Vis dar pakerėta pirmosios Jean M. Auel knygos apie pirmykščius žmones ("Urvinio lokio gentis"), toliau tęsiau skaityti Ailos istoriją. Bet.. po antrosios knygos trečioji sekė deja dar nemielesnė :( Keista, kad ši rašytoja...

Vis dar pakerėta pirmosios Jean M. Auel knygos apie pirmykščius žmones ("Urvinio lokio gentis"), toliau tęsiau skaityti Ailos istoriją. Bet.. po antrosios knygos trečioji sekė deja dar nemielesnė :( Keista, kad ši rašytoja rašo taip, jog tiesiog privalai skaityti toliau, bet.. visai nepatinka tai, ką perskaitai.. Atrodo, mestum, bet ne! Norisi sužinoti kaip seksis Ailai toliau, ką gyvenimas jai iškrės dar.

Nors ir šioje knygoje daug pirmykščių žmonių gyvenimo aprašymų, įžvalgų į jų tradicijas (kai kurias keistas, man gan keliančias abejonių dėl tikrumo, o kai kurias labai aiškias), bet pagrindiniai siužeto veikėjai ir jų ypatingas nesusikalbėjimas tiesiog stebina... Žinoma, ir realiame gyvenime gali būti absoliutaus nesu(si)pratimo situacijų, kai žmonės nepasikalbėdami gali suprasti vienas kitą visiškai priešingai... Bet... aš neretai įsijaučiu į knygas ar filmus, jų emocines scenas, bet tai, kaip Auel išsprendžia Ailos ir Jondalaro santykius, visą trečiąją knygą rašydama kaip jie vienas kito nesupranta, o pabaigoje parodydama jų susitaikymą, manęs ne tik nesujaudino, bet stipriai nuvylė..

Visada labai sunku aprašyti negrožinę literatūrą. Knyga "Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus" yra priskiriama žinynams, mokslinei literatūrai, tačiau su tuo galiu ginčytis. Visų pirma, ši knyga remiasi ne...

Visada labai sunku aprašyti negrožinę literatūrą. Knyga "Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus" yra priskiriama žinynams, mokslinei literatūrai, tačiau su tuo galiu ginčytis. Visų pirma, ši knyga remiasi ne pirmaisiais rašytiniais šaltiniais. Autorius surinko kitų rašytojų, tyrinėtojų, mokslininkų įžvalgas, pridėjo savo požiūrį, savo matymo kampą ir pateikė skaitytojui. Antra, knygoje per aktyviai yra kišama Vokietija (nėra ko stebėtis, autorius - Hamburgo universiteto profesorius): tarkim skyrelis Biblija vokiečių kalba - kodėl vokiečių, o ne rusų ar anglų? Arba skyrelis Knygos, pakeitusios pasaulį - kodėl tarp visų paminėtų knygų (Tomas Akvinietis "Summa Theologiae, Čarlzas Darvinas "Rūšių atsiradimas natūralios atrankos būdu") nėra Karlo Markso "Kapitalas" dalių?

Tačiau šioje knygoje atradau, tiksliau prisiminiau kai kurias užmirštas mokyklines žinias. Sutinku su autoriumi, kuris teigia, jog pasaulio žaidėjai yra išsilavinę žmonės. Šachmatų partijoje žaidėjas praradęs daugumą figūrų neišlos, o žmogus, užmiršęs didžiąją dalį išsilavinimo žinių, negalės sau atsakyti į tokius klausimus kaip: šiuolaikinė valstybė, demokratija, mokslas turi ateitį? Taip pat labai patiko autoriaus idėja apie meną: meno diskurso (meno horizonto) lengva išmokti, nes nereikia tylėti. O tokio tylėjimo vieta yra muziejai. Muziejai atsirado iš šventyklų, kur buvo garbinami dievai. Tie dievai pavirto į meno kūrinius, o prieš kūrinius visi maldingieji stovi ir tyli. Štai tau ir meno žinovas...

Ir pabaigai norėčiau pasakyti, kad ši knyga tikrai nepamaišys žmogui, tačiau ar jis taps išsilavinusiu? Labai abejoju... Jis tiesiog nesupras šios knygos, nes ją skaitant reikia įjungti savo kritišką mąstymą.

