Apie didelę meilę ir labai tamsius šešėlius



Niekam ne paslaptis, kad Isabel Allende - talentinga pasakotoja. Šios Čilės rašytojos knygose į vieną istoriją dažniausiai susipina bent kelios pasakojimo gijos. Be abejo,...

Apie didelę meilę ir labai tamsius šešėlius



Niekam ne paslaptis, kad Isabel Allende - talentinga pasakotoja. Šios Čilės rašytojos knygose į vieną istoriją dažniausiai susipina bent kelios pasakojimo gijos. Be abejo, ne(iš)vengiama romantikos. Rašoma dažniausiai apie Čilę ir tik keleto knygų pasakojimas peržengia šios, per visą ilgą Pietų Amerikos pakraštį nusidriekusios šalies ribas. I. Allende's pasakojimuose dažnai galima aptikti ir tikrų istorinių faktų atspindžių. Būtent tokia ir yra istorija "Apie meilę ir šešėlius".

Bet visų pirma, tai yra dviejų jaunų žmonių meilės istorija. Dviejų jaunų žmonių, kuriuos suveda darbo reikalai, meilės, pavojaus, rizikos, drąsos ir pasitikėjimo istorija. Iš turtingos šeimos kilusi žurnalistė Irenė Beltran ir fotografas Fransiskas Lealis iš pradžių palaiko kolegiškus ir draugiškus santykius, nors Fransiskui Irenė reiškia kur kas daugiau. Tačiau mergina yra susižadėjusi su vaikystės draugu, dabar - kariuomenės kapitonu Gustavu Morante, kurį nors ir nelabai myli, tačiau yra nusiteikusi priimti kaip sau skirtą likimą.

Istorija, nuvedusi Irenę ir Fransiską prie labai tamsių ir giliai slepiamų šešėlių, užsimezga, atrodo, visai nekaltai - Fransiskas ir Irenė vyksta į Los Riską rengti reportažo apie kai kurių gyventojų šventąja laikomos paauglės Evanchelinos ekstazes. Tačiau neplanuotai jie tampa šiurkštaus kariškių įsiveržimo liudininkais. Maža to - ekstazės apimta Evanchelina sugeba visų akivaizdoje pažeminti leitenantą Chuaną de Dios Ramiresą.O jis to palikti kaip niekur nieko negali. Tad netrukus Evanchelina dingsta be žinios. Dingsta, kaip prieš tai dingo ne viena ir ne dešimt, o keli tūkstančiai knygoje tiesiogiai neįvardijamo, bet puikiai numanomo Generolo režimo aukų. Nevilties apimta Evanchelimos motina Digna Rankileo nebežino, kur kreiptis, tad pagalbos prašo Irenę ir Fransiską.O šiuos jų tyrimas nuveda ne tik į vienas kito glėbį, bet ir prie giliai slepiamų karinio režimo paslapčių - nusikaltimų, apie kuriuos niekas neturi sužinoti.

Paprastai I. Allende's, kaip ir kito Pietų Amerikos rašytojo, kolumbiečio Gabrielio Garcíos Márqueso pasakojimai priskiriami magiškajam realizmui. "Apie meilę ir šešėlius", išskyrus, galbūt, nepaaiškinamas Evanchelinos ekstazes, nieko magiško nėra, lieka tik žiauri realybė. Tamsios, karinės chuntos slepiamos paslaptys, visa kaustanti baimė, bėgimas ir slapstymasis - "Apie meilę ir šešėlius" tampa įtemptu trileriu. Tačiau palyginus su "Dvasių namų" trilogija ar įspūdingais "Evos Lunos" pasakojimais, "Apie meilę ir šešėlius" atrodo kiek silpniau. Tiesa, nors magiško realizmo, būdingo kitiems I. Allende's kūriniams šioje knygoje ir nėra, tačiau kitą autorei būdingą bruožą - į vieną pasakojimą supinti keletą istorijų, galima nesunkiai pastebėti - šalia pagrindinės, Irenės ir Fransisko meilės ir šešėlių paieškų, siužetinės linijos skaitytojai supažindinami su Irenės ir Fransisko šeimų, sukeistųjų Evanchelinų, Irenės sužadėtinio Gustavo Morantės, Irenės motinos laikomo pensiono gyventojų ir kitų antraplanių veikėjų istorijomis.

