Hm, kaip čia parašius įdomią, gerai perkamą knygą?

Pamėginkim taip: yra tokia magijos mokykla, kur visi vaikai suskirstyti į keturis koledžus pagal savo būdo savybes. Į vieną tų koledžų staiga atvyksta mažas našlaitis,...

Hm, kaip čia parašius įdomią, gerai perkamą knygą?

Pamėginkim taip: yra tokia magijos mokykla, kur visi vaikai suskirstyti į keturis koledžus pagal savo būdo savybes. Į vieną tų koledžų staiga atvyksta mažas našlaitis, nė nenutuokęs, kad tie koledžai, pati mokykla ir kitoks, stebuklų kupinas pasaulis apskritai egzistuoja ir kad, maža to, jis tame pasaulyje užima ypatingą vietą. Voila, turim "Harį Poterį".

Arba padarom kitaip. Yra toks pasaulis, kur žmonės gyvena dvylikoje apygardų ir kiekviena apygarda dirba tam tikrus darbus: augina daržoves ir gyvulius, kasa anglį, kepa duoną ir t. t. Visas apygardas geležine ranka valdo Sostinė, kuriai puikiai sekasi, kol atsiranda viena nepaklusni mergiotė iš dvyliktos apygardos ir įskelia maišto kibirkštį. Ir štai gimsta "Bado žaidynės".

Arba gal darom taip: yra penki luomai, kiekvieno nariai pasižymi tam tikromis būdo savybėmis, kurias puoselėja ir skiepija savo vaikams. Sulaukę šešiolikos tie vaikai renkasi kuriam luomui priklausyti. Dažniausiai jie lieka tame luome, kuriame užaugo, tačiau kartais gabumų testas parodo, kad vaikas gali priklausyti kitam luomui. O dar pasitaiko atvejų, kai jaunuolis tinka net keliems luomams. Tokie "universalūs" žmonės vadinami "divergentais" (angl. divergent - kitoks, nukrypstantis nuo normos). Manot, toks universalumas jėga? Anaiptol. Būti divergentu, kaip kad nutiko knygos herojei Beatričei, tiesiog mirtinai pavojinga.

Dar pernai, kai pasirodė Veronicos Roth knyga "Divergentė", karštai užsinorėjau ją perskaityti. Ką gi, pagaliau perskaičiau. Ir ne veltui knygos aprašymą pradėjau minėdama "Harį Poterį" ir "Bado žaidynes" - "Divergentė" parašyta remiantis panašiu principu: visuomenė pagal tam tikrus požymius suskirstyta į grupes, gyvenimas klostosi sklandžiai, kol atsiranda asmenybė, "iškrentanti iš rėmų" - kažkuo ypatinga, nepritampanti prie savo aplinkos, aplink - norom ar nenorom - kelianti sumaištį ir patirianti begalę nuotykių. Tačiau man susidarė toks įspūdis, kad rašydama "Divergentę" Veronica Roth nuėjo jau pramintu keliu, todėl jos knyga primena mano minėtąsias ir, maža to, ji blankoka. Tikėjausi tokio skaitymo, kai negali knygos paleisti iš rankų, bet labai nusivyliau. Rodos, ir nuotykių pakako, ir maištinga herojė buvo, ir meilės linija įpinta, bet knyga manęs neužkabino. Kai kurios vietos atrodo "pritemptos" ir neišbaigtos, kitur nepavyko sukurti norėtos įtampos, pvz., mergina sužino, kad ji divergentė, ir pusę knygos jai visi liepia tai slėpti, nes tai labai blogai. Kodėl? Kas atsitiks? O kai sulauki paaiškinimo, jau ir skaityti yra nusibodę.

Nenoriu pernelyg kritikuoti, bet į mano geriausių knygų sąrašą šita tikrai nepateks paprasčiausiai todėl, kad ji nepateisino lūkesčių (kurie, galbūt, buvo pernelyg dideli). Smarkiai abejoju, ar verta iš bibliotekos imti knygos tęsinį "Insurgentė".

Perskaičius šį kūrinį, nejučia jį ėmiau lyginti su senokai skaityta knyga "Skrydis virš gegutės lizdo". Beprasmė vienišo žmogaus kova prieš sistemą, kuri baigiasi pralaimėjimu. Autoriaus vaizduotė tikai beribė....

