Oficiali dalis: Izabelė Arčer - jauna graži mergina, trokštanti pažinti pasaulį. Vos atvykusi į Europą, Izabelė savo žavesiu pakeri visus, atsiranda ne vienas gerbėjas, norintis ją vesti. Tačiau gyvenimo kelią Izabelė...

Oficiali dalis: Izabelė Arčer - jauna graži mergina, trokštanti pažinti pasaulį. Vos atvykusi į Europą, Izabelė savo žavesiu pakeri visus, atsiranda ne vienas gerbėjas, norintis ją vesti. Tačiau gyvenimo kelią Izabelė renkasi pati. Izabelė trokšta laisvės ir nevaržomo gyvenimo, kurį, kaip ją įtikino madam Merl, galėsiantis suteikti senas jos draugas Gilbertas Osmondas. Mergina patenka į pinklių ir apgaulės ratą, kuris tampa per didele kaina už troškimą pažinti pasaulį.

Mano jausmai: Vis dėlto klasika yra pačios geriausios knygos. Ko gero dėl to, kad rašytojai siekė grožio per žodį ir rašyti knygas buvo lygiai toks pat suprantamas menas, kaip ir dailė, skulptūra, muzika. Turbūt rašytojai buvo idealistai, nes būti pripažintu rašytoju buvo nelengvas kelias. Reikėjo kokybės, o ne kiekybės. Bet užtat dabar kokiais laikais gyvenam. Kiekvienas gali būti rašytojas, bele tik raides pažįsta.

Skaičiau, kad rašytojas buvo pasišventęs savo pašaukimui, literato darbui. Daug laiko praleisdavo palinkęs prie rašomojo stalo, kad surastų įtaigesnį žodį, dailesnį sakinį. H. James laikomas autobiografišku rašytoju. Kūryboje jis vaizdavo netikrus savo gyvenimo įvykius, o išreiškė visą vidinį gyvenimą - mintis, prieštaravimus, jausmus. Rašoma, kad H. James kūrinių ašis ir yra ne išoriniai įvykiai, bet personažų savęs vertinimas, jų sąmonės kaita. Pats rašytojas sako taip: " Aš kur kas anksčiau suvokiu savo personažus negu jų aplinkybes."(Šita informacija kalba apie bendrą jo kūrybą, bet atrinkau, nes tinka "Moters portretui").

Autorius susilaukė daug kritikos, dėl romano pabaigos, esą jis "nebaigtas". H. James apie tai yra taip rašęs: "Iš tiesų visuotine prasme santykiai niekur nepasibaigia, ir sudėtingiausia menininko problema - nuolat rasti kur, remiantis sava geometrija, nubrėžti ratą, kad jie atrodytų pasibaigę."

Pats rašytojas pasakoja apie kūrybą šitaip: " Štai kas yra pasakotojo meno žavesys: tas slypinčios plėtojimosi jėgos, tas būtinas sėklos prasikalimas, tas nuostabus puoselėjamo sumanymo veržimasis į aukštį, į šviesą bei orą, kol ten pagaliau suveši, taip pat ir toji žavi galimybė suradus gerą atramą jau užimtoje žemėje, atstatyti visą vidinės istorijos raidą, atsekti, atkurti, visus etapus ir žingsnius."

Ką aš galiu pasakyti, sužavėjo mane šita knyga. Veikėjai tokie spalvingi, saviti, gyvi vaizduotėje. Jų aprašymams rašytojas nepagailėjo nei popieriaus, nei plunksnos.

Pagrindinės herojės Izabelės mintis: "Nenorėčiau, kad apie mane pagal drabužį spręstų. Drabužiai greičiau byloja apie mano siuvėją, nei apie mane. Visų pirma, jie ne mano laisvai pasirinkti, o primesti visuomenės."

Izabelė: "Siūlomas nuostabus pastovumas nebuvo jos laimės samprata" arba Izabelės žodžiai: "Nenoriu būti avelė, einanti paskui bandą, o noriu pati rinktis sau likimą ir sužinoti apie žmonių gyvenimą, negu tai priimtina pasakoti jaunoms merginoms."

