James Ellroy - Juodoji orchidėja

Knyga, įtraukta į "1001 knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą" sąrašą. Detektyvas, kurį neapsiverčia liežuvis pavadinti lengvu vasaros skaitalu. Rimta knyga, kuri skaitosi...

James Ellroy - Juodoji orchidėja

Knyga, įtraukta į "1001 knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą" sąrašą. Detektyvas, kurį neapsiverčia liežuvis pavadinti lengvu vasaros skaitalu. Rimta knyga, kuri skaitosi pakankamai lėtai, turi laukti, kol tave "užkabins".

1947m. Los Andželo priemiestyje randamas jaunos moters lavonas. Kūnas padalintas pusiau, apstu kankinimo žymių. Kas įvykdė nusikaltimą? Bylą imasi tirti du buvę boksininkai: Ugnis ir Ledas, Blanšaras ir Blaikertas, draugai ir partneriai, jaučiantys trauką vienai moteriai.

Knygos veiksmas vyksta pakankamai lėtai. Iš pradžių autorius skaitytoją supažindina su pagrindiniais veikėjais (tačiau per daug neatskleidžiant jų paslapčių ar silpnybių), tuometine aplinka ir policininkų kasdienybe. Lyg ir atrodytų, jog detektyvo kertinis akmuo bus žmogžudystė ir nusikaltėlio gaudymas, tačiau visgi viršų paima Ugnies ir Ledo gyvenimai, kuriuos veikia tiriamas nusikaltimas.

Koks turi būti žmogus, kuris geba įvykdyti tokį nusikaltimą? Psichiškai nestabilus? Ligonis? O gal visiškai susitvardantis?

Suradus lavoną - kyla pyktis ir teisybės troškimas. Tačiau ilgainiui - nusikaltėlio suradimas tampa apsėdimu ir "liga" Blanšarui ir Blaikertui. Tai griauna jų gyvenimus, jų santykius, jų emocinę būseną.

Detektyvas suręgztas taip, jog žudikas paaiškėja tik pačioje knygos pabaigoje. Ar bent jau man nepavyko atspėti žudiko. Būčiau stačiusi už tai, kad žudikas taip ir nebus surastas. Tačiau man buvo per daug emocijų ir meilės trikampio.

Jeigu reikėtų apibūdinti knygą keliais žodžiais: žmogžudystės detektyvas, kurio kertinis akmuo - meilės trikampis.

Turiu pasakyti, man visuomet patikdavo detektyvai, visgi Agatos Kristi kūryba iki šiol man buvo nežinoma. Iki šiol pamenu seniau per televiziją rodytas (galbūt vis dar rodomas, negaliu tiksliai pasakyti, nes televizoriaus jau...

Turiu pasakyti, man visuomet patikdavo detektyvai, visgi Agatos Kristi kūryba iki šiol man buvo nežinoma. Iki šiol pamenu seniau per televiziją rodytas (galbūt vis dar rodomas, negaliu tiksliai pasakyti, nes televizoriaus jau senokai nebeturiu) detektyvo Puaro serijas, kurių su nekantrumu laukdavau. Kaip ir tikėjausi, ši knyga taipogi nenuvylė ir aš "prarijau" ją per keletą vakarų. Savimi pasitikintis, mėgstantis pasipuikuoti, o svarbiausia rimtai besiimantis kiekvienos jį sudominusios bylos detektyvas Puaro nuosekliai narplioja nusikaltimo eigą, jo motyvus ir svarbiausia - jo dalyvius.

Nesu tikra, ar tai būdinga daugumai A.Kristi knygų, bet šioje mane sužavėjo veikėjų gausa, tai tarsi suteikė dar daugiau veiksmo ir laisvės kiekvienam skaitytojui įsivaizduoti, kuris iš jų nusikaltėlis. Mano nuomone, pagrindinė šios knygos idėja - labai populiari ir jau daugybę kartų įsitikinta jos teisingumu - pinigai lengvai paimti, lengvai ir išeina. Praėjus vos kelioms savaitėms po vedybų su jauna našle Rozalina, Gordonas Kloudas žūsta ir palieka jai savo didžiulius turtus. Pinigus, kurie taip reikalingi karo nuskurdintiems Kloudo giminaičiams. Gimtajame Kloudų šeimos kaimelyje pradeda žūti žmonės... Knygos pabaigoje išaiškėja, kad prie žmonių mirčių prisidėjo mažiausiai įtartinas žmogus, jaunoji našlė taip pat nužudoma ir pinigai grįžta Kloudams. Puiki knyga detektyvų mėgėjams!

