Tikrai ne viršelis.

Tikrai ne pavadinimas, kuris, beje, ganėtinai mįslingas.

Tikrai ne komentaras, kokia puiki autorė.

Ir tikrai ne pati autorė, kurios pasirodo vieną knygą skaičiau anglų kalba ir ji man patiko, buvo...

Tikrai ne viršelis.

Tikrai ne pavadinimas, kuris, beje, ganėtinai mįslingas.

Tikrai ne komentaras, kokia puiki autorė.

Ir tikrai ne pati autorė, kurios pasirodo vieną knygą skaičiau anglų kalba ir ji man patiko, buvo priežastis, kodėl nusprendžiau mėginti įveikti šią knygą.

To priežastis buvo komentarai apie knygą. Daug kas teigė, kad knyga įdomi ir verta dėmesio. Nusprendžiau pasižiūrėti, ar šie tikrai tiesą sako.

Knyga nėra stora ir ją galima tikrai greitai įveikti. Labai džiaugiausi šiuo faktu, kadangi, kai pasiėmiau ją skaityti, buvo jau už lango tamsu. Nenorėjau iškeliauti miego traukinių į šalį, kur viskas įmanoma, kol šios knygos paskutinis puslapis nepasirodys mano akiratyje.

Pats pirmas skyrius tikrai nėra kažkuo labai super ir įtraukiantis. Greičiau tu gali pasijausti staiga atsidūręs naktį žiemą vidurį miško ir dar girtas. Tave autorė įmeta į kažkokius labai jau šaltus santykius šeimoje bei įvykius, kurie juda ganėtinai trikdančiai. Tačiau vėliau pradeda aiškėti, kodėl mums reikia pirma būti užpultiems ledinio vandens. Autorė sudrebina merginos gyvenimą ir šioji pradeda elgtis kitaip. Jos elgesys priveda prie to, kas vėliau skaitytojui neduoda ramybės visą tą laiką, kol jie skaito: kodėl vaikinas elgiasi taip keistai ir, kas iš tikrųjų nutiko prieš avariją.

Tokia paslaptis gaubiantį tą lemtiną naktį tikrai verčia skaityti toliau ir pamiršti, kas yra maistas, kur namuose yra tualetas ir aplamai, kam tas daiktas yra reikalingas. Diena susimaišo su naktimi.

Man patiko autorės sukurta istorija, toji paslaptis, tačiau man nepatiko pabaiga. Atrodė, kad jos nėra. Bent jau man neatrodė, kad istorija pasibaigė ir, dėl to pradėjau tikrinti knygą, ar kartais kas nors puslapių man nenušvilpė, kai trumpai sekundei prisiminiau poną Klozetą. Tačiau knyga atrodė tvarkinga, o aš tapau sutrikusi.

Tačiau viską bendrai apėmus, knyga tikrai įdomi ir verta būti perskaityti tų, kuriems patinka paauglių istorijos, kuriose nėra jokių vampyrų bei vilkolakių.

Knygos pavadinimas puikiai atspindi knygos turinį: joje nerasime nei prisiminimų iš koncentracijos stovyklos, nei logoterapijos esmės išdėstymo, nei atvejų pristatymo ir aptarimo. Tiksliau, rasime, bet tik užuominas, tarsi...

Knygos pavadinimas puikiai atspindi knygos turinį: joje nerasime nei prisiminimų iš koncentracijos stovyklos, nei logoterapijos esmės išdėstymo, nei atvejų pristatymo ir aptarimo. Tiksliau, rasime, bet tik užuominas, tarsi Franklis siektų priminti ar sudomintų tų kitų knygų dar neskaičiusį - ten yra mano didžiausi darbai, o čia - fonas, leidęs tiems darbams atsirasti.



Ir apie tą foną jis pasakoja su meile ir šypsena. Visi svarbiausi jį supę žmonės, visi pasiekimai, padėję atsidurti ten, kur Franklis galiausiai atsidūrė, pavaizduoti išrenkant po vieną kitą itin ryškią ir geriausiai iliustruojančią detalę. Dėl to šie prisiminimai trumpi, greit ir lengvai perskaitomi ir žavintys. Įtikinantys, kad kasdienybė irgi turi savo prasmę, nei vienas veiksmas nenueina veltui, o atsitiktinumo nebūna iš viso.

