Seniai žinoma tiesa - kuo geresnis esi, tuo daugiau iš tavęs tikimąsi. Šie žodžiai itin taikliai apibūdina žymiąją britų rašytoją J.K. Rowling. Nieko keisto, kad jos romano suaugusiesiems teko laukti penkerius metus...

Seniai žinoma tiesa - kuo geresnis esi, tuo daugiau iš tavęs tikimąsi. Šie žodžiai itin taikliai apibūdina žymiąją britų rašytoją J.K. Rowling. Nieko keisto, kad jos romano suaugusiesiems teko laukti penkerius metus (paskutinė "Hario Poterio" serijos knyga išleista 2007 metais, romanas "Netikėta vakansija" pasirodė 2012 metų rudenį) - tokia didelė atsakomybė buvo užgulusi autorės pečius. Čia verta paminėti ir tai, kad patį naujausią, šiais metais pasirodžiusį detektyvinį kūrinį, Rowling publikavo prisidengusi išgalvotu vardu.

Grįždama prie knygos, iškart noriu pabrėžti, jog romane "Netikėta vakansija" nevertėtų ieškoti jokių magijos apraiškų. Tiesą sakant, perskaičiusi kūrinį pagalvojau, jog galbūt autorė norėjo pavaizduoti pasaulį, kuriame stebuklai iš esmės neįmanomi: išgyvenimai, kuriuos patiria veikėjai kartais tiesiog nesuvokiami sveiku protu. Būtent todėl, nereikėtų stebėtis, kad knygoje yra tik vienas visiškai teigiamas veikėjas (ir tas miršta jau pirmuosiuose kūrinio puslapiuose), o kiti pavaizduoti tarsi maišant akvarelės spalvas - kažkada galbūt buvę geri, tyri, patiria pasaulio purvą, nors ir siekia jį nusivalyti, bet... į kitus. Keista, bet iš pažiūros niekingiausia, nedoriausia kūrinio veikėja Kristalė man pasirodė verta didžiausios užuojautos ir gailesčio. Ji paskatino mane pamąstyti apie tai, kad, nors šis pasakojimas taip nutolęs nuo "Hario Poterio" istorijų, autorė sugebėjo išlaikyti ir perteikti savo braižą: kalbėti apie žmones, kuriuos gyvenimas išdavė, nagrinėti, kiek daug vienas žmogus gali išgyventi nepavirsdamas monstru ir kaip kiekvienas esame atsakingi už vienas kitą.

Tiems, kurie dar tik galvoja apie kūrinio skaitymą, pasakysiu, kad knyga tamsi, liūdna, net kelianti depresiją. Tačiau tuo pačiu romanas "Netikėta vakansija" skatina pamąstyti, apie tai, kodėl kiekvienas iš mūsų negalime dažniau būti Bariais ir padėti nelaimingiesiems patikėti, kad pasaulis gali būti geras, kad yra vilties pasikeisti. Mano nuomone, kūriniai, kurie sukelia tokias mintis yra verti atsidurti geriausiųjų sąrašuose.

Nepaprasta knyga. Istorijos persipynusius viena su kita, intriga išliekanti iki paskutinio puslapio. Sakiniai barokiški, vinguriuojantys ir verčiantys tik aiktelėti iš nuostabos - kaip keliais žodžiais subtiliai, su humoru...

Nepaprasta knyga. Istorijos persipynusius viena su kita, intriga išliekanti iki paskutinio puslapio. Sakiniai barokiški, vinguriuojantys ir verčiantys tik aiktelėti iš nuostabos - kaip keliais žodžiais subtiliai, su humoru pasakoma visa esmė. Stipru. Intelektualu. Privalu paskaityti.

Neslėpsiu, kad esu nusivylusi. Knyga apie suomius buvo daug šmaikštesnė. Šioje gi daug įžanginių pamąstymų, dirbtinai kuriama intriga, kurios pabaigoje... nelieka. Knyga "suvalgoma" greitai, dėl lengvo turinio, tačiau kažko...

