Romano centre - paveikslas. Į valstybinio muziejaus biblioteką prisistato pagyvenusi moteriškė ir pareikalauja grąžinti paveikslą. Tas paveiklas, esą, nutapytas jos prosenelio ir ji esanti paveldėtoja.Muziejaus darbuotojos...

Romano centre - paveikslas. Į valstybinio muziejaus biblioteką prisistato pagyvenusi moteriškė ir pareikalauja grąžinti paveikslą. Tas paveiklas, esą, nutapytas jos prosenelio ir ji esanti paveldėtoja.Muziejaus darbuotojos Rutos smalsumas jau sužadintas. Jai pavyksta sužinoti, kad ši moteris, Lidija, nėra vienintalė šio paveikslo paveldėtoja. Prasideda istorija ,kupina mistikos, nežabotų troškimų, meilės, iškojimų.

Galėčiau išskirti dvi kūrinio puses - detektyvinę ir jausmų. detektyvas visada būna įdomus, painus, įtraukiantis. Knygoje to netrūksta. Šioje istorijoje man labiau patiko herojų jausmai ir santykiai - Rutos ir Lidijos. Šios dvi moterys greit susidraugavo ir visą painiavą stengėsi išnarplioti kartu. Labiau, aišku, Ruta, nes Lidijos pasaulis labai miglotas, jos prisiminimai padriki, kartais neaišku, ar tai realybė, ar tik jos fantazija arba įsivaizdavimas.Ir kaip gali tokio skirtingo amžiaus, skirtingo sluoksnio moterys taip susidraugauti, viena kitą suprasti ir prisirišti. Va kur tikrasis detektyvas.

Gera knyga. Bet ir sunki. Bet įdomi.

Perskaičiusi šią knygą supratau, kodėl ji vertinama taip kontraversiškai, o jos autorius vadinamas ekscentriku.

Frensis - keistas vaikinas, supamas dar keistesnių žmonių. Tėvas - buvęs hipis, gydytojas-chemikas, kuris visada...

Perskaičiusi šią knygą supratau, kodėl ji vertinama taip kontraversiškai, o jos autorius vadinamas ekscentriku.

Frensis - keistas vaikinas, supamas dar keistesnių žmonių. Tėvas - buvęs hipis, gydytojas-chemikas, kuris visada užrakina savo kambarį ir neleidžia net žvilgtelėti į jo darbo vietą. Maža to, tėvas nuo pat vaikystės verčia Frensį atsiminti visų namie esančių daiktų ilgius, pločius, tūrius ir aukščius. Erikas, Frensio brolis - išprotėjęs medikas, deginantis šunis ir maitinantis vaikus "daug proteinų turinčiom" kirmėlėm. Ir pats Frensis - trijų žmonių žudikas, mėgstantis savotiškai kankinti gyvulius ir su pasimėgavimu konstruojantis bombas bei statantis salos "įtvirtinimus". "Širšių fabrikas" - mechanizmas, Frensio kūrinys, kuris, jei taip galima pasakyti, nepaprastai išradingu metodu žudo širšes. Jo šerdis - laikrodis, taigi yra 12 būdų, kaip širšė gali užbaigti savo gyvenimą. Kiekvienas iš šių būdų tik dėl vienam Frensiui žinomų priežasčių, siejasi su svarbiausiais jo gyvenimo įvykiais ir žmonėmis. Aš manau, kad taip šis veikėjas tiki galintis bendrauti su tais žmonėmis, jiems to nežinant ir nulemti jų likimą. Knygos pabaigoje paaiškėja, kad Frensis nuolat su maistu gauna vyriškų hormonų, kurių dėka ji yra jis. Taip, Frensis - mergina, savo tėvo eksperimento kūrinys, gyvenimą paskyręs kerštui dėl vaikystėje manomai patirtos traumos. Koks nusivylimas (o gal palengvėjimas?) apima sužinojus, kad keršyta veltui, nes tiesiog nėra įsivaizduotos problemos.

