Šį romaną pati autorė pavadino geriausia savo knyga. Galbūt dėl to, kad joje daug pačios rašytojos gyvenimo autobiografinių detalių, patirties, išgyvenimų? Arba galbūt todėl, kad šia knyga jai pavyko pasakyti, tai ką iš...

Šį romaną pati autorė pavadino geriausia savo knyga. Galbūt dėl to, kad joje daug pačios rašytojos gyvenimo autobiografinių detalių, patirties, išgyvenimų? Arba galbūt todėl, kad šia knyga jai pavyko pasakyti, tai ką iš tiesų norėjo? Žinoma, aš tik spėlioju.



Tai yra pasakojimas apie gausią Ramsių šeimyną, leidžiančią vasarą savo ištaigingame name ant jūros kranto. Ramsiai turi aštuonis vaikus, bet ne gana to, jų namai visada pilni ir kitų žmonių: bičiulių ir pažįstamų.



Šią knygą pradėjau skaityti senokai ir iš pradžių man sekėsi sunkiai. Nuolat pamesdavau pasakojamos istorijos viją, nuolat mintys nuklysdavo į šalį. Nesuprasdavau kas, kur ir kaip. Tam be abejonės trukdė ir ilgi, vaizdingi, išraiškingumu stebinantys, tačiau kartu ir varginantys, sakiniai, todėl kai kuriuos skaitydavau net ne kartą.



Tada stojo pertrauka. Neskaitadieniai, kitos knygos, tinginiavimas. Ir štai prieš kelias dienas atvertus šią knygą, jis suspindo visai kitomis spalvomis. Nebeglumino ilgos pastraipos, giliausi veikėjų mąstysenos nagrinėjimai ir aprašymai. Tereikėjo labiau sukaupti dėmesį.



Knygoje galima rasti įvairių temų. Tačiau visos jos apima žmonių tarpusavio santykius bei santykį su savimi. Pavyzdžiui, ponios Ramsi vaidmuo šeimoje, jos grožio našta, santykiai su vyru, didžiuliu inteligentu įsikniaubusiu į savąsias knygas. Pono Ramsio santykis su vaikais, žmona, aplinkiniais, savo draugais. Jo sūnaus Džeimso širdyje laikoma nuoskauda dėl tėvo šaltumo, abejingumo, tvinkčiojantis pykčio pūlinys. Lilės Brisko senmergystė ir pomėgis tapyti. Ar tikrai moterys negali rašyti, negali tapyti? Ar neištekėjusi moteris nėra visavertė?



Įdomu tai, kad autorė prabildavo per vis kito veikėjo mąstymą, kas leido susidaryti pilnesnį visa ko vaizdą. Kažkaip atrodo, kad savo laiku žmones ji permatydavo kiaurai, kadangi sukurti tokie įtaigūs jų psichologiniai portretai. Tačiau kartu ir šiek tiek slegiantys..



Labai įdomi knyga. Tačiau, dar kartą pasikartosiu, reikalaujanti susikaupimo ir atidumo. Ir man jį ne visuomet pavyko išlaikyti. Dėl to kiek ir gaila. Šis kūrinys man sukėlė tokį sunkiai nusakomą jausmą, sumišusį su pasitenkinimu, liūdesiu, nuogąstavimu ir beprasmybės jausmu.



Optimizmo perskaičiusi kūrinį tikrai neįgavau, veikiausiai priešingai. Tačiau vis vien rekomenduoji perskaityti kitiems ir nusiteikti rimtam darbui.



Prasmingas švyturio motyvas.

Antrojoje Kristinos Sabaliauskaitės knygoje apie Norvaišų giminės likimus rasime nebe tokius laimingus ir gražius laikus Lietuvai. Vilniuje ir kituose aplinkiniuose kraštuose siaučia maras, badas, Lietuvoje savivaliauja tai...

