Italo Calvino "Jeigu keleivis žiemos naktį".

Dešimt romano pradžių ir tik viena pabaiga.
Tiesą sakant, jeigu po dviejų dalių neperskaityčiau vertėjos Astos Žūkaitės anotacijos knygos gale, gal ir iki penktos knygos dalies...

Italo Calvino "Jeigu keleivis žiemos naktį".

Dešimt romano pradžių ir tik viena pabaiga.
Tiesą sakant, jeigu po dviejų dalių neperskaityčiau vertėjos Astos Žūkaitės anotacijos knygos gale, gal ir iki penktos knygos dalies nesuprasčiau, kas prie ko ir dėl ko vyksta šokinėjimo varžybos:


"Pats autorius šį romaną vadina "hiperromanu". Jį sudaro dešimties romanų pradžios (incipit), tiksliau, dešimt mikroromanų, kuriuos įrėmina dar vienas - Skaitytojo ir Skaitytojos romanas. Šio intriga nesudėtinga, primenanti detektyvą: Skaitytojas nusiperka brokuotą egzempliorių ir eina į knygyną apkeisti, čia sutinka Skaitytoją. Beieškodamas vieno romano pabaigos, jis susiduria su vis naujais romanais, kurie galiausiai pasirodo irgi neturį pabaigų. Galiausiai Skaitytojas išsiaiškina, kad dėl visko kaltas paslaptingas vertėjas Hermis Marana, kuris smaginasi užviręs šią košę. Nors Skaitytojui taip ir nepavyksta pabaigti nė vieno romano, jo romanas neapvilia skaitytojų lūkesčių ir baigiasi laimingai - vedybomis su Skaitytoja."

Calvino labai subtiliai erzina skaitytoją, nes, manau, jog dauguma skaityme nemėgsta būtent pradėti skaityti knygą, susikaupti ir susidomėti istorija, nuo pirmųjų sakinių jau suprasti ar knyga patiks ar vis dėlto ne - o šioje knygoje net 10 tokių pradžių! Ir turiu pripažinti, kad kai kurios pradžios man tikrai patiko ir būtų visai įdomu paskaityti, kaip įvykiai rutuliavosi toliau, bet ...

Šios knygos turinys tikrai patiks ne kiekvienam ir teko skaityti, jog daug kas tiesiog neįveikdavo šio romano, nes nesuprasdavo apie ką jis. Apie knygas [?] Apie rašytojo ir skaitytojo sąlytis [?] Apie pradžias be pabaigų [?] Apie pabaigų ieškantį Skaitytoją [?]
Knyga turėtų patikti tiems Skaitytojams, kurie mėgsta kiek "kitokias", "keistokas" knygas.

Citadelė - begalinė knyga. Skaitymas prilygsta ėjimui per dykumą - nei akimirkos nėra lengva, o jei taip ir atrodo - tai iliuzija.

Knyga pilna metaforų, palyginimų ir pamokymų. Tai tėvo išminties perdavimas sūnui. Sūnaus...

Citadelė - begalinė knyga. Skaitymas prilygsta ėjimui per dykumą - nei akimirkos nėra lengva, o jei taip ir atrodo - tai iliuzija.

Knyga pilna metaforų, palyginimų ir pamokymų. Tai tėvo išminties perdavimas sūnui. Sūnaus mokymosi, atradimų dienoraštis. Čia nėra siužeto, tik atskiri įspūdžiai apie žmogaus prigimtį, vado vertybes ir gyvenimo prasmę.

Man skaityti buvo sunku, kartais vilkausi per puslapius kaip su sunkiu nešuliu, tačiau idėjos visgi nusėdo galvoje ir jos tikrai vertingos.

Rekomenduoju gyvenimo filosofijos mėgėjams.

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Todėl, kad ją man prieš beveik dvejus metus paskolino bendradarbė kartu su kita Zweig (Cveigo) knyga. Vieną jau seniai perskaičiau ir grąžinau - apsakymų rinkinį "24 valandos iš moters...

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Todėl, kad ją man prieš beveik dvejus metus paskolino bendradarbė kartu su kita Zweig (Cveigo) knyga. Vieną jau seniai perskaičiau ir grąžinau - apsakymų rinkinį "24 valandos iš moters gyvenimo". O "Širdies nerimas" ilgai stovėjo lentynoje, kaip priekaištas koks. Nutariau, kad pats metas būtų ją perskaityti ir grąžinti skolą kolegei.