Perskaičius šį kūrinį, nejučia jį ėmiau lyginti su senokai skaityta knyga "Skrydis virš gegutės lizdo". Beprasmė vienišo žmogaus kova prieš sistemą, kuri baigiasi pralaimėjimu. Autoriaus vaizduotė tikai beribė. Kūrinyje jis vaizdavo ateities įvykius, kurie visiškai kitokie negu kad juos aprašo šiandieniniai rašytojai. Pasaulis pamažu ritasi bedugnės link, tačiau jį žudo ne robotai, mašinos, ligos ar ateiviai, o žmogiškumo mirtis. Orwello ateityje žmogus negali laisvai gyventi, reikšti savo minčių, mylėti, jis tiesiog egzistuoja pagal sistemos nustatytas taisykles. Negalima užvaldyti ir palaužti žmogaus minčių, - mąsto pagrindinis romano veikėjas Vinstonas. Tačiau jis klysta...

Knyga įtraukia nuo pirmo puslapio. Pabaiga nors ir tikėtina, bet savita. Knyga patiko, nors kartais ir sunkoka buvo skaityti.

Išgalvoto herojaus Mountstiuarto gyvenimas pilnas įvykių - tėvų mirtis, draugų netektys, pakilimai ir skaudūs kritimai žemyn, žmonos ir dukros netektis. Ne gyvenimas, o ištisa kelionė- Urugvajus, Anglija, Portugalija, JAV,...

Išgalvoto herojaus Mountstiuarto gyvenimas pilnas įvykių - tėvų mirtis, draugų netektys, pakilimai ir skaudūs kritimai žemyn, žmonos ir dukros netektis. Ne gyvenimas, o ištisa kelionė- Urugvajus, Anglija, Portugalija, JAV, Nigerija - ir tai dar tik dalis geografijos . Tarsi verpetas sukasi herojaus gyvenimas. Jis bendrauja su to meto garsenybėmis: Hemingvėjumi, Vulf, Pikaso ir t.t. Visa tai pateikta per vidinius herojaus išgyvenimus. Herojus pergyveno visus to meto žymiausius įvykius, bet tai pateikta ne kaip istorinis aprašymas, o dienoraščio forma ( skaitytojas tuo pačiu gauna neblogą nemokamą ekskursiją). Tokiu būdu autorius kuo gražiausiai pateikia vieno žmogaus evoliuciją ir degradaciją.

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Tiesiog už jos užkliuvo akis bežiūrinėjant anytos knygų lentyną.

Autorius: Eduardas Cinzas. Pasak "Visuotinės lietuvių enciklopedijos", tikroji pavardė - Čiužas. Gimė 1924m. Rietave,...

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Tiesiog už jos užkliuvo akis bežiūrinėjant anytos knygų lentyną.

Autorius: Eduardas Cinzas. Pasak "Visuotinės lietuvių enciklopedijos", tikroji pavardė - Čiužas. Gimė 1924m. Rietave, mirė 1996m. Briuselyje (palaidotas Rietave). 1944m. pasitraukė į Vakarus, nuo 1947m. gyveno Belgijoje. Dirbo anglių kasyklose, studijavo inžineriją. Pasak tekstai.lt, aktyviai rašyti pradėjo po nelaimės (traukinys nupjovė kojas). Vėl citata iš VLE: "kūrybai būdinga intriga, tikslūs epitetai, gausūs dialogai". Pritariu, toks apibūdinimas tinka ir šiai knygai.

Pavadinimas: "Švento Petro šunynas" - taip skambiai romane vadinamas vienas pastatas Briuselyje, kuriame butus nuomojasi neturtingi imigrantai.

Vieta ir laikas: Romane - daugiausia Briuselis. Laikas neapibrėžtas, bet romanas parašytas 1984m., tai ir veiksmas vyksta maždaug tuo laikotarpiu. Knygoje dar yra keturios "Itališkos novelės", jų veiksmo vieta - Belgija, Roma, Sicilija, Sardinija.

Maždaug apie ką? Romano pagrindinis veikėjas ir jį kamuojančios dvasinės/moralinės problemos priminė Liudą Vasarį iš "Altorių šešėly". Na, bent jau tuo, kad abu jie - buvę kunigai.

Akivaizdu, kad rašytojas gerai išmano Belgijos angliakasių gyvenimą - ir darbą, ir jo sukeltas rimtas kvėpavimo takų ligas, ir šiaip kasdienybę. Bet nelabai supratau, kas jį paskatino rašyti "Itališkas noveles", nes tiek Sicilija, tiek Sardinija vaizduojama gan stereotipiškai (mafija, vienos šeimos įtaka mažame miestelyje ir pan.).

Iš kai kurių naudojamų žodžių akivaizdu, kad rašytojas ilgai gyveno ne Lietuvoje. Pvz., ir romane, ir novelėse visi važinėja "autovežimiais". Kai tų žodžių sukrenta keli į vieną sakinį, gaunasi net ir taip: "Spusteliu tolvaizdžio kaitos dėžutės sagutę". Suprasti galima, bet skaityti keista.

