Šiai dienai, galiu drąsiai sakyti, kad ši knyga yra geriausia ką esu perskaičiusi. Skaičiau nepraleisdama nei vienos eilutės, įjausdama ir net gi tapdama knygos heroja pati. Kas bebūtų keista, tas dienas kai skaičiau šią...

Šiai dienai, galiu drąsiai sakyti, kad ši knyga yra geriausia ką esu perskaičiusi. Skaičiau nepraleisdama nei vienos eilutės, įjausdama ir net gi tapdama knygos heroja pati. Kas bebūtų keista, tas dienas kai skaičiau šią nuostabią knygą, tapau ir masčiau kaip "ji"-atšiauri, įžūli, šalta, nepriklausoma, tačiau be galo mylinti...Tik meilės startavimo forma ne įprasta.Kai perskaičiau knygą, negalėjau jos padėti į lentyną dar kelias dienas.Net ir baigusi skaityti nešiojausi kartu. Nenorėdama pripažinti, kad ji baigėsi....Jaučiau beprotišką ilgesį...jai,jam...Ir man labai trūko, kai su paskutinio puslapio užvertimu išejo "jie" ir "jų" meilė iš mano gyvenimo. Kad knyga man padarė tokią įtaką, man buvo sunku patikėti, bet šio klausimo net nemaniau neigti ar analizuoti...

Dabar, kai ši knyga jau pagarbiai padėta į lentyną, aš labai dažnai pažiūriu į ją. Vis dar akimirkai suspaudžia krutinę ir visi įjausti jausmai skaitant, beprotiška jėga sugrįžta...Aš pavydžiu ir beprotiškai ilgiuosi šios knygos istorijos. Perskaitykite ir suprasite viską, ką parašiau daug giliau nei mano paviršutiniai žodžiai...

Pagarbiai,

Gintarė.

Apie knygą - knyga patiko, tačiau antroji dalis skaitėsi itin nuobodžiai. Man apskritai labai patinka aprašomasis laikotarpis XIX a. Rusija. Tai yra nuostabus laikotarpis.

Prieš skaitydama Aną Kareniną aš jau buvau suradusi...

Apie knygą - knyga patiko, tačiau antroji dalis skaitėsi itin nuobodžiai. Man apskritai labai patinka aprašomasis laikotarpis XIX a. Rusija. Tai yra nuostabus laikotarpis.

Prieš skaitydama Aną Kareniną aš jau buvau suradusi kaltuosius ir teisiuosius. Buvau nusprendusi, kad kokia bloga Karenina ir koks vargšas Kareninas, koks niekšas Vronskis. Ir kas būtų nutikę, jei jie visi būtų gyvenę dabartinių standartų pasaulyje? Tiesą sakant nelabai mano nuomonė ir pasikeitė. Žinoma, Anos gaila, tačiau kaip sakoma, kaip pasiklosi taip išsimiegosi. Turėjo moteris viską - na taip - gal ir nemylėjo savo vyro. Tačiau juos siejo sūnus, tai ir gyvenk kaip prikalta - šeimos židinį kūrenk. Iš tikrųjų šioje istorijoje labiausiai gaila Karenino - žmoną jis mylėjo, liko išduotas. Vietoje jo būčiau davus ištuoką Anai ir viso gero. Tačiau vėlgi. Ką žmonės pasakys. Juk jie visi dalyvavo Rusijos aukštuomenės gyvenime ir norėjo jame dalyvauti ir visiškai nenorėjo iš jo trauktis.(ypač Vronskis) Vronskis geras niekšas, tačiau knygos pabaigoje, galima suprasti, kad jis Ana iš tikrųjų mylėjo, tačiau galbūt nemokėjo to visuomet parodyti kai to reikėjo Anai.

Tarpais knygoje daug įdomesnė būdavo Levino ir Kiti meilės istorija.

Knygą įvertinčiau 8/10

Siužetas vingrus kaip indiško filmo. Herojai leidžia sau spėlioti, ką mano ir ką jaučia jų artimieji, draugai, priešai, tad nuolat papuola į nesusipratimus. Visgi čia daug išminties ir meistriškai išrengta žmogaus siela....

