Fiodoras Dostojevskis (1821-1881) - giliai užkabinęs autorius. Jo knygas skaityti pradėjau bandydama sudoroti privalomos literatūros sąrašą ir turiu pripažinti didelę šio žmogaus įtaką bei indėlį pasaulio literatūroje ir...

Fiodoras Dostojevskis (1821-1881) - giliai užkabinęs autorius. Jo knygas skaityti pradėjau bandydama sudoroti privalomos literatūros sąrašą ir turiu pripažinti didelę šio žmogaus įtaką bei indėlį pasaulio literatūroje ir dvasinėje žmogaus brandoje. Šįkart teko skaityti jau antrąjį Dostojevskio romaną "Broliai Karamazovai", kuris vertinamas kaip geriausiai perteikiantis rašytojo idėjas ir patirtį, mokantis gyvenimo meno - išminties, parodantis tikrąsias žmogiškąsias vertybes. Tai ir paskutinis Dostojevskio romanas, taigi jame ir matomi atviriausi veikėjų paveikslai, jų charakteristikos.

Viso romano veiksmas sukasi apie pačiame centre atsidūrusią Karamazovų šeimą. Šeimos galva - Fiodoras Pavlovičius įkūnija nusigyvenusio bajorų luomo ydas. Jis girtuokliauja, vaidijasi, paleistuvauja, nesirūpina savo tikrais sūnumis, kurie esant tokiai situacijai globojami dvaro tarno, o vėliau auginami svetimuose namuose. Ne gana to, Fiodoras Pavlovičius išprievartavo pakvaišusią merginą ir susilaukė su ja nesantuokinio sūnaus. Šis žmogus visų vadinamas komediantu turi keturis sūnus: Dmitrijų, Ivaną ir Aleksėjų, ir nesantuokinį - Smerdiakovą.Dmitrijus yra spontaniškas, neišsilavinęs, aistrų valdomas ir tarp meilės pasimetęs jaunuolis. Vienu metu jis myli dvi moteris ( visiškas priešingybes): Kateriną Ivanovną ir Grušenką. Ivanas - tai mokslo žmogus, neigiantis Dievo buvimą, ieškantis savo filosofijos, praktiškas, veikiantis racionaliai. Aleksėjus - šventasis besivadovaujantis senolio Zosimos pamokslais, nuoširdžiai ginantis vertybes ir jas įkūnijantis, niekuomet neabejingas kitų kančioms, stengiasi išspręsti visas problemas. Smerdiakovas- dirba liokajumi tėvo dvare, nedėkingas, turintis asmeninių poreikių, materialistas. Taigi Karamazovų šeima - tikras priešybių spiečius. Rašytojas kuria įvaizdį, kad Karamazovams būdingas gyvenimas tarp skirtingai veikiančių jėgų- tarp gėrio ir blogio, mokėjimas sutalpinti savyje šias priešybes, veikti ant atsivėrusios prarajos.Romane daugybė situacijų tą patvirtina.

Susiklosčiusių įvairių aplinkybių visuma priveda prie katastrofos - tėvažudystės. Vyriausiasis sūnus įvykdo neatleistiną nusikaltimą ir ... Šis klausimas labai plačiai svarstomas romane, čia daug netikėtumų ir staigmenų. Išaiškėja visai kitokia Dmitrijaus prigimtis, negu kad yra įsitikinę žmonės. Ši situacija parodo, kokioje netiesoje gyvena pasaulio piliečiai, kaip iš tikrųjų viskas yra susiję.

"Broliai Karamazovai" - gilus filosofinių, religinių, psichologinių idėjų vandenynas. Labai sujaudina žmonių nuodėmingumo aiškinimas, kad visi esame kalti dėl visko, esame atsakingi už viską, kas įvyko ir dar įvyks. Yra išbandoma žmogaus sąžinė - kaip vienintelė teisėja, pagal kurios normas turi elgtis pats žmogus. Tai teigia neginčijamą veikėjų laisvę ir valią. Čia vaizduojamas žmogus yra laisvas, gebantis rinktis tarp įvairių paradoksų: tarp gėrio ir blogio, tarp aiškumo ir abejonių, tarp Dievo ir Velnio. Žmogus pats priima sprendimą ir už pasėkmes atsako savo sąžinei, kuri atitinkamai nubaudžia. Atskleidžiama meilės galia, kuri pakeičia žmones ir juos suvienija. Meilė tarsi gelbėtoja - vienintelė jėga, kuri nušviečia pasaulį, skleidžia harmoniją, ir visi tarsi intuityviai žinodami šią tiesą siekia meilės, bet ne visi ją atranda.

