Ši knyga buvo viena iš nedaugelio serijos "Beveik suaugę" knygų, kuri man nelabai patiko. Tai pasakojimas apie keturiolikmetę, kuri norėjo "išgelbėti pasaulį". Šiais žodžiais turi omenyje, jog ji norėjo padaryti kažką gero,...

Ši knyga buvo viena iš nedaugelio serijos "Beveik suaugę" knygų, kuri man nelabai patiko. Tai pasakojimas apie keturiolikmetę, kuri norėjo "išgelbėti pasaulį". Šiais žodžiais turi omenyje, jog ji norėjo padaryti kažką gero, nors tai buvo beveik neįmanoma. Ji sutiko merginą, kuri buvo benamė...

Lu, pagrindinė veikėja, buvo ta, kuri norėjo išsilieti minioje, būti nepastebima, neišsiskirti. Ji mokėsi kartu su dvejais metais vyresniais už ją mokiniais, buvo protinga kaip ir jie, galbūt net protingesnė. Pamažu knygoje išaiškėja Lu kuklumo priežastys: mirė ką tik gimusi Lu sesutė ir jos mama nebeskyrė nė kiek dėmesio gyvai dukteriai, prarado norą gyventi...

Pasakojimas prasideda mokykloje, kur Lu turi pristatyti benamių gyvenimą. Norėdama geriau atlikti užduotą darbą, ji nusprendžia susipažinti su benamiu, kuris jai padėtų. Taip ji sutinka No, savarankišką, savimi pasitikinčią merginą. Lu pamažu ima suprasti gyvenimo vertę, prasmę, supranta, koks gyvenimas gali būti neteisingas. Ši mintis neduoda jai ramybės, ji galvoja, kad gali pakeisti viską, išgelbėti pasaulį ir net abejodama tuo, nusprendžia padėti No.

"No ir aš" yra knyga, kuri moko apsvarstyti dalykus, prieš priimant įvairius sprendimus. Knyga parodo, kad mūsų jaunumas verčia mus priimti spontaniškus, neapgalvotus sprendimus, kurių vėliau galime gailėtis. Tai dar viena knyga, kuri mus moko netapti priklausomais nuo kitų. Labai puikiai tai parodo pavadinimas "No ir aš", kuris būtent ir parodo, kad No gyvenimas ir likimas pagrindinei veikėjai Lu, tapo svarbesnis nei jos pačios...

Knyga nelabai man patiko, sunkiai skaitėsi, ne kartą nukrypo mintys... Manau, kad yra geresnių knygų apie benamių gyvenimą, bet noriu pasakyti, kad šios knygos pagrindinė tema nėra "benamiai". Pagrindinė tema "draugystė".

"Mes statome kazino, nes norime paimti jūsų pinigus. Jūs atvykstate čionai, nes norite paimti mūsų pinigus. Visa kita tėra dekoracijos - kaip mes jus įviliojame vidun ir kaip jūs save pateisinate sugrįžę į namus."....

"Mes statome kazino, nes norime paimti jūsų pinigus. Jūs atvykstate čionai, nes norite paimti mūsų pinigus. Visa kita tėra dekoracijos - kaip mes jus įviliojame vidun ir kaip jūs save pateisinate sugrįžę į namus.". Nerašyta taisyklė - kazino visada išlošia. Tačiau egzistuoja vienas žaidimas, kuriam būdinga "atmintis". Taigi "skaičiuojant" kortas yra tikimybė uždirbti iš kazino. Tai nėra sukčiavimas, apgaudinėjimas, o paprasčiausias darbas. Tą ir bando padaryti MTI komanda. Pagrindinis herojus, neeilinių gabumų studentas Kevinas įsitraukia į komandą ir jos savaitgalio keliones. Nuo to laiko jo gyvenimas radikaliai pasikeičia: pinigai, rizika, dvigubas gyvenimas. Tačiau daug pralošti kazino juk negali. Ir sulaužius svarbiausią taisyklę - "mokėk pasitraukti laiku", prasideda kova tarp kazino ir MTI komandos, o vėliau ir tarp komandos bičiulių.

Knygą vertinu gerai, vis tik kam azartas ne prie širdies, nemanau kad ji sužavėtų.

Kartą su kolega įsivėlėme į aršią literatūrinę diskusiją istorinių knygų klausimu. Jis man pasakė, kad Kazio Almeno "Pjūties metas" (arba "Šienapjūtė", priklausomai, kelintų metų leidimas) yra geriausia knyga apie...

