. Knyga vilioja akis, ranka vieną po kito verčia puslapius, nė vienas žodis neleidžia atsitraukti tai nuostabi ir viena iš gražiausių meilės istorijų ,susipažinkite su neužmirštama klasika, su knyga "Džeinė Eir".

...

. Knyga vilioja akis, ranka vieną po kito verčia puslapius, nė vienas žodis neleidžia atsitraukti tai nuostabi ir viena iš gražiausių meilės istorijų ,susipažinkite su neužmirštama klasika, su knyga "Džeinė Eir".

.Džeinė našlaitė iki 10 metų gyvenusi su dėdiene ir jos vaikas kurie jos labai nemėgo. Vėlai ji gyveno prieglaudoje kuri ją pavertė stiprią valią turinčia mergina, su nuostabia širdimi ir nugludintu protu. Ji apsigyveno nuostabioje vietoje Tornfilde. Ten ji tampa guvernante (bajorų vaikų auklėtoja, mokytoja). Visos dienos teka ta pačia vaga kol nepasirodo misteris Ročesteris.

.Ši knyga mano manimu parodo, kad meilei nesvarbu išvaizda, bet ją gali sugriauti tamsios paslaptys. Šiais laikas dėl išvaizdos galima ginčytis nes vieni ją vertina labiau nei vidines savybes, o kiti, bet retas nevertina tiek grožio. Šią knygą turėtu perskaityti kiekvienas kuriam nuo banalių meilės istorijų darosi bloga.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai labai paprasta istorija. Kas gi čia vyksta? Iš Prancūzijos į Lietuvą grįžta diplomato žmona su sūnumi. Motina supranta, kad per mažai bendravo su vaiku ir dabar jo beveik nepažįsta....

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai labai paprasta istorija. Kas gi čia vyksta? Iš Prancūzijos į Lietuvą grįžta diplomato žmona su sūnumi. Motina supranta, kad per mažai bendravo su vaiku ir dabar jo beveik nepažįsta. Berniukas mokykloje susidraugauja su neturtinga, bet pašėlusia mergaite. Jos mama suserga vėžiu. Vaikai pavogia pinigų iš berniuko mamos ir nuneša juos gydytojui. Šis grąžina juos ligonei, ji - diplomato žmonai ir galiausiai visi susidraugauja. Visgi ši istorija papasakota labai artimai, šiltai, netgi šiek tiek vaikiškai, kas primena, jog gyvenimas ir pasaulis nėra tokie jau sudėtingi, kaip kartais mes manome.

Ši knyga jau antroji serijos dalis. Pirmoje knygoje kromanjonietė mergaitė Aila augo pas neandertaliečius, taigi galėjome susipažinti su neandertaliečių gyvenimo būdu, buitimi. Šioje, antroje dalyje, jau tapusi moterimi, Aila...

Ši knyga jau antroji serijos dalis. Pirmoje knygoje kromanjonietė mergaitė Aila augo pas neandertaliečius, taigi galėjome susipažinti su neandertaliečių gyvenimo būdu, buitimi. Šioje, antroje dalyje, jau tapusi moterimi, Aila turi gyventi vienui viena svetimame krašte. Kaip išlikti, kuomet dėl išgyvenimo pirmykščiai žmonės ir gyvendavo gentimis, kartu medžiodavo, gamindavo valgį, saugodavosi nuo pavojų? Tačiau Aila nepražūna, sugeba išgyventi ir viena, nors tai be galo sunku.



Šįkart Aila nėra vienintelė "šiuolaikinių" žmonių atstovė knygoje. Jolandaras kartu su broliu keliauja iš gimtųjų kraštų, siekdami pamatyti pasaulio. Pakeliui sutikdami įvairių žmonių genčių, kurių kalba ir papročiai, gaminami įrankiai skiriasi, broliai pasiekia ir Ailos gyvenamą vietovę.



Knyga atskleidžia, kaip kiekvienas pirmykščio žmogaus veiksmas turi būti apgalvotas ir nukreiptas vienam tikslui - išgyventi, net nepriklausomai nuo to, gyvenama gentyje, ar ne. Planavimas, nuolatinis darbas išteklių beieškant ar juos begaminant. Jei esi silpnas, paprasčiausiai neišgyvensi. Visgi retai kada serijos paskesnės dalys pralenkia pirmąją - ne išimtis ir šis kartas. Nors tai tikrai nereiškia, jog knyga neįdomi, prastesnė, tikrai ne. "Pirmykštė moteris: Arklių slėnis" daugiau susitelkė į papročių atvaizdavimą, įrankių gamybos niuansus, žodžiu, stengiamasi kuo labiau supažindinti su priešistoriniu laikotarpiu gyvenusių žmonių kasdienybe. Galbūt netgi norėjosi mažiau šių aprašymų. Visgi negaliu ginčytis, kad jie nebuvo vaizdingi ir nepadėjo geriau įsivaizduoti anų laikų gyvenimą.