Neslėpsiu, kad esu nusivylusi. Knyga apie suomius buvo daug šmaikštesnė. Šioje gi daug įžanginių pamąstymų, dirbtinai kuriama intriga, kurios pabaigoje... nelieka. Knyga "suvalgoma" greitai, dėl lengvo turinio, tačiau kažko "tokio" taip laukus, teks nusivilti.

Perskaičius knygos pavadinimą kyla klausimai, ar iš tikrųjų galima skaityti žmonių mintis ir ar knyga to tikrai moko? Į abu klausimus galima atsakyti teigiamai. Tačiau tai nėra knyga apie paranormalius reiškinius, ypatingus...

Perskaičius knygos pavadinimą kyla klausimai, ar iš tikrųjų galima skaityti žmonių mintis ir ar knyga to tikrai moko? Į abu klausimus galima atsakyti teigiamai. Tačiau tai nėra knyga apie paranormalius reiškinius, ypatingus asmenis ir jų nepakartojamas stebuklingas savybes. Mūsų mintys atsispindi kūno kalboje, tas, kas moka stebėti, turi pakankamai žinių, gali įvertinti kito asmens emocinę būseną, pavyzdžiui, kam jaučiama simpatija, kada meluojama, kokius jausmus bandoma nuslėpti.



Knyga neapkrauta moksliniais terminais, todėl skaitoma lengvai ir yra suprantama su psichologijos mokslu nesusidūrusiems. Tie, kurie tikisi saviitaigos ar įtakos kitiems patarimų, knygoje jų ras. Bet tai nėra saviitaigos knyga! Tiesiog viskas remiasi tuo, kaip mes mąstome ir ką jaučiame. Kodėl vaikai, paprašius jų ko nors NEDARYTI, tarsi specialiai būtent tą ir daro, kodėl vienus asmenis mėgstame ar nemėgstame neturėdami tam svaraus paaiškinimo, kokias emocijas išduoda mūsų veidas, nors mes ir labai stengiamės jų neparodyti - šie ir kiti panašaus pobūdžio klausimai analizuojami knygoje.

Mokytojai paskelbus, jog šį mėnesį skaitysime Onorės de Balzako knygą "Tėvas Gorijo" visi sunkiai atsiduso. Bet juk privaloma literatūra yra įdomi ir nepaprastai vertinga! Kvailų stereotipų laikymasis neleidžia pasimėgauti,...

Mokytojai paskelbus, jog šį mėnesį skaitysime Onorės de Balzako knygą "Tėvas Gorijo" visi sunkiai atsiduso. Bet juk privaloma literatūra yra įdomi ir nepaprastai vertinga! Kvailų stereotipų laikymasis neleidžia pasimėgauti, šiuo atveju, tikrai puikia knyga. Kol mano bendraklasiai skundėsi, kad sunku prisiversti skaityti, kad aprašymai nežmoniškai ilgi, o dialogai tęsiasi per kelis puslapius nusprendžiau kuo greičiau ją perskaityti ir susidaryti savo nuomonę. Paskutinį knygos puslapį užverčiau kitos dienos vakarą. Ir likau sužavėta... "Tėvas Gorijo" pažadino manyje įvairiausius jausmus ir suteikė daug peno apmąstymams. Tai knyga, kurią privalo perskaityti kiekvienas žmogus be išimties. Kodėl? Ji ugdo savimonę, atjautą, empatiją. Be to, tai tikras išminties lobynas. Beveik kiekviename puslapyje radau ką galėčiau pasibraukti, tad pieštuko nepaleidau iš rankos. Romanas paliečia ne vieną svarbią temą: vaikų nedėkingumą tėvams, pinigų įtaką žmogui, socialinę nelygybę ir kt. Vieną reikšmingiausių idėjų, kad žmogiškumas pinigais nematuojamas. Manau, ji aktuali ir šiomis dienomis.

