Ilgai sukau galva nuo ko pradėti šios knygos aprašymą ir vis dėlto nusprendžiau pradėti nuo pliusų, kurių, deja, šiame aprašyme nebus daug.

Visų pirma reiktų paminėti tai, kad perskaičius Nicholo Evans knygą "Arklių...

Ilgai sukau galva nuo ko pradėti šios knygos aprašymą ir vis dėlto nusprendžiau pradėti nuo pliusų, kurių, deja, šiame aprašyme nebus daug.

Visų pirma reiktų paminėti tai, kad perskaičius Nicholo Evans knygą "Arklių užkalbėtojas" kilo noras pasidomėti visa jo kūryba. Be fakto, kad pagal šią knygą pastatytas to paties pavadinimo filmas, nieko daugiau nežinojau.

Taigi, Nichol Evans yra parašęs nevieną knygą, kurioje gamta ir gyvūnai užima tokią pat svarbią vietą kaip ir jais besirūpinantys žmonės, tačiau turbūt nesuklysiu pasakydama, kad būtent knygą "Arklių užkalbėtojas" jam atnešė didžiausią sėkmę. Atvirai pasakius, nelabai suvokiu, kas lėmė šio kūrinio sėkmę (su 15 mln. parduotų kopijų, knyga buvo įtraukta į visų laikų geriausiai parduodamų knygų sąrašą), nes be netikėtos pabaigos (čia antras ir paskutinis šio kūrinio pliusas) nieko įspūdingo ar netikėto joje nesuradau.

Taip, tai gražus ir lengvas kūrinys, tikrai nesiginčysiu dėl to, tačiau, mano manymu, tai tiesiog vieno vakaro knyga, kuria paėmei, perskaitei, padėjai ir daugiau apie ją nebegalvoji. Tikrai tikėjausi daugiau iš šios knygos, o pasirodė, kad tai tik dar viena meilės istorija, drįstu teigti, kad netgi banali. Tikėjausi istorijos apie sužalotos paauglės, patyrusios nelaimingą atsitikimą su mylimu žirgu, išgyvenimus, susitaikymą su pasikeitusiu gyvenimu, ją ir jos gyvūną užgriuvusius sunkumus ir jų įveikimą. Bet neilgai trukus supratau, kad tai viso labo istorija apie mergaitės motinos ir arklininko slaptą meilės romaną. Mergaitės ir žirgo nelaimė buvo tik tarsi fonas, dėl ko, man asmeniškai, buvo labai gaila.

Nors knyga "Arklių užkalbėtojas" nebuvo mano literatūrinis atradimas, bet atvirai pasakius, manęs tai tai neatbaidė. Planuoju kada nors perskaityti, dar kurią nors iš Nicholo Evans knygų.



Žydrūnė

Knygą galiu apibūdinti vienu žodžiu - SUŽVERĖJIMAS. Įdomu buvo stebėti kaip nedidelių berniukų susžavėjimo šūksniai dėl laukinės, paslaptingos, egzotiškos gamtos pasikeitė į drebančia ranka nušauto žvėries, savo...

Knygą galiu apibūdinti vienu žodžiu - SUŽVERĖJIMAS. Įdomu buvo stebėti kaip nedidelių berniukų susžavėjimo šūksniai dėl laukinės, paslaptingos, egzotiškos gamtos pasikeitė į drebančia ranka nušauto žvėries, savo bendruomeniškų santykių, savitarpio supratimo, pagalbos vienas kitam. Lauiknėje gamtoje tuoj atsiranda vadas ir paklūstantieji bei nepritampantys prie būrio.

Taip pat įdomu stebėti kaip berniukai iškelia mintį, jog smagu gyventi be suaugusiųjų, be taisyklių, be namų darbų, be pareigų, tačiau laukinėje gamtoje greitai susikuria savos taisyklės, savos tradicijos ir išlikimo instinktas, kuris vis dėlto yra kiekviename iš mūsų. Įdomu kaip mes, suaugę elgtuimėmės tokioje situacijoje, net drįsčiau teigti, kad būtų labai panaši situacija.

Kai perskaičiau knygą visai kitaip žiūrėjau į gatvęje, mokyklos valgykloje besistumdančius mokinukus. Juk ir ne egzotiškoje saloje vyksta nuolatinis karo būvis: reikia išgyventi, išsirinkti autoritetus, vadus, susirasti maisto...

Taip taip,nebuvau aš dar skaičiusi šios knygos :)...dėlto ir čiupau ją pirmai progai pasitaikius.Knyga mane /turbūt ne tik mane/ sužavėjo, įtraukė, įvėlė į yvykių sūkūrį, užkerėjo,nukautavo :D. Paliko neabejingą, o...

