Galėčiau drąsiai teigti, kad esu perskaičiusi kone visas Jurgos Ivanauskaitės knygas. Visas, išskyrus tas, kuriose rašoma apie Tibetą. Kai buvau jaunesnė, ėmiausi skaityti "Tibeto mandalą". Deja, pritrūko kantrybės ir...

Galėčiau drąsiai teigti, kad esu perskaičiusi kone visas Jurgos Ivanauskaitės knygas. Visas, išskyrus tas, kuriose rašoma apie Tibetą. Kai buvau jaunesnė, ėmiausi skaityti "Tibeto mandalą". Deja, pritrūko kantrybės ir susikaupimo, todėl šios knygos taip ir neperskaičiau. Neįvertinusi savo patirties, imdama į rankas "Kelionę į Šambalą", tikėjausi panašios baigties. Bet teko maloniai nustebti - skaityti buvo labai įdomu, nesinorėjo nuo knygos atsitraukti.

Tibetas, budizmas, jų istorijos - labai subtilios ir specifinės temos, ypač Lietuvoj, kurioje dauguma vaidina katalikus. Mane domina įvairios religijos ir tikėjimai, todėl retkarčiais studijuoju ir religinę literatūrą.

Taigi kas ta Šambala? Tai mistinis miestas, kurio realaus egzistavimo dar niekas neįrodė, šio miesto dar niekas nerado ir neįtraukė į pasaulio miestų sąrašą. Taip pat yra manoma, kad tai greičiau ne objektyvioje realybėje egzistuojanti vieta, o dvasinis žmogaus pasiekimas - susitikimas, susivienijimas su dievu.

Jurga Ivanauskaitė subtiliai dalindamasi savo asmeninėmis Absoliuto/Dievo paieškomis ir patirtimi, atskleidžia nemažai budistų tikėjimo ir gyvenimo smulkmenų. Labai įdomu skaityti knygas, iš kurių galima dar šio bei to išmokti ir sužinoti naujų dalykų.

2009 metais išleista knyga IT industijos atstovams apie darbą Micosoft kompanijoje. Paginde koncentruojamasi į testavimo praktikas, tačiau nevengiama ir pasigirti tiesiog MIcosoft kompanijos bendiniais pasiekimais. Tiesą sakant...

2009 metais išleista knyga IT industijos atstovams apie darbą Micosoft kompanijoje. Paginde koncentruojamasi į testavimo praktikas, tačiau nevengiama ir pasigirti tiesiog MIcosoft kompanijos bendiniais pasiekimais. Tiesą sakant būtent perdėtai aukštinamos istoijos apie Micosoft kompanijos tobulumą šiek tiek gadino knygą.

KItą vertus buvo iš tiesų įdomių dalių: testavimo scenarijų sudarimas, funkcinis ir nefunkcinis testavimas, testų automatizavimas. Ganėtinai giliai gilinamasi įtestavimo teoiją, pridedant ganėtinai nemažą kiekį pavyzdžių.

Ši nepaprasta istorija mus perkelia į Afganistaną ir pasakoja apie dvi moteris, nukentėjusias nuo vyro rūstybės. Man labai patiko ši knyga, sunku būdavo nuo jos atsitraukti. Neįtikėtina, kokios kančios ir beprotybės kupinas...

Ši nepaprasta istorija mus perkelia į Afganistaną ir pasakoja apie dvi moteris, nukentėjusias nuo vyro rūstybės. Man labai patiko ši knyga, sunku būdavo nuo jos atsitraukti. Neįtikėtina, kokios kančios ir beprotybės kupinas Afganistano žmonių gyvenimas - ypač moterų. Taip, tai grožinės literatūros kūrinys, tačiau nesunku suprasti, kad tai realaus gyvenimo atspindys. Neretai autorius pernelyg detaliai aprašydavo žiaurokas scenas, tačiau per pagrindinių moterų paveikslus visame kūrinyje nuolat aukštino žmogiškumą, meilę, atlaidumą ir tikėjimą.

Jaunojo vokiečių rašytojo Benedict Wells debiutinį romaną - "Paskutinė Beko vasara", galėčiau pavadinti 1900-1995-ųjų metų muzikine nuostalgiška apybraiža.

Tai knyga apie muziką, talentus, kvaišalus, meilę, nuopolį ir...

