Labai seniai norėjau perskaityti šią knygą, tačiau labai ir nusivyliau.

Istorija apie šeimą, apie paauglio Johano gyvenimą. Draugų, mokyklos, šeimos įtaka.

Knygoje nėra aiškaus siužeto, kartais nesuprantama apie ką...

Labai seniai norėjau perskaityti šią knygą, tačiau labai ir nusivyliau.

Istorija apie šeimą, apie paauglio Johano gyvenimą. Draugų, mokyklos, šeimos įtaka.

Knygoje nėra aiškaus siužeto, kartais nesuprantama apie ką rašoma. Šiaip skaitosi labai greitai.

Įtraukiau šią knygą į iššūkį, nes dienoraščio motyvai mane visad žavėjo, o kai sužinojau, jog aprašytas realiai gyvenusio žmogaus gyvenimas su įterptais užrašais iš jo dienoraščio, tai išvis susigundžiau.

Deja,...

Įtraukiau šią knygą į iššūkį, nes dienoraščio motyvai mane visad žavėjo, o kai sužinojau, jog aprašytas realiai gyvenusio žmogaus gyvenimas su įterptais užrašais iš jo dienoraščio, tai išvis susigundžiau.

Deja, teko nusivilti. Tai knyga su daug paveikslėlių - nuotraukų iš pagrindinės veikėjos Florensos gyvenimo, žurnalistės (kuri rašė šią knygą) rastų archyvinių nuotraukų iš tų laikų Manhetano ir pan. Kadangi realiai rašyto dienoraščio struktūra buvo labai glausta - kiekvienai dienai buvo skirtos 3 eilutės, tad ir Florensos užrašai trumpi, apibendrinantys tą dieną. O greta jų yra žurnalistės perpasakojamas knygos veikėjos gyvenimas, o rašymo stilius tarsi priderintas prie dienoraščio formos - glaustas, be emocijos, atskleidžiama tik įvykių esmė, vietomis įvykiai padriki. Ši sprendimas man labai nepatiko - trukdė įsijausti, susidarė įspūdis, jog kūrinys parašytas tik norint iškepti knygą, skubotai, neapgalvotai.



Nepatiko ir pati pagrindinė veikėja - ne mano stiliaus žmogus, lėkštas, galvojantis apie madą ir kaip patenkinti savo įgeidžius. Tuštutė, taip sakant. Taip pat mane nervino kiekvienam puslapyje atsirandančios nuorodos iš minimo miesto - konkrečios kavinės, gatvės, pastatai, kino teatrų pavadinimai. Gal amerikiečiui ir įdomu, bet kai aš nesu buvusi tame Manhetane, tai man visiškai vienodai šviečia, ar ten tokia gatve ji praėjo, ar kita.



Gaila, tikėjausi kažko dvelkiančio prisiminimais, įdomių personažų, bet gavau tik gražų viršelį (vienas įspūdingiausių mano matytų), taigi vertinu 4/10.

TAU

Prašalaiti! Jei praeidamas tu susitinki mane ir nori pasikalbėti, tai kodėl su manim tau nepakalbėti?
Ir kodėl gi man nepakalbėti su tavimi?

*

AŠ NESUDRUMSČIAMAS

Aš nesudrumsčiamas stoviu Gamtoj,
Aš visko esu...

TAU

Prašalaiti! Jei praeidamas tu susitinki mane ir nori pasikalbėti, tai kodėl su manim tau nepakalbėti?
Ir kodėl gi man nepakalbėti su tavimi?

*

AŠ NESUDRUMSČIAMAS

Aš nesudrumsčiamas stoviu Gamtoj,
Aš visko esu šeimininkas ar šeimininkė, pasitikįs savimi tarp neprotingų būtybių,
Pasotintas, kaip ir jie, abejingas, jautrus, tylus, kaip ir jie,
Aš supratau, kad mano darbai, neturtas, garbė, silpnybės, prasikaltimai nėra tiek svarbūs, kaip aš maniau;
Ar prie Meksikos jūros aš gyvenu, ar Manhetene, ar Tenesyje, ar šiaurėje kur toli, ar šalies viduje,
Ar prie upės, ar fermoje, ar miške, ar Kanadoje prie ežerų,
Vis tiek, kur begyvenčiau, - o kad tik visada pusiausvyrą aš išlaikyčiau, pasiruošęs būčiau netikėtumams,
Kad aš drąsiai sutikčiau badą, audras, smūgius, patyčias, nesėkmes, kaip sutinka juos medžiai ir gyvuliai.

*

BĖGIKAS

Lygiu keliu bėga gerai išmankštintas bėgikas,
Liesas, stiprus, raumeningomis kojomis,
Jis plonai apsivilkęs, bėgdamas pasiduoda į priekį,
Lengvai suspaudęs kumščius, veržliai kilnoja kojas.

