Dievinu Erich M. Remarką, kuris tiesiog tobulai, iš savo patirties, perteikė karo žiaurumus, beprasmybę ir neteisingumą, todėl ši Josepho Hellerio knyga man pasirodė visai neverta dėmesio ir neįdomi. Autorius apie karą...

Dievinu Erich M. Remarką, kuris tiesiog tobulai, iš savo patirties, perteikė karo žiaurumus, beprasmybę ir neteisingumą, todėl ši Josepho Hellerio knyga man pasirodė visai neverta dėmesio ir neįdomi. Autorius apie karą rašė per juodojo humoro prizmę, kuri (man, kaip didelėi E.M. Remarcho ir E. Hemingvėjaus gerbėjai) pasirodė net gi labai netinkama. Per daug veikėju, per daug nerimtumo, per daug neaiškus veiksmas, per daug varginanti. Autorius už šią knygą pelnė pasaulio pripažinimą. Ar jis to vertas? Nemanau.

Žinoma, pagirtina tai, kad į vieną reiškinį žmonės gali žiūrėti per skirtingą prizę, savaip interpretuoti. Bet, kaip jau minėjau, po E. M. Remarko man šis romanas pasirodė niekinis. Tikrai nerekomenduoju. Tikrai neverta.

Pamačiau knygą ir išsigandau jos storio. Kita vertus greitai supratau, kad tokios įdomios šeimos kelių kartų istorijos negalima sukišti į 100 puslapių.

Po turkų graikų nesutarimų, sesuo ir brolis, Dezdemona ir leftis, jo...

Pamačiau knygą ir išsigandau jos storio. Kita vertus greitai supratau, kad tokios įdomios šeimos kelių kartų istorijos negalima sukišti į 100 puslapių.

Po turkų graikų nesutarimų, sesuo ir brolis, Dezdemona ir leftis, jo pasiryžimo, laisvalaikiu prancūzų k. mokymosi ir didelio noro gyventi dėka pabėga iš liepsnojančios smirnos į jav. Palikę savo gimtuosius namus jie pradeda naują gyvenimą Detroite. Ne tik kaip iš savo šalies išvaryti žmonės, ar kaip turintys naują, bent jau popierinę, tautybę, bet ir kaip pora. Dezdemona taip niekada ir nesusitaikys su tuo, kad tenka išsikraustyt į kitą šalį. Niekada nepamils JAV ir nepasijaus jos piliete. Tačiau tai tėra nedidelė bėda, palyginus su našta, kurią ji laikys savyje visą likusį gyvenimą. Iš jos ir brolio apgaulės ir neleistinos meilės, gimsta du vaikai - zoja ir miltis. pirmieji metai detroite. jie gyvena pas lefčio bei dezdemonos pusseserę ir jos vyrą. Nors visiškai neplanavę ir ne itin norėję, jie taip pat susilaukia atžalos- teodoros.

Po milčio ilgų kančių ir ieškojimų, teodoros pasipriešinimo ir susitaikymo, Dezdemonos nepritarimo, jie susituokia. Geneologiniame medyje teodora užims ne tik žmonos.

Iš jų santuokos gims dar du vaikai. Berniukas - vienuoliktasis skirsnis (tik jam suaugus suvoksim jo pravardės prasmę) ir mergaitė - kaliopė (vėliau - kelas).

Kali ėmusi bręsti pradėjo keistis. Tačiau jos pokyčiai smarkiai skyrėsi nuo bet kurios kitos jos amžiaus mergaitės. Tie išgyvenimai, kuriuos ji patyrė, matydama, kad ji ne tokia kaip kitos jos amžiaus mergaitės, jos rūpestis, baimės, norai būti tokia kaip visi. Ne vieną kartą kali žodžiai ir mintys mane privertė grįžti į paauglystę ir pajausti to laikotarpio bėdas ir nerimą. Aišku viskas ne taip dramatiška mano atveju, bet vis tiek, visi tie jos žodžiai, jausmai, veiksmai - akimirkai ar dviem sustodavau ties skaitytu sakiniu ir itin greitai pamatydavau save jos amžiaus. Turbūt tik daba suvokiu, koks visgi sutrikęs šis laikotarpis yra daugelių jaunuolių gyvenime. Kaip reikia drąsos, ryžto, palaikymo, ramybės, paaiškinimo.

