Atviras žvilgnis į žmonių gyvenimus. Kitokia vaikystė, kurioje dalinamasi ne žaislais su kiemo draugais, o kovojama dėl vietos po saule. Gustė ir Matas nuo vaikystės yra vadinamieji šiukšlyno žmonėmis. Nors tarp jų nėra...

Atviras žvilgnis į žmonių gyvenimus. Kitokia vaikystė, kurioje dalinamasi ne žaislais su kiemo draugais, o kovojama dėl vietos po saule. Gustė ir Matas nuo vaikystės yra vadinamieji šiukšlyno žmonėmis. Nors tarp jų nėra giminystės ryšių, tačiau vienas kitą jie laiko pačiais artimiausiais. Sena šiukšlyno trobelė, vaikai ir senelis. Kai senelio nelieka, vaikai priversti vieni kovoti už buvį. Knygos eigoje po truputį likimai išsiskiria..Mane asmeniškai šią knygą skaityti paskatino faktas, kad knyga rašyta remiantis tikraisiais išgyvenimais, bendraujant su šiukšlyno žmonėmis. Žinant tai, knyga darosi dar įdomesnė. Prisipažinsiu nekartą pagavau save apėmusią nuostabos ir siaubo skaitant čią knygą. Matas norėdamas įsikovoti už buvį pradeda verslauti. Gustė labai gabi mokinė.Kuomet ji apsigyvena pas senyvo amžiaus šeimą pradeda lankyti mokyklą. Deja, mokykloje nėra viskas taip gražu. Po truputį iškyla mergaitės praeitis. Už nugaros, tarsi aidas kartoja "šiukšlyno mergaitė". Beje, paaiškėja, kad mergaitė šiuklyne nusirenginėdavo už pinigus, o tai mokyklos vaikams tampa dar viena priežastis mergaitę žeminti. Gustės broliški jausmai Matui įsirutuliuoja į tikrus vyro ir moters santykius. Gustė pradeda pavydėti Mato kitiems, o Matas į mergaitę žvelgia, kaip į mažesnę sesę. Čia ir prasideda pavydas, mirtis, šmeižtas. Visa knyga tarsi filmo epizodas, kaip vaikai virsta suaugusiais. Tik šie vaikai nuo mažumės priversti atlikti suaugusiųjų vaidmenys. Kiekvienas iš jų laukia šviesesnio rytojaus. Spėkit paty ar sulaukė? Tiesa, pati knyga skatina pamąstyti apie šalia esančius kitokiuos žmones. Žmones, į kuriuos dauguma mūsų linkę nusispjausti. Dauguma mūsų (tarp jų ir aš) maniau, kad šiukšlyno žmonių gyvenimas egzistuoja, bet tik ne pas mus. Knyga priverčia plačiai atmerkti akis ir pažvelgti. Pažvelgti ne į tą pasaulį, kurį mums šviečia ,televizijos "žvaigdutės", o į realybę. Nereikia nurašyti gyvenančių kitaip, nei mes. Štai Matas ir Gustė norėjo ir puikiai mokėsi, tik ilgą laiką tam neturėjo tinkamų sąlygų. Knyga verta Jūsų laiko J

IŠEIGINIS KŪNAS



Nesuprantu, kaip čia atsitiko, bet tai jau antroji Parulskio knyga iš perskaitytų penkių mano "Knygų iššūkio 2013" sąraše. 40 procentų. Projekto puslapio paieškoje, suvedus "Nuogų drabužių" siuvėjo...

IŠEIGINIS KŪNAS



Nesuprantu, kaip čia atsitiko, bet tai jau antroji Parulskio knyga iš perskaitytų penkių mano "Knygų iššūkio 2013" sąraše. 40 procentų. Projekto puslapio paieškoje, suvedus "Nuogų drabužių" siuvėjo pavardę, išmetamos 5 parašytos apžvalgos. Be manęs dar 4 recenzentės, patvirtančios mano pirmosios apžvalgos hipotezę, kad Parulskis - moterų rašytojas. Nieko, tuoj pridėsiu šeštąją ir bus trečdalis rinkos. rokas ir kitos moterys. Parulskitas? Ačiū Dievui ar "Knygų iššūkio 2013" paskyros taisyklėms - kitas atsiliepimas nebus apie Sigito kūrinį. Nei dar kitas. Nei dar kitas. Nedarkytas, nes papildomai įtraukti šio ar bet kurio kito autoriaus veikalus per vėlu.



