Seniai norėjau paskaityti kokią nors I. D. Yalomo knygą, tad KNYGŲ IŠŠŪKIS padėjo šiam norui išsipildyti. Neturėjau išankstinės nuomonės Yalomo atžvilgiu, tik draugė jį vis girdavo. O koks jis man pasirodė šioje...

Seniai norėjau paskaityti kokią nors I. D. Yalomo knygą, tad KNYGŲ IŠŠŪKIS padėjo šiam norui išsipildyti. Neturėjau išankstinės nuomonės Yalomo atžvilgiu, tik draugė jį vis girdavo. O koks jis man pasirodė šioje knygoje?

Knyga nukelia į psichoterapeuto kabinetą - visos 10 istorijų pasakojamos nešeinant iš jo, tai gal kažkiek riboja ir retkarčiais pasigendi rudens ar pavasario gamtos ar tiesiog didmiesčio peizažo. Dėmesio centre - įvairūs žmonės, kankinami ilgai besitęsiančios meilės, mirties baimės ar vienatvės. Keista, o gal ir ne, bet man kur kas buvo įdomiau sekti psichoterapeuto santykį su klientu nei paties kliento patiriamus išgyvenimus ar jausmus.

Nesinori leistis į gilesnes analizes, tik labai aiškiai supratau, kad didelio malonumo skaitydama šią knygą nepatyriau - visgi tai labai specifinė literatūra ir nesukelia estetinių išgyvenimų kaip kad grožinė, bet jokiais būdais negalima sakyti, kad tai prasta knyga, tik ją vertinat reikia pasitelkti kitus kriterijus.

Ar skaityčiau kitą Yalomo knygą? Kol kas vargu, bet ateity - galbūt.

MANO VERTINIMAS: 7/10

Pasaulyje daug problemų, kurių mes - žmonės negalime išspręsti lengvai. Kai kurias problemas mes išsprendžiame, bet dažniausiai viskas kada nors vėl iš naujo prasideda.

Problemų virtinė, absurdiškas gyvenimas ir...

Pasaulyje daug problemų, kurių mes - žmonės negalime išspręsti lengvai. Kai kurias problemas mes išsprendžiame, bet dažniausiai viskas kada nors vėl iš naujo prasideda.

Problemų virtinė, absurdiškas gyvenimas ir egzistencija, kuri yra beprasmiška, puikiai nusakoma Albero Kamiu romane "Maras". Maras- tai liga, prieš kurią priešnuodžio nėra, kuri tyliai įsėlina ir greitai nukankina žmogų. Tokia liga (taip numanoma, nors ne visi simptomai sutampa) užpuolė Alžyre esantį miestą Oraną 194. - kažkelintaisiais metais (autorius palieka vietos skaitytojo fantazijai). Pagrindinis romano veikėjas daktaras Bernaras Rijė kasdien kovoja su maro epidemija. Taip pat jam padeda netyčia prieš epidemiją užklydęs į miestą Žanas Taru. Visas veiksmas vyksta mieste, kuris dėl kilusios epidemijos izoliuojamas. Žmonių nuotaikos keičiasi kiekvieną dieną kaip ir mirusių statistika.

Romane nagrinėjamos žmogaus susvetimėjimo, Dievo bausmės, absurdiško gyvenimo, žmogaus akistatos su mirtimi, socialinės nelygybės, laisvės troškimo, kančios, pasiaukojimo, beprasmybės temos. Iš tiesų kūrinys labai plataus spektro ir temų, ir problemų jame atrasti galima be galo daug. Pagrindinė šio romano idėja ta, kad žmogus niekada nebus pasiruošęs susidurti su nelaime, jos žmogų užklumpa netikėtai. Manau, kad kūrinio aktualumas neišblės niekada, nes maras - tai metafora, kuri nusako kiekvieno amžiaus, epochos, laikmečio aktualią problemą ir apskritai problemas, kurių niekada niekam netrūksta ir netrūks.