Autorius: Stefan Zweig (Stefanas Cveigas), XXa. pradžios austrų rašytojas. Pasak Wikipedia svetainės, savo literatūrinės šlovės viršūnės metais (1920-ieji bei 1930-ieji) jis buvo vienas žymiausių pasaulio rašytojų. 1934 metais, po Hitlerio atėjimo į valdžią Vokietijoje, paliko Austriją (nes buvo žydas). Gyveno Anglijoje, tada JAV. 1940 persikraustė į Braziliją, kur 1942 metais su savo antrąja žmona (savo sekretore) nusižudė, nusivylęs augančia netolerancija, autoritarizmu bei nacizmu, netekęs vilties dėl žmonijos ateities.

Pavadinimas: "Širdies nerimas". Knygos pirmuose puslapiuose pateikiama citata, kuri vėliau sutinkama gerokai įsibėgėjus veiksmui: "Užuojauta būna dvejopa. Viena - silpnadvasiška ir sentimentali, iš tiesų ji tėra tik širdies nerimas norint kuo greičiau atsikratyti nemaloniu grauduliu dėl artimo nelaimės, tai ne užuojauta, o tik instinktyvus siekimas atsiriboti nuo kito žmogaus kančių. Ir kita - tikroji, ne sentimentali, bet veiksminga užuojauta, kuri žino, ko ji nori, ir yra pasiryžusi kantriai kentėti kartu su kitu, kiek tik leidžia jėgos, ir net dar daugiau". Angliškas pavadinimas - "Beware of Pity" ("Saugokis gailesčio").

Vieta ir laikas: mažas miestelis Vengrijos pasienyje, prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą.

Maždaug apie ką? Jaunas leitenantas netyčia pasielgia netaktiškai ir įsitraukia į neįgalios merginos bei jos šeimos gyvenimą. Dėl savo užuojautos pačiam ir džiugu, ir nepatogu. Norėdamas gero, bet nelabai susigaudydamas, kokios gali būti pasekmės, su ta užuojauta, gailesčiu, "širdies nerimu" nejučia klimpsta vis giliau, kartu klampindamas ir merginą bei jos artimuosius.

Ar rekomenduočiau kitiems? Jei patinka psichologija, veikėjų gilinimasis į save, nuolatinė savo poelgių analizė ir t.t. Tuo man ši knyga priminė anksčiau skaitytą W.S. Maugham "Aistrų naštą". Kažkuo panašūs abu pagrindiniai herojai savo mazochizmu, neapsisprendimu. "Širdies nerime" mane nervino Hofmilerio blaškymasis, dažnas staigus nuomonės keitimas pasidavus kitų įtakai.

Labai apsidžiaugiau paėmusi į rankas lietuvišką mokslo populiarinimo knygą. Skaityti apie mokslą man patinka, ypač kai knyga parašyta taip, kad suprastų ir tiksliųjų mokslų nebaigęs žmogus.

Tačiau o bet tačiau... Nors...

Labai apsidžiaugiau paėmusi į rankas lietuvišką mokslo populiarinimo knygą. Skaityti apie mokslą man patinka, ypač kai knyga parašyta taip, kad suprastų ir tiksliųjų mokslų nebaigęs žmogus.

Tačiau o bet tačiau... Nors knyga skaitosi labai lengvai, maloniai ir yra pakankamai įdomi, labai daug žinių iš jos nepasisemsi. Nemažai yra rašoma apie dabartines mokslo problemas - finansavimo svarbą, etikos ir mokslo santykius, verslo ir mokslo bendradarbiavimą ir panašiai. Sutinku, kad tokių straipsnių reikia, bet knygą įsigijau ne tam. Liaudiškai sakant, ir arkliui aišku, kad mokslas - mūsų ateitis, bet buvo momentų, kai pagalvojau, kad geriau jau būčiau nusipirkusi keletą "Iliustruoto mokslo" numerių ir paskaitinėjusi verstinius straipsnius.

Neturiu pakankamai žinių, kad įvertinčiau knygos mokslinės dalies turinį, bet skaičiau keletą recenzijų, kur su autoriaus nuomone buvo gan argumentuotai nesutinkama. Na bet perskaityti keletą nuomonių net įdomiau.

Nors "Sekundė" ir neprilygsta B.Brysonui ar C.Saganui, kurie ir įkvėpė mano pomėgį tokio stiliaus knygoms, visgi knygą rekomenduočiau. Perskaičiau greitai, lengvai ir kuriam laikui negrožinės literatūros poreikį patenkinau.

Oficiali dalis: Teismo medikas Deividas Hanteris jau buvo netoli namų, kai jį sustabdė telefono skambutis. Runoje, vienoje iš Hebridų salų toli Atlanto vandenyne, rastas lavonas. Atvykęs į audrų purtomą salą, teismo medikas...

