Apsakymų rinkinys "Pernelyg triukšminga vienatvė" tapo aštunta perskaityta iššūkio knyga. Negalėčiau pasakyti, kad tie apsakymai mane labai sužavėjo, tačiau patiko tai, kaip nuosekliai rašytojas perteikia veikėjų mintis,...

Apsakymų rinkinys "Pernelyg triukšminga vienatvė" tapo aštunta perskaityta iššūkio knyga. Negalėčiau pasakyti, kad tie apsakymai mane labai sužavėjo, tačiau patiko tai, kaip nuosekliai rašytojas perteikia veikėjų mintis, veiksmus bei įvykius, viskas natūraliai ir harmoningai sudėliota. Labiausiai patiko apsakymas "Ypatingai sekami traukiniai": užteko tiek kvailoko, tiek subtilaus humoro, patiko istorinis kontekstas ir, be abejo, netikėta pabaiga. Kai kurie apsakymai šiek tiek atsiduoda depresija, bet, ko gero, gyvenimas be to neįmanomas. Labai patiko autoriaus pacituota Talmudo eilutė: "Esame kaip alyvos, tik traiškomi atiduodame, ką turime geriausio".

"Namų taisyklės" - bus tikrai paskutinė Jodi Picoult knyga, kurią perskaičiau. Dabar apie Amerikos teismų sistemą, įvairias ligas ir teisininkų gyvenimą žinau daugiau, nei turbūt kada žinosiu apie Lietuvos teismus.

Namų...

"Namų taisyklės" - bus tikrai paskutinė Jodi Picoult knyga, kurią perskaičiau. Dabar apie Amerikos teismų sistemą, įvairias ligas ir teisininkų gyvenimą žinau daugiau, nei turbūt kada žinosiu apie Lietuvos teismus.

Namų taisyklės, Jakobo šeimoje ypač svarbios, mat jis serga autizmu ir vos nutinka kas netikėti, vaikiną ištinka įniršio priepuolis. Negana to, jis turi didžiulį polinkį kriminalizmui, tvarkai ir savanaudiškumui. Keistenybės - jo ligos aprašymas, o autizmas - nuosprendis ne tik jam bet ir visai šeimai: broliui, kuriam ne mažiau sunku augti, nei broliui, motinai, kurios gyvenimu tapo sūnaus liga.

Kai miršta Jakobo socialinių įgūdžių mokytoja Džesė, užverda teismų maratonas, bet sėdėti teismo salėje kaip įtariamasis visai ne tas pats, kaip žiūrėti tai per televizorių. Tuo labiau, kad rodos, niekas negali suprasti, ką norėjo suklastotais įkalčiais pasakyti šis kriminalistikos genijus.

"Bet aš turiu sakyti tiesą, - išsišiepia Teo. - Namų taisyklės." Tiesa, puikūs veikėjai ir įdomi tema, sukuria stiprų kriminalistinį romaną.

"Knygų vagilė" - neįprasta istorija apie vaikystę, meilę ir knygas. Tai antro pasaulinio karo istorija, kurios veiksmas vyksta nacistinėje Vokietijoje. Šios knygos pasakotoja yra pati mirtis.

Mirtis - draugiškesnė ir mielesnė...

"Knygų vagilė" - neįprasta istorija apie vaikystę, meilę ir knygas. Tai antro pasaulinio karo istorija, kurios veiksmas vyksta nacistinėje Vokietijoje. Šios knygos pasakotoja yra pati mirtis.

Mirtis - draugiškesnė ir mielesnė pasakotoja, nei galėtumėt pagalvoti. Susitelkdama į mažus dalykus, ji jautriai ir įdomiai perpasakoja mažos mergaitės istoriją. Knygų vagilę, vardu Lizelė, Mirtis susitinka tris kartus. Būdama maždaug dešimties, kelionėje pas įtėvius ji praranda brolį. Jo laidotuvių dieną Lizelė pavagia savo pirmąją knygą.

Žinoma, mergaitė dar nemoka skaityti. Naujojoje šeimoje ji turi ne tik apsiprasti, bet ir daug ko išmokti. Taip pat išmokti mylėti savo naująją mamą, kuri visus, ypač artimiausius žmones, keikia, tėtį, kuris groja akordeonu ir išmoko Lizelę skaityti, Maksą - šios šeimos slepiamą žydą, kaimynų berniuką Rudį, geriausią savo draugą, mylėti knygas, kurios jai labai daug padeda. Ir taip pat iškęsti karą, kuris daug iš jos atėmė.