Mane sužavėjo tai, kad pasirinkta nusakyti problemai maro metafora. Juk daugelis sako, kad baisiausi yra trys dalykai: karas, badas, maras. Tad vieną mūsų baimių Alberas Kamiu panaudojo kaip metaforą, kuri yra originali. Mane žavi Kamiu tuo, kad šneka apie užburtą ratą, iš kurio mes, žmonės, niekaip neišsivaduosime, nors ir kokias absurdiškas pastangas dėtume. Taip pat skaitant kūrinį kilo klausimas: kam mums reikalinga laisvė, ką ji mums suteikia? Keista, kad kūrinio veikėjai, nors galėjo laisvai judėti savo mieste, bet vien žinojimas, kad miestas yra izoliuotas, varžė jų laisvę. Vis dar negaliu atsakyti į šiuos užduotus klausimus, kurie kilo skaitant romaną. Ir apskritai seniai skaičiau kažką panašaus, kas sukeltų tiek minčių.

Taigi kiekvieną kartą, kai skaitai knygą tikiesi kažko ypatingo ir atrasti kažką naujo. Tačiau skaitant šią knygą kilo klausimų, kurių atsakymus ieškoti teks kitose knygose.

Popietės su Algimantu Čekuoliu irjo žymiuoju puodeliu arbatos tikriausiai daugumai lietuvių tiesiog įaugusios į kraują. Vieni apie šią asmenybę kuria pokštus, kiti jį garbina, kad ir kaip ten bebūtų, reikia pripažinti -...

Popietės su Algimantu Čekuoliu irjo žymiuoju puodeliu arbatos tikriausiai daugumai lietuvių tiesiog įaugusios į kraują. Vieni apie šią asmenybę kuria pokštus, kiti jį garbina, kad ir kaip ten bebūtų, reikia pripažinti - A. Čekuolis tikrai neeilinė Lietuvos asmenybė.

Dėl jo unikalumo, erudicijos ir nusprendžiau perskaityti knygą "Šešios progos numirti".

Kadangi studijos ir pačios smalsumas įpareigoja domėtis tuo, kas vyksta pasaulyje, knygą tiesiog 'prarijau'. Patiko tai, kad rašymo stilius paprastas, be jokių įmantrybių, pritaikytas bet kokio amžiaus, išsilavinimo žmogui. Tai, manau, puiki knygos savybė, nes straipsniai skatina domėtis, ieškoti, atrasti.

Taip pat įdomu buvo skaityti ir asmeninius žurnalisto išgyvenimus. Kaip ir buvo minėta knygos anotacijoje, pats Čekuolis nedaug rašo apie savo asmeninį gyvenimą, tad šiokios tokios ištraukos tikrai pritraukė dėmesį ir greitai 'susiskaitė'.

Kaip ir minėjau, ši knyga turėtų patikti labai įvairiems žmonėms. Tad, jeigu bent kiek domitės tuo, kas vyksta Lietuvoje ir už jos ribų, nedvejodami griebkite šią ar kitą A. Čekuolio knygą.

Velnio tuzinas. Keistas skaičius, reiškiantis visuos tuos metus, kuomet morališkai ruošiausi, "brendau" iki pasiryžimo paimti šią knygą į rankas ir pagaliau perskaityti. Paėmiau, perskaičiau ir susidraugavau. Kūrinys taip...

Velnio tuzinas. Keistas skaičius, reiškiantis visuos tuos metus, kuomet morališkai ruošiausi, "brendau" iki pasiryžimo paimti šią knygą į rankas ir pagaliau perskaityti. Paėmiau, perskaičiau ir susidraugavau. Kūrinys taip patiko, jog kitų, t.y. 2014 -ųjų, metų pageidaujamų perskaityti knygų sąraše pirmaisiais numeriais jau dabar įsirašiau F. Dostojevskio "Brolius Karamazovus" ir "Idiotą".

Baimė. Maniau, turimos dvi romano "Nusikaltimas ir bausmė" dalys skaitant pabos iki nebegalėjimo ar nebenorėjimo jas skaityt iki galo. Visgi baimintasi be reikalo - kūrinys jau nuo pat pirmų puslapių taip įtraukė tarsi būčiau žiūrėjus gerą filmą ir nenorėjus atsitraukt nuo ekrano nei minutėlei, kad, neduokdie, ko nepražiopsoti.