Šis kūrinys sukelia daugybę emocijų, nes prikausto skaitytoją siaubingai išradingomis žudymo schemomis ir pagrindinio veikėjo įvairialypiškumu. Vieną akimirką jis žudikas - visiškai abejingas bet kokio gyvo sutvėrimo gyvybei, o kitą - apsimestinai susirūpinęs ir sielvartaujantis dėl savo aukos mirties. Visgi kažkas man neleidžia nekęsti Frensio, nors turiu pasakyti, kad kaip didelei gyvūnų mylėtojai, man buvo ypač nelengva skaityti makabriškus gyvūnų kankinimo aprašymus. Tikiu, kad tikrai nesu linkusi į žiaurumą, mazochizmą ir panašias psichologinių problemų išraiškas, bet šis kūrinys mane nepaprastai sudomino ir aš be jokių abejonių imsiuosi ir kitų Iain Banks knygų, tikėdamasi jose rasti giliai sukrečiantį ir vaizduotę kurstantį siužetą.

Mūsų laikų jaunuolis, paveldėjęs didingą seną namą ir susidūręs su keistais reiškiniais, netrukus išsiaiškina, kad jame kadaise gyveno įžymus magas, per krištolo rutulį bendravęs su dvasiomis, sukūręs mėgintuvėlyje...

Mūsų laikų jaunuolis, paveldėjęs didingą seną namą ir susidūręs su keistais reiškiniais, netrukus išsiaiškina, kad jame kadaise gyveno įžymus magas, per krištolo rutulį bendravęs su dvasiomis, sukūręs mėgintuvėlyje nemirtingą žmogų - homunkulą ir atradęs po žeme miestą.

Vajė, nė nebūčiau pagalvojusi, kad ši knyga bus tokia sunkiai skaitoma. Gal tiesiog blogu laiku ją pradėjau skaityti, o gal dar nesu pakankamai išprususi skaitovė tokiems veikalams. Beprotiškai ilgi dialogai apie apie mokslą, gyvenimo tikslą, amžino gyvenimo formulę, mirties reikšmę ir kitus alchemikus, filosofus ar tiesiog (ap)mąstytojus dominančius klausimus. Vis dėlto neabejoju šios knygos išliekamąja verte ne tik dėl joje pateiktų daugybės įdomių istorinių faktų ir lotyniškų sentencijų. Vienas man tikrai labai patikęs dalykas - įspūdingi senovės ir šių dienų Londono aprašymai. Ne kartą esu buvusi Londone, todėl galėjau atpažinti nemažai itin smulkiai aprašytų vietovių. Kalbant apskritai, knyga įdomi ir naudinga, tik galbūt reikia būti kiek daugiau filosofiškai mąstančiu žmogumi.

Manęs greičiausiai nenustebintų, jeigu būčiau užburta pamilti visas trilogijas, kurias perskaitau ir tuo įsitikinu jau ketvirtą kartą. Ketvirtoji - Žiedų valdovo - trilogija dar prieš skaitant legendų buvo apipinta turbūt...

Manęs greičiausiai nenustebintų, jeigu būčiau užburta pamilti visas trilogijas, kurias perskaitau ir tuo įsitikinu jau ketvirtą kartą. Ketvirtoji - Žiedų valdovo - trilogija dar prieš skaitant legendų buvo apipinta turbūt ne prasčiau negu pati Viduržemio istorija, o ir nuo realybės jos toli neatsiliko.

Jeigu būčiau paprašyta vienu vieninteliu žodžiu apibūdinti trilogiją, daug negalvodama panaudočiau žodį EPIŠKA. O ir jis vargiai gali apibūdinti tą beprotiškai stiprų viso pasakojimo didybės dvelksmą. Šioje istorijoje gyvena ir miršta daug nepamirštamų veikėjų, didingų ir stiprių asmenybių. Praeitis, jos legendos ir dainos, miestai ir visas kraštovaizdis, net kalbėjimo būdas kuria didelio, magiško, kažkokio melancholiško, žodžiu skaudžiai didingo pasaulio įvaizdį. Jau nekalbant apie visas Viduržemio tautas, Tolkieno iš tikrųjų sukurtas jų kalbas bei ilgas ir painias istorijas, kuriose susigaudyti galima turbūt tik braižantis plakato dydžio schemas su daugybe išnašų.