Jaunojo vokiečių rašytojo Benedict Wells debiutinį romaną - "Paskutinė Beko vasara", galėčiau pavadinti 1900-1995-ųjų metų muzikine nuostalgiška apybraiža.

Tai knyga apie muziką, talentus, kvaišalus, meilę, nuopolį ir pakilimą.

Genialus muzikantas iš Lietuvos Raulis Kantas, vidutinio amžiaus krizę išgyvenantis muzikos mokytojas Robertas Bekas, į kvaišalus ir moterų kompanijas pasinėręs juodaodis Šarlis, kuris balansuoja ties beprotyste ir mirtim. Bei moteris, kuri išvaduoja Beką iš niūrios kasdienybės, kuri suteikia tai, ko nei viena moteris jam nebuvo davusi - laikinumą (bijančiam įsipareigojimo, šeimyninių santykių, tai pats geriausias moters idealas).

Čia niekas nelaimi, tačiau ir nežlunga. Knyga, tarsi audio kasetės įrašas su A ir B pusėmis ir intro. Taip, tai knyga, kurioje liejasi muzikos garsai - nenutylantis gitaros skambesys, dainų žodžiai, kurie paslaptingai sugula į geltonus Raulio lapelius. Intrigos, supančios muzikantus ir įrašų kompanijas. Ir aišku meilė, kuri padeda įveikti depresiją, kuri įgaliną sukurti šlovingiausią ir būtinai tapsiančią hitu dainą: "Bekui atgyja miglotas prisiminimas. Seniai nebegirdėta melodija. Jis ima niūniuoti pagal natas. Balsas trūkinėja, jis jaučia, kaip iš susijaudinimo ima stigti oro, bet vis dėlto niūniuoja toliau. Per nugarą nurieda vienišas prakaito lašas. <...> Bekas tyliai juos ištaria, vis kartoja ir kartoja tuos du viską pakeisiančius žodžius: Finding Anna."

Istorija, kuri pilna tragizmo, laimės, nuotykių, sėkmių ir nesėkmių, o svarbiausia daug muzikos garsų, įtiki, žaviesi ir negali atitraukti akių.

Ši knyga vargu ar pamokys, vargu ar suteiks daug meninių detalių. Tačiau jei kada nors lietei nors vieną muzikos instrumentą, jei paslapčia svajojai apie stulbinančią muzikanto karjerą ar tiesiog rytais prabundi su muzika, tai knyga tau. Nes, kad ir kaip malonu būtų klausytis muzikos, šiame romane raidės, virtusios natomis, jus nuneš į dar negirdėtus muzikinius garsus.

E. M. Forster'io "Kelias į Indiją" yra ne tik apie Indiją ir kolonijinę okupaciją, bet, visų pirma, apie rasizmą ir dviejų skirtingų kultūrų susidūrimą. Knyga apie įtemptus anglų ir indų santykius. Joje yra visko - nuo...

E. M. Forster'io "Kelias į Indiją" yra ne tik apie Indiją ir kolonijinę okupaciją, bet, visų pirma, apie rasizmą ir dviejų skirtingų kultūrų susidūrimą. Knyga apie įtemptus anglų ir indų santykius. Joje yra visko - nuo detalių gamtos vaizdų iki žmonių ir papročių aprašymų.

Nors knyga kupina Indijos kultūros ir tradicijų, dėl ko ir pasirinkau ją, bet vis dėlto kažko pritrūko.

"Nežudyk strazdo giesmininko" - įdomi ir iki šio aktuali knyga, kurią turėtų perskaityti kiekvienas. Tai nėra įprastas teismo proceso bei vaikystės nuotykių aprašymas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, bet...

"Nežudyk strazdo giesmininko" - įdomi ir iki šio aktuali knyga, kurią turėtų perskaityti kiekvienas. Tai nėra įprastas teismo proceso bei vaikystės nuotykių aprašymas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, bet pasakojimas mokantis tolerancijos ir pagarbos, kovojantis už žmonių lygybę. Nuostabi knyga, kurioje mokoma meilės, užuojautos ir gerumo.