Taigi F.Dostojevskio romanas ne tik atima daug laiko, bet ir saukelia apmąstymų virtinę, kuri baigiasi visuotinės meilės naudingumo suvokimu bei vieningo pasaulio idėjos teigimu.

Aysaka pasakoja apie baudžiavos laikus Aukštaitijos kaime.Pagrindinis veikėjas Mykoliukas - nesuprastas aplinkinių, užsisklendęs savyje, vienišas samdinys. Jis negalėjo būti nenuolankus ir nepaklusnus , nes jis -samdinys....

Aysaka pasakoja apie baudžiavos laikus Aukštaitijos kaime.Pagrindinis veikėjas Mykoliukas - nesuprastas aplinkinių, užsisklendęs savyje, vienišas samdinys. Jis negalėjo būti nenuolankus ir nepaklusnus , nes jis -samdinys. Mykoliukas pamilo Severiutę, bet teisė turėti savo šeimą jam buvo atimta, nes jis pasiaukojamai turėjo dirbti kitiems. Nuoširdi ir šiek tiek graudi Mykoliuko ir Severiutės istorija. Dvaro prievaizdo Rapolo Geišės paveikslas būdingas tam laikmečiui.Tai liūdna istorija apie to meto kaimo žmones.

Philip'o K. Dick'o mokslinės fantastikos novelė "Ubikas" buvo rašytas kaip pasakojimas apie netolimą ateitį. To meto pasaulyje žmonės pasižymi naujais gebėjimais ir specializacijomis, ką sąlygojo įvaldytos žmogaus...

Philip'o K. Dick'o mokslinės fantastikos novelė "Ubikas" buvo rašytas kaip pasakojimas apie netolimą ateitį. To meto pasaulyje žmonės pasižymi naujais gebėjimais ir specializacijomis, ką sąlygojo įvaldytos žmogaus pasąmonės galios. Tačiau tuo pačiu atsirado ir naujos problemos bei pavojai, apie ką ir sukasi šio kūrinio didžioji intriga.

Romano veiksmas vyksta 1999 m. (pirmoji romano knyga išleista trisdešimčia metų anksčiau, 1969 m.), kada savo verslus aktyviai plėtojo firmos, įdarbinusios antitelepatus, antiaiškiaregius ir intercialus kovoti su pramoninį šnipinėjimą atliekančiais kitais psioninės galios turėtojais. Žmogaus smegenų galių pažinimas leido sukurti mechanizmus, kurį laiką palaikančius aktyvų ryšį ir su mirusiaisiais. Tad 1999 m. realybė yra toli pažengusi technologijų ir mokslo srityje, kas paveikė ir kasdienį žmonių gyvenimą.

Tokiame ateities pasaulyje viena antipsi paslaugas siūlančių įmonių gavo pelningą užsakymą Mėnulyje. Suburta geriausių savo srities specialistų komanda turėjo patikrinti objektą Žemės palydove ir prireikus neutralizuoti šnipinėjančias jėgas. Užsakymas Mėnulyje paaiškėja buvęs apgaule - spąstai pražudyti visus antipsi profesionalus. Klausimas, kieno tai planas, yra tik pradžių pradžia viso painaus novelės detektyvo. Su kiekvienu knygos puslapiu siužetas tampa vis sudėtingesnis ir kur kas labiau intriguojantis nei anksčiau pristatyti naujas pasaulis, jo veikėjai ir žmogaus pasąmonės gebėjimai.