Su esė knygomis yra taip, kad perskaičius tokį rinkinį be ilgesnių pertraukų, po kiek laiko atminčiai sunku atgaminti, kuris fragmentas kuriam tekstui priklauso. Apsakymų neverti siužetai, dažnas kelionių motyvas, žiupsnelis erotikos, mėšlas, skysčiai, Dievas, egzistencija, mirtis, Sauka, Brodskis, Gombrowiczius - ingridientai, paverčiantys Parulskio eseistiką šiokia tokia monotonija. Panašiai, kaip Bukowskio romanai, iš kurių perskaičius vieną ar du, kaip ir nebelieka smalsumo ir netikėtumo jausmo verčiant trečiąjį. Tarp kitko, panašiai apie Buką per "Vasaros literatūros seminarų" kūrybines dirbtuves atsiliepė ir pats doriforas. Gal 2002-aisiais ir "Nuogi drabužiai" atrodė nuogesni, kiaurai permatomi, perpučiami, numegzti iš šiurkštesnių siūlų, tarsi tinklinės pėdkelnės ar gatvėj dėvimas minimalistinis odinis apdaras iš avangardinės dizainerio kolekcijos.



Kiek pamenu, pažįstama VDU literatūros dėstytoja sakė, kad geriausia Parulskio esė - "Bloga knyga", draugė-šokėja įvardijo, berods, "Ligą" ar "Aukojimą". Štai, trys es(m)ė, kurios man tapo esminėmis:



SOLITUDE: esė, galbūt suerzisianti emigrantus, turistus, keliautojus, lakūnus, kosmopolitus ar tiesiog pašiepiančius Babelio bokštą. Gyvenant Budapešte, šis tekstas buvo labai aktualus, nors Vengrijos sostinė kūrinyje ir neminima. Pricituosiu kaip už tris esė:

"kiekviena kelionė žudo mane labiau nei alkoholis, man nereikia pasaulio, man nereikia Europos, jos kultūros, jos pinigų, aš nenoriu jos mėgdžioti, man pakanka jos knygų, jos civilizacijos mito, o ne jos pačios, gyvos ir klaikiai svetimos."

"Niekada nebūsiu vokietis (anglas, prancūzas) ir tai neatšaukiama, neprijaukinama kaip pati mirtis."

"nieko vertos kelionės žeme, oru, vandeniu, vienintelis įmanomas žemėlapis, kuriuo verta domėtis - viduje, vienas yra tik pasaulis, vidinis, mieloji, cituoju iš atminties Rainerį Marią"



ŠIAURINĖ KRONIKA: patsai autorius yra savotiškai pasidžiaugęs, kad leidykla nepriėmė pirminio "Nuogų drabužių" rankraščio, nes galų gale knyga pasipildė vėliau parašytais stipriais ir svarbiais tekstais, kaip "Šiaurinė kronika". Iš pradžių maniau, kad ši esė apie tėvo laidotuves pervertinta, tačiau joje naudojamas dokumentiškas laidotuvių stebėjimo, refleksijos metodas, metraštinis veiksmų ir vyksmų fiksavimas netikėtai pasitarnavo per prosenelės laidotuves ir net virto "Pietinio kronika". "Prisigerti negalėjau, beliko rašyti", cituoju iš atminties Parulskio atsakymą į mano klausimą, susijusį su "Šiaurine kronika".