Geriausias katinas pasaulyje ir makulatūros lapai



Jei, anot garsiausio Paryžiaus virtuvės šefo Augusto Gusteau (animacinis filmas "La troškinys"), gaminti gali bet kas, tai, matyt, šią aksiomą galima perkelti ir į...

Geriausias katinas pasaulyje ir makulatūros lapai



Jei, anot garsiausio Paryžiaus virtuvės šefo Augusto Gusteau (animacinis filmas "La troškinys"), gaminti gali bet kas, tai, matyt, šią aksiomą galima perkelti ir į literatūrą. Tad jei žiurkiukas Remi įgyvendino savo svajonę gaminti puikiausius gurmaniškus patiekalus, tai knyga, parašyta katino, turbūt nieko neturėtų nustebinti. (Čia "Pažiūrų" autorius galėtų tuoj pat papriekaištauti dėl tiesiog nederamo lyginimo su kažkokiu animaciniu graužiku ir paties talentingojo rašytojo tupdymo į lentynėlę "bet kas" - nes kas jau kas, bet šis katinas tikrai - ne "bet kas"!). Taigi, skubu pasitaisyti ir pažymėti, kad knyga parašyta ne bet kokio katino, o didžiai gerbtino, išsilavinusio ir išsimokslinusio, kultūringo, nepriekaištingų manierų (na, ką jau čia - beveik tobulo) katino Murklio.

Taigi nuostabusis tobulasis nepaprastasis katinas Murklys porina apie savo pavyzdingą gyvenimą nuo mažų dienų iki brandos. Ne šiaip sau porina - o dailia rašysena išdėsto savo sektinos biografijos vingius popieriuje: savo atsiradimą pas šeimininką maestro Abrahamą, polinkį į mokslą, vargus jo siekiant, pažintį su kitais katinais (savo motina Mina, žaviąja Mismise, dėl kurios teko veltis į kovas su konkurentais, katinu Mucijumi, atskleidusiu katino buršo gyvenimo prasmę ir tapusiu geriausiu draugu) bei draugystę su visiškai priešingu padaru - pudeliu Pontu. Kaip ir bet kuris kitas dieviškosios kačių giminės atstovas, Murklys nesibodi nuolat pabrėžti savo įgimtų talentų ir privalumų, grakštumo ir elegancijos, bei kitų ypač vertintinų savybių. Žodžiu, nei vienai iš devynių jo gyvybių nekyla grėsmė būti prarastai iš kuklumo. Kaip neginčijamo talento įrodymus Murklys kartkartėm į pasakojimą įterpia vieną kitą savo eilėraštį ar giesmę (nepamiršdamas kukliai pridurti, kad, nors ir, savaime suprantama, tobuli, šie jo kūrinėliai tėra tik bandymai - didžiuosius savo darbus jis ketinąs publikuoti atskirai). Žinoma, kaip ir visiems didiesiems genijams, Murkliui lemta likti amžininkų nepripažintam ir net išjuoktam, tačiau, žinia, tai tik nieko nesugebantys pavyduoliai, tuščiai tauškią liežuviais... Kitaip tariant, net keista, kad tokiame žiauriame, tamsiame ir neišprususiame pasaulyje radosi toks išskirtinis šviesulys...