Kuo greičiau išsiaiškinti, kas pražudo vis daugiau antipsi komandos narių, siekia ne tik pagrindinis novelės herojus, bet ir pats skaitytojas. Didžiausias Philip'o K. Dick'o nuopelnas - skaitytojas aktyviai įsitraukia į istoriją, nekantraudamas išsiaiškinti visas mįsles. Tad specifinis mokslinės fantastikos žanras ar tuo labiau neišvaizdus ir neįprastas knygos viršelis neturėtų atbaidyti klasikinės literatūros mylėtojų, o detektyvų gerbėjams "Ubikas" galėtų pasirodyti originalus ir tikrai įdomus skaitinys.

Trečioji Echo labirintų dalis. Nustebino sumažėjusi knygos apimtis (tik 260 puslapių), bet jų pilnai pakanka puikiai praleisti laiką. Atskleistos paslaptys, nauji pagrindinio veikėjo gabumai ir dar daugiau nuotykių, kurie...

Trečioji Echo labirintų dalis. Nustebino sumažėjusi knygos apimtis (tik 260 puslapių), bet jų pilnai pakanka puikiai praleisti laiką. Atskleistos paslaptys, nauji pagrindinio veikėjo gabumai ir dar daugiau nuotykių, kurie darosi vsi pavojingesni ir pavojingesni. Tikrai paprasta, bet stebuklinga knyga, rekomenduoti jos net neverta, žinant tai, jog ją vis tiek norėsis perskaityti bet kuriam įveikusiam pirmąsias dvi dalis. Kitu atvėju nieko nelauk ir skubėk pakliūti į sapnų pasaulį, Echo labirintuose.

Oficialiai apie knygą: "Catherine Alliott romanas - dar vienas šiltas ir šmaikštus autorės pasakojimas su laiminga pabaiga. Jis priverčia patikėti meile, ne kartą nusišypsoti iš komiškų, tačiau tokių artimų kiekvienam iš...

Oficialiai apie knygą: "Catherine Alliott romanas - dar vienas šiltas ir šmaikštus autorės pasakojimas su laiminga pabaiga. Jis priverčia patikėti meile, ne kartą nusišypsoti iš komiškų, tačiau tokių artimų kiekvienam iš mūsų situacijų. Knygos veikėjai žavi savitumu ir išgyvena tokius kurioziškus atsitikimus, kurių gyvenime verčiau nepasitaikytų (tačiau juos skaityti be galo malonu!)."



Pradėjusi skaityti maniau, kad bus lengvutis, naivus meilės romanas. Nors tokių įprastai neskaitau, šįkart nusprendžiau, kad lengvam savaitgaliui bus pats tas.

Šiek tiek apsirikau. Taip, tai knyga apie meilę. Bet tuo pačiu- apie ieškojimus. Meilės, tikėjimo, savęs. Pagrindinė veikėja- ne jauna naivi blondinė, o solidi dviejų paauglių mama, pavyzdinga žmona, kuriai iki pilnos laimės trūksta rimtesnio užsiėmimo, nei šeimininkavimas namie ir dalyvavimas provincijos gyvenime. Taigi, ji įsidarbina pas ekscentrišką istoriką. Atrodo, kad čia ir prasidės intriga, nes jau lyg ir kvepia tuo, ko ištekėjusiai moteriai daryti nederėtų. Bet... Į šeimą įsibrauna abipusiai įtarimai neištikimybe, pasirodo seniai dingęs mylimasis, kadaise palikęs prie altoriaus... O kur dar landi mamytė, dar landesni kaimynai, keistuolis sodininkas ir kiti ne mažiau įdomūs personažai. Veiksmas prasideda!



Įdomi, įtraukianti, šmaikšti knyga geram savaitgaliui ;)

Matą ir Gustę, pagrindinius knygos veikėjus, pažįstu jau maždaug nuo 13 metų; būtent kai aš dar buvau tik paprasta paauglė, pirmą kartą perskaičiau "Šiukšlyno žmonės". Būtent šis Malūko romanas mano sąraše atsirado...

