tvirta ir nuoširdi. Ir priverčianti ne tik susimąstyti, bet ir nubraukti ašarą, kai draugas iškeliauja Amžinybėn. Draugystė šioje knygoje tikrai suvirpina širdį. Ir priverčia pagalvoti, kiek pats galėtum paaukoti dėl savo Draugo.

Ir pabaigai. Norėčiau sugrįžti prie paskutiniųjų knygos žodžių. Jie man tokie tvirti ir tikri. Juk tikrai, kasryt kylame su viltimis ir tikėjimais. Vakarais tikimės naujo ir gražesnio rytojaus. Nuolat susiduriame su pykčiu, su šypsena. Kasdien mąstome, veikiame, jaučiame, ilgimės. Nėra nieko paprastesnio. Bet kartais prireikia daugelio metų ir išgyvenimų, kad šie žodžiai taptų tokie reikšmingi, o svarbiausia tikri. Labai norėčiau, jog rastumėte laiko šiai knygai, jos mintims, ir ne tik prabėgomis paskaitytumėte istoriją apie Indiją ir joje save atradusį žmogų, bet ir stabteltumėte ir pamąstytumėte apie save. Tad to ir linkiu!

Rūta

Keli įdomūs faktai apie autorių. Šis suomis, balandžio 20 dieną švęsiantis garbingą 71 - ąjį gimtadienį, per savo rašytojo karjerą nuveikė tikrai nemažai, parašė virš 40 kūrinių, pelnė įvairiausių apdovanojimų ir...

Keli įdomūs faktai apie autorių. Šis suomis, balandžio 20 dieną švęsiantis garbingą 71 - ąjį gimtadienį, per savo rašytojo karjerą nuveikė tikrai nemažai, parašė virš 40 kūrinių, pelnė įvairiausių apdovanojimų ir premijų. Galbūt kūrinių būtų buvę dar daugiau, jei ne 2009 m. patirtas insultas. Pirmąjį savo romaną A. Paasilinna leidėjams įteikė būdamas 20 metų, tačiau pastarųjų ketinimai gerokai pakeisti pasakojimą, privertė autorių sudeginti savo kūrinį. O kūriniai jo išties ypatingi. Paliečiama daug skaudžių temų, tačiau su šypsena. Su šypsena jis gyvena ir dabar, nors dienos bėga slaugos namuose. Įdomu, ar tie namai bent maža dalele neprimena jam to, ką aprašė savo knygoje "Kaukiantis malūnininkas"?..



Apie veiksmą. Viename nuobodokame kaimelyje apsigyvena malūnininkas, nagingas, darbštus, bet karts nuo karto staugiantis kaip vilkas, o dar dažniau iškrečiantis kokį pokštą vietos gyventojams. Vietos gyventojai niršta, kai pastabus ir atvirai kortas dėstantis atvykėlis, šmaikščiai patraukia juos per dantį, žiūri skersai ir su pavydu į tai, kaip jis geba tvarkytis savo ūkyje ar nutikus kokiai problemai malūne. Putojasi dauguma kaimiečių, bet atsiranda ir nuoširdus draugas bei mylimoji. Tačiau visgi nesiklosto viskas taip laimingai, kaip norėtųsi. Malūnininkas uždaromas į beprotnamį. Įkalintas prieš savo valią, stengiasi įrodyti, jog jis normalus, tačiau visi argumentai atsimuša kaip į sieną ir laisvė lieka nepasiekiamu troškimu. O bet tačiau... Net ir būnant tokioje vietoje, malūnininkas randa talkininką, kurio dėka pabėga ir grįžta į savo kaimą. Deja, malūne gyventi neįmanoma, jį medžioja vietiniai, neturintys ką daugiau veikti... kas vyksta toliau, perskaitykit patys, nes verta.



Apie pažintį su knyga. Tikrų tikriausai buvo verta įtraukti šią knygą į skandinaviškąjį dvyliktuką. Ko gero, ilgam į atminty įstrigs paliesta tema ir ryškus rašytojo braižas bei charakteringi veikėjų paveikslai. Didžiąją dalį knygos skaičiau ir šypsojausi. Iki ausų. Geruosius knygos veikėjus taip pamilau, kad pabaiga šiek tiek nuliūdino, nors galbūt per daug liūdėti neverta, berods, daugiau ar mažiau viskas tvarkingai sugulė į savo lentynas. Rekomenduoju. O pati svajoju apie kitą A. Paasilinna knygą.




Šis tas iš knygos paraščių*: Neradau kažko itin neįprasto, sukrečiančio, bet klustelti privertė malūnininko įprotis/pomėgis vadinti daiktus, vietas ar žmones savais vardais. Turiu prisipažinti, kad ir aš dažnai perkrikštyju visokius reiškinius taip, kaip man norisi juos vadinti, o ne taip, kaip parašyta žodynuose ar enciklopedijose. Tai ir sudvejojau, ar nebūsiu tokia pat kuoktelėjusi, kaip keistasis malūnininkas, kuris be visa ko, man dar ir labai patiko, nepaisant tų jo keistenybių, o ir savotiškas sutapimas nustebino, vienu metu šis žmogelis gyvendamas miške, paskatintas mylimosios, mokėsi ne ko kito, o teisės pagrindų (nors, tiesa, studijų tikslas buvo verslumo teorija). Galų gale, priėjau išvadą, jog visi mes savotiškai kuoktelėję. Ir, žinot, visokių gi reikia.



* paraštėmis vadinu knygos detales, kurios mane itin sudomino, papiktino, nustebino, nuvylė, sukrėtė, pralinksmino, privertė susimąstyti...