Ir nesvarbu, ar jis dalinasi savo vaikystės ar jaunystės prisiminimais, ar pasakoja apie susitikimą su S. Freudu, ar apie savo darbus, darytus jau po karo, ar apie alpinizmą, Franklis išlieka šiek tiek ironiškas, šiek tiek besididžiuojantis, šiek tiek nustembantis ir visada pasiryžtantis atsakyti į gyvenimo jam užduotus klausimus. Todėl perskaičius knygą nejučia aplankė mintis, kad gyventi drąsų gyvenimą iš tiesų yra gana paprasta - imi ir gyveni. Tik tiek, viso labo tik tiek :)

Silva rerum - lobis mano rankose. Šis "daiktų miškas", kurį Norvaišos iš Mikantų rašė ateinančioms kartoms - stulbinantis. Esu šiek tiek abejinga lietuvių literatūrai, todėl nemaniau, kad lietuviškas romanas gali taip...

Silva rerum - lobis mano rankose. Šis "daiktų miškas", kurį Norvaišos iš Mikantų rašė ateinančioms kartoms - stulbinantis. Esu šiek tiek abejinga lietuvių literatūrai, todėl nemaniau, kad lietuviškas romanas gali taip įtraukti ir pavergti. Knygoje netrūksta intrigų, veikėjų nuopuolių ir pakilimų, skausmo, meilės ir neapykntos ir dar begalės jausmų, nuo kurių žmogus turėtų sprogti. Knyga žavėjausi dėl daugelio priežasčių: buvo įdomu skityti knygą, kurioje nėra tiesioginės kalbos, kurioje vienas sakinys - daugiau nei pusė puslapio, tačiau taip supintas, kad net nesinori ieškoti jo pradžios ir pabaigos, o tik toliau bėgti eilutėmis ir sekti veikėjų gyvenimus. Jau pradžioje, kai Norvaišų iš Mikantų dvyniai Uršulė ir Kazimieras su kaimynų berniuku Jonu atkasa katiną, norėdami pažiūrėti ar pastarasis nukeliavo į dangų, o šis sprogsta ėdamas kirmėlių, knyga priverčia skaitytoją susimąstyti, tai kokia vis dėlto yra žmogaus prasmė gyvenime? Vaikai susimąstė apie tą patį, todėl Uršulė nusprendė stoti į vienuolyną ir tapt šventąja, o Kazimieras tapo viskam apatiškas. Visa tai patvirtino ir kaimo bepročio pranašystė, kad Jonas Motiejus Norvaiša "peri tuščius kiaušinius". Tačiau išvykus tvarkyti Uršulės stojimo į vienuolyną reikalų, sostinėje Norvaišų gyvenimą pakeičia ekspresyvusis Kirdėjus Birontas.

Knygą vertinčiau 10/10

Aistra, išdavystė, meilė - trys jausminiai poliai, darantys M. Katiliškio romano "Miškais ateina ruduo" siužetą itin patrauklų ir aktualų skaitytojų tarpe. Minėtieji poliai įtraukė ir mane. Nors kūrinyje gana gausu ilgų...

Aistra, išdavystė, meilė - trys jausminiai poliai, darantys M. Katiliškio romano "Miškais ateina ruduo" siužetą itin patrauklų ir aktualų skaitytojų tarpe. Minėtieji poliai įtraukė ir mane. Nors kūrinyje gana gausu ilgų intarpų apie gamtą, konkrečiai miškus, tačiau pagrindinių veikėjų - Tiliaus, Agnės, Monikos ir Petro Domeikos - gyvenime šėlstančios audros romaną daro ne tik kad nenuobodų, bet ir įdomų, intriguojantį.