LAIŠKAS GINTARUI: labiausiai nustebinęs ir turbūt nuogiausias tekstas, vos ne viešas meilės laiškas, beveik prašymas laidai "Atleisk" surasti Gintarą Grajauską, nežinau kaip dabar, bet tada Sigitui pažįstamą iš klaipėdiečio eilėraščių knygos "Kaulinė dūdelė". Matyt, tikrai buvo riesta, silpna, vieniša arba išspausdinta per klaidą:

"ir nėra tavęs, nėra manęs, nėra netgi leidinio, kuriame šis padrikas mano laiškas tau galėtų būti paskelbtas, o po to rastas archyvuose ir po skiautelę restauruotas kaip nesiliaujančio, nors ir beprasmiško žmonių tarpusavo ryšių ieškojimo dokumentas."



Žodžiu, knyga iš eigos ir iš jėgos. Kūnas, ne skuduras.

Edmundas Malūkas yra vienas iš mano mėgstamiausių lietuvių rašytojų. Pirmoji knyga, kurią perskaičiau buvo "Šiukšlyno žmonės". Kai perskaičiau "Dilges", nuomonės nepakeičiau, šis rašytojas ir jo kūriniai vis dar...

Edmundas Malūkas yra vienas iš mano mėgstamiausių lietuvių rašytojų. Pirmoji knyga, kurią perskaičiau buvo "Šiukšlyno žmonės". Kai perskaičiau "Dilges", nuomonės nepakeičiau, šis rašytojas ir jo kūriniai vis dar išlieka mano knygų "topuose".

Turiu draugę, kuri mėgsta jai patikusias frazes iš knygos pasibraukti, arba nusirašyti. Kai paėmė šią Malūko knygą ir perskaitė anotacija esančią knygos gale, pasakė: - "Nusirašyčiau ją visą". Ir taip, tai tiesa, Edmundas Malūkas šiame kūrinyje parašė labai daug gerų frazių. Perskaitai ją, pagalvoji, dar kartą perskaitai ir vėl pagalvoji - tokios jos, verčiančios pamastyti.

Knygos istorija - savotiška. Įdomi tuo, kad viskas apie Lietuvą ir jos žmones - vyrus ir moteris. Moterys šeimyniškos, dauguma nori vaikų, o jei vaikų nėra, tai siekia karjeros, kuo aukštesnės, tuo geriau. Vyrai - myli moteris, dažniausiai kelias, ir negali apsispręsti kuri svarbesnė. Politika šioje knygoje, aprašoma kaip korumpuota ir be galo klastinga.

Malūko rašymo stilius nėra lengvai skaitomas, kartais tikrai tenka perskaityti pastraipas ar sakinius iš naujo. Galbūt šiai knygai taip pat reikia pribręsti. Manau, kad jei ją perskaityčiau po kelių metų, rasčiau dar įdomesnių dalykų nei dabar. Skirtingo amžiaus skaitytojas, joje ras vis kitų aspektų iš kasdieninio gyvenimo.

Šioje knygoje pasiteisino tai, kad reikia rašyti apie tai, ką gerai pažįsti: moterys, vyrai, politika, medžioklė ir pan. Pagrindinis veikėjas - vyras, kuris keičia moterų guolius, tarsi ieškodamas gyvenimo pilnatvės ir užuovėjos nuo negandų. Jam moteris - tai ramybės oazė, prie kurios prisiglaudus dingsta mintys apie gyvenime vykstančius nesusipratimus. Moteris šioje knygoje - arba gležna, arba labai stipri ir ambicinga. Svarbus dviejų žmonių suderinamumas.

Perskaičiau pasigerėdama. Ir ši knyga, tai tik įrodymas, kad lietuvių rašytojai tikrai neatsilieka savo grožiniais kūriniais nuo užsienio autorių.

Virginia Woolf "Į švyturį" - poetiška knyga vaizduojanti šeimos gyvenimą Škotijos pakrantėje. Knygos veikėjai laukia kelionės į švyturį - bokštą, pastatytą ant uolos,



įlankoje, naktį jo žiburys nušviečia...