Baigusi Galinos Dauguvietytės knygą "Dialogai su savimi", dar ilgai ją nešiojausi su savimi. Širdyje. Mintyse. Knyga padovanojo nuostabių akimirkų ir privertė susimąstyti. Tokių asmenybių kaip Galina Dauguvietytė nėra daug....

Baigusi Galinos Dauguvietytės knygą "Dialogai su savimi", dar ilgai ją nešiojausi su savimi. Širdyje. Mintyse. Knyga padovanojo nuostabių akimirkų ir privertė susimąstyti. Tokių asmenybių kaip Galina Dauguvietytė nėra daug. Tokių, kurie nebijo pasakyti tai, ką mąsto ir ką jaučia. Atvira. Kandi. Bet ne niekinanti ar įžeidžianti. Tiesiog mokanti atvirauti net ir apie tokius gyvenimo momentus, kuriuos daugelis norėtų pamiršti.

Galina Dauguvietytė galėtų būti įkvėpimo šaltinis daugeliui. Kiekvienam jaunam žmogui, kuris bijo keliauti per gyvenimą. Ji tarsi moko, jog gyvename tik kartą, tad reikia iš gyvenimo pasiimti viską, kas duodama ir niekada to nesigailėti. Jos patarimais verta pasinaudoti, verta atrasti save ir nesidairant į kitus keliauti savuoju keliu. O kas svarbiausia visda tikėti, jog einame teisingu keliu, kurio spalvos ir garsai sukuria nuostabų paveikslą. Įkvėpkime rudens šaltuko ir pasileiskime nauju keliu. Be pavydo, be pykčio ir be jausmo, jog mes negalime ar nemokame gyvent taip, kaip norime. Ir kaip gyvenimo vadovą šalia savęs turėkime Galinos Dauguvietytės knygas. Atėjus sunkiam momentui paimkime jas į rankas ir vėl atsigausime.

Knyga jau lentynoje, bet mintyse vis girdžiu:

"Gyvenimas yra meilė"

Gyvenkime. Mylėkime.

Rūta

Pagaliau baigiau! 2. Vis dar negaliu apsispręsti, tai didžiausias mano literatūrinis nusivylimas, ar aš šiai knygai dar neužaugau. Jeigu romane nebūtų ilgų, sunkiai skaitomų mokslinių paaiškinimų, mano nuomonė...

Pagaliau baigiau! 2. Vis dar negaliu apsispręsti, tai didžiausias mano literatūrinis nusivylimas, ar aš šiai knygai dar neužaugau. Jeigu romane nebūtų ilgų, sunkiai skaitomų mokslinių paaiškinimų, mano nuomonė tikriausiai būtų kitokia. Be abejo, kai romanas buvo parašytas, informaciją apie spermacentinių banginių išvaizdą rasti buvo sunkiau, bet dabar (o šią savo nuomonę ir rašau šiuolaikinio žmogaus, kuris ieško nemirštančių dalykų, akimis), literatūra man turi keli norą domėtis, pačiai ieškoti informacijos, o ne pateikti sukramtytą maistą. Nes tuomet gilintis į banginio išvaizda man tampa prievole, o ne savanorišku noru kažką sužinoti ir išmokti. Pavyzdžiui dabar skaitau Emmos Goldman knygą "Anarchizmas ir kitos esė" kurioje yra daugybė nuorodų į grožinę literatūrą ar politinius įvykius. Tai skatina mane pačią pavarginti makaulę ir susirasti nežinomą informaciją, įsiglinti į tai ką skaitau. "Mobis Dikas" be visų mokslinių, aiškinamųjų įsikišimų (kurie sudarė daugiau nei puse romano) knygą būtų buvę skaityti daug lengviau ir maloniau, nes dabar vos įsijautus į siužetą, veikėjų emocijas ir charakterius, buvau užverčiama krūva, man neįdomių, faktų apie banginius (dar kartą kartojau - man turėjo sukelti norą domėtis, o ne versti). Autorius neapsakomai gerai sužeidė su simboliais (pavyzdžiui pakabintu karstu), Ahabo vidinis konfliktas ( ir iš to gimstantis klausimas: ar tik aš pati neturiu savojo Mobio Diko?) taip pat vertas tik pagyrų. Tačiau tas sausas aiškinimas (kai visą skyrių užima detalės apie banginio odą) labai išvargina, neleidžia įsijausti, atbaido skaitytoją. Gal anksčiau jie buvo ir labai naudingi, tačiau dabar tai knygos minusas. Širdis neleidžia "Aną Kareniną", "Karas ir taika", "Vakarų fronte nieko naujo", "Nusikaltimas ir bausmė", klasikinę literatūrą, talpinti į tą patį skyrelį su "Mobiu Diku". Nes mano išvardinti kūriniai yra nemirštanti, neatsibostanti klasika, iš kurios neįmanoma išmesti nė vienos dalelės. Jie visada bus aktualus. O "Mobį Diką" įveiks ne kiekvienas. Jame slypi nuostabus išminties krislas, tačiau rašymo formą labai atbaido, sunku nepadėti jos į šoną. Gyvenimas per trumpas, kad skaitytume blogas knygas. Tai jei jau kažką skaitom ir dar vadinam tai klasika, būtų nuostabu, jei ji nesentu. Kad knygos puslapiai nevirstu tuščiais, varginančiais sakiniais.