Nors "Apie meilę ir šešėlius" nepalieka tokio stipraus įspūdžio kaip "Dvasių namai" ar "Eva Luna", tačiau I. Allende, pasakojanti savo šalies istoriją, kaip visada daro tai talentingai.

Pasakas man labiausiai patinka skaityti balsu. Tuomet žodžiai bėga lėčiau ir visi stebuklai bei neįtikėtino grožio pasauliai ryškiau sušmėžuoja akyse. Viena įdomiausių pasakų iš šio rinkinio - "Seva Selingas". Tai...

Pasakas man labiausiai patinka skaityti balsu. Tuomet žodžiai bėga lėčiau ir visi stebuklai bei neįtikėtino grožio pasauliai ryškiau sušmėžuoja akyse. Viena įdomiausių pasakų iš šio rinkinio - "Seva Selingas". Tai jūrų kumelės sūnaus, greito ir stipraus žirgo, vardas. Trys broliai veda tris seseris, ir, regis, galėtų laimingai gyventi, jei ne pavyduolis prašalaitis, troškęs ir negavęs jauniausios sesers rankos. Jis, jodamas Seva, sukelia viesulą ir pagrobia gražuolę. Drąsus jos mylimasis susiruošia į septynių jūrų salą, kur kali ir liūdi jo išrinktoji. Sala stūkso septintojoje jūroje, kurią herojus pasiekia tik po septynerių metų, padedamas lokio, vilko ir erelio - savo seserų vyrų. Tradiciniai pasakiški veikėjai, nerealios užduotys, kurias šie įveikia padedami magiškų jėgų, primena, kad ir koks įmantrus būtų tekstas, modernus stilius, raiška, kartais gera istorija tai, ko reikia.

Tai nebuvo tokia knyga, kokios aš tikėjausi. Nusivyliau. Tikriausiai pati dėl to kalta, nes neįvertinau, kad knyga parašyta jau ganėtinai senai, o aš tikėjausi tokio atvirumo, kuris yra būdingas šiuolaikinei literatūrai....

Tai nebuvo tokia knyga, kokios aš tikėjausi. Nusivyliau. Tikriausiai pati dėl to kalta, nes neįvertinau, kad knyga parašyta jau ganėtinai senai, o aš tikėjausi tokio atvirumo, kuris yra būdingas šiuolaikinei literatūrai. Norėjosi daugiau jausmų bei minčių analizavimo. Tiek Humberto tiek Lolitos. Knygoje kartojama tik tiek, kad Humbertas negali atsispirti mažametėms mergaitėms, o gal tiksliau jo susikurtiems įvaizdžiams. Man trūko daugiau jausmų, daugiau paieškų. Iš Lolitos pusės tai beveik nebuvo jokių minčių. Norėjosi, kad būtų aprašyti jos jausmai, mintys, išgyvenimai, o jų vietą knygoje man atrodo pakeitė kraštovaizdžio bei viešbučių aprašymai, kurie tikrai nebuvo įdomūs ir kuriuos tiesiog praverčiau.

Knyga skaitėsi sunkiai, bet džiaugiuosi, kad ją įveikiau. Nors ir nebuvo taip įdomu kaip tikėjausi, bet keletą dienų į vyresnius vyrus žiūrėdavau įtartinai. Džiaugiuosi, kad autorius nepabūgo ir nusprendė parašyti šią knygą, kurioje buvo analizuojama tema, apie kurią niekas nekalbėdavo. Gaila, kad šiais laikais tokie santykiai nėra tik labai reti atvejai, o jau gana dažnai pasitaikantis reiškinys į kurį reaguojama ne taip jau ir stipriai.

