Knygos siužetas iš pažiūros gan paprastas, apie visai neįmantrų paprasto žmogaus kasdienio gyvenimo vingius, nesėkmes bei atradimus Rusijos gilumoje.
Viktoras Služkinas - jaunas biologas atsitiktinai įsidarbina mokykloje...

Knygos siužetas iš pažiūros gan paprastas, apie visai neįmantrų paprasto žmogaus kasdienio gyvenimo vingius, nesėkmes bei atradimus Rusijos gilumoje.
Viktoras Služkinas - jaunas biologas atsitiktinai įsidarbina mokykloje geografijos mokytoju beveik neišmanydamas dalyko. Čia prasideda karas su mokiniais-paaugliais. Tad pripažinimą išsikovoja sunkiai, taikant neįprastus auklėjimo metodus. Ir šie metodai nepriimtini direktoriaus pavaduotojai Ugrozai. Bręsta konfliktas po konflikto. O dar pasipainioja žavi mokinė Maša, klasės pirmūnė...
Dar šis paprastas žmogus su draugais dažnai geria vyną, nelabai sugyvena su žmona, turi mylimą dukrelę.
Skaityti nenuobodu, nes romanas sudarytas iš trijų dalių. Pirmoje dalyje Viktoras Služkinas vaizduojamas kaip geografijos mokytojas. Antroje dalyje nusikeliame į prisiminimus apie jį patį, kaip mokinį ir mokyklos nuotykius. Na o trečioje dalyje aprašomas devintokams pažadėtas turistinis žygis. Šioje dalyje autorius puikiai aprašė gamtą. Rodos skaitai ir matai taigą, girias, sugriuvusių lagerių liekanas, jauti ledinę upę. Atrodo jog ir pats sėdi bei plauki tame plauste čaižomas lietaus ir vėjo. Esi tarp tų cinikų, besipešančių, neklausančių ir perimančių žygio vadovavimą paauglių.
Patiko ironiškos mintys, o personažų šmaikšti kalba sukeldavo šypsnį.
Puikus vertimas, lengvai skaitosi.

"(...) praėjusią naktį aplankė keistas sapnas. Prie mano lovos stovėjo Dievas ir aš pasakiau: - Eik šalin, aš tavim netikiu. Tada Dievas mąsliai į mane pažvelgė ir atsakė: - Išties tu nuolatos klysti, nes tai juk aš...

"(...) praėjusią naktį aplankė keistas sapnas. Prie mano lovos stovėjo Dievas ir aš pasakiau: - Eik šalin, aš tavim netikiu. Tada Dievas mąsliai į mane pažvelgė ir atsakė: - Išties tu nuolatos klysti, nes tai juk aš netikiu tavim."

Ši knyga man kiek priminė anksčiau skaitytą tos pačios Jodi Picoult knygą "Kelias namo". Teismai, šmeižtas, neteisingi kaltinimai...taip pat priminė ir tuo, jog sunkiai skaitėsi pirmasis knygos trečdalis, daug veikėjų,...

Ši knyga man kiek priminė anksčiau skaitytą tos pačios Jodi Picoult knygą "Kelias namo". Teismai, šmeižtas, neteisingi kaltinimai...taip pat priminė ir tuo, jog sunkiai skaitėsi pirmasis knygos trečdalis, daug veikėjų, aprašymas vos po lapą ir vėl peršokama prie kito veikėjo. Todėl reikėjo visą trečdalį versti save skaityti, kad viską prisiminčiau ir suprasčiau kas yra kas. Po sunkaus pirmojo trečdalio, prasideda tie teismai kurie ir įsuka kaip čia, kas čia, kuo čia baigsis, kada jau darosi ne sunku prisiversti skaityti, o sunku atsitraukti :)

Ir vėl ponas Ibsenas! Tik šį kartą skaitymas man sukėlė ypatingai daug emocijų. Neigiamų. Dėl Jalmaro Ekdalio (Ekdalių šeimos galvos) neįtikėtino pasitenkinimo savimi, dėl jo įsitikinimo, kad šeimos moterys turi jam...