Nusikaltimas. Keletą akimirkų savęs klausiau - ar išvis toks buvo? O gal tai tik Rodijono Raskolnikovo pasąmonės žaidimai - pakrikusių nervų padarinys? Visgi nusikaltimo būta. Dvigubo. Apgalvoto. Žiauraus. Neskaičiusieji kūrinio galbūt paklausite, kokiu tikslu jis (nusikaltimas) padarytas? Iš idėjos, kad ir kaip keistai beskambėtų ("Senė buvo tiktai liga... aš ne žmogų užmušiau, aš principą užmušiau"), iš noro sukurti gražesnį ir tobulesnį pasaulį ("<...> ėmiausi išlaikyti teisingumą, koks tik begalimas, svorį ir saiką, ir aritmetiką; iš visų utėlių pasirinkau pačią nenaudingiausiąją ir, ją užmušęs, nusprendžiau iš jos paimti lygiai tiek, kiek man reikia pirmajam žingsniui žengti, ne daugiau ir ne mažiau" p. 337). Taigi Raskolnikovo padarytas nusikaltimas yra vienas iš baisiausių ir iki šiolei visuomenėje vertinamas kaip antihumanizmo apraiška.

Bausmė. Ar įmanoma jos išvengti nužudžius žmogų? Net jei fiziškai būtų ir įmanoma išvengti, tačiau, manu, psichologiškai vis vien atkentėti turėsi. Kaip sakoma, nuo savęs nepabėgsi. Tad iškart po nužudymo, kūrinio pagrindinis veikėjas pajunta, ką reiškia sąžinės balsas, pajunta jo verdiktą - kaltas. Raskolnikovą apima savigraužos jausmas, persekioja įvairios baimės, haliucinacijos, kol galiausiai jis neištveria ir savo kaltę išpažįsta visam pasauliui. Netgi sakyčiau, nužudydamas moteris, kartu su jomis vaikinas nužudė ir dalelę savęs (savo ramybę, savo dvasinę pusiausvyrą). O tai ir yra didžiausia bausmė.

Pasiryžkite. Jei vis dar nėra tekę skaityti F. Dostojevskio "Nusikaltimo ir bausmės", tai nebedvejokite ir pasiryžkite kelionei į slapčiausius, bjauriausius žmogaus sąmonės užkaborius, kur sprendžiasi atskirų žmonių likimai.

Robert Goddard - Negrįžk atgal - Romane rašoma apie buvusius šauktinius, kurie po 50 metų susitinka senovinėje Škotijos pilyje. Visi jie dalyvavo eksperimente, kuris vadinosi "Švari lenta" (Tabula rasa). Eksperimentas truko 3...

Robert Goddard - Negrįžk atgal - Romane rašoma apie buvusius šauktinius, kurie po 50 metų susitinka senovinėje Škotijos pilyje. Visi jie dalyvavo eksperimente, kuris vadinosi "Švari lenta" (Tabula rasa). Eksperimentas truko 3 mėnesius. Jo metu buvo bandoma nepažangius dalyvius išugdyti ir įdiegti jiems žinių, izoliavus nuo aplinkinio pasaulio. Oficialiu teigimu, eksperimentas nepavyko ir dalyviai išsiskirstė kas sau. Tačiau eksperimento rezultatais suabejota po to, kai per susitikimą prasideda paslaptingos žmogžudystės. Gal eksperimentas buvo tik priedanga? Įdomus siužetas ir netikėti įvykiai - viskas, ko reikia geram detektyvui, o šiame kūrinyje apstu abiejų dalykų.

Marius Katiliškis - Miškais ateina ruduo - Trumpai galėčiau pasakyti - nepatiko. Iš pradžių maniau - knyga kaip knyga, nors ir lietuvių autoriaus (tiesą sakant, lietuvių kūrybą skaitau ne per dažniausiai...), bet knygos...

Marius Katiliškis - Miškais ateina ruduo - Trumpai galėčiau pasakyti - nepatiko. Iš pradžių maniau - knyga kaip knyga, nors ir lietuvių autoriaus (tiesą sakant, lietuvių kūrybą skaitau ne per dažniausiai...), bet knygos veiksmas labai sumaišytas. Pradžioj rašė apie medkirčius, po to aprašinėjo turgaus prekybą (tada pamaniau, kad čia bus trumpų kūrinių rinkinys). Pavyzdžiui, prasideda naujas skyrius ir nesupranti apie ką ten rašo. Kuo tai susiję su knyga? Viskas pasidaro labai painu. O sąsaja išaiškėja tik skyriaus pabaigoj. Būdavo, kad skaitydama pamesdavau mintį. Knygoje yra labai daug nutylėjimų, o dėl to skaityti darėsi dar sudėtingiau. Be to, romano siužetas nesudomino, o skaičiau vien dėl to, jog nemėgstu numesti neperskaitytos knygos. Kita vertus, tai mano individuali nuomonė ir nenorėčiau niekam jos piršti... Skaitykit šią knygą ir spręskit patys!