Knygos pasakotoja yra aštuonerių metų mergaitė Džina Luiza Finč, dar vadinama Paukšteliu. Veiksmas vyksta Meikombe, sename miestelyje, kur žmonės pažįsta vieni kitus. Nusistovėjusį miestelio gyvenimą sudrumsčia atsitikimas - juodaodis Tomas Robinsonas apkaltinamas baltosios merginos Meijelos Juel išprievartavimu. Juelai yra neišprusę miestelio gyventojai, nes kiekvienais metais mokykloje pasirodo tik pirmąją dieną, jų namas yra prie sąvartyno. Paukštelio tėvas advokatas Atikus Finčas paskiriamas juodaodžio Tomo gynėju. Trys vaikai Džina, Džeimis ir Dilas susiduria su neteisybe, susipažįsta su suaugusiųjų pasauliu, kuriame ne viskas vyksta garbingai.

"Vaikai yra vaikai, bet apgaulę jie pajunta greičiau negu suaugusieji, ir ta apgaulė juos supainioja."

"<...> niekad gerai nesuprasi žmogaus, kol neįlįsi į jo kailį ir neapsidairysi aplink jo akimis."

NELABAI SKANŪS ŠOKOLADINIAI SALDAINIAI

Norvegų giria - pirmoji mano pažintis su Murakami ir japonų literatūra apskritai. Įdomi, greitai susikaitė, bet, kol kas panašu, kad neprisijaukinau nei romano, nei...

NELABAI SKANŪS ŠOKOLADINIAI SALDAINIAI

Norvegų giria - pirmoji mano pažintis su Murakami ir japonų literatūra apskritai. Įdomi, greitai susikaitė, bet, kol kas panašu, kad neprisijaukinau nei romano, nei rašytojo.

Perskaičiau per keletą dienų, kas mane gana nustebino. Rodos, nebuvo beprotišku greičiu lekiančio veiksmo, bet kažkas vertė greičiau versti puslapius ir pamatyti, kaip veikėjų gyvenimai susiklostys toliau. Murakami pasakojimo stilius nepaisant temos toks lengvas ir skaniai skaitomas, kad sunku kurs nors užsisėdėti, ar tiksliau, užsiskaityti.

"Gyvenimas - šokoladinių saldainių rinkinys. Būna tokios šokoladinių saldainių rinkinių dėžutės, vienus saldainius iš jų tu mėgsti, kitų - ne. Taigi suvalgai tuos, kuriuos mėgsti, ir galiausiai lieka tik tie, kurių tau nesinori. Kai tik mane ištinka kas nors skausminga, visada apie tai pagalvoju. Nagi, tereikia suvalgyti tuos neskaniuosius saldainius, ir vėl viskas bus gerai. Gyvenimas - šokoladinių saldainių rinkinys."

Galiu beveik be abejonių nominuoti Norvegų girią slogiausia mano skaityta knyga. Beprotiškai daug savižudybių, daugelis jų, rodos, visiškai beprasmių, mirčių ir sielvarto. Nepaneigsi Murakami sugebėjimo perteikti tą netikrumą ir neviltį, bet neįsivaizduoju savęs mėgaujantis tokia istorija. Nežinau, galbūt Vėlinių laikas buvo ne pats geriausias šiai knygai skaityti, o galbūt tiesiog pabėgus į knygų pasaulį norisi jame rasti ir ką nors, nuo ko nesinorėtų vien tik plūsti ašaromis. Žinoma, buvo keletas vietų, kurios nuoširdžiai pralinksmino, kad ir kelios situacijos su Smogiku, bet ir ten jautėsi kažkoks nemielas humoras. Tarsi šioje knygoje veikėjams būtų telikę tik patys neskaniausieji saldainiai, o prisiversti juos suvalgyti gali toli gražu ne kiekvienas.

Istorijos pasakojimo būdas gana savotiškas. Pradžioje jau buvau išsigandusi, kad reikės narpliotis po atminties kerteles kaip Baltoje drobulėje, bet galiausiai nusiraminau, supratusi, kad šokinėjimas bus saikingas. Tačiau perskaičius visgi teko grįžti į pačioje pradžioje taip keistai aprašinėtą Naoko ir Toru pasivaikščiojimą pievoje su įsivaizduojamu šuliniu, kad suvokčiau, kas ten vyko. Nors tikriausiai viską tiesiog suvokti čia nelabai ir eina. Reikia įsijungti fantaziją ir leisti jai užpildyti visas spragas, sukurpti trūkstamus paaiškinimus ir sudaryti bendrą vaizdą. Pats romanas tiesiog papasakoja istoriją, o visas išvadas turi pasidaryti pats.