Žodžių galia neišmatuojama. Jie gali tave taip įtraukti, kad pamirši realybę ir, lyg Alisa Stebuklų šalyje, keliausi vis gilyn link Galingojo Ozo. Žodžiai tokie stiprūs, jog susipynusiai žodžių prasmei palietus širdį,...

Žodžių galia neišmatuojama. Jie gali tave taip įtraukti, kad pamirši realybę ir, lyg Alisa Stebuklų šalyje, keliausi vis gilyn link Galingojo Ozo. Žodžiai tokie stiprūs, jog susipynusiai žodžių prasmei palietus širdį, nudiegs lyg durklo smūgį gavus. Vienus žodžius mes mėgstame ir saugome asmeniniuose užrašuose, vartojame savo kalboje, kiti - mums yra didžiausias tabu.

Trilogija - tai trijų kūrinių (dažniausiai literatūros ar filmų) rinkinys, kuriuose rutuliojasi ta pati tema*. Man žodis "trilogija" reiškia truputį daugiau. Tai mistinis, fantazijomis apipintas devynių ženklų junginys, priverčiantis paimti į rankas bet kokio turinio kūrinį. Jei galėčiau, perskaityčiau visas pasaulio trilogijas... o ypač fantastikos žanro, nes jis nors toliausiai nuo realybės, bet arčiausiai širdies.

Ir štai, kai jau maniau, kad beliko tik viena, paskutinė, "Paveldėjimo" trilogijos dalis, gerbiamas Christopher'is Paolini's padaro didžiausią klaidą savo gyvenime - sunaikina trilogijos koncepciją ir paverčia ją ciklu (4 knygos). Dėl didesnio knygų skaičiaus istorija, kuri taip įtraukė pradžioje, tampa per daug detali, jaučiamas nusišnekėjimas, daugžodžiavimas, kreipiamas dėmesys į nereikšmingas smulkmenas. To pasekoje, veikėjai menksta, dingsta jų didvyriškumas. "Ugnies karde", galima sakyti, neįvyksta nieko svarbaus. Pavyzdžiui, "Eragono" kulminacijoje nugalimas šešėlis, "Vyriausiajame" susitinka du broliai, stoja vienas prieš kitą itin nuožmiame kare, o štai "Ugnies karde" bene svarbiausias įvykis yra kardo įsigijimas.

...taip, suprantu, kad kardas labai svarbus ginklas didvyriui, o tuo labiau jo nukalimas yra įsimintinas įvykis kelyje į pergalę, tačiau kai artėjama prie viso ciklo pabaigos, istorija menksta akyse. Tad nors ir jaučiu rašytojui ir jo stiliui šiltus jausmus, ketvirtoji knyga būtų didelis išbandymas, kuriam prireiktų dar didesnės valios... O gal aš pasenau ir amžius nebe tas tokias knygas skaityti...

P.S. Vis dėlto, toks pasiteisinimas būtų kvailas žinant, kad "Žiedų valdovas" man niekada nenusibos.

* Šaltinis: www.wikipedia.org

Nuostabi Sigito Parulskio esė knyga "Miegas ir kitos moterys". Perskaičius pasvarsčiau, kad tai knyga, verta papildyti savo asmeninę biblioteką, kurią būtų galima bet kada paimti ir paskaityti, ypatingai savo mėgstamiausius...

Nuostabi Sigito Parulskio esė knyga "Miegas ir kitos moterys". Perskaičius pasvarsčiau, kad tai knyga, verta papildyti savo asmeninę biblioteką, kurią būtų galima bet kada paimti ir paskaityti, ypatingai savo mėgstamiausius skyrius, vis nauju žvilgsniu ir kitu kampu. Šis esė rinkinys apglėbia įvairiausias temas: nuo Parulskio asmeninio gyvenimo ir patirties, kelionių, filosofinių apmąstymų iki kasdienybės stereotipų ir vertybių klausimų. Tekstai kupini ironijos, groteskos, šaržo, paradoksų, kad perskaičius sunku pamiršti. Būtinai noriu pacituoti S. Parulskio esė ištrauką, kurią tikrai priskiriu prie originaliausių pamąstymų apie tam tikrą žmonių rūšį:

