Giunter Grass - Skardinis būgnelis - knyga patiko savo, galima sakyti, sarkazmu, sarkastišku požiūriu į gyvenimą. Rašytojo stilius ir jo maniera priminė J. Irvingą, tarsi toks de javu. Knyga apie žmones, jų likimus ir...

Giunter Grass - Skardinis būgnelis - knyga patiko savo, galima sakyti, sarkazmu, sarkastišku požiūriu į gyvenimą. Rašytojo stilius ir jo maniera priminė J. Irvingą, tarsi toks de javu. Knyga apie žmones, jų likimus ir sprendimus, tačiau juos visus jungia Oskaras su skardiniu būgneliu.

Knygos apimtis nemaža, tačiau kadangi siužetas įdomus, tai ir skaitoma gana lengva.

9/10

Knyga "Supernatūralūs" yra knygos "Paranormalūs" tęsinys. Šioje dalyje Evė suvokia, jog turėdama tokias galias, praeitį ir ypatingą, pavidalą keičiantį vaikiną, ji paprasčiausiai negali būti normalia mergina, tokia kaip...

Knyga "Supernatūralūs" yra knygos "Paranormalūs" tęsinys. Šioje dalyje Evė suvokia, jog turėdama tokias galias, praeitį ir ypatingą, pavidalą keičiantį vaikiną, ji paprasčiausiai negali būti normalia mergina, tokia kaip visos. Jos romantiški santykiai su Lendu klostosi gerai, bet pamažu eilinės vidurinės mokyklos gyvenimas tampa nuodobus. Evė susipažįsta su paslaptingu vaikinu - Džeku, galinčiu keliauti Elfų karalystės takais, tad ji leidžiasi į dar vieną kvapą gniaužiantį nuotykį. Pasirodo, nerūpestinga Džeko išvaizda slepia kur kas sudėtingesnę asmenybę, nei gali pasirodyti iš pradžių.

Pirma knyga pasirodė gerokai įdomesnė ir priimtinesnė. Tęsiniui jau trūko intrigos ir šmaikštumo. Knyga pasirodė nuobodoka ir paika.

2 iš 5

Nors paprastai tokių knygų baidausi kaip maro, tačiau turiu pripažinti, kad šioji patiko. Nors ir nežinau kodėl. Keista (taip mano nemėgstama) fantastika/pasaka apie velnią, bei jokių minčių, kurias galėčiau atskirti nuo...

Nors paprastai tokių knygų baidausi kaip maro, tačiau turiu pripažinti, kad šioji patiko. Nors ir nežinau kodėl. Keista (taip mano nemėgstama) fantastika/pasaka apie velnią, bei jokių minčių, kurias galėčiau atskirti nuo konteksto ir pasižymėti savo citatų sąsiuvinuke (na gerai, beveik jokių. Vis gi vieną radau: "Tas, kuris myli, turi kęsti drauge savo mylimojo lemtį"), tačiau romano negalėjau padėti į šalį, o paskutinius 100 puslapių "prarijau" per dieną. Galbūt dėl visko kaltas mano potraukis rusų literatūros klasikai. Galbūt. O ko išmokau ir ką supratau? Tikriausiai tai, kad meilė nugali viską ir dėl jos verta kovoti, kad būtinas blogis, kad suprastume, bei vertintume gėrį (kaip ir būtinas liūdesys, kad išmoktume džiaugtis laime), kad pasaulyje daug mistikos, tačiau žmones visada ieško racionalių paaiškinimų ir nenurimsta, kol juos randa, kad blogis ne visada yra blogis... Kitaip tariant, nieko naujo. Tačiau, skaityti man patiko. Beje, ieškodama internete atsiliepimų apie šį romaną, atradau, kad daugį kas jį lygina su Getės "Faustu" (ar net laiko jo plagiavimu), tačiau pačiai skaitant romaną tai kažkodėl neužkliuvo. Nors dabar galvojant suprantu, kad abejuose kūriniuose Margaritos mažai skyrėsi viena nuo kitos, visų gyvenimus drumstė nelabasis kipšas, o ir romano pradžioje besipuikuojančios citatos iš "Fausto" buvo tiesiog neįmanoma nepastebėti.

