"Mes tai darome. Iš pradžių žengiame į priekį viena koja, paskui kita. Dar kartą žvilgtelime į pasaulio pyktį ir šypsenas. Mąstome. Veikiame. Jaučiame. Įdedame mažutį indėlį į gėrio ir blogio potvynius bei...

"Mes tai darome. Iš pradžių žengiame į priekį viena koja, paskui kita. Dar kartą žvilgtelime į pasaulio pyktį ir šypsenas. Mąstome. Veikiame. Jaučiame. Įdedame mažutį indėlį į gėrio ir blogio potvynius bei atoslūgius pasaulyje. Nešame savo šešėlių kryžių tikėdamiesi sulaukti dar vienos nakties. Viltingą naują dieną pakeliame širdį aukštyn. Su meile: aistringu kitos nei mūsų tiesos ieškojimu. Su ilgesiu: tyru ir neišreiškiamu būti išgelbėtiems. Nes kol lemtis laukia, gyvename toliau. Dieve padėk mums. Dieve, atleisk mums. Mes gyvename toliau".

Tokiais paprastais, bet itin reikšmingais žodžiais "Šantaramo" autorius baigia istoriją apie savo išgyvenimus ir meilę žmonėms ir šaliai, kurią šaukiame Indijos vardu.

Imdama į rankas šią knygą ieškojau Indijos, jos žmonių, kvapų ir spalvų. Ir žinoma, vieno žmogaus istorijos apie gyvenimą šioje šalyje. Radau viską, ko tikėjausi ir dar daugiau.

Man Indija visada buvo tolima ir nepaprasta šalis. Ten toli toli. Su daugybę kvapų ir spalvų. Su nuolat besišypsančiais žmonėmis. Nežinau, iš kur tokie vaizdiniai apie šią šalį, bet autorius tik patvirtino juos ir suteikė galimybę pamatyti ir pajusti Indijos žmonių gyvenimą iš arti. Jų skurdžią kasdienybę, gyvenimo sunkumus ir neteisybes. Tačiau kartu autorius atskleidė neišblėstantį žmonių tikėjimą, nuoširdumą ir atvirumą.

Šioje knygoje Indijos vaizdiniai, jos žmonių kasdienybė persipynė su vieno nežinomo atvykėlio istorija. Žmogaus, nusikaltusio, viską praradusio, pabėgusio iš savo šalies. Ieškančio prieglobsčio, teisingiau, slėptuvės nuo viso pasaulio. Tačiau pamažu atskleidžiančio, jog nori ne pasislėpti. Nori tapti laisvu, nesupančiotu, nemeluojančiu sau. Šiam atvykėliui prireikia nemažai patyrimų: meilės, skausmo, išdavysčių, netekčių, kad suprastų, kaip atgauti vidinę laisvę ir tikėjimą savimi. Knyga persmelkta vienatvės. Tačiau negaliu sakyti, jog ta vienatvė sunki ir slegianti. Ne. Ji tik verčianti susimąstyti. O juk kiekvienas žmogus pasakojantis savo istoriją ir siekia pasibelsti į skaitytojo mintis ir širdį. Išgirdau ir pajutau, ką autorius norėjo papasakoti. Ir tuo labai džiaugiuosi.

Man įspūdį paliko knygoje atskleidžiami žmonių santykiai. Vyrų draugystė. Tikra, tvirta ir nuoširdi. Ir priverčianti ne tik susimąstyti, bet ir nubraukti ašarą, kai draugas iškeliauja Amžinybėn. Draugystė šioje knygoje tikrai suvirpina širdį. Ir priverčia pagalvoti, kiek pats galėtum paaukoti dėl savo Draugo.