Vis dėlto, nors tos didybės neužuosti neįmanoma, pajusti ją ir prisijaukinti visus vaizdus, legendas ir patį kūrinį jau sunkiau. Reikia turėti neįsivaizduojamai lakią vaizduotę, sugebančią skrieti milžiniškais greičiais, fiksuojančią mažiausias detales, jaudinančią ir priverčiančią jausti tekstą. O jei tavo vaizduotė ne tokia, visą šio šedevro grožį išvysti galima turbūt nebent po keleto skaitymų. Nes pirmą kartą skaitant taip susikoncentruoji į įvykius, kurie jau savaime kvapą gniaužia, kad dėmesio skirti dar ir detalėms bei aprašymams tiesiog nebeišeina. Tačiau tai toli gražu ne priekaištas rašytojui. Jo talentas - didžiulis, vaizduotė - stulbinanti, o žymiausias kūrinys - gyvas ir pulsuojantis, ne parašytas, o papasakotas ir už tai Tolkieną gerbiu.

Ši trilogija neabejotinai yra savotiškas fantastinės literatūros lopšys. Drastiška taip teigti labai jau nesidomėjus datomis ir kontekstais, bet šį kartą tai turbūt labiau subjektyvus, jausmų padiktuotas teiginys, nei pagrįstas faktas. Jaučiuosi gana artimai susipažinusi su fantastine literatūra, na bent jau tokia fantastine iki kaulų smegenų, o ne magija kažkiek kvepiančia, ir būtent jos kontekste bandau įpaišyti Tolkieną su Žiedų valdovu. Ir taip nejučia pamačiau, kad Tolkienas savo pasaulį sukūrė lyg iš nieko, lyg ant balto popieriaus lapo būtų pamažu ėmęs statyti didingą, iki detalių apgalvotą pasaulį su jame judančiomis nuostabiomis būtybėmis. Tuo tarpu kiti savo pasaulius pradėjo statyti jau, rodos, turėdami kažkokį pagrindą, pavidalą. O šiaip ar taip, sukurti pasaulį yra viena, bet sukurti jam tautas, joms sugalvoti kalbas, kurios toli gražu neapsiriboja knygose pasakytais keletu sakinių, sukurti joms tūkstantmečius besitęsiančias istorijas su nesuskaičiuojama galybe jose figūruojančių vardų, apgalvoti net kalendorius yra kažkas nerealaus.

Vis dėl to, tas neaprėpiamas Žiedų valdovo epiškumas veda ir prie to, kad istorija kažkaip lyg nutolsta nuo skaitytojo. Čia, aišku, kiekvienam spręsti gerai tai ar nelabai. Tai neabejotinai sukuria tolimos, kvapą gniaužiančios legendos įspūdį, bet skaitytojas, rodos, žvelgia į ją kaip į jau įvykusį faktą, ką, žinoma, verčia daryti ir pasakotojo užuominos apie dabartį. Tokiu būdu, gal ne visiškai, bet tampi tik stebėtoju, o nebe dalyviu, kuris žvėriškai jaudinasi dėl kiekvienos smulkmenos. Tampi tik nuostabios, prikaustančios pasakos klausytoju, kai tave jaudina viena - ar pasaka baigsis laimingai.