"Man asmeniškai teko pažinti tiktai vieną ateivį, kurį laiką netgi gyvenau su juo viename bute. Jis buvo gerai užsimaskavęs ir niekuo nesiskyrė nuo mūsų. Jeigu ne keistas elgesys, niekad nebūčiau net įtaręs, jog tai ne žemės gyventojas. Įtarimą man keldavo tai, kad jis nuolat manęs klausinėdavo netgi pačių elementariausių, kvailiausių dalykų, kurie tiesiog akivaizdūs. Tokie dalykai gali rūpėti tik ateiviams, renkantiems medžiagą apie mus, žemės gyventojus. Pavyzdžiui, jeigu skaitydavau knygą, jis klausdavo: "Skaitai?" O jeigu rūkydavau laiptinėje, klausdavo: "Rūkai?" Manau, kad tokiu būdu jis kokiame nors savo ateiviškame vadovėlyje aprašytą veiksmą sutapatindavo su greta užrašyta sąvoka ir, išgirdęs mano atsakymą prie šios užduoties padėdavo kokį paslaptingą kosminį kryželį ar paukščiuką. O jeigu neklausinėdavo, tai keistai elgdavosi: slankiodavo iš kampo į kampą, kartkartėmis, šnopuodamas, sustodavo prie kambarėlio, kuriame gyvenau, durų ir klausydavosi. Nematydavau jo, bet jausdavau, nes ateiviai turi labai stiprų energinį lauką, nematomais čiuptuvais prisijungia prie tavęs ir siurbia reikalingą jiems informaciją."

Taigi Parulskis tikrai stebina savo sąmojiningumu, vaizdingumu ir įtaigumu. Netradicinė pasaulėžiūra sukuria savitą Sigito pasaulį, kuriame vis giliau ir giliau norisi pasinerti. Rekomenduoju visiems paskaityti šį novelių-esė rinkinį!

Turiu pripažinti, jog Seano Stephensono "Išsivaduokite iš savo BET: kaip liautis sau kenti ir pradėti valdyti savo gyvenimą" paliko neišdildomą įspūdį. Tai pirmoji tokio pobūdžio knyga, kurią man yra tekę skaityti. Iki...

Turiu pripažinti, jog Seano Stephensono "Išsivaduokite iš savo BET: kaip liautis sau kenti ir pradėti valdyti savo gyvenimą" paliko neišdildomą įspūdį. Tai pirmoji tokio pobūdžio knyga, kurią man yra tekę skaityti. Iki šiolei vengdavau asmenybės saviugdos knygų, nes nebuvo kam patarti, paskatinti jomis susidomėti, arba galbūt tiesiog joms dar nebuvau pasiruošusi. Tačiau dabar drąsiai galiu teigti, kad labai džiaugiuosi, jog būtent tokio pobūdžio kūrinys pakliuvo man į rankas.


Knyga pirmiausia sudomino pavadinimu, nes kaip ir kiekvienas normalus žmogus, savyje nešiojuosi savo "BET", kurie dažnai stabdo mane nuo veiklos, neleidžia atsipalaiduoti tam tikrose situacijose. Kūrinį perskaičiau per kelias dienas, nes taip magėjo sužinoti: o ką dar įdomaus patars tas įžvalgusis Šonas Stivensonas?
Skaitydama knygą jaučiausi tarsi sėdėčiau nenuobodžiame saviugdos seminare, kur to seminaro lektorius Šonas Stivensonas, remdamasis savo paties ir jo artimų bičiulių gyvenimo patirtimis, atvirai dalindamasis skaudžiais ar kritiniais išgyvenimais, moko mane į savo gyvenimą pažvelgti kitu kampu.


Tas kitas kampas: tai su savimi, savo kūnu elgtis kaip su geriausiu draugu, stengtis išsivaduoti iš savo pagrįstų ar nepagrįstų baimių, apsvarstyti, ar tinkamus draugus esu pasirinkus ir kokių žmonių geriau vengti. Šonas moko nepasiduoti nevilčiai, užgriuvusioms bėdoms, moko prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Tai ką jis pasakoja knygoje yra tai viskas stebėtinai žinoma ir kartu nauja!