Ir pabaigai. Norėčiau sugrįžti prie paskutiniųjų knygos žodžių. Jie man tokie tvirti ir tikri. Juk tikrai, kasryt kylame su viltimis ir tikėjimais. Vakarais tikimės naujo ir gražesnio rytojaus. Nuolat susiduriame su pykčiu, su šypsena. Kasdien mąstome, veikiame, jaučiame, ilgimės. Nėra nieko paprastesnio. Bet kartais prireikia daugelio metų ir išgyvenimų, kad šie žodžiai taptų tokie reikšmingi, o svarbiausia tikri. Labai norėčiau, jog rastumėte laiko šiai knygai, jos mintims, ir ne tik prabėgomis paskaitytumėte istoriją apie Indiją ir joje save atradusį žmogų, bet ir stabteltumėte ir pamąstytumėte apie save. Tad to ir linkiu!

Rūta

Keli įdomūs faktai apie autorių. Šis suomis, balandžio 20 dieną švęsiantis garbingą 71 - ąjį gimtadienį, per savo rašytojo karjerą nuveikė tikrai nemažai, parašė virš 40 kūrinių, pelnė įvairiausių apdovanojimų ir...

Keli įdomūs faktai apie autorių. Šis suomis, balandžio 20 dieną švęsiantis garbingą 71 - ąjį gimtadienį, per savo rašytojo karjerą nuveikė tikrai nemažai, parašė virš 40 kūrinių, pelnė įvairiausių apdovanojimų ir premijų. Galbūt kūrinių būtų buvę dar daugiau, jei ne 2009 m. patirtas insultas. Pirmąjį savo romaną A. Paasilinna leidėjams įteikė būdamas 20 metų, tačiau pastarųjų ketinimai gerokai pakeisti pasakojimą, privertė autorių sudeginti savo kūrinį. O kūriniai jo išties ypatingi. Paliečiama daug skaudžių temų, tačiau su šypsena. Su šypsena jis gyvena ir dabar, nors dienos bėga slaugos namuose. Įdomu, ar tie namai bent maža dalele neprimena jam to, ką aprašė savo knygoje "Kaukiantis malūnininkas"?..



Apie veiksmą. Viename nuobodokame kaimelyje apsigyvena malūnininkas, nagingas, darbštus, bet karts nuo karto staugiantis kaip vilkas, o dar dažniau iškrečiantis kokį pokštą vietos gyventojams. Vietos gyventojai niršta, kai pastabus ir atvirai kortas dėstantis atvykėlis, šmaikščiai patraukia juos per dantį, žiūri skersai ir su pavydu į tai, kaip jis geba tvarkytis savo ūkyje ar nutikus kokiai problemai malūne. Putojasi dauguma kaimiečių, bet atsiranda ir nuoširdus draugas bei mylimoji. Tačiau visgi nesiklosto viskas taip laimingai, kaip norėtųsi. Malūnininkas uždaromas į beprotnamį. Įkalintas prieš savo valią, stengiasi įrodyti, jog jis normalus, tačiau visi argumentai atsimuša kaip į sieną ir laisvė lieka nepasiekiamu troškimu. O bet tačiau... Net ir būnant tokioje vietoje, malūnininkas randa talkininką, kurio dėka pabėga ir grįžta į savo kaimą. Deja, malūne gyventi neįmanoma, jį medžioja vietiniai, neturintys ką daugiau veikti... kas vyksta toliau, perskaitykit patys, nes verta.



Apie pažintį su knyga. Tikrų tikriausai buvo verta įtraukti šią knygą į skandinaviškąjį dvyliktuką. Ko gero, ilgam į atminty įstrigs paliesta tema ir ryškus rašytojo braižas bei charakteringi veikėjų paveikslai. Didžiąją dalį knygos skaičiau ir šypsojausi. Iki ausų. Geruosius knygos veikėjus taip pamilau, kad pabaiga šiek tiek nuliūdino, nors galbūt per daug liūdėti neverta, berods, daugiau ar mažiau viskas tvarkingai sugulė į savo lentynas. Rekomenduoju. O pati svajoju apie kitą A. Paasilinna knygą.