Antrojoje Kristinos Sabaliauskaitės knygoje apie Norvaišų giminės likimus rasime nebe tokius laimingus ir gražius laikus Lietuvai. Vilniuje ir kituose aplinkiniuose kraštuose siaučia maras, badas, Lietuvoje savivaliauja tai švedų, tai rusų kariuomenės, o dar ir patys lietuviai kelia kardus vienas prieš kitą. Tokioje niūrioje aplinkoje ir klostosi pagrindinių herojų vaikų ir anūkų likimai, o jie vargsta lyg tikros vargo pelės. Taip gyvenant gali net ir visa giminė išmirt, tad senosios kartos palikuonei Uršulei iš Norvaišų Birontienei į gyvenimo pabaigą tenka paskutinį kartą viską statyti ant kortos, kad galima būtų pratęsti Silva rerum. Knygoje galima daug sužinoti apie senųjų personažų likimus ir jų vaikų gyvenimą. Gražūs rašytojos kuriami vaizdai lyg iš paukščio skrydžio ir graži bei teisinga mintis, kad visiems bus atseikėta pagal nuopelnus, kaip viskas susiję ir persipynę, kaip nepagalvojęs vienas žmogus gali sunaikinti nepžįstamo žmogaus gyvenimą. Tačiau mane labiausiai sunervino kai kurių herojų ilgi pafilosofavimai, kurie labiau priminė "pezalus". Ir visgi džiaugiuosi susipažinusi su abiem Silva Rerum knygomis, nes mane įtikino knygos personažai, buvo įdomu sužinoti, kuo gi viskas baigėsi, įtraukė ir kuriama nuotaika bei knygos pasaulis. Galiu drąsiai sakyt, kad visgi tai buvo skaitymo džiaugsmas.

Ir jeigu tas senukas išlipęs iš vežimo pasirąžytų (dabar viskas vyksta pagreitintai), pažvelgtų ten, kur buvo pompa, kurią kareiviai susprogdino, kad nieko sveiko nebeliktų, ir pasiskųstų tokiais žodžiais: "Kurgi mes...

Ir jeigu tas senukas išlipęs iš vežimo pasirąžytų (dabar viskas vyksta pagreitintai), pažvelgtų ten, kur buvo pompa, kurią kareiviai susprogdino, kad nieko sveiko nebeliktų, ir pasiskųstų tokiais žodžiais: "Kurgi mes rasime vandens?", jis, Maiklas K, išsitrauktų iš kišenės arbatinį šaukštelį ir didelį virvės kamuolį. Jis išvalytų nuolaužas iš šachtos žiočių, sulenktų šaukštelio kotą, pririštų prie jo virvę, nuleistų jį giliai po žemėmis į šachtą, o kai ištrauktų, tame šaukštelyje būtų vandens; ir šitaip, tartų jis, galima išgyventi.

--

Skaityti buvo įdomu. Knygoje pasakojama apie Maiklo K blaškymąsi karo apimtoje šalyje. Įdomus tas Maiklas K, gan smarkiai jis man primena Forestą Gampą. Tik sekasi Maiklui žymiai mažiau, neranda jis savo vietos, toje neramioje šalyje. Tačiau kad ir kaip Maiklui nesisektų, jis niekada nepraranda vilties (posakis viltis - durnių motina čia ypač tinka).

Ar jums šautų galvon slapstantis karo zonoje ir neturint maisto, pasodinti keletą moliūgų ir laukti, kol jie prinoks? Ir ne šiaip kur pasodinti, o saulės išdegintoje Afrikos žemėje. O paskui laistyti kiekvieną daigelį, stengiantis nedrėkinti aplinkinės žemės, kad nepradėtų žaliuoti žolė ir aplinkiniams nekiltų įtarimas. Man ne, o Maiklas K kaip tik taip ir padarė.

Įdomi knyga.

Manau tai knyga, kurią turėtų perskaityti kieviena moteris, ir ne tik. Žurnalistė Xinran dirbo radio stotyje ir turėjo savo radio programą 'The Night Breeze'. Šios laidos metu, kinijos moterys galėjo skambinti ar rašyti ir...