Taip taip,nebuvau aš dar skaičiusi šios knygos :)...dėlto ir čiupau ją pirmai progai pasitaikius.Knyga mane /turbūt ne tik mane/ sužavėjo, įtraukė, įvėlė į yvykių sūkūrį, užkerėjo,nukautavo :D. Paliko neabejingą, o manau tai tikrai svarbu skaitytojui :).

Romanas apie tai kaip Dydysis brolis valdo pasaulį, žmogaus sąmonę, jausmus.. čia negalima netik mąstyti, norėti, /net tarkim popieriaus lapas,pieštukas, ar tiesiog skani pupelių kava, juoda arbata su pienu-tabu/ čia negali būti jokios iniciatyvos..jei bandysi-būsi ištrintas iš visuomenės,be jokios abejonės.

Herojas šio romano prieštaraujantis šiai visuomenei, jaučiantis, mylintis, svajojantis ir svarbiausia galvojantis-mąstantis..suprantantis ir atrandantis bendraminčių... norintis pakeisti tai,bet... tai tik kova , beviltiška kova prieš sistemą...

A.Huxley- vienas reikšmingiausių intelektinio romano atstovų Europos literatūroje. Susigundžiau ir aš perskaityti nors vieną jo knygą. Pasirinkau vieną iš geriausių jo parašytų romanų. Ši knyga įtraukė iškart į gausų...

A.Huxley- vienas reikšmingiausių intelektinio romano atstovų Europos literatūroje. Susigundžiau ir aš perskaityti nors vieną jo knygą. Pasirinkau vieną iš geriausių jo parašytų romanų. Ši knyga įtraukė iškart į gausų įvykių sūkūrį. ŠI Knyga su ateities įžvalga..knyga parašyta 1932m.o joje ir narkotikai ir klonavimas, ir žmonių auginimas mėgintuvėliuose-jų viendumas,tai tarsi privalumai... kraupus, nesuprantamas meilės ir visiškas šeimos modelio niekinimas, jausmų atsiribojimas, paminami žmoniški jausmai..viskas eina link to..privalu susimąstyti,kur link mes einam?

Nebuvau jaunystėje skaičiusi nė vieno Žiulio Verno romano - baisu ir kam pasakyt. Todėl garbės reikalas perskaityt nors vieną kurį, susipažint su žymiojo prancūzų fantasto stiliumi. Filmai lieka filmais - kas jų nėra...

Nebuvau jaunystėje skaičiusi nė vieno Žiulio Verno romano - baisu ir kam pasakyt. Todėl garbės reikalas perskaityt nors vieną kurį, susipažint su žymiojo prancūzų fantasto stiliumi. Filmai lieka filmais - kas jų nėra matę: "Paslaptingoji sala", "Kelionė į Žemės centrą" ir kt. Pasirinkau bene ploniausią iš jo knygų - kad įveikčiau, jeigu netyčia nepatiks.

Patiko, nemaniau, kad taip patiks. Skaitysiu dar ir kitas, storesnes, kuriose, numanau, yra kur kas daugiau ateities (ar jau greičiau praeities) fantastikos. "Kelionėje aplink Žemę" fantastikos nedaug - garvežiai, garlaiviai, drambliai - visa, kuo galima keliauti, buvo jau ir prieš 100 metų. Na, gal mažne oru skriejančių rogių, ko gero, nebuvo.

Stilius kiek sausokas, galbūt trūko vaizdingesnių detalių (ne veltui rašytojui buvo prikišama, kad jo stilius nelygus, knygos labiau panašios į mokslinius veikalus, o ne į meninius kūrinius. Bet tai suprantama, ko gero, neužtektų gyvenimo ir parašyti 100 tomų kūrybos, ir dar išgludinti visą stilių), bet skaityti lengva ir įdomu, herojų charakteriai įdomūs, nuoseklūs.

Džiaugiuosi, kad įtraukiau Žiulį Verną į savo iššūkį.



Vertinimas 9 iš 10

Dar viena perskaityta S. Meyer knyga vėl nepaliko manęs abejingos. Šiame kūrinyje ne tik įžvelgiu rašytojos talentą sudominti skaitytoją, bet ir kitokių, moralinių ar net didaktinių aspektų.

Kūrinio situacija yra...

Dar viena perskaityta S. Meyer knyga vėl nepaliko manęs abejingos. Šiame kūrinyje ne tik įžvelgiu rašytojos talentą sudominti skaitytoją, bet ir kitokių, moralinių ar net didaktinių aspektų.

Kūrinio situacija yra absoliučiai fantastinės knygos siužetas. Tiems, kurie yra kategoriškai nusiteikę prieš šį žanrą, knygos net nerekomenduočiau. Tačiau mano nuomone, net ir fantastika fantastikai nelygu. Skaitant knygą tiesiog įsijauti į veiksmą, susigyveni su personažais ir ta neįtikėtina aplinka tiesiog ištirpsta.

