Šios knygas skaitymas sutapo su netektimi-staiga mirė mano augintinis šuo.Sunku buvo susitaikyti su mintimi,kad niekada daugiau nepreis,nepadės savo sunkios galvos man ant kelių ir nepažiūrės tokiu ilgesingu žvilgsniu į...

Šios knygas skaitymas sutapo su netektimi-staiga mirė mano augintinis šuo.Sunku buvo susitaikyti su mintimi,kad niekada daugiau nepreis,nepadės savo sunkios galvos man ant kelių ir nepažiūrės tokiu ilgesingu žvilgsniu į akis....Ši išmintimi ir gerumu alsuojanti knyga man buvo lyg vaistas nuo širdgėlos,nes rašytojo perpasakota draugystės istorija su savo augintiniu sutapo su mano istorija.

.Ši apysaka, kaip rašo poetas Rimvydas Stankevičius, - nepaprastai šilta ir šviesi paties rašytojo, lietuvių literatūros klasiko ir jo augintinio tigrinio bokserio Bulio meilės istorija. Prasideda ji nuo to, kaip mažutis šunelis perkamas atšiauriojoje Estijoje, ir baigiasi jo, jau seno, žilstelėjusiu kailiu, mirtimi. Tiksliau, ši meilės istorija (kaip ir visos tikrosios) apskritai nesibaigia - paskutinis knygos skyrius - laiškas Buliui į anapus, yra savitas susitarimas dėl susitikimo:

"Buli, aš tau rašau šį laišką, norėdamas pasitarti. Žinau, kad tu jo negausi ir neperskaitysi, tačiau pajusi, apie ką tau rašau, juk dar ne tokius dalykus visuomet pajusdavai be žodžių.

Buli, aš nenoriu gulėti užkastas po žemėm. Dabar Kėdainiuose baigia statyti krematoriumą, rudeniop jis pradės veikti. Prieš mirdamas prisakysiu dukroms, kad mane ten nuvežtų ir sudegintų, o pelenus išpiltų į Nerį. Tegul manęs niekur nebūna. Tik nežinau, ar turiu teisę taip pasielgti? Kur klajos tavoji dvasia, ieškodama manosios? Buli, ateik šiąnakt prie mano lovos. Aš tavęs lauksiu"...

Tokį laišką ir aš norėčiau parašyti savo Toro.

R.Granauską atradau vėl iš naujo keistu knygos pavadinimu "Kenotafas"'.

Kenotafas (gr. κενοτάφιον) - simbolinis antkapinis paminklas, statomas pagerbti mirusįjį, kurio kapas arba palaidojimo vieta nėra žinoma. Dažnai statomas...

R.Granauską atradau vėl iš naujo keistu knygos pavadinimu "Kenotafas"'.

Kenotafas (gr. κενοτάφιον) - simbolinis antkapinis paminklas, statomas pagerbti mirusįjį, kurio kapas arba palaidojimo vieta nėra žinoma. Dažnai statomas tuo atveju, jei mirusiojo palaikai yra sunkiai pasiekiamoje vietoje, jei jie negali būti palaidoti tėvynėje.( ištr.iš Wikipedia)

Ši knyga-žodžio paminklas pokario mokytojams.Pro akis praslenka mokytojos D.tragiskas likimas,Lietuvos pokario realijos.

Labai inteligentiškas,mąslus kūrinys.

Knyga sukrėtė ir pravirkdė.Patariu paskaityti tiems,kurie neigia gyvenimą,nenori ieškoti prasmės ir galvoja,kad su jais viskas bus gerai...

16-metė Tesa serga vėžiu ir žino,kad jai beliko gyventi labai nedaug.Sudaro sąrašą...

Knyga sukrėtė ir pravirkdė.Patariu paskaityti tiems,kurie neigia gyvenimą,nenori ieškoti prasmės ir galvoja,kad su jais viskas bus gerai...

16-metė Tesa serga vėžiu ir žino,kad jai beliko gyventi labai nedaug.Sudaro sąrašą iš 10 dalykų,kuriuos prieš mirtį norinti atlikti.Seksas,vairavimas automobilio be teisių,apsivogimas prekybos centre-tai tik dalis avantiūros,į kurią ledžiasi skubėdama gyventi Tesa.Norėtum ją smerkti,tačiau negali.Skausmingos procedūros,vis dažnėjantys priepuoliai nesutrukdo jai atrasti meilę,sutaikyti tėvus,įkalbėti nėščią draugę gimdyti...