Matą ir Gustę, pagrindinius knygos veikėjus, pažįstu jau maždaug nuo 13 metų; būtent kai aš dar buvau tik paprasta paauglė, pirmą kartą perskaičiau "Šiukšlyno žmonės". Būtent šis Malūko romanas mano sąraše atsirado dėl to, nes žinojau, jog ši knyga, tikrai verta dėmesio, supratau ir tai, jog trylikametės mergaitės protas dar ne visiškai galėjo suprasti tokią žiaurios realybės istoriją. Kas be ko, kadangi mano atmintis ne pati geriausia, žinojau, jog šią knygą skaitysiu taip, lyg ją savo rankose laikyčiau pirmą kartą.

Tiesą pasakius, knyga mane šokiravo. Tikrai nesitikėjau tiek daug žiaurumo, smurto ir prievartos. Galbūt praeities aš, visko nesuprasdama arba tiesiog nenorėdama suprasti, užblokavau žiauriausius įvykius, ir ačiū Dievui, pabaigą, kadangi skaitant vis šlykštėjausi kai kurių veikėjų elgesiu. Puikiai suprantu, kad tokių žmonių, kurių elgesys ir dabar sukrečia visuomenę, yra apstu šioje žemėje, tačiau skaityti apie tai ir skaitant įsivaizduoti kiekvieną aprašomą smulkmeną.. krečia šiurpas ir šleikštulys ir nejučia imi nekęsti jų dar labiau.

Tačiau nors knyga atrodo paremta smurtu bei pasityčiojimu iš žmonių, aš dėmesį sutelkiau ties kita knygos puse. Vienišumas. Būtent šis jausmas mane ėmė persekioti vis labiau, kai perskaitytų puslapių skaičius vis didėjo. Šiukšlyno žmonės - dabar, kai knyga jau paliko ryškų pėdsaką mano širdyje ir galvoje, šiuos žodžius suprantu kitaip. Galvoje nebestovi purvini, šlykštūs ir atstumiantys žmonės, kurie pripažinkime, nėra malonūs ir nuo jų realybėje norisi bėgti kuo toliau. Dabar ši sąvoka asocijuojasi su vienišais, pasimetusiais ir gyvenimo kelią pametusiais žmonėmis.. ne, jie jau nebe žmonės. Jie tiesiog - tie. Tie, kurie nebeturi prasmės gyventi, tie, kurie nebežino kas yra šiluma, tie, kurie pamiršo, kas yra žmogiškas artumas ar paprastas pasitikėjimas. Tie, kurie nebeturi kito kelio, tiesiog būti vieniši. Tik toks kelias yra likęs tiems, kurie ne visada patys pasirenka tokį likimą.

"Gustė visada rinkosi vienatvę. Visada. Nieko neįsileido į vidų, lyg visa būtų plieninė. Gal visi vieniši tokie? Gal jie tarp mūsų gyvenantys šiukšlyno žmonės? Tarsi užmiršę praeitį, tarsi be ateities, tarsi vienadieniai drugeliai". Skaitydama šį romaną negalėjau nesižavėti šiukšlyno žmonių stiprybe. Egzistuoti pasaulyje, kuriame esi vienas, visiškai vienas, turėtų būti be galo sunku. Kaip kad ir Matas, pagrindinis knygos veikėjas, ne kartą minėjo: nėra nė vieno žmogaus šiame pasaulyje, kuriuo galėčiau pasitikėti. Žavėjo ne tik jų stiprybė, bet ir drąsa. Drąsa bandyti išgyventi net ir tada, kai pats gyvenimas kiša koją. Drąsa kabintis į gyvenimą ir siekti to, kas iš to tave paverstų į jį.

Pasakysiu tik tiek, kiekvienas, kuris mėgsta bent kartais į rankas paimti knygą, mano nuomone, turėtų perskaityti šią knygą. Romanas parašytas taip, jog perskaitęs kelis puslapius, norėsi perskaityti ir dar kelis, o po to dar ir taip iki tol, kol užvertęs paskutinį knygos lapą pagalvosi, jog tau iš tiesų pasisekė, kad gyveni kitokį gyvenimą, nei teko gyventi knygos veikėjams: kupiną amžinos baimės, tamsos ir skaudaus vienišumo.

"Slapta istorija" - tai paprastas detektyvas, skirtas plačiajai visuomenei, tiesą sakant, net neturintis kuo labai sužavėti. Tik keli studentai apsisvaiginę netyčiomis nužudo žmogų, slepia tai, turi atsikratyti liudininku,...