John Banville - airių rašytojas, pelnęs gerai visiems žinomą Bookers premiją. Perskaičiusi šią knygą neabejotinai suprantu, kad ją laimėjo ne veltui. Knygoje pasakojama apie meno istoriką, kurio žmonai mirus nuo vėžio,...

John Banville - airių rašytojas, pelnęs gerai visiems žinomą Bookers premiją. Perskaičiusi šią knygą neabejotinai suprantu, kad ją laimėjo ne veltui. Knygoje pasakojama apie meno istoriką, kurio žmonai mirus nuo vėžio, jis grįžta į namą prie jūros, kuriame vaikystėje atostogaudavo. Mano manymu, autorius tikrai meistriškai aprašo sielvartaujančio žmogaus, kuris bando gyventi toliau ir dar kartą permąsto visą savo gyvenimą, savijautą. Vaikystėje, kai laimė buvo kitokia, veikėjo sutikti žmonės, amžiams pakeitė jo gyvenimą, deja, su jais jau niekada nebegalės susitikti ir išsiaiškinti to, kas buvo nesuprantama. Galiausiai paslaptys išaiškėja, bet tai nereiškia, kad viskas tampa aiškiau. Tikrai ne. O knygoje vartojamas jūros vaizdinys puikiai tinka tyliam pasimetimui ir melancholijai. Jūra - audringa ir rami, akimis neaprėpiama, kartais pavojinga ir visuomet paslaptinga. Nepaisant to, kad šioje istorijoje nėra daug veikėjų ar ypatingai daug veiksmo (kas šiaip jau man labai patinka), filosofiniai pamąstymai apie didelį pasaulį ir jame gyvenančius mažyčius žmones mane be galo sužavėjo. Užvertus paskutinį puslapį apėmė ramybė ir žinojimas, kad reikia vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką.

"Nesu turtinga pinigų nei žemiškųjų gėrybių, nesu graži nei protinga, bet esu ir būsiu laiminga! Gimiau su marškinėliais, myliu žmones, jais pasitikiu, noriu, kad visi būtų laimingi kaip aš.

Tavo...

"Nesu turtinga pinigų nei žemiškųjų gėrybių, nesu graži nei protinga, bet esu ir būsiu laiminga! Gimiau su marškinėliais, myliu žmones, jais pasitikiu, noriu, kad visi būtų laimingi kaip aš.

Tavo ištikima draugė Ana M. Frank"

Taip knygoje rašė Ana. Buvo galima sekti, kaip mergaitė tampa jauna mergina, kaip keičiasi ne tik jos išvaizda, bet ir elgsena, vidinė savijauta, mąstymas. Šis dienoraštis kupinas išgyvenimų, svajonių, planų, skausmo, liūdesio ir apmąstymų. Nuo mažos mergaitės nerūpestingų užrašų, pasakojimų apie draugus ir dovanas dienoraštis tapo vieta, kur Ana galėjo išdėstyti savo mintis apie karą, apie žmones, savo jausmus.

Ana Frank buvo žavi mergaitė, ryžtinga, turinti daug planų ir svajonių, todėl buvo ypatingai skaudu skaityti, kaip ji kuria planus ateičiai, kai žinai, jog Ana neišgyvens, jog jų slėptuvė vis dėlto bus atrasta.

Viena iš Anos svajonių vis dėlto išsipildė- ji tapo rašytoja.

Antroji "Silva rerum" dalis. Sudedanti visus taškus į vietas. Na ir maždaug viskas... Praėjo apie 2 savaitės nuo tada kai perskaičiau ir nežinau ką čia dar apie ją parašyt. Tad matyt labai gilaus įspūdžio nepaliko....