Be galo buvau patenkinta pačia knygos mintimi. "Sielonešė" - skirta jaunimui, paaugliams, vis dėlto formuluoja aiškią mintį - gėris visuomet nugali blogį, tik gėriu galima pasiekti kur kas daugiau nei prievarta. Pats kūrinys skatina būti panašiu į pagrindinę knygos heroję - iš kitos planetos atkeliavusią sielą Klajoklę. Ji moko pasiaukoti, pirma pagalvoti apie artimą ir stengtis, kad būtų gerai net tavo priešui. Čia savanaudiškumas yra absoliučiai svetimas. Reikia mokėti peržengti savo ambicijas ir stengtis dėl kitų. O kai skleidi meilę, šilumą ir gėrį, visa tai sugrįžta dešimteriopai. Knygą tikrai vertėtų perskaityti augantiesiems - kad pasimokytų kaip galima tapti geresniu. Juk visuomet sakoma - jei nori pakeisti pasaulį, pirmiausia pradėk nuo savęs.

Parodija ir tiek. Nelabai juokinga. Labiau suaugusiems nei vaikams. Istorija visai gera su netikėta pabaiga, nors ir prasilenkią su tikrąją Hario Poterio istorija, mat tuo metu dar nebuvo visos knygos parašytos. Trumpas ir lengvas...

Parodija ir tiek. Nelabai juokinga. Labiau suaugusiems nei vaikams. Istorija visai gera su netikėta pabaiga, nors ir prasilenkią su tikrąją Hario Poterio istorija, mat tuo metu dar nebuvo visos knygos parašytos. Trumpas ir lengvas skaitalas, kurį pabaigus visai užėjo noras vėl išsitraukti HP, vistik jau nemažai metų prabėgo.

Sekmadienio vakarą įveikiau anglišką klasiką - Čarlzo Dikenso DIDŽIUOSIUS LŪKESČIUS. Čia galėčiau pažongliruoti ir intertekstualumo sąvoka: vieną dieną kavinėje belaukdama dienos pietų varčiau žurnalą VEIDAS,...

Sekmadienio vakarą įveikiau anglišką klasiką - Čarlzo Dikenso DIDŽIUOSIUS LŪKESČIUS. Čia galėčiau pažongliruoti ir intertekstualumo sąvoka: vieną dieną kavinėje belaukdama dienos pietų varčiau žurnalą VEIDAS, kuriame buvo publikuojama ištrauka iš naujojo Irvingo romano, kurio pagrindinis veikėjas, kad sužavėtų į akį kritusią bibliotekininkę, antrąkart eina pasiimti DIDŽIŲJŲ LŪKESČIŲ. Taigi ši knyga, net palikta neskaitoma namie, mane persekioja mieste :)

Trumpai apie ką: Kento apylinkėse auga mažas berniukas našlaitėlis Pipas, kurį augina vyresnė sesuo su savo vyru kalviu Džo. Kartą pelkėje Pipas užtinka du kalinius, kurie persekioja visą pasakojamos istorijos laiką. Vėliau Pipas atsiduria turtingos ponios Hevišem namuose, čia jautriai ir subtiliai įsimyli gražuolę Estelą. Gavęs paslaptingo globėjo laišką Pipas atsiduria Londone - kitoje erdvėje, kurioje reikia prisitaikyti ir išbūti.

Knyga įtraukia, užburia, bent pradžioje, nes ją skaitai kaip pasaką, pavergia vaikiškai naivus ir žaisimingas Pipo paveikslas. Kartais pagalvodavau, koks vertėjo indėlis į vertimą, nes kalbiniu atžvilgiu tikrai gera knyga. Nors nesu didelė intrigų ir veiksmo gerbėja, bet įpusėjus gal kiek pabodo, bet tai jokiu būdu nesumenkino knygos vertės.

Belieka dabar susirasti filmą ir pažiūrėti - kaip kūrinį pamatė režisierius.

MANO VERTINIMAS: 8/10

Woop woop! Priešpaskutinė Knygų iššūkio knyga :)) Taip jau gavosi, kad ir ji iš alternatyvių knygų sąrašo. Kai šis romanas pasirodė (tai jau prieš kažkiek laiko), tai iškart užsimaniau perskaityti. Matyt, todėl, kad...

Woop woop! Priešpaskutinė Knygų iššūkio knyga :)) Taip jau gavosi, kad ir ji iš alternatyvių knygų sąrašo. Kai šis romanas pasirodė (tai jau prieš kažkiek laiko), tai iškart užsimaniau perskaityti. Matyt, todėl, kad pavadinimas sudomino.