Kali turi recesyvų mutavusį geną ant savo 5-sios chromosomos (5-alfa-reduktazės paseudohermafroditų lyties identitetas) - vienu žodžiu, kali yra hermafroditas. Genas šeimoje išlaukė apie 250 m. kol pasireiškė vieninteliame šeimos žmoguje - kali. Suvokus kali neordinariškumą, prasideda vizitai pas gydytoją, tyrimai, eksperimentai. Komplikuojamas ir taip nelengvas brendimo periodas. O blogiausia, kad niekas vargšei penkiolikmetei nieko normaliai nepaaiškina.

Vėliau kali/kelas galės pasakyti apie savo artimiausią šeimą: "taigi trumpai susumuojant: surmelina zizmo (mergautine pavarde Papadiamandopulos) buvo ne tik mano antros eilės protetė iš prosenelės pusės. Ji taip pat buvo ir mano senelė. Mano tėvas buvo savo paties motinos (ir tėvo) sūnėnas. Be to, Dezdemona ir leftis buvo ne tik mano seneliai, bet ir protetė ir prodėdė. Savo gimdytojams aš būčiau ir antros eilės poseserėtė, o vienuoliktas skirsnis - mano trečios eilės pusbrolis iš motinos pusės ir tuo pat metu brolis." Mane visada trikdė šeimyniniai ryšiai, einantys toliau nei pusseserė, o šitų net nebandžiau braižyti, kad suprasčiau kaip f*cked up viskas yra.

Šiek tiek nuvylė kali sprendimas pabėgti nuo savo tėvų ir planuotos operacijos. Sunkiai įsivaizduoju realias galimybes jai išgyventi, kita vertus, tai juk knyga, kurioje viskas visada įmanoma. tačiau kitu atveju, viskas būtų buvę kitaip, jei ją būtų išoperavę. Ji niekada nebūtų tapusi kelu, taip ir liktų kali.

Susiduriame ne tik su emigrantu gyvenimu jav. Tačiau per daugiau nei 50 m. šeimos gyvenimo jav, pati valstybė pereina ne vieną, dabar jau istorinį, įvykį - prohibicija, didžioji depresija, rasinės riaušės Detroite, seksualinės revoliucijos, 6-as, 7-as, 8-as dešimtmečiai. Visa tai yra ne tik fonas, tačiau ir daro tiesioginę įtaką šeimos narių gyvenimams.

Tarp knygos skyrių vis įterpiamas šiandieninis kelo gyvenimas. Sunkumai su kuriais jis susiduria, neryžtingumas ir baimė prisipažinti artimiems, ar žmonėms, su kuriais norėtų būti artimas.

Knyga puiki. Patiko labai. Mano pačios padalinimu: pirmoji dalis - iki kol suvokiama ir išsiaiškinama kas vyksta, ir antroji dalis, gyvenimas ir susitaikymas su tuo, kas vyksta. Visgi pirmoji dalis man turbūt labiau patiko ir intrigavo. Kaip ten bebūtų, knyga puiki. Parašyta lengvai, išskyrus tuos painius šeimyninių ryšių pavadinimus, skaitoma itin greitai, nes įtraukia ir nenori tavęs paleisti.

Fiodoras Dostojevskis (1821-1881) - giliai užkabinęs autorius. Jo knygas skaityti pradėjau bandydama sudoroti privalomos literatūros sąrašą ir turiu pripažinti didelę šio žmogaus įtaką bei indėlį pasaulio literatūroje ir...

Fiodoras Dostojevskis (1821-1881) - giliai užkabinęs autorius. Jo knygas skaityti pradėjau bandydama sudoroti privalomos literatūros sąrašą ir turiu pripažinti didelę šio žmogaus įtaką bei indėlį pasaulio literatūroje ir dvasinėje žmogaus brandoje. Šįkart teko skaityti jau antrąjį Dostojevskio romaną "Broliai Karamazovai", kuris vertinamas kaip geriausiai perteikiantis rašytojo idėjas ir patirtį, mokantis gyvenimo meno - išminties, parodantis tikrąsias žmogiškąsias vertybes. Tai ir paskutinis Dostojevskio romanas, taigi jame ir matomi atviriausi veikėjų paveikslai, jų charakteristikos.

