Oficialiai apie knygą: "Catherine Alliott romanas - dar vienas šiltas ir šmaikštus autorės pasakojimas su laiminga pabaiga. Jis priverčia patikėti meile, ne kartą nusišypsoti iš komiškų, tačiau tokių artimų kiekvienam iš...

Oficialiai apie knygą: "Catherine Alliott romanas - dar vienas šiltas ir šmaikštus autorės pasakojimas su laiminga pabaiga. Jis priverčia patikėti meile, ne kartą nusišypsoti iš komiškų, tačiau tokių artimų kiekvienam iš mūsų situacijų. Knygos veikėjai žavi savitumu ir išgyvena tokius kurioziškus atsitikimus, kurių gyvenime verčiau nepasitaikytų (tačiau juos skaityti be galo malonu!)."



Pradėjusi skaityti maniau, kad bus lengvutis, naivus meilės romanas. Nors tokių įprastai neskaitau, šįkart nusprendžiau, kad lengvam savaitgaliui bus pats tas.

Šiek tiek apsirikau. Taip, tai knyga apie meilę. Bet tuo pačiu- apie ieškojimus. Meilės, tikėjimo, savęs. Pagrindinė veikėja- ne jauna naivi blondinė, o solidi dviejų paauglių mama, pavyzdinga žmona, kuriai iki pilnos laimės trūksta rimtesnio užsiėmimo, nei šeimininkavimas namie ir dalyvavimas provincijos gyvenime. Taigi, ji įsidarbina pas ekscentrišką istoriką. Atrodo, kad čia ir prasidės intriga, nes jau lyg ir kvepia tuo, ko ištekėjusiai moteriai daryti nederėtų. Bet... Į šeimą įsibrauna abipusiai įtarimai neištikimybe, pasirodo seniai dingęs mylimasis, kadaise palikęs prie altoriaus... O kur dar landi mamytė, dar landesni kaimynai, keistuolis sodininkas ir kiti ne mažiau įdomūs personažai. Veiksmas prasideda!



Įdomi, įtraukianti, šmaikšti knyga geram savaitgaliui ;)

Matą ir Gustę, pagrindinius knygos veikėjus, pažįstu jau maždaug nuo 13 metų; būtent kai aš dar buvau tik paprasta paauglė, pirmą kartą perskaičiau "Šiukšlyno žmonės". Būtent šis Malūko romanas mano sąraše atsirado...

Matą ir Gustę, pagrindinius knygos veikėjus, pažįstu jau maždaug nuo 13 metų; būtent kai aš dar buvau tik paprasta paauglė, pirmą kartą perskaičiau "Šiukšlyno žmonės". Būtent šis Malūko romanas mano sąraše atsirado dėl to, nes žinojau, jog ši knyga, tikrai verta dėmesio, supratau ir tai, jog trylikametės mergaitės protas dar ne visiškai galėjo suprasti tokią žiaurios realybės istoriją. Kas be ko, kadangi mano atmintis ne pati geriausia, žinojau, jog šią knygą skaitysiu taip, lyg ją savo rankose laikyčiau pirmą kartą.

Tiesą pasakius, knyga mane šokiravo. Tikrai nesitikėjau tiek daug žiaurumo, smurto ir prievartos. Galbūt praeities aš, visko nesuprasdama arba tiesiog nenorėdama suprasti, užblokavau žiauriausius įvykius, ir ačiū Dievui, pabaigą, kadangi skaitant vis šlykštėjausi kai kurių veikėjų elgesiu. Puikiai suprantu, kad tokių žmonių, kurių elgesys ir dabar sukrečia visuomenę, yra apstu šioje žemėje, tačiau skaityti apie tai ir skaitant įsivaizduoti kiekvieną aprašomą smulkmeną.. krečia šiurpas ir šleikštulys ir nejučia imi nekęsti jų dar labiau.