Siužetas vingrus kaip indiško filmo. Herojai leidžia sau spėlioti, ką mano ir ką jaučia jų artimieji, draugai, priešai, tad nuolat papuola į nesusipratimus. Visgi čia daug išminties ir meistriškai išrengta žmogaus siela. Su jos ydom, neapsisprendimu, visa nugalinčiu laimės troškimu. Verta paskaityti norintiems išmokti nepavydėti ir tiems, kurie nežino, kad yra pernelyg mylimi.

Tai istorija apie kilmingo indo, medicinos studento, šeimos likimą - greit išgaravusią meilę gražuolei žmonai, aistrą neturtingai giminaitei, nepasitikijimą geriausiu draugu ir pakyrėjusį motinos rūpestį.

Apsisprendimas skaityti knygą buvo dėl senesnių G. Dyer kūrinių (jaunatviškų, šmaikščių, detalių), kurie tiesiog man labai patiko.

Pagrindinio veikėjo Jeff istorija padalinta į dvi dalis. Pirmoje pasakojama apie gyvenimą...

Apsisprendimas skaityti knygą buvo dėl senesnių G. Dyer kūrinių (jaunatviškų, šmaikščių, detalių), kurie tiesiog man labai patiko.

Pagrindinio veikėjo Jeff istorija padalinta į dvi dalis. Pirmoje pasakojama apie gyvenimą bienalės ritmu Venecijoje: vakarėliai, narkotikai, trumpalaikė draugystė ir santykiai. Į viską žiūrima brandžios asmenybės akimis. Kitoje dalyje pasakojama apie slenkančias dienas Veranasyje, Indija (‚miestas, kur žmonės atvažiuoja numirti'). Ši dalis yra visiška priešprieša pirmąjai: žmogaus ego nebelieka, atsisakoma seksualinių troškimų.

Tai knyga apie asmenybės būsenas, patirtį ir sukauptas žinias, pasaulietiškumą, meną ir estetiką, apie visko laikinumą.

Michio Kaku knyga "Neįmanomybių fizika" yra skirta mokslo populiarinimui. Daug kas yra matęs ar bent girdėjęs tokius mokslinės fantastikos filmus kaip "Žvaigždžių karai", "Žvaigždžių kelias", "Atgal...

Michio Kaku knyga "Neįmanomybių fizika" yra skirta mokslo populiarinimui. Daug kas yra matęs ar bent girdėjęs tokius mokslinės fantastikos filmus kaip "Žvaigždžių karai", "Žvaigždžių kelias", "Atgal į ateitį" ir kitus. Ši knyga aiškina juose rodomų daiktų ar reiškinių fiziką: kaip tai įmanoma atlikti, kiek to galima įgyvendinti su šiuolaikinėmis technologijomis ir ko galima tikėtis ateityje. Nesu mokslinės fantastikos filmų gerbėja (daugumos knygoje minimų filmų net nesu mačiusi), bet domiuosi fizika ir tuo, kaip ji neįmanomus dalykus paverčia įmanomais. Todėl ir perskaičiau šią knygą, o atsiliepime apie ją norėčiau paminėti man labiausiai įsiminusius dalykus.

Šiemet dažniau nei bet kada pasvajoju apie teleportaciją. Todėl labai susidomėjau taip pavadintu skyriumi. Tačiau jau 77 knygos puslapyje randu tokį sakinį: "Taigi, nors teleportacija yra įmanoma atominiame lygmenyje, norint stebėti šį keistą reiškinį makroskopiniame lygmenyje, reikės laukti ilgiau viso visatos gyvavimo laiko". Bet tada dar yra suteikiama vilties. Tačiau viltis gyva vos iki 80 psl.: "Atkreipkime dėmesį, kad iki eksperimento A atome buvusi informacija buvo sunaikinta (taip, atlikus objekto teleportaciją, jau nebeturėsime dviejų jo kopijų). Tai reiškia, kad, norint hipotetiškai teleportuoti žmogų ar kitokį gyvą objektą, per šį procesą jis turėtų mirti". Skyriaus pabaigoje reziumuojama, kad "teleportacija atomų lygmenyje jau egzistuoja" (86 psl.), o organines molekules jau būtų galima teleportuoti artimiausiais dešimtmečiais. Bet štai didelius objektus, jei tai išvis įmanoma, bus galima teleportuoti tik po kelių šimtų metų. Gaila, bet šio nuostabaus keliavimo būdo mūsų kartai neteks patirti...