Virginia Woolf "Į švyturį" - poetiška knyga vaizduojanti šeimos gyvenimą Škotijos pakrantėje. Knygos veikėjai laukia kelionės į švyturį - bokštą, pastatytą ant uolos,



įlankoje, naktį jo žiburys nušviečia pakrantę, namus, jūrą dviem trumpais ir vienu ilgu spinduliu. Šios istorijos herojė - ponia Ramzi. Ne kiekvienas mėgsta šią moterį, tačiau daugeliui veikėjų ji - mūza, meilės objektas, draugė, vadovė. Ši moteris niekada nesėdi vietoje, ji turi net aštuonis vaikus, ateities planus, rūpinasi kitais žmonėmis, bando suvesti poras, sugeba įtakoti kitus veikėjus, o savo vasarnamy rengia pietus ir be viso ko, yra tikra gražuolė.



Kaip ir ponia Ramzi knyga sugeba pasakoti istoriją ir svajoti vienu metu, svajoti apie jūrą, laiką, egzistenciją, žmonių santykius. Pasakojimas šokinėja nuo vieno veikėjo prie kito, aprašo viską keliais požiūriais, kartais pacituoja vieną ar kitą eilėraštį, pamini karą, kuris, nors neaprašomas, bet įtakoja veikėjų gyvenimus. Nors varoma poezijos, o ne veiksmo, knyga parodo, kaip gali keistis žmonės, kaip per laiką keičiasi kraštovaizdis ir kaip ne viskas susiklosto, kaip planuota.



"Į švyturį" - kelionė į ramią pakrantę, kurioje vyksta gyvenimas. Šią knygą itin malonu skaityti, kai blogas oras ir negali plaukti į švyturį.

George Bataille prancūzų rašytojas ir filosofas, bandęs save atrasti dievo namuose, bet vėliau to atsisakęs pasinėrė į žmogaus psichikos ir jo kūniškų pojūčių tyrinėjimus. Erotizmas- tapo vienas iš pagrindinių George...

George Bataille prancūzų rašytojas ir filosofas, bandęs save atrasti dievo namuose, bet vėliau to atsisakęs pasinėrė į žmogaus psichikos ir jo kūniškų pojūčių tyrinėjimus. Erotizmas- tapo vienas iš pagrindinių George Bataille kūrybos aspektų. Vieni jį vadino pamišėliu, paranojiku, kiti tuo tarpu didžiu to meto mąstytoju drąsuoliu. Perskaičius jo knygą "Akies istorija" aš buvau lengvai šokiruota, gašlumas ir ribų nebuvimas norint patirti kažką naujo buvo tiesiog neišpasakytnas, trumpiau tariant tai buvo XXa. pradžios "juoda pornografija". Reiktų paminėti kad autorius tą knyga rašė įkvėptas De Sado, tuo manau viskas ir pasakyta. Todėl paėmus skaityti "Abatas C" taip pat tikėjausi kad tai bus kažkas panašaus. Bet čia jau nėra tų atvirų gyvuliško sekso scenų, dėmesys sukoncentruotas į pačių veikėjų jausmus ir norus.

Knygos pagrindinį siužetą galima būtų pavadinti - meilės trikampis tarp dviejų brolių Čarlio C , jo brolio abato Robero C ir jų paleistuvės draugės Eponinos. Pastaroji visą laiką troško abato meilės, pasitelkdama įvairius gundymus ir net jo brolį, kuris yra jos meilužis. Bando įtikint kad abatas su ja permiegotų. "Ją išvargino jos pačios siutas, ji norėjo, kad abatas ją pripažintų, kad pagaliau imtų gerbti, bet žinodama, kad tiesa sakant be ydų, ji nelabai turi kuo pasigirti, darė viską, kad jį sugundytų. Ji buvo teisi: lovoje panieka prostitutei virsta palaima, kuria seikėjamas jos skaistumas".

Abatas nors ir sunkiai bet bando kovoti su savo kūniškomis kančiomis, bet laikui bėgant tos kančios virsta beprotybe dėl kurios jis visiškai praranda save ir savo skaistumą.

