Knyga "Verslo psichologija" mane patraukė dėl to, jog apskritai labai domiuosi įvairių sričių psichologija, mėgstu skaityti įvairius leidinius ir knygas psichologinėmis temomis.

Šioje knygoje koncentruojamasi į tam tikrus...

Knyga "Verslo psichologija" mane patraukė dėl to, jog apskritai labai domiuosi įvairių sričių psichologija, mėgstu skaityti įvairius leidinius ir knygas psichologinėmis temomis.

Šioje knygoje koncentruojamasi į tam tikrus psichologijos aspektus, kurie būdingi verslo sektoriui. Įdomu buvo skaityti apie derybų sampratą, viešųjų ryšių psichologiją, reklamos psichologiją ir lyderystę. Kadangi ši knyga parašyta akademiniu stiliumi, retkarčiais ją skaityti atsibosdavo, bet vėliau su malonumu ją perskaičiau :).

Visiems, kam įdomu įvairios psichologijos subtilybės, siūlyčiau paimti šią knygą į rankas ir jei ne perskaityti nuo pradžios iki galo, tai bent jau pavartyti ar įsigilinti į konkrečius jus dominančius aspektus.

Y. Slezkine'as teigia, kad šiame modernizacijos amžiuje mes visi tampame (ar jau tapome) žydais: miestuose gyventojų daugiau nei kaimuose, žmonės mobilūs, raštingi, intelektualūs (ar bent jau mano tokie esantys), fiziškai...

Y. Slezkine'as teigia, kad šiame modernizacijos amžiuje mes visi tampame (ar jau tapome) žydais: miestuose gyventojų daugiau nei kaimuose, žmonės mobilūs, raštingi, intelektualūs (ar bent jau mano tokie esantys), fiziškai išlepę, bet profesiškai lankstūs; puoselėjame žmones ir simbolius, bet ne laukus ir bandas; šiam amžiui būdingas "ir prasigyvenimo siekis dėl išsimokslinimo, išsimokslinimas dėl prasigyvenimo ir prasigyvenimas bei išsimokslinimas kaip savitiksliai dalykai"; "paveldėtas privilegijas pakeičia įgytas prestižas".

Man patinka domėtis žydų tauta, apie juos skaityti, klausyti pasakojimų ir legendų apie juos. Jie man įdomūs - dėl to kartais seku jų istoriniais pėdsakais: buvusiuose XX-ojo amžiaus getuose, Aušvice, Štuthofe, Ch. Frenkelio viloje Šiauliuose, Šindlerio fabriko muziejuje Krokuvoje, etc. Mano manymu, jie sykiu buvo ir nuskriausti, ir apdovanoti: ilgą laiką neturėjo savo teisinės valstybės, tekdavo priimti svetimų valstybių, kuriose vis vien buvo svetimi, pilietybes, bet turėjo ir, ko gero, iki šiol turi unikalių gebėjimų išlikti, siekti paties geriausio išsilavinimo, pakilti karjeros laiptais, gauti didelį pelną iš savo veiklos.

Šią Y. Slezkine'o knygą tikrai buvo įdomu skaityti. Pvz., netikėta man buvo tai, kad žydai buvo lojalūs Sovietų valdžiai ir ja labai tikėjo. Kai kurie savo vaikams suteikdavo, pvz., tokius vardus: Melib (Marx-Engels-Liebknecht), Vil (Vladimir Iljič Lenin), Marlen (berniuko vardas, Marx-Lenin), Lenina, Ninel.

Vienas įdomiausių autoriaus apibendrinimų: "buvo tik laiko klausimas, kol svarbiausios nacių smurto aukos taps universaliais pasaulio kankiniais. Iš žydų Dievo išrinktosios tautos žydai pavirto nacių išrinktąja tauta ir, tapę nacių išrinktąja tauta, jie tapo pokario pasaulio išrinktąja tauta. Holokaustas tapo visų nusikaltimų matu, o antisemitizmas - vienintele nedovanotina tautinio fanatizmo forma Vakarų viešajame gyvenime".