"Slapta istorija" - tai paprastas detektyvas, skirtas plačiajai visuomenei, tiesą sakant, net neturintis kuo labai sužavėti. Tik keli studentai apsisvaiginę netyčiomis nužudo žmogų, slepia tai, turi atsikratyti liudininku, psichologiniai išgyvenimai, meilė, jaunatviškas idealizmas, nesutarimai - tai pagrindinės temos, jokios naujos siužetinės linijos. Iš tiesų vienintelis akstinas pasiimti šią knygą, o po to ir tęsti ją skaityti - tai neįprastas pagrindinių veikėjų pasirinkimas. Jie - tai Klasikinės filologijos studentai viename Amerikos universitete. Jei Lietuvoje dar didžioji dauguma net nežino, kas yra Klasikinė filologija, kokius mokslus kremta jos studantai, tai Amerikoje ir dar praeitam šimtmety šis išsilavinimas buvo gerai žinomas visiems ir apie jį net kuriami mitai ir legendos. Buvo smagu skaityti apie pagridninius herojus, kokiais šio išsilavinimo "klasikiniais" studentais įsivaizduoja pati autorė, o kartu galbūt tokiais juos įsivazduoja ir kiti amerikiečiai. Lietuvoje dar ir dabar tokių herojų pasirinkimas būtų nesuprastas, tuo labiau, jei būtų pradėtos plėtoti jų charakterio savybės, motyvacija, užmojai. Man, žinančiam Klasikinės filologijos studentus (bent jau Lietuvos ir pastarųjų keletos kartų), matosi, kad rašytojos puikiai susieti herojai su nusikaltimo aplinkybėmis: viskas daugmaž motyvuota, net rodos, kad tai tikrų tikriausia istorija tikrai kažkada nutikusi arba pačiai rašytojai, arba jos universitete. Tai gera istorija tiems, kuriems patinka knygos apie jaunus, iš per didelio susitelkimo ties mokslu ir filosofija kylančias klaidas. Jaunas žmogus net ir pajus įkvėpimą - ne žmogžudystei, bet norui domėtis.

Gyvenime dažnai susiduriama su laukimu. Saulės, pragiedrinančios dieną ir ištirpdančios sniegą, vasaros ir jos metu suplanuotų atostogų, o gal krentančių lapų į gamtą žengiant rudeniui... Kad ir ko belaukiama, visa...

Gyvenime dažnai susiduriama su laukimu. Saulės, pragiedrinančios dieną ir ištirpdančios sniegą, vasaros ir jos metu suplanuotų atostogų, o gal krentančių lapų į gamtą žengiant rudeniui... Kad ir ko belaukiama, visa susiję su pokyčiais, kurių tikimasi, su noru pakeisti savo kasdienybę. O jei, vieną dieną, besimėgaujant ramybe ir skaniu dūmu, mus aplankytų netikėtas svečias, kartu su rutiną nušluojančia lavina?..

Tykioje aplinkoje gyvenantis Bilbo Beginsas, kaip ir kiekvienas padorus hobitas, vertina santūrų gyvenimą savo jaukioje oloje. Bet, šalia pastarosios pasirodžius burtininkui Gendalfui, ramybė kuriam laikui tampa tik tolimu prisiminimu. Į Bilbo kasdienybę atkeliauja keistenybės. Tiksliau - įgriūva su trylika nykštukų, pasiryžusių atgauti savo seniai prarastą auksą. Ir net jei hobitas buvo griežtai nusiteikęs prieš bet kokias keliones, pamažu jo viduje ima busti ryžtingų ir veržlių protėvių kraujas; neilgai trukus, jis paragina Bilbo leistis į nuotykį su minėtais veikėjais.