Viso romano veiksmas sukasi apie pačiame centre atsidūrusią Karamazovų šeimą. Šeimos galva - Fiodoras Pavlovičius įkūnija nusigyvenusio bajorų luomo ydas. Jis girtuokliauja, vaidijasi, paleistuvauja, nesirūpina savo tikrais sūnumis, kurie esant tokiai situacijai globojami dvaro tarno, o vėliau auginami svetimuose namuose. Ne gana to, Fiodoras Pavlovičius išprievartavo pakvaišusią merginą ir susilaukė su ja nesantuokinio sūnaus. Šis žmogus visų vadinamas komediantu turi keturis sūnus: Dmitrijų, Ivaną ir Aleksėjų, ir nesantuokinį - Smerdiakovą.Dmitrijus yra spontaniškas, neišsilavinęs, aistrų valdomas ir tarp meilės pasimetęs jaunuolis. Vienu metu jis myli dvi moteris ( visiškas priešingybes): Kateriną Ivanovną ir Grušenką. Ivanas - tai mokslo žmogus, neigiantis Dievo buvimą, ieškantis savo filosofijos, praktiškas, veikiantis racionaliai. Aleksėjus - šventasis besivadovaujantis senolio Zosimos pamokslais, nuoširdžiai ginantis vertybes ir jas įkūnijantis, niekuomet neabejingas kitų kančioms, stengiasi išspręsti visas problemas. Smerdiakovas- dirba liokajumi tėvo dvare, nedėkingas, turintis asmeninių poreikių, materialistas. Taigi Karamazovų šeima - tikras priešybių spiečius. Rašytojas kuria įvaizdį, kad Karamazovams būdingas gyvenimas tarp skirtingai veikiančių jėgų- tarp gėrio ir blogio, mokėjimas sutalpinti savyje šias priešybes, veikti ant atsivėrusios prarajos.Romane daugybė situacijų tą patvirtina.

Susiklosčiusių įvairių aplinkybių visuma priveda prie katastrofos - tėvažudystės. Vyriausiasis sūnus įvykdo neatleistiną nusikaltimą ir ... Šis klausimas labai plačiai svarstomas romane, čia daug netikėtumų ir staigmenų. Išaiškėja visai kitokia Dmitrijaus prigimtis, negu kad yra įsitikinę žmonės. Ši situacija parodo, kokioje netiesoje gyvena pasaulio piliečiai, kaip iš tikrųjų viskas yra susiję.

"Broliai Karamazovai" - gilus filosofinių, religinių, psichologinių idėjų vandenynas. Labai sujaudina žmonių nuodėmingumo aiškinimas, kad visi esame kalti dėl visko, esame atsakingi už viską, kas įvyko ir dar įvyks. Yra išbandoma žmogaus sąžinė - kaip vienintelė teisėja, pagal kurios normas turi elgtis pats žmogus. Tai teigia neginčijamą veikėjų laisvę ir valią. Čia vaizduojamas žmogus yra laisvas, gebantis rinktis tarp įvairių paradoksų: tarp gėrio ir blogio, tarp aiškumo ir abejonių, tarp Dievo ir Velnio. Žmogus pats priima sprendimą ir už pasėkmes atsako savo sąžinei, kuri atitinkamai nubaudžia. Atskleidžiama meilės galia, kuri pakeičia žmones ir juos suvienija. Meilė tarsi gelbėtoja - vienintelė jėga, kuri nušviečia pasaulį, skleidžia harmoniją, ir visi tarsi intuityviai žinodami šią tiesą siekia meilės, bet ne visi ją atranda.

Taigi F.Dostojevskio romanas ne tik atima daug laiko, bet ir saukelia apmąstymų virtinę, kuri baigiasi visuotinės meilės naudingumo suvokimu bei vieningo pasaulio idėjos teigimu.