Tačiau nors knyga atrodo paremta smurtu bei pasityčiojimu iš žmonių, aš dėmesį sutelkiau ties kita knygos puse. Vienišumas. Būtent šis jausmas mane ėmė persekioti vis labiau, kai perskaitytų puslapių skaičius vis didėjo. Šiukšlyno žmonės - dabar, kai knyga jau paliko ryškų pėdsaką mano širdyje ir galvoje, šiuos žodžius suprantu kitaip. Galvoje nebestovi purvini, šlykštūs ir atstumiantys žmonės, kurie pripažinkime, nėra malonūs ir nuo jų realybėje norisi bėgti kuo toliau. Dabar ši sąvoka asocijuojasi su vienišais, pasimetusiais ir gyvenimo kelią pametusiais žmonėmis.. ne, jie jau nebe žmonės. Jie tiesiog - tie. Tie, kurie nebeturi prasmės gyventi, tie, kurie nebežino kas yra šiluma, tie, kurie pamiršo, kas yra žmogiškas artumas ar paprastas pasitikėjimas. Tie, kurie nebeturi kito kelio, tiesiog būti vieniši. Tik toks kelias yra likęs tiems, kurie ne visada patys pasirenka tokį likimą.

"Gustė visada rinkosi vienatvę. Visada. Nieko neįsileido į vidų, lyg visa būtų plieninė. Gal visi vieniši tokie? Gal jie tarp mūsų gyvenantys šiukšlyno žmonės? Tarsi užmiršę praeitį, tarsi be ateities, tarsi vienadieniai drugeliai". Skaitydama šį romaną negalėjau nesižavėti šiukšlyno žmonių stiprybe. Egzistuoti pasaulyje, kuriame esi vienas, visiškai vienas, turėtų būti be galo sunku. Kaip kad ir Matas, pagrindinis knygos veikėjas, ne kartą minėjo: nėra nė vieno žmogaus šiame pasaulyje, kuriuo galėčiau pasitikėti. Žavėjo ne tik jų stiprybė, bet ir drąsa. Drąsa bandyti išgyventi net ir tada, kai pats gyvenimas kiša koją. Drąsa kabintis į gyvenimą ir siekti to, kas iš to tave paverstų į jį.

Pasakysiu tik tiek, kiekvienas, kuris mėgsta bent kartais į rankas paimti knygą, mano nuomone, turėtų perskaityti šią knygą. Romanas parašytas taip, jog perskaitęs kelis puslapius, norėsi perskaityti ir dar kelis, o po to dar ir taip iki tol, kol užvertęs paskutinį knygos lapą pagalvosi, jog tau iš tiesų pasisekė, kad gyveni kitokį gyvenimą, nei teko gyventi knygos veikėjams: kupiną amžinos baimės, tamsos ir skaudaus vienišumo.

"Slapta istorija" - tai paprastas detektyvas, skirtas plačiajai visuomenei, tiesą sakant, net neturintis kuo labai sužavėti. Tik keli studentai apsisvaiginę netyčiomis nužudo žmogų, slepia tai, turi atsikratyti liudininku,...