Jeigu Saros Gruen knygą "Vanduo drambliams" reikėtų apibūdinti trumpai ir aiškiai, pasakyčiau, kad tai graži istorija apie meilę: moteriai, gyvūnui, draugui, darbui. Knyga man patiko, tačiau, jau antrą kartą iš eilės,...

Jeigu Saros Gruen knygą "Vanduo drambliams" reikėtų apibūdinti trumpai ir aiškiai, pasakyčiau, kad tai graži istorija apie meilę: moteriai, gyvūnui, draugui, darbui. Knyga man patiko, tačiau, jau antrą kartą iš eilės, knygos ekranizacija man palieka didesnį įspūdį nei pati knyga. Šį kartą taip yra galbūt dėl to, kad kur kas įdomiau matyti visą cirko spalvingumą, gyvybingumą, girdėti jo keliamą šurmulį, klegesį nei apie tai tik perskaityti, o galbūt ir dėl to, kad, man asmeniškai, kūrinys pasirodė šiek tiek sausokas ir paviršutiniškas.

Patiko autorės sprendimas istoriją pateikti to paties herojaus akimis, tik skirtingais gyvenimo etapais - jaunystės dienomis ir jau gyvenimo saulėlydyje. Mano manymu, tokiu būdu puikiai įrodyta, kad nei bėgantis laikas, nei besikeičiančios aplinkybės negali pakeisti to, kas yra tikra.

Pirmą kartą skaitant knygą didžiausių mano simpatijų sulaukė herojus gyvūnas. Dramblė Roza, mano manymu, buvo visiškai lygiavertė visiems kitiems knygos herojams žmonėms. Kūrinyje Roza vaizduojama ne kaip eilinis, vienas iš daugelio cirko gyvūnų, o kaip tam tikrus jausmus, supratimą turinti gyva būtybė, kuri savo poelgiais puikiai tai ir įrodo.

Knyga "Vanduo drambliams" lengvai skaitoma, siužetas pakankamai lengvai nuspėjamas. Mano nuomone, gilesnis pakapstymas būtų pridėjęs kūriniui daugiau pliusų, bet, nežiūrint į tai, knyga pakankamai įdomi ir įtraukianti.



Žydrūnė

Kai buvo šios knygos bumas, truputį nespėjau į traukinį.. :) Skaitė tėvai, pradėjau ir aš, bet teko išvažiuoti atgal į mokslus, tai taip ir nepabaigiau. Tada buvau perskaičiusi beveik 200 puslapių, pamenu, patiko, tad...

Kai buvo šios knygos bumas, truputį nespėjau į traukinį.. :) Skaitė tėvai, pradėjau ir aš, bet teko išvažiuoti atgal į mokslus, tai taip ir nepabaigiau. Tada buvau perskaičiusi beveik 200 puslapių, pamenu, patiko, tad nusprendžiau po dvejų metų įtraukti šią knygą į savo Knygų iššūkį ir pabaigti nebaigtą darbą :) Aišku, pradėjau nuo pradžių.. :)



Knygoje pasakojama apie Joaną, kuri gyveno IX amžiuje, tamsiais viduramžiais, kuomet moteris buvo ne vertesnė už šunį, jos darbas buvo gimdyti vaikus, negalėjo mokėti nei skaityti, nei rašyti, o Bažnyčia valdėviską. Joana augo kanauninko šeimoje su dviem broliais. Vyresnysis Matas, matydamas jos žinių troškimą, išmokė ją skaityti ir rašyti lotyniškai, vėliau Joana mokėsi mokykloje, kur sutiko Geraldą - vyresnį už ją vyrą, tačiau tai nesutrukdė įsiliepsnoti meilei. Likimo mėtyta Joana atsiduria vienuolyne, vėliau iškeliauja į Romą, kur tampa artima popiežiui. Na, ir kaip matome iš puikaus spoilerio pavadinimo, pati ja tampa.