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Todėl, kad ji beveik 10 metų laukė, kol bus perskaityta. Išleista 2004 m. tuometinėje "Alma littera" serijoje "XX amžiaus aukso fondas". Vis planavau ją skaityti, vienu metu ji net atsirado...

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Todėl, kad ji beveik 10 metų laukė, kol bus perskaityta. Išleista 2004 m. tuometinėje "Alma littera" serijoje "XX amžiaus aukso fondas". Vis planavau ją skaityti, vienu metu ji net atsirado mano "skaitysiu artimiausiu metu" lentynoje (taip, prisipažįstu, turiu tokią lentyną :) ).

Autorė: Sylvie Germain. Prancūzė. Sorbonoje studijavo filosofijos magistrantūroje, vėliau kitame Paryžiaus universitete gavo filosofijos mokslų daktarės laipsnį (Wikipedia informacija).

Pavadinimas: "Naktų knyga". Kaip ir galima spėti, šviesos (plačiąja prasme) knygoje nedaug - vien naktys, naktys, naktys. Skyrių pavadinimai: "Vandens naktis", "Žemės naktis", "Rožių naktis", "Kraujo naktis", "Pelenų naktis" ir "Naktis ryja naktį". Tai pirmoji autorės knyga. Ji iškart pelnė net kelias literatūrines premijas.

Vieta ir laikas: šiaurės rytų Prancūzija, mažas kaimelis prie Mezo upės. Laikas: visas šimtmetis, nuo XIX amžiaus vidurio iki II pasaulinio karo pabaigos.

Apibūdinimas vienu žodžiu: Pretenzinga. Na, prancūzų rašytojai mėgsta tokiu stiliumi rašyti. Tipinis sakinys: "Štai kad ir jis, Viktoras Flandrenas Penielis, argi ne sunki marionetė, lėtai krintanti į nakties bedugnę, nubrėžusi keletą neužbaigtų ratų ir pakeliui pabarsčiusi keletą duženų, likusių iš svajonės, kur kas platesnės ir ilgesnės už jo gyvenimą?"

Palyginimai: Galima rasti panašumų su Gabriel Garcia Marquez "Šimtas metų vienatvės". Irgi magiškasis realizmas (nors man asmeniškai Garcia Marquez stilius/forma/turinys labiau patinka). Irgi maždaug šimto metų vienos šeimos istorija. Bet "Naktų knygoje" ne mažiau svarbus yra ir fonas - laikmetis, kuris daužo Penielių šeimos likimus. Pagrindinis veikėjas - Viktoras Flandrenas Penielis, arba Auksinė Naktis Vilko Nasrai (dažniau knygoje būtent šiuo vardu vadinamas). Jo tėčio (o tuo pačiu ir jo paties) gyvenimą paženklino Prancūzijos-Prūsijos karas (1870-1871), jo vyriausių vaikų likimus lėmė Pirmasis pasaulinis karas, o jauniausių - Antrasis pasaulinis karas. Auksinės Nakties Vilko Nasrų gyvenime buvo ir laimingų epizodų, bet, perfrazuojant pasakas, juos galima pavadinti "trumpai ir laimingai gyveno".

Ką naujo sužinojau? Vertėjos dėka - man nežinomą lietuvių kalbos žodį. "Progumėlė". Ar žinote, kas tai yra? Pasak Lietuvių kalbos žodyno www.lkz.lt , "proguma" - tai nedidelė miško aikštė, miško retuma. Taip dažnai tas žodis knygoje kartojosi, kad jo nepastebėti buvo neįmanoma.

Ar rekomenduočiau kitiems?

Knyga gera, bet skirta ne visiems. Vienoje recenzijoje skaičiau, kad knyga skirta "akademikams". Na, gal taip susiaurinti skaitytojų auditorijos nesiryžčiau, bet iš tikrųjų knygoje daug kas lieka tarp eilučių. Kad ir tas istorinis fonas - na, autorė nerašo, kad "ėjo 1914 metai, artėjo Pirmasis pasaulinis karas". Tiesiog užuominomis rašo apie artėjantį karą, apie princą, kurio mirtis jį įžiebė ir pan. Norint pajusti tas subtilybes, reikia bent minimaliai žinoti tuometinę Prancūzijos ir Europos istoriją.

Knygos nerekomenduoju tiems, kam svarbu, kad būtų herojus, su kuriuo galėtum jei ne susitapatinti, bet bent jau už jį "sirgti". "Naktų knygoje" tokių nėra. Auksinė Naktis Vilko Nasrai - tikrai ne teigiamas herojus, kaip ir jo artimieji, įskaitant ir keliolika vaikų. Vos ne kiekvienas Penielių šeimos narys patiria geismų ir geidulių, pasitaiko ir incesto, keistų gimdymų ir dar keistesnių išprotėjimų bei mirčių.