Bet atsitik tu man taip, kad leidėjas tik atidavęs Murklio rankraštį spausdinti "pastebėjo", kad į genialiojo katino kūrinį "įsimaišė" makulatūros lapai - juos, Murklys, matyt, berašydamas bus išplėšęs iš kokios senos knygos ir naudojęs kaip paklotą ar sugeriamąjį popierių. Tad sklandų Murklio pasakojimą karts nuo karto pertraukia pasakojimas apie kapelmeisterį Johanesą Kreislerį ir kunigaikščio dvaro intrigas. Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad pagal apimtį tie "makulatūros lapai" sudaro didesnę knygos dalį, o pasakojama istorija (teatleidžia Murklys) - daug įdomesnė. Su akivaizdžia ironija (nukreipta į patį "pasakotoją") dėstomą Murklio pasakojimą netikėtai keičia dar įdomesnė kapelmeisterio Johaneso Kreislerio, tarnaujančio kunigaikščio dvare, aplinka ir neeiliniai, saviti ir ryškūs personažai: maestro Abrahamas, kunigaikštis Irenėjus, kunigaikštytė Hedviga, kunigaikščio patarėja ponia Bencon, jos dukra ir geriausia kunigaikštytės draugė Julija, dievo kvailelis kunigaikštukas Ignacijus ir puokštė kitų. O kur dar dvaro intrigos, slaptos užmačios ir kėslai, bendrieji etiketo bei padorumo reikalavimai, tamsios praeities paslaptys ir taip vis "iš konteksto krintantis", kitų planus begėdiškai jaukiantis "neformatas" Kreisleris...

"Katino Murklio pažiūros į gyvenimą" (paantraštė: "...ir kapelmeisterio Johaneso Kreislerio biografijos fragmentai atsitiktinai išlikę makulatūros lapuose") - vienas iš dviejų Ernsto Theodoro Amadeus Hohhmano romanų (be keleto apysakų ir pasakų), kuriuos kūrėjas spėjo parašyti per savo neitin ilgą (1776 - 1822 m. ) gyvenimą. Laikoma, kad ši knyga - iš dalies autobiografinis kūrinys. Mat pats E. T. A. Hoffmanas buvo ne tik rašytojas, dailininkas, teisininkas, bet ir kompozitorius, muzikas bei kapelmeisteris. Kaip ir kitų jo pasakojimų (net ir pasakų) veiksmas vyksta ne "kažkada, seniai seniai...", bet praktiškai kalbamuoju momentu. Taip autorius ištrina fantazijos ir realybės ribas ir skaitytojams tampa visai lengva patikėti jo magiško pasakojimo tikrumu.

"Katino Murklio pažiūros į gyvenimą" - pabaigtas kūrinys (kodėl - paaiškinama knygos pabaigoje), tačiau buvo planuojama išleisti Murklio literatūros darbų rinktinę. Be to, buvo "rasta" dar pluoštas makultatūros lapų. Tačiau, deja, nei vienas šių užmojų nebuvo įgyvendintas - dėl nuolat kenčiamų nepriteklių E. T. A. Hoffmano sveikata smarkiai pablogėjo, o 1822 m. kūrėjas mirė, palikdamas vidury sakinio nutrūkusią ne tik savo, bet ir kapelmeisterio Johaneso Kreislerio biografiją.

E. T. A. Hoffmano "Katino Murklio pažiūros į gyvenimą" - įdomi, savo forma beveik postmodernistinė knyga, aktuali net ir šiais laikais. (Didelis priekaištas lietuviško leidimo redaktoriams - palikti tiek korektūros klaidų - neatleistina!) Ir belieka tiktai apgailestauti, kad universalusis ir unikalusis kūrėjas pritrūko žemiško laiko parašyti planuotą tęsinį.

Netveriu džiugesiu gavusi ir perskaičiusi Anės Brontės, vienos iš trijų garsiųjų seserų-rašytojų, knygą pavadinimu "Agnesė Grėj". Šį kūrinį būtinai perskaityti užsigeidžiau viename interneto svetainės forume...

Netveriu džiugesiu gavusi ir perskaičiusi Anės Brontės, vienos iš trijų garsiųjų seserų-rašytojų, knygą pavadinimu "Agnesė Grėj". Šį kūrinį būtinai perskaityti užsigeidžiau viename interneto svetainės forume sužinojusi, jog apskritai toks kūrinys egzistuoja.

Kadangi be galo žavėjausi paauglystėje skaityta Šarlotės Brontės "Džeine Eir" bei neseniai su malonumu perskaitytu Emilės Brontės "Vėtrų kalnu", tai Anės Brontės "Agnesė Grėj" man yra mielas atradimas. Tiesa, tarpusavy lyginant visus tris minėtus kūrinius, norėtųsi pastebėti, jog visgi pirmieji du kūriniai stipresni stilistiniu ir emociniu požiūriu (įtaigesni).

