Dėliodama šių metų savo "must read" sąrašą įtraukiau ir Fiodoro Dostojevskio veikalą "Nusikaltimas ir bausmė". Nežinau, kodėl šis rusų klasiko chrestomatinis kūrinys nepateko į mokyklų programą. Nežinau, kaip tuomet...

Dėliodama šių metų savo "must read" sąrašą įtraukiau ir Fiodoro Dostojevskio veikalą "Nusikaltimas ir bausmė". Nežinau, kodėl šis rusų klasiko chrestomatinis kūrinys nepateko į mokyklų programą. Nežinau, kaip tuomet būčiau vertinusi šią knygą "storulę", greičiausiai penkiolikametei ji būtų "sunkoka".

Niūru, pilka, kaip ir baltosiose naktyse skendintis Sant Peterburgas, kur purvynai plauna medinį grindinį. Kas pastūmėja žmogų pagalvoti apie brutalų nusikaltimą kaip apie galimybę išsigelbėti, susikurti naują gyvenimą? Vienatvė, skurdas? Ir kodėl pagrobti turtai taip ir lieka paslėpti po akmeniu? Kaip susitaikyti su tuo, kas įvyko ir kaip gyventi su šia - nusikaltėlio - stigma? Ar yra dar vilties?

F.Dostojevskio kūrinys - puiki psichologinė nusikaltėlio būsenos analizė. "O gal geriau Sibiras nei tokia kančia?"- klausia pagrindinis herojus Roskolnikovas, pasiklydęs savo jausmuose, susipainiojęs savo mintyse.

Iš tiesų - kas baisiau - tūnojimas lagerio kameroje, ar amžinos kančios savyje. Pabėgti gali, tik ne nuo savęs.

Pradėdama skaityti šią knygą tikėjausi daugiau atvirumo apie musulmonišką gyvenimą, tačiau iki pat paskutinio puslapio neperskaičiau nieko blogo, nieko tokio, kas pažemintų musulmonus, islamą, koraną...Neperskaičiau...

Pradėdama skaityti šią knygą tikėjausi daugiau atvirumo apie musulmonišką gyvenimą, tačiau iki pat paskutinio puslapio neperskaičiau nieko blogo, nieko tokio, kas pažemintų musulmonus, islamą, koraną...Neperskaičiau nieko, kas šį tikėjimą išskirtų kaip kitokį. Kitose knygose, kuriose rašoma apie šio tikėjimo žmones, negailima piktų žodžių, įsigilinimų į mūsų tikėjimo skirtumus, ir nepagarbos jiems.Čia neradau nieko tokio...Priešingai, perskaičiusi knygą, buvau apgaubta šilta skraiste, kuri susidėjo iš rūpestingumo, meilės, tikėjimo gražia ateitimi ir ilgametę draugystę, ypatingu dviejų žmonių ryšiu. It būčiau apgaubta musulmoniško vyro dėmesiu...Kaip jie ir moka...

Šią knygą dar būtinai paimsiu į rankas, praėjus geram dešimtmečiui, sulaukus tokio amžiaus,kaip ir knygos heroja. Šiai dienai manau, kad noriu ją perskaityti dar kartelį, tam, kad po kurio laiko į šią istoriją pažvelgčiau brandžiomis akimis...

Rekomenduoju.

Šiai dienai, galiu drąsiai sakyti, kad ši knyga yra geriausia ką esu perskaičiusi. Skaičiau nepraleisdama nei vienos eilutės, įjausdama ir net gi tapdama knygos heroja pati. Kas bebūtų keista, tas dienas kai skaičiau šią...

