Jerry Spinneli - kūrinio autorius, kuriam tik iš ketvirto karto pavyko išleisti knygą. Ta knyga ir yra "Žvaigždė". Turbūt leidėjai neveltui pasirinko būtent šį kūrinį, nes ši knyga tapo viena populiariausių...

Jerry Spinneli - kūrinio autorius, kuriam tik iš ketvirto karto pavyko išleisti knygą. Ta knyga ir yra "Žvaigždė". Turbūt leidėjai neveltui pasirinko būtent šį kūrinį, nes ši knyga tapo viena populiariausių šiuolaikinių knygų. Pats autorius nesigaili ir neliūdi dėl to, kad nepavyko išleisti kitų kūrinių, jis teigia : "Tai man padėjo mokytis, tobulėti".

Manau, kad svarbiausia šios knygos mintis - būk savimi, tačiau iki tam tikros ribos. Svarbu turėti savo įsitikinimus, savo nuomonę, ją reikšti, bet nereikia pamiršti, kad esate didesnės bendruomenės dalis.


Viena iš pagrindinių kūrinio veikėjų yra Žvaigždė. Tai nėra jos vardas, tai jos slapyvardis, kuriuo ji duoda žinią visiems, kad ji yra kitokia nei visi .Ši herojė yra visiška priešingybė mokinių, kurie mokosi Mikos vidurinėje.Avykusi į naują mokyklą, ji elgiasi laisvai, jai nerūpi kitų nuomonė. Ir svarbiausia - visiems tai patinka, dauguma net ima sekti jos pavyzdžiu. Bet viskas laikinai. Po didžiulės klaidos Žvaigždei pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Žmonės jos ima nekęsti. Bet Žvaigždei tai visai nesvarbu, nes šalia ji turi žmogų, kuriuo gali pasitikėti.


Antrasis pagrindinis knygos veikėjas - Leo. Autorius jį vaizduoja, kaip "Normalų" paauglį. Tokį, kuris stengiasi įsilieti į minią, nesireikšti, neišsiskirti. Jis yra normalumo įsikūnijimas. Mane itin sužavėjo autoriaus mintis suvesti šiuos du, visiškai skirtingus jaunuolius ir pabrėžti jų skirtumus. Kai Leo sutinka Žvaigždę, jis nori būti su ja, būti panašiu į ją, tačiau pajutęs, kad žmonės kitaip į jį ima žiūrėti, kreipti dėmesį, jis išsigąsta. Turbūt dėl to Leo nusprendžia padaryti Žvaigždę tokia, kaip jis - normalia paaugle.

Kūrinio pasakotojas - pats Leo. Manau, kad tai kūriniui suteikia daugiau originalumo, nes mes tokiu būdu galime suprasti ką jaučia pats veikėjas, nes skaitant sutinkame jo mintis, nuomones. Iš jo minčių ir suprantame, kaip jis jaučiasi pamatęs Žveigždę, kad ji jam patinka. Manau, kad jeigu pasakotojas būtų pašalinis asmuo, ne istorijos veikėjas - kūrinys nepadarytų tokio dižiulio įspūdžio, kokį man padarė dabar.

Kūrinys "Žvaigždė" yra ta knyga, kurią tikrai galiu rekomenduoti visiems. Ji lengvai skaitosi, yra kitokio, išskirtinio siužeto. Vos paėmusi ją į rankas supratau, kad tai kažkas naujo. Knyga labai šviesi, šilta bei netgi gaivi.

Šis kūrinys man paliko neišdildomą įspūdį. Jeigu manęs kas nors paklaustų, kokią knygą siūlyčiau paskaityti jaunimui - nedvejodama atsakyčiau, kad tai Jerry Spinneli " Žvaigždė"

E.M. Remarkas - ko gero vienas didžiausių literatūros klasikų. Jo kūriniai susilaukė pripažinimo visame pasaulyje. Didžiuojuosi, galėdama vieną iš jų aprašyti.

"Trys draugai" yra pasakojamas apie tris draugus, grįžusius...

E.M. Remarkas - ko gero vienas didžiausių literatūros klasikų. Jo kūriniai susilaukė pripažinimo visame pasaulyje. Didžiuojuosi, galėdama vieną iš jų aprašyti.

