O kas nenorėtų nors vieną dieną pabūti karaliene. Skaitant šį romaną tikrai galima pasijusti karaliene ir ne bet kokia, o - šilko karaliene. Kadangi man patinka istoriniai romanai, tai ši knyga tikrai pati ta, kuri...

O kas nenorėtų nors vieną dieną pabūti karaliene. Skaitant šį romaną tikrai galima pasijusti karaliene ir ne bet kokia, o - šilko karaliene. Kadangi man patinka istoriniai romanai, tai ši knyga tikrai pati ta, kuri praskaidrina tamsius rudens vakarus, praplečia žinias ir nuteikia maloniai kitai dienai. Man patiko vaizdžiai ir įtikinamai pavaizduotas XV a. moterų gyvenimas, dvarų intrigos, paslaptys ir neblėstantys meilės nuotykiai.

Su kokiu užsidegimu pradėjau skaityti knygą, jau pirmosios eilutės kuždėjo, kad tai tikrai geras pasirinkimas. Deja, vėliau entuziazmas kiek išblėso, tačiau pats siužetas, dėstymas bei veikėjai vertintini tikrai teigiamai....

Su kokiu užsidegimu pradėjau skaityti knygą, jau pirmosios eilutės kuždėjo, kad tai tikrai geras pasirinkimas. Deja, vėliau entuziazmas kiek išblėso, tačiau pats siužetas, dėstymas bei veikėjai vertintini tikrai teigiamai. Knyga tikrai nebloga, tiesiog pradėjus skaityti tikėjausi visai ko kito, bet jokiu būdu negaliu sakyti, kad ji mane nuvylė. Knygoje labai subtiliai atskleidžiami motinos ir dukters santykiai, gražiai vaizduojami Lidijos ir Čangu Anlo draugystės, o vėliau ir aistringos meilės virpesiai, kuriuos stengiamasi užgožti Kinijos valžios gniaužtais.

Sužadino norą pamatyti filmą, aiškiau supratau viena "The simpsons" seriją, tačiau labai didelio įspūdžio nepadarė. Žinoma, buvo įdomu (ir kartu liūdna) suvokti, kad per beveik septyniasdešimt metų (nuo dramos parašymo)...

Sužadino norą pamatyti filmą, aiškiau supratau viena "The simpsons" seriją, tačiau labai didelio įspūdžio nepadarė. Žinoma, buvo įdomu (ir kartu liūdna) suvokti, kad per beveik septyniasdešimt metų (nuo dramos parašymo) kai kurių visuomenės sluoksnių gyvenimas taip mažai tepakito. Argi nejuokinga? Milžinišku greičiu tobulėja technologijos, švietimo sistema, atrodo, kad šiais laikais žmonės turi visas galimybes tobulėti ir atsikratyti pasaulio negandu, tačiau didžiosios pasaulio problemos išlieka. Smurtas šeimoje (ir taikstymasis su tuo), alkoholizmas, nesugebėjimas išlipti iš užburto rato, santuokos negerbimas, vienas kito žeminimas - visa tai niekur nedingsta. Žemesnės klasės žmonių gyvenimas beveik visiškai nesikeičia, jis tarsi sustingo. Ir nors knyga užkabino daug gerų, visuomenei skaudžių temų, manau buvo šokta per stipriai. Norint pavaizduoti daug, dingsta paveikumas, įsigilinimas į problemą. Kita vertus, gal tai patvirtina nelaimėlių nekenčiamą tiesą, kad bėdos po vieną nevaikšto.

Kuo toliau, vis labiau "krentu į meilę" su skandinaviškais detektyvais. Jų dėka galima pamiršti kasdieninį gyvenimą ir pasinerti į nusikaltimų bei policijos tyrimų kupiną gyvenimą. Vis tenka prisiminti, kaip buvau...