Žmogus, kuris buvo paskirtas vadovauti IBM's System/360 projektui, kurį tuo metu pasaulyje vadino "5000000000 dollar gamble", o tai buvo didžiausias projektas žmonijos istorijoje, negali būtų toks visai šiaip sau. "Mythical...

Žmogus, kuris buvo paskirtas vadovauti IBM's System/360 projektui, kurį tuo metu pasaulyje vadino "5000000000 dollar gamble", o tai buvo didžiausias projektas žmonijos istorijoje, negali būtų toks visai šiaip sau. "Mythical Man-Month" irgi yra to paties autoriaus darbas. Kadangi traukiniu riedėjau į "Theory of Computing" egzaminą ir turėjau krūvą gražaus laiko, pasiryžau perversti šitą idėjomis tirštą/tankų veikalą.

Ši knyga yra palyginti nesenas darbas -- 2010 metai. Reikia pastebėti, kad autorius jau kopia į devintą dešimtį. Tikriausiai todėl skaitant jautėsi toks savotiškas žvilgsnis į praeitį. Pvz., auorius pripažįsta buvęs atsakingas už absoliučiai blogiausią dizainą turinčios programavimo kalbos, JCL (Job Control Language), kūrimą. Tik savižudis arba solidus žmogus tokius dalykus apie savo karjerą atvirai pasakotų. Čia pastarasis variantas.

Knyga yra apie dizainą. Dizainą bendrąja prasme, ne tik kompiuterių ar programinės įrangos dizainą. Sakysit užsimanė informatikas papasakoti, kaip reikia daryti dizainą. Bet ponas Brooks ne vien kompiuterius kūrė, jis dar ir pastatų architektas. Jis iš esmės pats suprojektavo savo šeimos namą. Ši namo statymo istorija yra detaliai išnagrinėta. Gan įdomus atvejis, nes savo namų židinį vienaip ar kitaip teks kurti bene kiekvienam.

Knygoje autorius grindžia mintį, kad dizainas yra bene svarbiausia bet kokios veiklos dalis. Negalima gailėti, nei laiko, nei kitų išteklių šitam procesui. Charakteringi pavyzdžiai iš turtingos autoriaus profesinės ir akademinės karjerų, vietos abejonėms palieka nedaug.

Frederick Brooks kovoja su gan įsigalėjusiais mąstymo šablonais. Pvz.: "visi kartu esame protingesni nei kiekvienas iš mūsų". Autorius čia sako "ne". Pavieniai žmonės ir daugiau, ir geresnes idėjas sugeneruoja. Taip, kad šiandien populiarūs kooperacinės kūrybos (angl. collaboration) įrankiai yra daugiau trendas, o ne sidabrinė kulka. Jie tiesiog negali pakeisti juodo darbo ir sukoncentruotos vienišos minties. Tačiau, anot autoriaus, bendra dizaino peržiūra (angl. review) yra tiesiog būtina.

Draugas kartą man dėstė mintį, kad žmonės tampa intelektualiai turtingesni, kai materializuoja abstrakčias idėjas ir gali jomis operuoti (iš esmės, abstrakčiais terminais turtingas žodynas byloja apie sukauptą išmintį. Tačiau žodynas, turtingas įvairiais to paties daikto pavadinimais, čia nebūtinai reiškia išminties gausą).

Knygoje buvo diskutuojama apie formalaus proceso reikšmę dizaino kokybei (programų sistemų inžineriai žino apie ką čia eina kalba). Akivaizdu, kad formalus procesas su krūva dokumentacijos veikia kaip saugiklis nuo klaidų ar paprasčiausių neapsižiūrėjimų, tačiau daro visą dizaino procesą sunkų ir nuobodų. Mano nuomone, autorius čia padarė genialų skyrimą tarp inovatyvaus dizaino ir dizaino, kuris turi būti padarytas laiko ir biudžeto rėmuose.

Vietoje pabaigos, jaučiantys poreikį pasimokyti iš tikrai patyrusio žmogaus, šioje knygoje tikrai atras perlų.