Aysaka pasakoja apie baudžiavos laikus Aukštaitijos kaime.Pagrindinis veikėjas Mykoliukas - nesuprastas aplinkinių, užsisklendęs savyje, vienišas samdinys. Jis negalėjo būti nenuolankus ir nepaklusnus , nes jis -samdinys....

Aysaka pasakoja apie baudžiavos laikus Aukštaitijos kaime.Pagrindinis veikėjas Mykoliukas - nesuprastas aplinkinių, užsisklendęs savyje, vienišas samdinys. Jis negalėjo būti nenuolankus ir nepaklusnus , nes jis -samdinys. Mykoliukas pamilo Severiutę, bet teisė turėti savo šeimą jam buvo atimta, nes jis pasiaukojamai turėjo dirbti kitiems. Nuoširdi ir šiek tiek graudi Mykoliuko ir Severiutės istorija. Dvaro prievaizdo Rapolo Geišės paveikslas būdingas tam laikmečiui.Tai liūdna istorija apie to meto kaimo žmones.

Philip'o K. Dick'o mokslinės fantastikos novelė "Ubikas" buvo rašytas kaip pasakojimas apie netolimą ateitį. To meto pasaulyje žmonės pasižymi naujais gebėjimais ir specializacijomis, ką sąlygojo įvaldytos žmogaus...

Philip'o K. Dick'o mokslinės fantastikos novelė "Ubikas" buvo rašytas kaip pasakojimas apie netolimą ateitį. To meto pasaulyje žmonės pasižymi naujais gebėjimais ir specializacijomis, ką sąlygojo įvaldytos žmogaus pasąmonės galios. Tačiau tuo pačiu atsirado ir naujos problemos bei pavojai, apie ką ir sukasi šio kūrinio didžioji intriga.

Romano veiksmas vyksta 1999 m. (pirmoji romano knyga išleista trisdešimčia metų anksčiau, 1969 m.), kada savo verslus aktyviai plėtojo firmos, įdarbinusios antitelepatus, antiaiškiaregius ir intercialus kovoti su pramoninį šnipinėjimą atliekančiais kitais psioninės galios turėtojais. Žmogaus smegenų galių pažinimas leido sukurti mechanizmus, kurį laiką palaikančius aktyvų ryšį ir su mirusiaisiais. Tad 1999 m. realybė yra toli pažengusi technologijų ir mokslo srityje, kas paveikė ir kasdienį žmonių gyvenimą.

Tokiame ateities pasaulyje viena antipsi paslaugas siūlančių įmonių gavo pelningą užsakymą Mėnulyje. Suburta geriausių savo srities specialistų komanda turėjo patikrinti objektą Žemės palydove ir prireikus neutralizuoti šnipinėjančias jėgas. Užsakymas Mėnulyje paaiškėja buvęs apgaule - spąstai pražudyti visus antipsi profesionalus. Klausimas, kieno tai planas, yra tik pradžių pradžia viso painaus novelės detektyvo. Su kiekvienu knygos puslapiu siužetas tampa vis sudėtingesnis ir kur kas labiau intriguojantis nei anksčiau pristatyti naujas pasaulis, jo veikėjai ir žmogaus pasąmonės gebėjimai.

Kuo greičiau išsiaiškinti, kas pražudo vis daugiau antipsi komandos narių, siekia ne tik pagrindinis novelės herojus, bet ir pats skaitytojas. Didžiausias Philip'o K. Dick'o nuopelnas - skaitytojas aktyviai įsitraukia į istoriją, nekantraudamas išsiaiškinti visas mįsles. Tad specifinis mokslinės fantastikos žanras ar tuo labiau neišvaizdus ir neįprastas knygos viršelis neturėtų atbaidyti klasikinės literatūros mylėtojų, o detektyvų gerbėjams "Ubikas" galėtų pasirodyti originalus ir tikrai įdomus skaitinys.

Trečioji Echo labirintų dalis. Nustebino sumažėjusi knygos apimtis (tik 260 puslapių), bet jų pilnai pakanka puikiai praleisti laiką. Atskleistos paslaptys, nauji pagrindinio veikėjo gabumai ir dar daugiau nuotykių, kurie...