"Trys draugai" yra pasakojamas apie tris draugus, grįžusius iš karo, kuriame kovojo. Rodos, karui pasibaigus, gyvenimas taps gražesnis, gyventi bus geriau... Deja taip nebuvo. Nedarbas, nesiskaitymas su žmonėmis, žmonių nelygybė ir kiti dalykai nė kiek negražino gyvenimo.Vienintelė paguoda - kasdienis apsilankymas baruose.


Robertas - pagrindinis veikėjas, vienas iš trijų draugų. Robertui 30 metų ir jis stengiasi gyventi taip, lyg kiekviena diena būtų paskutinė. Kartu su savo draugais jis patiria ne vieną įsimintiną nuotykį. Pasakojime, Robertas sutinka Patriciją. Visiškai kitokią merginą nei jis. Bent jau jam taip atrodė. Patricija - mandagi, kultūringa, išauklėta mergina, mėgstanti prabangą, bet kartu ir labai maloni ir šilta. Patricijos neįmanoma nepamilti. Ji į akį krito ne tik dviems Roberto draugams, bet ir pačiam Robertui, kuriam, deja, buvo gėda dėl savo prigimties. Vaikinui atrodė, kad jis per prastas Patricijai. Bet šalia esantys artimi draugai sugebėjo jį persigalvoti.

Patiricja pasirodo kitokia, nei iš pradžių visi apie ją manė. Ji taip pat nebijojo sugėdinti savęs, pasijuokti iš savęs, išgerti daugiau nei pridera tuometinei moteriai. Jai nebuvo gėda bendrauti su prastesnės reputacijos žmonėmis. Dėl visų šių savybių Robertas ją ir pamilo. Gyvenimas iš karto pasidarė šviesesnis, užgožė dalykus, apie kuriuos nesinorėjo galvoti... Deja, netikėtai ima progresuoti Patricijos liga, apie kurią Robertas iki tol nežinojo. Gyvenimas vėl ima keistis...

Knygos pavadinimas nors ir paprastas, bet puikiai tinkantis šiam kūriniui. Tai pasakojimas ne vien apie meilę, kaip gali pasirodyti iš pavadinimo. Tai pasakojimas ir apie draugystę ir kokia ji svarbi mūsų gyvenimuose. Juk sakoma: "Svarbu ne kiekybė, o kokybė". Šioje knygoje labai puikiai atsispindi draugystė ir šiuo atveju tinka posakis "Draugą pažinsi bėdoje". Kuomet Robertą ištiko nelaimė ir jam reikėjo pagalbos, vienas jo draugų nedvejodamas puolė jam padėti, net jei jam pačiam galėjo nutikti kai kas blogo...

Knygoje labai daug įvairiausių pamokymų ir posakių, kurie priverčia susimąstyti. Žemiau išvysite man labiausiai patikusius. Norėčiau, kad mano aprašymo dėka nesuklystumėte. Minėjau, jog šie trys draugai mėgsta išgerti, galėjo pasirodyti, kad jie nelaimingi. Jie labai išsilavinę, kultūringi ir protingi vaikinai, o iš jų lūpų skamba patys tauriausi žodžiai.


Autorius mane sužavėjo savo paprastumu. Viskas labai lengvai ir sklandžiai skaitėsi, nebuvo sunku, bet įdomu. Labai lengva buvo įsivaizduoti įvykius, puikiai atsispindėjo tuometinis laikotarpis, tas elegantiškumas, pagarba moterims, žmonėms. Manau, kad patiks jums visiems taip pat, kaip patiko ir man.

Rekomenduoju šią literatūros klasiką visiems, mėgstantiems pokario laikus, vertinantiems draugystę, norintiems lengvo, bet įspūdingo paskaitymo vakarui :

"Paklausk Alisos" pagrindu tapo penkiolikmetės narkomanės dienoraštis. Tai tikra, neišgalvota istorija apie mergaitę, ėmusią vartoti narkotikus. Viskas aprašyta nuo iki. Knyga yra neišgalvota ir kiekvienas dalykas, aprašytas...

"Paklausk Alisos" pagrindu tapo penkiolikmetės narkomanės dienoraštis. Tai tikra, neišgalvota istorija apie mergaitę, ėmusią vartoti narkotikus. Viskas aprašyta nuo iki. Knyga yra neišgalvota ir kiekvienas dalykas, aprašytas joje - tikras. Tuo ši knyga kur kas vertingesnė nei "Heroinas" ar kitos knygos, kurių istorijas sugalvojo rašytojai. Šios knygos dėka tikrai galima suprasti, kaip iš tiesų jaučiasi narkomanai.