"Slapta istorija" - tai paprastas detektyvas, skirtas plačiajai visuomenei, tiesą sakant, net neturintis kuo labai sužavėti. Tik keli studentai apsisvaiginę netyčiomis nužudo žmogų, slepia tai, turi atsikratyti liudininku, psichologiniai išgyvenimai, meilė, jaunatviškas idealizmas, nesutarimai - tai pagrindinės temos, jokios naujos siužetinės linijos. Iš tiesų vienintelis akstinas pasiimti šią knygą, o po to ir tęsti ją skaityti - tai neįprastas pagrindinių veikėjų pasirinkimas. Jie - tai Klasikinės filologijos studentai viename Amerikos universitete. Jei Lietuvoje dar didžioji dauguma net nežino, kas yra Klasikinė filologija, kokius mokslus kremta jos studantai, tai Amerikoje ir dar praeitam šimtmety šis išsilavinimas buvo gerai žinomas visiems ir apie jį net kuriami mitai ir legendos. Buvo smagu skaityti apie pagridninius herojus, kokiais šio išsilavinimo "klasikiniais" studentais įsivaizduoja pati autorė, o kartu galbūt tokiais juos įsivazduoja ir kiti amerikiečiai. Lietuvoje dar ir dabar tokių herojų pasirinkimas būtų nesuprastas, tuo labiau, jei būtų pradėtos plėtoti jų charakterio savybės, motyvacija, užmojai. Man, žinančiam Klasikinės filologijos studentus (bent jau Lietuvos ir pastarųjų keletos kartų), matosi, kad rašytojos puikiai susieti herojai su nusikaltimo aplinkybėmis: viskas daugmaž motyvuota, net rodos, kad tai tikrų tikriausia istorija tikrai kažkada nutikusi arba pačiai rašytojai, arba jos universitete. Tai gera istorija tiems, kuriems patinka knygos apie jaunus, iš per didelio susitelkimo ties mokslu ir filosofija kylančias klaidas. Jaunas žmogus net ir pajus įkvėpimą - ne žmogžudystei, bet norui domėtis.

Gyvenime dažnai susiduriama su laukimu. Saulės, pragiedrinančios dieną ir ištirpdančios sniegą, vasaros ir jos metu suplanuotų atostogų, o gal krentančių lapų į gamtą žengiant rudeniui... Kad ir ko belaukiama, visa...

Gyvenime dažnai susiduriama su laukimu. Saulės, pragiedrinančios dieną ir ištirpdančios sniegą, vasaros ir jos metu suplanuotų atostogų, o gal krentančių lapų į gamtą žengiant rudeniui... Kad ir ko belaukiama, visa susiję su pokyčiais, kurių tikimasi, su noru pakeisti savo kasdienybę. O jei, vieną dieną, besimėgaujant ramybe ir skaniu dūmu, mus aplankytų netikėtas svečias, kartu su rutiną nušluojančia lavina?..

Tykioje aplinkoje gyvenantis Bilbo Beginsas, kaip ir kiekvienas padorus hobitas, vertina santūrų gyvenimą savo jaukioje oloje. Bet, šalia pastarosios pasirodžius burtininkui Gendalfui, ramybė kuriam laikui tampa tik tolimu prisiminimu. Į Bilbo kasdienybę atkeliauja keistenybės. Tiksliau - įgriūva su trylika nykštukų, pasiryžusių atgauti savo seniai prarastą auksą. Ir net jei hobitas buvo griežtai nusiteikęs prieš bet kokias keliones, pamažu jo viduje ima busti ryžtingų ir veržlių protėvių kraujas; neilgai trukus, jis paragina Bilbo leistis į nuotykį su minėtais veikėjais.

Kelionė atveria hobitui akis ir priverčia pažvelgti į platųjį horizontą, anksčiau tokį tolimą ir nepasiekiamą. O jame slypi ne tik nepažįstamos apylinkės, bet ir legendomis apipintos būtybės - elfai, troliai, goblinai, milžiniški vorai, kalbantys ereliai, vilkai, dar žinomi vargų vardu, drakonas, bei padaras, daugelio vadinamas Golumu... Iš pastarojo Bilbo gauna magiškų savybių turintį žiedą, kuris ne kartą praverčia bei iškrėčia nemalonių pokštų. Visa, ką hobitas patiria kelyje, praplėčia ne tik jo turimas žinias, bet ir padeda atrasti savyje bruožų, kurių nė pats veikėjas, juolab jo bendražygiai, netikėjo turintis.

