‚Quest' tai paskutinioji iš keturių Egipto serijos knygų. Wilburis Smitas tai ne fantastikos rašytojas, jis mėgsta pasiknaisioti rankraščiuose ir metraščiuose ir atradęs įdomų laikotarpį, šokiruojantį įvykį, mistišką...

‚Quest' tai paskutinioji iš keturių Egipto serijos knygų. Wilburis Smitas tai ne fantastikos rašytojas, jis mėgsta pasiknaisioti rankraščiuose ir metraščiuose ir atradęs įdomų laikotarpį, šokiruojantį įvykį, mistišką personą pasiraitoja rankoves ir apipina viską į jaudinančią istorinę nuotikinę dramą. Ši Egiptietiška serija, susidedanti net iš keturių knygų, irgi ne išimtis. Visos knygos apima daugiau nei 100 metų istoriją, kurioje figuruoja vergas, vardu Taita, per daugelį metų tapęs galingu išminčiumi. Taita pasakoja istoriją apie Egipto visuomenės sandarą vienoje galingiausių senovės civilizacijų, apie sunkų laikotarpį užgulusį abi karalystes, faraonų kovas dėl sosto ir tyrą meilę. Paskutinėje knygoje Viršutinę karalystę užgula maras ir negana to, visus maitinantis Nilas ima džiūti. Išminčius Taita išsiruošią į dar vieną kelionę išsiaiškinti, kas atsitiko Nilo ištakose ir susiduria su nepaaiškinamais dalykais.

Ši istorija, tai mišinys egzotiškų nuotykių, jaudinančių meilės ir kovos scenų ir geros porcijos Egiptologijos. Visose Egipto serijos knygose viskas yra taip gyva, tarsi jaustum dykumos karštį, smėlį burnoje, užuostum karių prakaitą ir jaustum nuolatinį troškulį. Kievienas skaitytojas suras, kas jam prie širdies ir pamils W.Smito rašymo stilių, įsitraukęs į nesibaigiančius nuotykius. Puikus rašytojas, su neišsenkančiomis idėjomis! Rekomenduočiau kiekvienam!

Romanas apie puolusią Prancūzijos visuomenę. Ir ne tik tą jos dalį, iš kurios galima to tikėtis, bet ir apie puolusią aukštuomenę bei jos veidmainystę ir dvigubus gyvenimus.

Ne kartą su trenksmu puolusi į patį...

Romanas apie puolusią Prancūzijos visuomenę. Ir ne tik tą jos dalį, iš kurios galima to tikėtis, bet ir apie puolusią aukštuomenę bei jos veidmainystę ir dvigubus gyvenimus.

Ne kartą su trenksmu puolusi į patį socialinį dugną, nusižeminusi, leidžianti save pažeminti, tiesiog laukdama ir prašydama to, Nana sugebėjo vėl grįžti į aukštuosius visuomenės sluoksnius. Ji laikė visus Paryžiaus aukštuomenės vyrus po savo sijonu tiesiogine ta žodžio prasme. Kartu su vyrais gaudavo ir jų turtus.

Triukšmingai įžengusi į aukštuomenės gyvenimą Nana liko ištikima sau. Esant poreikiui, ji galėjo apsimesti aukštuomenės dalimi, bendrauti taip kaip jie, tačiau tai ilgai netrukdavo. Laukinė, gosli ir nepažabota Nanos asmenybės pusė anksčiau ar vėliau išsiverždavo su didžiausiu vulgarumu ir triukšmu.

Jos nepasotinamas godumas malonumams ir prabangai pražudė daugelio Paryžių vyrų turtus ir ateitį. Vienas po kito jie krito prie jos kojų nusilpę ir nuskurdę, o Nana, be jokios sąžinės graužaties juos nuspirdavo iš savo kelio į dar didesnį malonumą, paleistuvystę ir prabangą. Visas jos gyvenimas buvo skirtas atkeršyti Paryžiaus aukštuomenei už tai, kad ji gimė skurde, kad ją niekino, nelaikė žmogumi, žemesnės formos būtybe, nevertos žmogiškų jausmų ar pagarbos. Atkeršyt gal ir pavyko, tačiau mirė ji vis tiek skurde, apsupta tokios pačios reputacijos moterų. Nesulauksi nei vieno vyro, bijančio užsikrėsti mirtina liga, kaip jie visi užsikrėtė jos aklos aistros, goslumo, pseudo meilės liga.