Visa knyga yra apie moters padėtį tuometinėje visuomenėje. Šlykštu ir skaityti. Gaila, kad nepasižymėjau tų vietų knygose, kuriose labai aiškiai išsakoma, kas tuo metu buvo galvojama apie moteris. Na, kad jų protas - daug menkesnis nei vyrų, jos nesugeba nieko išmokti, jeigu moka bent šiek tiek rašyti - yra išsigimėlės ir panašūs dalykai. Šlykštu. Tik įdomu, kodėl išsilavinusios moterys buvo laikomos pavojingomis.. Tuomet greičiausiai būdavo apšaukiamos raganomis, su kuriomis susijęs paprotys, beje, man yra graudžiai juokingas. Jei moteris apšaukiama ragana, ją tikrina: jeigu įmetus į vandenį ji išplaukia į paviršių, tuomet buvo ragana, jeigu nuskęsta - nebuvo. Abiem atvejais moteris miršta. Valio viduramžių logikai! Na, bet apie viduramžius galima paskaityti kur nors kitur, o čia reikėtų atiduoti duoklę Joanai.

Visoje knygoje mane žavėjo jos drąsa ir pasišventimas tam, ką daro. Ne visi berniukai buvo tokie drąsūs, o ji, būdama maža mergaitė, ryžtingai paėmė likimą į savo rankas ir, sakyčiau, nugyveno pakankamai sėkmingą gyvenimą. Žinoma, didžiąją jo dalį ji apsimetinėjo vyru, bet sunku ir įsivaizduoti, kiek valios tam reikia, kiek reikia išgyventi bijant, kad kas nors neatskleistų paslapties, nes, be abejonės, Joana būtų buvusi tuoj pat žiauriai nukankinta. Išties labai liūdna, kad būdama mergaitė ji susilaukdavo paniekos už tai, kad siekia žinių ir išmano daugelį dalykų, o apsimetusi vyru už tai sulaukė šlovės ir ja buvo pasitikima.

Man patiko, kad jai buvo sudarytos galimybės patenkinti savo žingeidumą, tokį nebūdingą ne tik to meto mergaitėms, bet ir apskritai visiems vaikams. Joanos gabumai medicinai padėjo daugeliui žmonių. Gydymo būdų ji išmoko Fuldos vienuolyne bei skaitydama Hipokrato veikalus. Tuo metu tikrai ne kiekvienas mokėjo graikų kalbą, tad Joanos (arba Jono Anglo) žinios buvo didžiai vertinamos.

Kalbant apie knygą, negalima neužsiminti ir apie meilės istoriją, nedažnai, bet visgi paliečiančią knygos puslapius. Joana įsimylėjo Geraldą dar būdama nedidelė mergaitė (tuo metu buvo beveik trylikos, tad tai jau kaip ir reiškė, kad ji beveik moteris, bet kažkaip nesinori taip galvoti apie vaikus), tačiau likimui susiklosčius nepalankiai, daugelį metų jo nematė. Apsidžiaugiau, kai knygoje vėl pasirodė Geraldas, supratau, kad dar ne viskas čia prarasta ir kad gali baigtis gerai. Tam tikra prasme, taip ir baigėsi.



Tai va, knygą tikrai rekomenduoju. Perskaičiau per porą dienų, nėjo atsitraukti. Greičiausiai popiežė Joana yra išgalvota, tačiau niekad negali žinoti, suprasdamas, kas dėjosi tuometinėje Bažnyčioje..

Graži, šviesi knyga, tiek viršeliu, tiek stiliumi ir turiniu. Viršelis subtilus, stilius skanus ir sodrus, o turinys pakankamai įdomus. Atrodytų, kad skaitai seniai parašytą lietuvišką knygą, kur daug lietuviško kaimo,...