Aš visada maniau, kad knygos apie žydus ir Antrą pasaulinį karą yra šiek tiek pervertinamos, vien todėl, kad paliečia sudėtingas temas. Bet "Knygų vagilė" verta kiekvienos pagyros, tai ypatingai istorija su nuostabiais veikėjais.

Oficiali dalis: Pindamas įtraukiantį ir intriguojantį siužetą, Witoldas Gombrowiczius (Vitoldas Gombrovičius, 1904-1969) pasitelkia visą vaizduotės arsenalą - čia ir tarp liūnų kylanti apgriuvusi pilis, kurioje gyvena...

Oficiali dalis: Pindamas įtraukiantį ir intriguojantį siužetą, Witoldas Gombrowiczius (Vitoldas Gombrovičius, 1904-1969) pasitelkia visą vaizduotės arsenalą - čia ir tarp liūnų kylanti apgriuvusi pilis, kurioje gyvena pamišęs kunigaikštis, saugantis mįslingą paslaptį, ir į tą pilį vis nesėkmingai siekiantis prasmukti profesorius, mat jam maga įsitikinti, ar joje tikrai sukaupti meno lobiai, ir nesukalbamas, nieko vidun neįleidžiantis kunigaikščio sekretorius, ir profesoriaus į pagalbą pasikviestas teniso treneris, kuris įsimylėjęs dvarininkaitę, tačiau ši susižadėjusi su kunigaikščio sekretoriumi, ir nuolat tvyranti paslapties atmosfera bei nepaliaujančios veikti antgamtinės jėgos, o galiausiai - visą šį mazgą išnarpliojantis aiškiaregys.

Apsėstuosius, prisidengęs Zbigniewo Niewieskio slapyvardžiu, autorius pirmąkart paskelbė ištraukomis 1939 m. populiariojoje to meto Lenkijos periodinėje spaudoje. Šios publikacijos sulaukė didžiulio skaitytojų dėmesio ir susižavėjimo.

Mano jausmai:

Tai pirma mano pažintis su šiuo rašytoju. Tad negaliu palyginti, tik remtis kalbomis tų, kurie mėgsta šį rašytoją ir yra skaitę jo knygų daugiau. O jie sako, kad šita knyga neatspindi tikrojo rašytojo charakterio. O jeigu ir taip, vadinasi, mano pasirinkimas tinkamas. Kita jo skaityta knyga, nustebins mane didesniu meistriškumu.

Turėčiau pasakyti, kad labai sunkiai pradėjau draugyste su šia knyga, po H. James "Moters portreto", kur žodžiai kaip laivelis jūroje siūbavo, bangavo, užluliavo. Šitoje knygoje nebebuvo jau to žodžio grožio, buvo tiesiog pasakojimas, kuris pradžioje net nekabino.

Paskui atsirado paslapčių, nutylėjimų... Įspūdį paliko baimės aprašymas. Tiksliau, nebuvo ten gilaus aprašymo, bet matyt parinkti labai įtaigūs žodžiai, kad jutau ir aš tą herojų valdančią baimę ir lygiai taip pat sėdėjau bijodama pakrutėti ant lovos. Labai patiko pilies atmosfera. Skaitant scenas joje, net šiurpuliukai lakstydavo. Man tai buvo pačios maloniausios vietos.

Šiek tiek keistas dalykas dviejų veikėjų bandymas sutapatinti. Visi aplinkui mato kokie jie panašūs ir visiems taip keista, taip įdomu, taip įtartina. O dar, kai jie kartu susitinka, tai rezultatas - tarpusavio karas. Čia myli, čia neapkenčia, čia sau negali prisipažinti. Na, gal... Iš pradžių, tai lyg nervino vis tas pabrėžiamas panašumas, ta nuomonių kaita apie viens kitą, bet pagalvojau, kad knyga vadinasi "Apsėstieji", tai kodėl gi ne... Kiekvienas esame apsėsti kažkokių minčių, kiti pavydo, kiti aistros, kiti turtų troškimo. Jei taip galima sakyti, visi mes esame didesni ar mažesni bepročiai. Ir taip, šio rašytojo pateiktas taisykles nusprendžiau priimti ir nebandyti analizuoti, pakeisti kažką pagal savo suvokimo prizmę. Taip buvo daug geriau. Tiesiog atsidaviau va tokiam drąsiam, netikėtam rašymo stiliui.