Trečioji Echo labirintų dalis. Nustebino sumažėjusi knygos apimtis (tik 260 puslapių), bet jų pilnai pakanka puikiai praleisti laiką. Atskleistos paslaptys, nauji pagrindinio veikėjo gabumai ir dar daugiau nuotykių, kurie darosi vsi pavojingesni ir pavojingesni. Tikrai paprasta, bet stebuklinga knyga, rekomenduoti jos net neverta, žinant tai, jog ją vis tiek norėsis perskaityti bet kuriam įveikusiam pirmąsias dvi dalis. Kitu atvėju nieko nelauk ir skubėk pakliūti į sapnų pasaulį, Echo labirintuose.

Oficialiai apie knygą: "Catherine Alliott romanas - dar vienas šiltas ir šmaikštus autorės pasakojimas su laiminga pabaiga. Jis priverčia patikėti meile, ne kartą nusišypsoti iš komiškų, tačiau tokių artimų kiekvienam iš...

Oficialiai apie knygą: "Catherine Alliott romanas - dar vienas šiltas ir šmaikštus autorės pasakojimas su laiminga pabaiga. Jis priverčia patikėti meile, ne kartą nusišypsoti iš komiškų, tačiau tokių artimų kiekvienam iš mūsų situacijų. Knygos veikėjai žavi savitumu ir išgyvena tokius kurioziškus atsitikimus, kurių gyvenime verčiau nepasitaikytų (tačiau juos skaityti be galo malonu!)."



Pradėjusi skaityti maniau, kad bus lengvutis, naivus meilės romanas. Nors tokių įprastai neskaitau, šįkart nusprendžiau, kad lengvam savaitgaliui bus pats tas.

Šiek tiek apsirikau. Taip, tai knyga apie meilę. Bet tuo pačiu- apie ieškojimus. Meilės, tikėjimo, savęs. Pagrindinė veikėja- ne jauna naivi blondinė, o solidi dviejų paauglių mama, pavyzdinga žmona, kuriai iki pilnos laimės trūksta rimtesnio užsiėmimo, nei šeimininkavimas namie ir dalyvavimas provincijos gyvenime. Taigi, ji įsidarbina pas ekscentrišką istoriką. Atrodo, kad čia ir prasidės intriga, nes jau lyg ir kvepia tuo, ko ištekėjusiai moteriai daryti nederėtų. Bet... Į šeimą įsibrauna abipusiai įtarimai neištikimybe, pasirodo seniai dingęs mylimasis, kadaise palikęs prie altoriaus... O kur dar landi mamytė, dar landesni kaimynai, keistuolis sodininkas ir kiti ne mažiau įdomūs personažai. Veiksmas prasideda!



Įdomi, įtraukianti, šmaikšti knyga geram savaitgaliui ;)

Matą ir Gustę, pagrindinius knygos veikėjus, pažįstu jau maždaug nuo 13 metų; būtent kai aš dar buvau tik paprasta paauglė, pirmą kartą perskaičiau "Šiukšlyno žmonės". Būtent šis Malūko romanas mano sąraše atsirado...

Matą ir Gustę, pagrindinius knygos veikėjus, pažįstu jau maždaug nuo 13 metų; būtent kai aš dar buvau tik paprasta paauglė, pirmą kartą perskaičiau "Šiukšlyno žmonės". Būtent šis Malūko romanas mano sąraše atsirado dėl to, nes žinojau, jog ši knyga, tikrai verta dėmesio, supratau ir tai, jog trylikametės mergaitės protas dar ne visiškai galėjo suprasti tokią žiaurios realybės istoriją. Kas be ko, kadangi mano atmintis ne pati geriausia, žinojau, jog šią knygą skaitysiu taip, lyg ją savo rankose laikyčiau pirmą kartą.

Tiesą pasakius, knyga mane šokiravo. Tikrai nesitikėjau tiek daug žiaurumo, smurto ir prievartos. Galbūt praeities aš, visko nesuprasdama arba tiesiog nenorėdama suprasti, užblokavau žiauriausius įvykius, ir ačiū Dievui, pabaigą, kadangi skaitant vis šlykštėjausi kai kurių veikėjų elgesiu. Puikiai suprantu, kad tokių žmonių, kurių elgesys ir dabar sukrečia visuomenę, yra apstu šioje žemėje, tačiau skaityti apie tai ir skaitant įsivaizduoti kiekvieną aprašomą smulkmeną.. krečia šiurpas ir šleikštulys ir nejučia imi nekęsti jų dar labiau.