Antroji "Silva rerum" dalis. Sudedanti visus taškus į vietas. Na ir maždaug viskas... Praėjo apie 2 savaitės nuo tada kai perskaičiau ir nežinau ką čia dar apie ją parašyt. Tad matyt labai gilaus įspūdžio nepaliko. Greičiausiai todėl, kad buvo per dideli lūkesčiai, nes baisiai visi giria. Ir aš dabar galiu pliusą užsidėt kad skaičiau Silva.

Žodžiu, jei skaitėt pirmą, tai reik būtinai ir antrą knygą perskaityti, bet nesu tikras ar norėčiau trečios dalies sulaukti.

Knyga "Verslo psichologija" mane patraukė dėl to, jog apskritai labai domiuosi įvairių sričių psichologija, mėgstu skaityti įvairius leidinius ir knygas psichologinėmis temomis.

Šioje knygoje koncentruojamasi į tam tikrus...

Knyga "Verslo psichologija" mane patraukė dėl to, jog apskritai labai domiuosi įvairių sričių psichologija, mėgstu skaityti įvairius leidinius ir knygas psichologinėmis temomis.

Šioje knygoje koncentruojamasi į tam tikrus psichologijos aspektus, kurie būdingi verslo sektoriui. Įdomu buvo skaityti apie derybų sampratą, viešųjų ryšių psichologiją, reklamos psichologiją ir lyderystę. Kadangi ši knyga parašyta akademiniu stiliumi, retkarčiais ją skaityti atsibosdavo, bet vėliau su malonumu ją perskaičiau :).

Visiems, kam įdomu įvairios psichologijos subtilybės, siūlyčiau paimti šią knygą į rankas ir jei ne perskaityti nuo pradžios iki galo, tai bent jau pavartyti ar įsigilinti į konkrečius jus dominančius aspektus.

Y. Slezkine'as teigia, kad šiame modernizacijos amžiuje mes visi tampame (ar jau tapome) žydais: miestuose gyventojų daugiau nei kaimuose, žmonės mobilūs, raštingi, intelektualūs (ar bent jau mano tokie esantys), fiziškai...

Y. Slezkine'as teigia, kad šiame modernizacijos amžiuje mes visi tampame (ar jau tapome) žydais: miestuose gyventojų daugiau nei kaimuose, žmonės mobilūs, raštingi, intelektualūs (ar bent jau mano tokie esantys), fiziškai išlepę, bet profesiškai lankstūs; puoselėjame žmones ir simbolius, bet ne laukus ir bandas; šiam amžiui būdingas "ir prasigyvenimo siekis dėl išsimokslinimo, išsimokslinimas dėl prasigyvenimo ir prasigyvenimas bei išsimokslinimas kaip savitiksliai dalykai"; "paveldėtas privilegijas pakeičia įgytas prestižas".

Man patinka domėtis žydų tauta, apie juos skaityti, klausyti pasakojimų ir legendų apie juos. Jie man įdomūs - dėl to kartais seku jų istoriniais pėdsakais: buvusiuose XX-ojo amžiaus getuose, Aušvice, Štuthofe, Ch. Frenkelio viloje Šiauliuose, Šindlerio fabriko muziejuje Krokuvoje, etc. Mano manymu, jie sykiu buvo ir nuskriausti, ir apdovanoti: ilgą laiką neturėjo savo teisinės valstybės, tekdavo priimti svetimų valstybių, kuriose vis vien buvo svetimi, pilietybes, bet turėjo ir, ko gero, iki šiol turi unikalių gebėjimų išlikti, siekti paties geriausio išsilavinimo, pakilti karjeros laiptais, gauti didelį pelną iš savo veiklos.

Šią Y. Slezkine'o knygą tikrai buvo įdomu skaityti. Pvz., netikėta man buvo tai, kad žydai buvo lojalūs Sovietų valdžiai ir ja labai tikėjo. Kai kurie savo vaikams suteikdavo, pvz., tokius vardus: Melib (Marx-Engels-Liebknecht), Vil (Vladimir Iljič Lenin), Marlen (berniuko vardas, Marx-Lenin), Lenina, Ninel.