Kartą su kolega įsivėlėme į aršią literatūrinę diskusiją istorinių knygų klausimu. Jis man pasakė, kad Kazio Almeno "Pjūties metas" (arba "Šienapjūtė", priklausomai, kelintų metų leidimas) yra geriausia knyga apie XVIII a. Lietuvos aktualijas, bajorus ir jų gyvenimą. Kai jis pridūrė, kad ši knyga geresnė net už išgirtąją "Silva Rerum", tiesiog privalėjau ją perskaityti.

"Pjūties metas" man paliko visiškai kitokį įspūdį nei Kristinos Sabaliauskaitės romanas. Kazys Almenas daugiausia dėmesio skiria bajorų santykiams tarpusavyje dėl įtakos, šalies valdymo ypatumams ir politinei situacijai. Dvarų romantikos ir meilės čia tikrai nedaug.

Na, nors kaip pažiūrėsi. Atrodo, kad dvikovos kyla iš meilės, nors iš tiesų yra suplanuotos iš anksto. Tikroji aistra sulaistoma krauju, kai vaikinas, nudūręs savo priešininkus, špagą nuvalo moters dovanota nosine, nes būtent ji to paprašė ją dovanodama. Ir pabaiga visai romantiška išėjo nepaisant baisių pjautynių - mano vaizduotėje ji buvo panaši į Tarantino filmą, kur dažniausiai taškomasi krauju.

Knygos struktūra įtraukia - iš pradžių skaitai romaną kaip pasakojimą apie du nuolat kariaujančius bajorus, netyčiomis pasirenki kažkurią pusę, nes Giedraitis arba Dabulskis turi daugiau patrauklių bruožų ir lauki, kas čia vyks toliau, kur nuves visos rezgamos intrigos. O tada antrojoje dalyje skaitytojas nuvedamas į praeitį, sudalyvauja žiaurioje žmonių medžioklėje su šunimis ir stebi jauną vaikiną, kuris iš valkatėlės pamažu tampa keršto troškimu degančiu ir geriausiai špagą valdančiu kariu Lietuvos-Lenkijos karalystėje.

Na, o trečiojoje dalyje šios dvi istorijos susipina ir prieina prie įdomios atomazgos.

Kas labiausiai nepatiko? Tai, kad kai kurių veikėjų linijos staiga nutrūksta ir toliau belieka tik spėlioti, kas jiems galėjo nutikti.

O šiaip romanas suteikia tiek istorinių žinių apie bajorų seimelius, karaliaus rinkimus, šalies valdymą ir kitus XVIII a. aktualius reikalus, tiek malonumo sekant įvykius ir laukiant, kas čia bus toliau.

Tikrai verta romaną Pjūties metas" įtraukti į must-read sąrašus.

Rhonda Byrne knygą "Paslaptis" tarsi privalėjau perskaityti, nes gavau pasiūlymą ją išleisti audio formatu. Bet tai tikrai ne vienintelė priežastis. Pradėjęs klausinėti ją skaičiusių žmonių, apie knygą išgirdau daug...

Rhonda Byrne knygą "Paslaptis" tarsi privalėjau perskaityti, nes gavau pasiūlymą ją išleisti audio formatu. Bet tai tikrai ne vienintelė priežastis. Pradėjęs klausinėti ją skaičiusių žmonių, apie knygą išgirdau daug gerų atsiliepimų, tad pasidarė labai smalsu ją perskaityti pačiam. Ši - trečioji mano knygų iššūkio knyga.

Įspūdžiai

Vos pradėjus skaityti, knyga man iškart pažadino prisiminimus apie Joseph Murphy bestselerį "Jūsų Pasamonės galia", kurį perskaičiau prieš gerus dešimt metų. Manau, "Pasamonės galia" buvo viena tų knygų, kuri mano gyvenime padarė didelę įtaką. Ne tiek pati knyga, kiek visos "tinkamai" susiklosčiusios aplinkybės ir visi sutikti žmonės, kurie padėjo dar geriau suprasti knygoje perteiktą išmintį. Ši knyga tik pamokė, ką reikią daryti, kad tos aplinkybės susiklostytų ir kad tie žmonės būtų sutikti.

Įdomu, kad neseniai Alma Littera išleido atnaujintą "Jūsų pasamonės galią", papildytą autoriaus komentarais.