Graži, šviesi knyga, tiek viršeliu, tiek stiliumi ir turiniu. Viršelis subtilus, stilius skanus ir sodrus, o turinys pakankamai įdomus. Atrodytų, kad skaitai seniai parašytą lietuvišką knygą, kur daug lietuviško kaimo, gamtos ir mitų, pelkių ir laumių - bet parašyta dabar, kai kartkartėmis išnyra ir koks kompiuteris ar mobiliukas, be kurių šiais laikais rašytojai, rašydami šiuolaikinius romanus, sunkiai ir išsiverčia. Sako, kad mobilieji telefonai - šiuolaikinių rašytojų galvos skausmas, kai nebegali taip paprastai pradanginti ar paklaidinti herojaus. Rašytojos E. Kurklietytės herojus padarė savaip - mobiliuką tyčia ar netyčia sudaužė, o kompiuterio atsisakė ir ėmėsi keverzoti ranka popieriuje.

Nebuvo taip, kad negalėčiau nuo knygos atsitraukti. Kaip tik - paskaitai vieną puslapį, ir šiam kartui užteks. Imuosi kitos knygos. Tess detektyvo, pavyzdžiui. Pasimėgavai sodriais sakiniais, gražu. Kažkoks lietuviškų knygų bruožas, manau.

Vertinimas 8,5 iš 10

Kartais prisimenu tam tikrus terminus iš studijų laikų ir jie, netgi sakyčiau, visai nenorom ir tiesiog prieš mano valią, įžūliai įsibrauna į nuosavą grožinį literatūrinį pasaulį, nors galbūt tam terminui jame visai ne...

Kartais prisimenu tam tikrus terminus iš studijų laikų ir jie, netgi sakyčiau, visai nenorom ir tiesiog prieš mano valią, įžūliai įsibrauna į nuosavą grožinį literatūrinį pasaulį, nors galbūt tam terminui jame visai ne vieta.
Šįkart ėmė ir įsibrovė "priežastinis ryšys". Vikipediją cituojant, tai būtų kelių reiškinių tarpusavio priklausomybė, kai vienas reiškinys yra pagrindas atsirasti kitam. Taigi skubu prie reikalo ir veikalo esmės, priežastinis šios knygos ryšys gali būti apibūdinamas taip: reiškinys - narkotikai ir jų vartojimas, o pasekmė - trumpalaikė euforija ir degradacija. Žodžiu, vyrukas (atseit, paskutinis romantikas) lėtai žudosi bohemiškame pasaulyje ir laidoja bendraminčius draugus, prijaučiančius tam pačiam vergavimui kvaišalams. Siužeto nerasta. Knyga parašyta dienoraščio stiliumi. Dienos, savaitės ir metų laikai slenka ir (dėl savaime suprantamų priežasčių) su daugkartiniais pertūkiais išsitrina iš atminties.
Dienoraščius aš mėgstu, skaičiau ir Aną Frank, ir Bridžitą Džouns, ir Adrianą Moulą. Jų rūpesčiai, džiaugsmai ir bėdos man visgi buvo arčiau širdies, nei šito besisvaiginančio jaunuolio. Aišku kaip dieną, (anti)herojaus santykiai su gimdytojais trūkinėjantys ir neharmoningi, profesinis gyvenimas be ateities, draugai tik laikini, šlovė ir pripažinimas itin paviršutiniški, pinigai niekad neapsunkinantys kišenės, o moters glėbys šaltas ir netvarus.
Skaičiau ir "putojau" ant šito jaunuolio, atrodo, gal dar ir yra jame vilties, ims vieną dieną ir išblaivės, arba ateis kokia rimta moteris ir padarys tvarką su jo gyvenimu. Bet neišblaivėja ir niekas jo nesutvarko. Knygos pabaiga nors ir nesibaigia tragiškai, bet ir vietos optimizmui joje nelieka. Aš jokio "kaifo" nepajaučiau ir netgi beveik gailiuosi skaičiusi šią knygą. Nesuprantu, kokiai auditorijai ji skirta. Ar čia narkotikų propagavimas, ar tokia ne itin vykusi prevencija (neįsivaizduoju ir netikiu, kad vartojantys narkotikus turėtų daug laiko ir noro skaityti, o gal klystu?). O gal nei tas, nei anas. Knyga be tikslo ir idėjos. Romantikas be jokio romano (nors knygoje bandyta apibrėžti romantiko terminą, tačiau taip ir nesugebėjau suvokti, kas, anot autoriaus, tas paskutinis tikrasis romantikas). Vienintelis pliusas, turtinga Martin Hall kalba ir taip gaila, kad ji buvo panaudota kažkokiam beverčiam niekalui, narkomano dienoraščiui, mano galva, gavosi viduriavimas metaforomis ir epitetais. Ir dargi ne koks "trumpametražis", o ištisas ir nesibaigiantis keturių šimtų puslapių traktatas apie svaiginimąsi ir merdėjimą... Skaityti nerekomenduoju, bet pabaigoje pacituosiu vieną pastraipėlę ir paliksiu spręsti jūsų sąžinei ir sąmonei, ar prasidėti su Martin Hall kūriniu "Paskutinis romantikas", ar ne. Jei visgi susigundysit, tai negarantuoju, kad išvengsit priežastinio ryšio - "tūpa" knyga -> bergždžiai praleistas laikas. Sėkmės ir svaiginkitės gera literatūra.