Vienas įdomiausių autoriaus apibendrinimų: "buvo tik laiko klausimas, kol svarbiausios nacių smurto aukos taps universaliais pasaulio kankiniais. Iš žydų Dievo išrinktosios tautos žydai pavirto nacių išrinktąja tauta ir, tapę nacių išrinktąja tauta, jie tapo pokario pasaulio išrinktąja tauta. Holokaustas tapo visų nusikaltimų matu, o antisemitizmas - vienintele nedovanotina tautinio fanatizmo forma Vakarų viešajame gyvenime".

Jeigu Saros Gruen knygą "Vanduo drambliams" reikėtų apibūdinti trumpai ir aiškiai, pasakyčiau, kad tai graži istorija apie meilę: moteriai, gyvūnui, draugui, darbui. Knyga man patiko, tačiau, jau antrą kartą iš eilės,...

Jeigu Saros Gruen knygą "Vanduo drambliams" reikėtų apibūdinti trumpai ir aiškiai, pasakyčiau, kad tai graži istorija apie meilę: moteriai, gyvūnui, draugui, darbui. Knyga man patiko, tačiau, jau antrą kartą iš eilės, knygos ekranizacija man palieka didesnį įspūdį nei pati knyga. Šį kartą taip yra galbūt dėl to, kad kur kas įdomiau matyti visą cirko spalvingumą, gyvybingumą, girdėti jo keliamą šurmulį, klegesį nei apie tai tik perskaityti, o galbūt ir dėl to, kad, man asmeniškai, kūrinys pasirodė šiek tiek sausokas ir paviršutiniškas.

Patiko autorės sprendimas istoriją pateikti to paties herojaus akimis, tik skirtingais gyvenimo etapais - jaunystės dienomis ir jau gyvenimo saulėlydyje. Mano manymu, tokiu būdu puikiai įrodyta, kad nei bėgantis laikas, nei besikeičiančios aplinkybės negali pakeisti to, kas yra tikra.

Pirmą kartą skaitant knygą didžiausių mano simpatijų sulaukė herojus gyvūnas. Dramblė Roza, mano manymu, buvo visiškai lygiavertė visiems kitiems knygos herojams žmonėms. Kūrinyje Roza vaizduojama ne kaip eilinis, vienas iš daugelio cirko gyvūnų, o kaip tam tikrus jausmus, supratimą turinti gyva būtybė, kuri savo poelgiais puikiai tai ir įrodo.

Knyga "Vanduo drambliams" lengvai skaitoma, siužetas pakankamai lengvai nuspėjamas. Mano nuomone, gilesnis pakapstymas būtų pridėjęs kūriniui daugiau pliusų, bet, nežiūrint į tai, knyga pakankamai įdomi ir įtraukianti.



Žydrūnė

Kai buvo šios knygos bumas, truputį nespėjau į traukinį.. :) Skaitė tėvai, pradėjau ir aš, bet teko išvažiuoti atgal į mokslus, tai taip ir nepabaigiau. Tada buvau perskaičiusi beveik 200 puslapių, pamenu, patiko, tad...

Kai buvo šios knygos bumas, truputį nespėjau į traukinį.. :) Skaitė tėvai, pradėjau ir aš, bet teko išvažiuoti atgal į mokslus, tai taip ir nepabaigiau. Tada buvau perskaičiusi beveik 200 puslapių, pamenu, patiko, tad nusprendžiau po dvejų metų įtraukti šią knygą į savo Knygų iššūkį ir pabaigti nebaigtą darbą :) Aišku, pradėjau nuo pradžių.. :)



Knygoje pasakojama apie Joaną, kuri gyveno IX amžiuje, tamsiais viduramžiais, kuomet moteris buvo ne vertesnė už šunį, jos darbas buvo gimdyti vaikus, negalėjo mokėti nei skaityti, nei rašyti, o Bažnyčia valdėviską. Joana augo kanauninko šeimoje su dviem broliais. Vyresnysis Matas, matydamas jos žinių troškimą, išmokė ją skaityti ir rašyti lotyniškai, vėliau Joana mokėsi mokykloje, kur sutiko Geraldą - vyresnį už ją vyrą, tačiau tai nesutrukdė įsiliepsnoti meilei. Likimo mėtyta Joana atsiduria vienuolyne, vėliau iškeliauja į Romą, kur tampa artima popiežiui. Na, ir kaip matome iš puikaus spoilerio pavadinimo, pati ja tampa.