Šiai dienai, galiu drąsiai sakyti, kad ši knyga yra geriausia ką esu perskaičiusi. Skaičiau nepraleisdama nei vienos eilutės, įjausdama ir net gi tapdama knygos heroja pati. Kas bebūtų keista, tas dienas kai skaičiau šią nuostabią knygą, tapau ir masčiau kaip "ji"-atšiauri, įžūli, šalta, nepriklausoma, tačiau be galo mylinti...Tik meilės startavimo forma ne įprasta.Kai perskaičiau knygą, negalėjau jos padėti į lentyną dar kelias dienas.Net ir baigusi skaityti nešiojausi kartu. Nenorėdama pripažinti, kad ji baigėsi....Jaučiau beprotišką ilgesį...jai,jam...Ir man labai trūko, kai su paskutinio puslapio užvertimu išejo "jie" ir "jų" meilė iš mano gyvenimo. Kad knyga man padarė tokią įtaką, man buvo sunku patikėti, bet šio klausimo net nemaniau neigti ar analizuoti...

Dabar, kai ši knyga jau pagarbiai padėta į lentyną, aš labai dažnai pažiūriu į ją. Vis dar akimirkai suspaudžia krutinę ir visi įjausti jausmai skaitant, beprotiška jėga sugrįžta...Aš pavydžiu ir beprotiškai ilgiuosi šios knygos istorijos. Perskaitykite ir suprasite viską, ką parašiau daug giliau nei mano paviršutiniai žodžiai...

Pagarbiai,

Gintarė.

Apie knygą - knyga patiko, tačiau antroji dalis skaitėsi itin nuobodžiai. Man apskritai labai patinka aprašomasis laikotarpis XIX a. Rusija. Tai yra nuostabus laikotarpis.

Prieš skaitydama Aną Kareniną aš jau buvau suradusi...

Apie knygą - knyga patiko, tačiau antroji dalis skaitėsi itin nuobodžiai. Man apskritai labai patinka aprašomasis laikotarpis XIX a. Rusija. Tai yra nuostabus laikotarpis.

Prieš skaitydama Aną Kareniną aš jau buvau suradusi kaltuosius ir teisiuosius. Buvau nusprendusi, kad kokia bloga Karenina ir koks vargšas Kareninas, koks niekšas Vronskis. Ir kas būtų nutikę, jei jie visi būtų gyvenę dabartinių standartų pasaulyje? Tiesą sakant nelabai mano nuomonė ir pasikeitė. Žinoma, Anos gaila, tačiau kaip sakoma, kaip pasiklosi taip išsimiegosi. Turėjo moteris viską - na taip - gal ir nemylėjo savo vyro. Tačiau juos siejo sūnus, tai ir gyvenk kaip prikalta - šeimos židinį kūrenk. Iš tikrųjų šioje istorijoje labiausiai gaila Karenino - žmoną jis mylėjo, liko išduotas. Vietoje jo būčiau davus ištuoką Anai ir viso gero. Tačiau vėlgi. Ką žmonės pasakys. Juk jie visi dalyvavo Rusijos aukštuomenės gyvenime ir norėjo jame dalyvauti ir visiškai nenorėjo iš jo trauktis.(ypač Vronskis) Vronskis geras niekšas, tačiau knygos pabaigoje, galima suprasti, kad jis Ana iš tikrųjų mylėjo, tačiau galbūt nemokėjo to visuomet parodyti kai to reikėjo Anai.

Tarpais knygoje daug įdomesnė būdavo Levino ir Kiti meilės istorija.

Knygą įvertinčiau 8/10

Siužetas vingrus kaip indiško filmo. Herojai leidžia sau spėlioti, ką mano ir ką jaučia jų artimieji, draugai, priešai, tad nuolat papuola į nesusipratimus. Visgi čia daug išminties ir meistriškai išrengta žmogaus siela....

Siužetas vingrus kaip indiško filmo. Herojai leidžia sau spėlioti, ką mano ir ką jaučia jų artimieji, draugai, priešai, tad nuolat papuola į nesusipratimus. Visgi čia daug išminties ir meistriškai išrengta žmogaus siela. Su jos ydom, neapsisprendimu, visa nugalinčiu laimės troškimu. Verta paskaityti norintiems išmokti nepavydėti ir tiems, kurie nežino, kad yra pernelyg mylimi.