Paslaptis

Bet grįžkime prie knygos "Paslaptis". Ši knyga man sukėlė dviprasmiškus jausmus. Iš vienos pusės, Paslaptis šioje knygoje yra labai mistifikuojama, skaitant kartais susidaro įspūdis kad ji kažkokia antgamtiška. Nors realiai ji kyla iš pačios gamtos.. Joseph Murphy daugumą dalykų aiškina kur kas paprasčiau ir per daug "nesumistifikuodamas".

Kita vertus, vadovaujantis Paslaptimi (nors šios knygos dar nebuvau skaitęs), daugybę sykių man yra nutikę neįtikėtiniausių dalykų, kurių paprastai paaiškinti negaliu. Tiek daug, kad juos pavadinti paprasčiausiai atsitiktinumais būtų tiesiog nesąžininga. Vieną tokį įvykį, nutikusį praeitą vasarą norėčiau papasakoti.

Mano nuotykis

Jau kurį laiką šeimoje vadovaujamės tokia taisykle, kad geriausia mokytis yra iš žmonių, kurie savo srityje pasiekė ypač gerų rezultatų. Nori išmokti greitai plaukti - eik mokytis pas patį geriausią plaukiką, kokį tik gali surasti ir įkąsti. Nori sužinoti apie finansus - eik pas tą, kuris turi daug pinigų ir juos sutaupė/uždirbo pats. Nori išmokti programuoti - mokykis iš programuotojo, kuris daugybę metų programuoja ir daug pasiekė šioje srityje. Beje, dažnai tam puikiai tinka ir knygos, svarbu tik pasidomėti autoriaus biografija - ar jis tikrai turi ką nors bendro su tuo, apie ką rašo.

Taigi, šį pavasarį užsibrėžėme tikslą susirasti mokytoją ir vos po kelių savaičių pasyvaus ieškojimo pastebėjome, kad aš turiu antros eilės pusbrolį, už kurį mažai kas šią sritį Lietuvoje išmano geriau. Maža to, netrukus turėjo įvykti giminės suvažiavimas, kuriame, tikėjausi, dalyvaus ir jis. Visada dalyvauja. Tiek kartų matėmės, bet aš su juo taip niekad ir nepabendraudavau daugiau nei "Labas" - "Labas".

Kol kas kaip ir nieko mistiško, visi mes turim įdomių pusbrolių, dėdžių ir tetų ir dažnai to nepastebim, kol neprisireikia.

Žmona į susitikimą važiuoti negalėjo, tad viskas liko mano [drebančiose] rankose. Ilgai ruošiausi susitikimui, suplanavau viską iki smulkmenų: ko noriu paklausti, apie ką noriu pats papasakoti, kaip norėčiau tęsti mūsų bendravimą ir t.t. Bet realiai dvejojau, ar bent žodį į temą galėsiu ištarti, nes tai buvo labai svarbu, o kai labai svarbu, tai ir labai jaudinuosi..

Giminės suvažiavimas. Viskas kaip visad - ta pati vieta, tie patys veidai, tos pačios šnekos. Ir aš, kaip visad, tylus, nes nemėgstu šnekėti, kai neturiu ką svaraus ir tikro pridurti. Nei iš šio nei iš to, prieina Jis prie manęs ir sako: "Na Aurimai, o ką tu veiki gyvenime?"

Tai nebuvo šiaip eilinis "Labas", tai buvo tikras klausimas ir aiškus kvietimas. Taip ir prakalbėjom dviese tą popietę. Tiksliau, jis kalbėjo, o aš klausiausi. Man kalbėti nereikėjo, nes viskas ėjosi tarsi pagal scenarijų - jis tiesiog atsakinėjo į mano prieš tai išsikeltus klausimus ir netgi pasiūlė vėl susitikti. Po dviejų savaičių susitikom jau Vilniuje, ir jau su žmona. Po to dar susitikom. Ir dar..

Iki šiol niekaip negaliu racionaliai to paaiškinti, bet ir nesistengiu. O jei nori sužinoti, kaip tai atsitiko, perskaityk šią knygą.