Ši knyga įtraukia į fantastikos kupiną pasaulį, kuris nė akimirkai nepalieka skaitytojo vaizduotės ramybėje. Tai istorija apie hobito žygį, verčiantį suprasti, jog net būdamas mažas gali būti didingas: "You don't really suppose, do you, that all your adventures and escapes were managed by mere luck, just for you sole benefit? You are very fine person, Mr. Baggins, and I am very fond of you; but you are only quite a little fellow in a wide world after all." Tereikia leistis į nuotykį ir atrasti visą pasaulį iš naujo.

Tai psichologinis romanas, kuriame rašytojas nagrinėja žmogaus jausmų pasaulį, bei gyvenime iškylančias dilemas. Veiksmas vyksta rašytojo gimtinėje Austrijoje. Pagrindinis veikejas jaunas leitentantas po nemalonaus...

Tai psichologinis romanas, kuriame rašytojas nagrinėja žmogaus jausmų pasaulį, bei gyvenime iškylančias dilemas. Veiksmas vyksta rašytojo gimtinėje Austrijoje. Pagrindinis veikejas jaunas leitentantas po nemalonaus nesusipratimo aukšuomenės vakarėlio metu, užmezga glaudžius santykius su jauna luoša šeimininko dukra. Merginai ir jos tėvui jis pajunta šiltus jausmus, kurie grįsti užuojauta ir gailesčiu ir pats nepastebi, kaip įsipareigoja šiems žmonėms ir yra priverstas gyventi su kankinančia kalte. Knyga yra sunkiai skaitoma, ne veltui tai yra psichologinis romanas. Smulkiai aprašomi vaikino jausmai, pojūčiai, prisiminimai ir svajonės. Tai nėra lengvas laisvalaikio skaitymas, knyga reikalauja visiško įsitraukimo ir susikaupimo.

Šią knygą gavau gimtadienio proga prieš kokius 7 metus. Tuomet pradėjusi skaityti įveikiau vos keliolika puslapių ir nusprendžiau, kad ši knyga kol kas dar ne man. Tačiau paėmus ją į rankas po septynerių metų žinojau, kad...

Šią knygą gavau gimtadienio proga prieš kokius 7 metus. Tuomet pradėjusi skaityti įveikiau vos keliolika puslapių ir nusprendžiau, kad ši knyga kol kas dar ne man. Tačiau paėmus ją į rankas po septynerių metų žinojau, kad jau laikas.
Knygos puslapiai jau net pageltę nuo tokio ilgo stovėjimo, prisigėrę dulkių ir išdžiūvę, o raidės tik ir laukė, kol vieną po kitos susiurbsiu. Skaitėsi itin lengvai, o ir tik pradėjus skaityti buvo iš karto įdomiau nei prieš keletą metų.

Ši knyga visiškai kitokia nei mano pirmoji skaityta apie penkiasdešimt pilkų šešėlių. Čia tradicinis romanas, kuris ir klostosi taip, kaip ir turi klostytis tradiciniai romanai. Taip pat šioje knygoje susiduria dvi skirtingos erdvės - turtingųjų ir žemesniojo sluoksnio. Šių dviejų sluoksnių skirtumai gan ryškiai pabrėžiami kaip ir merginų grožis bei tam tikrų veikėjų moralės atspindys.

Mergina įsimylėjusi savo mokyklos laikų draugą, už kurio planuoja ištekėti ir su juo susilaukti vaikų, tačiau, kaip jau beveik įprasta, jos mylimasis ją apgaudinėja. Naivi Klaipėdos gyventoja mano, kad jos gyvenimas baigėsi po tokios skaudžios išdavystės, tačiau ji nė nenutuokė, kad jis tik prasideda.
Neapkentusi savo motinos ir pusseserės pagiežos ji paskambina vaikinui, su kuriuo susipažino Palangoje, ir priima jo darbo pasiūlymą - dirbti Maskvoje jo sekretore.

Išvykusi į Maskvą Monika išvysta tai, ko dar neteko matyti. Prabangūs automobiliai, ją apgyvendina prabangiame bute ir pasiūlo puikų atlyginimą. Ji šiek tiek nerimauja, nes mano jog įkliuvo kaip ir dauguma jaunų, naivių panelių ir pakliuvo į prekiautojų moterimis rankas, tačiau ji apsiriko. Ji iš tiesų buvo pakviesta dirbti sekretore.