Ir vėl ponas Ibsenas! Tik šį kartą skaitymas man sukėlė ypatingai daug emocijų. Neigiamų. Dėl Jalmaro Ekdalio (Ekdalių šeimos galvos) neįtikėtino pasitenkinimo savimi, dėl jo įsitikinimo, kad šeimos moterys turi jam tarnauti, kad tik jo siekiai svarbūs, o visi kiti tegul prisitaiko. Juk svarbu, kad JAM būtų gerai. Ir dar erzino šeimos moterys, kurios visam tam nuolaidžiavo ir net gi laižė jam batus (žinoma, perkeltine prasme). Juk svarbu, kad JAM būtų gerai, tegul jis žemina, duria į širdį, bet tegul būna laimingas, juk tai JIS svarbiausias. Negaliu ramiai žiūrėti į tokį elgesį ir visai nesvarbu, tai vyktų tikrame gyvenime, ar teatro scenoje. O šiaip, ši drama labai mane sužavėjo: atskleidė (deja) vis dar dažną šeimų gyvenimą (kai vienas nepagrįstai savimi pasitiki, o kitas laižo jam batus); amžiną svetimų žmonių kyšimasi ne į savo reikalus (ne tik kišasi, bet dažniausiai, visai nenorėdami blogo, viską pasuka taip, kad žmonių gyvenimai griūna. O kaltininkai visai dėl to nesigaili); apie žmonių polinkį gailėtis tik savęs, jausti susižavėjimą savimi dėl savo liūdėsio (Jurga Ivanauskaitė irgi apie tai rašė. Pažodžiui nepamenu, bet ji kalbėjo apie tai, kad per žmogaus laidotuves mes jo nesigailime, gailimės tik savęs); papasakojo apie gyvenimo melo susikūrimą, kurio dėka džiaugiamės šviesiomis dienomis ir galime pakelti visus sunkumus. Nes turim tikslą. Ir galiausiai, dramos personažas Relingas dar kartą (Ibsenas jau tai bandė padaryti ir dramoje "Šmėklos") sulygino melą su idealais. Tik šį kartą truputi iš kitos pusės. "Šmėklose" nebuvo galima atskleisti tiesos, nes ji kirtosi su svetimais, mums primestais idealais, o šioje dramoje tiesos sakymas, visiškas pasitikėjimas šeimoje ir buvo idealas, tačiau jis buvo primestas iš šalies, to reikėjo kažkam kitam, viskas nebuvo tikra.

Paskutinis mano žodis - pati geriausia Ibseno drama iš tų, su kuriomis jau teko man susipažinti. 10/10. Labai rekomenduoju.

Rumunė Iana Matei, po Rumunijos 1989 gruodžio mėnesio neramumų šalyje, turėjusi pasitraukti į tolimąją ir nepažįstamąją Australiją, šioje šalyje atranda savąją "aš", įgyja psichologės išsilavinimą ir grįžta į...

Rumunė Iana Matei, po Rumunijos 1989 gruodžio mėnesio neramumų šalyje, turėjusi pasitraukti į tolimąją ir nepažįstamąją Australiją, šioje šalyje atranda savąją "aš", įgyja psichologės išsilavinimą ir grįžta į gimtąją Rumuniją, kad padėtų pabėgusioms nuo sutenerių prostitutėms. Iana įkuria asociaciją, kurioje pati darbuojasi beveik be atostogų ar poilsio dienų, atiduodama visą save kovai prieš prekybą žmonėmis. Iana drąsi, nepabūgstanti ir atsakinga, nes ji žino, jeigu ji nepadės, šioms jaunoms merginoms tikrai nieks nepadės, nes Rumunija, nors šiandien ir Europos sąjungos narė, bet vis dar skęstanti korupcijos liūne. Korupcijos mastai Rumunijoje gąsdina kitas Europos sąjungos šalis ir tai labai apsunkina teisėtą bendradarbiavimą nagrinėjant prekybos žmonėmis bei kitas tarptautines bylas.