Bene labiausiai sutrikdė, o vėliau sužavėjo skyrius "Išgirskite, ką sau sakote". Jame autorius primena, kad mes turime savo vidinį balsą, kuris be perstojo mums kalba. Ir keisčiausia, mums mūsų balsas dažniausiai kalba kritiškus arba negatyvius dalykus: "pažiūrėk, kaip čia atrodai; kokia susivėlusi; neskambink draugei, nes gal ji užsiėmusi" ir t.t. Todėl pasak knygos autoriaus, mes turi auklėti savo vidinį balsą: "Mokykitės kalbėtis su savimi taip, kaip kalbėtumėte su geriausiu draugu, mokytoju ar kuo nors, ką tikrai gerbiate" (p. 78). Patiko ir mintis, jog turime džiaugtis tuo, ką turime, o ne graužtis dėl to, ko neturime. Mes nusipelnome pačių geriausių draugų, todėl turime atsargiai juos rinktis, nes kaip sakoma mūsų tautos patarlėje "su kuo sutapsi, tuo ir patapsi".


Štai dar keletas patikusių Šono Stivensono įžvalgų:
· Nuoširdžiai tikiu, kad dauguma socialinių blogybių išnyktų, jeigu mes visą gyvenimą tobulintume savo gebėjimą užmegzti ryšį su kitu žmogumi (p. 46)
· Jeigu jaučiame tikrą ryšį, niekada sąmoningai nekenksime tiems žmonėms, kurios mylime, draugams, šeimos nariams, kolegoms ir klientams.
· Turime žvelgti giliau nei žmogaus elgesys ir paklausti, kas dedasi jo vidiniame pasaulyje ir kas pasireiškia jo akiplėšišku, šiurkščiu, savanaudišku ar įžeidžiančiu elgesiu.
· Kvaila nerimauti dėl to, ką kiti gali pagalvoti ar pasakyti apie mus. Kad ir ką jie sakytų, iš tikrųjų tai yra ne apie jus, o apie juos. (p.78)
· Dažnai mes manome, kad gyvenime turime "atrasti" save. Tačiau tam nereikia ieškoti savęs po pasaulį. Mes kuriame save kiekvieną akimirką ir darome tai per kalbą, per tai, ką sakome sau kiekvieną dieną. (p.92)
· Kiekvieną kartą, kai tavo gyvenime kas nors nenusiseka, priežasties ieškok savyje. (p. 180).


Taigi knygos autorius privertė susimąstyti apie savo siekiamybes, patarė kaip išvengti mus ribojančio vidinio nusistatymo. Pateikė šešias įdomias pamokas su dar įdomesnėmis gyvenimiškomis istorijomis. Žavi ir tai, kad pats knygos autorius, sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje ir sirgdamas sunkia liga (trapių kaulų sindromu), nepraranda gyvenimiško optimizmo ir geba pakelti skaitytojų (klausytojų) dvasią.



Siūlyčiau ir jums perskaityti šią knygą, nes išties įdomus, kartais šmaikštus pasakojimas, privers į save pažvelgti kitu žvilgsniu.

Ant knygos viršelio parašyta,kad tai bestselerio "Klasta ir viltis" autoriaus knyga. Mano nuomone, kad knygai "Klasta ir viltis" kiek toloka iki bestselerio, palyginus su "Alchemiku". Bet tai tik mano nuomonė.

"Alchemikas" paliko...

Ant knygos viršelio parašyta,kad tai bestselerio "Klasta ir viltis" autoriaus knyga. Mano nuomone, kad knygai "Klasta ir viltis" kiek toloka iki bestselerio, palyginus su "Alchemiku". Bet tai tik mano nuomonė.

"Alchemikas" paliko neišdildomą įspūdį. Romanas kupinas įtampos, intrigos, mįslių, kriminalo elementų ir t.t.