Kelionė atveria hobitui akis ir priverčia pažvelgti į platųjį horizontą, anksčiau tokį tolimą ir nepasiekiamą. O jame slypi ne tik nepažįstamos apylinkės, bet ir legendomis apipintos būtybės - elfai, troliai, goblinai, milžiniški vorai, kalbantys ereliai, vilkai, dar žinomi vargų vardu, drakonas, bei padaras, daugelio vadinamas Golumu... Iš pastarojo Bilbo gauna magiškų savybių turintį žiedą, kuris ne kartą praverčia bei iškrėčia nemalonių pokštų. Visa, ką hobitas patiria kelyje, praplėčia ne tik jo turimas žinias, bet ir padeda atrasti savyje bruožų, kurių nė pats veikėjas, juolab jo bendražygiai, netikėjo turintis.

Ši knyga įtraukia į fantastikos kupiną pasaulį, kuris nė akimirkai nepalieka skaitytojo vaizduotės ramybėje. Tai istorija apie hobito žygį, verčiantį suprasti, jog net būdamas mažas gali būti didingas: "You don't really suppose, do you, that all your adventures and escapes were managed by mere luck, just for you sole benefit? You are very fine person, Mr. Baggins, and I am very fond of you; but you are only quite a little fellow in a wide world after all." Tereikia leistis į nuotykį ir atrasti visą pasaulį iš naujo.

Tai psichologinis romanas, kuriame rašytojas nagrinėja žmogaus jausmų pasaulį, bei gyvenime iškylančias dilemas. Veiksmas vyksta rašytojo gimtinėje Austrijoje. Pagrindinis veikejas jaunas leitentantas po nemalonaus...

Tai psichologinis romanas, kuriame rašytojas nagrinėja žmogaus jausmų pasaulį, bei gyvenime iškylančias dilemas. Veiksmas vyksta rašytojo gimtinėje Austrijoje. Pagrindinis veikejas jaunas leitentantas po nemalonaus nesusipratimo aukšuomenės vakarėlio metu, užmezga glaudžius santykius su jauna luoša šeimininko dukra. Merginai ir jos tėvui jis pajunta šiltus jausmus, kurie grįsti užuojauta ir gailesčiu ir pats nepastebi, kaip įsipareigoja šiems žmonėms ir yra priverstas gyventi su kankinančia kalte. Knyga yra sunkiai skaitoma, ne veltui tai yra psichologinis romanas. Smulkiai aprašomi vaikino jausmai, pojūčiai, prisiminimai ir svajonės. Tai nėra lengvas laisvalaikio skaitymas, knyga reikalauja visiško įsitraukimo ir susikaupimo.

Šią knygą gavau gimtadienio proga prieš kokius 7 metus. Tuomet pradėjusi skaityti įveikiau vos keliolika puslapių ir nusprendžiau, kad ši knyga kol kas dar ne man. Tačiau paėmus ją į rankas po septynerių metų žinojau, kad...

Šią knygą gavau gimtadienio proga prieš kokius 7 metus. Tuomet pradėjusi skaityti įveikiau vos keliolika puslapių ir nusprendžiau, kad ši knyga kol kas dar ne man. Tačiau paėmus ją į rankas po septynerių metų žinojau, kad jau laikas.
Knygos puslapiai jau net pageltę nuo tokio ilgo stovėjimo, prisigėrę dulkių ir išdžiūvę, o raidės tik ir laukė, kol vieną po kitos susiurbsiu. Skaitėsi itin lengvai, o ir tik pradėjus skaityti buvo iš karto įdomiau nei prieš keletą metų.

Ši knyga visiškai kitokia nei mano pirmoji skaityta apie penkiasdešimt pilkų šešėlių. Čia tradicinis romanas, kuris ir klostosi taip, kaip ir turi klostytis tradiciniai romanai. Taip pat šioje knygoje susiduria dvi skirtingos erdvės - turtingųjų ir žemesniojo sluoksnio. Šių dviejų sluoksnių skirtumai gan ryškiai pabrėžiami kaip ir merginų grožis bei tam tikrų veikėjų moralės atspindys.

Mergina įsimylėjusi savo mokyklos laikų draugą, už kurio planuoja ištekėti ir su juo susilaukti vaikų, tačiau, kaip jau beveik įprasta, jos mylimasis ją apgaudinėja. Naivi Klaipėdos gyventoja mano, kad jos gyvenimas baigėsi po tokios skaudžios išdavystės, tačiau ji nė nenutuokė, kad jis tik prasideda.
Neapkentusi savo motinos ir pusseserės pagiežos ji paskambina vaikinui, su kuriuo susipažino Palangoje, ir priima jo darbo pasiūlymą - dirbti Maskvoje jo sekretore.