Kažkur skaičiau jau atsiliepimų, kad žmonėms pabaiga silpna, lyginant su visu knygos istorijos dėstymu. Na, aš kitokios nuomonės. Manau, kad ji baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis.

"Mes veltui stengiamės suprasti viską. Turbūt daugelį paslapčių galėtume paaiškinti natūraliomis priežastimis, bet visada liks bent šiek tiek nepaaiškinamų."

Žodžiu, knyga tikrai verta dėmesio ir verta laisvos vietos knygų lentynoje.

Kaskart iš naujo įsitikinu, kad nėra geresnės fantastinės/nuotykių/mistinės/You name it literatūros nei istorija. O jei ta istorija dar ir pateikta talentingai, tai skaitymo džiaugsmas praktiškai garantuotas.

Prieš porą...

Kaskart iš naujo įsitikinu, kad nėra geresnės fantastinės/nuotykių/mistinės/You name it literatūros nei istorija. O jei ta istorija dar ir pateikta talentingai, tai skaitymo džiaugsmas praktiškai garantuotas.

Prieš porą metų pirmą kartą išgirdau prof. Egidijų Aleksandravičių vienoje iš pirmųjų Ryčio Zemkausko "Alchemijų". Nelabai pamenu apie ką tada ėjo kalba, bet puikiai atsimenų, jog pora minėto profesoriaus sakinių padarė be galo stiprų įspūdį -- sunkiasvorė erudicija.

Perskaičiau nemažą dalį jo publicistikos: "Išblukęs žodynas", "Kas iškirto varnui akį?" ir jo skiltis IQ žurnaluose lyg ir nuolat sekiau. Bet nežinia kodėl pono Aleksandravičiaus akademinės literatūros iki šiol čiupinėjęs nebuvau. Matyt, nepasitaikė po ranka ir tiek. Tačiau dabar ėmė is papuolė profesoriaus paruoštas pasakojimas apie Lietuvai labai reikšmingą istorinį periodą -- XIX amžių. Ruošiausi šiam tekstui gan ilgai, bet prisiruošiau ir negaliu pasakyti, kad nusivyliau.

Istorija. Atrodo nebūtų nieko paprasčiau nei pasivaikščioti po bibliotekas, pasikapstyti po visokius archyvus ir prikaupus tekstų imti ir aprašyti, kokį nors istorinį periodą. Tačiau šioje knygoje istorija ne tokia primityvi. Geriau pagalvojus tekste tikrai ne viskas taip pigu, nes jau ir pats pavadinime minimas laikas -- XIX amžius -- nėra visai tikslus. Pasakojimas siekia dar XVIII amžių, kai Abiejų Tautų Respublika byrėjo ir braškėjo, ir pasakojimas baiginėjasi ties 1905-1907 metų "lietuvmečiu".

Tekstas nėra ir griežtai chronologiškas. Pasirinktas probleminis-chronologinis dėstymo būdas. Autoriai siekė parodyti to meto problemas ir jų kontekstą. O problemų buvo nagrinėjama visa eilė:
- apžvelgti ankstesni darbai susiję su nagrinėjamu laikotarpiu;
- išdėstyta, ko ir kaip siekė carinis režimas Lietuvoje;
- analizuoti pasipriešinimo judėjimai;
- supažindinta su katalikų bažnyčios įtaka Lietuvos istorijai XIX amžiuje (pralinksmino įžvalga, kad kunigus aktyviai įsitraukti i blaivybes judėjimą (Valančius, etc) paskatino kartu su bažnyčių žeme prarasti bravorai ir karčemos, o ne kokie tai dvasingumai dideli);
- aprašyta socialinių strutūrų raida (taip, miestuose lietuvių tuomet beveik nebuvo);
- pateikta lietuviškos kultūros raida.
Autoriai teigia, kad "istorijos tikslas yra paaiškinti kaip kūrėsi dabartis." Būtent taip ir vystomas pasakojimas.