Ar rekomenduočiau kitiems? Ne, nes pati taip ir "nesusidraugavau" su autoriaus stiliumi. Atrodo, ir temos geros, ir siužetas įdomus, ir netikėtų posūkių nemažai. Bet va kažkas "nekabino", ir tiek. Jei ne "iššūkis", tai gal net romano įpusėjusi nebūčiau, nekalbant jau apie noveles. Susipažinau su E. Cinzu, bet daugiau jo kūrybos neplanuoju skaityti.

Iki šiol su Paulo Coelho buvau pažįstama tik "Alchemiko" dėka. Turbūt nekyla klausimų, kodėl panorau šią pažintį pratęsti toliau: esu tikra, ne mane vieną užbūrė magiška ir įkvepianti istorija apie alchemiką, kurį...

Iki šiol su Paulo Coelho buvau pažįstama tik "Alchemiko" dėka. Turbūt nekyla klausimų, kodėl panorau šią pažintį pratęsti toliau: esu tikra, ne mane vieną užbūrė magiška ir įkvepianti istorija apie alchemiką, kurį jau minėjau. Rašymo stilius, įtaigumas, pats kūrinio pobūdis įsirėžė giliai atminty. Dar viena girdėta rašytojo knyga "Valkirijos" žadino apetitą ir intuityviai atrodė kažkuo primenanti anksčiau skaitytą knygą, nors, tiesa, mažai supratau, kas yra pačios valkirijos ir apie ką šis kūrinys. Gaila, mano intuicija šiek tiek apgavo - gavau ne visai tai, ko tikėjausi.

Pirmiausia, knyga nėra išgalvota istorija - tai tikra užrašyta P. Coelho patirtis. Autorius susitelkia ne į konkrečius įvykius, bet į patirtus išgyvenimus, savo dvasios ieškojimus ir vidinę kovą. Jis keliauja su žmona į dykumą, kurioje tikisi pasikalbėti ir pamatyti savo angelą. Kelionėje jis sutinka žmones, iš kurių stengiasi pasisemti kuo daugiau išminties, daug dėmesio skiria ženklams, susipažįsta su valkirijomis - deivėmis, siekiančiomis žmones atvesti į tikėjimą ir dvasinį išsilaisvinimą.

Iš tiesų, mane sutrikdė knygos prieštaringumas. "Valkirijos" esmė - gyvenimiška filosofija, raktas į savęs pažinimo, tikėjimo, laimės, dvasinės ramybės kelią. Visa tai įkvepiančios, žemiškos, bet kartu ir magiškos vertybės. Tačiau ši ypatinga, mistinė knygos atmosfera praranda savo įspūdį. Rašytojas pasakoja apie laimės, dvasingumo paieškas, antgamtinius reiškinius, tačiau jo kalba tokia primityvi, jog perskaičiusi pasijutau lyg girdėjusi elementarią istoriją, kaip žmogus ieškojo pamesto daikto. Todėl ši stebuklingas pasakojimas prarado pusę savo žavesio.

Iš esmės, nėra ko prikišti - knyga apie amžinas vertybes: meilę, atsakomybę, pasiaukojimą, savęs ieškojimą. Tačiau, šis Paulo Coelho kūrinys manęs neprivertė karštai patikėti tuo, ką skaitau.

Toliau tęsiasi medicinos tyrėjos Saros Linton ir jos buvusio vyro detektyvo Džefrio istorija. Jie abu yra visų trijų K. Slauther romanų veikėjai. Šis romanas apie paauglius. Šiame miestelyje visi dažniausiai skiria pasimatymus...

Toliau tęsiasi medicinos tyrėjos Saros Linton ir jos buvusio vyro detektyvo Džefrio istorija. Jie abu yra visų trijų K. Slauther romanų veikėjai. Šis romanas apie paauglius. Šiame miestelyje visi dažniausiai skiria pasimatymus čiuožykloje. Kai ten nužudoma mergina - prasideda tyrimas. Tik istoriją išnarplioti ne taip paprasta, nes nei vienas nenori sakyti tiesos. Bet gi detektyvas nebūtų detektyvas, jei nusikaltimas nebūtų išaiškintas. Kaip ir visada - tiesa išaiškėja, blogiečiai nubausti, tik va mirusių tai nesugražinsi.