Labai keista vertinti knygą geru balu, kai joje buvo viskas, kas man nepatinka ir sunku atrasti pliusų, tačiau mano vertinimas 7,5/10. Vis gi džiaugiuosi, kad perskaičiau, nors ir nežinau kodėl. Gal ir mane Voladas užkerėjo. O ir į teatrą panorau, įdomu kaip šį kūrinį suprato kiti.

Knygos centre dešimties vyrų gyvenimai. Nepaprastų vyrų, turtingų, toli gražu ne be nuodėmės, turinčių savitus ir skirtingus likimus, kuriuos vienija Troškinio klubas. Klubo esmė naujos gurmaniškos patirtys. Tačiau po...

Knygos centre dešimties vyrų gyvenimai. Nepaprastų vyrų, turtingų, toli gražu ne be nuodėmės, turinčių savitus ir skirtingus likimus, kuriuos vienija Troškinio klubas. Klubo esmė naujos gurmaniškos patirtys. Tačiau po dvidešimties klubo egzistavimo metų, jo įkūrėjas miršta. Likę nariai ima svarstyti apie klubo baigtį. Tuo pačiu metu klubo gyvenime pasirodo Lucidijus - tiesiog stebuklus virtuvėje kuriantis virėjas, kuris atneša ne tik naujus skoninius potyrius, bet ir netikėtus, šiurpius įvykius. Klubo nariai atsiduria ant apsisprendimo slenksčio: ar įvyks dar viena Troškinio klubo vakarienė?

Tai ciniškas, nestokojantis juodo humoro, pasakojimas apie žmonių gyvenimus, apie žmogaus savigraužos ribas, neįgyvendintus lūkesčius, nusivylimą savimi: "...mūsų kūnas, šis mėsos perteklius, kuris nėra mes, bet kartu patiria mūsų biografiją ir galiausiai mirdamas išsineša mus kartu..."

Tačiau šalia šiurkštaus humoro iškyla ir ištikimos draugystės, pasiaukojimo ir atsidavimo temos.

"Žmogus - vienintelis gyvūnas, kuris nori daugiau, nei jam reikia. Žmogus yra žmogus todėl, kad nori daugiau."

O kadangi knygos ašis kulinariniai šedevrai, tai dėmesys skiriamas ir kulinariniams potyriams aprašyti, nevengiant "pagardinti" ir aštresniais vertinimais: "Trumai kvepėjo paršo hormonais, rujojančios kiaulės jas rasdavo ir karštligiškai atkasdavo geisdamos meilės. "Vietoj vyro rasdavo savotišką augalinį gumbą, daugeliui merginų taip atsitinka ir šiandien."

Ši knyga pasakoja apie nuostabiai juokingą Bridžitą Džouns - moterį, kuri lygi šių dienų yra garsiausia vienišė susidurianti su alkoholio, cigarečių, pinigų, antsvorio ir žinoma, vaikinų problemomis. Galiausiai ji...

Ši knyga pasakoja apie nuostabiai juokingą Bridžitą Džouns - moterį, kuri lygi šių dienų yra garsiausia vienišė susidurianti su alkoholio, cigarečių, pinigų, antsvorio ir žinoma, vaikinų problemomis. Galiausiai ji nusprendžia, kad reikia viską pradėti iš pradžių ir Naujaisiais metais pradeda rašyti dienoraštį, kuriame apstu vilties ir dramatizmo. Susidariusi pažadų sąrašą (tokių kaip - "Pradėsiu laikytis celiulitą naikinančios dietos ir taip sumažinsiu šlaunų apimtį 7 centimetrais (t.y. po 3,5 cm nuo kiekvienos šlaunies)" arba "Neisiu kur nors kiekvieną vakarą, bet liksiu namie, skaitysiu knygas ir klausysiu klasikinės muzikos". Šie pažadai gal būt ir neskamba labai juokingai, bet žinant Bridžitą...) ji pradeda į Pasaulį žiūrėti kitomis akimis... na, bent jau stengiasi tai daryti geriausių draugų suteikiama pagalba. Knyga puikiai skaitosi darbo dienomis kai visi namų darbai tiesiogine to žodžio prasme GRIŪNA ant tavęs, o tu nori nors trumpam atsikvėpti ir paskęsti kito žmogaus kitose problemose.