Kaip jau sako, pats pavadinimas -- "Carų valdžioje" -- Lietuvos gyvenimo realijos XIX amžiuje tiesiogiai priklausė nuo caro, o tuo pačiu ir nuo nuotaikų Rusijos imperijoje. O nuotaikų ten būta ne pačių geriausių -- visa apimanti biurokratija, technologinis atsilikimas nuo vakarų, pralaimimi karai, etc. Tad ir Lietuvos žemės nebuvo glostomos, o ir šiaušėsi lietuviai -- caro valžia nuolat turėjo prižiūrėti, kad nebūtų visokių neramumų. O neramumų vie tiek būta.

Man patiko tų laikų bausmės. Pavyzdžiui, super bausmė buvo atiduoti maištininkus tarnauti į kariuomenę! Ne, ne meškoms sudraskyti, bet tiesiog išsiųsti tuos neramius bičus į kariuomenę keleriems metams. Arba kita žiauri tų laikų bausmė -- išvaryti iš miesto. Laikmečio specifika, šiandien sunku suprasti tokius žiaurumus.

Daug visokių tų laikų maištininkų išugdė ir mano Alma mater -- Universitas Vilnensis, o tada Vilniaus Imperatoriškasis Universitetas, kurį caro valdžia po 1831 sukilimo ėmė ir uždarė, paliko tik Medicinos ir kunigų mokyklas, be kurių jau visai niekaip. Dabar tų laikų maištininkais (pvz. filomatų draugija su Adomu Mickevičiumi priešakyje) kaip ir didžiuojamasi, pats buvau renginyje "Filomatų takais" (ar tai kiemais...) gal net ir dukart. Čia būtų toks kaip ir receptas įsirašyti į universiteto istoriją -- kelti maištus. Nors nežinau, kaip čia į visokius revoliucionierius akademikai šiandien pasižiūrėtų.

Per visą knygą einanti pasakojimo gija grubiai tariant yra tokia: o kaip čia taip atsitiko, kad stipriai sulenkėjęs kraštas per kiek daugiau nei šimtą carinės priespaudos, rusinimo politikos plius rašto draudimo metų pavirto į tai pačiai Lenkijai priešišką nuo Rusijos nepriklausomą savarankišką valstybę? Man beskaitant susidarė įspūdis, kad vingiuoto būta to kelelio: buvo norinčių atkurti Abiejų Tautų Respubliką, buvo ir stipriau lankams prijaučiančių personų, buvo ir carinės Rusijos gerbėjų, o buvo ir visokių laisvamanių, kurie nepriklausomos Lietuvos norėjo. Per sukilimus dėl vieningų pažiūrų nebuvimo buta ir skaudžių nuostolių. Bet mes jau žinom, kurie galų gale paėmė viršų. Tautų pavasaris. Kažkaip lietuvių liaudis parodė, kad turi kažką savito, ir didesnio masto politiniai procesai išnešė lietuvių idealistų laivą į nepriklausomų valstybių prieplauką.

Vietoj pabaigos reikia pasakyti, kad toks skaitymas tikrai vertas dėmesio. Visokie užsieniečiai lietuvius iškart prie rusų nurašo, daug kartų jau tai patyriau. Nežinau ar čia gerai ar tik šiaip sau. O va pasiskaičius savo šalies istorijos šiek tiek gilesnės analizės bus lengviau paaiškinti kokiam tai prancūziokui, kad lietuviai nėra rusai.

P.S. Girdėjau, kad prof. Egidijus Aleksandravičius naują knygą išleido apie lietuvių išsibarstymą pasaulyje -- "Karklo diegas". Turėtų būti be galo įdomus skaitinys, nes pats kaip ir esu tas šių dienų pabirutis.

Visų pažįstamų, skaičiusių šią knygą, atsiliepimai buvo panašūs: visi minėjo, kad ji skiriasi nuo kitų Murakami knygų, "netipiška", "nemurakamiška".

Tai trečioji Haruki Murakami knyga, kurią teko skaityti. Tiesą...

Visų pažįstamų, skaičiusių šią knygą, atsiliepimai buvo panašūs: visi minėjo, kad ji skiriasi nuo kitų Murakami knygų, "netipiška", "nemurakamiška".