Įdomu buvo skaityt. Kas nepatiko, tai tai, jog čia kartojasi tie patys veikėjai, kaip ir ankstesnėse knygose. Norom nenorom, bet pasikartoja ir praeitos knygos detalių. O tai man nepatinka, nes jau tai žinoma. Aš galbūt visas tris istorijas sudėčiau į vieną romaną ir jas susiečiau. Nors kas žino, gal tada būtų dar neįdomiau.

613 istorinio romano puslapių įvykius veja vienas paskui kitą gniauždami kvapą. Skaitytojo, kaip ir knygos veikėjų, laukia daug netikėtumų. "Jūros katedroje" pasakojama apie meilę ir išdavystę, ištikimybę ir kerštą,...

613 istorinio romano puslapių įvykius veja vienas paskui kitą gniauždami kvapą. Skaitytojo, kaip ir knygos veikėjų, laukia daug netikėtumų. "Jūros katedroje" pasakojama apie meilę ir išdavystę, ištikimybę ir kerštą, karą, inkviziciją ir marą pasaulyje, kuriame viešpatauja religinis nepakantumas ir nepasotinamas turto troškimas. Ši knyga yra ne tik dėmesį prikaustantis pasakojimas, bet ir nuostabus istorinis romanas.

XIV amžiaus Ispanija. Barselonos miestas išgyvena didžiausio klestėjimo laikus, ir krantinėje įsikūrę neturtingiausi miesto gyventojai nusprendžia už savo pinigus ir savo jėgomis pastatyti didžiausią pasaulyje šventovę Švč. Mergelei Marijai - Jūros katedrą. Po vestuvių tragiškai pasisukus gyvenimui, į Barseloną su mažyčiu sūneliu pabėga ir valstietis Bernatas Estanjolis. Jis trokšta atsikratyti ponų jungo ir tapti laisvu žmogumi. Bet ir čia jųdviejų laukia nelengvi išbandymai. Netrukus Bernato sūnus Arnau tampa našlaičiu ir duonai užsidirba nešiodamas akmenis Jūros katedros statybai. Arnau darbui atiduoda visą savo laiką ir jėgas, tačiau vieną dieną į jo šeimininkų namus atsikelia šeima su dviem gražiomis mergaitėmis, ir jauname kūne pabunda aistros...

"Jūros katedra" - tai jaudinanti istorija apie meilę, prievartą ir klastą, besirutuliuojanti viduramžių Barselonoje, kur turi iškilti didinga katedra - paprastų žmonių bažnyčia, kurią jie nusprendė pasistatyti už savo pinigus ir savo jėgomis. Skaitytojas knygoje ras žinių apie to meto Katalonijos realybę: inkvizicijos kovas su erezija, marą, socialinį susiskaldymą.

Romano centre - paveikslas. Į valstybinio muziejaus biblioteką prisistato pagyvenusi moteriškė ir pareikalauja grąžinti paveikslą. Tas paveiklas, esą, nutapytas jos prosenelio ir ji esanti paveldėtoja.Muziejaus darbuotojos...

Romano centre - paveikslas. Į valstybinio muziejaus biblioteką prisistato pagyvenusi moteriškė ir pareikalauja grąžinti paveikslą. Tas paveiklas, esą, nutapytas jos prosenelio ir ji esanti paveldėtoja.Muziejaus darbuotojos Rutos smalsumas jau sužadintas. Jai pavyksta sužinoti, kad ši moteris, Lidija, nėra vienintalė šio paveikslo paveldėtoja. Prasideda istorija ,kupina mistikos, nežabotų troškimų, meilės, iškojimų.

Galėčiau išskirti dvi kūrinio puses - detektyvinę ir jausmų. detektyvas visada būna įdomus, painus, įtraukiantis. Knygoje to netrūksta. Šioje istorijoje man labiau patiko herojų jausmai ir santykiai - Rutos ir Lidijos. Šios dvi moterys greit susidraugavo ir visą painiavą stengėsi išnarplioti kartu. Labiau, aišku, Ruta, nes Lidijos pasaulis labai miglotas, jos prisiminimai padriki, kartais neaišku, ar tai realybė, ar tik jos fantazija arba įsivaizdavimas.Ir kaip gali tokio skirtingo amžiaus, skirtingo sluoksnio moterys taip susidraugauti, viena kitą suprasti ir prisirišti. Va kur tikrasis detektyvas.

Gera knyga. Bet ir sunki. Bet įdomi.

Perskaičiusi šią knygą supratau, kodėl ji vertinama taip kontraversiškai, o jos autorius vadinamas ekscentriku.

Frensis - keistas vaikinas, supamas dar keistesnių žmonių. Tėvas - buvęs hipis, gydytojas-chemikas, kuris visada...