Nori tikėk, nori netikėk

Napoleonas Hill'as knygoje "Mąstyk ir būk turtingas" rašė: "Protas neturi ribų, tik tas, kurias mes patys jam primetame. Ir skurdas, ir turtai prasideda nuo minties.". Knygoje "Paslaptis" ir moko kaip tas proto ribas praplėsti, kaip išmokti tikslingai vizualizuoti, kaip svarbu nepamirši padėkoti už tai, ką jau turi ir už tai, ką turėsi. Knygą tikrai rekomenduoju paskaityti, ypač jei dar nesi skaitęs "Pasamonės galios".

super knyga!!! Pirmą dalį teko matyti filmo pavidalu ir kadangi turiu nuostatą, kad pažiūrėjus knygą nebeskaityti knygos, tai tieisiog perėjau prie antros dalies. Ir ką galiu pasakyti, tikrai nenusivyliau. Puiki knyga, labai...

super knyga!!! Pirmą dalį teko matyti filmo pavidalu ir kadangi turiu nuostatą, kad pažiūrėjus knygą nebeskaityti knygos, tai tieisiog perėjau prie antros dalies. Ir ką galiu pasakyti, tikrai nenusivyliau. Puiki knyga, labai įtraukianti. Negalėjau atsitraukti. Visą knygą išlaikoma intriga. Buvo labai įdomu stebėti veikėjų sukurtus charakterius, jų reakciją įvairiose situacijose. Patiko 75 žaidynių mintis - surinkti visus nugalėtojus. Taip pat pats sukurtos arenos principas. Be to puikiai nupasakoti dalyvų drabužiai. Jau taip prieš akis ir matai tą degančią vestuvinę suknelę... Nenoriu smulkiai pasakoti, kad skaitantiems nebūtų nuobodu :) Bet tikrai norėsiu pažiūrėti kada ir filmą. Įdomu, kaip visa tai perteiks režisieriai.

Žodžiu knyga tikrai patiks ieškantiems veiksmo (sukilimas, žudynės arenoje, bėgimas nuo pavojų), jausmų (pasitikėjimas, meilė, neužmiršimas tikrojo priešo) ir ryškių emocijų (kiekviename puslapyje).

Lena Helovėj, kaip ir daugelis jos draugių, nekantriai skaičiuoja dienas iki procedūros: po jos laukia vienodas, ramus, laimingas gyvenimas - gyvenimas be meilės. Tačiau viskas pasiverčia, kai ji susipažįsta su bendraamžiu...

Lena Helovėj, kaip ir daugelis jos draugių, nekantriai skaičiuoja dienas iki procedūros: po jos laukia vienodas, ramus, laimingas gyvenimas - gyvenimas be meilės. Tačiau viskas pasiverčia, kai ji susipažįsta su bendraamžiu Aleksu... ir jį pamilsta...

Amor deliria nervosa - tai mirtina liga nuo kurios galima išprotėti arba tiesiog mirti. Vos pradėjus skaityti nesupratau, kodėl meilė pateikiama kaip baisiausia pasaulyje liga, juk taip nėra! Mieste kuriame gyvena Lena yra išgydytieji ir neišgydytieji kurie laukia procedūros. Neišgydytiesiems yra paskelbta komendanto valanda ir daugybė kitų dalykų kurių negalima jiems daryti. Žmonės kurie susirgdavo šia liga būdavo niekinami ir įžeidinėjami. Buvo ir dar viena žmonių grupė - nelegalai. Jie gyvena už miesto Tyruose - teritorijoje į kurią negali įžengti neišgydytieji, nes jeigu jie ten įžengtu amžiams susirgtu deliria.

Manau, kad šios knygos siužetas yra labai keistas, bet savotiškai nuostabus, nes paprasti jausmai čia tampa mirtinomis ligomis.

Pastaruosius keletą metų tarp skaitomų knygų vis dažniau į rankas papuola knygos apie musulmonų šalis. Kas paskatino labiau domėtis tokiomis knygomis vienareikšmiškai atsakyti negaliu. Manau, kad viena iš priežasčių -...

Pastaruosius keletą metų tarp skaitomų knygų vis dažniau į rankas papuola knygos apie musulmonų šalis. Kas paskatino labiau domėtis tokiomis knygomis vienareikšmiškai atsakyti negaliu. Manau, kad viena iš priežasčių - noras labiau pažinti rytų šalis, praskleisti šių šalių vyrų ir moterų gyvenimo uždangą, daugiau sužinoti rytietiškų tradicijų ypatumų.