Kūrinys parašytas išties meistriškai. Jame susilieja dvi siužetinės linijos: Eugenijaus Rastinjako ir tėvo Gorijo. Veikėjai nevienodi, kiekvienas išsiskiria savo charakterio bruožais. Itin įdomu stebėti jų elgesį įvairiose situacijose. Radau panašumų su jau sutiktais, pažįstamais žmonėmis. Ne kartą pagalvojau: "Visai kaip jis!" Labiausiai patiko stebėti Eugenijaus moralinį augimą. Jo kovą su sąžine, dorove, ambicijomis ir norais. Pasijutau jam artima, kai jis mėgino pateisinti amoralų Delfinos elgesį su tėvu, nes ją mylėjo. Skaitydama džiaugiausi kartu su herojais, liūdėjau ir pykau ant jų. Pabaiga ypatingai sukrėtė. Juk ir dabar kažkur gyvena toks tėvas Gorijo, o gal miršta... Manau, kad ši knyga visai geras vaistas nuo nedėkingumo.

Aptarti būtų galima kiekvieną šios knygos veikėją, nes jų paveikslai išties įdomūs. Visgi, manau, kad pažvelgti iš arčiau vertėtų į Eugenijų de Rastinjaką ir seseris Anastaziją bei Delfiną.

Iš gimtų namų Eugenijus išvyksta puoselėdamas gražiausiais svajones ir viltis. Jis pasirengęs sunkiai ir stropiai dirbti, kad tik galėtų įgyvendinti viską, ko trokšta. Vaikinas jaučiasi atsakingas ir už artimuosius, kurie jam besąlygiškai atsidavę. Žino, kad į jį sudėtos visos jų viltys. Rastinjakui iš prigimties artimi moralės ir dorovės principai, tačiau įsisukęs į aukštuomenę, jis suvokia, kad meilė, draugystė, ir kitos vertybės šioje visuomenėje nereikalingos. Prasideda vidinė kova, nes vertybės prieštarauja tikslams. Vis dėlto, jam žvelgiant į veidrodį ir jame regint prabangiai apsivilkusį jaunuolį, sąžinės priekaištai gęsta. Eugenijus nenori grįžti į skurdą. Jis kryptingai ir ryžtingai siekia užsibrėžtų tikslų. Paprašo motinos ir seserų pinigų, nepaiso vidinių prieštaravimų. Galima teigti, jog jis yra garbėtroška, nori būti pastebėtas, svarbus. Nepaisant to, geba suprasti ir užjausti artimą. Buvo šalia tėvo Gorijo iki paskutinės jo gyvenimo akimirkos, palaikė, globojo. Mylėdamas Delfiną mėgino pateisinti nedorą jos elgesį, nenorėjo tikėti. Visgi, vėliau pripažino akivaizdžią tiesą. Tėvo Gorijo mirtis padėjo jam įsisavinti, kad tokioje visuomenėje reikia būti šaltam, apatiškam, nepaisyti kitų, nerodyti jausmų.

Tėvas Gorijo augino dvi dukteris: Anastaziją ir Delfiną. Kadangi, anksti neteko žmonos visą savo meilę ir dėmesį skyrė joms. Labai lepino, norėjo, kad turėtų viską, ko trokšta. Pats iš jų prašė tik meilės. Anastazija ir Delfina buvo mokomos, kad meilė tėra atsilyginimas už malonumą. Tad, pas tėvą ateidavo tik tada, kai prireikdavo pinigų. Įpratusios, kad tenkinami visi jų norai, užaugę taip ir negalėjo rasti laimės. Tėvas Gorijo neišmokė dukrų duoti, o tik imti. Joms atrodė, kad žemė sukasi tik dėl jų. Toks auklėjimas užkirto kelią moralinių vertybių ugdymuisi ir paklojo pamatus savanaudiškumui, abejingumui, valdingumui, nesavarankiškumui, pavydui, sociopatijai. Delfina buvo jaunesnė už Anastaziją, todėl vyresnė sesuo jai buvo pavyzdys. Ilgainiui jų santykiai virto varžytinėmis. Delfina stengėsi pranokti seserį ir būti geresnė. Net sužinojusi apie artėjančią tėvo mirtį labiau jaudinosi dėl to, kad sesers suknelė bus gražesnė. Be to, sakydavo, kad grafienė de Resto nemyli tėvo ir blogai su juo elgiasi. Akis jai badė jos pačios elgesys. Abi seserys su tėvu elgėsi vienodai. Ištekintos už nemylimų, bet turtingų vyrų nesijautė laimingos, o dėl to kaltino jį. Kaltinimus pridengdavo malonybėmis ir taip manipuliuodavo tėvu.