"Akimirksniu mane apsupo žvėriškas gatvės atsitiktinumų spiečius. Viskas atrodė tarsi ką tik iš vandens išmesta į žemės paviršių - vasaros dangaus karščiuojantis kupolas švietė kaip televizoriaus ekranas, o saulė atrodė milžiniška. Miestas mirguliavo kaip surūdijęs rubinas nuo šviesos ir atsiminimų pėdsakų, oras buvo tirštas ir beveik neįkvepiamas, o šiltas asfaltas burbuliavo kaip dribsmėlio liūnas tarp kiekvieno grindinio akmens ar šaligatvio krašto, ant kurio dėjau koją. Buvo šeštadienio popietė, o as jaučiausi kaip makrobiotinis jogurtas, tipstantis fermentacijos proceso metu. Buvo viena iš tų gyvenimo akimirkų, kai būtų buvę malonu su savimi turėti kokį nors scenarijų apie tai, kas vyks toliau."

Pagaliau savo "Knygų iššūkyje" priėjau prie Fiodoro Dostojevskio "Lošėjo". Kiekviena šio rusų klasiko knyga dar nepradėjus skaityti mano mintyse apgaubiama tam tikra paslaptingumo, aistros gyvenimui ir ne standartinių...

Pagaliau savo "Knygų iššūkyje" priėjau prie Fiodoro Dostojevskio "Lošėjo". Kiekviena šio rusų klasiko knyga dar nepradėjus skaityti mano mintyse apgaubiama tam tikra paslaptingumo, aistros gyvenimui ir ne standartinių personažų gyvenimo filosofijų skraiste.

Daug kas žinoma apie Fiodoro Dostojevskio gyvenimą. Tad ne paslaptis, jog jis ir pats turėjo potraukį lošimams. Taigi šiame romane ir vaizduojamas vidinis lošėjo pasaulis, jo mintys, jausmai, santykiai su aplinka. Kita vertus, lošimo karštligė romane prasideda tik antroje pusėje. Iš pradžių skaitytojui leidžiama šiek tiek susipažinti su veikėjais - mokytoju Aleksejum Ivanovičium, jo širdies išrinktąja Polina Aleksandrovna, merginos patėviu generolu ir kitais - panele Blanche, prancūzu De Grijė, anglu Astlejum. Veiksmas vyksta Vokietijoje, mieste pavadintame Ruletenburgu. Tautybė šiame romane labai svarbi, nes Dostojevskis visada buvo tam tikras tipologas - apie romano veikėjus daug kalbėdavo kaip apie savo tautybės atstovus. Žinoma, pirmiausia jam rūpėjo rusų tapatybės paieškos, tad ir šiame romane daug lyginama rusų ir vokiečių ar prancūzų tapatybės.