Manau tai knyga, kurią turėtų perskaityti kieviena moteris, ir ne tik. Žurnalistė Xinran dirbo radio stotyje ir turėjo savo radio programą 'The Night Breeze'. Šios laidos metu, kinijos moterys galėjo skambinti ar rašyti ir išsipasakoti anonimiškai savo gyvenimo bėdas. Ji surinko dalį šių istorijų ir jas užrašė. Visos istorijos sukrečiančios ir priverčiančios susimąstyti. Daugumos moterų gyvenimai buvo skaudžiai pažymėti Kinijos kultūrinės revoliucijos ir griežtų tradicijų.

Knyga parašyta epiniu stiliumi, visus įvykius stebime lyg per amžių atstumą, kai nebėra smulkmenų, tik esmė.

Romano veiksmas prasideda nuo pasiruošimo karaliaus Congoro dukters vestuvėms. Susipažįstame su pagrindiniais...

Knyga parašyta epiniu stiliumi, visus įvykius stebime lyg per amžių atstumą, kai nebėra smulkmenų, tik esmė.

Romano veiksmas prasideda nuo pasiruošimo karaliaus Congoro dukters vestuvėms. Susipažįstame su pagrindiniais veikėjais - Karaliumi Congoru ir jo auksinio suoliuko nešėju, Katabolonga. Ši diena kažkodėl primena Katobolongai, kaip jis pateko pas karalių - kai buvo užkariauta ir sunaikinta jo tauta, ir jis vienintelis likęs gyvas, sutiko tarnauti karaliui ir laukti keršto valandos. Tačiau per ilgus metus karalius ir suoliuko nešėjas tapo draugais ir kadaise sudarytas sandėris dėl keršto, regis, buvo pamirštas. Tačiau diena baigėsi visai kitaip , nei tikėtasi. Pas karalių pasirodo jo augintinis Sangas Kerimas ir pareiškia savo teises į Congoro dukrą, Samilią. Tuo tarpu visi rūmai ruošėsi sutikti kito sužadėtinio, druskožemio karaliaus, Kuamės, pasiuntinius. Congoras supranta, kad turi rasti sprendimą, nes kitu atveju kils karas. Karalius mano, kad jo mirtis galėtų išspręsti šį mazgą. Congoras persipjauna venas , o ištikimasis Kobolonga padeda jam greičiau numirti. Prieš mirtį karalius duoda tikslius nurodymus dėl laidojimo, ir išsiunčia jauniausiąjį sūnų Subą į ilgą kelionę.

Tačiau karas vis dėl to kyla. Jaunų vyrų nesustabdo karaliaus mirtis. Karas buvo žiaurus ir ilgas. Jo metu žuvo Congoro sūnus Libokas, nepasidaliję valdžios - dvyniai Sakas ir Dangas. Karaliaus miestas, Masaba, buvo sulygintas su žeme. Nelaiminga, nusivylusi Samilia, nematydama išeities, paliko Masabą ir beviltišką karą.

Kadangi karalius laukia, kol Suba įvykdys užduotį, pastatys septynis kapus, jis negali nurimti ir vis dar bendrauja su Kobolonga ir komentuoja, apmąsto įvykius. Tik dabar Congoras suvokia, kokia kainą jis sumokėjo už pergalingus žygius - jo vaikų gyvenimai yra tas mokestis.

Suba galų gale palaidoja karalių Congorą ir supranta, kad paskutinę nemigo naktį tėvas numatė baisų karą, kruviną Masabos apsiaustį. Jis nujautė, kad visa išnyks ir kad tik Suba išliks iš visos Congorų giminės. Suba labai ilgėjosi sesers, bet nežinojo, kur jos ieškoti ir nusprendė pastatyti rūmus, vertus Samilios grožio ir laukti jos pasirodant.

Knyga sujaudino temų univarsalumu - ką mes paliekame savo vaikams, kokia gyvenino prasmė ir kaip galime išpirkti savo klaidas.

Tai klausimai, į kuriuos mes vis ieškome atsakymo, ir kiekvienas savaip.

Šį kartą nelabai ką turiu pasakyti apie knygą. Perskaičiau, bet Antoine de Saint-Exupery šį kartą man nepaliko jokio gilaus įspūdžio.

Tiesą sakant, smarkiai kankinausi su paskutiniais "Karo lakūno" puslapiais, bet...