Viena knygos temų - antikarinė. Ji irgi pateikiama ne tiesiogiai, bet tarp eilučių. Stiprų įspūdį paliko Pirmojo pasaulinio karo apkasų aprašymas. Skaitydama tuos puslapius, prisiminiau Remarką ir užsinorėjau dar kokią knygą paskaityti.

Trumpai - knygą rekomenduočiau tiems, kuriems stilius yra svarbus, gal net svarbiau nei turinys. Kurie nesibaido kiek pretenzingų sakinių konstrukcijų. Kurie mėgsta magiškąjį realizmą. Džiaugiuosi, kad šią knygą perskaičiau, nes ji tikrai buvo to verta. Bet jos tęsinio "Gintarinė naktis" turbūt neskaitysiu. Nebent "kada nors".

Kažko čia trūko... Tiesiog nuo vidurio jau norėjosi greičiau pabaigti ir pradėti kitą knygą.

Negaliu pasakyti, kad pasirinkta šalis neįdomi. Paskaičius, pavarčius nuotraukas (kurių yra tikrai neblogų) taip ir traukia...

Kažko čia trūko... Tiesiog nuo vidurio jau norėjosi greičiau pabaigti ir pradėti kitą knygą.

Negaliu pasakyti, kad pasirinkta šalis neįdomi. Paskaičius, pavarčius nuotraukas (kurių yra tikrai neblogų) taip ir traukia lėktuvų tvarkaraščius peržiūrėti. Vietomis išlendantis subtilus humoras ar poetiški nukrypimai pagyvina pasakojimą. Bet nepasaint to tekstas atrodo kažkoks flegmatiškas ir tiesiog - nuobodu. Nepadeda ir tai jog nėra kelionės taško A ir taško B, ašies ant kurios viskas laikytųsi. Knyga išskydusi laike ir erdvėje.

Užsidegimas suprasti, kas tai yra skandinaviškas detektyvas, paakino knygų mugėjė pagriebti šią knygutę. Nuo viršelio žydrynės net akis skauda, tai taip ir norisi greičiau atsiversti (arba kitaip - užversti viršelį). O...

Užsidegimas suprasti, kas tai yra skandinaviškas detektyvas, paakino knygų mugėjė pagriebti šią knygutę. Nuo viršelio žydrynės net akis skauda, tai taip ir norisi greičiau atsiversti (arba kitaip - užversti viršelį). O atsivertus jau sunku ir sustoti. Meno ir gilios minties nėra daug, bet kai kada norisi tiesiog lengvai praryti. Šiaurietiška atmosfera sukuria maloniai šaltą foną. Pasakojama tai vieno, tai kito asmens vardu, tai leidžia pamatyti tuos pačius įvykius, žmones įvairiomis akimis. O tema gana klasikinė. Mažas miestelis, kur visi visus pažįsta, bet tuo pačiu turi savo paslapčių.

Rekomenduojama detektyvų is Skandinavijos mėgėjams.

P.S. Nea, žudiko neatspėjau

Pasaulinė klasika, pagal kurią buvo pastatytas ne vienas filmas, vienas geriausių romanų.

Džeinė Eir, maža mergaitė augo nemylimos tetos namuose, kur buvo žeminama. Vėliau buvo išsiusta į našlaičių prieglaudą,...

Pasaulinė klasika, pagal kurią buvo pastatytas ne vienas filmas, vienas geriausių romanų.

Džeinė Eir, maža mergaitė augo nemylimos tetos namuose, kur buvo žeminama. Vėliau buvo išsiusta į našlaičių prieglaudą, turinčią neigiamą reputaciją. Šioje prieglaudoje susiranda draugę, kurią vėliau praranda apylinkėse prasidėjus epidemijai. Kai Džeinė išaugo ir atėjo laikas atsisveikinti su prieglauda, ji nusprendžia nebegrįžti į giminaičių namus, o pasiryžta pakeisti savo gyvenimą ir tampa aukle. Dvaro šeimininkas, misteris Ročesteris, susižavi Džeine. Ir čia prasideda meilės istorija. Tačiau ji nėra tokia paprasta ir banali. Kai Džeinė įsidarbina šiame dvare, skaitytojas gali pastebėti, kad jame dedasi keisti dalykai. Šiose namuose saugoma paslaptis. Atskleidžiama ši mistinė paslaptis tik Džeinės ir Ročesterio vestuvių dieną, prie altoriaus. Pasirodo, dvare yra laikoma uždaryta misterio Ročesterio pamišusi žmona. Tai sugriauna Džeinės gyvenimą ir laimę. Prasideda naujas jos gyvenimo etapas. Ji pabėga iš dvaro neturėdama nieko. Laimei po keleto dienų elgetavimo ir badavimo mergina suranda šeima, kuri ją priglaudžia. Vėliau išaiškėja neįtikimas dalykas - tai yra Džeinės šeima. Knyga baigiasi laiminga meilės istorijos tęsiniu.