Kadangi, knyga paliko neišdildomą įspūdį nusprendžiau pasidomėti ir jos autoriumi: Onore de Balzaku, kuris, kaip žinia, yra neeilinė asmenybė. Tiesa, buvau girdėjusi tokį pavadinimą kaip "Balzakiško amžiaus moteris" arba kavą " A le Balzac" taip pat ir keistus jo rašymo įpročius. Visgi, apie jo asmeninį gyvenimą ir rašytojo kelią beveik nieko nežinojau. "Tėvas Gorijo" pirmoji mano pažintis su šiuo romanistu, tačiau galiu drąsiai teigti, jog nepaskutinė. Planuoju skaityti jo knygą "Trisdešimties metų moteris", kad susipažinčiau, su jau minėta, balzakiško amžiaus moterimi. O kur dar "Šagrenės oda", "Kurtizanių spindesys ir skurdas"...

"Mes visi esame Tėvo Gorijo vaikai" - Felicien Marceau.

Į iššūkį pasirinkau šią knygą, nes esu skaitęs beveik visas Dano Brauno knygas ir visos skaitytos buvo tikrai geros. Aplinkiniai apie Skaitmeninę Tvirtovę atsiliepė ganėtinai neigiamai motyvuodami, kad "čia apie...

Į iššūkį pasirinkau šią knygą, nes esu skaitęs beveik visas Dano Brauno knygas ir visos skaitytos buvo tikrai geros. Aplinkiniai apie Skaitmeninę Tvirtovę atsiliepė ganėtinai neigiamai motyvuodami, kad "čia apie kompiuterius", "nieko nesupratau" ir panašiai. Na aš kaip "prie kompiuterių" tai man tokių bėdų nekilo. Bet... tikrai jaučiasi, kad čia pirmoji Dano knyga. Pradžia tikrai nuobodi, įpusėjus jau veiksmas įgauna tempą ir darosi vis įdomiau, o pabaigoj jau visai įtraukią. Kaip žinia kompiuterių progresas yra nerealus, todėl knygos tema labai slidi. Ir nors bandyta ten neminėti jokių skaičių ir konkrečių technologijų, bet vistiek jau pasijautė knygos amžius. Aišku, kas toj srity "nė bum bum" tai manau viskas OK dar kuriam laikui.

Kadangi, kai skaičiau Nicholas Evans "Arklių užkalbėtoją", man visai patiko šio autoriaus rašymo stilius, taigi panorau pratęsti pažintį su juo ir perskaityti jau nebe taip išreklamuotą kūrinį.

Gal dėl to, jog turiu su...

Kadangi, kai skaičiau Nicholas Evans "Arklių užkalbėtoją", man visai patiko šio autoriaus rašymo stilius, taigi panorau pratęsti pažintį su juo ir perskaityti jau nebe taip išreklamuotą kūrinį.

Gal dėl to, jog turiu su kuo lyginti, bet šis romanas nepaliko didelio įspūdžio. Prieš tai skaitytas kūrinys irgi turėjo panašią pasakojimo manierą ir įvykių pateikimo seką (paminima kulminacija, tada vystoma priešistorė, kas sukėlė tuos įvykius, ir pabaiga, tik žinant visas pasekmes), tačiau gal dėl ilgiau išlaikytos intrigos, gal pati istorija man pasirodė kiek gilesnė, bet "Arklių užkalbėtojas" patiko žymiai labiau. Šiuo atveju "Takoskyra" buvo silpnas kūrinys, pradžioje parodomas kaip detektyvas, tada labai ilgai pasakojama nužudytosios praeitis, jos santykiai su giminėmis ir draugais, ir vėl keliaujama prie pačio nužudymo. Nežinau, pagal aprašymą tikėjausi labiau detektyvinio kūrinio, o čia buvo priartėta prie melodramos.



Nepatiko ilgas ir lėtas įvykių vystymas, norėjosi smulkesnio nusikaltimo tyrimo. Veikėjai irgi nelabai sužavėjo, trūko kibirkštėlės, kurios pakankamai daug buvo prieš tai mano skaitytoje Evans knygoje. Aišku, buvo bandyta sužaisti ekoterorizmo tema, už ją pliusas, nes dar neteko skaityti kūrinio, kuris taip smulkiai parodytų, kaip vyksta "žaliųjų" teroristiniai aktai. Smulkiai atpasakotas gamtovaizdis irgi padarė neblogą įspūdį, bet to nepakako, kad sužavėtų visas romanas.