"Neįmanomybių fizika" moko ne tik fizikos, bet ir biologijos. Skyriuje apie ateivius ir galimą jų išvaizdą galima rasti tokią pastraipą: "Plėšrūnai paprastai būna protingesni už savo aukas. Norėdami pagauti kitą gyvūną, jie turi sekti jį, planuoti, tykoti pasaloje ir iš ten pulti. Lapių, šunų, tigrų ar liūtų akys yra priekinėje galvos dalyje, nes tai padeda tiksliau įvertinti atstumą prieš puolimą. Naudodami dvi akis jie gali susikurti trimatį aukos vaizdą ir jį sufokusuoti savo žvilgsnyje. O štai jų aukoms, pavyzdžiui, elniams ar triušiams, tereikia žinoti, kur ir kaip bėgti. Jų akys yra šoninėse galvos pusėse; tai leidžia jiems matyti viską, kas vyksta aplinkui, 360 laipsnių kampu" (165-166 psl.). Apie akių padėties sąsają su maitinimosi įpročiais jau buvau girdėjusi, bet buvo įdomu tai rasti fizikos knygoje. (Ir man tai atrodo pakankamai pagrįstas argumentas, kad gamta žmogų sukūrė mėsėdį. Kitas to įrodymas - iltiniai dantys.)

Knygoje taip pat yra gyvenimiškų patarimų. Pavyzdžiui, kokios specialybės ateityje bus reikalingos, o kurias pakeis robotai (134 psl.). Ir įdomių faktų. Ar žinojote, kokia medžiaga yra brangiausia pasaulyje? Tai ne auksas ir ne koks nors egzotiškas prieskonis. Tai antimedžiaga (210 psl.). O ar žinojote, kad Lewis Carroll, sukūręs mergaitės Alisos nuotykius Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje, iš tikrųjų buvo Oksfordo matematikas Charles Dodgson (235 psl.)?

Be visų šitų įdomybių ir neįmanomybių buvo ir ne tokių gerų dalykų. Čia labiausiai informacija nukentėjo vertimo ir spausdinimo metu. Kadangi esu fizikė, tai tokie dalykai, kaip "10120 - tai vienetas su 120 nulių!", man negali prasprūsti pro akis. Turėtų būti ne 10120, o 10 pakelta 120-uoju laipsniu. Žodį "ekzoplaneta" man labiau norėtųsi rašyti "egzoplaneta" (nors nesu tikra, kuris lietuviškas terminas yra teisingas). Taip pat niekaip nesupratau, kaip įmanomas skrydis "virš Atlando vandenyno iš Niujorko į Los Andželą". Jei manęs neapgauna geografijos žinios, tai čia skrendama virš žemyno, o ne vandenyno. Nors tokios klaidos ir badė akis, bet radau ir gerų vertimo aspektų. Buvau daug kartų girdėjusi anglišką terminą "wormhole", bet net neįsivaizdavau, kaip šis reiškinys vadinamas lietuviškai. O čia radau labai gražų terminą - kirmgrauža.

Manau, kad Michio Kaku knyga "Neįmanomybių fizika" turi išliekamąją vertę. Ją būtų įdomu paskaityti po 10 metų ir dar po 10 metų... Jau vien dėl to, kad būtų galima patikrinti, kurios iš autoriaus spėlionių apie ateities technologijas pasitvirtino, o kurios - ne.

ir iš tiesų, nežinau kodėl ir kas padarė tokią įtaką, tačiau, jei tik pagalvoju apie tą, šiais laikais ne itin aktualią profesiją, matau anglą. santūrus, snobiškas vyresnysis liokajus.

staigmena, kad knygą apie tokios...

ir iš tiesų, nežinau kodėl ir kas padarė tokią įtaką, tačiau, jei tik pagalvoju apie tą, šiais laikais ne itin aktualią profesiją, matau anglą. santūrus, snobiškas vyresnysis liokajus.

staigmena, kad knygą apie tokios profesijos žmogų, tikrą savo srities profesionalą, parašė japonas.

