Sigitas Parulskis savo ironiškumu buvo mano mokyklinių laikų didvyris ir įkvėpėjas, kurio pavyzdžiu konstruodavau savo esė ir rašinius, kuriuose iki tol vyravo vien romantika. Pabaigusi mokyklą Parulskio rašinėlius skaičiau...

Sigitas Parulskis savo ironiškumu buvo mano mokyklinių laikų didvyris ir įkvėpėjas, kurio pavyzdžiu konstruodavau savo esė ir rašinius, kuriuose iki tol vyravo vien romantika. Pabaigusi mokyklą Parulskio rašinėlius skaičiau ir toliau - tiek internetinėse platformose, tiek knygose. Bet kažkuriuo metu pasidariau pertrauką ir jo tekstų nebeatsiversdavau.

Iki šio pavasario, kai bibliotekos lentynoje radau "Prieš mirtį norisi švelnaus". Pačiai tuo metu atrodė, kad artėju prie mirties, tad pasiėmiau sužinoti, ko man toliau norėsis. Ir radau tą pačią ironiją, sarkazmą, juodąjį humorą ir daug "antrojo galo". Tekstai trumpučiai, skaitėsi lengvai, sukeldavo įvairių minčių, bet to ankstesnio susižavėjimo jau nebeliko. O gaila.

Daugiau net nėra ką pasakyti apie šią knygą, nes dauguma tekstų jau buvo publikuoti, tad beliko juos surinkti į vieną knygą, uždėti gražų viršelį ir pardavinėti kaip naują daiktą. Buvau kažkur ir kelias citatas išsirašiusi apie moteris ir gėrimą, bet jos netyčia pasimetė kibernetinėje erdvėje. Turbūt taip buvo lemta.

Knygos veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje. Ten gyvenimą kontroliuoja Didžioji Sesuo - tol, kol į įstaigą atveža Makmerfį. Jis pasišauna suardyti nusistovėjusią tvarką, į savo žaidimus įtraukdamas kitus ligonius.

...

Knygos veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje. Ten gyvenimą kontroliuoja Didžioji Sesuo - tol, kol į įstaigą atveža Makmerfį. Jis pasišauna suardyti nusistovėjusią tvarką, į savo žaidimus įtraukdamas kitus ligonius.



Visa istorija pasakojama vieno ligonio akimis - jį visi vadina Vadu. Jis nuo pat patekimo į ligoninę apsimeta esąs kurčias, todėl vienintelis žino visas paslaptis, tačiau niekas į jį nekreipia per daug dėmesio, kitų akyse Vadas - tik psichinis ligonis, kurio darbas yra plauti grindis.

Makmerfis atrodo ne eilinis psichikos ligonis. Šis personažas išties stiprus. Labiausiai patiko jo mąstymas, kad reikia juoktis. Kol juokiesi, tol esi stiprus, tol esi savimi. Makmerfis juokiasi iki paskutinių įvykių, kurie negrįžtamai jį paveikia.

Šie du personažai man ir buvo įdomiausi :) Gal dėl to, kad apie vieną daugiausiai kalbėta ir kito akimis viskas matyta.

Tiesa, knygoje nėra skyrių. Tačiau ji suskirstyta į keturias dalis. Tik skaitydama trečiąją dalį supratau, kad taip suskirstyta lyg ir pagal Makmerfio ir Didžiosios kovos etapus. Laimi tai jis, tai Didžioji. Tiesą sakant, viskas neaišku iki pat pabaigos. Ir tai labai sudomina ir įtraukia. Apskritai knyga yra tikrai įtraukianti, ir kai pradedi ją skaityti rimtai, tai viens du - ir pabaigta :) Kiek kartų kvatojausi iš ligonių kalbų, kiek kartų baisėjausi.. Žodžiu, knyga tikrai iš tų, kurios sukelia emocijas.

A, dar apie pavaizduotus ligonius. Šiaip jau jie man net nepasirodė psichiniai ligoniai. Ilgainiui, Makmerfiui vis stengiantis dėl jų asmenybių kilimo, visi vyrai atgauna savąjį "aš" - jei ne visiškai, tai bent dalinai. Ir jų samprotavimai apie gyvenimą bei ligoninėje vykstančius įvykius primena labiau sveikus vyrus, o ne ligonius.