Dar nuo susipažinimo Palangoje su turtinguoju Arnoldu, kuris jai pasiūlė darbą, ji negali pamiršti jo draugo Andriaus, kurio akys buvo be galo liūdnos kaip ir jos, ir ji pradeda jausti keistą simpatiją jam. Viltis pamatyti Andrių ją ir paskatino priimti darbo pasiūlymą svetimoje šalyje. O dar tie paslaptingieji rašteliai, kuriuos ji gaudavo...

Pradėjus apsiprasti prie prabangaus gyvenimo Monika sudalyvauja vieno iš turtingiausių rusų vestuvėse. Ten ji sutinką pagyvenusį tautietį, kuris prisistato jos "angelu sargu". Ir nuo to laiko atneša dideles permainas.

Tuo metu, kai ji ir Andrius pagaliau prisipažino meilėje ir jie skaičiuoja kiekvieną sekundę, kada galės susitikti, nutinka baisus dalykas - jai pranešama, kad Andrius žuvo. Ji nebemato vilties, mėgina nusižudyti, tačiau pasirodo jos "angelas sargas" - Dambrauskas, kuris ją parveža į Lietuvą.


Nuo per didelės vaistų dozės ji atsipeikėja jau pas jį namuose, prieš tai pabuvojusi ligoninėje. Visi ją akylai stebi, kad tik nepadarytų nieko kvailo, tačiau apie savižudybę ji nustoja galvoti tą pačią akimirką, kai tik sužino, kad ji laukiasi Andriaus kūdikio.
Pasinaudojęs prasta Monikos padėtimi, jis ją savo draugams pristato kaip sužadėtinę, tikindamas ją, kad jis jai linki tik gero, nes kol kas ji yra pavojuje. Bet Monika netiki jo kalbomis ir vis tiek grįžta į savo gimtąją Klaipėdą. Tačiau, pasirodo, Dambrauskas nemelavo, jai ištiesų gresia pavojus todėl ji sutinka grįžti pas savo "angelą sargą" ir už jo ištekėti.

Monika leidžia dienas prabangoje, belaukdama kol pagaliau jos meilės vaisius išvys pasaulį. Ji stengiasi laikyti atsmtumą nuo Dambrausko ir nesileidžia su juo į intymesnius santykius. Ir kai atvažiuoja Monikos draugė Silva, ji gali šiek tiek atsikvėpti, nes jos vyras iš karto puola su jos drauge į lovą.

Knyga baigėsi panašiai, kaip ir tikėjausi. Paaiškėjo, jog tikrasis priešas, kuris ir stengėsi melu įvilioti Moniką į savo gyvenimą ir yra Dambrauskas, ir ne toks jis jau ir "angelas sargas". Jis užsako vyrus, kurie persekiotų Moniką ir ją įbaugintų, jis užsako, kad būtų nužudytas Andrius. Tačiau už visas šias skriaudas jis turi sumokėti. Jį pričiumpa policija, o Monika galėdama lengviau atsikvėpti planuoja grįžti namo, tačiau nuvyksta į Palangą. Ir ten ji sutinka Andrių...

Visą knyga gan chaotiška, staigios permainos, gan nuspėjami įvykiai. Mažai aprašomi personažai, bet daug dėmesio skiriama jausmams.
Pabaiga buvo tipinė romano pabaiga, kur viskas baigėsi, gražiai ir laimingai. Monika ištrūksta iš mafijos rankų ir sužino, jog jos gyvenimo meilė iš tiesų nežuvo.

Paprastai pabaigus knyga mane užplūsta daug minčių ir apmąstymų, tačiau perskaičius John Irving 'Našlė vieneriems metams' jaučiau lyg laikas sustojo. Galva tusčia, minčių mažai. Tačiau tai nereiškia, kad knyga man...