knyga apima kelis vyresniojo liokajaus stivenso laisvadienius, kuriuos jis kruopščiai suplanavęs nusprendė paskirti ne kiek poilsiui, kiek visgi savo pareigų vykdymui. išvyko apsižvalgyti vietovėse, kur nugyveno visą savo gyvenimą, tačiau iš tiesų niekada jų nematė paprasto žmogaus akimis. ir tuo pačiu nuvykti ir buvusiai kolegei pasiūlyti darbo vietą. atostogų metu susipažįstame ne tik su anglijos kraštovaizdžiu, tačiau kartu su nuolatiniais didžiuliais nukrypimais grįžtame į tas įsimintinas stivensui dienas ir jų didingus likučius. tos akimirkos jam vis dar atrodo didingos, nors vėliau jis ir suvokia, kad visą savo gyvenimą paskyrė tarnauti žmogui, kuris karštai rėmė nacius ir jų režimą.

ir visgi negalėjau sulaikyti šypsnių, skaitydama tuos perdėto mandagumo dialogus ne tik tarp šeimininko ir liokajaus, bet ir tarp personalo. šiais laikais toks bendravimas neįsivaizduojamas. neapleido jausmas, kad ponas stivensas niekada neatsipalaiduoja, netgi miegodamas. jis nepraranda savitvardos niekada, netgi tada, kai miršta jo tėvas, jis nepamiršta savo pareigų.

Romanas apima pagrindinės herojės Skarletės gyvenimo istoriją, pietinių valstijų gyvenimo būdą prieš ir po pilietinio karo, taip pat miesto žlugimą karo metu. Romanas taip pat nurodo tuo laikmečiu vyravusias pažiūras. ...

Romanas apima pagrindinės herojės Skarletės gyvenimo istoriją, pietinių valstijų gyvenimo būdą prieš ir po pilietinio karo, taip pat miesto žlugimą karo metu. Romanas taip pat nurodo tuo laikmečiu vyravusias pažiūras. Žavi žmonių atsidavimas, jiems privalomas santūrumas ir stabilumas. Tačiau Skarletė maištautoja., stipri ir narsi asmenybė. Būdama dar labai jauna sutinka savo gyvenimo meilę - Retą Batlerį, nors tai supranta gana vėlai. Retas klajūnas, taip pat nesivadovauja nusistovėjusiom gyvenimo normom, Skarletę įsimyli ją pamatęs, dėl grožio ir dėl išskirtinio gyvenimo suvokimo ir jo priėmimo. Nuo pat tos dienos, jis vis pasirodo Skarletės gyvenime, tačiau būti kartu jiems tenka nedaug.

Klasika.

Šią knygą laimėjau Obuolio leidyklos organizuotame facebook konkurse. Knyga nebloga, bet esu skaičiusi ir geresnių. Pirma knygos pusė atrodo tiesiog kaip paprastas romanas beveik be jokios fantastikos, o antroje dalyje jau...

Šią knygą laimėjau Obuolio leidyklos organizuotame facebook konkurse. Knyga nebloga, bet esu skaičiusi ir geresnių. Pirma knygos pusė atrodo tiesiog kaip paprastas romanas beveik be jokios fantastikos, o antroje dalyje jau atsiranda ir angelai, ir velniai ir daugybė kitų mistinių dalykų. Knygoje trūko daugiau veiksmo, intrigos, nes nemažai buvo galima nuspėti iš anksto, o tai neprideda knygai įdomumo... Šiaip jaunimui gal ir nebloga knyga, bet vyresniems ji šiek tiek nuobodoka ir banaloka. Abejoju, ar skaitysiu kitas jos dalis, nes kaip ir dauguma iš dabartinių knygų, ši irgi yra trilogijos dalis.

Kai kurie sprendimai neturi didelės įtakos. Bet yra ir tokių, kuriuos priėmus, visas gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom. Vieną tokių sprendimų priima ir Nuolankiųjų luomo atstovė Beatričė. Mergina nusprendžia nepaklusti...

Kai kurie sprendimai neturi didelės įtakos. Bet yra ir tokių, kuriuos priėmus, visas gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom. Vieną tokių sprendimų priima ir Nuolankiųjų luomo atstovė Beatričė. Mergina nusprendžia nepaklusti ir pasirenka beprotiškai pavojingą, bet kartu ir maloniai svaiginančią, Bebaimės dalią.