Knyga gili. Skaitant labai lengvai pamiršti, kad ji pasakojama psichikos ligonio akimis. Ir tiesiog kartu gyveni tuose koridoriuose ir poilsio kambariuose :)

Kažkada seniai esu mačiusi filmą. Pažiūrėsiu ir dabar, kai perskaičiau knygą. Bijau nusivilti, bet palyginti norisi :)

Kai aplinkiniai vis kalbėjo apie šią knygą, kokia ji sudėtinga, bet tuo pačiu ir įdomi, aš negalėjau tiesiog tai ignoruoti ir nepasiimti šios knygos perskaityti pačiam. Buvo išties sunku skaityti tuos ilgus kambarių ar...

Kai aplinkiniai vis kalbėjo apie šią knygą, kokia ji sudėtinga, bet tuo pačiu ir įdomi, aš negalėjau tiesiog tai ignoruoti ir nepasiimti šios knygos perskaityti pačiam. Buvo išties sunku skaityti tuos ilgus kambarių ar žmonių aprašymus, tai labai vargindavo ir visuomet norėdavau juos praleisti ir grįžti prie istorijos: kuri buvo labai intriguojanti, įtraukianti. Man ši knyga puikiai iliustravo realizmo epochą ir padėjo su ja geriau susipažinti. Kiekviena aplinkos detalė ar veikėjų praeities šešėliai nelikdavo nepastebėti. Kam įdomios tokios smulkmenos ar kas turi įdealią vaizduotę įsijausti į pačius veikėjus tai padaryti Dostojevskio pagalba nebus sunku.

Knygos siužetas yra apie Raskolnikovą, buvusį studentą, kuris skatinamas savo pakilių idėjų, teorijos, ilgai planuoja ir pasitaikius idealiai progai: nužudo žmogų. Bet įdomu yra tai, kas seka po nusikaltimo. Visi Raskolnokovo išgyvenimai ir jausmai, mintys ir pats sielos sumišimas, pavaizduoti tiesiog nuostabiai. Leidžia skaitytojui pačiam pajausti, ką reiškia padaryti tokį nusikaltimą.

"Nusikaltimas ir bausmė" yra puikus realizmo epochos kūrinys, kurį reiktų perskaityti visiems, norint geriau pažinti to laikmačio kūrinius i rjų struktūrą. Bet skaityti reikia ypač atidžiai ir jokiu būdu ne prie televizorio, kitaip liksi nieko nesupratęs.

Dar viena smagi ir nuotaikinga, pilna humoro knyga iš Makso Frajaus knygų serijos "Echo labirintai". Autorė nuostabiai sugeba įtraukti tave į savo istoriją ir vienas iš jos triukų: nauji sugebėjimai, kuries vis atranda Frajus...

Dar viena smagi ir nuotaikinga, pilna humoro knyga iš Makso Frajaus knygų serijos "Echo labirintai". Autorė nuostabiai sugeba įtraukti tave į savo istoriją ir vienas iš jos triukų: nauji sugebėjimai, kuries vis atranda Frajus naujajame pasaulyje. Taip pat jo santykis su veikėjais, kurie labai garsūs aname pasaulyje.

Kai paėmiau į rankas šią knygą, visiškai neišgąsdino jos apimtis, o kaip pradėjus skaityti neperskaityti puslapiai pradėjo mažėti, paguodė tik tai, kad žinojau, jog manęs laukia kitos šios serijos dar neskaitytos knygos....

Kai paėmiau į rankas šią knygą, visiškai neišgąsdino jos apimtis, o kaip pradėjus skaityti neperskaityti puslapiai pradėjo mažėti, paguodė tik tai, kad žinojau, jog manęs laukia kitos šios serijos dar neskaitytos knygos. Tikrai puiki knyga, kupina ne tik meilės, prisirišimo, atsidavimo, bet ir išdavystės, netekties skausmo ir praradimų. Pritariu leidėjams, kad tai unikalaus pobūdžio kūrinys, Lietuvoje neturintis jokio analogo. Ne tik todėl, kad domiuosi istorija, bet todėl, kad smalsu nuo ko prasidėjo žmogaus gyvenimas, kaip jis gyveno, kaip auklėjo savo vaikus, kaip bendravo su aplinkiniais. Į kai kuriuos klausimus apie mūsų praeitį tikrai atsakys ši antropologiškai teisinga knyga. Skaitant, ne kartą norėjosi verkti ir juoktis kartu su Aila, žavėtis jos besąlygiška pagarba net ir tose situacijose, kai skaudu ir labai labai neteisinga. Ši knyga gal net pamokė dar labiau gerbti save, atsiduoti savo artimiesiems ir dar aukščiau pakelti galvą.