Turėdama visus ir viską, ji visgi buvo nelaiminga. Praradusi visus artimiausius žmones, galiausiai liko viena. Vieniši gimstame, vieniši ir mirštame.

Pirmoji mano perskaityta knyga iš Fiodoro Dostojevskio kolekcijos... Kai pradėjau ją skaityti, buvo gana sunku apsiprasti su kiek kitokiu rašymo stiliumi, nei esu pratusi. Juk vis dėlto ši istorija parašyta jau labai seniai. Į...

Pirmoji mano perskaityta knyga iš Fiodoro Dostojevskio kolekcijos... Kai pradėjau ją skaityti, buvo gana sunku apsiprasti su kiek kitokiu rašymo stiliumi, nei esu pratusi. Juk vis dėlto ši istorija parašyta jau labai seniai. Į savo rankas paėmiau jau 5-ąjį šios knygos leidimą.

Trumpas istorijos aprašymas: pagalvojo, pasiryžo, nužudė, graužė sąžinė, neištvėrė, prisipažino.

Nepasakyčiau, kad knyga man nepatiko, tačiau jos į savo įdomiausių perskaitytų knygų dešimtuką neįrašyčiau. Turbūt todėl, kad man patinka kitokio pobūdžio knygos, o ši sugebėjo pritraukti tik savo netikėtu siužetu ir gana įdomiais samprotavimais apie gyvenimą, sąžinę ir žmonių poelgius.

Nesu ir labai didėlė rusų rašytojų gerbėja, o šią knygą nusprendžiau perskaityti tik iš smalsumo. Juk visi taip liaupsina ne tik patį rašytoją, bet ir jo kūrinius. Todėl bendram savo išprusimui ir aš ją perskaičiau.

Romano veikėjų paveikslai piešiami skaitytojo vaizduotėje labai aiškiai. Nupasakojama jų išoriniai bruožai, apranga, o apie veikėjo charakterį, leidžiama nuspręsti kiekvienam individualiai iš vyraujančių dialogų ar net monologų. Fiodoras Dostojevskis labai pabrėžia to meto, savo šalies skurdą ir žmonių buitį, kuri atrodo kiek neįprasta mano amžiaus žmonėms.

Visą laiką skaitydama knygą galvojau, ką galima apie ją parašyti... Tačiau kažkodėl, mano galvoje neliko daug epizodų, kurie būtų verti kad juos aprašyčiau ar apsvarstyčiau. Knygą perskaičiau greitai ir paprastai.

Nu ką. Neįspūdingai. Greitai persiskaitė. Užkabint nelabai. Patiko tos sąsajos su lėtumu ir atmintim, greičiu ir užmiršimu. Kad mūsų visuomenei taip norisi užmiršti, kad lekam superiniu greičiu. Dar skaitydamas vis...

Nu ką. Neįspūdingai. Greitai persiskaitė. Užkabint nelabai. Patiko tos sąsajos su lėtumu ir atmintim, greičiu ir užmiršimu. Kad mūsų visuomenei taip norisi užmiršti, kad lekam superiniu greičiu. Dar skaitydamas vis bandžiau suprasti, kur čia tas Kunderos genijus paslėptas? Kas jo rašyme taip sudomino visą pasaulį? Tai jaučiu, kad nesupratau. Bet gal čia ir yra tas genialumas.. Ne taip lengvai duodasi :)

Stiprių emocijų detektyvas. Šiek tiek primena senus amerikietiškus detektyvinius filmus, kaip "Bučiuojant merginas", "Kaulų kolekcionierius" ir t.t. Panaši siužeto linija, pagrindinis veikėjas detektyvas (teismo antropologas)...