Istorija prasideda nuo dienos, kada pagrindinė veikėja ima rašyti į dienoraštį. Tuo metu jos gyvenimas buvo paprastas, bet savaip gražus, neišsiskiriantis iš kitų. Mergina gyveno laimingai. Vienas vienintelis vakarėlis sujaukė jos gyvenimo rutiną ir visam laikui jį pakeitė. Vakarėlio metu, merginai buvo suduoti narkotikai, jai to nežinant. Pagrindinė veikėja aprašė savo jausmus, kaifą, kurį jautė. Ji pasižadėjo niekuomet daugiau nevartoti, nes pati kuo puikiausiai suvokė narkotikų žalą.

Deja, tokių pasibūvimų su draugais buvo dar ne vienas ir ne du. Kiekvieną kartą pagrindinė veikėja išbandydavo vis ko nors naujo, naujų narkotikų rūšių. Tai tapo jos įprastu gyvenimu. Mergina ne kartą pabėga iš namų, tikėdamasi rasti geresnį gyvenimą, bet netrukus vėl grįžta namo, nes ji žino, jog tik namuose ją visi myli ir rūpinasi ja. Taip ir buvo. Tėvai jos nė karto neatstūmė, nors ji prikrėtė daugybę šunybių. Ko gero tokiu atveju tėvų palaikymas ir pagalba - svarbiausi. Svarbu turėti žmogų, kuris tavimi rūpinasi.

Pagrindinė veikėja pamažu prarado savo draugus, moksleiviai ėmė iš jos tyčiotis. Situacija dar pablogėjo, kai veikėja, norėdama apsaugoti kūdikį, kurio aukle ji buvo, paskambino vienos apsisvaiginusios merginos tėvams, kad šie ją parsivežtų. Nuo to laiko mokiniai jai grasino, šaipėsi, skleidė gandus. Galiausiai tai privedė net iki specialių įstaigų...

Knyga labai puikiai aprašė kintančią merginos nuotaiką, jausmus. Skyreliai išskirstyti dienomis, kaip ir pridera įprastam dienoraščiui, tad vieną dieną galėjai perskaityti apie jos pažadus apie tai, jog daugiau niekada nebevartos, pasikeis, na, o kitą dieną ji jau vėl pasakodavo apie kaifą, kurį jautė vartodama.

zon.com" ir kiti, labai teigiamai kalba apie šį kūrinį. Pasak jų tai knyga, kurią turėtų perskaityti visi paaugliai ir jų tėvai.

Kas man užkliuvo, tai pavadinimas "Paklausk Alisos". Iš kitų mano aprašymų knygų galėjote pastebėti, kad dažnai mėgstu aptarti ir kūrinių pavadinimus. Šis tikrai nėra išimtis. Tai ko gero vienintelis pavadinimas, kurio reikšmės neaptikau knygoje. Buvo aprašyta viena narkomanė Alisa, bet apie ją buvo vos užsiminta. Patikrinau ir versiją, jog lietuviai galėjo pakeisti pavadinimą, nes dažnai, versdami knygas, taip ir padaro, bet deja, angliškoje versijoje pavadinimas sutampa. Mano išvada: kūrinys vadinasi "Paklausk Alisos", nes jame aprašomos akimirkos, kuomet pagrindinė veikėja jaučiasi vieniša, dėl įvairių priežasčių negali išsipasakoti niekam, net tėvams. Ji neturi žmogaus, kurio galėtų paklausti patarimo. Galbūt šie dalykai nelabai rišasi, o galbūt aš net nemoku teisingai to nupasakoti, bet tiesiog noriu pasakyti, kad kai žmogus būna vienišas, neturi kam išsipasakoti, jis visuomet bus nepasitikintis savimi, nedrąsus ir nelaimingas.

Knyga nėra slegianti, kaip gali pasirodyti. Pagrindinė veikėją (kurios vardo net ir neradau) tiesiog aprašė eilines savo gyvenimo dienas, įvykius, kuriuos dažnas iš mūsų patiria. Pati veikėja man pasirodė drąsi, ryžtinga, kantri ir optimistiška. Ji tikėjo, kad galėjo pasikeisti, kad viskas bus gerai, planavo savo ateitį ir elgėsi kaip normali paauglė. Pabaigoje knygos atrodė, jog viskas bus gerai, ji susigražino gyvenimą, bet , deja, tuomet įvyko dar vienas smūgis...