Puiki knyga,tikrai verta dėmesio.

Susiviliojau pažadu, jog knyga užgniauš kvapą įsileidusi į paslaptingąjį uždraustų sapnų pasaulį. Pasaulį, kuris yra paslaptingoje saloje, kurią valdo dar paslaptingesnis daktaras Zigmundas. Deja, teko labai nusivilti....

Susiviliojau pažadu, jog knyga užgniauš kvapą įsileidusi į paslaptingąjį uždraustų sapnų pasaulį. Pasaulį, kuris yra paslaptingoje saloje, kurią valdo dar paslaptingesnis daktaras Zigmundas. Deja, teko labai nusivilti. Nei kvėpavimas nutrūko, nei paslaptys sužavėjo, o ir sekančių trilogijos knygų skaityt nepanorau. Tiesiog tai, kas buvo žadėta, liko, kažkur tarp knygos eilučių...

Buvo sala. Joje - beprotnamis. Jame - beprotnamio pacientai. Tarp salos gyventojų - "vietinis" paauglys, kuris nesijaučia toks kaip visi, nes... sapnuoja. Dar yra paauglė, kuri taip pat nori daugiau, nei aplinkiniai.

Ir paauglius, ir jų tėvus, ir visus kitus salos gyventojus - tokią labai specifinę visuomenę, valdantis daktaras teigia, nors ne asmeniškai, o per savo sukurtos sistemos viršiausiuosius atstovus, jog jis sukūręs būdą kaip visuomenei padėti atsikratyti nusikalstamumo, kaip ją padaryti tobulą. Jo tobulos visuomenės sistemą įgyvendina struktūriškai sudėliotų rangų atstovai. Visi vykdo tik savo "priedermei" priskirtus įsakymus, elgiasi tik taip, kaip jiems leista, nes... kitaip elgtis jie ne tik kad nenori, bet ir neįstengia dėl paslaptingojo labai svarbaus knygoje vaisto Ichoro. Sulaukę tam tikro amžiaus vaikai "atkenčia" pilnametystės ceremoniją, kurios esmė - paversti juos "tobulais" visuomenės nariais, o iš tiesų - jie tampa tiesiog savotiškais zombiais: nesapnuoja, nesipriešina, paklusniai vykdo nurodymus, nuolankiai susitaikę su pasauliu tokiu, koks jis yra (tiksliau - tokiu, kokį jį jiems parodė), nieko nesiekia ir nieko netrokšta, kadangi niekuo labiau nesidomi, nesimoko - praranda turėtus gebėjimus, mokėjimus, kas priveda prie visuomenės žlugimo.

Visa salos paslaptis - paauglių savotiškas (per ramus, kad knygoje užgniaužtų kvapą) maištas, bei paauglio kilmė. Jo mama pristatoma kaip beprotė, iš tiesų, pasirodo iškili mokslininkė... Vienpusiškoje, bei vieno žmogaus valdomoje visuomenėje kitaip mąstantis, pažangaus mokslo siekiantis ir jį įgyvendinantis žmogus sugretinimas su bepročiu. Matyt, visi "bepročiai" kilę "iš ten pat" J Štai ir visas paslaptingumas. Kaip ir visur - atsiranda grupelė nepritampančių, savas taisykles kuriančių, kitaip gyventi norinčių, einančių prieš primestas normas ir standartus... Ir susikuria nauja dar paslaptingesnė visuomenė... Kyla karas, tiksliau - kova. Ir teisingai teigiama - neįmanoma laimėti karo su priešu, jei iš pradžių negali laimėti kovos su pačiu savimi...

Kova vyksta iki paskutinių jėgų, kažkas kažkur atsiveria, sprogsta blykčioja, moteriški balsai šnabžda... ir... Perskaičius pabaigą ir kyla klausimas: IR???? Ir kas? Ir ką? O gal ir reikia skaityt sekančias knygas? Bet jau nebesitiki, jog atsiskleis paslaptingasis Zigmundas, jog Ichoras paveiks ir mane...



Laisvės kaina yra įvairūs pavojai. [...] dažnai neįmanoma sukurti ką nors gera, nepadarius ką nors bloga.