Paprastai pabaigus knyga mane užplūsta daug minčių ir apmąstymų, tačiau perskaičius John Irving 'Našlė vieneriems metams' jaučiau lyg laikas sustojo. Galva tusčia, minčių mažai. Tačiau tai nereiškia, kad knyga man nepatiko - man ji labai patiko! Tai jau antroji perskaityta Irving'o knyga (pirmoji 'Malda už Oveną Minį') ir abi, be abejonės, paliko dideli įspūdį. Mėgstu autoriaus rašymo stilių ir tai, kaip yra pateikiama pati istorija. Knyga buvo stora, vietomis gal kiek užtęsta, tačiau ne nuobodi, kaip esu girdėjusi iš žmonių. Dėlto ją buvo gera mintis įtraukti į Knygų Iššūkį, nes vis neprisiversdavau perskaityti.

Knyga pasakoja apie moters, vardu Ruti, gyvenimą, pradedant jos vaikyste, kai jai dar tik 4 metai, vėliau peršokant į jos gyvenimą po gerų 30-ies metų ir galiausiai, kai jai 40. Jos gyvenime svarbią vietą, sakyčiau, užima trys personažai: ją mylintis ir, po skyrybų su žmona, auginantis tėvas, šeimą palikusi ir iš Ruti gyvenimo virš 30 metų dingusi motina ir motinos gerokai jaunesnis meilužis. Knygoje ryškiausias yra Ruti paveikslas ir įvykiai, susiję su ja. Motina dėl dviejų savo vaikų tragiškos žūties paliko šeimą ir ji gyva tik pagrindinių veikėjų prisiminimuose. Tačiau visai netikėtai ji vėl pasirodo paskutiniuose knygos puslapiuose ir knyga baigiasi iš serijos 'jie gyveno ilgai ir laimingai'. Tėvas, kuris visą gyvenimą 'pašventė' moterų vilionėms ir jų draugijai, Ruti gyvenimui neturi didelės itakos. Kad ir kaip ji tėvą myli, tačiau jis vienaip ar kitaip sugeba Ruti įskaudinti...Visų gyvenimai sudėtingi, kartu jie ir atskiri, o kartu ir bendri, kuriuos sieja tie patys su Ruti šeima susiję įvykiai.

Knygoje man pasirodė labai įdomi detalė. Autorius rašo knygą, apie veikėjus, kurie yra rašytojai ir rašo knygas :) Taigi knygoje daug ištraukų iš Irving'o personažų parašytų knygų :)

Knygai skiriu 9.5 balo. Rekomenduoju!

Ar įdomi? Ar patiko? Atsakymus į šiuos klausimus dažniausiai nori sužinoti skaitytojas iš jau perskaičiusio knygą žmogaus. Man ir įdomi, ir patiko. O apie ką nenorit sužinoti? Apie paslaptis, apie kaltę, apie skausmą, apie...

Ar įdomi? Ar patiko? Atsakymus į šiuos klausimus dažniausiai nori sužinoti skaitytojas iš jau perskaičiusio knygą žmogaus. Man ir įdomi, ir patiko. O apie ką nenorit sužinoti? Apie paslaptis, apie kaltę, apie skausmą, apie nusivylimą, apie vaikų stiprybę neįprastoje situaciją, apie suaugusiųjų bejėgiškumą išaiškėjusio melo akivaizdoje. Knygos siužetas įtemptas, bet neištemptas. Įvykių daug, ir kiekvienas skyrius skatina skaitytojo vaizduoti kurti savo versiją. Pačioje pabaigoje lyg ir viskas aišku, bet staiga įvykiai pasisuka kitu kampu. Ir paaiškėja visai kitos įvykių aplinkybės ir veikėjų motyvai. Knyga sukrečianti iki širdies gelmių. Kaip ir visos kitos D.Chamberlaine knygos.