Neil'as Gaiman'as šįkart seka originalią pasaką suaugusiems.Iš pirmo žvilgsnio paprastas kaimietukas Tristranas Tornas įsimyli pačią šauniausią kaimo merginą ir pasižada jai atnešti nukritusią žvaigždę. Knyga parašyta...

Neil'as Gaiman'as šįkart seka originalią pasaką suaugusiems.Iš pirmo žvilgsnio paprastas kaimietukas Tristranas Tornas įsimyli pačią šauniausią kaimo merginą ir pasižada jai atnešti nukritusią žvaigždę. Knyga parašyta įprasta pasakoms struktūra: vaikinas iškeliauja, patirtia sunkumų ir išbandymų, pasimoko gyvenimo tiesų ir ilgai bei laimingai gyvena.

Pasaka išsiskiria tuo, kad rašytojas nubrėžia ribą tarp realaus ir Pasakų pasaulio. Pats tekstas taip pat gali būti skaitomas kaip pasaka, tačiau yra ir romanui būdingų bruožų. Ribą tarp pasaulių saugo kaimelis - Siena, kuriame ir vyksta pradinis veiksmas. Kartą per devynerius metus šie du pasauliai susijungia ir veikėjai susitinka mugėje, kurioje svarbu laikytis tam tikrų taisyklių. Šios šventės metu apstu stebuklų ir netikėtumų. Kokiom aplinkybėm gimė Tristranas, kodėl jis yra ypatingas ir kodėl jam lemta peržengti Pasakų šalies ribas - tebūna paslaptis. Na, o knygą skaityti rekomenduoju vakarais, pasakų išsiilgusiems ir jau pamiršusiems suaugusiems.

Puikus, įtaigus klasikos kūrinys. O ir seno leidimo (1976 m.) knyga, nors ir stora, bet tokia smagi rankai, taip ir norėjosi nešiotis. Stendalio stilius man priminė Džeinę Ostin, bet ne vien dėl anų laikų vaizduojamos...

Puikus, įtaigus klasikos kūrinys. O ir seno leidimo (1976 m.) knyga, nors ir stora, bet tokia smagi rankai, taip ir norėjosi nešiotis. Stendalio stilius man priminė Džeinę Ostin, bet ne vien dėl anų laikų vaizduojamos aristokratijos, kurios salonuose skamba pompastiškos, įmantrios kalbos kalbos, kur sakinių ilgis, vingrumas ir skambesys vertinamas kur kas labiau už juo išreiškiamą mintį.

O Džeinė Ostin mano mėgstamiausia rašytoja. Ar tik netaps Stendalis mėgstamiausiu rašytoju vyru? Drąsu iš karto taip sakyti, perskaičius tik vieną jo kūrinį. Tik žinau, kad nedvejodama griebsiuos kitų jo kūrinių.

Romantiškas tas Stendalis. Vidinius jausmus išnagrinėja iki paskutinio siūlo, piešdamas charakterį, herojų paverčia gyvu. Nėra "mūsų didvyris" ypač teigiamas ar ypač neigiamas - kaip ir tikrovėje, užtat toks gilus, jausmingas, analizuojantis savo dvasios slėpinius.

Iš esmės romanas yra politinis (todėl tikėjausi kur kas nuobodesnio veikalo), vaizduojantis laikus po Napoleono; Stendalis šiepia klasių atsidalinimus, neteisingą socialinę nelygybę, klerikalizmą (kaži, ar kas tą žodį bevartoja?..) Meilė ir aistros gelmės užima turbūt didesniąją romano dalį, tačiau užvis smagiausia dalis apie aristokratijos tuštumą ir nuobodulį. "Tuose aukštuose samprotavimuose apie nebūtį, mirtį, begalybę konkreti yra tik šlykšti baimę apsijuokti" - ak, kaip puikiai pasakyta.