Tai trečioji Haruki Murakami knyga, kurią teko skaityti. Tiesą sakant, visos trys man atrodo labai skirtingos. "Avies medžioklė" - perskaičiau greitai, bet nelabai kas iš jos užsiliko. Nesužavėjo ir net ilgam atgrasė nuo tolesnės pažinties su rašytojo kūryba. Sakydavau, kad Murakami patinka tiems, kas mėgsta džiazą (dažniausiai tarp mano pažįstamų taip ir būdavo). Na, o aš pati nesu džiazo gerbėja. Antroji Murakami knyga, kurią primygtinai rekomenduotą perskaičiau - "Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas". Ši sužavėjo. Fantazija, mokslinė fantastika - puiku. Nuo paauglystės esu "prijaučianti" mokslinei fantastikai, vienu metu net kolekcionavau "Eridano" PFAF serijos knygas. Apsidžiaugiau, kad ryžausi perskaityti dar vieną Murakami knygą - NSŠirPG man labai patiko.

Na, ir ši, "Norvegų giria", Bitlų dainos "Norwegian Wood" garbei pavadinta Murakami knyga. Jaunuolių meilės istorija, jokio "džiazinio" stiliaus, keistenybių ar mistikos. Tiesiog pasakojimas. Vėl visai kitoks Murakami. Gan daug erotikos su detaliais aprašymais - kai kurie puslapiai yra tikras "S" ar "N-18" (nebežinau, koks yra dabartinis žymėjimas). Ir nemažai savižudybių - taip gan stereotipiškai japoniškų.

Sakiau, keistenybių nėra. Bet pasakotojo gyvenime besisukiojantys žmonės - savotiški keistuoliai. Visi kažkiek "pačiuožę" - vieni net su psichinių sutrikimų diagnozėm, kiti šiaip "nukrypę nuo normos".

Žodžiu, po trijų labai skirtingų šio rašytojo knygų vis dar nežinau, kas yra tas "tipiškas Murakami". Bus proga perskaityti dar kokią jo knygą.

Šiaip pora citatų:


Ši tinka iššūkio dalyviams: "Jeigu skaitysi tik tas knygas, kurias skaito visi, tuomet ir galvoti galėsi tik tai, ką galvoja visi".
O ši - visiems, dirbantiems pedagoginį darbą: "Dirbdama su kitais turiu kur kas daugiau kantrybės nei pati su savimi, be to, kitus kur kas geriau nei save sugebu priversti atskleisti tai, ką jie turi geriausia. Tiesiog tokia jau esu. Aš - tarsi tas siera padengtas dėžutės kraštas, į kurį brūkšteli degtuką. Bet tai mane visiškai tenkina. Iš tikrųjų, dėl šito tikrai nesikremtu. Verčiau jau būti pirmarūše degtukų dėžute nei antrarūšiu degtuku."

"Kiekvienas kalinys yra kažkieno vaikas. Kaip ir kiekviena auka."

Kaip pasverti teisingumo įvykdymą vienoje svarstyklių pusėje ir užuojautą nusikaltėliui kitoje? Atsakymas paprastas: mums nereikia rinktis - Dievas sulygina...

"Kiekvienas kalinys yra kažkieno vaikas. Kaip ir kiekviena auka."

Kaip pasverti teisingumo įvykdymą vienoje svarstyklių pusėje ir užuojautą nusikaltėliui kitoje? Atsakymas paprastas: mums nereikia rinktis - Dievas sulygina šias svarstykles.

Džuna Nylon (June Nealon) savo gyvenime jau patyrė daug skausmo, o dabar jos laukia dar vienas išbandymas - ji gali prarasti dar daugiau, savo mažąją dukrytę, Kler (Claire). Jos širdis vis dar plaka, tačiau laikosi iš paskutiniųjų - laikas senka. Surasti organą sekasi nekaip. Nors buvo surastas donoras, tačiau jis netiko, tad Kler padėtis kritiška. Ir štai pasirodo savanoris - tinkamas donoras - teigiantis, jog netrukus mirs. Jis mano, kad gali išgelbėti Kler gyvybę. Ir jis gali būti teisus.

Šajus Bornas (Shay Bourne) yra pirmasis žmogus Naujajame Hampšyre, nuteistas myriop už ypatingai šlykštų nusikaltimą. Nuo pat vaikystės jis turėjo raidos sunkumų, jo elgesys buvo netipiškas, žiaurus, sadistiškas - tai tęsėsi ir paauglystės metu. Daugeliu atžvilgiu šį sutrikimą būtų galima paaiškinti. Jis galbūt antisocialus. Jo pamotė negali apie Šajų pasakyti nieko gero. Jis neturi draugų. Šajaus sesuo nenori jo matyti. Galima sakyti, kad jis yra tikra blogio sėkla. Blogio sėkla arba nesuprastas Mesijas. Tačiau netrukus visi supras, kad Šajus yra tikrai išskirtinis "individas".