Nereikia pamiršti, kad aprašomas XIXa. (maždaug 1870-1876m). tai laikas, kai moterys dar nėjo į darbą, o buvo namų puošmenos. Tai va, labai įdomi knygos situacija. Mergina turi galimybę rinktis savo gyvenimo kelią. Ir kur ji taip nueina? Kaip jai viskas susiklosto? Na, šitas dalykas numanomas, bet kadangi tai nėra pagrindinis romano tonas, tai visa kita sudėliota labai prasmingai, logiškai, tikroviškai, giliai. Ilgi dialogai, juose pasakomi širdies išgyvenimai, požiūris į aplinkinį pasaulį, vertybes, žmones, ne tik pasikeitimas informacija, ir kai kurias vietas norisi vis atsiversti ir paskaityti vėl, išgyventi ar įsijausti į situacijos stiprumą. O vertybės pateikiamos tokios pažįstamos, tokios paprastos, tokios artimos, kad atrodo rašytojas iš mūsų laikų.

Rekomenduočiau paskaityti tiems, kurie knygas myli už žodžio sklandumą ir grožį, ne tik už siužeto vingius.

Ar galite įsivaizduoti patį skaniausią vanilinį pyragėlį su karamelės užpilu? Toks, kuris burnoje švelniai tirpsta kutendamas gomurį. Būtent tokia buvo ši Ažaro Emilio knyga. Skani ironija, švelnus humoras, tobula...

Ar galite įsivaizduoti patį skaniausią vanilinį pyragėlį su karamelės užpilu? Toks, kuris burnoje švelniai tirpsta kutendamas gomurį. Būtent tokia buvo ši Ažaro Emilio knyga. Skani ironija, švelnus humoras, tobula istorija. Šis pasakojimas apie mažą berniuką Muchamedą, prostitutės vaiką. Nuo pat mažiausių dienų aplink save jis mato tik sutenerius, prostitutes, bei imigrantus iš Afrikos. Atrodo, kaip tokiomis salygomis gali augti geras, optimistiškas žmogus. Juk purvo daugiau nei iki kelių! Tačiau viską kaip visada gelbsti meilė. Saldi, skani meilė, kuri geba kiekvieną niūrią ir ilgesingą dieną paversti kažkuo įspūdingu.
Mano akys ir širdis laukia kada galės perskaityti kitą šio autoriaus knygą.

"Laimė - gera kekšė. Reikėtų ją pamokyti, kad nesikabinėtų prie žmonių".

Nors esu pasimokysiu, kad perskaičius vieną Allende knygą reikia daryti pertrauką, tačiau surizikavau. Ir pasigailėjau. Po knygos "Apie meilę ir šešėlius", "Eva Luna" buvo nelabai skaniai "suskaityta".

Iš iš kur tas...

Nors esu pasimokysiu, kad perskaičius vieną Allende knygą reikia daryti pertrauką, tačiau surizikavau. Ir pasigailėjau. Po knygos "Apie meilę ir šešėlius", "Eva Luna" buvo nelabai skaniai "suskaityta".

Iš iš kur tas laikrodis anotacijoje pritemptas???

"Tikrovei lieka trauktis į šalį nuo negailestingo priežastingumo, išryškėjančio turtingos vaizduotės sūkuryje, kai I. Allende ima pasakoti istoriją apie merginą, kurią pradėjo vienuolyno auklėtinė su geltonakiu indėnu. Istoriją, kurioje glūdi dar daug kitų istorijų; kai kurios iš jų tokios subtilios ir trapios, kad joms suprasti prireikia ryškių aplinkos vaizdų, tarsi kaitrių Amerikos džiunglių tankmę gaivintų šaltas Breigelio peizažo grožis. Čia ir akivaizdūs dalykai, ir paslaptys; objektyvios priežastys ir užgaidos; bukas užsispyrimas ir netikėtas jausmingumas. Dažnai stulbinamus siužeto posūkius sieja švelnios erotikos banga. Prasmę ir emocijas suveda šveicariškas laikrodis, kurio skambesys mus įspėja, kad budėjimas yra tiesioginė patirtis, kurią fiksuoja literatūra, o miegas sukinėjasi joje į visas puses tarsi kompaso rodyklė, skleisdama žvaigždžių muziką."

pradėjau skaityt, bet neužkabino. Kol kas padėjau į šalį.