Beje, ir mane patį ne kartą apėmė noras nueiti į lošimo namus, išbandyti savo laimę, įsivaizdavau, kaip lengva gali būti papildyti savo piniginę keliolika kartų didesne suma per itin trumpą laiko tarpą. Tai ypač sustiprėja skaitant paties lošimo proceso aprašymą - taisyklių, prietarų, sistemų, žmonių elgsenos pavaizdavimą. Nejučia imi tikėti, kad gali pergudrauti atsitiktinumo dėsnius.

Tačiau antroje romano pusėje į veiksmą ateina visų iki tol (ne)lauktas asmuo - senelė Antonida Vasiljevna Tarasevičeva. Prasideda sąmyšis tarsi kas būtų patraukęs kokią stebuklingą virvelę ir pamažu visi veikėjai parodo savo tikruosius veidus. Pamatome, kad čia egzistuoja ne vienas, o greičiau daugelis lošėjų, puoselėjusių pasmerktas žlugti viltis.

Galbūt tai nėra pats įspūdingiausias Fiodoro Dostojevskio romanas, toks kaip prieš "Lošėją" parašytas "Nusikaltimas ir bausmė" ar po jo sekęs "Idiotas". Tačiau jis neabejotinai praturtina dostojevkišką pasaulį - pritariu minčiai, kad visų romanų veikėjai tarsi gyvena tame pačiame pasaulyje, kurį netiesiogiai kuria šis rusų klasikas.



Fiodoras Dostojevskis "Lošėjas", Margi raštai (2005)

Tenka pripažinti, jog antroji Kristinos Sabaliauskaitės knygos "Silva Rerum" dalis mano dėmesį tikrai prikaustė. Neteko laukti, kada ateis ta įdomioji vieta. Tiesiog puslapis po puslapio darėsi vis įdomiau. Tuomet ir supratau,...

Tenka pripažinti, jog antroji Kristinos Sabaliauskaitės knygos "Silva Rerum" dalis mano dėmesį tikrai prikaustė. Neteko laukti, kada ateis ta įdomioji vieta. Tiesiog puslapis po puslapio darėsi vis įdomiau. Tuomet ir supratau, jog buvo verta skaityti pirmąją dalį tam, kad pajustum antrosios malonumą, kurį padalinusi jaučiuosi tarsi į lentyną būčiau padėjusi dvi nepaprastai įdomias knygas.

Tikrai dar kartą lenkiu galvą prieš Kristinos Sabaliauskaitės talentą, jos gebėjimą sukurti įdomų siužetą ir jį vystyti taip, jog nė minutei nepasiduotum ir norėtum, kuo greičiau sužinoti istorijos pabaigą. Bet žinote, kas liūdniausia, jog ta pabaiga visuomet ateina ir viduje tarsi užgimsta kartėlis, jog taip greitai perskaitei tai, kuo būtų smagu pasimėgauti ilgiau.

Tad dedu savąsias "Silva Rerum" atgal į lentyna, tegul ilsisi, kol ir vėl atsiras rankos, dar nelaikiusios šių knygų, ir širdis, dar neradusi šios vienos šeimos nepaprastai įdomios istorijos.

Skaitykit ir atraskit!

Rūta

Vis dar pakerėta pirmosios Jean M. Auel knygos apie pirmykščius žmones ("Urvinio lokio gentis"), toliau tęsiau skaityti Ailos istoriją. Bet.. po antrosios knygos trečioji sekė deja dar nemielesnė :( Keista, kad ši rašytoja...