Tėvas Maiklas (Michael) nusprendžia tapti Šajaus dvasiniu patarėju. Kunigas to nori iš dalies dėl natūralių priežasčių, t.y. siekdamas išgelbėti Šajaus sielą, tačiau ši priežastis nėra vienintelė. Yra ir kita, labai asmeniška. Kuo daugiau jis bendrauja su Šajumi, tuo labiau ima abejoti savo religinėmis pažiūromis - Šajus parodo neįtikėtiną talentą bei įžvalgą.

Opozicijos prieš mirties bausmės įvykdymą lyderė, advokatė Megė Blum (Maggie Bloom) įsibrauna į Šajaus gyvenimą, tikėdamasi jį išgelbėti nuo egzekucijos. Ji kovoja su įstatymais, sistema, auka, Naujojo Hampšyro valstija ir net pačiu Tėvų Maiklu. Tačiau nei vienas iš šių iššūkių neprilygsta pačiam Šajui.

Šajus Bornas, kontraversiška asmenybė, suskaldo į priešingas stovyklas bažnyčią, kalėjimo personalą bei teisėsaugą. Kaliniai, sargai, advokatai, dvasininkai, šalininkai ir atsidavę fanatikai ima permąstyti sustabarėjusias nuostatas. Tai laikas, kai visi pažvelgia į savo vidų, įsiklauso į savo širdį. Vieniems tai bus netikėtų atradimų metas, kitiems - kritinis laikotarpis. Tačiau nei vienas, susipažinęs su Šajum, nelieka nepaliestas jo asmenybės.

Romanas "Kita Širdis" - tai vienas labiausiai provokuojančių Jodi Picoult kūrinių. Galbūt netikėsite mirties bausmės pagrįstumu, galbūt šaipysitės iš religinių nuostatų, tačiau negalite paneigti įtaigios jėgos, sklindančios iš kūrinio. Knyga privers jus apmąstyti iškeltas problemas visais įmanomais aspektais.

Ši knyga - sunki ir šiurkšti, aitri ir kandi. Retas žmogus, skaitydamas ją, neišlies nors keleto ašarų. Štai kokia emociškai įtaigi yra ši knyga.

Žanetė Berbaum dėl savo sūnų dvynių, panašių vienas į kitą kaip du vandens lašai, pasiryžusi padaryti viską. Kadaise dėl jų atsisakė savo gyvenimo meilės, kad vaikai turėtų šeimą ir tėvą. Tačiau įvyksta...

Žanetė Berbaum dėl savo sūnų dvynių, panašių vienas į kitą kaip du vandens lašai, pasiryžusi padaryti viską. Kadaise dėl jų atsisakė savo gyvenimo meilės, kad vaikai turėtų šeimą ir tėvą. Tačiau įvyksta tragedija ir šeimos gyvenimas apvirsta aukštyn kojom...

Maksimilianas, vienas iš dvynių, po šešerių metų psichiatrinėje ligoninėje paleidžiamas namo, tačiau tėvas atsisako jį priimti. Žanetė, apimta nevilties, pabėga į Londoną ir vėl puola į glėbį meilužiui. Ten ją pasiekia dar viena nerimą kelianti žinia: antrasis sūnus Marijus su širdies drauge išvažiuoja atostogų į šeimos vasarnamį Prancūzijoje. Žanetė viską meta ir kuo greičiau skrenda į Prancūziją pas sūnų. Kodėl ji taip išsigąsta? Kokia paslaptis saisto Žanetę ir jos taip karštai mylimus sūnus? Pabaiga visiškai netikėta ir įtempta, bet labai gera:}

Tėvo Stanislovo (kunigo, vienuolio kapucino Algirdo Mykolo Dobrovolskio) pamokslus, išspausdintus knygoje "Apie meilę ir tarnystę", pavdinčiau labai vertingu leidiniu, vienu iš geriausių pasirinkimų skaitymui. Tai protingų,...