Apsakymų rinkinys "Pernelyg triukšminga vienatvė" tapo aštunta perskaityta iššūkio knyga. Negalėčiau pasakyti, kad tie apsakymai mane labai sužavėjo, tačiau patiko tai, kaip nuosekliai rašytojas perteikia veikėjų mintis,...

Apsakymų rinkinys "Pernelyg triukšminga vienatvė" tapo aštunta perskaityta iššūkio knyga. Negalėčiau pasakyti, kad tie apsakymai mane labai sužavėjo, tačiau patiko tai, kaip nuosekliai rašytojas perteikia veikėjų mintis, veiksmus bei įvykius, viskas natūraliai ir harmoningai sudėliota. Labiausiai patiko apsakymas "Ypatingai sekami traukiniai": užteko tiek kvailoko, tiek subtilaus humoro, patiko istorinis kontekstas ir, be abejo, netikėta pabaiga. Kai kurie apsakymai šiek tiek atsiduoda depresija, bet, ko gero, gyvenimas be to neįmanomas. Labai patiko autoriaus pacituota Talmudo eilutė: "Esame kaip alyvos, tik traiškomi atiduodame, ką turime geriausio".

"Namų taisyklės" - bus tikrai paskutinė Jodi Picoult knyga, kurią perskaičiau. Dabar apie Amerikos teismų sistemą, įvairias ligas ir teisininkų gyvenimą žinau daugiau, nei turbūt kada žinosiu apie Lietuvos teismus.

Namų...

"Namų taisyklės" - bus tikrai paskutinė Jodi Picoult knyga, kurią perskaičiau. Dabar apie Amerikos teismų sistemą, įvairias ligas ir teisininkų gyvenimą žinau daugiau, nei turbūt kada žinosiu apie Lietuvos teismus.

Namų taisyklės, Jakobo šeimoje ypač svarbios, mat jis serga autizmu ir vos nutinka kas netikėti, vaikiną ištinka įniršio priepuolis. Negana to, jis turi didžiulį polinkį kriminalizmui, tvarkai ir savanaudiškumui. Keistenybės - jo ligos aprašymas, o autizmas - nuosprendis ne tik jam bet ir visai šeimai: broliui, kuriam ne mažiau sunku augti, nei broliui, motinai, kurios gyvenimu tapo sūnaus liga.

Kai miršta Jakobo socialinių įgūdžių mokytoja Džesė, užverda teismų maratonas, bet sėdėti teismo salėje kaip įtariamasis visai ne tas pats, kaip žiūrėti tai per televizorių. Tuo labiau, kad rodos, niekas negali suprasti, ką norėjo suklastotais įkalčiais pasakyti šis kriminalistikos genijus.

"Bet aš turiu sakyti tiesą, - išsišiepia Teo. - Namų taisyklės." Tiesa, puikūs veikėjai ir įdomi tema, sukuria stiprų kriminalistinį romaną.

"Knygų vagilė" - neįprasta istorija apie vaikystę, meilę ir knygas. Tai antro pasaulinio karo istorija, kurios veiksmas vyksta nacistinėje Vokietijoje. Šios knygos pasakotoja yra pati mirtis.

Mirtis - draugiškesnė ir mielesnė...

"Knygų vagilė" - neįprasta istorija apie vaikystę, meilę ir knygas. Tai antro pasaulinio karo istorija, kurios veiksmas vyksta nacistinėje Vokietijoje. Šios knygos pasakotoja yra pati mirtis.

Mirtis - draugiškesnė ir mielesnė pasakotoja, nei galėtumėt pagalvoti. Susitelkdama į mažus dalykus, ji jautriai ir įdomiai perpasakoja mažos mergaitės istoriją. Knygų vagilę, vardu Lizelė, Mirtis susitinka tris kartus. Būdama maždaug dešimties, kelionėje pas įtėvius ji praranda brolį. Jo laidotuvių dieną Lizelė pavagia savo pirmąją knygą.

Žinoma, mergaitė dar nemoka skaityti. Naujojoje šeimoje ji turi ne tik apsiprasti, bet ir daug ko išmokti. Taip pat išmokti mylėti savo naująją mamą, kuri visus, ypač artimiausius žmones, keikia, tėtį, kuris groja akordeonu ir išmoko Lizelę skaityti, Maksą - šios šeimos slepiamą žydą, kaimynų berniuką Rudį, geriausią savo draugą, mylėti knygas, kurios jai labai daug padeda. Ir taip pat iškęsti karą, kuris daug iš jos atėmė.

Aš visada maniau, kad knygos apie žydus ir Antrą pasaulinį karą yra šiek tiek pervertinamos, vien todėl, kad paliečia sudėtingas temas. Bet "Knygų vagilė" verta kiekvienos pagyros, tai ypatingai istorija su nuostabiais veikėjais.