Vienas dalykas, kurio šioje trilogijoje iš pradžių kažkodėl nė nesitikėjau, bet galiausiai kiek pasigedau tai - meilė. Žinoma, meilės pasauliui, gėriui, draugams, šeimai ir žmonėms buvo daug ir ji buvo nuostabi. Tačiau romantiškosios meilės trūko. Ir ne dėl to, kad būtų trūkę dramos ar aistros, bet todėl kad meilė ir žmonės jos akivaizdoje, ypač tokie taurūs kaip Viduržemyje, būtų suteikę kūriniui dar daugiau didybės ir grožio. Karas ir meilė yra neatskiriami ir nors tai gali atrodyti stereotipiška, karžygių tragedija meilės akivaizdoje atsikleidžia visomis savo spalvomis. Jau vien Aragornas be daugybės ir taip nuostabių savo savybių, bendraudamas su moterimis tampa kažkoks dar labiau herojiškas. Mane gerokai suglumino tai, kad Arvena gale išdygo kaip ir nykštukai iš po žemių, anot pasakojimų. O juk galimybių duoti bent užuominą apie juos Rivendeile buvo devynios galybės. Jų meilė Aragorną galėjo pateikti dar ryškesnėje šviesoje, kas filme buvo atskleista nuostabiai. Visas meilės trikampis gal kiek ir pritemptas, bet pakabutis nuostabiai atskleidė Aragorno silpnybę ir pavertė pamilti jį dar labiau. Ir vis dėl to, net viena mažytė užuomina knygoje būtų tai padariusi ne prasčiau negu tos jausmingos scenos filme.

Čia turbūt bus pats laikas pereiti prie pačių filmų. Apie filmus aš retai kada turiu ką pasakyti, bet šį kartą, turint omenyje Žiedų valdovo kontekstą, turėsiu nepašykštėti pastraipėlės ir jiems. Iš tikrųjų, vaizduotės stokos problemas filmas gali išspręsti puikiai. Matant kaip nuostabiai pastatyti filmai kvapą gniaužia ir knygos bematant atgyja tuose vaizduose bei taikliai parinktų aktorių veiduose. Šedevras, kuris gal ir negali atskleisti Tolkieno idėjos, bet papildo ją neabejotinai. Bet aišku viena, tik filmas gali papildyti knygą ir jokiu būdų ne atvirkščiai, nes nors nuo to skaitymas gal ir taptų lengvesnis, įdomumas ir trilogijos magija būtų palaidoti giliai.

O magijos ji turi ir ji užburia ir nepaleidžia iš gniaužtų tol, kol užvertus paskutinį puslapį labai aiškiai suvoki, kodėl tas kūrinys puikuojasi tokiais skambiais apibūdinimais ir garbingomis vietomis knygų sąrašuose, kodėl kiekvienas fantastinės literatūros gerbėjas turėtų laikyti savo pareiga jį perskaityti, kodėl jis atskleidžia kovą tarp gėrio ir blogio daug kartų geriau nei koks nupiepęs Hamletas ir kodėl net jo neskaitę, neketinantys skaityti ir šiaip nelabai ką apie jį žinantys žmonės taria jo pavadinimą su kažkokia pagarba ir trupučiu didybės.

P.S. Iš pradžiš išūkyje užsibrėžiau perskaityti tik pirmąją dalį, bet likau perskaičiusi visą trilogiją, todėl savo jausmus apie ją visą ir parašiau, negalėdama išskirti pirmos dalies, juolab, kad šis kūrinys triligja buvo paverstas leidėjų, o ne paties rašytojo, taigi man tai nedaloma visuma.

K. Kensey "Skrydis virš gegutės lizdo" perskaičiau prieš beveik prieš pusmetį, bet žodžių recenzijai apie šią knygą neradau iki šiol. Taip, perskaičiusi šią knygą, galiu patvirtinti - tai kultinė knyga. Paprasta, bet...

K. Kensey "Skrydis virš gegutės lizdo" perskaičiau prieš beveik prieš pusmetį, bet žodžių recenzijai apie šią knygą neradau iki šiol. Taip, perskaičiusi šią knygą, galiu patvirtinti - tai kultinė knyga. Paprasta, bet gili, aktuali net praėjus visai pusei šimto metų. Tačiau, kaip bebūtų gaila, matyt, tai ne mano knyga. Ji tiesiog nepaliko to virpuliuko, kuris skatintų ją atsiversti dar kartą.