Nors ši knyga ir yra "topinė", netgi drįsčiau sakyti - vienadienė, skaityti buvo gana įdomu. Kovingumas, pasaulio problemų tematika kiek priminė "Bado žaidynes", o šios knygos man taip pat patiko. Knygą pagyvino "įpintos" romantikos detalės, paslaptys. Jos skatino nenuobodžiauti versti puslapį po puslapio.

Tiesą sakant, nustebau sužinojusi, jog kūrinio autorė yra tokio jauno amžiaus. Manau, pagirtina ir žavinga tai, kad ji ryžosi nagrinėti psichologiškai pakankamai sudėtingą temą - baimę. Žiūrėdama vieną jos interviu sužinojau, kad V. Roth kurį laiką domėjosi baimės poveikiu žmogui, norėjo geriau suvokti, ko reikia žmogui, kad jis išdrįstų pažvelgti savo fobijoms tiesiai į akis ir jas įveikti.

Taigi nors "Divergentė" nėra ir pasaulinės klasikos lygio knyga, paskaityti ją šaltą rudens vakarą, galima. Ypač smagu turėtų būti tiems, kurie mėgsta kiek fantastines, mistiškas istorijas - be to, ši knyga netrukus sulauks ir ekranizacijos premjeros kino teatruose. Aš jos tikrai nepraleisiu.

Kodėl pasirinkau skaityti Milano Kunderos "Nepakeliamą būties lengvybę"? Buvau skaitęs keletą kitų šio rašytojo kūrinių: "Lėtumą" bei "Juoko ir užmaršties knygą". Mane nustebino nestandartinis rašymo stilius,...

Kodėl pasirinkau skaityti Milano Kunderos "Nepakeliamą būties lengvybę"? Buvau skaitęs keletą kitų šio rašytojo kūrinių: "Lėtumą" bei "Juoko ir užmaršties knygą". Mane nustebino nestandartinis rašymo stilius, filosofiniai apmąstymai. Taip pat traukė tai, jog Milanas Kundera pristatomas kaip vienas svarbiausių kūrėjų iš (dabar jau) posovietinių šalių, tokių kaip Lietuva.

Čekų rašytojas pasakoja istoriją apie trapius santykius tarp vyro ir moters. Karas ir okupacija čia nėra pateikiami kaip tragedija, kaip kažkas kas sugniuždo ar suluošina žmones. Vieniems tai dar viena proga maištauti, kitiems tai dar viena žmonių kvailybės išraiška, dar kitiems - dar vienas valdžių ir postų pasikeitimas. Tomas, Tereza ir Sabina mato pasaulį per savo prizmę, interpretuoja įvykius taip, kaip jų suformuotas mąstymas padiktuoja. Todėl jiems sunku suprasti vienam kitą. Juk viena karo priežasčių taip pat yra žmonių nesusikalbėjimas, nenoras pamatyti pasaulio savo "priešo" akimis.

Nors paėmiau šią knygą iš bibliotekos, supratau, kad noriu ją turėti savo asmeninėje knygų lentynoje - tiek daug įdomių minčių, citatų, interpretacijų. Esu tikras, kad skaitydamas antrą kartą gaučiau ne ką mažiau įžvalgų apie istoriją, menus, žmones. Tokia daug apimanti ši knyga!

Milano Kunderos profesionalumą ir išmintį rodo tai, kaip stebėtinai lengvai ir su subtilia ironija jis kalba apie kitiems sudėtingus ar tragiškus dalykus, kaip žaidžia įvairiomis idėjomis, kičais, nors kartu pripažįsta, kad nuo jų nepabėgsi: "Nė vienas iš mūsų nėra antžmogis, sugebantis išvengti kičo. Kad ir kaip jį niekintume, kičas yra žmogaus likimo dalis" (155 p.). Ką gi, manau, ir apie patį Milaną Kunderą egzistuoja daugybė kičų. Mano galvoje tai žymiausias rašytojas iš posovietinių šalių, kiti žmonės jį įvardintų kaip laisvės ir nepriklausomybės gynėją, drąsų kalbėtoją apie tai, apie ką kiti bijo kalbėti.

Taigi galiu tik rekomenduoti šią knygą visiems, besidomintiems tuo, ką mes čia veikiame šiame pasaulyje ir kas aplink mus vyksta. Man "Nepakeliama būties lengybė" buvo netikėtas atradimas, o Milanas Kundera tapo vienu mėgstamiausių rašytojų.