Manau, jei knyga sulaukė pasaulyje tokio pripažinimo, kad buvo išleista 45 milijonų tiražu ir išversta į 35 pasaulio kalbas, tai būtų gėda jos neperskaityti.

Tokios sekso divos knygos dar nebuvau skaičiusi ! Eina sau, seksiszmo pradininkė...AŠ ŽINAU KAIP MASAŽUOTI INTYMIAS VIETAS VYRUI! OMG...superinė knyga...TOBULA...Paskaitykite visos merginos...rekomenduoju...Jei knygą siūsitės...

Tokios sekso divos knygos dar nebuvau skaičiusi ! Eina sau, seksiszmo pradininkė...AŠ ŽINAU KAIP MASAŽUOTI INTYMIAS VIETAS VYRUI! OMG...superinė knyga...TOBULA...Paskaitykite visos merginos...rekomenduoju...Jei knygą siūsitės iš amazon, kartu gausite ir BDSM rinkinį su 35cm. aukštakulniais...Metas sekso enciklopedijai...SUPERINĖ KNYGA...10P.S. nekėliau normalios knygos foto, nes ji žiauriai nešvanki...:)

Mano pažintis su J. Cortazaru prasidėjo taip pat nuo žaidimo - skaičiau "Žaidžiame klases", šokinėjau nuo skyriaus prie skyriaus, nešiodavausi visur, kur žinojau būsiant laiko skaityti, ir mėgavausi tuo, kad ir vėl...

Mano pažintis su J. Cortazaru prasidėjo taip pat nuo žaidimo - skaičiau "Žaidžiame klases", šokinėjau nuo skyriaus prie skyriaus, nešiodavausi visur, kur žinojau būsiant laiko skaityti, ir mėgavausi tuo, kad ir vėl nežinau, kas manęs laukia kitame skyriuje. "Žaidimas baigtas", nors ir visai ne apie tą patį (tik ar tikrai?), man buvo tarsi ano skaitymo pratęsimas.

Magiškas realizmas kiekviename apsakyme atsiskelidža vis kitaip - kaip detektyvas, kaip sapnas, kaip kasdienybėje užsilaikanti keista mintis. Iki tam tikro taško kievienas apsakymas atrodo kaip eilinė kažkieno gyvenimo istorija, ir staiga tam taške - karats tik pradėjus skaityti, o kartais ir pačioje kūrinio pabaigoje - į tą eilinę gyvenimo istoriją įsipina kažkas, kas iš pažiūros irgi yra visai eilinis, tačiau susitikus šiems dviems nebelieka nieko, ką aš vadinu tuo žodžiu.

Nebent personažai yra vaikai. Apie vaikus, tokius ne visai mažiukus, jau link paauglystės, radau tris apsakymus, ir visi jie išsiskyrė tuo, kad, žiūrint suaugusiojo akimis, nieko neeilinio ten nebuvo. O žiūrint vaiko akimis dar buvo. Ir atrodo, kad autoriui labai subtiliai pavyko pagauti ir pavaizduoti tą momentą, kai vaikystė baigias.

Skaityti labai patiko, tik gaila, kad taip trumpai

Sukrečianti iki sielos gelmių istorija. Pagal knygos motyvus yra išleistas filmas. Istorija apie keturis berniukus, draugus, augančius Pragaro virtuvės gatvėje. Visada laiką leisdavo kartu, nors kiekvienas buvo skirtingas. Vieną...

Sukrečianti iki sielos gelmių istorija. Pagal knygos motyvus yra išleistas filmas. Istorija apie keturis berniukus, draugus, augančius Pragaro virtuvės gatvėje. Visada laiką leisdavo kartu, nors kiekvienas buvo skirtingas. Vieną kartą jų išdaigos baigėsi liūdnai - jie beveik nenužūdė žmogaus. Už šį tai jie visi buvo nuteisti ir išsiųsti į berniukų koloniją. Jie net neįsivaizdavo, kad tas laikas praleistas ten liks jų atmintyse amžinai, pakeis jų gyvenimus. Su berniukais buvo žiauriai elgiamasi: juos prižiūrėtojai mušdavo, prievartavo. Išėję į laisvę jie susitarė niekada nekalbėti apie tai. Tačiau kai jie suaugo, kiekvienas buvo pasirinkęs skirtingus gyvenimo kelius, jiems atsirado proga atkeršyti, ko jie visada ir norėjo. Ir jie tai padarė.