Perskaičiusi šią knygą supratau, kodėl ji vertinama taip kontraversiškai, o jos autorius vadinamas ekscentriku.

Frensis - keistas vaikinas, supamas dar keistesnių žmonių. Tėvas - buvęs hipis, gydytojas-chemikas, kuris visada užrakina savo kambarį ir neleidžia net žvilgtelėti į jo darbo vietą. Maža to, tėvas nuo pat vaikystės verčia Frensį atsiminti visų namie esančių daiktų ilgius, pločius, tūrius ir aukščius. Erikas, Frensio brolis - išprotėjęs medikas, deginantis šunis ir maitinantis vaikus "daug proteinų turinčiom" kirmėlėm. Ir pats Frensis - trijų žmonių žudikas, mėgstantis savotiškai kankinti gyvulius ir su pasimėgavimu konstruojantis bombas bei statantis salos "įtvirtinimus". "Širšių fabrikas" - mechanizmas, Frensio kūrinys, kuris, jei taip galima pasakyti, nepaprastai išradingu metodu žudo širšes. Jo šerdis - laikrodis, taigi yra 12 būdų, kaip širšė gali užbaigti savo gyvenimą. Kiekvienas iš šių būdų tik dėl vienam Frensiui žinomų priežasčių, siejasi su svarbiausiais jo gyvenimo įvykiais ir žmonėmis. Aš manau, kad taip šis veikėjas tiki galintis bendrauti su tais žmonėmis, jiems to nežinant ir nulemti jų likimą. Knygos pabaigoje paaiškėja, kad Frensis nuolat su maistu gauna vyriškų hormonų, kurių dėka ji yra jis. Taip, Frensis - mergina, savo tėvo eksperimento kūrinys, gyvenimą paskyręs kerštui dėl vaikystėje manomai patirtos traumos. Koks nusivylimas (o gal palengvėjimas?) apima sužinojus, kad keršyta veltui, nes tiesiog nėra įsivaizduotos problemos.

Šis kūrinys sukelia daugybę emocijų, nes prikausto skaitytoją siaubingai išradingomis žudymo schemomis ir pagrindinio veikėjo įvairialypiškumu. Vieną akimirką jis žudikas - visiškai abejingas bet kokio gyvo sutvėrimo gyvybei, o kitą - apsimestinai susirūpinęs ir sielvartaujantis dėl savo aukos mirties. Visgi kažkas man neleidžia nekęsti Frensio, nors turiu pasakyti, kad kaip didelei gyvūnų mylėtojai, man buvo ypač nelengva skaityti makabriškus gyvūnų kankinimo aprašymus. Tikiu, kad tikrai nesu linkusi į žiaurumą, mazochizmą ir panašias psichologinių problemų išraiškas, bet šis kūrinys mane nepaprastai sudomino ir aš be jokių abejonių imsiuosi ir kitų Iain Banks knygų, tikėdamasi jose rasti giliai sukrečiantį ir vaizduotę kurstantį siužetą.

Mūsų laikų jaunuolis, paveldėjęs didingą seną namą ir susidūręs su keistais reiškiniais, netrukus išsiaiškina, kad jame kadaise gyveno įžymus magas, per krištolo rutulį bendravęs su dvasiomis, sukūręs mėgintuvėlyje...

Mūsų laikų jaunuolis, paveldėjęs didingą seną namą ir susidūręs su keistais reiškiniais, netrukus išsiaiškina, kad jame kadaise gyveno įžymus magas, per krištolo rutulį bendravęs su dvasiomis, sukūręs mėgintuvėlyje nemirtingą žmogų - homunkulą ir atradęs po žeme miestą.

Vajė, nė nebūčiau pagalvojusi, kad ši knyga bus tokia sunkiai skaitoma. Gal tiesiog blogu laiku ją pradėjau skaityti, o gal dar nesu pakankamai išprususi skaitovė tokiems veikalams. Beprotiškai ilgi dialogai apie apie mokslą, gyvenimo tikslą, amžino gyvenimo formulę, mirties reikšmę ir kitus alchemikus, filosofus ar tiesiog (ap)mąstytojus dominančius klausimus. Vis dėlto neabejoju šios knygos išliekamąja verte ne tik dėl joje pateiktų daugybės įdomių istorinių faktų ir lotyniškų sentencijų. Vienas man tikrai labai patikęs dalykas - įspūdingi senovės ir šių dienų Londono aprašymai. Ne kartą esu buvusi Londone, todėl galėjau atpažinti nemažai itin smulkiai aprašytų vietovių. Kalbant apskritai, knyga įdomi ir naudinga, tik galbūt reikia būti kiek daugiau filosofiškai mąstančiu žmogumi.