Tėvo Stanislovo (kunigo, vienuolio kapucino Algirdo Mykolo Dobrovolskio) pamokslus, išspausdintus knygoje "Apie meilę ir tarnystę", pavdinčiau labai vertingu leidiniu, vienu iš geriausių pasirinkimų skaitymui. Tai protingų, šviesių įžvalgų rinkinys pačiomis įvairiausimis temomis. Norisi turėti visada po ranka, atsiversti, ieškoti sprendimų kartu su šia viena iškiliausių Lietuvos asmenybių..."Jo pamoksluose - visi mūsų gyvenimo rūpesčiai. Visa, kas skauda ar teikia džiaugsmo, virsta pamokslais, išsikalbėjimais sau ir kitiems. Autorius tą daro virtuoziškai, beveik kaip poetas" (K.Stoškus - pratarmės autorius). "Tikimės, kad žodžiai tirpdantys neapykantą, skleidžiantys ramybę, meilę ir viltį, susiras naujų takelių į žmonių širdis" (T.Pažūsienė - pratarmės autorė).

Keletas Tėvo Stanislovo minčių:

"Mes norime geri atrodyti, o ne geri būti". "Jeigu Dievas mums davė protą tai, be abejo, nori, kad mes juo naudotumės. Ir jau geriau galvojant suklysti, apsirikti, negu visiškai negalvoti, gyventi inertiškai, be dvasios". "Grožis - tai atgaiva. Ypač vidinis, sielos grožis. Jis gaivina labiausiai". "Miniažmogio pamėgta veiksmažodžio forma - taip sakoma taip daroma, taip įprasta... <...> Bet tu nepasiduok! Tu bijok tokių srovių, bėk nuo jų! Sakyk: aš darysiu, aš sakysiu, aš neleisiu prapulti savo asmenybei!". "Geroji diena! Tu mums akis atveri, takus apšvieti, šiluma apgaubi. O mes kartais piktumu padarome tai, kad kai kada kai kam norisi pasakyti: "O aš pro ašaras tako nematau". "Kai susitinku kančią, aš sustoju ir tylumoje pradedu bręsti. Mano sunkiosios valandos - mano relikvijos"."Kūrėjas davė Saulei galią spalvinti rytmetį, vidurdienį, vakarą. Mūsų sukurtos saulės spalvina mūsų artimųjų dienas ir naktis, o jų spinduliai pasiekia net ir slapčiausias sielos gelmes. Ir gera, ir baugu turėti galią kurti saules"."Visi akmenys, kad ir kokie masyvūs jie būtų, anksčiau ar vėliau nustumiami į šalį"."Dvasingumas tada ir prasideda, kai atsibunda mūsų galia galvoti, spręsti protu ir meile valdyti žemę, kurią Dievas mums patikėjo".

James Ellroy - Juodoji orchidėja - Skaitydama knygą gavau progą palyginti ją su filmu. Nuoširdžiai negaliu nuspręsti, kas buvo geriau: filmas ar knyga. Vis dėto filmas apėmė kelis veikėjus, jų gyvenimus ir pan., o knygoje...

James Ellroy - Juodoji orchidėja - Skaitydama knygą gavau progą palyginti ją su filmu. Nuoširdžiai negaliu nuspręsti, kas buvo geriau: filmas ar knyga. Vis dėto filmas apėmė kelis veikėjus, jų gyvenimus ir pan., o knygoje yra pasakojama iš vieno veikėjo pozicijos. Dėl to knyga buvo panaši į autobiografiją, nors tai buvo vienas iš geriausių mano skaitytų detektyvų. Jame rašoma apie vargingame Los Andželo rajone rastą bjauriai sudarkytą moters lavoną. Kaip paaiškėjo, mergina nebuvo šventoji: nuolat meluodavo aplinkiniams, parsidavinėdavo už pinigus. Kadangi ji visada vaikščiodavo apsirengusi juodais rūbais - žurnalistai ją pakrikštino Juodąja Orchidėja. Šią bylą imasi tirti daugybė policininkų, bet svarbiausi yra 2 partneriai (pagrindiniai knygos veikėjai). Vienas iš jų bet kokia kaina siekia surasti žudiką, nes nužudytoji primena jo mažąją sesutę, kuri yra seniai dingusi. Susidomėjusiems, linkiu gero skaitymo.