Romanas "Nuostabūs debesys" kritikų bei skaitytojų laikomas vienu geriausių rašytojos kūrinių. Tai nepakartojama istorija apie keistą santuoką ir dar...

pradėjau skaityt, bet neužkabino. Kol kas padėjau į šalį.



Romanas "Nuostabūs debesys" kritikų bei skaitytojų laikomas vienu geriausių rašytojos kūrinių. Tai nepakartojama istorija apie keistą santuoką ir dar keistesnę meilę.

Gyventi laisvai, eiti, kur tau patinka, susitikti su žmonėmis, kuriuos myli, miegoti, sapnuoti ir žinoti, kad niekas iš tavęs nereikalaus aiškintis, kodėl sapnuoji, kur eini, kodėl tau mieli tie draugai. Šią privilegiją Žoze prarado, ištekėdama už Alano Ačo. Jis iš pirmo žvilgsnio atrodo gražus ir ramus amerikietis, o iš tikrųjų yra liguistai pavydus. Dėl to jųdviejų gyvenimas virsta pragaru. Kai kuriuos ryšius sunku nutraukti, bet Žoze pagaliau ryžtasi ir pabėga nuo vyro. Alanas ją atseka, jiedu vėl susitaiko. Bet jų santykių ir vėl žlunga. Alanas, nors ir pagarsėja kaip tapytojas, bet nesiliauja persekiojęs Žoze. Jam kur kas brangesnės jų gyvenimą griaunančios iliuzijos, tie "nuostabūs debesys, negu paprasta laimė gyventi.

Tai knyga jaunimui . Autorė iškelia sudėtingas jaunų žmonių gyvenimo problemas.Alkoholis, narkotikai, smurtas - visa tai sukelia sunkius padarinius.Atrodo, kad jaunystė tai toks laikotarpis, kada žmogus galėtų džiaugtis,...

Tai knyga jaunimui . Autorė iškelia sudėtingas jaunų žmonių gyvenimo problemas.Alkoholis, narkotikai, smurtas - visa tai sukelia sunkius padarinius.Atrodo, kad jaunystė tai toks laikotarpis, kada žmogus galėtų džiaugtis, nerūpestingai leisti dienas, tačiau šios knygos herojai lydimi sunkių pergyvenimų, praradimų, apkartinančių visą jų tolimesnį gyvenimą. Knygos autorė taip išdėsto įvykius, praeitį perpina su dabartimi, todėl skaityti yra įdomu ir patrauklu.

Knygą skaičiau nejausdama jokio malonumo. Turbūt jinai neatitinka mano amžiaus ir požiūrio į gyvenimą. Nuobodūs ilgi dialogai neturintys gilesnės prasmės, tuščios herojų klajonės iš vienos vietos į kitą. Žodžiu,...

Knygą skaičiau nejausdama jokio malonumo. Turbūt jinai neatitinka mano amžiaus ir požiūrio į gyvenimą. Nuobodūs ilgi dialogai neturintys gilesnės prasmės, tuščios herojų klajonės iš vienos vietos į kitą. Žodžiu, knyga nepatiko.

"Šedevras" - taip šią knygą įvertino People. Sudominanti nuo pirmojo puslapio istorija, parašyta lengvai skaitomu stiliumi. Tai tarsi trileris popieriuje :) Beje, sužinojusi, kad iš tiesų yra sukurtas kino filmas remiantis šiuo...

"Šedevras" - taip šią knygą įvertino People. Sudominanti nuo pirmojo puslapio istorija, parašyta lengvai skaitomu stiliumi. Tai tarsi trileris popieriuje :) Beje, sužinojusi, kad iš tiesų yra sukurtas kino filmas remiantis šiuo romanu, tikrai peržiūrėsiu ir jį.