Knyga sulaukė daug pasipiktinimų ir kritikos, nes autorius išdrįso rašyti apie kunigą kuris vaizduojamas kaip klystantis ir silpnas žmogus, bet kaip jau minėjau anksčiau Bataille nėra ribų.

XXa. anglų modernizmo šedevras, taip dažniausiai apibūdina daugelis Malcolm Lowry knygą "Vulkano papėdėje",pastaroji dažnai įtraukiama į "must read" knygų sąrašus. Knygos stilius sudėtingas, todėl kaip ir teigė pats...

XXa. anglų modernizmo šedevras, taip dažniausiai apibūdina daugelis Malcolm Lowry knygą "Vulkano papėdėje",pastaroji dažnai įtraukiama į "must read" knygų sąrašus. Knygos stilius sudėtingas, todėl kaip ir teigė pats autorius, norėdamas suprasti knygos esmę turi ją perskaityti mažiausiai keletą kartų, kad mintys "susigulėtų".

Trumpai apie pačią knyga. Veiksmas vyksta vieną dieną, mažame Meksikos miestelyje Kuaunauake, kur į alkoholizmo liūną įklimpęs buvęs britų konsulas Džefris Firminas gyvena savo paskutiniąją dieną(jis papuolė į pro-fašistų rankas ir buvo nužudytas). Tą dieną grįžta jo žmona Ivona, naiviai tikėdama, kad dar viską galima pakeist ir gyventi drauge. Bet pavydas, bejėgiškumas, paranoja persekioja ir graužia konsulą. Žmona, įbrolis Hju ir bičiulis Lariuelis bando jam padėti, bet veltui, nes Džefris nebenori kovoti ir keistis. "Kaip jis iš tikrųjų gali tikėtis vėl surasti save, pradėti viską iš naujo, kai nežinia kur, gal viename iš tų pamestų ar sudužusių butelių, vienoje iš taurelių guli, amžiams pamestas jo sielos raktas".

Turbūt ilgiausiai skaityta knyga mano gyvenime. Sakoma reikia skaityti tik labai geras knygas, nes ir taip visų nespėsi perskaityt. Pasirinkus šią knygą aš vis užduodavau sau klausimą, kas gi yra ta gera knyga. Nes ši man tai tikrai tokia nepasirodė, bet kaip sakant tai tik mano nuomonė. Verčiausi skaityt puslapį po puslapio nes jokio malonumo nejaučiau. Gal ir reiktų perskaityt antrą kart, kad suprast, bet manau tikrai niekada neprisiversiu to padaryt. Dar kartą teko įsitikint, kad ne visada liaupsinami dalykai būna geri ir įdomūs.

Šią beveik 700 puslapių knygą kažkada buvau pradėjusi skaityti, bet dabar nepamenu, kodėl ją užmečiau, nes skaityt buvo malonu ir lengva.

Apie šį romaną internete galima rasti užuominą, kad tai pirmasis romanas apie šou...

Šią beveik 700 puslapių knygą kažkada buvau pradėjusi skaityti, bet dabar nepamenu, kodėl ją užmečiau, nes skaityt buvo malonu ir lengva.

Apie šį romaną internete galima rasti užuominą, kad tai pirmasis romanas apie šou verslą - išties, tai knyga apie tris jaunas žavias merginas, Anę, Nelę ir Dženiferę, kurios iš niekam nežinomų merginų tampa JAV žvaigždėmis - kino, muzikos ir TV pasaulyje. Nors knyga kuriama atskirais skyriais, pavadintais arba merginų vardais, arba tiesiog žyminčiais tam tikrus metus, visai pasakojama istorija matoma ir vertinama Anės, iš provincijos į Niujorka atvykusios ir pramogų verslo agentūroje įsidarbinusios merginos akimis. Beje, net perskaičius visą knygą iš merginų trijulės atrodo, kad Anės paveikslas šiek tiek silpnokas, Anė ne tokia ryški kaip Nelė, kurios gyvenimas pilnas pakilimų ir nuopolių, ir Dženiferė, stulbinanti savo grožiu ir neįtikėtina gyvenimo istorija.