Vertinčiau 6/10. Buvo trūkumų, bet autorius išlaikė savo stilių, atskleidė visai įdomią šiuolaikinio pasaulio problemą, tad manau, jog šis nepasisekimas neprivers manęs nutraukti pažinties su Nicholas Evans. Išlieka noras ateityje dar ką nors šio autoriaus paskaityti. Tikėsiuos, kad kitą kartą nebus tokio ilgo vaikščiojimo aplink pagrindinę siužetinę liniją.

Šie metai, man yra rašytojos D. Steel metai. Kažkaip į rankas pakliūva vis jos knygos. Ir kol kas nei vienu, mano skaitytu, kūriniu dar nenusivyliau. Knygoje aprašoma situacija, kuri gali atsitikti bet kurioje šalyje ar bet...

Šie metai, man yra rašytojos D. Steel metai. Kažkaip į rankas pakliūva vis jos knygos. Ir kol kas nei vienu, mano skaitytu, kūriniu dar nenusivyliau. Knygoje aprašoma situacija, kuri gali atsitikti bet kurioje šalyje ar bet kuriame mieste, provincijoje. Labai gaila pagrindinės veikėjos Greisės. Jai tuo metu tik 17m, o ji jau daug patyrus. Motinos ligą, tėvo prievartą, bendraamžių nepripažinimą. Knyga verta dėmesio.

Nežinau kaip kitus skaitytojus, bet mane ši knyga "pagavo". Skaičiau ir negalėjau atsitraukti. Siužetas nesudėtingas ir pakankamai lengvai skaitosi. Viskas prasideda nuo to, kad ant geležinkelio bėgių randamas sužalotas...

Nežinau kaip kitus skaitytojus, bet mane ši knyga "pagavo". Skaičiau ir negalėjau atsitraukti. Siužetas nesudėtingas ir pakankamai lengvai skaitosi. Viskas prasideda nuo to, kad ant geležinkelio bėgių randamas sužalotas berniuko lavonas. Ir dar tie sudėtingi laikai Tarybų Sąjungoje. kaip žmogui išlaviruoti? Juk jei kas netaip tavęs gali ir nelikti....... Skaitykite!!!

Knyga įtraukė. Ir labai. Tokie beprasmiški merginos metai Barselonoje, jos pačios giminaičių šeimoje. Giminaičių, kurie pakrikę ne mažiau nei visas pasaulis po II PK. Ji įžengia į namus su didžiausiom viltim ir...

Knyga įtraukė. Ir labai. Tokie beprasmiški merginos metai Barselonoje, jos pačios giminaičių šeimoje. Giminaičių, kurie pakrikę ne mažiau nei visas pasaulis po II PK. Ji įžengia į namus su didžiausiom viltim ir svajonėm, kad viskas bus kitaip, viskas bus geriau. Ji atras ir pažins save, Barseloną, gyvenimą. Viskas ir buvo kitaip, bet tikrai ne geriau.

Nestabilūs dėdės, neurotiška vieno iš jų žmona,kurios dvilypumasvaro į neviltį, rodos, nuolatos verkiantis vaikas, sutrikusi senelė, pasalūniška ir gąsdinanti tarnaitė ir iš proto varanti teta, kurios teisingumas keliantis labai didelių įtarimų.Netikėtai atrasta vienintelė gyvenime draugė, su savo išsilaisvinusia asmenybe, pavyzdine šeima ir slaptais planais. Puiki kompanija jaunai sutrikusiai ir savęs nepažįstančiai merginai.

Labai patiko stilius. Toks realus, pernelyg neperspaustas žodžių, vaizdų ir aprašymų, bet rašoma nuobodžiai. Autorė sukuria tokią realistinę chaoso, periodinės meilės, bet visgi daugiausia neapykantos vienas kitam atmosferą. Atmosferą, kurioje Adrianai tenka bandyti išgyventi.