Kas jau kas, o mes, lietuviai, dažnai vadovaujamės principu kaip gerai, kad ne mano, o kaimyno tvartas dega. Tad ir kitų žmonių gyvenimo stebėjimas per rakto skylutę, taip pat yra viena iš mėgstamiausių pramogų. O tų pramogų romane apstu: regime, kaip Tilius ne tik susižavi, suvilioja jauną, naivią septyniolikmetę mergaitę Agnę, permiega su ja, žada jai aukso kalnus, bet vėliau ir pats leidžiasi suviliojamas aistringos, valdingos ir jau gerokai subrendusios moters - Monikos. Tilius išduoda Agnės pasitikėjimą, o Monika sulaužo ištikimybę savo sukriošusiam, bet ne iš kelmo spirtam vyrui. Agnei ir Domeikai tatai nemenki praradimai. O kadangi, kaip sakoma, bėdos po vieną nevaikšto - tai jų romano eigoje pasipila tarsi iš gausybės rago: dega Doveikos miškas, Agnė įsiskaudinusi, patyrusi Tiliaus išdavytę nutaria pasišvęsti senučiukės karšinimui, Doveika įsiūčio pagautas nušauna niekuo dėtą kaimyną, vėliau ir patį žmonos meilužį. Tarsi viskas išsisprendžia savaime - kaltieji nubausti, o nekaltieji - "velniai jų nematė".

Nesinori postringauti apie gamtos ir žmogaus ryšį, kuris ir taip kūrinyje akivaizdus: miškas nyksta, o su juo nyksta ir žmonių moralė. Miškais ateina ruduo... Na ir kas?

Marcel Proust knyga "Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje" - tai knyga apie jausmą, kai myli taip, kad net skauda.

Istorija, pasakojama jautrios sielos žmogaus, prieš akis atveria Kombrė vaizdus. Smulkmeniškumas čia leidžia...

Marcel Proust knyga "Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje" - tai knyga apie jausmą, kai myli taip, kad net skauda.

Istorija, pasakojama jautrios sielos žmogaus, prieš akis atveria Kombrė vaizdus. Smulkmeniškumas čia leidžia paliesti visą tą gyvastį, visą tą grožį, kurį jis mato. O šio kelio pabaigoje - pirmoji meilė.

Tačiau tikroji istorija ne apie ją.... Tarp taip atidžiai "apčiupinėtų" Kombrė vaizdų, skaitytoją pasiekia įstabi persona, kuri ir tapo šios knygos kertiniu akmeniu - tai Š. Svanas.

Š. Svano istorija mums atskleidžia "aklos meilės" pavyzdį, tokį giliai jaudinantį ir sunkiai suvokiamą. Tai tikrai viena tų knygų, kurios leidžia pajusti kažką tikro. Nors pati esu skeptikė ir netikiu meile, Š. Svano jausmai atrodo per daug tikri, per daug "liečiantys sielos stygas", kad galėtum juo netikėti...

Viena įstabiausių romano detalių - Ventejo sonata. Retai kada muzika "prasilaužia" pro knygos puslapius ir išnyra į pasaulį atskleisdama viso pasaulio grožį... Proust'ui tai pavyko.

Kodėl verta skaityti šią knygą? Nes tai iš tiesų puikus intelektualus romanas, kai kuriuos skeptikus (bent jau tokius, kaip aš) priversiantis patikėti, jog šiame pasaulyje yra meilė ir kad ji tikrai gali būti "akla".

Perskaičiau Jodi Picoult knygą "Kitas gyvenimas", be galo susižavėjau, įsijaučiau, galvoje liko galybę minčių, tad nusprendžiau į "Knygų iššūkį" būtinai įtraukti kokią kitą Jodi Picoult knygą. Įtraukiau...

Perskaičiau Jodi Picoult knygą "Kitas gyvenimas", be galo susižavėjau, įsijaučiau, galvoje liko galybę minčių, tad nusprendžiau į "Knygų iššūkį" būtinai įtraukti kokią kitą Jodi Picoult knygą. Įtraukiau "Nykstančius pavidalus".