Knyga be galo įtraukia, įtikinamai atskleidžia garsenybių gyvenimo užkulisius: čia liejasi ne tik dainos, TV ekrane ir scenoje rodosi gražios moterys, bet ir užuodžiamas neištikimybės tvaikas, skandalai, geltonoji spauda, intrigos, randi lesbietiškos / heterosekauslios meilės, begalę alkoholio ir raudonųjų ar kitokios spalvos lėlyčių - taip gražiai ir subtiliai vadinami migdomieji / raminamieji vaistai, kuriais pernelyg žavisi tiek Nelė, tiek Dženiferė, o ir knygos pabaigoje jas atrandanti sėkmingą gyvenimą gyvenanti Anė.

MANO ĮVERTINIMAS: 9/10

Nuo tada, kai įveikiau H. Wassmo "Dinos knygą" labai norėjau perskaityti ir abu jos tęsinius. Deja, susidūriau su netikėta problema - surasti "Laimės sūnų" ir "Karnos kraitį" bet kuriame knygyne pasirodė besanti neįmanoma...

Nuo tada, kai įveikiau H. Wassmo "Dinos knygą" labai norėjau perskaityti ir abu jos tęsinius. Deja, susidūriau su netikėta problema - surasti "Laimės sūnų" ir "Karnos kraitį" bet kuriame knygyne pasirodė besanti neįmanoma užduotis, o bibliotekoje, kurią lankau, šios knygos nuolat keliauja per skaitytojų rankas. (Prisipažinsiu, tokia situacija iš dalies ir nudžiugino - pasirodo šiandieną populiari ne tik 50 atspalvių trilogija). Galiausiai susižvejojusi ir perskaičiusi "Laimės sūnų" ir "Karnos kraitį" tik patvirtinau išankstinį spėjimą - tai nepaprastos knygos tiek rašymo stiliumi, tiek pasakojama istorija, tiek jos dėstymu.

Trilogija "Dinos knyga", "Laimės sunūs" ir "Karnos kraitis" atskleidžia skausmingą ir gilią vienos Skandinavijos šeimos istoriją. "Dinos knyga" kalba apie Diną, "Laimės sūnus" - apie Dinos sūnų Benjaminą ir "Karnos kraitis" pasakoja apie Benjamino dukros ir Dinos anūkės Karnos gyvenimą. Visų veikėjų gyvenimai paženklinti tragedijų, praeities vaiduoklių, lemiančių priimamus sprendimus. Visi jie savaip mokosi gyventi su įgyta našta, bėgdami ir susitaikydami, mylėdami ir neapkęsdami, kaltindami ir atleisdami. Pasakojama istorija kupina sielvarto, nutylėjimų, silpnumo ir stiprybės, nenutraukiamų šeimos saitų.

Antroje trilogijos dalyje Dina palieka Reinsnesą, visus jo gyventojus, taip pat ir savo sūnų. Berniukas auga kankinamas motinos nusikaltimo, dėl visų nesėkmių kaltindamas Diną. Ji net būdama toli išlieka kiekviename jo žingsnyje, kiekviename sprendime, bet niekada šalia, niekada neguodžianti. O to trūksta labiausiai. Paženklintas vienatvės, negalėdamas atleisti, Benjaminas pamažu virsta vyru - nesubrendusiu, silpnavaliu, vaikystės tragedijos paženklintu. Laimės sūnus niekaip nesugeba būti laimingu.