Tai istorija apie kilmingo indo, medicinos studento, šeimos likimą - greit išgaravusią meilę gražuolei žmonai, aistrą neturtingai giminaitei, nepasitikijimą geriausiu draugu ir pakyrėjusį motinos rūpestį.

Apsisprendimas skaityti knygą buvo dėl senesnių G. Dyer kūrinių (jaunatviškų, šmaikščių, detalių), kurie tiesiog man labai patiko.

Pagrindinio veikėjo Jeff istorija padalinta į dvi dalis. Pirmoje pasakojama apie gyvenimą...

Apsisprendimas skaityti knygą buvo dėl senesnių G. Dyer kūrinių (jaunatviškų, šmaikščių, detalių), kurie tiesiog man labai patiko.

Pagrindinio veikėjo Jeff istorija padalinta į dvi dalis. Pirmoje pasakojama apie gyvenimą bienalės ritmu Venecijoje: vakarėliai, narkotikai, trumpalaikė draugystė ir santykiai. Į viską žiūrima brandžios asmenybės akimis. Kitoje dalyje pasakojama apie slenkančias dienas Veranasyje, Indija (‚miestas, kur žmonės atvažiuoja numirti'). Ši dalis yra visiška priešprieša pirmąjai: žmogaus ego nebelieka, atsisakoma seksualinių troškimų.

Tai knyga apie asmenybės būsenas, patirtį ir sukauptas žinias, pasaulietiškumą, meną ir estetiką, apie visko laikinumą.

Michio Kaku knyga "Neįmanomybių fizika" yra skirta mokslo populiarinimui. Daug kas yra matęs ar bent girdėjęs tokius mokslinės fantastikos filmus kaip "Žvaigždžių karai", "Žvaigždžių kelias", "Atgal...

Michio Kaku knyga "Neįmanomybių fizika" yra skirta mokslo populiarinimui. Daug kas yra matęs ar bent girdėjęs tokius mokslinės fantastikos filmus kaip "Žvaigždžių karai", "Žvaigždžių kelias", "Atgal į ateitį" ir kitus. Ši knyga aiškina juose rodomų daiktų ar reiškinių fiziką: kaip tai įmanoma atlikti, kiek to galima įgyvendinti su šiuolaikinėmis technologijomis ir ko galima tikėtis ateityje. Nesu mokslinės fantastikos filmų gerbėja (daugumos knygoje minimų filmų net nesu mačiusi), bet domiuosi fizika ir tuo, kaip ji neįmanomus dalykus paverčia įmanomais. Todėl ir perskaičiau šią knygą, o atsiliepime apie ją norėčiau paminėti man labiausiai įsiminusius dalykus.

Šiemet dažniau nei bet kada pasvajoju apie teleportaciją. Todėl labai susidomėjau taip pavadintu skyriumi. Tačiau jau 77 knygos puslapyje randu tokį sakinį: "Taigi, nors teleportacija yra įmanoma atominiame lygmenyje, norint stebėti šį keistą reiškinį makroskopiniame lygmenyje, reikės laukti ilgiau viso visatos gyvavimo laiko". Bet tada dar yra suteikiama vilties. Tačiau viltis gyva vos iki 80 psl.: "Atkreipkime dėmesį, kad iki eksperimento A atome buvusi informacija buvo sunaikinta (taip, atlikus objekto teleportaciją, jau nebeturėsime dviejų jo kopijų). Tai reiškia, kad, norint hipotetiškai teleportuoti žmogų ar kitokį gyvą objektą, per šį procesą jis turėtų mirti". Skyriaus pabaigoje reziumuojama, kad "teleportacija atomų lygmenyje jau egzistuoja" (86 psl.), o organines molekules jau būtų galima teleportuoti artimiausiais dešimtmečiais. Bet štai didelius objektus, jei tai išvis įmanoma, bus galima teleportuoti tik po kelių šimtų metų. Gaila, bet šio nuostabaus keliavimo būdo mūsų kartai neteks patirti...