Knygos pagrindinis veikėjas Alanas - nusivylęs gyvenimu jaunuolis. Išgyvendamas sunkią akimirką jis sutinka paslaptingą vyrą, kuris pasiūlo sudaryti lyg ir sutartį - padės Alanui atsikratyti visų bėdų, bet jis turi pasižadėti daryti viską, ką šis jam palieps, antraip Alanas sumokės savo gyvybe. Taip ir pradeda vystytis istorija.



Na, jei kai kurie bijotų imti šią knygą dėl pavadinime minimo Dievo, tai nei vienam puslapy jis net neminimas. Sakyčiau, kad Dievas per šią knygą keliauja būtent incognito :) Jei nenori, tai ir nematai.

Šiaip jau knygoje yra nemažai pamąstymų apie gyvenimą, galima rasti ir minčių, kurias norėtumei užsirašyti į kokią nors gilių minčių knygelę. Bet man patiko, kad viso to nepergrūsta. Vis dėlto mane labiausiai domino tai, kaip vystosi istorija.

O ji išties įdomi! Patiko tai, kad padedamas kitų, žmogus vėliau gali pats puikiausiai kreipti savo gyvenimą tinkama linkme. Tik va kai kuriems reikia, kad kas nors parodytų, kaip galima tai padaryti. Bene labiausiai patiko tai, kaip Alano.. emm.. dvasinis vadovas, tarkim, padėjo jam mesti rūkyti. Iškart atsiprašau, jei pasirodys atskleista per daug, bet gal, pavyzdžiui, kas nors visai nenori skaityti šios knygos, bet užtat nori mesti rūkyti ir pasinaudos tuo, ką papasakosiu. Taigi. Alanas sakydavo, kad rūko tam, kad bent tais momentais pasijustų laisvas, nevaržomas kitų. Žodžiu, jam vienintelė laisvė savame gyvenime atrodė rūkymas - liūdna, kai pagalvoji. Tuomet Alanas pradėjo netikėčiausiu laiku gauti sms žinutes, kuriose buvo liepiama eiti rūkyti. Žinutės ateidavo ne tik dieną, darbo metu, bet ir naktį - trečią, penktą valandą.. Galų gale cigarečių skonis ir kvapas tapo nebepakeliamas, Alanas jausdavosi suvaržytas tų paliepimų rūkyti. Ir metė, nebegalėdamas daugiau to ištverti. Ir pasijuto daug geriau :)
Tokių ir visokių kitokių pavyzdžių galima rasti šioje knygoje. Kaip jau sakiau, nemažai pamąstymų apie gyvenimą, bet taip pat - šiokių tokių pamokų nemoralizuojant. Apie tai, kaip galima elgtis tam tikrose situacijose, kaip kontroliuoti savo gyvenimą.
Rekomenduočiau!

Dažnai pasidžiaugiu, kad kai kurias knygas perskaitau, sakykim, truputį pavėluotai, ne visai pagal amžių. Ir šios knygos auditorija kiek jaunesnė, bet joje tiek daug teisingų minčių, jas reika ne tik užsirašyti, bet gal net...

Dažnai pasidžiaugiu, kad kai kurias knygas perskaitau, sakykim, truputį pavėluotai, ne visai pagal amžių. Ir šios knygos auditorija kiek jaunesnė, bet joje tiek daug teisingų minčių, jas reika ne tik užsirašyti, bet gal net ir išmokti mintinai.

Kaip ir kitoje šio autoriaus knygoje "Sofijos pasaulis", čia taip pat gausu filosofijos, retorinių klausimų ir labai teisingų atsakymų. Tiesa, nereikėtų šių knygų skaityti vieną po kitos, nes daug kas, atrodo, kartojasi. Bet vis dėlto, istorija labai miela, paslaptinga ir įtraukianti.

Berniukas Hansas Tomas ir jo tėtušis keliauja ieškoti mamos. Kelionėje jie patiria kai ką nepaprasto, netgi stebuklingo. Randa ne tik mamą, bet ir patys save, savo praeitį ir ateitį.

Pavadinimas nusako, jog kortos čia vaidina svarbų vaidmenį, niekada nebuvau pagalvojusi, kodėl jos 52, kodėl būtent pikai, kryžiai, kodėl tiek spalvų, kas yra džokeris? Dabar į kortas jau nebežiūrėsiu taip, kaip visada. Kortos buvo kortos, žaidimas, burtai, kurių aš šiek tiek prisibijau, o dabar man jos tokios magiškos ir paslaptingos, kad negaliu nesižavėti, kaip ir Jostein Gaarder. Dabar norisi paskaityti ką nors "nevaikiško", iš suaugusiųjų J. Gaarder repertuaro, manau, turėtų nustebinti. Maloniai.

Čia viena iš stebinančių Hanso Tomo (o gal J. Gaarder) minčių:

"Visiems, kurie nori surasti save, galiu patarti ir toliau likti toje pačioje vietoje. Kitaip kyla didelis pavojus pasimesti amžiams."