Kuo toliau, vis labiau "krentu į meilę" su skandinaviškais detektyvais. Jų dėka galima pamiršti kasdieninį gyvenimą ir pasinerti į nusikaltimų bei policijos tyrimų kupiną gyvenimą. Vis tenka prisiminti, kaip buvau skeptiškai nusiteikusi prieš detektyvo žanrą - kaip taip gali būti tokio ažiotažo knygų pardavimai, kodėl jos perkamiausiųjų sąrašuose... Mano monologai besiklausančiajam tuo metu, būtų atrodę mažų mažiausiai makabriški ir kupini nepatyrimo (!). Gėda pripažinti, bet buvau teperskaičius gal tik vieną kitą detektyvą, o kad nesudomino - reiškia buvo abejotinos kilmės.. Iš tikrųjų, pilnam "atsijungimui" nuo aplinkos meilės romanas netinka - skaudančias širdies žaizdas drąsko tos visos meilės ir seilės; grožinis kūrinys, klasika - turėtų būti itin įtraukianti, o ne įvykių stumdymas iš vieno puslapio į kitą; na ir detektyvas - aš nemanau, kad įmanoma skaityti detektyvą, neįsigilinant, neatkreipiant dėmesio į detales, nesekant nusikaltėlio pėdsakais.... Man, su lyg keturračio pervažiuota širdimi, meilės romaną skaityti būtų koktu (švelniai pasakius), tad įsikimbu į detektyvus, kad atgauti pusiausvyrą ir negraužti savęs aklinoje tamsoje, kupinoje neigiamų minčių . Eilėje laukia antroji Lars Kepler rašyta knygą (trečiosios vis dar neįsigijau..), Tess Gerritsen pora knygų, Sharon Sala trilogija - pradžiai tiek ir pakaks, vis gi norėčiau knygų iššūkį pabaigti bent dviem trečdaliais iš sąrašo perskaitytų knygų, tad ir vien tik detektyvais apsikrauti nereikia...



Apie knygą. Gėda pelėda man, perskaičiau prieš porą mėn. tačiau aprašau tik dabar.. Knygos apimtis dažniausiai išgąsdina dėl galimybės jos tiesiog neperskaityti, tačiau tokioms populiarioms knygoms tai visiškai negręsia. Jei jau sugebėdavau vakarais po 100psl perskaityti vienu prisėdimu, tai daug reiškia, nes jei knyga neįdomi - nejučia imu skaičiuoti puslapius, kiek liko iki skyriaus pabaigos/iki pačios knygos pabaigos. Beskaitant būdavo ir kraupu, ir baisu, ir norėjosi tiesiog įsikąst į krumplius, nes knygos įvykių įtampa mane užvaldydavo visais šimtu procentų. O gal ir daugiau. Kartais ir su baime imdavau, nes reikdavo skaityti situacijų kulminacijas, kurios būdavo greitai besiplėtojančios.



Bet kam, kuris dar nėra skaitęs šios - visiškai rimtai rekomenduoju - įvykių gausybė, pradžioje pasipila daug veikėjų, tad nori nenori turi gilintis ir nepamiršti svarbių detalių. O kur dar knygos teikiama galimybė atpalaiduoti save ir protą nuo darbų..

Aš irgi esu viena iš tų, kuriems "Rugiuose prie bedugnės" paliko neišdildomą įspūdį. Pirmiausia į akis krenta tai, kad romanas parašytas pirmuoju asmeniu. Tai teikia nuoširdumo, atvirumo, priartina skaitytoją prie...

Aš irgi esu viena iš tų, kuriems "Rugiuose prie bedugnės" paliko neišdildomą įspūdį. Pirmiausia į akis krenta tai, kad romanas parašytas pirmuoju asmeniu. Tai teikia nuoširdumo, atvirumo, priartina skaitytoją prie pasakotojo išgyvenimų, leidžia į viską pažvelgti jo akimis.