Stiprių emocijų detektyvas. Šiek tiek primena senus amerikietiškus detektyvinius filmus, kaip "Bučiuojant merginas", "Kaulų kolekcionierius" ir t.t. Panaši siužeto linija, pagrindinis veikėjas detektyvas (teismo antropologas) Deividas tiriantis žudiko maniako bylą. Užkabinanti knyga seniai tokios ieškojau :) Pasiilgau tų senų detektyvinių filmų.Kam patinka tokie filmai, knyga turėtų būti auksinė, nes įtampos ir šiurpių įvykių knygoje dvigubai daugiau nei kine.

Jaunatviška, subtili knyga, apie paauglių gyvenimą ir jo trapumą Skaitosi lengvai, o pasakotojai yra berniukai gyvenantys kaimynisteje Lisbonų mergaitėms. Tarsi koks jų stebėjimų dienoraįtis. Knyga tikrai nėra nuobodi, nes...

Jaunatviška, subtili knyga, apie paauglių gyvenimą ir jo trapumą Skaitosi lengvai, o pasakotojai yra berniukai gyvenantys kaimynisteje Lisbonų mergaitėms. Tarsi koks jų stebėjimų dienoraįtis. Knyga tikrai nėra nuobodi, nes visalaiką, norisi išsiaiškinti kodėl mergaitės pasirinko tokį kelią.

Skaitydama knygą vargau ilgai. Keletą savaičių vis paimdavau ir padėdavau atgal... Vis laukiau ir laukiau, kol ji mane įtrauks, tačiau teko perskaityt daugiau nei puse jos, kol tai įvyko. Paskutiniai knygos puslapiai tikrai buvo...

Skaitydama knygą vargau ilgai. Keletą savaičių vis paimdavau ir padėdavau atgal... Vis laukiau ir laukiau, kol ji mane įtrauks, tačiau teko perskaityt daugiau nei puse jos, kol tai įvyko. Paskutiniai knygos puslapiai tikrai buvo verti to ilgo ir ne itin įdomaus skaitymo. Pabaiga atpirko viską. Pasakojimo kulminacijoje pradeda aiškėti visame kūrinyje narpliojama istorija, siužetas tampa vis labiau įtemptas, o atsiskleidusi tiesa pasirodo esanti visiškai kitokia, nei tikėtasi. Knygą rekomenduočiau kai tikrai įdomią, bet jos skaitytojas turėtų būti pakankamai kantrus.

Knygoje pasakojama moters gyvenimo istorija, Katrynos. Augalota, stipri ir nepatyrusi mergina susižavi jauno jūrininko pasakojimais (saldžialiežuvavimu) apie tai, iš kokio krašto jis kilęs, kur keliavęs ir ką regėjęs ir t....

Knygoje pasakojama moters gyvenimo istorija, Katrynos. Augalota, stipri ir nepatyrusi mergina susižavi jauno jūrininko pasakojimais (saldžialiežuvavimu) apie tai, iš kokio krašto jis kilęs, kur keliavęs ir ką regėjęs ir t. t. Pakerėta laukiančio gero ir patikimo gyvenimo mergina išteka už šio jūrininko, vardu Johanas ir išvyksta su juo į pažadėtąjį gyvenimą Olande.

Atvesdinta prie išgirtojo namo ir jo vietoje radusi apgriuvusią trobelę Katryna labai nusivilia ir pagaliau suvokia, jog visi Johano žodžiai buvo laužti iš piršto ir, kad jos laukia sunkus trobelininkės gyvenimas - dirbti kitiems, o už darbą gauti grašius (išdidumas merginai neleidžia grįžti į gimtinę). Kaimo pagyrūnas, Katrynos vyras, palikęs žmoną vieną tvarkyti "ūkį", išplaukia keliems mėnesiams į tolimuosius vandenis (jis grįžta į Olandą tik praleisti žiemas). Taip ir prasideda Katrynos gyvenimo istorija su sunkiu ir varginančiu darbu, skurdu bei retkarčiais namus aplankančiu trumpalaikiu džiaugsmu.