2014 metų iššūkį pradėjau skaudžios tematikos knyga. Autobiografinė Primo Levi knyga "Jei tai žmogus", pasakoja apie dienas praleistas Auschwitzo koncentracijos stovykloje. Kaip teigia pats autorius, jam "pasisekė", jis pateko...

2014 metų iššūkį pradėjau skaudžios tematikos knyga. Autobiografinė Primo Levi knyga "Jei tai žmogus", pasakoja apie dienas praleistas Auschwitzo koncentracijos stovykloje. Kaip teigia pats autorius, jam "pasisekė", jis pateko į nacių stovyklą 1944 metais, kai sąlygos jau buvo "sušvelnėjusios". Bet kokiu sušvelnėjimu galime įvardinti tą faktą, kad iš 650 su juo į Auschwitzą išvežtų Italijos žydų į namus sugrįžo tik 4? Knyga parašyta 1947 metais, sąlyginai praėjus nedaug metų po aprašomų įvykių, kaip pasakoja pats autorius: "svarbiausias jos tikslas buvo vidinis išsilaisvinimas" ir "poreikis išsipasakoti "kitiems", padaryti "kitus" dalyviais". Knyga padalinta skyriais, kurie neišsidėlioja chronologiškai, o labiau apima tam tikras temas ar įvykius.

Kaip ir daugumoje tokio tipo knygų pagrindinė jos tema - išlikimas. Tik čia svarbu ne tik išlikti, bet ir kaip išlikti žmogumi. Tarp knygos eilučių sumišę autoriaus jausmai: fizinis poreikis likti gyvam, bet kokia kaina ir tuo pačiu giliai glūdintis noras išsaugoti sielą, kuri trokšta ne tik fizinio maisto, bet ir peno sielai, sugebėjimo mąstyti apie aukštesnius dalykus, nei duonos kąsnis kaimyno saujoje: "...ir mes jau gebame galvoti apie savo motinas ir žmonas, ko paprastai nebūna. Kelias valandas galime pasijusti tokie nelaimingi, kaip tai būdinga laisviems žmonėms."

Sekant pasakojimą susidaro keistas įspūdis, tarsi autorius nesmerkia nacių, jų žiaurumų apraiškos aprašomos tarsi visiškai pašalinio, ir to siaubo neišgyvenusio, žmogaus lūpomis. Tačiau labai didelis dėmesys skiriamas kalinių nužmogėjimui: "Tasai, kuris užmuša - žmogus, tasai, kuris vykdo neteisingumą ar nuo jo kenčia - žmogus, tasai, kuris praradęs visus skrupulus, dalijasi gultu su lavonu - nebe žmogus." Žmogaus virtimas gyvuliu svarbiausia knygos ašis apie kurią sukasi visa istorija. Autorius skaudžiai išgyvena savo paties ir aplinkinių pasikeitimą, kai net išoriškai žmogus nebėra žmogus, kai jo norus galima apsakyti vos dviem žodžiais: valgyti ir miegoti. Autorius neabejoja, tai ne žmogus: "Tasai, kuris laukia, kad jo kaimynas baigtų mirti, siekdamas paimti jo duonos ketvirtį, - nors ir nekaltas, yra labiau nutolęs nuo mąstančio žmogaus modelio nei grubiausias pigmėjas ir žiauriausias sadistas."

Buvo įdomu palyginti B. Sruogos "Dievų miškas" ir Primo Levis"Jei tai žmogus" lagerio gyvenimo aprašymus. Skaitant B. Sruogos darbą žinai, kad visi aprašomi įvykiai tikri, tačiau matyt dėl kitokio rašymo stiliaus, visas siaubas lieka knygos puslapiuose. Primo Levi pasakojimas, tarsi medis suleidžia į sielą šaknis, įaugdamas į širdį nevilties jausmu, ir gyvena kartu. Dar ilgai nešiosiuosi šios knygos puslapius savyje; ir ar galima likti abejingu:

"Prasideda diena, tokia pati kaip visos kitos, tokia ilga, kad neįmanoma deramai suvokti jos pabaigos - toks šaltis, toks alkis, toks nuovargis mus nuo jos skiria; todėl geriau jau sutelkti dėmesį į norus į pilkos duonos stačiakampį, jis nedidukas, tačiau po valandos tikrai mums atiteks, ir penkias minutes, kol dar nebūsim jo subaigę, jis bus visa, ką stovyklos įstatymai leidžia mums turėti."