Pasakojimo centre - Psichiatrijos ligoninė, kurioje gydomi daugybė pamažu žmogiškumą prarandančių pacientų. Šių pacientų dienos pasiklydę laike ir vis užklystančiame tirštame rūke. Pacientų kasdienybė - baimė, kurią sukelia nerašyta ligoninės vadovė taikliai vadinama Didžiąja seserimi. Ji kiekvieną dieną styguoja tikslų mechanizmą, griežtą darbotvarkę, nepateisindama jokio pasipriešinimo ar bandymo savarankiškai mastyti ir spręsti. Ir ligoninė veikia - tiksliai lyg laikrodis, ramiai, be jokio džiugesio ar galimybės praskaidrinti rutiną.

Tokią realybę piešia pasakotojas - vienas iš ligonių, kasdien apsimetantis nebyliu ir kurčiu viskam kas vyksta aplinkui. Tai leidžia jam likti nematomu stebėtoju, žinančiu visa kas vyksta aplinkui. Galbūt būtent dėl pasakotojo negali iš tikro suvokti - ar vaizduojamas ligoninės gyvenimas iš tikro yra sustyguotas psichologinio smurto mechanizmas, ar tai tik psichinio ligonio fantasmagoriški kliedesiai, iškreipiantys įprastą ligoninės buitį. Juk daugeliu atveju gali suprasti Didžiosios sesers rūpestį ir norą pagelbėti, netgi pateisinti ir kai kuriuos jos metodus.
Taip pat sunku suvokti ar į ligoninę atvežtas naujokas Rendlis Makmerfis - išsišokėlis ar gelbėtojas...Aišku tik tiek, kad šis sukčius, savo valia vietoj kalėjimo pasirinkęs psichiatrinę ligoninę, pakeičia įprastą ligoninės tvarką. Ūmaus charakterio, gyvenimiškos energijos nestokojantis vyriškis, Makmerfis stoja prieš Didžiąją seserį, laužydamas jos sukurtas taisykles ir tokiu pavyzdžiu įkvėpdamas ligoniams pasitikėjimo savimi bei noro sukilti prieš nusistovėjusią tvarką. Po truputį ligoniai pradeda mąstyti, iš gabaliukų susilipdo prarastą orumą.

Bet, deja, ne visiems protestas prieš sistemą baigiasi laimingai... Ir, galiausiai, tik pats skaitytojas gali nuspręsti: ar tai buvo sveiku protu pamatuota kova už tikrąsias vertybes, ar tik beprotiškas noras keisti nusistovėjusią tvarką.

Knygoje vaizduojamas gyvenimas tikras, su savo sraigtais ir krumpliaračiais (jie, beje, "puošia" ir knygos viršelį). Jie niekada neužstringa ir jei pasielgsi neapdairiai, papulsi tarp geležinių dantų. Beliks tik skrydis virš gegutės lizdo...

Kai įtraukiau šią knygą į savo sąrašą, tikėjausi kažko visai kito... Bet negaliu drąsiai teigti, kad ši knyga man nepatiko (negaliu sakyti, kad ir patiko). Po to, kai ją perskaičiau teko peržvelgti ne vieną nuomonę,...

Kai įtraukiau šią knygą į savo sąrašą, tikėjausi kažko visai kito... Bet negaliu drąsiai teigti, kad ši knyga man nepatiko (negaliu sakyti, kad ir patiko). Po to, kai ją perskaičiau teko peržvelgti ne vieną nuomonę, tačiau nei viena iš jų nebuvo tokia pat kaip mano, kurią susidariau.