Lyginant su dabartine literatūra romanas "Katryna" atrodo labai primityvus. Vietomis viskas vyksta labai lėtai ir nuobodžiai, o kartais veiksmas peršoka kelis metus nespėjus nė susigaudyti kas, kaip ir kodėl. Literatūrinė kalba skurdi, neišraiškinga. Kaip pliusą išskirčiau charakterių, atitinkančių amžių bei patirtį, atskleidimą.

Kad ir kaip bebūtų nesigailiu skaičiusi, praplėčiau literatūrinį akiratį ne tik geografiškai, bet ir etnologiškai.



Vertinimas 3-/5

Įtraukiau šią knygą į savo sąrašą, nes buvo gėda nežinoti kas tas Carlas Castaneda. Na, vardą ir pavardę žinojau. Bet nei kokiomis temomis, nei knygos pavadinimo nebūčiau pasakiusi. Tai gi, nutariau ištaisyti šią...

Įtraukiau šią knygą į savo sąrašą, nes buvo gėda nežinoti kas tas Carlas Castaneda. Na, vardą ir pavardę žinojau. Bet nei kokiomis temomis, nei knygos pavadinimo nebūčiau pasakiusi. Tai gi, nutariau ištaisyti šią klaidą. Ir vos atsivertusi - pasigailėjau. Taip jau yra, kad visokie haliucinogenai mane klaikiai erzina ir gąsdina. Pykstu ant žmonių, kurie tai vadina nusiraminimo būdų, teigia, kad tai nieko tokio, kad jiems "žolytė" ar kitos, mano vadinamos, nesąmonės padeda pamatyti kitokį pasaulį, geriau jį suprasti. Tai nuo pirmo puslapio erzinausi ir nervavausi, sakiau sau "mesiu šitą nesąmonę!". Po to apsigalvojau, nusprendžiau atsirinkti kiekvieną nepatikusią mintį, kad galėčiau ginčuose argumentuotai pasakyti, kad tai nesąmonė. Skaičiau, kankinausi ir tada... pradėjau suprasti. Nemanykit, mane vis tiek gąsdina tie visi dalikėliai, žmonių prisirišimas prie jų (nuo "nekaltos žolytės" perėjimas prie stiprių, nuo kurių nebegali savarankiškai išsivaduoti. Nors kiti sako, kad tai du skirtingi dalykai. Tebūnie. Į tai nesigilinsiu) man kelią didelę baimę ir pyktį ant tų, kuriuos vadina juos "stebuklu". Tačiau supratau, kodėl visu tai taip traukia. Juk išsivaduoti iš savo mąstymo ribų, trumpam (!!!) pamatyti kitokį pasaulį, į įprastus dalykus pažiūrėti kaip į stebuklą - be galo įdomu. Tai gi, nors ir pačiai sunku tuo patikėti, lenkiu galvą prieš Castanedą, kad padėjo pažiūrėti į man visiškai nesuprantamus dalykus kitu žvilgsniu, kad padėjo man nustoti į viską žvelgti tik iš savo komforto zonos, kad padėjo įsigilinti į kitų žmonių mintis. Ir dar ačiū meditacijai. Nes be jos, nebūčiau turėjusiu jėgų skaityti knygos be išankstinio (ir tvirto lyg betonas) nusistatymo.

Beje, knygoje radau ir keletą gerų minčių:

Pirmiausia, man patiko kaip jie elgiasi su gamta. Neskynė "velnio žolės" ar meskalino vien tam, kad apsisvaigintų. Turėjo tam tikrus ritualus ir atsakingai elgėsi. Gerbė vietas kuriose augo haliucinogenai, jais nepiktnaudžiavo ir buvo dėkingi gamtai. Dėkojo jai, o ne tik pasiimdavo ko nori ir dingdavo.