Ši knyga - tikras įvairiausių kontekstų katilas. Be akivaizdžių amerikietiškos kultūros elementų, Bitlų ir panašių dalykų, literatūriniai kontekstai čia taip pat buvo svarbūs. O ir man pačiai prieš akis nuolat kilo asociacijos su kitomis knygomis. Tai, kad buvau skaičiusi Didijį Gestbį, vietomis tikrai pridėjo komforto skaitant. Vienas labiausiai erzinančių dalykų, kai knygoje kalbama apie kokią knygą, ar filmą, apie kurį neturi žalio supratimo. Šį kartą buvo kitaip, tačiau sąsajos nepamačiau, nors jaučiu, kad ji kažkur yra. Galbūt tas savanaudiškumo apsektas, anot Nagasavos neva siejąs jį su Toru ir šiaip beveik visus abiejų knygų veikėjus. Kitas neretai minimas kūrinys - Rugiuose prie bedugnės - kai kuriais aspektais jau priminė ir pačią Norvegų girią. Sunku apčiuopti ir įvardinti, bet tas melancholiškas, subjektyvus, paaugliškas pasakojimas tiesiog skambino varpais primindamas man Houldeną. Ta pati melancholija, studentavimas ir neviltis man panašėjo ir į Aistrų naštą. Visi šie kūriniai didelio įspūdžio man nepaliko, taigi pasidarė beveik akivaizdu, kad tokio tipo kūriniai man ne prie širdies.

Vienintelė maloni asociacija - Juodasis obeliskas. Pokalbiai su Naoko priminė Liudvigo ir Izabelės pokalbius. Dauguma dialogų buvo tarsi iš kito pasaulio. Lyg Naoko kalbėtų apie dalykus, neegzistuojančius mūsų pasaulyje, arba tiesiog nematomus kitų žmonių. Šiaip ar taip, niekas nepaneigs, kad Naoko buvo pamišusi, kaip, turiu pasakyti, ir daugelis kitų romano veikėjų. Jei ir ne visai pamišę, tai bent labai keisti. Suluošintos šeimos ir likimai, vienišumas, nepilnavertiškumas ir daugelis kitų temų buvo aiškiai paliesti plėtojat šių veikėjų charakterius, bet visgi nesu tikra, ką tokiais veikėjais rašytojas norėjo parodyti iš tikrųjų.

Norvegų giria - pirmas mano skaitytas Murakami kūrinys. Iš aplink sklindančios informacijos supratau, kad tai nėra tipiškas jo kūrinys ir aš nesu tikra, ar pradėjau nuo tinkamo, bet šis, turbūt realistiškiausias jos romanas, manęs nesužavėjo. Galbūt kaip tik dėl to, kad pažintį su Murakami dar tik pradėjau, galbūt dėl gale taip suaktyvėjusios ir subanalėjusios erotikos, o galbūt dėl kurių ankščiau išvardintų priežasčių. Sunkiai man sekėsi ir jaukintis Japoniją. Vietomis užsimiršdavau, kad veikėjai japonai, o veiksmas vyksta Tokijuje. Savotiškai perkėliau knygą į vakarietišką kultūrą ir dėl to tikrai liūdna. Bet nepaisant to, Marakami sugebėjimą regzti pasakojimą gerbiu ir pasižadu sau perskaityti dar kokį nors jo kūrinį.

Mano manymu, tai viena geriausių Jodi Picoult knygų, kelianti įdomius medicinos etikos klausimus. Tai istorija apie mergaitę kovojančią su tėvais dėl teisės savarankiškai priimti medicininius sprendimus. Viskas prasidėjo po...

Mano manymu, tai viena geriausių Jodi Picoult knygų, kelianti įdomius medicinos etikos klausimus. Tai istorija apie mergaitę kovojančią su tėvais dėl teisės savarankiškai priimti medicininius sprendimus. Viskas prasidėjo po to, kai Anos sesuo susirgo leukemija. Nuo to laiko Ana, būdama tobulas sesers atitikmuo, buvo priversta aukoti savo kraują, kraujo čiulpus ir viską, kas buvo reikalinga...