Paėmusi knygą į rankas apie ją žinojau tik tiek, kad pagal ją yra pastatytas filmas ir tikėtina, jog veiksmas bus susijęs su portretu. Nebuvau nieko skaičiusi, niekas nerekomendavo, tačiau viduje turėjau daug vilčių, jog...

Paėmusi knygą į rankas apie ją žinojau tik tiek, kad pagal ją yra pastatytas filmas ir tikėtina, jog veiksmas bus susijęs su portretu. Nebuvau nieko skaičiusi, niekas nerekomendavo, tačiau viduje turėjau daug vilčių, jog tai bus knyga, verta dėmesio. Deja teko nusivilti. Iš pradžių knyga pasirodė labai nuspėjama, tai net pradėdavo erzinti, po kiek laiko nuolatiniai veikėjų filosofiniai pokalbiai ėmė kelti nuobodulį, dažnai pamesdavau mintį. Tačiau paskutinis trečdalis knygos buvo įdomus, palyginti su likusia dalimi. Tikriausiai taip buvo todėl, kad atsirado veiksmo, kurio anksčiau nebuvo, pagrindinio veikėjo poelgiai pasidarė nenuspėjami, o ir pokalbiai įdomesni. Galbūt taip buvo dėl to, kad žinojau Doriano paslaptį, o galbūt tiesiog dienos, kuomet skaičiau pabaigą buvo kažkuo kitokios, nei tos, kuriomis skaičiau pradžią.

Vis dėlto man iškilo gana nemažai klausimų, man pasirodė, jog knyga šiek tiek neišbaigta, nes buvo aprašomi įvykiai, tačiau jie nebuvo išbaigiami, tiesiog pasilikdavo dideli klaustukai.

Mano nuomonė apie šią knygą gana įvairiapusė- man ji pasirodė nuspėjama, bei tarpais nuobodi ir neišbaigta, tačiau taip pat radau neblogų citatų, kilo įdomių diskutuotinų minčių bei klausimų. Tad džiaugiuosi, kad baigiau skaityti ir nenumečiau jos, kai pasidarė nuobodu.

"Jeigu žmonės visi vienodi, tai kodėl negali gražiai gyventi vieni su kitais? Jeigu jie visi panašūs, kodėl taip neriasi iš kailio, kad tik ką blogo vieni kitiems padarytų? Žinai, Paukšteli, man atrodo, kad aš kai ką...

"Jeigu žmonės visi vienodi, tai kodėl negali gražiai gyventi vieni su kitais? Jeigu jie visi panašūs, kodėl taip neriasi iš kailio, kad tik ką blogo vieni kitiems padarytų? Žinai, Paukšteli, man atrodo, kad aš kai ką pradedu suprasti. Pradedu suprasti, kodėl Baubas Redlis niekad nekelia kojos iš namų... jis tiesiog nenori niekur eiti." (299psl)

Tai vienintelė knyga, kurią parašė Harper Lee. Tačiau jos užteko, kad autorės vardas būtų žinomas iki šiol, kai nuo pirmojo leidimo praėjo daugiau nei 50 metų. Tad buvo smalsu perskaityti, ką tokio sugebėjo parašyti, kad ne vienas skaitytojas "Nežudyk strazdo giesmininko" laikytų viena geriausių kada nors skaitytų knygų.

Viskas, ką žinojau prieš pradėdama skaityti šią knygą, buvo tai, kad joje rašoma apie rasizmą. Prieš kurį laiką su malonumu perskaičiau jau šių laikų romaną "Pagalba", kuriame irgi buvo gvildenama ši tema, tačiau paėmusi į rankas Harper Lee knygą nustebau: autorė sugebėjo šnekėti apie tai taip subtiliai, ilgą laiką tik užsimindama, kad štai yra tokia byla, kurioje Atikus gina kaltinamąjį juodaodį, o kitoje pusėje- kaltintojas baltaodis, taip pat, kad aplinkiniai nepatenkinti Atikumi, kuris gina juodasnukį, tik po teismo dienos į tai buvo kreipiama daugiau dėmesio.