Vertinimas: Šios knygos skaitymas, tarsi žiūrėjimas į degantį namą: apima siaubas ir neviltis, bet tuo pačiu negali sustoti, negali nusigręžti.

Vertinimas: 5/5

Komentaras: Kadangi čia pirmasis įrašas, tai skubu padėkoti "Knygų iššūkiui 2014" už pagalbą, ištraukiant iš lentynų seniai apdulkėjusias knygas!!!

Na ką, Tėvas Gorijo, tai knyga, nuo kurios skaitymo...

Vertinimas: 5/5

Komentaras: Kadangi čia pirmasis įrašas, tai skubu padėkoti "Knygų iššūkiui 2014" už pagalbą, ištraukiant iš lentynų seniai apdulkėjusias knygas!!!

Na ką, Tėvas Gorijo, tai knyga, nuo kurios skaitymo kažkada atbaidė prierašas: Privalomoji literatūra. Ogi visai be reikalo, nes persiskaitė per vieną dieną. Tai knyga dvelkianti realizmu, puikiai nupiešianti aukštuomenės (iš išorės) spindintį ir prabanga alsuojantį paveikslą. O vien ko verti yra nuostabiai skirtingi ir išraiškingi knygos veikėjai, jų charakterių ypatybės vietomis net kelia graudų juoką, jau nekalbant apie patį Tėvą Gorijo iš didžiosios T raidės. Koks liūdnas gali būti gyvenimas, kai beprotiškai ir besąlygiškai dedamos pastangos taip ir lieka neįvertintos.

Gal ir gerai, kad ne mokyklos laikais šią knygą paėmiau į rankas. Dabar jos turinį vertinu labiau, nei būčiau galėjusi įvertinti tada.

P.S. Rekomenduoju!

Aprašymas:

Ponios Vokė pensione keistai susipina trijų žmonių gyvenimai. Prie vieno stalo atsiduria perspektyvus jaunuolis, trokštantis atsidurti aukštuosiuose visuomenės sluoksniuose, Eugenijus Rastinjakas, besislapstantis nusikaltėlis, juodosios Paryžiaus pusės žinovas Votrenas ir bankrutavęs makaronų fabriko savininkas Gorijo.

Kai moterys, kurioms Gorijo siunčia paskutinius prabangos likučius, pasirodo esančios visai ne kekšės, o už kilmingų ir turtingų vyrų ištekėjusios Gorijo dukterys, Rastinjakas imasi ieškoti teisybės. Kodėl dukros nelanko mirštančio tėvo, kodėl užtrenkė jam duris? Kodėl pinigai - dar ne viskas, jei neturi jokio titulo? Votreno padedamas Rastinjakas greitai sužino, kokia iškilimo visuomenėje kaina, ir pats nejučia padeda ant svarstyklių sąžinę ir norą bet kokia kaina iškilti...

Puikiai prisimenu tuos vakarus, kai žiūrėdavau TV serialą "Dingę". Kiekviena serija buvo tokia įdomi, kad sėdėdavau prilipusi prie televizoriaus ekrano ir bijodavau, kad tuoj tuoj pamatysiu staiga atsiradusias raides...

Puikiai prisimenu tuos vakarus, kai žiūrėdavau TV serialą "Dingę". Kiekviena serija buvo tokia įdomi, kad sėdėdavau prilipusi prie televizoriaus ekrano ir bijodavau, kad tuoj tuoj pamatysiu staiga atsiradusias raides LOST juodame fone ir serija pasibaigs. Būdavo visai nesvarbu, kad rytoj anksti keltis į mokyklą, o aš iš tų, kurie mėgsta pamiegoti. Net per reklamą nesitraukdavau, kad tik jai pasibaigus nepražiopsočiau ko nors svarbaus.

Tie laikai jau seniai praėjo, net paskutinius sezonus žiūrėjau jau kitaip. Bet vis dar neradau serialo, kuris man patiktų taip, kaip "Dingę". Nei vienas nėra į jį panašus. Knyga "Reading LOST" žadėjo papasakoti "Dingę" fenomeno priežastis.