Siužetas, kaip ir kitų Murakami knygų, sunkiai nupasakojamas. Išsiskyręs vyras (o, kaip netikėta) gauna pasiūlymą dirbti mokslininkui, atlikti duomenų perkėlimą (čia ne šiaip sau kompiuteriu atliekamas darbelis, viskas...

Siužetas, kaip ir kitų Murakami knygų, sunkiai nupasakojamas. Išsiskyręs vyras (o, kaip netikėta) gauna pasiūlymą dirbti mokslininkui, atlikti duomenų perkėlimą (čia ne šiaip sau kompiuteriu atliekamas darbelis, viskas daroma smegenyse), ir įsivelia į istoriją, vertą Murakami vardo :D Šalia pasakojama ir kita istorija, apie Miestą, kuris yra nykus, tobulai sutvarkytas, jame žmonės vaikšto be šešėlių ir gyvena.. amžinai?



Bet geriau iškart pereisiu prie nuomonės, nes tai parašyti daug kartų lengviau.

O nuomonė tokia, kad.. ar tik tai ne geriausia skaityta Murakami knyga? :o Nors turbūt galvoju taip kaskart, kai perskaitau dar neskaitytą jo kūrinį :D Žodžiu, šiame paliko įspūdį keletas dalykų:

1. Nuo pat pirmojo puslapio, nuo pirmojo sakinio prasidėjo visi mistiniai dalykėliai. Jokių išlygų šįkart, jei jau užsiimam mistika, tai nuo pat pradžių :D Kiek pamenu, kitose knygose visada bent keli skyriai būdavo tokie, kuriuose pasakojami realaus gyvenimo įvykiai, o čia viskas nutiko ne taip.

2. Pasakojama pirmuoju asmeniu. Kitose knygose būdavo pasakotojas, na, kaip ir apskritai daugelyje knygų, į viską žvelgdavom iš šalies. O dabar tarsi kartu su pagrindiniu veikėju keliaujam požemiais, minčių labirintais..

3. Nėra nė vieno vardo. Nežinom net pagrindinio veikėjo vardo, nes jis visada kalba pirmuoju asmeniu (suprantama). Nėra ir kitų vardų. Galim sutikti tik Profesorių, Bibliotekininkę, Vartų Sargą, Pulkininką ir pan. Įdomus sprendimas :)

Apskritai tai man patiko viskas. Nesvarbu, kad daug ko nesupratau (tų vietų, kuriose buvo aiškinama apie smegenų pakeitimus, sistemas ir panašius dalykėlius), bet vis tiek man labai patiko. Kaskart stebiuosi tuo logiškumu, kurį Murakami sugeba sukurti. Ta prasme.. Juk ten viskas taip nežemiška, taip tikrai nebūna, bet kai skaitai, atrodo, kad viskas savaime suprantama. Ir vienaragiai, ir smegenų modifikacijos, ir net žmonės be šešėlių. Jis sugeba viską taip sudėlioti į vietas, kad gyveni tais įvykiais ne tik skaitydama knygą, bet ir keletą dienų po to.



Labai rekomenduoju!!

Kaip ir viskas paprasta - Einšteino biografija. Iš žmogiškosios pusės Einšteino asmenybės sudėtingumas suprantamas, iš mokslinės pusės jo darbai suprantami tik pavadinimų lygyje. Ir tai nieko nuostabaus, nes eilinis...

Kaip ir viskas paprasta - Einšteino biografija. Iš žmogiškosios pusės Einšteino asmenybės sudėtingumas suprantamas, iš mokslinės pusės jo darbai suprantami tik pavadinimų lygyje. Ir tai nieko nuostabaus, nes eilinis skaitytojas knygos autoriaus nuraminamas, kad Einšteino mokslinius darbus suprato anaiptol ne daugelis, ir taip buvo tada, kai jis tuos darbus kūrė, ir taip yra dabar. Autorius pasistengė, kad pasakojimas apie Einšteiną nebūtų nuobodus ir sausas, knyga nėra chronologiškas gyvenimo ir darbų atpasakojimas. Nors Einšteinas buvo neeilinis genijus, bet jam būdingos elementarios žmogiškos, vyriškos ir žydiškos silpnybės. Skaityti verta, nes tokios knygos verčia susimastyti, kas trukdo tau pačiam siekti kažko daugiau, nei laimingai, bet nuobodžiai pragyventi savo dienas. Recepto čia nerasite, bet geri pavyzdžiai turėtų užkrėsti. Ar ne?