Taip yra todėl, kad pasakotoja yra mergaitė, kuriai tuomet labiau rūpėjo žaidimai su broliu, vakarai ant tėčio kelių, o ne rimti ir sudėtingi suaugusiųjų pokalbiai. Todėl knyga pilna ne liūdno ir skaudaus baltaodžių elgesio su juodaodžiais, bet šviesos ir jaukumo, nes tai be galo mielas romanas, abu vaikus pamilti labai lengva dėl jų protingų minčių, dažnai lengvabūdiško elgesio (tačiau vaikystė juk tam ir skirta!). Ir pamilti lengva ne tik vaikus, bet ir jų tėtį, kuris santūrus, rimtas, tačiau tuo pačiu ir geraširdis bei vienas iš nedaugelio tų, kurie lygybę supranta taip, kaip ir turi kiekvienas suvokti. Įdomu būdavo skaityti ir apie kaimynystėje gyvenančius, pasijuokti iš jų silpnybių, pasidžiaugti jų laimės akimirkomis, paliūdėti, kai nutikdavo kas nors bloga. O ką jau kalbėti apie paslaptingąjį Baubą Redlį: jaučiausi lyg būčiau tokių metų, kaip kuris nors iš vaikų, nes skaitydama jaučiau tokį patį vaikišką smalsumą kaip jie, laukiau, kada gi jis pasirodys. Tačiau net ir nematydama, nežinodama nė vienos minties, kuri jį užklupdavo tomis tamsos persmelktomis dienomis, jaučiau simpatiją.

- Kaip jie galėjo taip padaryti, kaip galėjo?
- Nežinau kaip, bet padarė. Jie darydavo taip anksčiau, padarė šį vakarą ir vėl darys... ir man atrodo, kad dėl to verkia tik vaikai. (280 psl)

Antroji romano pusė- kiek sudėtingesnė ir sunkesnė. Prasideda ji teismo diena, kurią skaičiau su sunkumu širdyje. Įvykiai, kurie vyko po to, parodė, kokie žmonės tamsūs, o tas tamsumas visai nesusijęs nei su socialine padėtimi, nei su odos spalva. Visur visokių yra- tai patvirtina ir šioje knygoje pasakojama istorija. Ir viskam parodyti nereikia jokios stiprios kulminacijos, perdėtai tragiško rašymo stiliaus: tai, kas padaro knygą unikalią, yra vaiko, pasakojančio šią istoriją, nekaltumas, pasakojimas tiesiog to, ką matė ar girdėjo. Toji sudėtinga padėtis vaiko akimis atrodo vienu metu ir kitaip, ir tuo pačiu lygiai taip pat paliečia jausmus. Juk visai nereikia, kad kiekviename puslapyje būtų pasakojami matyti pažeminimai ar baltųjų nusikaltimai, padaryti juodaodžiams. Pakanka tiesiog paprastumo ir nuoširdumo. Ir viskas. To visiškai užtenka, kad užvertusi paskutinį puslapį užsinorėčiau, kad istorija tęstųsi ir toliau.

Graži, prasminga knyga, kurioje, kaip sakoma anotacijoje, ne tik vaikai mokosi iš suaugusiųjų, bet ir suaugę kai ko pasimoko iš vaikų.

Haruki Murakami kaip visada žavi savo stiliumi ir siužeto orginalumu. Nors jo knygos iš esmės panašios, bet tikrai nepatarčiau su Murakamiu suspažinti šia knyga, kadangi dar nežinantiems jo rašymo ypatumų knyga gali...

Haruki Murakami kaip visada žavi savo stiliumi ir siužeto orginalumu. Nors jo knygos iš esmės panašios, bet tikrai nepatarčiau su Murakamiu suspažinti šia knyga, kadangi dar nežinantiems jo rašymo ypatumų knyga gali pasirodyti keista.

Vis dėlto, pati Murakamį labai mėgstu ir imdama į rankas šią knygą jau daugmaž žinojau ko galiu tikėtis. Tačiau net ir tai nesustabdė manęs nuo visiško įsitraukimo į ją ir skaitymo iki vėlumos (kuo jau šiaip ar taip senokai besimėgavau). Tiesiog nuostabu kaip Haruki Murakami geba aprašyti smulkias buities detales, kurios nėra grasios ir visiškai nekelia nuobodulio, o priešingai - sukuria psichologiškas detales veikėjams ir aplinkai.

Intriga keliama per visą kūrinį ir ypač sustiprėja antroje knygos pusėje, todėl nori nenori, bet knyga "susivalgo" beveik akimirksniu.