Šį kartą nelabai ką turiu pasakyti apie knygą. Perskaičiau, bet Antoine de Saint-Exupery šį kartą man nepaliko jokio gilaus įspūdžio.

Tiesą sakant, smarkiai kankinausi su paskutiniais "Karo lakūno" puslapiais, bet nepasiryžau mesti knygos tada, kai jos liko mažiau nei trečdalis. Ši neilga novelė apima vos vieną (ar dvi) Antrojo pasaulinio karo lakūno dieną ir vieną misiją. Ir veiksmo tiek mažai, kad net nebesupranti, kiek laiko lėktuvas jau ore ir kas gi ten vyksta, nes lakūnas paskendęs savo mintyse, prisiminimuose ir filosofijose apie vertybes, visuomenę ir žmones.

"Naktinis skridimas" - kiek dinamiškesnis kūrinys. Jis pasakoja apie pašto lėktuvus, skrendančius naktį virš Pietų Amerikos. Visai neseniai buvau skaičiusi knygą apie šiuolaikines keliones po Pietų Ameriką, tad vaizdas galvoje dėliojosi kiek kitoks nei būtų susidaręs prieš kelis mėnesius. Nors iš tiesų kelionių ir vaizdų Exupery pagaili ir vėl daugiausiai kalba apie tai, ką jaučia pilotas, patekęs į audrą, kokios emocijos vyrauja skrydžio bazėje, kurioje laukiama lėktuvo, kaip jaučiasi piloto žmona... Psichologiškai gražūs ir charakteringi skirtingų įvykio dalyvių portretai nupiešiami. Veiksmas ir čia vyksta lėtai, vis pažvelgiama į dangų ir laukiama, kaip viską pakreips likimo ranka.

Man buvo per lėta ir per nuobodu. Jeigu būčiau išsirašinėjusi patikusias mintis, galbūt būčiau labiau įsigilinusi į alegorijas ir patį kūrinį. Deja... Bet nesigailiu, kad perskaičiau. Valią ugdyti irgi kažkaip reikia. Šypt.

Dar vienas H. Murakamio šedevras nukeliantis į nepaprastą pasaulį, kuriame realybė ir mistiniai elementai susimaišo ir susijungia taip natūraliai, kad savo tikrumu galėtų įtikinti net ir skeptiškiausią skaitytoją (dar...

Dar vienas H. Murakamio šedevras nukeliantis į nepaprastą pasaulį, kuriame realybė ir mistiniai elementai susimaišo ir susijungia taip natūraliai, kad savo tikrumu galėtų įtikinti net ir skeptiškiausią skaitytoją (dar iki šiol atmindama "1Q84" žvilgčioju į naktinį dangų tikėdamasi išvysti mėnulių porą...).
"Kafka pakrantėje" - knyga apie penkiolikmetį, pabėgusį iš namų ir bandantį išvengti likimo, kuris jam buvo išpranašautas jo paties tėvo. Vaikinas sutinka įdomių žmonių, su kuriais randa artimą ryšį, taip pat bando įminti su jo gyvenimu susijusias mįsles. Kaip ir galima buvo tikėtis - Kafka nepaprastas paauglys: daug skaitantis (tiek mokslinę, tiek grožinę literatūrą), mėgstantis vienatvę, klasikinę muziką, galintis tiesiog ramiai sėdėti terasoje, gerti arbatą ir mąstyti.

Murakamis nebūtų Murakamiu jei į kasdienius ir įprastus įvykius neįpintų ir magijos siūlo, kuris skaitytoją priverčia abejoti realybe. Siužete galima rasti paralelinio pasaulio užuominų, žmogų kalbantį su katėmis ir kitų ne ką įprastesnių veikėjų. Čia metafora seka metaforą, kuomet ir pats suabejoji, kas yra tikra, o kas tik neapčiuopiama sąvoka. Iš tikrųjų gan sudėtinga nepaklysti autoriaus raizgomame labirinte, tačiau kai rodos tuoj pamesi siužeto tėkmę Murakamis subtiliomis detalėmis skaitytoją grąžina prie pasakojimo esmės.