"Neįmanomybių fizika" moko ne tik fizikos, bet ir biologijos. Skyriuje apie ateivius ir galimą jų išvaizdą galima rasti tokią pastraipą: "Plėšrūnai paprastai būna protingesni už savo aukas. Norėdami pagauti kitą gyvūną, jie turi sekti jį, planuoti, tykoti pasaloje ir iš ten pulti. Lapių, šunų, tigrų ar liūtų akys yra priekinėje galvos dalyje, nes tai padeda tiksliau įvertinti atstumą prieš puolimą. Naudodami dvi akis jie gali susikurti trimatį aukos vaizdą ir jį sufokusuoti savo žvilgsnyje. O štai jų aukoms, pavyzdžiui, elniams ar triušiams, tereikia žinoti, kur ir kaip bėgti. Jų akys yra šoninėse galvos pusėse; tai leidžia jiems matyti viską, kas vyksta aplinkui, 360 laipsnių kampu" (165-166 psl.). Apie akių padėties sąsają su maitinimosi įpročiais jau buvau girdėjusi, bet buvo įdomu tai rasti fizikos knygoje. (Ir man tai atrodo pakankamai pagrįstas argumentas, kad gamta žmogų sukūrė mėsėdį. Kitas to įrodymas - iltiniai dantys.)

Knygoje taip pat yra gyvenimiškų patarimų. Pavyzdžiui, kokios specialybės ateityje bus reikalingos, o kurias pakeis robotai (134 psl.). Ir įdomių faktų. Ar žinojote, kokia medžiaga yra brangiausia pasaulyje? Tai ne auksas ir ne koks nors egzotiškas prieskonis. Tai antimedžiaga (210 psl.). O ar žinojote, kad Lewis Carroll, sukūręs mergaitės Alisos nuotykius Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje, iš tikrųjų buvo Oksfordo matematikas Charles Dodgson (235 psl.)?

Be visų šitų įdomybių ir neįmanomybių buvo ir ne tokių gerų dalykų. Čia labiausiai informacija nukentėjo vertimo ir spausdinimo metu. Kadangi esu fizikė, tai tokie dalykai, kaip "10120 - tai vienetas su 120 nulių!", man negali prasprūsti pro akis. Turėtų būti ne 10120, o 10 pakelta 120-uoju laipsniu. Žodį "ekzoplaneta" man labiau norėtųsi rašyti "egzoplaneta" (nors nesu tikra, kuris lietuviškas terminas yra teisingas). Taip pat niekaip nesupratau, kaip įmanomas skrydis "virš Atlando vandenyno iš Niujorko į Los Andželą". Jei manęs neapgauna geografijos žinios, tai čia skrendama virš žemyno, o ne vandenyno. Nors tokios klaidos ir badė akis, bet radau ir gerų vertimo aspektų. Buvau daug kartų girdėjusi anglišką terminą "wormhole", bet net neįsivaizdavau, kaip šis reiškinys vadinamas lietuviškai. O čia radau labai gražų terminą - kirmgrauža.

Manau, kad Michio Kaku knyga "Neįmanomybių fizika" turi išliekamąją vertę. Ją būtų įdomu paskaityti po 10 metų ir dar po 10 metų... Jau vien dėl to, kad būtų galima patikrinti, kurios iš autoriaus spėlionių apie ateities technologijas pasitvirtino, o kurios - ne.

ir iš tiesų, nežinau kodėl ir kas padarė tokią įtaką, tačiau, jei tik pagalvoju apie tą, šiais laikais ne itin aktualią profesiją, matau anglą. santūrus, snobiškas vyresnysis liokajus.

staigmena, kad knygą apie tokios...

ir iš tiesų, nežinau kodėl ir kas padarė tokią įtaką, tačiau, jei tik pagalvoju apie tą, šiais laikais ne itin aktualią profesiją, matau anglą. santūrus, snobiškas vyresnysis liokajus.