Šis tas iš knygos paraščių*: Neradau kažko itin neįprasto, sukrečiančio, bet klustelti privertė malūnininko įprotis/pomėgis vadinti daiktus, vietas ar žmones savais vardais. Turiu prisipažinti, kad ir aš dažnai perkrikštyju visokius reiškinius taip, kaip man norisi juos vadinti, o ne taip, kaip parašyta žodynuose ar enciklopedijose. Tai ir sudvejojau, ar nebūsiu tokia pat kuoktelėjusi, kaip keistasis malūnininkas, kuris be visa ko, man dar ir labai patiko, nepaisant tų jo keistenybių, o ir savotiškas sutapimas nustebino, vienu metu šis žmogelis gyvendamas miške, paskatintas mylimosios, mokėsi ne ko kito, o teisės pagrindų (nors, tiesa, studijų tikslas buvo verslumo teorija). Galų gale, priėjau išvadą, jog visi mes savotiškai kuoktelėję. Ir, žinot, visokių gi reikia.



* paraštėmis vadinu knygos detales, kurios mane itin sudomino, papiktino, nustebino, nuvylė, sukrėtė, pralinksmino, privertė susimąstyti...

Šį romaną pati autorė pavadino geriausia savo knyga. Galbūt dėl to, kad joje daug pačios rašytojos gyvenimo autobiografinių detalių, patirties, išgyvenimų? Arba galbūt todėl, kad šia knyga jai pavyko pasakyti, tai ką iš...

Šį romaną pati autorė pavadino geriausia savo knyga. Galbūt dėl to, kad joje daug pačios rašytojos gyvenimo autobiografinių detalių, patirties, išgyvenimų? Arba galbūt todėl, kad šia knyga jai pavyko pasakyti, tai ką iš tiesų norėjo? Žinoma, aš tik spėlioju.



Tai yra pasakojimas apie gausią Ramsių šeimyną, leidžiančią vasarą savo ištaigingame name ant jūros kranto. Ramsiai turi aštuonis vaikus, bet ne gana to, jų namai visada pilni ir kitų žmonių: bičiulių ir pažįstamų.



Šią knygą pradėjau skaityti senokai ir iš pradžių man sekėsi sunkiai. Nuolat pamesdavau pasakojamos istorijos viją, nuolat mintys nuklysdavo į šalį. Nesuprasdavau kas, kur ir kaip. Tam be abejonės trukdė ir ilgi, vaizdingi, išraiškingumu stebinantys, tačiau kartu ir varginantys, sakiniai, todėl kai kuriuos skaitydavau net ne kartą.



Tada stojo pertrauka. Neskaitadieniai, kitos knygos, tinginiavimas. Ir štai prieš kelias dienas atvertus šią knygą, jis suspindo visai kitomis spalvomis. Nebeglumino ilgos pastraipos, giliausi veikėjų mąstysenos nagrinėjimai ir aprašymai. Tereikėjo labiau sukaupti dėmesį.



Knygoje galima rasti įvairių temų. Tačiau visos jos apima žmonių tarpusavio santykius bei santykį su savimi. Pavyzdžiui, ponios Ramsi vaidmuo šeimoje, jos grožio našta, santykiai su vyru, didžiuliu inteligentu įsikniaubusiu į savąsias knygas. Pono Ramsio santykis su vaikais, žmona, aplinkiniais, savo draugais. Jo sūnaus Džeimso širdyje laikoma nuoskauda dėl tėvo šaltumo, abejingumo, tvinkčiojantis pykčio pūlinys. Lilės Brisko senmergystė ir pomėgis tapyti. Ar tikrai moterys negali rašyti, negali tapyti? Ar neištekėjusi moteris nėra visavertė?