Du Los Andželo policininkai, buvę boksininkai imasi tirti nužudytos jaunos moters bylą. Iš pirmo žvilgsnio įprastinė nužudymo byla virsta labai daug žmonių įtraukiančiu detektyvu, kurį norint ištirti jiems tenka pereiti tikrą pragarą, pasinerti į patį pokarinio Holivudo dugną, atskleisti žmogaus dvasios tamsiąsias puses ir akis į akį susidurti su savo sielų pabaisomis. Šioje istorijoje beveik nėra nekaltų, visi meluoja ir kiekvienas gali įvykdyti vienokį ar kitokį teisėtvarkos pažeidimą. Knygos pabaigoje paaiškėja, kad vieno iš policininkų pradžioje kartota frazė: "Cherchez la femme" buvo visiškai teisinga.

Knyga nebuvo iš tų kurios įtraukė nuo pat pirmos minutės . Sausas autoriaus rašymas sukėlė priešiškų minčių. Bet kadangi nuo mažens esu auklėta , kad padėti neperskaitytą knygą yra nuodėmė - jos užversti nedrįsau ....

Knyga nebuvo iš tų kurios įtraukė nuo pat pirmos minutės . Sausas autoriaus rašymas sukėlė priešiškų minčių. Bet kadangi nuo mažens esu auklėta , kad padėti neperskaitytą knygą yra nuodėmė - jos užversti nedrįsau . Ir dėl to tikrai nepasigailėjau. Sausą autoriaus rašymą atpirko įdomus knygos siužetas . Nors pagrindas gana eilinis :blogas berniukas ir gera mergaitė , knyga kažkuo žavėjo. O kuo ji žavėjo supratau tik perskaičiusi. Ji žavėjo paprastumu . Knyga pasakojo apie tikrą gyvenimą . Mirtys nuošaliose gatvėse yra kasdienybė .

Nuostabiame ( taip toks žodis puikiai apibūdina knygą romane romantikos netrūko. Aistra nebuvo pateikta vulgariai , o paprastai , ir perdaug neatkreipiant dėmesio.

Knyga privertė įsimylėti Stepą , labiau nei "Saulėlydis" Edvardą . O save tikrai nekartą bandžiau sulyginti su Babi . Kad ir kaip mūsų charakteriai skyrėsi , tai netrukdė įsijausti į knygą.

Pati geriausia knygos dalis , pabaiga , kuri šykart nebuvo nuspėjama . Kad ir kaip laukiau taip romanams būdingos laimingos pabaigos , jos nesulaukiau. Labai dėkojau autoriui kad būtent taip aprašė pabaigą. Tikriausiai būčiau neištvėrus perdidelio sentimentalumo. Ašaros būtų žliaugę upeliais. Džiaugiuosi , kad Moccia mane nuo to apsaugojo .

Nesigailiu perskaičiusi šią knygą , ir rekomenduoju ją perskaityti visiems !

Nuolat pildau ir tobulinu savo geriausių kada perskaitytų knygų dešimtuką. Šioji knyga yra viena iš tų, kuri į tą dešimtuką patenka. Tai knyga, kurią mielai skaityčiau antrą kartą po keleto metų, bei mielai ją...

Nuolat pildau ir tobulinu savo geriausių kada perskaitytų knygų dešimtuką. Šioji knyga yra viena iš tų, kuri į tą dešimtuką patenka. Tai knyga, kurią mielai skaityčiau antrą kartą po keleto metų, bei mielai ją rekomenduočiau draugams. Kodėl?



Atsakyti nesudėtinga. Greičiausiai todėl, kad tai iki širdies gelmių sujaudinantis kūrinys apie meilę. Meilę, kuriai nesvarbus išorinis grožis, kuria besąlygiškai tikima, kuriai atiduodamas kūnas, širdis, mintys. Kaip sako vienas iš pagrindinių veikėjų grafas de Peirakas, "reikia mylėti iki galo ir tikra meile, tai yra siela ir kūnu (p. 275)". Kūrinyje aprašoma meilė ir nuoširdi, ir apsimestinė. Kadangi vaizduojamieji įvykiai vyksta 1645- 1661 metais Prancūzijoje, karaliaus aplinkoje, nenuostabu, jog aristokratų, kilmingųjų, meilė kartu ir gašli, netikra, pataikūniška arba tėra priemonė kokiam nors tikslui pasiekti.Kitas vertus nuoširdi, neegoistiška ir tyra meilė yra tik tarp išties mylinčių žmonių (Anželikos ir Žofrėjaus).