Šį romaną pati autorė pavadino geriausia savo knyga. Galbūt dėl to, kad joje daug pačios rašytojos gyvenimo autobiografinių detalių, patirties, išgyvenimų? Arba galbūt todėl, kad šia knyga jai pavyko pasakyti, tai ką iš...

Šį romaną pati autorė pavadino geriausia savo knyga. Galbūt dėl to, kad joje daug pačios rašytojos gyvenimo autobiografinių detalių, patirties, išgyvenimų? Arba galbūt todėl, kad šia knyga jai pavyko pasakyti, tai ką iš tiesų norėjo? Žinoma, aš tik spėlioju.



Tai yra pasakojimas apie gausią Ramsių šeimyną, leidžiančią vasarą savo ištaigingame name ant jūros kranto. Ramsiai turi aštuonis vaikus, bet ne gana to, jų namai visada pilni ir kitų žmonių: bičiulių ir pažįstamų.



Šią knygą pradėjau skaityti senokai ir iš pradžių man sekėsi sunkiai. Nuolat pamesdavau pasakojamos istorijos viją, nuolat mintys nuklysdavo į šalį. Nesuprasdavau kas, kur ir kaip. Tam be abejonės trukdė ir ilgi, vaizdingi, išraiškingumu stebinantys, tačiau kartu ir varginantys, sakiniai, todėl kai kuriuos skaitydavau net ne kartą.



Tada stojo pertrauka. Neskaitadieniai, kitos knygos, tinginiavimas. Ir štai prieš kelias dienas atvertus šią knygą, jis suspindo visai kitomis spalvomis. Nebeglumino ilgos pastraipos, giliausi veikėjų mąstysenos nagrinėjimai ir aprašymai. Tereikėjo labiau sukaupti dėmesį.



Knygoje galima rasti įvairių temų. Tačiau visos jos apima žmonių tarpusavio santykius bei santykį su savimi. Pavyzdžiui, ponios Ramsi vaidmuo šeimoje, jos grožio našta, santykiai su vyru, didžiuliu inteligentu įsikniaubusiu į savąsias knygas. Pono Ramsio santykis su vaikais, žmona, aplinkiniais, savo draugais. Jo sūnaus Džeimso širdyje laikoma nuoskauda dėl tėvo šaltumo, abejingumo, tvinkčiojantis pykčio pūlinys. Lilės Brisko senmergystė ir pomėgis tapyti. Ar tikrai moterys negali rašyti, negali tapyti? Ar neištekėjusi moteris nėra visavertė?



Įdomu tai, kad autorė prabildavo per vis kito veikėjo mąstymą, kas leido susidaryti pilnesnį visa ko vaizdą. Kažkaip atrodo, kad savo laiku žmones ji permatydavo kiaurai, kadangi sukurti tokie įtaigūs jų psichologiniai portretai. Tačiau kartu ir šiek tiek slegiantys..



Labai įdomi knyga. Tačiau, dar kartą pasikartosiu, reikalaujanti susikaupimo ir atidumo. Ir man jį ne visuomet pavyko išlaikyti. Dėl to kiek ir gaila. Šis kūrinys man sukėlė tokį sunkiai nusakomą jausmą, sumišusį su pasitenkinimu, liūdesiu, nuogąstavimu ir beprasmybės jausmu.



Optimizmo perskaičiusi kūrinį tikrai neįgavau, veikiausiai priešingai. Tačiau vis vien rekomenduoji perskaityti kitiems ir nusiteikti rimtam darbui.



Prasmingas švyturio motyvas.

Antrojoje Kristinos Sabaliauskaitės knygoje apie Norvaišų giminės likimus rasime nebe tokius laimingus ir gražius laikus Lietuvai. Vilniuje ir kituose aplinkiniuose kraštuose siaučia maras, badas, Lietuvoje savivaliauja tai...

Antrojoje Kristinos Sabaliauskaitės knygoje apie Norvaišų giminės likimus rasime nebe tokius laimingus ir gražius laikus Lietuvai. Vilniuje ir kituose aplinkiniuose kraštuose siaučia maras, badas, Lietuvoje savivaliauja tai švedų, tai rusų kariuomenės, o dar ir patys lietuviai kelia kardus vienas prieš kitą. Tokioje niūrioje aplinkoje ir klostosi pagrindinių herojų vaikų ir anūkų likimai, o jie vargsta lyg tikros vargo pelės. Taip gyvenant gali net ir visa giminė išmirt, tad senosios kartos palikuonei Uršulei iš Norvaišų Birontienei į gyvenimo pabaigą tenka paskutinį kartą viską statyti ant kortos, kad galima būtų pratęsti Silva rerum. Knygoje galima daug sužinoti apie senųjų personažų likimus ir jų vaikų gyvenimą. Gražūs rašytojos kuriami vaizdai lyg iš paukščio skrydžio ir graži bei teisinga mintis, kad visiems bus atseikėta pagal nuopelnus, kaip viskas susiję ir persipynę, kaip nepagalvojęs vienas žmogus gali sunaikinti nepžįstamo žmogaus gyvenimą. Tačiau mane labiausiai sunervino kai kurių herojų ilgi pafilosofavimai, kurie labiau priminė "pezalus". Ir visgi džiaugiuosi susipažinusi su abiem Silva Rerum knygomis, nes mane įtikino knygos personažai, buvo įdomu sužinoti, kuo gi viskas baigėsi, įtraukė ir kuriama nuotaika bei knygos pasaulis. Galiu drąsiai sakyt, kad visgi tai buvo skaitymo džiaugsmas.