"Liepsnojantis smėlis" nėra pirma tokio pobūdžio mano perskaityta knyga, tačiau griežti musulmonų papročiai, jų gyvenimo būdas, man vis dar kietas riešutėlis. Jau pirmuosiuose knygos puslapiuose užminta mįslė - paslaptingas Nūfos dingimas, - tikra šarada, nes užmena skaitytojui dar daugiau mįslių, į kurias bando atsakymus rasti Najiras - dykumų vedlys bei Katia. Taigi, kodėl iš namų paslaptingai pabėga būsima nuotaka Nūfa? Ar tikrai ji nuskęsta keliaudama per dykumą patvinus sausvagei? Kodėl ji palaidojama nugara į Meką, juk pagal musulmonų tradicijas, moteris nugara į Meką laidojama tik tada, kai ji laukiasi (nes kūdikio veidas po mirties turi būti atgręžtas į švenčiausią mečetę)? Jeigu ji laukiasi, tai kas jos kūdikio tėvas? Ir kodėl Nūfos šeima nesigilina į dukters mirties aplinkybes?

Šiame romane labai žavėjo autorės noras parodyti šios šalies moteris, kurios nors ir slepia savo veidus po šydais, bet viduje jos taip pat yra stiprios, ryžtingos ir trokšta būti laisvos ir kurių noras priverčia aižėti tvirtus įsitikinimų mūrus, tačiau troškimus nugali pažeidžiamumas, kuris uždaro jas namuose lyg spąstuose, priverčia laikytis griežtų kanonų. Tačiau ar šiandieninė rytų šalių mergina sugebės pamažu pradėti griauti senąjį pasaulį? Juk ji tik nori mokytis, keliauti, dirbti, mylėti...

- Mamyte, jei būni laimingas sapne, ar įsiskaito? - paklausė Estha.
- Kas įsiskaito?
- Sapno laimė - ar įsiskaito?

(199psl.)





Turbūt kiekvienas skaitytojas yra skaitęs tokią knygą, kurios negali apibūdinti žodžiais....

- Mamyte, jei būni laimingas sapne, ar įsiskaito? - paklausė Estha.
- Kas įsiskaito?
- Sapno laimė - ar įsiskaito?

(199psl.)





Turbūt kiekvienas skaitytojas yra skaitęs tokią knygą, kurios negali apibūdinti žodžiais. Ir tikrai ne todėl, kad knyga nepatiko. Priešingai. Pakerėjo, apstulbino, atėmė žadą. Pabandysiu aprašyti savo nuomonę, bet jei nesigaus - nepykit, nes šią knygą reikia skaityti, o ne vertinti.



Perskaičius knygą, užverčiau paskutinį puslapį ir giliai iškvėpiau. Supratau, kad perskaičiau kažką tokio, ko niekada daugiau neperskaitysiu. Nemoku paaiškinti žodžiais, bet ši knyga nepaprasta. Atrodo lyg skaitytum ir viskas vyktu aplink tave. Nuostabu. Lyg tipentum ant fortepijono klavišų.



Kai rašiau atsiliepimą apie "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos", sakiau, kad mat nepatiko žodžių, sakinių, o kartais ir visų pastraipų pasikartojimas, tai šioje knygoje labai daug kur buvo pasikartojimų. Tačiau jie taip tiko, buvo laiku ir vietoje, kad skaitant tiesiog žodžiai slyste slydo. Vis kartoju, kad knyga nuostabi, graži, nepakartojama, bet knygos istorija tokia nėra, ji veikiau tragiška. Bet aš pati esu melancholiška asmenybė, linkusi klausytis lyriniu dainų ir žiūrėti liūdnus filmus, todėl man ši knyga patiko dar labiau.

Ši knyga privers mąstyt, įsivaizduoti, svajoti, bijoti, bėgti, netikėti ir įtikėti.

Įvertinimas: 5/5.

Ši knyga apie merginą - Bridą, jaučiančią nenugalimą potraukį magijai ir pasineriančią į ieškojimus savęs pažinimo link. Per sapnus, raganavimus, susitikimus su Magais ir Didžiaisiais mokytojais Brida mėgina suvokti...

Ši knyga apie merginą - Bridą, jaučiančią nenugalimą potraukį magijai ir pasineriančią į ieškojimus savęs pažinimo link. Per sapnus, raganavimus, susitikimus su Magais ir Didžiaisiais mokytojais Brida mėgina suvokti būties esmę ir tapti viena iš jų.

Manęs ši knyga nesužavėjo...