"- Kančios, kurias sukelia mūsų veiksmai, padiktuoti kauliukų, akivaizdžiai yra niekai, palyginti su tuo, ką pridaro tiek racionalių, civilizuotų žmonių. Kauliukų žmonės tėra blogio mėgėjai." Nežinau, kaip kiti, kurie šią knygą jau perskaitė, bet aš joje radau labai daug sąsajų su psichologija, tikėjimu, gyvenimo tiesomis ir pan. Pati istorija šlykšti, normaliam žmogui nesuvokiama. Skaičiau ją panašiai, kaip knygas kuriose pasakojama apie narkomanus. Pagrindinis šios knygos veikėjas taip pat narkomanas - kauliukų narkomanas, kur jis pats jau nebegali nieko nuspręsti be kauliukų pagalbos. Ar tai normalu? Diskutuoti galima ilgai, bet manau, kad bet kokiu atveju, jei ir praktikuotum tokią religiją, ji turi ne tik blogąją pusę, bet ir mažą mažą pusę gėrio. Viskas tiesiog priklauso nuo žmogaus, kuris įsitraukia į šį žaidimą.

"Staiga mintyse išvydau tūkstančius dručkių, sėdinčių ten, tame ketvirtame matmenyje, stebinčių kvailus žmogaus tikslus bei ambicijas ir besijuokiančius - nė vienas nebuvo rimtas, atjautus ar gailestingas. Mūsų planai, viltys, lūkesčiai, pažadai ir ateities tikrovė, kurią jie taip pat įstengė matyti, jiems tebuvo priežastis juoktis." Visiems turbūt suprantama, ką buvo norima pasakyti šiais žodžiai. Ir tokių pasisakymų knygoje pilna.

Vienas dar labai įstrigęs dalykas yra tas, kad knyga (kuri mano nuomone neverta tokio populiarumo), bet turbūt yra skaitoma dėl joje aprašomų sekso scenų "Penkiasdešimt pilkų atspalvių" ir sekančios jos dalys. Tai jei jums įdomu skaityti apie tai, šioje knygoje to rasite net gi daugiau. Iškrypimai, sekso scenos (kurias parenka kauliukas) čia ypač dažnai minimos, turbūt net per daug dažnai įsivelia į knygos kontekstą.

Knygos anotacijoje rašoma "Pabandyk. Gal netgi patiks.", aš geriau tai perfrazuočiau į "Nebandyk. Nes dar gali patikti."

Istoriniame romane aprašomas XVII a. vidurio bajorų Norvaišų šeimos likimas.

Įdomi knyga, patiko rašymo stilius. Džiugu, kad tai yra lietuvių autorės kūrinys. Tikrai visiems rekomenduoju paimti į rankas ir pasimėgauti...

Istoriniame romane aprašomas XVII a. vidurio bajorų Norvaišų šeimos likimas.

Įdomi knyga, patiko rašymo stilius. Džiugu, kad tai yra lietuvių autorės kūrinys. Tikrai visiems rekomenduoju paimti į rankas ir pasimėgauti skaitymu.

Knygoje, pasitelkiant į pagalbą stebėtoją - milžiną ligonį indėną Vadą, kuris apsimeta esąs kurčias -, meistriškai aprašyta psichiatrijos ligoninė su psichiniais ligoniais, kurie nežino kas yra juokas, Didžiąja...

Knygoje, pasitelkiant į pagalbą stebėtoją - milžiną ligonį indėną Vadą, kuris apsimeta esąs kurčias -, meistriškai aprašyta psichiatrijos ligoninė su psichiniais ligoniais, kurie nežino kas yra juokas, Didžiąja Seserimi, kuri vadovauja viskam, kas vyksta skyriuje bei jos pagalbininkais juodukais sanitarais. Gyvenimas beprotnamyje vyksta pagal nustatytas taisykles, bet viskas pasikeičia, kai jame pasirodo naujas pacientas Rendlis Makmerfis - pasitikintis savimi rudaplaukis, smulkus sukčius ir lošėjas, kuris sudrumsčia tvarką, nepaklūsta Didžiajai Seseriai, kuri yra didžiulio mechanizmo, vadinamo Sindikatu, dalis.