Eilinį kartą pastebiu, jog knygos su tragiška, liūdna ar netikėta pabaiga mano sąmonę veikia labiausiai. Šioji knyga - nuo pat pradžių užhipnotizavusi netikėtai Andželikos širdyje užsiplieskusia meile ir aistra savo luošam vyrui - deja, galiausiai nuvilia. Bet nuvilia gerąja prasme, nes idilišką Anželikos ir jos vyro gyvenimą sugriauna inkvizicijos laužas - grafas de Peirakas apkaltinamas raganavimu ir gyvas sudeginamas miesto aikštėje, antro kūdikio besilaukiančios žmonos akivaizdoje. Skaitant "raganiaus" deginimo sceną, širdis plyšta iš skausmo, nes sunku nesusitapatinti su Andželika, sunku nemėginti pajusti ją apėmusio beviltiškumo, bejėgiškumo jausmo.



Prisipažinsiu, skaičiau šią knygą ir verkiau tarsi pati būčiau netekusi mylimojo - savo gyvenimo meilės. Vadinasi, pasakojimas įtaigus. O ir pasakojimo stilius lengvas, neverčiantis laužyti galvos spėliojant, ką čia tas autorius norėjo pasakyti. Kita vertus, kūrinyje gausu aliuzijų į mokslinius kūrinius (Galilėjaus, Dekarto), pateikiami kai kurie filosofiniai, teologiniai, ezoteriniai svarstymai neapkraunant skaitytojo pernelyg sudėtingomis sąvokomis ar apibrėžimais.



Pabaigai noriu pastebėti, jog mane, kaip skaitytoją, labiausiai knygoje žavi puikiai atskleistas moters pasaulis: nuo vaikiškų svajonių, įsipareigojimų, paaugliškų maištavimų, nesąmoningų svaigių malonumų paieškų iki visiško moters-motinos atsiskleidimo per nuoširdžius dvasinius ir fizinius santykius.





Vienas taikliausių pastebėjimų apie moters vidinį pasaulį: "Kai žiūri moteriai į akis, kartais gali pasirodyti, kad jose nieko nėra - o iš tikrųjų ten slypi visas pasaulis. Arba įsivaizduoji, kad ten - visas pasaulis, o atrandi tik tuštumą... arba kokį niekutį (p. 259)".



Vertinimas: 10 iš 10.

Uf. Šiandien, po pusės metų atkaklaus skaitymo, pabaigiau pačią sunkiausią kada nors mano skaitytą knygą - vokiečio Klauzevico klasikinį traktatą apie karą. Na, gal ir esu skaitęs sudėtingesnes finansines knygas, kuriose...

Uf. Šiandien, po pusės metų atkaklaus skaitymo, pabaigiau pačią sunkiausią kada nors mano skaitytą knygą - vokiečio Klauzevico klasikinį traktatą apie karą. Na, gal ir esu skaitęs sudėtingesnes finansines knygas, kuriose aukštosios matematikos formulių daugiau nei teksto, bet jos man tokio įspūdžio nepadarė kaip šioji, rašyta XIX amžiaus pirmoje pusėje. Tie 900 traktato puslapiai užpildyti ne šiaip smagiais pasakojimais, o kiekvienas jų perpildytas itin įžvalgiomis mintimis apie karo strategiją, pagrįstų labai išsamiais XVIII-XIX amžiaus mūšių bei karų pavyzdžiais. Knygos kalba yra tikrai ne pirmokams - kai kuriuos sakinius teko skaityti po keletą kartų, kad galėtum suprasti jų mintį: sakoma, jog neveikiamoji nuosaka, įvairūs teksto užraitymai ir perdėm akademinės frazės tikriausiai ir lemia, kad apie Sun Tzu karo meną žino daug maž visi, o fon Klauzevicą įveikia tik retas. Dar ir dabar jo idėjos apie karą nėra visuotinai pripažintos ir žinomos.