Siužetas sudėtingas, daug veikėjų - "gerų" ir "blogų". Daugiau, tiesą pasakius, neigiamų. Vienintėliai kovotojai už tiesą ir gėrį - genetikos mokslininkas, jo duktė ir žurnalistas, kuris nori atskleisti visą tiesą apie didžiulę korporaciją, kuri save vadina "globėjiškiausia kompanija pasaulyje", o už jos gražaus veido slepiasi šokiruojantis pasityčiojimas iš viso pasaulio. Kiekviena pusė siekia savo tikslo. Ir visur figuruoja pinigai - vienas nori padėti žmonijai, bet tam jam reikia pinigų, o kitas užsidirba pinigus iš žmonių nelaimių - ligų. Du kovotojai - tik kuris iš jų laimės? Aišku, gėris. Bet kokia kaina? Kiek gyvybių nusineš ta kova?

Šis romanas, manau, vienas iš sudėtingiausių P. James kūrinių, tačiau jį norisi perskaityti vienu prisėdimu.

Paprasta, bet ne prasta, romantiška, sušildanti, meilės kupina istorija. Tekste gausu J. Austen būdingo sarchazmo ir rafinuoto humoro. Veiksmo scenoje, kas taip pat būdingai šiai autorei, Anglijos dvarų ir jų aukštuomenės...

Paprasta, bet ne prasta, romantiška, sušildanti, meilės kupina istorija. Tekste gausu J. Austen būdingo sarchazmo ir rafinuoto humoro. Veiksmo scenoje, kas taip pat būdingai šiai autorei, Anglijos dvarų ir jų aukštuomenės gyvenimo peripetijos. Šiame romane taip pat paliečiama ir socialinės nelygybės, turto ir nepritekliaus, temos.

Tai romanas apie jauną ir žavią, šiek tiek išlepintą ir galbūt šiek tiek egoistišką Emą Vudhaus. Ji gyvena su savo per daug rūpestingu ir labai bailiu tėvu, kuriam labai sunku džiaugtis gyvenimu, nes visur mato pavojų ir ligą.

Ema - neeilinė tų laikų moteris. Jos siekis nėra rasti tinkamą jaunikį ir kurti jaukų šeimos židinį, o tai labai džiuginą vargšą ir pasiligojusį jos tėvą, kuris vis pasišaipo iš žmonių kvailumo tuoktis PERJAUNIEMS. Ema tvirtai apsisprendusi ir ketina niekada netekėti. Herojė mieliau imasi piršlybų, kurios dažnai pasisuka visai netikėta linkmė ir baigiasi kurioziškai. Galiausiai visi Emos piršlybų planai taip susijaukia, kad įvykių atomazga nustebina net ir pačią heroję.

Tai pasakojimas apie mažą mergaitę vardu Viltis, kuri regi Dievą ir kalbasi su juo.

Kažkodėl jau po truputį tampa mada rašyti apie žmones matančius Dievą. O gal tiesiog visuotinėj rutinos, abejingumo ir kaukių pasaulyje...

Tai pasakojimas apie mažą mergaitę vardu Viltis, kuri regi Dievą ir kalbasi su juo.

Kažkodėl jau po truputį tampa mada rašyti apie žmones matančius Dievą. O gal tiesiog visuotinėj rutinos, abejingumo ir kaukių pasaulyje pradedama pasiilgti tikrų vertybių.



Tačiau, vėlgi, žinant rašytojos rašymo ypatumus, ji tikrai nelaužia miničų tieisog iš piršto. Visada nemažai konsultuojasi su to srities žinovais. Ir šiuo atveju tai nėra kapstymasis po sielos gelmes ar kažkokių dogmų primetimas. Netgi pagrindinės herojės vardas Viltis, atspindi tikėjimą. Juk mergaitės mamos Marijos gyvenimas griūna akyse, tad ji ne tik privalo nepanirti į depresijos liūną, bet tuo pačiu pasitikrinti ar tikrai tiki savo vaiku ir pačia savimi. Ir vardas Marija, tarsi alegorija į Jėzaus motinos vardą.

Šiuo atveju alegorijų visuma glaudžiai susipynusi tarp tikėjimo, dukters išsaugojimo ( juk globa gali būti perduota tėvui), savo psichikos stabilumo ir tos tikrovės, kuri užgriūna, kada pasaulis sužino apie Vilties vizijas.

Bet kokiu atveju knyga nei dogmų rinkinys, nei kažkokia pamokoji literatūra, o tiesiog gražus grožinis kurinys, verčiantis pamąstyti apie mus supantį pasaulį.