Gali pasirodyti kvaila, tačiau mane sužavėjo Houldeno savybė iš visko šaipytis, kritikuoti, ironizuoti. Tai teikia romanui papildomo žavesio. Atrodo, turėtum imti nervintis, kai kiekviename puslapyje būtinai pasišaipoma iš kokio bendraamžio arba suaugusiojo, tačiau mane tai pralinksmino kone labiausiai.

Houldeną galime gerbti už tai, kad jis nėra paviršutiniškas jaunuolis, kad nė nemano taikstytis su veidmainiavimu ir žmonėmis, nesvetimiems tam. Turiu galvoje tokį veidmainiavimą, kai apgaudinėjami ne tik kiti, bet ir tu pats. Būtent dėl to Houldenas Kolfildas metė vieną iš mokyklų. Taip vėl išryškėja maištingoji jaunuolio pusė.

J.D. Selindžeris sudrebino populiariąją to meto literatūrą. Dabar irgi daug rašytojų stengiasi atskleisti paauglio mąstymą, tačiau visgi "Rugiuose prie bedugnės" yra neginčijamai geriausias romanas, padėjęs pamatą vėlėsniems panašaus pobūdžio kūriniams.

"Ji atsakys, kad ji- moteris ir jai nėra ko teisintis. Jis vėl ją pabučiuos, nes ji sako tiesą."

Mane visada žavėjo šis rašytojas. Kodėl? Nežinau, galbūt su savo taikliomis pastabomis, puikiais pasakymais. Iš jo knygų...

"Ji atsakys, kad ji- moteris ir jai nėra ko teisintis. Jis vėl ją pabučiuos, nes ji sako tiesą."

Mane visada žavėjo šis rašytojas. Kodėl? Nežinau, galbūt su savo taikliomis pastabomis, puikiais pasakymais. Iš jo knygų visada galima daug ko pasimokyti. Galbūt, todėl šią knygą ir įtraukiau į šį sąrašą. Savotiškas rašymas, štai kas labiausiai žavi. "Jis stengėsi sutelkti dėmesį į jos aurą, tačiau jis buvo vyras, o vyrai žiūri į moters kūną."

"Brida" - tai užburianti meilės misterija, sukurta iškart po fenomenalios sėkmės sulaukusio ir net į 67 kalbas išversto romano "Alchemikas". Romane pasakojama jaunos airių kilmės merginos, jaučiančios nenugalimą potraukį magijai, kelionės į savęs pažinimą istorija. Keliaudama Brida sutinka Mokytoją ir Saulės Tradicijos Magą, kurie padeda jai įveikti baimes ir patikėti gėriu, išmoko priimti raganystės dovaną ir šokti pagal slaptą pasaulio muziką. Tačiau Magas iškelia jai sąlygą: norėdama pažinti Visatos išmintį ir jos slėpinius, ji turi atsisakyti asmeninės laimės. Ji apsvarčiusi pasirenką patį geriausią variantą. O koks tas variantas sužinosite perkskaitę šią knygą.:}

Labai mėgstu skaityti vaikiškas knygas. Ypač tas kurias jau buvau skaičiusi vaikystėje. Taip galiu palyginti savo pojūčius, emocijas, kaip supratau tą kūrinį skirtingais savo gyvenimo etapais.

Knygą "Laura ir Aventeros...

Labai mėgstu skaityti vaikiškas knygas. Ypač tas kurias jau buvau skaičiusi vaikystėje. Taip galiu palyginti savo pojūčius, emocijas, kaip supratau tą kūrinį skirtingais savo gyvenimo etapais.

Knygą "Laura ir Aventeros paslaptis" buvau pradėjusi skaityti būdama dvylikos-trylikos metų, bet tuomet nesugebėjau jos baigti... Tikriausiai dėl galybės kitų knygų, kurios manęs tada laukė. Šiemet pasiėmiau kūrinį vėlyvą penktadienio vakarą ir paskutinį puslapį užverčiau sekmadienio ryte. Knyga įtraukė stebuklais, greitu siužetu, įdomiais veikėjais. Kadangi mėgstu įvairias pasakas, stebuklus, kūrinys paliko gerą įspūdį.