Pagrindinė kūrinio veikėja - jauna mergina, kurios akimis žiūrint pasaulis matuojamas gėrio ir grožio matais. Neturtingo pastoriaus šeimoje užaugusi Agnesė nutaria pasitarnauti šeimai - uždirbti pinigų ir tokiu būdu palengvinti artimųjų rūpesčius. Išsilavinusi mergina gauna guvernantės darbą turtingų aristokratų šeimoje. Jai patikėta prižiūrėti tris neklaužadas vaikučius. Kad ir kokiu būdu mergina stengiasi į savo pusę palenkti vaikus ir paskatinti juos mokytis, tačiau ponaičiai jausdami nebaudžiamumą ir tėvų palaikymą, jos visiškai neklauso. Vaikų mokymas jai tampa tikru išbandymu, net kančia: "Mokymas buvo sunkus darbas ne tik protui, bet ir kūnui. Turėdavau bėgioti paskui savo mokinius ir juos gaudyti, nešti ar tempti prie stalo, kartais ir jėga laikyti tenai, kol išmoks pamoką." (p. 31)

Situacija kiek pasikeičia, kai Agnesė Grėj patenka į kitą turtingų žmonių šeimą ir ima auklėti paaugles mergaites. Nors ir pastarosios nėra itin atidžios ar sukalbamos, tačiau guvernantei bent jau nereikia lakstyti paskui neklaužadas ir žiūrėti, kad ko pikta neiškrėstų. Didžiausia atrama Agnesei yra bažnyčia. Kadangi jaunosios panelės dažnai lankosi bažnyčioje norėdamos pasipuikuoti prieš jaunikaičius, Agnesė Grėj bent jau turi džiaugsmą ir paguodą galėdama atsipalaiduoti Dievo namuose.

Būtent bažnyčioje Agnesė Grėj sutinka ir savo mylimąjį. Jų meilė rutuliojasi pamažu, tačiau aiškiai ir užtikrintai. Vos pažinusi naująjį pastorių Agnesė nejučia juo susižavi, ir visos mintys sukasi apie jį ("Taip, Edvardai Vestonai, aš iš tikrųjų galėčiau būti laiminga namuose, pilnuose priešų, jei turėčiau tik vieną draugą, kuris nuoširdžiai, stipriai ir ištikimai mylėtų; o jei tas draugas būtumėt jūs, - nors mes būtume toli nuo vienas kito, retai gautume žinių ir dar rečiau pasimatytume, - kad ir kokie sunkūs darbai ir rūpesčiai ar neramumai mane vargintų, vis tiek man tai būtų didelė laimė, apie kokią nedrįstu nė svajoti" p. 171). Tik artimesnei pažinčiai jie nelabai turi palankių sąlygų, o ir tik vienas kitas netikėtas susitikimas ir pokalbis neleidžia pačiai Agnesei pajusti, jog ir pastoriaus mintys taip pat sukasi apie ją.

Galiausiai, mirus tėvui, mergina grįžta pas motiną, atidaro savo mokyklą ir ima džiaugtis gyvenimu. Didžiausia laimė ją aplanko tuomet, kai jos išsvajotas mylimasis pats susiranda Agnesę ir pasiūlo tekėti už jo. Jie sukuria šeimą, susilaukia trijų vaikų ir laimingai gyvena "garbei To, kuris pažėrė tiek daug palaimos mūsų kelyje" (p. 203).

Kūrinys vertas literatūros klasikos vardo, nes jame itin aiškiai atsiskleidžia šios vertybės: meilė, pasitikėjimas, atjauta, gėrio siekiamybė, nuolankumas Dievo valiai. Knygą rekomenduoju skaityti moterims, išsiilgusioms romantikos. Taip pat rekomenduočiau ją perskaityti jauniems pedagogams, nes knygoje šie atrastų jiems patiems pažįstamų išgyvenimų.

Šią knygą planavau perskaityti jau gerus tris metus. Tačiau visada atsirasdavo kitų knygų,kitos veiklos. O gal tiesiog bijojau, kad dar nesuprasiu gilios potekstės ir pasišlykštėsiu epitetais, kuriais baugino suaugusieji...

Šią knygą planavau perskaityti jau gerus tris metus. Tačiau visada atsirasdavo kitų knygų,kitos veiklos. O gal tiesiog bijojau, kad dar nesuprasiu gilios potekstės ir pasišlykštėsiu epitetais, kuriais baugino suaugusieji kalbėdami apie šią knygą.

Spalio mėnesį "Dievų miškas" į mano rankas pakliuvo per atsitiktinumą, tai buvo pirmoji knygą, kurią įsikėliau į savo elektroninių knygų skaityklę. Aišku, buvo ir potekstė to kėlimosi - privalomas kūrinys 12 klasėje. Reiks nagrinėti, reikia žinoti ne tik, kad apie mišką rašė.