Knygą rekomenduoju žmonėms, galvojantiems, kad jų gyvenimai yra blogi. Jeigu sakote, kad neturite ko apsirengti (nors spinta lūžta nuo drabužių), pykstatės su tėvais, kurie jūsų manymu jūsų nekenčia (nors iš tiesų nori padėti), vadinasi jūs gyvenate laimingai ir tikrai neturite priežasčių skųstis savo gyvenimais.

Lauren Oliver - jauna Amerikiečių rašytoja. Ši moteris jauna ne tik savo amžiumi, bet ir jauna, kaip rašytoja, o "Kai aš žuvau" ir yra būtent pirmasis jos kūrinys, kuris, beje, labai sėkmingas. Knygoje aprašoma viena...

Lauren Oliver - jauna Amerikiečių rašytoja. Ši moteris jauna ne tik savo amžiumi, bet ir jauna, kaip rašytoja, o "Kai aš žuvau" ir yra būtent pirmasis jos kūrinys, kuris, beje, labai sėkmingas. Knygoje aprašoma viena vienintelė diena, kurią pagrindinė veikėja Samanta išgyvena net septynis kartus! Kodėl? Ogi todėl, kad jai buvo suteiktas šansas ištaisyti savo klaidas, ko mes visi trokštame, deja, mergina ne iš pat pirmos akimirkos tai supranta.



Pagrindinė veikėja Samanta, pasipūtusi, populiari, savimi pasitikinti mergina, kuri susitikinėja su savo lygio vaikinu. Ji ir dar dvi jos draugės - populiariausios merginos mokykloje. Daugelis merginų trokšta būti tokiomis kaip Samanta, bet jos nenutuokia, kad Samanta, supratusi savo klaidas, nenori būti nė kiek panaši į save, nori pasikeisti. Būtent šioje knygoje ji ir gauna šansą tai padaryti: netikėta automobilio avarija ir stebuklas - mergina ryte atsibunda savo lovoje, pradedama tą pačią dieną.



ginalumu. Istorija tikrai girdėta, bet taip, kaip ši autorė ją aprašė, padaro ją visiškai nauja, negirdėta. Kūrinį paįvairina ir įvairios mintys, kurių begalė kiekviename skyriuje. Dažnai būna taip, kad skaitant filosofines mintis, tiesiog norisi nuo jų pabėgti, praleisti, bet mintys, kurias išdėstė Lauren Oliver, yra neįkainojamas turtas.



Samanta pamažu suvokusi savo klaidas ima taisytis, sulig kiekviena nauja diena ji supranta vis daugiau veiksmų, kuriuos padarė ne taip. Ne vienas pagalvotų, kad skaitant knygą, kurioje veiksmas net septynis kartus pasikartoja per vieną dieną, mano, jog kūrinys bus nuobodus ir intriguojantis. Taip tikrai nėra. Sulig kiekviena diena darosi vis įdomiau. Ypač įdomu pajusti, kaip keičiasi pagrindinė veikėja, toks jausmas, kad ji keičiasi kartu su tavimi. Ir visai netikėtai, kai, rodos, visos klaidos ištaisytos ir artėja laiminga pabaiga, dar šis tas nutinka...



"Kai aš žuvau" rekomenduočiau tiems, kurie svajoja atsukti laiką atgal, pakeisti ne vieną praeities smulkmeną. Taip sakant, knyga romantikėms, svajoklėms. Labai norėčiau pasakyti, kad per daug neįsijaustumėte į galimybę ištaisyti klaidas, nes žmonių mintis ir taip 90 procentų sudaro mintys apie praeitį, vaizduotė ir svajonės, ir tik 10 procentų sudaro realios mintys. Deja, kad ir kaip kiekvienas iš mūsų norėtų atsukti laiką atgal - to padaryti neįmanoma. Ši knyga moko ne svajoti ir kurpti planus apie keliones laikus, ji moko, kad reikia gyventi taip, lyg kiekviena diena būtų paskutinė, ir gyventi taip, kad vėliau nereikėtų gailėtis dėl tam tikrų veiksmų.

Mano nuomone, ši autorė nusipelnė daugybės pagyrų už šį darbą. Knyga skaitosi labai lengvai, veiksmo daug, labai puikiai sudėliotos mintys, sugalvotas siužetas. Lauren Oliver yra viena iš tų autorių, kurių knygas skaityčiau ir skaityčiau.