Oficiali dalis: Teismo medikas Deividas Hanteris jau buvo netoli namų, kai jį sustabdė telefono skambutis. Runoje, vienoje iš Hebridų salų toli Atlanto vandenyne, rastas lavonas. Atvykęs į audrų purtomą salą, teismo medikas susiduria su sunkiu nusikaltimu. Beveik visiškai suanglėjęs lavonas rastas senoje lūšnelėje; vietos policijos pajėgos linksta tai laikyti nelaimingu atsitikimu, tačiau Deividas tuo netiki. Tirdamas gaisravietę, jis padaro išvadą, kad auka buvo nužudyta. Padėtis tampa dar grėsmingesnė, kai audra atskiria salą nuo išorinio pasaulio, pastiprinimas neatvyksta, o velniška ugnis įsiplieskia vėl. Tai reiškia tik viena: žudikas tyko saloje ir teismo medikas privalo jį rasti, kol dar ne per vėlu.

Mano jausmai:

Detektyvas.

Prasideda intriguojančiai: "Esant tinkamai temperatūrai dega viskas. Medis. Drabužiai. Žmonės." Toliau tiksliau aprašoma, kaip tie žmonės dega ir sudega.

Istorija pasakojama teismo medicinos antropologo akimis...(jau kažkur girdėta... ir matyta... ir mėgstama, jei kalbėsime apie vieną rodomą serialą Lietuvoje).

Pagrindinis veikėjas apibūdina save: "Verčiu mirusiuosius papasakoti savo istorijas"

Na, ir papuola tas teismo medicinos antropologas į tolimas Škotijos salas kažkur Atlanto vandenyne... Maža bendruomenė... vieni kitus pažįsta. Į svetimus žvelgia įtariai ir nedraugiškai. Bet ir tame užkampyje gyvena žmonės. O žmonės visada turi savų paslapčių. O dabar tarp tos saujelės žmonių atsirado nedorėlis, kuris drumsčia salos ramybę... vat vat... tad dar daugiau klausimų ir paslapčių, ir įtarimų, ir hipotezių... o dar audra saloje...vat vat...

Viskas susipina, persipina ir išaiškėja, kai tam laikas, bet... rašytojas ilgai vedžioja už nosies...

Knyga turi viską, ko galima tikėtis iš įtempto siužeto knygos.

Veikėjai pristatomi, kaip pramoga skaitytojui, kad jis galėtų spėlioti, kas ko prisidirbęs ar prisidėjęs prie negerumų saloje.

Kiekvienas skyrius užsibaigia taip, kad toliau norisi skaityti ir skaityti. Rašytojas pasako tik tai, ko reikia, nesileidžia į ilgas diskusijas, plepėjimus. Dalykai sudėlioti logiškai ir skaitant nekyla jausmas, kad likai neįtikintas. O svarbiausia, pagarba rašytojui, jokių sekso scenų... baisiai nervina, kai vidury įtampos, kai aplinkui žvanga ginklai ar vaikosi koks maniakas, dar spėjama įterpti (ne į temą) erotiką...

Aišku, geresnės vaizduotės skaitytojus gali ir paveikti vietos, kur aprašomas antropologo darbas, bet tikrai nepersistengta ir nesinori nuo knygos nusisukti.

Tekstas nesausas. Yra humoro gaidelių, kurios nuspalvina dialogus.

Labai gera laisvalaikio knyga. Ypač per atostogas, kur nors prie jūros.

"Sofijos pasaulis" - norvegų rašytojo Josteino Gaarderio knyga, jau aštuoniolika metų stebinanti ir keičianti skaitytojus." - štai kaip apibūdinamas šis kūrinys. Ką gi aš nesu iš tų "nustebintų ir pakeistų". Man ši knyga...

"Sofijos pasaulis" - norvegų rašytojo Josteino Gaarderio knyga, jau aštuoniolika metų stebinanti ir keičianti skaitytojus." - štai kaip apibūdinamas šis kūrinys. Ką gi aš nesu iš tų "nustebintų ir pakeistų". Man ši knyga buvo neišpasakytai nuobodi, skaičiau tik "iš pareigos" - savišvietos tikslais ir dėl "Knygų iššūkio". O kadangi knyga nepatiko, neišsiplėsiu, nes jai paaukojau nemažai savo laiko, gaila jo dar skirti ir aprašymams.