Ši šeimos istorija pasakojama per vykstantį teismo procesą tarp Anos ir jos tėvų. Įdomus autorės sprendimas yra tai, kad kiekvienas knygos skyrius pasakojamas skirtingo veikėjo ir detaliai atskleidžia jo požiūrį į esamą situaciją. Knygos tema tikrai neeilinė, tačiau graži ir tuo pačiu skaudi.

A. Diuma (tėvas) - vienas iš garsiausių Prancūzijos ir viso pasaulio rašytojų. Su juo susipažinau skaitydama Trys Muškietininkai. Pažintį pratęsiau skaitydama Grafas Montekristas.

Grafas Montekristas -...

A. Diuma (tėvas) - vienas iš garsiausių Prancūzijos ir viso pasaulio rašytojų. Su juo susipažinau skaitydama Trys Muškietininkai. Pažintį pratęsiau skaitydama Grafas Montekristas.

Grafas Montekristas - daugeliui girdėtas vardas. Tai knyga, kurioje galima rasti visko - meilės, keršto, nuotykių, pavydo, nusikaltimų. Daugybė veikėjų, įvykių, kurie vieni su kitais susiję mažiau ar daugiau. Knygos istoriją galima vadinti gana paprasta. Žmogus - išduotas draugų, pasodintas į valstybės priešų kalėjimą, likimo dėka anksčiau išeina į laisvę. Visai kitoks - neatpažįstamas, su nauju vardu ir kitais tikslais gyvenime. Savo tikslų siekia gana kryptingai ir lėtai, kad niekas negalėtų jam sukliudyti.

Knyga yra puiki - gana lengvai skaitosi, nemažai pokalbių ir aprašymų, atskirų tarsi istorijų, kurios veda į bendrą visumą.

Knygą įvertinčiau 10/10

Niekam neduota daugiau, nei jis gali pakelti...

"Trobelė" yra knyga, kuri siekia rasti atsakymą į visais laikais žmonių keliamą klausimą - kur yra Dievas, kai pasaulis pilnas nepakeliamo skausmo? Pasakojimo pagrindinis veikėjas...

Niekam neduota daugiau, nei jis gali pakelti...

"Trobelė" yra knyga, kuri siekia rasti atsakymą į visais laikais žmonių keliamą klausimą - kur yra Dievas, kai pasaulis pilnas nepakeliamo skausmo? Pasakojimo pagrindinis veikėjas yra Makenzis. Prieš ketverius metus Makenzio dukra buvo pagrobta šeimos atostogų metu. Nors jos kūnas nebuvo rastas, policija apleistoje trobelėje randa įrodymų, kad ji buvo nužudyta serijinio žudiko.

Nuo čia ir prasideda istorija. Pagrindinis veikėjas, gyvenantis "didžiajame liudesyje", gauna laišką nuo Dievo, kuris pakviečia Makenzį kartu praleisti savaitgalį toje pačioje tobelėje... Makenziui buvo suteikta proga susitikti su Dievu, kad jis galėtų išmokti susidoroti su savo dideliu liūdesiu - nepakeliamas skausmas ir pyktis atsiranda dėl jo dukters mirties. Kaip galite suprasti, po dviejų dienų Makenzis tampa visai kitu žmogumi.

Šioje knygoje yra labai mažai veiksmo, nes didžiąją knygos dalį sudaro dialogai. Taip pat turiu paminėti, kad, kaip ir dauguma kitų knygų, "Trobelė" geriausiai skaitosi originalo kalba, nes kai kurios frazės išverstos į lietuvių kalbą visiškai praranda savo žavesį ir prasmę.

Mano manymu, tai knyga ne apie konkrečią religiją, o apskritai apie tikėjimą ir netikėjimą. Ir nebūtinai Dievu... Man ši knyga pasirodė labai teigiama, pilna emocijų, su daug gerų klausimų ir dar geresnių atsakymų. Pasakojoma istorija nuteikia nepasiduoti "didžiajam liūdesiui", kuris tikrai kažkada aplanko kiekvieną žmogų, ir kiekvieną skaudų išgyvenimą skatina priimti kaip vertingą patyrimą. Kiekvienam plačių pažiūrų skaitytojui, skaitančiam "Trobelę" be išankstinio nusistatymo, šis pasakojimas manau patiks... pabandyti verta, galbūt ir jūs rasite atsakymus į savo klausimus...