Dar vienas bestseleris, prilygstantis kūriniams, kaip "Saulėlydžio" saga, "Bado žaidynių" trilogija, "16 mėnulių" ir kitoms, šiuo metu itin populiarioms knygoms. Lauren Oliver kuo toliau, tuo labiau vis garsėja savo...

Dar vienas bestseleris, prilygstantis kūriniams, kaip "Saulėlydžio" saga, "Bado žaidynių" trilogija, "16 mėnulių" ir kitoms, šiuo metu itin populiarioms knygoms. Lauren Oliver kuo toliau, tuo labiau vis garsėja savo išskirtiniais kūriniais. Jau esu aprašiusi vieną iš jų - "Kai aš žuvau". Šį kartą kiek kitokia meilės (?) istorija. Kodėl su klaustuku? Nes visose knygose aprašoma pagrindinė vertybė - meilė. O kas atsitiktų, jei meilė būtų uždrausta?

Istorija pasakoja apie laikus, kai meilė buvo liga, kurią buvo privalu išgydyti sulaukus 18 metų. Pagal istorijoje aprašytus įstatymus, kiekvienas privalėjo išsigydyti meilę. Tai padarius žmonės tapdavo bejausmiais, nes visi jausmai: neapykanta, jaudulys ir kiti, paprasčiausi jausmai, būdavo susiję su ta vienintele meile.

ina, kuri itin laikosi įstatymų ir nekantriai laukia, kada jai bus išgydyta delirium (meilė).

Deja, istorija turi ir kitą pusę. Šalia miesto, kuriame gyvena Lena, yra įsikūrę Tyrai - nelegalų gyvenvietės. Nelegalai - tai žmonės, prijaučiantys meilei, nesugebėję jos atsisakyti. Tuometinė valdžia ne kartą bandė sunaikinti nelegalus, tačiau jiems tai nepavyksta.

Lenos gyvenimas pasikeičia, kuomet ji įžengia pro palatos, kur jai turėjo būti atliktas įvertinimas, duris. Sėdintys žmonės turėjo įvertinti ją visapusiškai - pagal tai jie būtų rinkę merginos išrinktąjį vyrą, už kurio jai tektų ištekėti iš karto po studijų koledže. Netikėtai pro duris įlekia išpaišytų karvių banda, kurią pasiuntė nelegalai. Tuo metu, Lena netikėtai išvysta vaikiną...

Istorija pakrypsta netikėta linkme. Mergina pasikeičia įvairiapusiškai. Netikėtai dar kartą sutikusi vaikiną, su juo susibendrauja ir pati nepajunta, kaip įsimyli. Lena ima nepaisyti taisyklių, meluoti tam, kad tik galėtų pabūti kartu su mylimuoju.

Deja, autorė palieka intrigą... Lekiantis laikas - didžiausias Lenos ir jos mylimojo Alekso priešas. Jiedu kartu skaičiuoja tirpstančias akimirkas iki Lenos operacijos, po kurios ši užmirštų visus savo jausmus Aleksui...

Knyga mane sužavėjo savo idėja. Skaitydama jaučiausi taip, lyg pati būčiau viską patyrusi. Kartais norėjosi šaukti, rėkti ir verkti - knyga užvaldė mano jausmus. Negalėjau patikėti, kad iš žmonių galėjo būti atimta meilė... Ėmiau dar labiau ją vertinti. Lauren Oliver - viena mėgstamiausių mano rašytojų. Jos knygas itin lengva skaityti, prisirinksite įvairiausių minčių, pajusite jausmus, kuriuos išgyvena veikėjai.

John Green - rašytojas, kilęs iš Orlando, Floridos. Miniu tai su priežastimi. John Green yra tikras atradimas. Visos jo knygos yra tapusios bestseleriais, ne išimtis ir "Beieškant Aliaskos", kuri sužavėjo ne vieną Lietuvos...

John Green - rašytojas, kilęs iš Orlando, Floridos. Miniu tai su priežastimi. John Green yra tikras atradimas. Visos jo knygos yra tapusios bestseleriais, ne išimtis ir "Beieškant Aliaskos", kuri sužavėjo ne vieną Lietuvos paauglį savo jaunatviškumu, optimistiškumu ir sugebėjimu šokiruoti.