Vis dar pakerėta pirmosios Jean M. Auel knygos apie pirmykščius žmones ("Urvinio lokio gentis"), toliau tęsiau skaityti Ailos istoriją. Bet.. po antrosios knygos trečioji sekė deja dar nemielesnė :( Keista, kad ši rašytoja rašo taip, jog tiesiog privalai skaityti toliau, bet.. visai nepatinka tai, ką perskaitai.. Atrodo, mestum, bet ne! Norisi sužinoti kaip seksis Ailai toliau, ką gyvenimas jai iškrės dar.

Nors ir šioje knygoje daug pirmykščių žmonių gyvenimo aprašymų, įžvalgų į jų tradicijas (kai kurias keistas, man gan keliančias abejonių dėl tikrumo, o kai kurias labai aiškias), bet pagrindiniai siužeto veikėjai ir jų ypatingas nesusikalbėjimas tiesiog stebina... Žinoma, ir realiame gyvenime gali būti absoliutaus nesu(si)pratimo situacijų, kai žmonės nepasikalbėdami gali suprasti vienas kitą visiškai priešingai... Bet... aš neretai įsijaučiu į knygas ar filmus, jų emocines scenas, bet tai, kaip Auel išsprendžia Ailos ir Jondalaro santykius, visą trečiąją knygą rašydama kaip jie vienas kito nesupranta, o pabaigoje parodydama jų susitaikymą, manęs ne tik nesujaudino, bet stipriai nuvylė..

Visada labai sunku aprašyti negrožinę literatūrą. Knyga "Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus" yra priskiriama žinynams, mokslinei literatūrai, tačiau su tuo galiu ginčytis. Visų pirma, ši knyga remiasi ne...

Visada labai sunku aprašyti negrožinę literatūrą. Knyga "Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus" yra priskiriama žinynams, mokslinei literatūrai, tačiau su tuo galiu ginčytis. Visų pirma, ši knyga remiasi ne pirmaisiais rašytiniais šaltiniais. Autorius surinko kitų rašytojų, tyrinėtojų, mokslininkų įžvalgas, pridėjo savo požiūrį, savo matymo kampą ir pateikė skaitytojui. Antra, knygoje per aktyviai yra kišama Vokietija (nėra ko stebėtis, autorius - Hamburgo universiteto profesorius): tarkim skyrelis Biblija vokiečių kalba - kodėl vokiečių, o ne rusų ar anglų? Arba skyrelis Knygos, pakeitusios pasaulį - kodėl tarp visų paminėtų knygų (Tomas Akvinietis "Summa Theologiae, Čarlzas Darvinas "Rūšių atsiradimas natūralios atrankos būdu") nėra Karlo Markso "Kapitalas" dalių?

Tačiau šioje knygoje atradau, tiksliau prisiminiau kai kurias užmirštas mokyklines žinias. Sutinku su autoriumi, kuris teigia, jog pasaulio žaidėjai yra išsilavinę žmonės. Šachmatų partijoje žaidėjas praradęs daugumą figūrų neišlos, o žmogus, užmiršęs didžiąją dalį išsilavinimo žinių, negalės sau atsakyti į tokius klausimus kaip: šiuolaikinė valstybė, demokratija, mokslas turi ateitį? Taip pat labai patiko autoriaus idėja apie meną: meno diskurso (meno horizonto) lengva išmokti, nes nereikia tylėti. O tokio tylėjimo vieta yra muziejai. Muziejai atsirado iš šventyklų, kur buvo garbinami dievai. Tie dievai pavirto į meno kūrinius, o prieš kūrinius visi maldingieji stovi ir tyli. Štai tau ir meno žinovas...

Ir pabaigai norėčiau pasakyti, kad ši knyga tikrai nepamaišys žmogui, tačiau ar jis taps išsilavinusiu? Labai abejoju... Jis tiesiog nesupras šios knygos, nes ją skaitant reikia įjungti savo kritišką mąstymą.