Įdomus ir neįprastas knygos siužetas įtraukia.

Įveikiau knygą, kurios labiausiai bijojau "iššūkyje" ir kurią labiausiai atidėliojau. Nors realiai, tik dėl jos ir registravausi iššūkiui. Jau tiek kartų vis bandžiau imti skaityti ir vis pabijodavau. Galiausiai sukaupiau...

Įveikiau knygą, kurios labiausiai bijojau "iššūkyje" ir kurią labiausiai atidėliojau. Nors realiai, tik dėl jos ir registravausi iššūkiui. Jau tiek kartų vis bandžiau imti skaityti ir vis pabijodavau. Galiausiai sukaupiau visas jėgas ir ėmiausi. Gavosi labai sklandžiai. Gal net per sklandžiai. Nei karto nenutrūkau, nesustingau, vis verčiau ir verčiau puslapius. Įveikiau gal per porą savaičių. Sužavėjo. Neprailgo. Nors ir nepritrūko. Pats tas tokia apimtis tokiai istorijai ir tokiam romanui. Viso 678 puslapiai.

Pagautas šventinio siautulio, kad spalio 9 pabaigiau visas 14 knygų (nors nedrąsiai tikėjausi iki Naujų 12 pagrindinių suspėti) siunčiuosi 2003 m. serialą tuo pačiu pavadinimu ir jau dėliojuosi mintyse (ir lentynoje) 2014 iššūkio knygas. Sėkmės ir jums!

Minia ėmė pašėlusiai ploti, dalytis įspūdžiais, o didysis cirkas galingai rėkė visu šimtu tūkstančių balsų. Cirke džeržgė atsimušę į skydus kardai, arenoje pabiro plunksnos, šalmų skeveldros bei sudaužytų skydų...

Minia ėmė pašėlusiai ploti, dalytis įspūdžiais, o didysis cirkas galingai rėkė visu šimtu tūkstančių balsų. Cirke džeržgė atsimušę į skydus kardai, arenoje pabiro plunksnos, šalmų skeveldros bei sudaužytų skydų gabalai, o įtūžę, sunkiai šnopuojantys gladiatoriai, žaibiškai puldami ir traukdamiesi, kirto smūgį po smūgio, kirtį po kirčio. Žmonės šaukė tik vieną vardą - Spartakas, Spartakas, Spartakas...

Tai istorija apie karį gladiatorių, pavadintą Spartaku. Pasipriešinus nevykdant įsakymų, išvadintas dezertyru, paimtas nelaisvėn ir galiausiai priverstas kovoti arenoje su gladiatoriais. Karys - kovojantis už savo garbę, laisvę ir pagrobtą žmoną.

Spartakas - garsiausias visų laikų gladiatorius, gyvenęs I a. pr. Kr. Gimė Trakijoje, romėnų buvo paimtas į nelaisvę, parduotas į vergiją ir atiduotas į Kapujos gladiatorių mokyklą. Iš jos su grupe gladiatorių pabėgo ir pradėjo vadovauti vergų sukilimui. Jo vadovaujama sukilusių vergų armija, kurioje, kai kurių šaltinių teigimu, buvo apie 120 000 žmonių įvarė siaubo ne vienam romiečiui...norėdami sužinoti, kaip Spartakui sekėsi kovoti su Romos priespauda, kovoti už laisvę arenoje ir už jos ribų, siūlau perskaityti populiaraus italų rašytojo, istoriko, romanų ciklo apie Romos imperiją, Rafaelio Džovanjolio, knygą "Spartakas".

Apie legendinį kovotoją sukurtas ne vienas filmas, keli mini serialai, romanai, baletas. Spartakas (109 m. pr. m. e. - 71 m. pr. m. e.) - vergas-gladiatorius, vadovavęs Spartako sukilimui, didžiausiam vergų sukilimui Senovės Romos istorijoje. Spartakas tapo simboliu ir įkvėpimo šaltiniu daugeliui revoliucionierių visose šalyse.