Tačiau nors knyga atrodo paremta smurtu bei pasityčiojimu iš žmonių, aš dėmesį sutelkiau ties kita knygos puse. Vienišumas. Būtent šis jausmas mane ėmė persekioti vis labiau, kai perskaitytų puslapių skaičius vis didėjo. Šiukšlyno žmonės - dabar, kai knyga jau paliko ryškų pėdsaką mano širdyje ir galvoje, šiuos žodžius suprantu kitaip. Galvoje nebestovi purvini, šlykštūs ir atstumiantys žmonės, kurie pripažinkime, nėra malonūs ir nuo jų realybėje norisi bėgti kuo toliau. Dabar ši sąvoka asocijuojasi su vienišais, pasimetusiais ir gyvenimo kelią pametusiais žmonėmis.. ne, jie jau nebe žmonės. Jie tiesiog - tie. Tie, kurie nebeturi prasmės gyventi, tie, kurie nebežino kas yra šiluma, tie, kurie pamiršo, kas yra žmogiškas artumas ar paprastas pasitikėjimas. Tie, kurie nebeturi kito kelio, tiesiog būti vieniši. Tik toks kelias yra likęs tiems, kurie ne visada patys pasirenka tokį likimą.

"Gustė visada rinkosi vienatvę. Visada. Nieko neįsileido į vidų, lyg visa būtų plieninė. Gal visi vieniši tokie? Gal jie tarp mūsų gyvenantys šiukšlyno žmonės? Tarsi užmiršę praeitį, tarsi be ateities, tarsi vienadieniai drugeliai". Skaitydama šį romaną negalėjau nesižavėti šiukšlyno žmonių stiprybe. Egzistuoti pasaulyje, kuriame esi vienas, visiškai vienas, turėtų būti be galo sunku. Kaip kad ir Matas, pagrindinis knygos veikėjas, ne kartą minėjo: nėra nė vieno žmogaus šiame pasaulyje, kuriuo galėčiau pasitikėti. Žavėjo ne tik jų stiprybė, bet ir drąsa. Drąsa bandyti išgyventi net ir tada, kai pats gyvenimas kiša koją. Drąsa kabintis į gyvenimą ir siekti to, kas iš to tave paverstų į jį.

Pasakysiu tik tiek, kiekvienas, kuris mėgsta bent kartais į rankas paimti knygą, mano nuomone, turėtų perskaityti šią knygą. Romanas parašytas taip, jog perskaitęs kelis puslapius, norėsi perskaityti ir dar kelis, o po to dar ir taip iki tol, kol užvertęs paskutinį knygos lapą pagalvosi, jog tau iš tiesų pasisekė, kad gyveni kitokį gyvenimą, nei teko gyventi knygos veikėjams: kupiną amžinos baimės, tamsos ir skaudaus vienišumo.

"Slapta istorija" - tai paprastas detektyvas, skirtas plačiajai visuomenei, tiesą sakant, net neturintis kuo labai sužavėti. Tik keli studentai apsisvaiginę netyčiomis nužudo žmogų, slepia tai, turi atsikratyti liudininku,...