Visa knyga yra apie moters padėtį tuometinėje visuomenėje. Šlykštu ir skaityti. Gaila, kad nepasižymėjau tų vietų knygose, kuriose labai aiškiai išsakoma, kas tuo metu buvo galvojama apie moteris. Na, kad jų protas - daug menkesnis nei vyrų, jos nesugeba nieko išmokti, jeigu moka bent šiek tiek rašyti - yra išsigimėlės ir panašūs dalykai. Šlykštu. Tik įdomu, kodėl išsilavinusios moterys buvo laikomos pavojingomis.. Tuomet greičiausiai būdavo apšaukiamos raganomis, su kuriomis susijęs paprotys, beje, man yra graudžiai juokingas. Jei moteris apšaukiama ragana, ją tikrina: jeigu įmetus į vandenį ji išplaukia į paviršių, tuomet buvo ragana, jeigu nuskęsta - nebuvo. Abiem atvejais moteris miršta. Valio viduramžių logikai! Na, bet apie viduramžius galima paskaityti kur nors kitur, o čia reikėtų atiduoti duoklę Joanai.

Visoje knygoje mane žavėjo jos drąsa ir pasišventimas tam, ką daro. Ne visi berniukai buvo tokie drąsūs, o ji, būdama maža mergaitė, ryžtingai paėmė likimą į savo rankas ir, sakyčiau, nugyveno pakankamai sėkmingą gyvenimą. Žinoma, didžiąją jo dalį ji apsimetinėjo vyru, bet sunku ir įsivaizduoti, kiek valios tam reikia, kiek reikia išgyventi bijant, kad kas nors neatskleistų paslapties, nes, be abejonės, Joana būtų buvusi tuoj pat žiauriai nukankinta. Išties labai liūdna, kad būdama mergaitė ji susilaukdavo paniekos už tai, kad siekia žinių ir išmano daugelį dalykų, o apsimetusi vyru už tai sulaukė šlovės ir ja buvo pasitikima.

Man patiko, kad jai buvo sudarytos galimybės patenkinti savo žingeidumą, tokį nebūdingą ne tik to meto mergaitėms, bet ir apskritai visiems vaikams. Joanos gabumai medicinai padėjo daugeliui žmonių. Gydymo būdų ji išmoko Fuldos vienuolyne bei skaitydama Hipokrato veikalus. Tuo metu tikrai ne kiekvienas mokėjo graikų kalbą, tad Joanos (arba Jono Anglo) žinios buvo didžiai vertinamos.

Kalbant apie knygą, negalima neužsiminti ir apie meilės istoriją, nedažnai, bet visgi paliečiančią knygos puslapius. Joana įsimylėjo Geraldą dar būdama nedidelė mergaitė (tuo metu buvo beveik trylikos, tad tai jau kaip ir reiškė, kad ji beveik moteris, bet kažkaip nesinori taip galvoti apie vaikus), tačiau likimui susiklosčius nepalankiai, daugelį metų jo nematė. Apsidžiaugiau, kai knygoje vėl pasirodė Geraldas, supratau, kad dar ne viskas čia prarasta ir kad gali baigtis gerai. Tam tikra prasme, taip ir baigėsi.



Tai va, knygą tikrai rekomenduoju. Perskaičiau per porą dienų, nėjo atsitraukti. Greičiausiai popiežė Joana yra išgalvota, tačiau niekad negali žinoti, suprasdamas, kas dėjosi tuometinėje Bažnyčioje..