Knyga apie draugystę, ištvermę, kerštą. Labai gera. Stipriai įtraukia, perskaičiau labai greitai, turbūt greičiausiai iš visų skaitytų knygų. Skaitant kai kuriuos momentus, oda prabėgdavo šiurpuliukai, pradedavo pykinti, neįmanoma buvo skaityti. Tačiau vis tiek knyga lieka viena geriausių. Sustiprino norą skaityti, norą perskaityti kuo daugiau knygų.

Knygos pavadinimas puikiai atskleidžia apie ji. Atrakcionų prižiūrėtojas Edis per savo auštuoniasdešimt trečiąjį gimtadienį miršta. Patenka į rojų. Ten jis sutinka vieną žmogų iš kurio sužino, kad kelyje jo lauk dar...

Knygos pavadinimas puikiai atskleidžia apie ji. Atrakcionų prižiūrėtojas Edis per savo auštuoniasdešimt trečiąjį gimtadienį miršta. Patenka į rojų. Ten jis sutinka vieną žmogų iš kurio sužino, kad kelyje jo lauk dar keturi. Būdamas rojuje Edis sutiks penkis žmones, kurie jam padės suprasti jo gyvenimą. Kiekvienas iš jų kažko išmokys.

Pirmasis žmogus paaiškina, kad visi gyvenimai yra susipynę tarpusavyje. Vieni miršta, kiti gimsta. Viskas vyksta dėl tam tikros priežasties. Iš antrojo žmogaus Edis išmoko, kad visi mes kažką aukojame. Aukojimas yra gyvenimo dalis. Aukojant ką nors brangaus, neprarandam to, o perduodam kitam. Trečiasis žmogus kalbėjo apie pyktį. Negerai laikyti pyktį savyje, nes jis lyg nuodai. Nors atrodo, kad pyktis, neapykanta yra geras ginklas, tačiau jis turi lenktus ašmenis - keršydami pirmiausia susižeidžiame patys. Ketvirtoji pamoka buvo susijusi su meile. Prarasta meilė - irgi meilė. Ji lieka atmintyje. Tada pradėti puoselėti savo atmintį, maitinti, ji tampa geriausia drauge. Penktojo žmogaus dėka Edis išmoksta, kad visi ateiname į šį pasaulį su tam tikrų tiklu, misija. Beprasmių gyvenimų nebūna.

Puiki knyga, kuri įtraukia nuo pat pirmų puslapių. Pakeičia mąstymą bei požiūrį į savo gyvenimą. Parašyta lengvai, paprastai, tačiau labai prasmingai. Turi savyje svarbias mintis, kurios, kaip ir sako knygos anotacija, "mūsų nuomonę apie rojų ir gyvenimo prasmę visiškai pakeičia".

Ne, ši knyga ne man, nors ji ir skirta paaugliams, tačiau skaitydama nesijaučiau susidomėjusi. Taip, taip, rašė apie paauglių mąstyseną, gyvenimą ir visa kita. Kai kuriuose Houldeno Kolfildo, pagrindinio veikėjo, žodžiuose,...

Ne, ši knyga ne man, nors ji ir skirta paaugliams, tačiau skaitydama nesijaučiau susidomėjusi. Taip, taip, rašė apie paauglių mąstyseną, gyvenimą ir visa kita. Kai kuriuose Houldeno Kolfildo, pagrindinio veikėjo, žodžiuose, veiksmuose ir mintyse įžvelgiau šiuolaikinį jaunimą, tačiau "Rugiuose prie bedugnės" buvo parašyta prieš gerą penkiasdešimt, tiesa, daugiau nei penkiasdešimt, metų. Gal jaunimas šiek tiek pasikeitė? Na, liko tai, kad visiems beveik iki gyvo kaulo įgriso gyvenimas, kad egoistiški ir pan., bet man tai pasirodė visai neartima.

Ironijos bei pokštų kai kuriose romano vietose atrodė per daug. Net nesmagu skaityti. Ir šiaip nieko gero visoje knygoje ir nepasakė. Arba aš kažko gilesnio neįžvelgiau. Nuoširdžiai tikiu, kad mintis pagrindinė tokia ir buvo - parodyti paauglių mąstyseną. Na, bet kiek girdėjau, daugeliui ji patinka. Tad tiek to, nepeiksiu, gal kitam ši knyga - pati įdomiausia iš skaitytųjų.