Įdomu tai, kad autorė prabildavo per vis kito veikėjo mąstymą, kas leido susidaryti pilnesnį visa ko vaizdą. Kažkaip atrodo, kad savo laiku žmones ji permatydavo kiaurai, kadangi sukurti tokie įtaigūs jų psichologiniai portretai. Tačiau kartu ir šiek tiek slegiantys..



Labai įdomi knyga. Tačiau, dar kartą pasikartosiu, reikalaujanti susikaupimo ir atidumo. Ir man jį ne visuomet pavyko išlaikyti. Dėl to kiek ir gaila. Šis kūrinys man sukėlė tokį sunkiai nusakomą jausmą, sumišusį su pasitenkinimu, liūdesiu, nuogąstavimu ir beprasmybės jausmu.



Optimizmo perskaičiusi kūrinį tikrai neįgavau, veikiausiai priešingai. Tačiau vis vien rekomenduoji perskaityti kitiems ir nusiteikti rimtam darbui.



Prasmingas švyturio motyvas.

Antrojoje Kristinos Sabaliauskaitės knygoje apie Norvaišų giminės likimus rasime nebe tokius laimingus ir gražius laikus Lietuvai. Vilniuje ir kituose aplinkiniuose kraštuose siaučia maras, badas, Lietuvoje savivaliauja tai...

Antrojoje Kristinos Sabaliauskaitės knygoje apie Norvaišų giminės likimus rasime nebe tokius laimingus ir gražius laikus Lietuvai. Vilniuje ir kituose aplinkiniuose kraštuose siaučia maras, badas, Lietuvoje savivaliauja tai švedų, tai rusų kariuomenės, o dar ir patys lietuviai kelia kardus vienas prieš kitą. Tokioje niūrioje aplinkoje ir klostosi pagrindinių herojų vaikų ir anūkų likimai, o jie vargsta lyg tikros vargo pelės. Taip gyvenant gali net ir visa giminė išmirt, tad senosios kartos palikuonei Uršulei iš Norvaišų Birontienei į gyvenimo pabaigą tenka paskutinį kartą viską statyti ant kortos, kad galima būtų pratęsti Silva rerum. Knygoje galima daug sužinoti apie senųjų personažų likimus ir jų vaikų gyvenimą. Gražūs rašytojos kuriami vaizdai lyg iš paukščio skrydžio ir graži bei teisinga mintis, kad visiems bus atseikėta pagal nuopelnus, kaip viskas susiję ir persipynę, kaip nepagalvojęs vienas žmogus gali sunaikinti nepžįstamo žmogaus gyvenimą. Tačiau mane labiausiai sunervino kai kurių herojų ilgi pafilosofavimai, kurie labiau priminė "pezalus". Ir visgi džiaugiuosi susipažinusi su abiem Silva Rerum knygomis, nes mane įtikino knygos personažai, buvo įdomu sužinoti, kuo gi viskas baigėsi, įtraukė ir kuriama nuotaika bei knygos pasaulis. Galiu drąsiai sakyt, kad visgi tai buvo skaitymo džiaugsmas.

Ir jeigu tas senukas išlipęs iš vežimo pasirąžytų (dabar viskas vyksta pagreitintai), pažvelgtų ten, kur buvo pompa, kurią kareiviai susprogdino, kad nieko sveiko nebeliktų, ir pasiskųstų tokiais žodžiais: "Kurgi mes...

Ir jeigu tas senukas išlipęs iš vežimo pasirąžytų (dabar viskas vyksta pagreitintai), pažvelgtų ten, kur buvo pompa, kurią kareiviai susprogdino, kad nieko sveiko nebeliktų, ir pasiskųstų tokiais žodžiais: "Kurgi mes rasime vandens?", jis, Maiklas K, išsitrauktų iš kišenės arbatinį šaukštelį ir didelį virvės kamuolį. Jis išvalytų nuolaužas iš šachtos žiočių, sulenktų šaukštelio kotą, pririštų prie jo virvę, nuleistų jį giliai po žemėmis į šachtą, o kai ištrauktų, tame šaukštelyje būtų vandens; ir šitaip, tartų jis, galima išgyventi.