Na, ką gi. Turbūt užkrauti knygai savo lūkesčių naštą vien todėl, kad labai patiko viena ar kita to paties rašytojo knyga, nėra labai sąžininga ar protinga. Bet išėjo taip, kaip išėjo. Su nekantrumu griebiausi šios knygos ir, aišku, teko nusivilti dėl per didelių lūkesčių.

Ne, knyga jokiu būdu nėra neįdomi ar nuobodi. Ir čia nagrinėjamos labai skaudžios ir aktualios temos - nedarnios šeimos, kuriose sutuoktiniai / tėvai smurtauja / skendi alkoholio / narkotikų liūne. Vieni tokio jų gyvenimo suluošintieji taip niekada ir neišsikapsto, kiti pabėga ir susikuria, rodytųsi, sėkmingą gyvenimą, kuriame, deja, vis tiek nepasiseka palikti praeities užmaršty, o treti galiausiai randa jėgų atsitiesti ir kovoti už save.

Bet skaitant kai kurie dalykai mane tiesiog vedė iš proto. Na, gerai, tėvas pagrobė savo dukrą ir pagaliau išmušė atpildo valanda - atvažiuoja policija, "supakuoja" tėtuką ir įkiša į kaliūzę. Na, ir prasideda. Dukra blaškosi kaip paklaikusi, mauna į kitą valstiją, jos sužadėtinis ieško būdų, kaip išsukti būsimą uošvi nuo atpildo, bet... Su įstatymais nesu nuodugniai susipažinusi, juolab su Amerikos įstatymais, bet ar nėra taip, kad jei nukentėjusysis pretenzijų neturi, nusikaltėlio niekas į kalėjimą nekiša? O čia kaip tik taip atsitinka - žmogelį įgrūda už grotų, tas ten vargsta, pradeda gamintis savadarbius ginklus ir virti narkotikus, nors šiaip gyvenime buvo gan padorus , duktė, kaip jau minėjau, paklaikusi nebežino, ko griebtis, o buvusi žmona atvyksta į kalėjimą ir kilniaširdiškai jam atleidžia, bet vis tiek visi laukia ir žiūri, kas bus - pasodins į kalėjimą ar nepasodins.

Kita painiava susijusi su pagrindinės veikėjos Delijos jausmais. Ji jau daug metų kartu su vienu vaikinu, vienu geriausių vaikystės draugų, bet, pasirodo, ji neabejinga ir kitam geriausiam vaikystės draugui. Nors persiplėšk. Bet viskas čia suprantama. Nesuprantama tik tai, kad tie jausmai labai greitai pasikeičia kažkuriam iš patinų parodžius iniciatyvą. Vienas pakvietė pašokti per mokyklos išleistuves, antrasis taktiškai nesikišo, tai ji ir liko su pirmuoju. O paskui po daugelio metu krenta į antrojo glėbį ir klausia, kodėl jis tuomet nieko nesakė. Vadinasi, jei iniciatyvą būtų parodęs jis, viskas būtų galėję susiklostyti kiek kitaip - linkstam, kur vėjas pučia, taip sakant.

O šiaip knyga labai gera ir verta dėmesio. Mano kritika yra labai subjektyvi.

Štai ir pirmoji mano šių metų knygų iššūkio knyga. Ruth Rendell apie ją rašė: "Tai knyga visiems, kiekvienam paprastam žmogui, jos ryškis nepriblėsęs ir po penkiasdešimt metų", ir tai absoliuti tiesa.

Lengvai skaitoma...

Štai ir pirmoji mano šių metų knygų iššūkio knyga. Ruth Rendell apie ją rašė: "Tai knyga visiems, kiekvienam paprastam žmogui, jos ryškis nepriblėsęs ir po penkiasdešimt metų", ir tai absoliuti tiesa.