Kuo toliau, tuo labiau mane žavi "Beveik suaugę" serijos knygos. Viskas prasidėjo nuo "Heroino", ko gero skaitomiausios knygos paaugliams Lietuvoje. Tuomet buvo "Kendė", "Angelas ir Džo" bei kiti kūriniai, kurių dabar net nepamenu. Visi trys aukščiau paminėti kūriniai buvo panašūs savo siužetais, pabaigomis, veikėjais. Turbūt dėl to galiu drąsiai teigti, jog dviejų iš jų gerai nepamenu... Tai suvokė ir žmonės, kurie priskirdavo knygas šiai "Beveik suaugę" serijai. Pamažu ėmė daugėti knygų su kitokiais siužetais, kurie buvo net geresni už patį karalių "Heroiną"! Negaliu nepaminėti savo numylėtosios knygos "Žvaigždė", kuri, mano manymu, geriausia "Beveik suaugę" knyga. Po jos vis nusivildavau savo pasirinkimais knygų iš šios serijos, bet neseniai atradau "Beieškant Aliaskos".

PRIEŠ: Pagrindinis veikėjas Mailzas atvyko į internatinę mokyklą nusivylęs gyvenimu. Iki tol jis neturėjo draugų, buvo nemėgiamas, nepasitikintis savimi. Vos tik atvyko į internatikę Kriko mokyklą, jaunuolis susipažino su kambarioku Čipu, kurį visi buvo pratę vadinti Pulkininkus. Šis iš karto praminė Mailzą Tešliumi. Tai įvyko ne dėl to, kad Mailzas buvo apkūnus, o dėl to, kad jis buvo sulysėlis. Jaunuoliai tapo neišskiriamais draugais ir jų draugų ratą papildė Aliaska - svajonių mergina. Ji buvo žavi, linksma, itin protinga, gudri. Tešlius nuo pat pirmų akimirkų jaučia trauka šiai gražuolei. Kartu su Pulkininku ir Aliaska jaunuoliai patiria daugybę jaunatviškų nuotykių, linksmybių ir kitų dalykų. Kitaip nei kitos tokio tipo istorijos, ši nėra slegianti, pesimistiška, ar verčianti galvoti apie mirtį. Ši istorija itin optimistiška ir žavi, labai džiaugiuosi atradusi John'ą Green'ą, tikiuosi, kad tai nebus pirma ir paskutinė jo skaityta knyga.

PO: Kai, rodos, pasaulis negali būti dar geresnis, įvyksta šis tas neįtikėtino, nenumatyto. Jaunuolių pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis, iškyla daugybė gyvenimiškų, ir ne, klausimų, noras išsiaiškinti tiesą... Deja, nenoriu net žodžiu užsiminti apie tai, nes žinau, koks tai blogas jausmas - sužinoti tiesą dar prieš perskaitant kūrinį. To jums tikrai nelinkiu :*

Labiausiai mane sužavėjo tai, kad John Green aprašė maištaujančius paauglius išskirtinai. Ir Aliaska, ir Tešlius, ir Pulkininkas buvo itin protingi ir išsilavinę jaunuoliai, kurie siekė tapti dar gudresniais, stengėsi mokytis. Ši savybė mane itin sužavėjo, nes dabar retai rasime kūrinių, kuriuose jaunuoliai rūkytų, vartotų alkoholį, elgtųsi neapdairiai ir dar gerai mokytųsi! Išties puikus atradimas ir tikiuosi, kad kiti rašytojai seks J. Green'o pėdomis, nes manau, kad nereikėtų taip nuvertinti tų paauglių, kaip dauguma rašytojų tai daro...

Knyga nepaprasta ir tuo, kad joje aprašomas Tešlius, kuris turėjo neįprastą pomėgį - įsiminti žymių žmonių paskutiniuosius žodžius. Tikrai galima rasti šmaikščių ir ne, paskutinių žodžių ir tai kūrinį paverčia tik dar įdomesniu.

"Aliaskos beieškant" - pavadinimas, kuris nepasako, ko galima tikėtis, skaitant šį kūrinį. Filosofuojant šiame pavadinime galime įžvelgti tai, kad Aliaska buvo pasimetusi mergina. Jos nuotaikos keitėsi taip pat greitai, kaip ir mėnulio fazės, jos niekas neperprasdavo, ji buvo užsisklendusi. Tešlius siekė sužinoti visas Aliaskos paslaptis, tapti artimu jai, atrasti ją. Jeigu klystu, būtinai taisykite mane!