--

Skaityti buvo įdomu. Knygoje pasakojama apie Maiklo K blaškymąsi karo apimtoje šalyje. Įdomus tas Maiklas K, gan smarkiai jis man primena Forestą Gampą. Tik sekasi Maiklui žymiai mažiau, neranda jis savo vietos, toje neramioje šalyje. Tačiau kad ir kaip Maiklui nesisektų, jis niekada nepraranda vilties (posakis viltis - durnių motina čia ypač tinka).

Ar jums šautų galvon slapstantis karo zonoje ir neturint maisto, pasodinti keletą moliūgų ir laukti, kol jie prinoks? Ir ne šiaip kur pasodinti, o saulės išdegintoje Afrikos žemėje. O paskui laistyti kiekvieną daigelį, stengiantis nedrėkinti aplinkinės žemės, kad nepradėtų žaliuoti žolė ir aplinkiniams nekiltų įtarimas. Man ne, o Maiklas K kaip tik taip ir padarė.

Įdomi knyga.

Manau tai knyga, kurią turėtų perskaityti kieviena moteris, ir ne tik. Žurnalistė Xinran dirbo radio stotyje ir turėjo savo radio programą 'The Night Breeze'. Šios laidos metu, kinijos moterys galėjo skambinti ar rašyti ir...

Manau tai knyga, kurią turėtų perskaityti kieviena moteris, ir ne tik. Žurnalistė Xinran dirbo radio stotyje ir turėjo savo radio programą 'The Night Breeze'. Šios laidos metu, kinijos moterys galėjo skambinti ar rašyti ir išsipasakoti anonimiškai savo gyvenimo bėdas. Ji surinko dalį šių istorijų ir jas užrašė. Visos istorijos sukrečiančios ir priverčiančios susimąstyti. Daugumos moterų gyvenimai buvo skaudžiai pažymėti Kinijos kultūrinės revoliucijos ir griežtų tradicijų.

Knyga parašyta epiniu stiliumi, visus įvykius stebime lyg per amžių atstumą, kai nebėra smulkmenų, tik esmė.

Romano veiksmas prasideda nuo pasiruošimo karaliaus Congoro dukters vestuvėms. Susipažįstame su pagrindiniais...

Knyga parašyta epiniu stiliumi, visus įvykius stebime lyg per amžių atstumą, kai nebėra smulkmenų, tik esmė.

Romano veiksmas prasideda nuo pasiruošimo karaliaus Congoro dukters vestuvėms. Susipažįstame su pagrindiniais veikėjais - Karaliumi Congoru ir jo auksinio suoliuko nešėju, Katabolonga. Ši diena kažkodėl primena Katobolongai, kaip jis pateko pas karalių - kai buvo užkariauta ir sunaikinta jo tauta, ir jis vienintelis likęs gyvas, sutiko tarnauti karaliui ir laukti keršto valandos. Tačiau per ilgus metus karalius ir suoliuko nešėjas tapo draugais ir kadaise sudarytas sandėris dėl keršto, regis, buvo pamirštas. Tačiau diena baigėsi visai kitaip , nei tikėtasi. Pas karalių pasirodo jo augintinis Sangas Kerimas ir pareiškia savo teises į Congoro dukrą, Samilią. Tuo tarpu visi rūmai ruošėsi sutikti kito sužadėtinio, druskožemio karaliaus, Kuamės, pasiuntinius. Congoras supranta, kad turi rasti sprendimą, nes kitu atveju kils karas. Karalius mano, kad jo mirtis galėtų išspręsti šį mazgą. Congoras persipjauna venas , o ištikimasis Kobolonga padeda jam greičiau numirti. Prieš mirtį karalius duoda tikslius nurodymus dėl laidojimo, ir išsiunčia jauniausiąjį sūnų Subą į ilgą kelionę.