staigmena, kad knygą apie tokios profesijos žmogų, tikrą savo srities profesionalą, parašė japonas.

knyga apima kelis vyresniojo liokajaus stivenso laisvadienius, kuriuos jis kruopščiai suplanavęs nusprendė paskirti ne kiek poilsiui, kiek visgi savo pareigų vykdymui. išvyko apsižvalgyti vietovėse, kur nugyveno visą savo gyvenimą, tačiau iš tiesų niekada jų nematė paprasto žmogaus akimis. ir tuo pačiu nuvykti ir buvusiai kolegei pasiūlyti darbo vietą. atostogų metu susipažįstame ne tik su anglijos kraštovaizdžiu, tačiau kartu su nuolatiniais didžiuliais nukrypimais grįžtame į tas įsimintinas stivensui dienas ir jų didingus likučius. tos akimirkos jam vis dar atrodo didingos, nors vėliau jis ir suvokia, kad visą savo gyvenimą paskyrė tarnauti žmogui, kuris karštai rėmė nacius ir jų režimą.

ir visgi negalėjau sulaikyti šypsnių, skaitydama tuos perdėto mandagumo dialogus ne tik tarp šeimininko ir liokajaus, bet ir tarp personalo. šiais laikais toks bendravimas neįsivaizduojamas. neapleido jausmas, kad ponas stivensas niekada neatsipalaiduoja, netgi miegodamas. jis nepraranda savitvardos niekada, netgi tada, kai miršta jo tėvas, jis nepamiršta savo pareigų.

Romanas apima pagrindinės herojės Skarletės gyvenimo istoriją, pietinių valstijų gyvenimo būdą prieš ir po pilietinio karo, taip pat miesto žlugimą karo metu. Romanas taip pat nurodo tuo laikmečiu vyravusias pažiūras. ...

Romanas apima pagrindinės herojės Skarletės gyvenimo istoriją, pietinių valstijų gyvenimo būdą prieš ir po pilietinio karo, taip pat miesto žlugimą karo metu. Romanas taip pat nurodo tuo laikmečiu vyravusias pažiūras. Žavi žmonių atsidavimas, jiems privalomas santūrumas ir stabilumas. Tačiau Skarletė maištautoja., stipri ir narsi asmenybė. Būdama dar labai jauna sutinka savo gyvenimo meilę - Retą Batlerį, nors tai supranta gana vėlai. Retas klajūnas, taip pat nesivadovauja nusistovėjusiom gyvenimo normom, Skarletę įsimyli ją pamatęs, dėl grožio ir dėl išskirtinio gyvenimo suvokimo ir jo priėmimo. Nuo pat tos dienos, jis vis pasirodo Skarletės gyvenime, tačiau būti kartu jiems tenka nedaug.

Klasika.

Šią knygą laimėjau Obuolio leidyklos organizuotame facebook konkurse. Knyga nebloga, bet esu skaičiusi ir geresnių. Pirma knygos pusė atrodo tiesiog kaip paprastas romanas beveik be jokios fantastikos, o antroje dalyje jau...

Šią knygą laimėjau Obuolio leidyklos organizuotame facebook konkurse. Knyga nebloga, bet esu skaičiusi ir geresnių. Pirma knygos pusė atrodo tiesiog kaip paprastas romanas beveik be jokios fantastikos, o antroje dalyje jau atsiranda ir angelai, ir velniai ir daugybė kitų mistinių dalykų. Knygoje trūko daugiau veiksmo, intrigos, nes nemažai buvo galima nuspėti iš anksto, o tai neprideda knygai įdomumo... Šiaip jaunimui gal ir nebloga knyga, bet vyresniems ji šiek tiek nuobodoka ir banaloka. Abejoju, ar skaitysiu kitas jos dalis, nes kaip ir dauguma iš dabartinių knygų, ši irgi yra trilogijos dalis.