John Green sukūrė neeilinį romaną, apie kurį ilgai galvosiu. Jame galima rasti daug gyvenimiškų klausimų, frazių, kurias verta prisiminti, užsirašyti. Rekomenduoju šį kūrinį tiems, kurie tiki, kad paaugliai nėra vien tik alkoholikai, rūkaliai ir narkomanai. Jiems dar rūpi ir kitos vertybės, kaip šeima, draugystė, meilė, išsilavinimas.

Ši knyga neskirta tiems kurie yra susikurę savo maža jaukų pasaulėlį aplink save ir tikisi laimingos pabaigos kur visi gyvena ilgai ir laimingai.. Priešingai ši knyga atskleidžia tikrąją realybę, tikruosius jausmus. Tikrą šiuolaikiško gyvenimo kartumą, bei tikros meilės saldumą. Mane asmeniškai ši knyga pakerėjo. Negalėjau nuo jos atsiplėšti! Buvo ir juoko, ir ašarų :] Daugiau tokių knygų..

Tai labai paslaptinga, mistiška knyga apie mergaitę ir jos senelį bei jo istoriją. Kadangi knyga nesusižavėjau, nieko daugiau pasakyti apie ją nrgaliu. Tiesiog man pritrūko to kabliuko, realistiškumo ir daugelio kitų savybių,...

Tai labai paslaptinga, mistiška knyga apie mergaitę ir jos senelį bei jo istoriją. Kadangi knyga nesusižavėjau, nieko daugiau pasakyti apie ją nrgaliu. Tiesiog man pritrūko to kabliuko, realistiškumo ir daugelio kitų savybių, kurios būdingos knygoms, kurias mėgstu.

Ši knyga buvo viena iš nedaugelio serijos "Beveik suaugę" knygų, kuri man nelabai patiko. Tai pasakojimas apie keturiolikmetę, kuri norėjo "išgelbėti pasaulį". Šiais žodžiais turi omenyje, jog ji norėjo padaryti kažką gero,...

Ši knyga buvo viena iš nedaugelio serijos "Beveik suaugę" knygų, kuri man nelabai patiko. Tai pasakojimas apie keturiolikmetę, kuri norėjo "išgelbėti pasaulį". Šiais žodžiais turi omenyje, jog ji norėjo padaryti kažką gero, nors tai buvo beveik neįmanoma. Ji sutiko merginą, kuri buvo benamė...

Lu, pagrindinė veikėja, buvo ta, kuri norėjo išsilieti minioje, būti nepastebima, neišsiskirti. Ji mokėsi kartu su dvejais metais vyresniais už ją mokiniais, buvo protinga kaip ir jie, galbūt net protingesnė. Pamažu knygoje išaiškėja Lu kuklumo priežastys: mirė ką tik gimusi Lu sesutė ir jos mama nebeskyrė nė kiek dėmesio gyvai dukteriai, prarado norą gyventi...

Pasakojimas prasideda mokykloje, kur Lu turi pristatyti benamių gyvenimą. Norėdama geriau atlikti užduotą darbą, ji nusprendžia susipažinti su benamiu, kuris jai padėtų. Taip ji sutinka No, savarankišką, savimi pasitikinčią merginą. Lu pamažu ima suprasti gyvenimo vertę, prasmę, supranta, koks gyvenimas gali būti neteisingas. Ši mintis neduoda jai ramybės, ji galvoja, kad gali pakeisti viską, išgelbėti pasaulį ir net abejodama tuo, nusprendžia padėti No.

"No ir aš" yra knyga, kuri moko apsvarstyti dalykus, prieš priimant įvairius sprendimus. Knyga parodo, kad mūsų jaunumas verčia mus priimti spontaniškus, neapgalvotus sprendimus, kurių vėliau galime gailėtis. Tai dar viena knyga, kuri mus moko netapti priklausomais nuo kitų. Labai puikiai tai parodo pavadinimas "No ir aš", kuris būtent ir parodo, kad No gyvenimas ir likimas pagrindinei veikėjai Lu, tapo svarbesnis nei jos pačios...

Knyga nelabai man patiko, sunkiai skaitėsi, ne kartą nukrypo mintys... Manau, kad yra geresnių knygų apie benamių gyvenimą, bet noriu pasakyti, kad šios knygos pagrindinė tema nėra "benamiai". Pagrindinė tema "draugystė".