Antra, jie į visą tai žiūrėjo labai atsakingai, kaip į apeigas. Su baime, bet dėkingi už tai ką gauną. Jiems tai buvo visai ne pramoga, o būdas tobulėti.

Trečia - mintis kuri buvo pasakyta apie "sąjungininko" pasirinkimą, bet tinka ir šiaip gyvenimui: "Kelias - tai tik kelias, ir jei tu jauti, kad neturėtum juo eiti, turi palikti jį bet kokia kaina. Paklausk savęs: Ar šis kelias turi širdį? Visi keliai vienodi - jie veda į niekur. Vienas kelias paverčia kelionę džiaugsminga, ir eidamas juo jautiesi neatskiriamas nuo jo. O kitas vers tave prakeikti savo gyvenimą. Vienas suteikia jėgos, kitas - silpnina". Jei neatsvelgsime apie ką čia iš tiesų kalba, ir pritaikysim šią mintį gyvenimui - puiki mintis. Jei nepatinka tavo kelias - dink iš jo kuo greičiau. Neapgaudinėk savęs, kad nemalonumai laikini ir savaime praeis, kad taip lemta. Dink iš to kelio kol nevėlu!

Ir paskutinis pliusas - 4 priešai, kuriuos turi įveikti, kad taptum "žinių žmogumi": baimė, aiškumas, jėga (manymas, kad esi pasaulio valdovas) ir senatvė. Kartą pergriuvęs - nebeatsistosi.



Bet, kad tai labai pavojinga, nuomonės nepakeičiau. Pavartojęs meskalino mokiniui visiškai pasikeitė pasaulio suvokimas, todėl jis vos nepaskendo, šlapinosi ant šuns, o šuo ant jo (dėl to mokinys buvo pripažintas "išrinktuoju"). Po "velnio žolės" jis atsibudo nežinia kur visiškai nuogas, o nuo "dūmelio" jam buvo siaubingai negera. Vis gi - tai ne žaidimas. Ir didelis klausimas ar noras sužinoti, patirti kažką naujo atperka tokį didelį pavojų gyvybei, psichikai ir sveikatai.

Nesu didelė senosios litaratūros gerbėja, bet ar galima atsisakyti kuomet draugė įspraudžia į rankas knygą ir tikina ,jog privalau ją perskaityti? Na, taip Baidyklė ir atsidūrė mano sąraše! Knyga buvo pradėta skaityti be...

Nesu didelė senosios litaratūros gerbėja, bet ar galima atsisakyti kuomet draugė įspraudžia į rankas knygą ir tikina ,jog privalau ją perskaityti? Na, taip Baidyklė ir atsidūrė mano sąraše! Knyga buvo pradėta skaityti be didelių lūkesčių, tiesiog nuobodžiaudama įsitaisiau svetainėje ant sofos su puodeliu arbatos ir Baidykle.

Jau po kelių skyrių suvokiau kaip nuvertinau knygą. Tai už širdies griebiantis kūrinys. Parodomas dar jaunų vaikų žiaurumas ir nepykanta nedaranti prie jų vaikiškų veidų, prie kokių skaudžių dalykų priveda tokie "žaidimai" ir kiek būna išliejama ašarų. Pagrindinė veikėja šeštokė Lena yra drovi, miela, patikli, nuoširdi ir žaisminga mergaičiukė, kuri pasirodo gali drąsiai teigti jog yra drąsesnė už visus klasės berniokus. Tai ji atlaikiusi visas nepelnytas pašaipas sugeba atsitiesti ir atverti akis klasiokams, kurie taip kvailai elgėsi ir nesuvokė tikrojo žmogiškumo.

Žinant jog knyga nėra iš naujųjų,suprantama jog visais laikais vaikai buvo tokie pašėlę ir tai liūdina, nes juk ne visi sugeba išlikti tokie stiprūs kaip Lena. Džiaugiuosi jog ši knyga yra įtraukta į mokyklinių skaitinių programas ir tikiuosi jog kūrinys Baidyklė bent kiek privers susimąstyti skaitovus.