Knyga savotiškai sukrėtė, bet paliko neišdildomą įspūdį. Lietuvių literatūra vis giliau įsirėžia į mano atmintį. Škėmos "Balta drobulė" atrodė wow kūrinys. O po to perskaitytas "Dievų miškas".. Tiesiog likau be žodžių.

Kaip taip per ironijos prizmę galima žiūrėti į tokius nehumaniškus dalykus. Bandžiau įsivaizduoti bent dalį to, ką teko patirti autoriui. Tačiau nepavyko.

Žinau tik tiek, kad šią knygą dar tikrai paimsiu ne kartą į rankas.

Citatos:

"Ko ko, bet kvailių visur yra daugiau, negu reikia. Kiekviena tauta jų turi ir sau, ir eksportui pakankamai, lygiai kaip kiekviena tauta turi nuosavus latrus ir šventuosius."

"Baroko susmukimas į baraką - šis istorinis procesas vaizdžiai apibrėžia vokiečių kultūros raidą Hitlerio papėdėje."

"Tikrai, ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus žmogėdra darosi."

Vertinu 10/10.

Fiodoro Dostojevskio kūrinys "Pažemintieji ir nuskriaustieji" nėra pirmasis mano susitikimas su autoriaus kūryba. Keletą metų atgal, esu skaičiusi, jau chrestomatinę tapusią, autoriaus knygą "Nusikaltimas ir bausmė". Nors...

Fiodoro Dostojevskio kūrinys "Pažemintieji ir nuskriaustieji" nėra pirmasis mano susitikimas su autoriaus kūryba. Keletą metų atgal, esu skaičiusi, jau chrestomatinę tapusią, autoriaus knygą "Nusikaltimas ir bausmė". Nors pagal porą kūrinių susidaryta tam tikra nuomonė apie šio klasiko kūrybą gali būti ir nevisiškai tiksli, tačiau bent jau kol kas atrodo, kad ji mane traukia ir man patinka. Šiuo metu eilėje jau laukia "Idiotas" bei "Broliai Karamazavai", o kol kas keli pastebėjimai apie knygą "Pažemintieji ir nuskriaustieji'.

Taigi, mano nuomone, F. Dostojevskio knygos "Pažemintieji ir nuskriaustieji" stiprioji pusė yra tikrai ne siužetas. Siužetas paprastas kaip du kart du. Kūrinys apie paprastų žmonių, tiktai nevisai paprastą gyvenimą. Nieko įmantraus ar nepaprasto, bet skaityti nenuobodu ir įdomu.

Man asmeniškai atrodo, kad visa esmė slypi labai sėkmingai sukurtuose veikėjų charakteriuose. Imponuoja tai, kad nė vienas veikėjas nėra sudievinamas. Nėra visiškai teigiamų arba visiškai neigiamų veikėjų. Visi vaizduojami su savo ydomis ir trūkumais. Taip pat žavi ir tai, kad F. Dostojevskis būdamas vyras, taip tiksliai ir taikliai atskleidė moterų psichologiją ir mąstymą.

Daugelis sako, kad šio klasiko kūryba tamsi ir niūri, tačiau aš taip negalvoju. Mano nuomone, autorius tiesiog vaizduoja žmones ir jų likimus. F. Dostojevskio knygos "Pažemintieji ir nuskriaustieji" veikėjai drąsiai pasitinka savo likimą, kad ir koks nesaldus jis būtų, niekada ir jokiomis aplinkybėmis nepasiduoda ir neišsižada savo moralės principų bei idealų.

Žydrūnė

Sun Tzu (kartais vadinamas Sunzi) knygą "Karo menas" perskaityti žadėjau jau labai seniai, tačiau matyt, tik dabar tam atėjo laikas :). Knygą sudaro 13 skyrių, po kiekvienu skyriumi pateikiamas trumpas paaiškinimas bei...

Sun Tzu (kartais vadinamas Sunzi) knygą "Karo menas" perskaityti žadėjau jau labai seniai, tačiau matyt, tik dabar tam atėjo laikas :). Knygą sudaro 13 skyrių, po kiekvienu skyriumi pateikiamas trumpas paaiškinimas bei savotiškos interpretacijos.

Kaip bebūtų keista, šią knygą perskaičiau pakankamai greitai. Kai tik paėmiau ją į rankas, galvojau, kad jos skaitymas užtruks ilgai, kad gal net atrodys nuobodu, tačiau anaiptol! Šioje knygoje kiekvienas autoriaus žodis labai gerai pasvertas, vengiama daugžodžiavimo, bereikalingos kalbos. Visos mintys, pagrindinės karo meno taisyklės, strategijų ir taktikų nuostatos išdėstytos laikoniškai, suprantamai ir aiškiai.