"Mes statome kazino, nes norime paimti jūsų pinigus. Jūs atvykstate čionai, nes norite paimti mūsų pinigus. Visa kita tėra dekoracijos - kaip mes jus įviliojame vidun ir kaip jūs save pateisinate sugrįžę į namus."....

"Mes statome kazino, nes norime paimti jūsų pinigus. Jūs atvykstate čionai, nes norite paimti mūsų pinigus. Visa kita tėra dekoracijos - kaip mes jus įviliojame vidun ir kaip jūs save pateisinate sugrįžę į namus.". Nerašyta taisyklė - kazino visada išlošia. Tačiau egzistuoja vienas žaidimas, kuriam būdinga "atmintis". Taigi "skaičiuojant" kortas yra tikimybė uždirbti iš kazino. Tai nėra sukčiavimas, apgaudinėjimas, o paprasčiausias darbas. Tą ir bando padaryti MTI komanda. Pagrindinis herojus, neeilinių gabumų studentas Kevinas įsitraukia į komandą ir jos savaitgalio keliones. Nuo to laiko jo gyvenimas radikaliai pasikeičia: pinigai, rizika, dvigubas gyvenimas. Tačiau daug pralošti kazino juk negali. Ir sulaužius svarbiausią taisyklę - "mokėk pasitraukti laiku", prasideda kova tarp kazino ir MTI komandos, o vėliau ir tarp komandos bičiulių.

Knygą vertinu gerai, vis tik kam azartas ne prie širdies, nemanau kad ji sužavėtų.

Kartą su kolega įsivėlėme į aršią literatūrinę diskusiją istorinių knygų klausimu. Jis man pasakė, kad Kazio Almeno "Pjūties metas" (arba "Šienapjūtė", priklausomai, kelintų metų leidimas) yra geriausia knyga apie...

Kartą su kolega įsivėlėme į aršią literatūrinę diskusiją istorinių knygų klausimu. Jis man pasakė, kad Kazio Almeno "Pjūties metas" (arba "Šienapjūtė", priklausomai, kelintų metų leidimas) yra geriausia knyga apie XVIII a. Lietuvos aktualijas, bajorus ir jų gyvenimą. Kai jis pridūrė, kad ši knyga geresnė net už išgirtąją "Silva Rerum", tiesiog privalėjau ją perskaityti.

"Pjūties metas" man paliko visiškai kitokį įspūdį nei Kristinos Sabaliauskaitės romanas. Kazys Almenas daugiausia dėmesio skiria bajorų santykiams tarpusavyje dėl įtakos, šalies valdymo ypatumams ir politinei situacijai. Dvarų romantikos ir meilės čia tikrai nedaug.

Na, nors kaip pažiūrėsi. Atrodo, kad dvikovos kyla iš meilės, nors iš tiesų yra suplanuotos iš anksto. Tikroji aistra sulaistoma krauju, kai vaikinas, nudūręs savo priešininkus, špagą nuvalo moters dovanota nosine, nes būtent ji to paprašė ją dovanodama. Ir pabaiga visai romantiška išėjo nepaisant baisių pjautynių - mano vaizduotėje ji buvo panaši į Tarantino filmą, kur dažniausiai taškomasi krauju.

Knygos struktūra įtraukia - iš pradžių skaitai romaną kaip pasakojimą apie du nuolat kariaujančius bajorus, netyčiomis pasirenki kažkurią pusę, nes Giedraitis arba Dabulskis turi daugiau patrauklių bruožų ir lauki, kas čia vyks toliau, kur nuves visos rezgamos intrigos. O tada antrojoje dalyje skaitytojas nuvedamas į praeitį, sudalyvauja žiaurioje žmonių medžioklėje su šunimis ir stebi jauną vaikiną, kuris iš valkatėlės pamažu tampa keršto troškimu degančiu ir geriausiai špagą valdančiu kariu Lietuvos-Lenkijos karalystėje.

Na, o trečiojoje dalyje šios dvi istorijos susipina ir prieina prie įdomios atomazgos.

Kas labiausiai nepatiko? Tai, kad kai kurių veikėjų linijos staiga nutrūksta ir toliau belieka tik spėlioti, kas jiems galėjo nutikti.

O šiaip romanas suteikia tiek istorinių žinių apie bajorų seimelius, karaliaus rinkimus, šalies valdymą ir kitus XVIII a. aktualius reikalus, tiek malonumo sekant įvykius ir laukiant, kas čia bus toliau.

Tikrai verta romaną Pjūties metas" įtraukti į must-read sąrašus.