Visada labai įdomu, kaip gimsta tokių serialų idėjos. Pasirodo, "Dingę" yra paremtas populiariu realybės šou "Išlikimas", kuris net buvo bandytas atkartoti Lietuvoje, - "In the hopes of drawing the success of reality TV into television drama, then Head of ABC Entertainment, Lloyd Braun, proposed creating a fictional programme inspired by the hit reality series Survivor." [Stacey Abbott "Reading LOST", 12 psl.] Prisimenu lietuviškuosius "Robinzonus" - visa šeima susėsdavom žiūrėti kiekvienos laidos, tai buvo mūsų mažytė tradicija. Amerikietiškasis "Išlikimas" man irgi patinka. Gal dėl to ir buvau nuo pat pradžių patraukta serialo "Dingę".

Knygoje yra pateikiama keturios estetinės formos, kurias "Dingę" puikiai išpildo ir kurios prisideda prie serialo populiarumo - "In arguing of Lost's greatness, I will consider four aesthetic norms that the show successfully achieves - unity of purpose, forensic fandom, narrative complexity and the aesthetic of surprize - suggesting that these aspects account for much of the show's value". [Jason Mittell "Reading LOST", 125 psl.] Jei praleisi bent vieną "Dingę" epizodą, gali ir visai nesusigaudyti, kas vyksta, nes kiekvienas epizodas yra susijęs su bendra idėja ir jai tarnauja. "Dingę" skatina žiūrovų pastabumą, mąstymą ir smalsumą. Juk įdomu, ką reiškia įvairūs keisti simboliai, kur (ir kas) iš tikrųjų yra sala. Serialas yra labai sudėtingas, bet tai ir prisideda prie žiūrovų noro išsiaiškinti visas paslaptis. Ir man labiausiai patinkanti "Dingę" savybė - netikėtumas. Niekada negali žinoti, kur link pasuks siužetas.

Negaliu pasakyti, kad knygą "Reading LOST" buvo lengva skaityti. Vis tik nesu susipažinusi su televiziniais terminais, juo labiau anglų kalba. Tačiau buvo be galo įdomu. Ar žinojote, kad pasakojimas yra plėtojamas pagal kompiuterinių žaidimų modelį? Kiekvienas sezonas yra kaip atskiras lygis žaidime. [Stacey Abbott "Reading LOST", 22 psl.] O kad serialas buvo reklamuojamas pajūryje paliekant butelius su rašteliais viduje? [Derek Johnson "Reading LOST", 39 psl.] Kadangi buvau žiūrovė Lietuvoje, nemačiau, kaip serialas yra reklamuojamas. Tačiau vien skaityti apie tai buvo pakankamai įspūdinga. Kokie kūrybingi yra žmonės! Ne tik kuriant nuostabų serialą, bet ir taip pat nuostabiai jį reklamuojant.

Perskaičiusi "Reading LOST" užsimaniau dar kartą pažiūrėti šį serialą. Tik šį kartą žiūrėčiau daug atidžiau, labiau atkreipčiau dėmesį į detales ir iš karto pulčiau internete ieškoti atsakymų į iškilusius klausimus. Knyga man suteikė ne tik naujų žinių apie "Dingę", bet ir apskritai apie visą televizijos serialų kultūrą, jų kūrimą ir sėkmės istorijas.

Pirma A. Huxley pačiupta knyga "Puikus naujas pasaulis" paliko labai gerą įspūdį, tad nusprendžiau pažintį su autoriumi tęsti. Tačiau "Beždžionė ir esmė" pasakojama kita ateities vizija neįtikino. Pasaulis po trečiojo...

Pirma A. Huxley pačiupta knyga "Puikus naujas pasaulis" paliko labai gerą įspūdį, tad nusprendžiau pažintį su autoriumi tęsti. Tačiau "Beždžionė ir esmė" pasakojama kita ateities vizija neįtikino. Pasaulis po trečiojo pasaulinio karo arba ateitis į kurią veda mokslas ir technologijų progresas. Mano manymu idėja iki galo neišvystyta, kažko trūksta. Knygos pradžia skaitosi kaip kratinys, ganėtinai supainiota. Vėliau, kai paaiškėja, kad tai scenarijus, darosi aiškiau. Ne mano knyga, neužsiliko. Nors viršelis, sutinku, superinis.