Taigi, ši knyga turėtų būti įdomi ne tik vaikams, bet ir visiems, kuriems įdomios stebuklinės istorijos.

Dabar tik pastebėjau, kad dauguma iššūkio knygų yra susijusios su jų ekranizacijom. Pamačiau, kad bus filmas ir nutariau perskaityt. Ir dauguma tos knygos tokios atsitiktinės. Kitais metais pasimokysiu ir į sąrašą įtrauksiu...

Dabar tik pastebėjau, kad dauguma iššūkio knygų yra susijusios su jų ekranizacijom. Pamačiau, kad bus filmas ir nutariau perskaityt. Ir dauguma tos knygos tokios atsitiktinės. Kitais metais pasimokysiu ir į sąrašą įtrauksiu tas knygas, kurios savo eilės laukia daugiau nei du metus mano lentynoje.

Apie pačią knygą.. Pakankamai neįprastas rašymo stilius. Daug rusiškų ir angliškų žodžių. Vietomis nesuprasdavau, todėl erzindavo.. Aišku, tokie intarpai puikiai atskleidžia veikėjo charakterį, bet kaip ir minėjau.. Erzina.

Knyga kažkiek priminė kitą knygą - "Blogis" galbūt, kad aprašomi paaugliai ir pakankamai nešvarūs jų darbeliai. Tiesa tai irgi erzino, bet po to įpratau prie tokio pateikimo. Greičiausiai knygą išgelbėjo maždaug per vidurį knygos pakeista aplinka.

Pabaiga kiek banali šio siužeto knygai.. Pirmi puslapiai nesužavėjo, vidurys - patraukė, pabaiga - nuvylė.

Tikėjaus žymiai stipresnės knygos, juk ji puikuojasi geriausių knygų sąrašuose.. Ne visos knygos gali būti vertos 10 balų.

Vertinu 7/10

Aleksandra Marinina - Skaistus mirties veidas - Labai geras detektyvas. Skaičiau neatsitraukdama, nes įtampa ir paslaptis knygoje išlaikyta iki paskutinio puslapio. Veiksmas prasideda tuo, kad Maskvos pakraštyje rastas jaunos...

Aleksandra Marinina - Skaistus mirties veidas - Labai geras detektyvas. Skaičiau neatsitraukdama, nes įtampa ir paslaptis knygoje išlaikyta iki paskutinio puslapio. Veiksmas prasideda tuo, kad Maskvos pakraštyje rastas jaunos merginos lavonas. Pasirodo, nužudytoji nebuvo linkusi į monogamiją ir turėjo daug partnerių. Įtariamųjų apstu: jos vyras, buvę partneriai, buvusi geriausia draugė. Tyrimas dar labiau komplikuojasi, kai nusižudo viena iš įtariamųjų, nes... ją labai kankino sąžinė, kad pyko ant savo draugės ir norėjo jos mirties. Vėliau sekė dar keletas įvykių, bet nuo to nelabai paaiškėjo, kas kaltas dėl žmogžudysčių. Ir tik pačioje pabaigoje išaiškėja motyvai ir priežastys ir viskas susidėlioja į savo vietas. Puiki knyga! Geras detektyvas! Skaitykit ir mėgaukitės!

Šios knygos skaitymas prilygsta uostymui, ragavimui, lietimui. Kaip ir visose savo knygose, M. Starkus puikiai atskleidžia šalį per jos žmones, sutikus gatvėse, kavinėse, darbuose. Čia svarbiausia žmonės ir jų pačių...

Šios knygos skaitymas prilygsta uostymui, ragavimui, lietimui. Kaip ir visose savo knygose, M. Starkus puikiai atskleidžia šalį per jos žmones, sutikus gatvėse, kavinėse, darbuose. Čia svarbiausia žmonės ir jų pačių požiūris į savo kraštą. Autorius su humoru atskleidžia Indijos savitumus, kurių nereklamuoja jogos mokyklos :)