Les Misérables. 1862 metais Victor Hugo parašytas romanas "Vargdieniai". 3 tomai, 5 dalys, iš viso 1 704 psl.

Penkių dalių romanas Vargdieniai - vienas brandžiausių ir solidžiausių rašytojo kūrinių. Gausių įvykių verpete...

Les Misérables. 1862 metais Victor Hugo parašytas romanas "Vargdieniai". 3 tomai, 5 dalys, iš viso 1 704 psl.

Penkių dalių romanas Vargdieniai - vienas brandžiausių ir solidžiausių rašytojo kūrinių. Gausių įvykių verpete iškyla buvusio katorgininko Žano Valžano paveikslas. Apdovanotas nepaprasta jėga ir guviu protu, šis visuomenės atstumtasis siekia išsilaisvinti iš slogios praeities, grįžti į visavertį gyvenimą, susirasti šeimą, meilę. Spalvingos veikėjų istorijos rutuliojasi įtaigiai nutapytame visos epochos fone - atkuriami Napoleono I, restauracijos laikotarpio, 1830 ir 1848 m. revoliucijų ir kiti įvykiai, socialinės, moralinės laikmečio problemos, svarstoma, kas yra teisingumas ir malonė, religija ir tikėjimas, gyvai vaizduojami to meto Paryžiaus užkaboriai.

Knygoje atskleidžiami Žano Valžano gyvenimo vingius, kupinus netikėtumų ir nuoskaudų, vilčių ir abejonių, vaizdžiai pasakoja apie Paryžių ir jo žmones. Bręstanti antimonarchinei revoliucijai toliau rutuliojasi stiprios, atsitiktinumo blaškomos asmenybės istorija. Vagabundiška bohema ir svarbių permainų viltis, miesto griuvėsių ir patamsių peizažas, skurdas ir aistros - tai vis permainingo Paryžiaus veidas. Knyga įtraukia į patį sukilimo siautulį, veda painiais požeminio Paryžiaus kanalais tie­siai į jaukius senelio namus, kur, rodos, išsipildo visos jaunuolių svajonės apie nedrumsčiamą laimę kartu. Vis dėlto jų šeimos idilę sukrečia stulbinama atomazga, iš­baigianti visame romane tapomą šviesotamsį žmogaus ir žmonijos paveikslą.

Rašytojas daug dėmesio skiria pagrindinio veikėjo Žano Valžano kovai tarp savo paties gėrio ir blogio, tiesos ir melo būsenos. Romano "Vargdieniai" siužetas apipintas istorinėmis realijomis, vaizduojami sukrečiantys XIX a. įvykiai. Kūrinio personažai tarsi gyvi žmonės, turintys tiek ir teigiamų, tiek ir neigiamų būdo bruožų. Priešybė tarp gėrio ir blogio, grožio ir bjaurumo, dieviškumo ir žvėriškumo akcentuojama ir personažų asmenybėse, ir juos supančiame pasaulyje.

XIX amžiaus Prancūzija. Beveik du dešimtmečius kalėjime praleidęs ir visų atstumtas vagis Žanas Valžanas išėjęs į laisvę neatsispiria pagundai ir nusikalsta dar sykį. Rūsčiam policijos inspektoriai Žaverui Žano bausmė tampa garbės reikalu ir pagrindiniu gyvenimo tikslu. Slapstytis priverstas bėglys, bandantis išvengti teisingumo, kaltina save dėl tragiškai susiklosčiusio fabriko darbininkės Fantinos likimo ir savo pareiga laiko jos dukters Kozetės globą. Dėl jos laimės Žanas pasiryžęs viskam - net atsisakyti vagysčių ir buvusio savo gyvenimo bei pradėti naują gyvenimo etapą. Rekomenduoju pasižiūrėti 2012 metais sukurtą miuziklinį filmą, kuris paremtas Viktoro Hugo novele "Vargdieniai".

Victor Hugo (1802-1885) - prancūzų romantizmo pradininkas, žymus ir įtakingas XIX a. rašytojas. Victoras Hugo iki šių dienų išliko vienu populiariausiu prancūzų rašytojų, romantizmo klasiku.

Techninės detalės: Autorius: Victor Hugo. Leidykla: Vaga. Metai: 2010. Puslapiai: I tomas 680, II tomas 680, III tomas 344. Pagrindiniai veikėjai: Žanas Valžanas, Žaveras, Kozetė, Fantina, Marijus.