Tačiau karas vis dėl to kyla. Jaunų vyrų nesustabdo karaliaus mirtis. Karas buvo žiaurus ir ilgas. Jo metu žuvo Congoro sūnus Libokas, nepasidaliję valdžios - dvyniai Sakas ir Dangas. Karaliaus miestas, Masaba, buvo sulygintas su žeme. Nelaiminga, nusivylusi Samilia, nematydama išeities, paliko Masabą ir beviltišką karą.

Kadangi karalius laukia, kol Suba įvykdys užduotį, pastatys septynis kapus, jis negali nurimti ir vis dar bendrauja su Kobolonga ir komentuoja, apmąsto įvykius. Tik dabar Congoras suvokia, kokia kainą jis sumokėjo už pergalingus žygius - jo vaikų gyvenimai yra tas mokestis.

Suba galų gale palaidoja karalių Congorą ir supranta, kad paskutinę nemigo naktį tėvas numatė baisų karą, kruviną Masabos apsiaustį. Jis nujautė, kad visa išnyks ir kad tik Suba išliks iš visos Congorų giminės. Suba labai ilgėjosi sesers, bet nežinojo, kur jos ieškoti ir nusprendė pastatyti rūmus, vertus Samilios grožio ir laukti jos pasirodant.

Knyga sujaudino temų univarsalumu - ką mes paliekame savo vaikams, kokia gyvenino prasmė ir kaip galime išpirkti savo klaidas.

Tai klausimai, į kuriuos mes vis ieškome atsakymo, ir kiekvienas savaip.

Šį kartą nelabai ką turiu pasakyti apie knygą. Perskaičiau, bet Antoine de Saint-Exupery šį kartą man nepaliko jokio gilaus įspūdžio.

Tiesą sakant, smarkiai kankinausi su paskutiniais "Karo lakūno" puslapiais, bet...

Šį kartą nelabai ką turiu pasakyti apie knygą. Perskaičiau, bet Antoine de Saint-Exupery šį kartą man nepaliko jokio gilaus įspūdžio.

Tiesą sakant, smarkiai kankinausi su paskutiniais "Karo lakūno" puslapiais, bet nepasiryžau mesti knygos tada, kai jos liko mažiau nei trečdalis. Ši neilga novelė apima vos vieną (ar dvi) Antrojo pasaulinio karo lakūno dieną ir vieną misiją. Ir veiksmo tiek mažai, kad net nebesupranti, kiek laiko lėktuvas jau ore ir kas gi ten vyksta, nes lakūnas paskendęs savo mintyse, prisiminimuose ir filosofijose apie vertybes, visuomenę ir žmones.

"Naktinis skridimas" - kiek dinamiškesnis kūrinys. Jis pasakoja apie pašto lėktuvus, skrendančius naktį virš Pietų Amerikos. Visai neseniai buvau skaičiusi knygą apie šiuolaikines keliones po Pietų Ameriką, tad vaizdas galvoje dėliojosi kiek kitoks nei būtų susidaręs prieš kelis mėnesius. Nors iš tiesų kelionių ir vaizdų Exupery pagaili ir vėl daugiausiai kalba apie tai, ką jaučia pilotas, patekęs į audrą, kokios emocijos vyrauja skrydžio bazėje, kurioje laukiama lėktuvo, kaip jaučiasi piloto žmona... Psichologiškai gražūs ir charakteringi skirtingų įvykio dalyvių portretai nupiešiami. Veiksmas ir čia vyksta lėtai, vis pažvelgiama į dangų ir laukiama, kaip viską pakreips likimo ranka.

Man buvo per lėta ir per nuobodu. Jeigu būčiau išsirašinėjusi patikusias mintis, galbūt būčiau labiau įsigilinusi į alegorijas ir patį kūrinį. Deja... Bet nesigailiu, kad perskaičiau. Valią ugdyti irgi kažkaip reikia. Šypt.