"Rožių vanduo , vystyklų kvapas . Pasinaudok savo iliuzija .Kalbėk nerimtai. Ei , mergyte , detoksikacija.Aš savo vokietpalaikų dėžėje ,laikomas čia , savo rašalo pataisos namuose. Lyg ir badaujantis , ir išpurtęs ....

"Rožių vanduo , vystyklų kvapas . Pasinaudok savo iliuzija .Kalbėk nerimtai. Ei , mergyte , detoksikacija.Aš savo vokietpalaikų dėžėje ,laikomas čia , savo rašalo pataisos namuose. Lyg ir badaujantis , ir išpurtęs . Kiekvieną naktį pilnuose namuose pardavinėju savo vandens kūną. Išsiparduodu lovoje , tamsoje , išsiilgęs tavęs labiau nei 'Air Supply' daina. Lėlių kepsnys. Puikiai atlikta. Tavo pienas toks šiltas. Tavo pienas yra mano šūdas. Mano sudėjimas kaip mažo žmogaus . Aš bežadis . Aš bedantis. Trauki protą iš mano dantų. Mano motina dantukų fėja. Tu suteiki man gimimą , dantų protezus ir iltis. Myliu tave labiau nei dantukų fėją."
Kurto laiškas Courtney.

Prieš pora dienų , balandžio 5 dieną , minėjome 20-asias Kurto mirties metines . Kurto Cobaino. Nirvanos lyderio . Courtney vyro. Frances tėvo. Narkomano. Įkvėpėjo . Menininko. Nuostabaus žmogaus. Savižudžio. Muzikanto. Pakvaišusios sielos.

Nirvaną mes klausome , mes grojame , mes dainuojame , mes ja žavimės. Bet ką mes žinom apie Kurtą ? Apie žmogų , įkūrusį šią grupę ?

Kurtas Cobainas nusižudė 1994 metų , balančio penktają , Sietle . Dėl jo depresiško būdo , atvirų dainų tekstų ir patikrtų skausmų , mirtis visiems atrodė Cobainiškai. Visi jo artimieji to tikėjosi. Jis pats to tikėjosi . O gimė jis , 1967 metais , vasario 20 , Aberdyre , Vašingtone. Tai - tik keletas sausų faktų. Biografiją aprašyti sunku. Kartu turi kalbėti ir apie žmogų ir apie knygą. O knyga - nuostabi . Parašyta , rodos , Kurto žodžiais. Kodėl 'Sunkiau nei dangus' ? Šį šūkį naudojo britanijoje , jį sugalvojo koncertų rengėjai , dėl sunkaus Nirvanos skambesio ir 300 svarų sveriančio Tado Doyle'o . Viena gražiausių jos vietų - Kurto ir Courtney meilė [laiškas įrašo viršuje] .Knygoje daug Kurto dienoraščių , laiškų [Kurtas rašė daug laiškų , daug daugiau nei išsiųsdavo] . Nerekomenduoju jos skaityt jums , paiki popkultūros pripumpuoti šuneliai. Rekomanduoju ją jums - senosios , tikrosios muzikos mėgėjai.

Kaip daugiavaikėje šeimoje turėtų jaustis jauniausioji atžala? Aš nežinau, bet jis tikriausiai būtų šiek tiek ignoruojamas, ypač jeigu jų amžiaus skirtumas kiek didesnis- juk daugelio giminaičių akyse jis liks šeimos...