Išvykusi į Maskvą Monika išvysta tai, ko dar neteko matyti. Prabangūs automobiliai, ją apgyvendina prabangiame bute ir pasiūlo puikų atlyginimą. Ji šiek tiek nerimauja, nes mano jog įkliuvo kaip ir dauguma jaunų, naivių panelių ir pakliuvo į prekiautojų moterimis rankas, tačiau ji apsiriko. Ji iš tiesų buvo pakviesta dirbti sekretore.

Dar nuo susipažinimo Palangoje su turtinguoju Arnoldu, kuris jai pasiūlė darbą, ji negali pamiršti jo draugo Andriaus, kurio akys buvo be galo liūdnos kaip ir jos, ir ji pradeda jausti keistą simpatiją jam. Viltis pamatyti Andrių ją ir paskatino priimti darbo pasiūlymą svetimoje šalyje. O dar tie paslaptingieji rašteliai, kuriuos ji gaudavo...

Pradėjus apsiprasti prie prabangaus gyvenimo Monika sudalyvauja vieno iš turtingiausių rusų vestuvėse. Ten ji sutinką pagyvenusį tautietį, kuris prisistato jos "angelu sargu". Ir nuo to laiko atneša dideles permainas.

Tuo metu, kai ji ir Andrius pagaliau prisipažino meilėje ir jie skaičiuoja kiekvieną sekundę, kada galės susitikti, nutinka baisus dalykas - jai pranešama, kad Andrius žuvo. Ji nebemato vilties, mėgina nusižudyti, tačiau pasirodo jos "angelas sargas" - Dambrauskas, kuris ją parveža į Lietuvą.


Nuo per didelės vaistų dozės ji atsipeikėja jau pas jį namuose, prieš tai pabuvojusi ligoninėje. Visi ją akylai stebi, kad tik nepadarytų nieko kvailo, tačiau apie savižudybę ji nustoja galvoti tą pačią akimirką, kai tik sužino, kad ji laukiasi Andriaus kūdikio.
Pasinaudojęs prasta Monikos padėtimi, jis ją savo draugams pristato kaip sužadėtinę, tikindamas ją, kad jis jai linki tik gero, nes kol kas ji yra pavojuje. Bet Monika netiki jo kalbomis ir vis tiek grįžta į savo gimtąją Klaipėdą. Tačiau, pasirodo, Dambrauskas nemelavo, jai ištiesų gresia pavojus todėl ji sutinka grįžti pas savo "angelą sargą" ir už jo ištekėti.

Monika leidžia dienas prabangoje, belaukdama kol pagaliau jos meilės vaisius išvys pasaulį. Ji stengiasi laikyti atsmtumą nuo Dambrausko ir nesileidžia su juo į intymesnius santykius. Ir kai atvažiuoja Monikos draugė Silva, ji gali šiek tiek atsikvėpti, nes jos vyras iš karto puola su jos drauge į lovą.

Knyga baigėsi panašiai, kaip ir tikėjausi. Paaiškėjo, jog tikrasis priešas, kuris ir stengėsi melu įvilioti Moniką į savo gyvenimą ir yra Dambrauskas, ir ne toks jis jau ir "angelas sargas". Jis užsako vyrus, kurie persekiotų Moniką ir ją įbaugintų, jis užsako, kad būtų nužudytas Andrius. Tačiau už visas šias skriaudas jis turi sumokėti. Jį pričiumpa policija, o Monika galėdama lengviau atsikvėpti planuoja grįžti namo, tačiau nuvyksta į Palangą. Ir ten ji sutinka Andrių...

Visą knyga gan chaotiška, staigios permainos, gan nuspėjami įvykiai. Mažai aprašomi personažai, bet daug dėmesio skiriama jausmams.
Pabaiga buvo tipinė romano pabaiga, kur viskas baigėsi, gražiai ir laimingai. Monika ištrūksta iš mafijos rankų ir sužino, jog jos gyvenimo meilė iš tiesų nežuvo.