Lengvai skaitoma George Orwell knyga "Gyvulių ūkis" primena pasaką, tačiau ši pasaka labiau skirta suaugusiam skaitytojui, nei mažamečiui prieš miegą. Nors ji vaizduoja įvykius vykusius 1943 metais, tačiau joje gali atrasti akcentus, kurie vyksta šiomis dienomis. Šmaikšti politinė alegorija apie revoliuciją vykstančią tarp gyvulių ir žmonių. Apie statomus ir griaunamus malūnus, mūšius ir tai, kaip gyvūliai mėgina vieni tvarkytis išsikovotame ūkyje.

Daug apie ją pasakoti manau nereikia, nes Orwell'as ir taip žinomas ir daugumos mėgstamas autorius. Naujame jo leidime, kurį perleido lietuvių kalba 2009 metais, įrašyta ir ankščiau neskelbta autoriaus pratarmė. Joje gana smulkiai nupasakojama, ką autorius norėjo pasakyti skaitančiajam savo knygoje. Taip pat, kaip keitėsi knygos pavadinimas skirtingose šalyse ir kodėl ji tokia aktuali šiandieniniame pasaulyje.

Asmeniškai man ši knyga labai patiko. Taip, kaip autorius gana tragiškus ir absurdiškus dalykus paverčia šmaikščia pasaka, mane sužavėjo. George Orwell'o mokėjimas kiekvienam svarbesniam revoliucijos veikėjui priskirti po pasakos personažą, kurio portretas toks aiškus, ir atrodo toks žinomas. Skaitant knygą, autorius skaitytoja priverčia ir juoktis ir pykti. Juk tai, kas vyksta Gyvulių ūkyje, vyksta ir šiandieniniame pasaulyje. Bet tik skaitant, sustoji ir pamąstai apie tai. Visi taip susigyvenę su vyraujančia tvarka, kad tai niekam nebekelia nuostabos.

Vienu ar kitu atveju, manau rašytojas norėjo skleisti mintį, kad bet kokia korupcija, ankščiau ar vėliau veda į pražūtį. O vieni visuomenės sluoksniai, nuo kitų skiriasi tik menkutėmis privilegijomis. Valdžia stengiasi valdyti žmogų, o tik jis sprendžia, jam priešintis ar prie visko prisiderinti.

Ar pažįstate Bitę?..Sielos, ne luomo bajorę?..

Tai originali knyga apie XIX a. pab.- XX a. pr. Lietuvos Šviesuolę Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, kuri šiandien mums byloja savo darbais, pasiekimais, dorumu ir šventumu apie...

Ar pažįstate Bitę?..Sielos, ne luomo bajorę?..

Tai originali knyga apie XIX a. pab.- XX a. pr. Lietuvos Šviesuolę Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, kuri šiandien mums byloja savo darbais, pasiekimais, dorumu ir šventumu apie meilę ir pagarbą Žmogui. Tai Jos ir moksleivių, mokytojų pašnekesys apie dvasingumo ištakas, karą ir jo baisybes, tėvų meilės įtaką vaikams, meilę Tėvynei ir pilietiškumą, moterų teises, elgesio kultūrą..Atrodo, jog Bitė čia ir dabar dalijasi savo išmintimi ir patyrimais.

Puiki knyga šių dienų Žmogui, pasiklydusiam begalinės informacijos sraute ir nežinančiam kas yra kas, moksleiviui, kuris jau krauna lagaminą studijoms svetur ar tikram patriotui, norinčiam giliau pažinti istoriją, prisiliesti prie Lietuvos iškilių asmenybių!

Avinėlių tylėjimas - knyga, kurią nusipirkau Vilniaus knygų mugėje. Lietuvių mokytoja sakė, kad geras pasirinkimas. Perskaičius knygą galiu visiškai su ja sutikti. Man visada patiko detektyvai, taigi maniau, kad turėtų...

Avinėlių tylėjimas - knyga, kurią nusipirkau Vilniaus knygų mugėje. Lietuvių mokytoja sakė, kad geras pasirinkimas. Perskaičius knygą galiu visiškai su ja sutikti. Man visada patiko detektyvai, taigi maniau, kad turėtų patikti ir ši knyga, ir aš neklydau. Buvo labai įdomu, knyga įtraukė ir nepaleido iki pat pabaigos. Labiausiai patikęs veikėjas buvo Daktaras Lekteris. Jis taip sužavėjo, kad užsidegiau noru perskaityti ir kitas knygas apie jį, kuo greičiau pažiūrėti filmą ir net pradėjau žiūrėti serialą "Hanibalas". Visą savaitę po to, kai perskaičiau, visoms draugėms iš eilės pasakojau, kokia tai gera knyga.