Kaip daugiavaikėje šeimoje turėtų jaustis jauniausioji atžala? Aš nežinau, bet jis tikriausiai būtų šiek tiek ignoruojamas, ypač jeigu jų amžiaus skirtumas kiek didesnis- juk daugelio giminaičių akyse jis liks šeimos mažyliu net užaugęs, nedaug kas į jį žiūrės rimtai. Panašiai turėtų jaustis ir 2008 metais išleista Stephanie Mayer knyga "Sielonešė" (angliškai- The Host). Taip, žinau, jūs tikriausia esate girdėję apie "Saulėlydžio" sagą, jos filmus, Bellą Swan ar Edwardą Culleną. Bet S. Mayer viso to nepakako, todėl ji pagalvojo "kam man džiaugtis pasauline šlove ir daugybe uždirbtų pinigų, jeigu jų gali būti dar daugiau!" ir taip pasaulį išvydo 684 puslapių "stebukliukas", o paskui ir pagal jį sukurtas filmukas. Tiesa, knygai nepavyko išvengti savo "vyresniųjų sesių" vardu "Saulėlydžio" knygos įtakos- joms pareklamuoti knygoje skirtas visas puslapis. Knygos veiksmas (ypač pabaiga) smarkai ištęstas, atrodo, kad autorės tikslas buvo parašyti kuo daugiau. Rimtai, to, kas man iškart pasirodė kaip logiškas sprendimas, knygos veikėjai siekė kelis šimtus puslapių. Bet nesvarbu, pakalbėkime apie siužetą. Veiksmas vyksta ateityje (jei gerai supratau- netolimoje). Žemės planetą užpuolė ateiviai ir apsigyveno žmonių kūnuose, pradėjo juos valdyti, bet keli pavieniai žmonės išsigelbėjo ir tapo maištininkais. Melani- viena iš jų, tačiau merginą pagauna ir į ją įkūnija Klajoklę- vieną iš ateivių. Jos abi yra priverstos susivienyti ir surasti Džaredą (Melani vaikiną) ir Džeimį (jos broliuką), kurie taip pat turėjo išsigelbėti. O tada- stebuklas! Pasirodo, yra ir daugiau išsigelbėjusių žmonių, didelė jų dalis slepiasi slaptoje dykumos bazėje ir Melani su ateiviu savo galvoje skuba kuo greičiau juos surasti. Visko nepasakosiu, juk, galbūt, kada nors sugalvosite šią knygą perskaityti. Beje, atkreipkite dėmesį, kad siužete yra ir nedidelė "skylutė"- Žemė yra devintoji planeta, kur gyveno Klajoklė. Visur kitur ji susitvarkė kuo puikiausia, veikė kaip bejausmė užkariautoja, šventai tikėjo tuo, ką daro, bet atklydusi į žemės planetą staiga ima viskuo abejoti ir neįveikia paauglės proto, nes "jos jausmai buvo pernelyg stiprūs". Daugiau neradau prie ko prikibti, knyga tikrai gera, ypač jeigu jums patinka tokio stiliaus fantastika. Rekomenduoju visiems, kam įdomu sužinoti, ko verta S.Mayer kūryba, ypač jeigu jūsų nesužavėjo "Saulėlydis".

Puslapiai: 688

Leidykla: Alma littera

Išleista: 2008 m.,

Vertėjas: Rita kaminskaitė

Mano vertinimas- 8,5/10

Didelę klaidą padariau, kad prieš perskaitydama knygą peržiūrėjau filmą. Kita vertus galbūt, nebūčiau nė sužinojus apie šią knygą, jei nebūčiau pažiūrėjus filmo.

Kodėl klaida? Nes skaitant filmą visus veikėjus...

Didelę klaidą padariau, kad prieš perskaitydama knygą peržiūrėjau filmą. Kita vertus galbūt, nebūčiau nė sužinojus apie šią knygą, jei nebūčiau pažiūrėjus filmo.

Kodėl klaida? Nes skaitant filmą visus veikėjus įsivaizdavau taip, kaip pateikė režisierius, t.y. skaitant apie Getsbį priešais savo akis mačiau L.Dicaprio ir t.t. Ir šiaip intrigos neliko, nes galima sakyti beveik viskas buvo parodyta filme. Aišku, kas nustebino, tai aprašymai ir pabaiga, kurios nerodė :)


Toks mažas patarimas sau ir kitiems: perskaitykite knygą, o tada žiūrėkite filmą, o ne atvirkščiai :)

Dar vienas geras detektyvas parašytas Darjos Doncovos. Knygos pagrindinė herojė Tania apkūni moteriškė, neturinti darbo, našlė, kurios geriausia draugė yra anyta.Tačiau viskas pasikeičia, kai vieną dieną išėjusi į gatvę...