Tai pripažintas veikalas, išverstas į 25 pasaulio kalbas, apdovanotas įvairiomis premijomis ir apdovanojimais. Knygoje nagrinėdama pasakas autorė analizuoja moterų vidinį pasaulį ir dvasinį gyvenimą. Anot autorės, kiekviena...

Tai pripažintas veikalas, išverstas į 25 pasaulio kalbas, apdovanotas įvairiomis premijomis ir apdovanojimais. Knygoje nagrinėdama pasakas autorė analizuoja moterų vidinį pasaulį ir dvasinį gyvenimą. Anot autorės, kiekviena moteris iš prigimties pasižymi stipria intuicija, paslaptinga jėga ir išmintimi, ryšiu su gamta, kurie pamažu nyksta, dėl šiuolaikinės moters užimtos kasdienybės, spaudimo į rėmus, primestų standartų ir pareigų.

Knyga sunkiai skaitėsi, man asmeniškai buvo neįdomi, rašoma tas pats per ta patį.

Akselio Miuntės "Knyga apie San Mikelę" - tai istorinis, biografinis, gyvenimo išminties ir fantazijos kupinas kūrinys. Kartu su autoriumi skaitytojas keliauja po įvairius kraštus ir pažįsta ktoniškas kultūras: Paryžiaus ir...

Akselio Miuntės "Knyga apie San Mikelę" - tai istorinis, biografinis, gyvenimo išminties ir fantazijos kupinas kūrinys. Kartu su autoriumi skaitytojas keliauja po įvairius kraštus ir pažįsta ktoniškas kultūras: Paryžiaus ir Romos didmiesčiai su jų aristokratais ir vargšais, idiliška San Mikelės sala, nukelianti į pirmąjį mūsų eros amžių, kuomet valdė Romos imperatorius Tiberijus, 1908 metais žemės drebėjimo nusiaubta Mesina, galiausiai tolimoji Švedijos šiaurė ir paslaptingos joje gyvenančios mitologinės būtybės.

Autorius Akselis Miuntė buvo XIX a. pab., XX a. pr. švedų psichiatras, atradęs savo tikruosius namus visai priešingame Europos krašte - vienoje iš saulėtosios Italijos salų. Pasakojimas atskleidžia kaip turint tikslą ir svajonę panaudoti visą savo gyvenimą, kad pasiekti tai, ko trokšti. "Kodėl aš negalėčiau nusipirkti meistro Vinčenco namo, kodėl negalėčiau sujungti koplyčios su namu vynuogienojų girliandomis, kiparisų alėjomis ir kolonadomis, virš kurių kyšėtų baltos lodžos su marmurinėmis dievų statulomis ir bronziniais imperatoriais ir..." (26 p.).

Knygoje daug mąstoma apie mirtį - kokius skirtingus pavidalus ji įgyja, kaip žmonės ir gyvūnai ją pasitinka, kokios jos ir gyvenimo sąsajos. Gydytojo natūralistinė filosofija apie gamtos reikšmę žmonėms ir visiems gyviems padarams susilieja su krikščionybės tiesomis ir simboliais, Antikos istorija bei mitologija.

Taigi "Knyga apie San Mikelę" yra įžvalgomis apie žmones ir gyvenimą turtinga knyga. Iš arčiau pamatydami daktaro profesijos kasdienybę gauname gerą galimybę pamatyti ir suprasti tamsiąsias žmogaus sielos ir kūno puses, silpnybes, taip pat viltį, pasiaukojimą, stebuklą. "Aš maniau, kad tai buvo dovanos. Bet klydau. Tu man viską buvai tik paskolinęs, o dabar reikalauji grąžinti, kad atiduotum kitam, kuris savo ruožtu ateis iš tos pačios amžinybės, kurion aš dabar grimztu." (426 p.)



Axel Munthe "Knyga apie San Mikelę" (Alma littera, 2011)