Man knygoje patiko, kaip ir visose rašytojo knygose, rašymo maniera, minčių dėstymas, nenuspėjami įvykių posūkiai. Nepatiko - painus siužetas, kartais buvo sunku susigaudyti kas yra kas, o ypač kodėl viskas vyksta taip kaip vyksta.

Vertinimas 4/5

Knygą sudaro apysaka ir apsakymas...
Net negalėčiau 100% apsispręsti, kuris pasakojimas paliko didesnį įspūdį. Tačiau tikrai žinau, jog knyga buvo verta mano sugaišto laiko ir kad šios dvi skirtingos istorijos, kurios yra...

Knygą sudaro apysaka ir apsakymas...
Net negalėčiau 100% apsispręsti, kuris pasakojimas paliko didesnį įspūdį. Tačiau tikrai žinau, jog knyga buvo verta mano sugaišto laiko ir kad šios dvi skirtingos istorijos, kurios yra susipynusios tarsi į vieną, tikrai ne vienam perskaičiusiam paliko begalę apmąstymų.
Knygoje yra stipriai paliečiami tėvų ir vaikų santykiai, veikiau mamų ir dukrų. Dvejose istorijose dukra yra užgožta valdingos mamos, kuri, net gi jai užaugus, nesugeba paleisti, neleidžia išsilaisvinti iš jos tvirtų gniaužtų. Knygoje yra pavaizduotas stiprus skverbimasis į moters psichikos gelmes. Ryškūs moterų paveikslai, vidiniai išgyvenimai tiesia šiokį tokį kelią į romano žanrą, tačiau kodėl apysaka ir apsakymas, o ne vienas kūrinys - romanas, čia jau autorės pasirinkimas.
Apsakyme "Kambarys jazmino krūme" pagrindinė kūrinio veikėja nori žūtbūt susigrąžinti tėvų parduotą namą, kuris jai suteikia tiek daug skausmo ir liūdesio - prisiminimus apie prarastą brolį. Ji įsitikinusi, jog tik vėl įsigijusi šį namą galės pagaliau būti laiminga. Šis gana keistas Tilės (pagrindinės veikėjos) noras šiek tiek stebina, tačiau geriau įsigilinus galima suprasti, jog jai tai reiškia išsilaisvinimą. Išsilaisvinimą iš tos kančios, iš to vaikui neįprasto vaizdinio - spintoje klūpančio brolio, kurio akys tada buvo tik stiklo rutuliukai, be jokių emocijų, tiesiog - negyvos. Tik sugrįžus į tą vietą, kurioje prasidėjo jos skausmas, tik pažvelgus į savo sielos gelmes, į tą baimę, nuo kurios buvo bėgama, tik tada galima gyventi toliau, pagaliau ir vėl judėti į priekį....

Apysakoje "Prieblandos seserys" pagrindinė kūrinio veikėja Sigutė įsidarbina pas Filomeną - gražią, nepriklausomą, tačiau bjauraus būdo moterį. Sigutė prižiūri moters sūnų ir nė pati nesuvokia, jog pamažu pradeda ja žavėtis, jos geisti. Iš pažiūros visiškai skirtingos moterys, tačiau... Filomenai ta užgožta mergina primena ją pačią. Iškyla klausimas: "kas turėjo įvykti, kad ši moteris taip pasikeistų?". Netikusi motina, žuvęs vyras?... Tikriausiai. Šias dvi moteris jungia motinos atšiaurumas, nemeilė... Knyga palieka nežinioje apie Sigutės tolimesnį likimą, jos jauseną. Moteris jaučiasi susipainiojusi savo jausmuose, kuriuose grumiasi priklausomybė Filomenai ir gėda dėl sekso, kuriuo nusivylė, kuris turėjo leisti jai pasijuosti taip, kaip jaučiasi Filomena, kai mylisi su Juru (kitu knygos veikėju).

Knyga suteikianti kur kas daugiau nei apmąstymus ir gerą vakaro praleidimą prie knygos. Tai istorijos, kurios duoda suvokimą apie jausmus, apie tai, kas Tu esi ir koks turėtum būti. Knyga, kuri atminty išlieka kur kas ilgiau nei tie kasdieniai "romaniūkščiai".