Dažniausiai kartojama fon Klauzevico mintis - karas tėra tik diplomatijos įrankis, ir to niekada nereiktų kariškiams pamiršti. Diplomatija yra visada aukščiau, ji diktuoja karo tikslus, ir kiekvienas generolas, eidamas į mūšį, turi suvokti, kokie jie yra. Svarbiausias karo tikslas yra ne užimti teritoriją ar kažką atimti iš priešo: karas nėra laimėtas tol, kol nėra sunaikinta priešo kariuomenė. Gali būti, jog net užėmus visą priešo teritoriją, jis nėra nugalėtas - gal būt kariuomenė pasitraukė į sąjungininkų šalį ir bet kada gali duoti smūgį atgal. Tai svarbi mintis, kurios generolai niekada neturi pamiršti: jeigu jie vaikysis kitų tikslų (užimti sostinę ar kokią nors provinciją), vengdami kuo greičiau neutralizuoti priešo pajėgas, jie tik švaistys savo jėgas ir realiai nieko nelaimės. Teritorijų ar įtvitinimų paėmimas gali būti tikslu tik tada, kai manoma, jog tai gali padėti taikos derybose išsiderėti geresnę poziciją, bet savalaikiu tikslu niekada neturėtų būti.

Knygoje labai daug vietos skiriama jau ir atgyvenusiai karo strategijai - iš tiesų karai XVIII ar XIX amžiuje buvo visai kitokie. Daug dėmesio skiriama kariuomenės judėjimui, aprūpinimui, komunikacijoms: šiuos dalykus teisingai sutvarkyti tais laikais buvo labai nelengva. Napoleono kariuomenė, traukdama į Maskvą, buvo išsitęsusi taip plačiai, jog praėjo dvi savaitės nuo pirmųjų padalinių pasiekusių Vilnių, kol čia atvyko paskutinieji. Valdyti tokią kariuomenę yra tikras logistikos galvos skausmas - vien įsakymas pirmiesiems padaliniams sustoti gali nuo ariergardo keliauti tris dienas. O ką jau kalbėti apie tai, jog reikia teisingai paskaičiuoti fronto plotį, kad kariai galėtų pakankamai plačiai išsibarstyti po kaimus (iš kur galėtų rekvizuoti maistą), bet kartu būti pakankamai arti vienas kito, kad greitai galėtų susiruošti mūšiui. Aišku, šiuolaikinis karas irgi turi begales logistikos problemų, bet jos visai kito lygio.

Daug vietos šiame traktate ir įvairiausiai puolimo bei gynybos strategijai. Nors kai kas ir pasenę, bet ten irgi galima rasti daug įdomių įžvalgų. Tarkim, miškas ar kalnai yra geras dalykas gynyboje, bet niekada juose neįmanoma pasiekti lemiamos pergalės: priešo puolamoji jėga tuo metu bus užėmusi derlingas žemes ir naudos tavo resursus, kai būsi įsikasęs apkasuose, o tiesiog atsišaudydamas puolančiosios kariuomenės nesunaikinsi. Fon Klauzevicas mini, jog tuo metu jau buvo ir pasirodžiusi nauja karo rūšis - partizaninis karas, bet į jį jis žiūri skeptiškai: toks karas tinka gal tik priešui panervuoti ir gali jį demoralizuoti bei priversti priešo politikus atitraukti kariuomenę, nes karas bus nepopuliarus, bet tai nepasieks galutinės pergalės, nes priešo kariuomenė ir galia nebus sunaikinta. Žiūrint iš XVIII-XIX amžiaus požiūrio, kai vyravo monarchai bei imperatoriai, tai logiška, tačiau dabar, kai kariauja demokratijos, toks "nervinimo" ginklas gali būti ir labai galingas.

Vienareikšmiškai, knyga labai verta dėmesio, ir labai džiaugiuosi ją visgi perskaitęs. O tiems, kas domisi karo strategija ar istorija - tai būtinas skaitinys.