"Liūdnas veidas nėra gero tono ženklas; reikia atrodyti nuobodžiaujančiam. Jeigu jūs liūdnas, vadinasi, jums kažko trūksta, kažkas jums nepasisekė. Tuo jūs parodote, kad esate menkesnis už kitus. O jei nuobodžiaujate, priešingai, tada menkesnis už jus bus tas, kuris veltui stengėsi jums įsiteikti". Oo, kokia vertingos pamokos. Reikės imti domėn.



Vertinimas 9 iš 10

Ironija: atsidurti kitoje intelekto tvoros pusėje.



Nuo pat vaikystės Čarlis prisimena troškęs būti protingu. Tai - protiškai atsilikusio vaiko, dabar - jaunuolio svajonė. Svajonė, kuri tampa realybe. Ilgai triūsę,...

Ironija: atsidurti kitoje intelekto tvoros pusėje.



Nuo pat vaikystės Čarlis prisimena troškęs būti protingu. Tai - protiškai atsilikusio vaiko, dabar - jaunuolio svajonė. Svajonė, kuri tampa realybe. Ilgai triūsę, ieškoję metodo, išbandę jį su peliuku, kurio vardas ir paminėtas knygos pavadinime - Aldžernonu, mokslininkai pasiūlo vienintelę ir pirmąją galimybę išbandyti jų sukurtą poveikį intelektui. Pakankamai paprastos operacijos dėka niujorkietis Čarlis tikisi patirti visus gyvenimo malonumus, staiga tapęs protingu.

Būti protingu - gera, malonu. Tačiau.... Įgytas protas nėra tolygus jausmų stabilumui, emocijų išraiškos, bendravimo gebėjimui. Žmogus, per trumpiausią laiką tapęs protingiausiu, nesugeba suvaldyti ne tik savo emocijų, tačiau, didžiausią problemą kelia jo aplinka: pažįstami, bendradarbiai, tie patys mokslininkai. Buvę artimieji - ignoruoja, jaučia priešiškumą, bei... mirtinai jo bijo. Ir protas to paveikti negali. Net ir būdamas protingas, Čarlis jaučia, jog vis dar yra pagrindinis "atrakcionas" net ir mokslininkų suvažiavime.

Ar žemo intelekto žmogus tampa žmogumi tik tapęs protingesniu? Ar tai, jog mes nežinome kas vyksta jo viduje, ką iš tiesų jis jaučia, ko trokšta, ir kodėl elgiasi būtent taip, daro jį žemesniu individu už "protinguosius"? Ar reikia įtikinėti (tyrinėti), jog ir žemo IQ žmonės turi savo jausmus, prisiminimus, tėvus, gyvenimą. Ar šie dalykai įgyjami tik su protu?

Knygoje per vieną žmogų, vieno žmogaus troškimą ir jo svajonės išsipildymą, parodomi keletas aspektų: proto galia asmeniniam gyvenimui patobulinti, galia jausmų išraiškai, visuomenės požiūris į menko proto asmenis, bendravimas darbinėje, asmeninėje aplinkoje su tokiu asmeniu, menko proto žmonių poreikiai (draugystei, bendravimui su priešingos lyties atstovais), šeimos santykiai - tėvų požiūris į savo apsigimėlį vaiką.... Būtent bendravimas su tėvais man paliko liūdniausią įspūdį: kai Čarlis nori susitikti savo tėvus, kurie jo atsisakė, ir jiems pasirodyti, jog pagaliau tapo toks, kokio jie norėjo, staiga tapo neįveikiama misija. Kartais skausminga suvokti, jog būti protingu yra per sunku.

Kas atsitinka, kai staiga viskas apsiverčia: menko proto asmuo tampa protingesnis už visus mus, kurie jo gailėjo, kurie tyčiojosi, kurie dėjosi jo draugais? Ar didžioji - protingoji (dabar buvusi protingoji) žmonijos dalis gebės priimti tokius pokyčius? Klausimą galima paversti visiška katastrofa - įsivaizduokite savo jausmus, jei staiga sliekai (arba ... (vieta fantazijai)) pasiskelbtų protingesniais už Homo sapiens.

Tai štai kaip žmogus ima save niekinti: jis supranta darąs blogai, bet neįstengia liautis. (p.128)

Dabar jie man atrodo visai kitokie, ir koks kvailys buvau, kad anksčiau žiūrėjau į profesorius kaip į proto milžinus. Jie tik žmonės - ir jie bijo, kad visas pasaulis tai sužinos. (p.116)