Gražus viršelis. Įdomus pristatymas. Tačiau tikrai ne ta knyga, kurią lengva skaityti. Bent jau iš pat pradžių.

Pirmą kartą šią knygą mėginau perskaityti anglų kalba, tačiau išėjo visiškai šnipštas. Skaitau ir...

Gražus viršelis. Įdomus pristatymas. Tačiau tikrai ne ta knyga, kurią lengva skaityti. Bent jau iš pat pradžių.

Pirmą kartą šią knygą mėginau perskaityti anglų kalba, tačiau išėjo visiškai šnipštas. Skaitau ir merkiasi man akys, o galų gale nebesuprantu, apie ką aš skaitau. Visiškai tekstas manęs neįtraukė į knygą. Man buvo visiškai tas pats, kodėl veikėjai tave viešbutyje, ką jie ten daro ir, kas ten vyksta.

Tačiau tada pasirodė lietuviška šios knygos versija ir man ji vaidenosi vos ne kiekviename kampe su Josephine Angelini komentaru, kad šioji knyga yra Doriano Grėjaus portreto ir Velnias dėvi pradą mišinys. Pripažįstu, man patiko Oskaro Vaildo knyga ir Velnias dėvi pradą filmas (knygos neskaičiau). Taip pat faktas, kad man patiko pačios Jesephine Angelini knygos, buvo vienas iš faktorių nepadėti šios knygos mintyse į lentyna su iškaba "neverta dėmesio". Todėl ją nusprendžiau vėl paimti į rankas, tik šį kartą lietuvišką versiją. O tam, kad tikrai paimčiau dar šiame gyvenime, ją įrašiau į šį iššūkį.

Rankos laiko knygą, o akys ryją tekstą. Pradžia tikrai nebuvo toji, kuri primintų cunamį. Būtų tiksliau sakyti, kad čia buvo kažkas panašiau į labai švelnią bangą su nedidele paslaptimi " o kodėl ją priėmė į tą viešbutį?". Tik tas menkutis kabliukas tave verčia atversti kitą puslapį ir viltis, kad jame atsitiks kažkas tokio, kad galėtum sušukti WOW.

Kažkas įdomaus prasidėjo kai įpusėjau knygą. Tada tapo įdomiau ragauti parašytus juodu rašalu žodžius, kadangi pradėjo aiktelėti, kur čia šuo pakastas. Man patiko tai, kad autorė nesistengė išlaikyti paslapties apie viešbutį ir jo darbuotojus, pačią merginą iki pačios knygos pabaigos ir suteikė skaitytojui bei pagrindinei veikėjai šią informaciją ganėtinai anksti. Tikrai buvo įdomu skaityti, kaip mergina mėgina savęs nedemaskuoti savo priešams.

Taip pat verta paminėti, kad knyga yra ganėtinai geros apimties -511 puslapių. Tikrai yra kas paveikti. Gaila, kad ganėtinai nemaža dalis šių puslapių man buvo neįdomūs ir atrodė, kad jie nestumia veiksmo į priekį. Netgi negilina istorijos, o paprasčiausiai kartoja tą patį per tą patį. Kitaip tariant, buvo per daug nereikalingo teksto, kurį būtų buvę galima lengva ranka išmesti ir esmė nei trupučio nebūtų pakitusi.

Bet bendrai viską apibendrinus, knygos mintis tikrai nėra prasta. Ji įdomi ir tikrai palieka įspūdį perskaičiusi knygą. Bent jau man paliko. Tačiau mano veidą iškreipia liūdna išraiška, kai pagalvoju, kad vis dėlto autorė per daug puslapių aprašė norėdama ją perteikti.