Dar vienas geras detektyvas parašytas Darjos Doncovos. Knygos pagrindinė herojė Tania apkūni moteriškė, neturinti darbo, našlė, kurios geriausia draugė yra anyta.Tačiau viskas pasikeičia, kai vieną dieną išėjusi į gatvę po nesėkmingo darbo pokalbio, padeda atsikelti automobilio patrenktam senukui. Kaip sakoma, už gerus darbus visad atlyginama, matyt Tanios geri darbai taip pat neliko nepastebėti. Senukas nelaimėlei pasiūlo darbą ir ne bet kokį. Sutikusi pagelbėti privačiam detektyvui, Tania įsipainioja į virtinę įvairiausių nuotykių. Jai akis į akį tenka susidurti su žmogžudystėm, bendrauti su įvairiausiais žmonėmis, kurti visokiausias istorijas ir bėgti... nuo karvės

Istorija tikrai įdomi, įtraukia savo paprastumu, gyvenimiškom situacijom ir įprasta buitimi. Netrūksta nei įtampos, nei juokingų situacijų. Šįkart tarp įvairiausių intrigų buvo įpinta meilės istorija, kuri suteikė dar daugiau gerų emocijų.

Pradėjau skaityti Hario Poterio seriją jau matęs keletą pirmų jo filmų, girdėjęs įvairių žmonių atsiliepimų, pasakojimų. Taigi skaičiau knygą visai kitaip nei ją skaitytų žmogus 2000 metais, kada ir pasirodė pirmasis...

Pradėjau skaityti Hario Poterio seriją jau matęs keletą pirmų jo filmų, girdėjęs įvairių žmonių atsiliepimų, pasakojimų. Taigi skaičiau knygą visai kitaip nei ją skaitytų žmogus 2000 metais, kada ir pasirodė pirmasis lietuviškas leidimas. Nors pagrindinius įvykius prisiminiau blankiai, tačiau mintyse vis iškildavo vaizdai iš pirmojo filmo. Nepasakyčiau, kad tai trukdė. Filmas, mano nuomone, tikrai pavykęs. Tad jis puikiai papildo knygą.



Puiku, kad kiekviena karta turi bent vieną mitą ar pasaką, kuria žavisi ir tiki - tai pats geriausias kada nors sukurtas literatūros kūrinys! Nors aš tokiu linkęs vadinti "Žiedų valdovą", tačiau pripažįstu, jog ne jis, o būtent "Haris Poteris" parašytas man augant ir kuriantis savąjį pasaulėvaizdį ("Žiedų valdovas" išleistas maždaug 40 metų anksčiau nei "Haris Poteris"). Tai puiki įtraukianti istorija apie berniuką-burtininką, kuris gyvena dviejuose pasauliuose - žmonių ir burtininkų. Tad žiūrint psichologiškai, tai ir atspindi daugumos mūsų tikėjimą, jog yra kitas pasaulis, atspindi skirtumą tarp realybės ir vaizduotės jausmo. O pasirodo, kad ir stebuklingame burtininkų pasaulyje egzistuoja tie patys dėsniai - mokiniai lanko mokyklą ir kala sau į galvą aibę senų dulkėtų knygų, iš ko jiems ateityje prireiks turbūt tik mažos dalelės.



Puiku, kad šioje knygoje naujai atgyja senos mitologinės būtybės - troliai, vienaragiai, kentaurai. Na o knygos centre jau nebe senovės graikų, bet Viduramžių pasaulio simbolis - alchemikų ieškotas išmintes akmuo, galintis bet kokį metalą paversti auksu, gyvybės eliksyras, leidžiantis žmogui gyventi amžinai.



Senieji simboliai įsikūnija šiuolaikinėje vaikų ir suaugėlių pasakoje "Haris Poteris ir išminties akmuo". Turbūt neverta ir sakyti, vertinu šią knygą aukščiausiu balu! Galbūt nesu iki galo objektyvus, vertinu šališkai. Nors ir nesakau, kad įsimylėjau šią knygą ir negaliu be jos gyventi, tačiau ją perskaitęs įsitikinau, kad tai neeilinės fantazijos ir humoro prieskoniais paskanintas literatūros kūrinys, kuris pranoko mano lūkesčius.