Labiausiai šioje knygoje, kaip ir visoje trilogijoje, mane pakerėjo veikėjai. Jie ryškūs ir talentingai atskleisti. Vienu metu ir tokie stiprūs, ir tokie sueižėję, tokie gyvybingi ir tokie šalti, visa esybe prieštaraujantys ramiai ir atšiauriai Norvegijos gamtai. Ryškiausia visoje trilogijoje, net ir beveik nepasirodydama antroje dalyje, yra Dina. Gaivališka, nenuspėjama lyg neprijaukintas žvėris, neįtikėtinai stipri, ir kartu tokia silpna... Joje dera visa: ir besąlygiškas tikėjimas Senojo testamento tiesomis, ir visiškas žmogiškumo griovimas, meilė, švelnumas ir visiška išdavystė. Dina užgožia visus veikėjus, bet ypatingai nukenčia vyriški charakteriai. Šalia jos Benjaminas atrodo toks silpnas, toks pasiklydęs. Vyras, negalintis gyventi be moters.

Trilogijoje daug ieškojimų, atradimų ir praradimų, bet laimės maža. Ir vis dėl to, tai knygos, kurių nesinori paleisti iš rankų. Pakeri pasakojimo stilius. Istorija pasakojama labai talpiai, kartais viską įvardijant vienu žodžiu, kartais paliekant svarbiausia tarp eilučių. Labai tiksliai ir poetiškai.

Sunku žodžiais apibūdinti šią skandinavišką sagą. Jų tiesiog trūkta. Tai nepaprastas ir išbaigtas kūrinys, alsuojantis šiaurės vėjais ir žiemos speigu, bet atskleidžiantis karštą žmogaus prigimtį. Kūrinys, derinantis tai, kas nedera. Rekomenduoju.

Kitoks šiuo atžvilgiu nebent skyrius "Klipatų klipatos". Rašytoją sukrečia
šmėkliškos mirtininkų kolonos vaizdas."Kokį moralinį ,kokį istorinį pa -
teisinimą būtų galima sugalvoti tiems, kurie kitus tokia lengva...

Kitoks šiuo atžvilgiu nebent skyrius "Klipatų klipatos". Rašytoją sukrečia
šmėkliškos mirtininkų kolonos vaizdas."Kokį moralinį ,kokį istorinį pa -
teisinimą būtų galima sugalvoti tiems, kurie kitus tokia lengva širdimi
siunčia į koncentracijos lagerius ? Jokios politinės, jokios religinės ,jokios
pasaulėžiūrinės idėjos jų niekuomet nepateisins" -rašo jis.
B.Sruogai -rašytojui humanistui buvo svarbu atskleisti fašizmo esmę.Kū-
rinio potekstėje svarstomas klausimas: kaip fašizmas XX a.vid. galėjo pa-
versti žmogų žvėrimi.

. Knyga vilioja akis, ranka vieną po kito verčia puslapius, nė vienas žodis neleidžia atsitraukti tai nuostabi ir viena iš gražiausių meilės istorijų ,susipažinkite su neužmirštama klasika, su knyga "Džeinė Eir".

...

. Knyga vilioja akis, ranka vieną po kito verčia puslapius, nė vienas žodis neleidžia atsitraukti tai nuostabi ir viena iš gražiausių meilės istorijų ,susipažinkite su neužmirštama klasika, su knyga "Džeinė Eir".

.Džeinė našlaitė iki 10 metų gyvenusi su dėdiene ir jos vaikas kurie jos labai nemėgo. Vėlai ji gyveno prieglaudoje kuri ją pavertė stiprią valią turinčia mergina, su nuostabia širdimi ir nugludintu protu. Ji apsigyveno nuostabioje vietoje Tornfilde. Ten ji tampa guvernante (bajorų vaikų auklėtoja, mokytoja). Visos dienos teka ta pačia vaga kol nepasirodo misteris Ročesteris.

.Ši knyga mano manimu parodo, kad meilei nesvarbu išvaizda, bet ją gali sugriauti tamsios paslaptys. Šiais laikas dėl išvaizdos galima ginčytis nes vieni ją vertina labiau nei vidines savybes, o kiti, bet retas nevertina tiek grožio. Šią knygą turėtu perskaityti kiekvienas kuriam nuo banalių meilės istorijų darosi bloga.