Taigi trumpai drūtai. Rekomenduoju knygą tiems, kurie neturi ką veikti ir mėgsta filosofuoti menkiausiais gyvenimo klausimais, tačiau nesuka galvos, kad "ketvirtadieniais parduotuvėje akcija pomidorams" (laisva citata iš knygos), kitaip tariant, tiems, kuriems atrodo, kad gyvenimas, kurį dabar gyvename, yra netikras ir svarbiausias mūsų egzistencijos tikslas - išsiaiškinti, kas gi tikra (ir tikrai jau ne pirkti pigesnius pomidorus). Taip pat rekomenduoju universitetų studentams, kuriems visiems pirmame kurse privalomas filosofijos dalykas. Labai gali būti, kad skaitant šią knygą galvoje pasiliks truputėlį daugiau žinių apie visus filosofus negu klausantis nuobodžių dėstytojo burblenimų (tegu neįsižeidžia filosofijos dėstytojai, nes gal ne visi tokie, bet manasis buvo kaip tik toks).

O visiems kitiems šios knygos nerekomenduoju - jei tikėsitės malonaus, įtraukiančio, praturtinančio, gerų emocijų keliančio, galbūt sukrečiančio ar intriguojančio skaitymo - nusivilsite. Tiesa, knygoje yra ir intriga - mergaitės Sofijos istorija, kurios pasakojimo rėmuose ir pateikiamas visas filosofinis skaitalas, bet man asmeniškai ji buvo tik bereikalingi išvedžiojimai. Žodžiu, nepatiko, veltui sugaišau šitiek laiko ją skaitydama.

Pirmą kartą skaičiau kažką Gavelio. Tai įspūdis panašiai kaip su Kunčinu. Reikia pavargt, norint perskaityt knygą. Rimtai atsidėt, įsigilint. Tik Kunčinas dar davė šiokį tokį išrišimą, atsigavimą, o Gavelis jau...

Pirmą kartą skaičiau kažką Gavelio. Tai įspūdis panašiai kaip su Kunčinu. Reikia pavargt, norint perskaityt knygą. Rimtai atsidėt, įsigilint. Tik Kunčinas dar davė šiokį tokį išrišimą, atsigavimą, o Gavelis jau nieko. Perskaičiau ir kažkaip likau apmąstymuose. Bet kaip ir Kunčino Tūlą užsimaniau perskaityt, taip Vilniaus pokerį irgi :).

Iš pradžių nesupratau kas veikėjai, kada kuris kalba (visoje knygoje būdavo tokių tarpų). Vis padėdavau į šalį, bet kažkas viduje kirbėjo, jog reik perskaityti, o ir įpusėjus, buvo įdomu kaip herojų likimas susiklostys....

Iš pradžių nesupratau kas veikėjai, kada kuris kalba (visoje knygoje būdavo tokių tarpų). Vis padėdavau į šalį, bet kažkas viduje kirbėjo, jog reik perskaityti, o ir įpusėjus, buvo įdomu kaip herojų likimas susiklostys. Na ir ką, po truputi po truputi ir perskaičiau. Knyga apie 4 žmones, savaip keistus, skirtingus; apie draugystę, meilę, įsipareigojimą.

Rešato Nurio Giuntekino "Čiauškutė"- naivi turkiška pasaka apie meilę - gražią, nepalaužiamą ir visiškai netikrovišką...

Vos pradėjus skaityti, labai nepatiko paika ir neįtikėtinai naivi pagrindinė herojė Čalykušu...

Rešato Nurio Giuntekino "Čiauškutė"- naivi turkiška pasaka apie meilę - gražią, nepalaužiamą ir visiškai netikrovišką...

Vos pradėjus skaityti, labai nepatiko paika ir neįtikėtinai naivi pagrindinė herojė Čalykušu arba Čiauškutė. Vėliau merginai augant susigyvenau su ja, jos poelgiai ir požiūris tapo brandesni. Pradėjo patikti jos gera širdis, linksmumas ir meilė vaikams. Ir vis dėl to, kiek daug savęs apgaudinėjimo, neryžtingumo ir idealizmo perskaičiau šioje dienoraščio forma pateiktoje istorijoje...

Įdomūs pasirodė Čalykušu sutikti žmonės - spalvingi, talentingai atskleisti. Sudomino pati XX a. pradžios Turkijos kultūra bei papročiai - daugeliu atžvilgiu mums svetimi ir, matyt, šiandieną jau pasikeitę.

"Čiauškutė" - labai paprastai parašyta, šilta, greitai ir, negali sakyti, kad neįdomiai susiskaitanti knyga, tačiau įspūdžio ji nepalieka (galbūt tik man, nebetikinčiai rožinėmis svajonėmis). Puikiai tiko atostogoms, siekiant pravedinti galvą, tačiau šiek tiek gaila, kad tokią knygą įtraukiau į knygų iššūkį. Nemanau, kad ką nors būčiau praradusi, jei jos nebūčiau skaičiusi...