"Slapta istorija" - tai paprastas detektyvas, skirtas plačiajai visuomenei, tiesą sakant, net neturintis kuo labai sužavėti. Tik keli studentai apsisvaiginę netyčiomis nužudo žmogų, slepia tai, turi atsikratyti liudininku, psichologiniai išgyvenimai, meilė, jaunatviškas idealizmas, nesutarimai - tai pagrindinės temos, jokios naujos siužetinės linijos. Iš tiesų vienintelis akstinas pasiimti šią knygą, o po to ir tęsti ją skaityti - tai neįprastas pagrindinių veikėjų pasirinkimas. Jie - tai Klasikinės filologijos studentai viename Amerikos universitete. Jei Lietuvoje dar didžioji dauguma net nežino, kas yra Klasikinė filologija, kokius mokslus kremta jos studantai, tai Amerikoje ir dar praeitam šimtmety šis išsilavinimas buvo gerai žinomas visiems ir apie jį net kuriami mitai ir legendos. Buvo smagu skaityti apie pagridninius herojus, kokiais šio išsilavinimo "klasikiniais" studentais įsivaizduoja pati autorė, o kartu galbūt tokiais juos įsivazduoja ir kiti amerikiečiai. Lietuvoje dar ir dabar tokių herojų pasirinkimas būtų nesuprastas, tuo labiau, jei būtų pradėtos plėtoti jų charakterio savybės, motyvacija, užmojai. Man, žinančiam Klasikinės filologijos studentus (bent jau Lietuvos ir pastarųjų keletos kartų), matosi, kad rašytojos puikiai susieti herojai su nusikaltimo aplinkybėmis: viskas daugmaž motyvuota, net rodos, kad tai tikrų tikriausia istorija tikrai kažkada nutikusi arba pačiai rašytojai, arba jos universitete. Tai gera istorija tiems, kuriems patinka knygos apie jaunus, iš per didelio susitelkimo ties mokslu ir filosofija kylančias klaidas. Jaunas žmogus net ir pajus įkvėpimą - ne žmogžudystei, bet norui domėtis.

Gyvenime dažnai susiduriama su laukimu. Saulės, pragiedrinančios dieną ir ištirpdančios sniegą, vasaros ir jos metu suplanuotų atostogų, o gal krentančių lapų į gamtą žengiant rudeniui... Kad ir ko belaukiama, visa...

Gyvenime dažnai susiduriama su laukimu. Saulės, pragiedrinančios dieną ir ištirpdančios sniegą, vasaros ir jos metu suplanuotų atostogų, o gal krentančių lapų į gamtą žengiant rudeniui... Kad ir ko belaukiama, visa susiję su pokyčiais, kurių tikimasi, su noru pakeisti savo kasdienybę. O jei, vieną dieną, besimėgaujant ramybe ir skaniu dūmu, mus aplankytų netikėtas svečias, kartu su rutiną nušluojančia lavina?..

Tykioje aplinkoje gyvenantis Bilbo Beginsas, kaip ir kiekvienas padorus hobitas, vertina santūrų gyvenimą savo jaukioje oloje. Bet, šalia pastarosios pasirodžius burtininkui Gendalfui, ramybė kuriam laikui tampa tik tolimu prisiminimu. Į Bilbo kasdienybę atkeliauja keistenybės. Tiksliau - įgriūva su trylika nykštukų, pasiryžusių atgauti savo seniai prarastą auksą. Ir net jei hobitas buvo griežtai nusiteikęs prieš bet kokias keliones, pamažu jo viduje ima busti ryžtingų ir veržlių protėvių kraujas; neilgai trukus, jis paragina Bilbo leistis į nuotykį su minėtais veikėjais.

Kelionė atveria hobitui akis ir priverčia pažvelgti į platųjį horizontą, anksčiau tokį tolimą ir nepasiekiamą. O jame slypi ne tik nepažįstamos apylinkės, bet ir legendomis apipintos būtybės - elfai, troliai, goblinai, milžiniški vorai, kalbantys ereliai, vilkai, dar žinomi vargų vardu, drakonas, bei padaras, daugelio vadinamas Golumu... Iš pastarojo Bilbo gauna magiškų savybių turintį žiedą, kuris ne kartą praverčia bei iškrėčia nemalonių pokštų. Visa, ką hobitas patiria kelyje, praplėčia ne tik jo turimas žinias, bet ir padeda atrasti savyje bruožų, kurių nė pats veikėjas, juolab jo bendražygiai, netikėjo turintis.

Ši knyga įtraukia į fantastikos kupiną pasaulį, kuris nė akimirkai nepalieka skaitytojo vaizduotės ramybėje. Tai istorija apie hobito žygį, verčiantį suprasti, jog net būdamas mažas gali būti didingas: "You don't really suppose, do you, that all your adventures and escapes were managed by mere luck, just for you sole benefit? You are very fine person, Mr. Baggins, and I am very fond of you; but you are only quite a little fellow in a wide world after all." Tereikia leistis į nuotykį ir atrasti visą pasaulį iš naujo.