Man šioje knygoje labiausiai patiko tai, kad joje suteikiama laisvė kiekvieną pamoką, kiekvieną sakinį ar frazę interpretuoti taip, kaip pačiam atrodo tinkamiausia. Tokiu būdu lavinama ne tik žmogaus vaizduotė, bet ir geriau įsisąmoninama visa knygoje pateikiama informacija. Nors ši knyga yra skiriama karybos menui, tačiau nemažai joje išdėstytų nuostatų galima pritaikyti ir šiems laikams, kuomet organizacijoms yra būtina gebėti numatyti konkurentų veiksmus, analizuoti galimas vadinamų priešininkų strategijas bei planuojamus veiksmusMano nuomone, ši knyga yra tikrai labai universali ir aktuali ne tik tais laikais, kuomet buvo parengta, bet ir šiais laikais.

Visiems, kas bent kažkiek yra susidūrę su strateginiu valdymu, taip pat tiems, kurie nori išmokti pažinti priešininką, siūlau šią knygą perskaityti. Ir aš ją skaitysiu turbūt dar ne kartą, nes joje kiekvieną kartą skaitant galima atrasti vis kažką naujo.

Dovilė :)

Būtų buvę kur kas įdomiau, jei nebūtų visų tų vietų apie politiką, sukilimus ir t.t. ir pan., kurios man tokios nuobodžios, tokios neįdomios. Nors bendrą ispūdį smarkiai pataiso autoriaus rašymo stilius ir šmaikštumas,...

Būtų buvę kur kas įdomiau, jei nebūtų visų tų vietų apie politiką, sukilimus ir t.t. ir pan., kurios man tokios nuobodžios, tokios neįdomios. Nors bendrą ispūdį smarkiai pataiso autoriaus rašymo stilius ir šmaikštumas, kuris man laaabai patinka.

Isabel Abedi "Lučianas" - nuostabiai šilta, švelni ir nepaprastai įtraukianti meilės istorija. Tai knyga, kurią užvertus, norisi skaityti iš naujo.

Vieną vakarą šešiolikmetė Rebeka krūtinėje pajunta aštrų skausmą, o...

Isabel Abedi "Lučianas" - nuostabiai šilta, švelni ir nepaprastai įtraukianti meilės istorija. Tai knyga, kurią užvertus, norisi skaityti iš naujo.

Vieną vakarą šešiolikmetė Rebeka krūtinėje pajunta aštrų skausmą, o pro langą pamato keistą nepažįstamąjį. Nuo to laiko jis vis atsiranda šalia Rebekos, ir, kaip bebūtų keista, užpildo tą nemalonią tuštumą krūtinėje. Kas jis, tas keistas vaikinas, neturintis nei praeities, nei atsiminimų, nei...delnų linijų?

Nors romano siužetas gana standartiškas, man jis nepasirodė banalus ir knyga tikrai patiko. Tai istorija, priverčianti džiaugtis, jaudintis, stebėtis ir liūdėti kartu su veikėjais. Skaudu skaityti, apie Rebekos kančias, apie Lučianą, neturintį praeities, tačiau užvis man labiausiai gaila buvo Rebekos vaikino Sebastiano. Jis visą laiką mylėjo Rebeką, atstūmusią jį dėl Lučiano, ir dėl to baisiai kankinosi. Istorija sužavi savo paslaptingumu, tomis antgamtiškomis, nesuprantamomis detalėmis, kurios galiausiai susijungia į vieną fantastišką kulminaciją. Romanas įtraukia ir nepaleidžia nuo pat pirmo sakinio. Ir nors kūrinio pabaigą buvo galima nuspėti, ji mane tikrai sužavėjo. Manau, kad "Lučianas" ir puodelis šiltos arbatos - puikus pasirinkimas šaltiems rudens vakarams. :)



"O kas yra trauka?" - paklausiau tada. Buvau gal septynerių ir visai negalėjau suprasti, apie ką jis kalba. "Trauka, - aiškino tėtis, - veikia taip, tarsi būtum surišęs Žemę su Mėnuliu neregimu kaspinu."
"Tai tada jie yra kartu? - pasitikslinau. - Nors vienas nuo kito šitaip nutolę?"
Tėtis linktelėjo, o man tai pasirodė liūdna"