Žmogaus širdies žiaurumas. Tyros vaikystės laikinumas.

Pulkas vaikų patenka į negyvenamą į įstabaus grožio salą, į tikrą rojų. Iš pat pradžių veikė protavimas, civilizacijoje susikurtos taisyklės, tada ir vadas buvo...

Žmogaus širdies žiaurumas. Tyros vaikystės laikinumas.

Pulkas vaikų patenka į negyvenamą į įstabaus grožio salą, į tikrą rojų. Iš pat pradžių veikė protavimas, civilizacijoje susikurtos taisyklės, tada ir vadas buvo kitas. O paskui viršų paėmė instinktai, vadu tapo kitas, žiauresnis, baudžiantis, verčiantis vergauti ir paklusti.

- Nusmeik kiaulę, perpjauk gerklę, nusmeik kiaulę, per makaulę.

Žiauri skanduotė? Tačiau kaip kitaip išgyventi vieniems gamtoje?

Atrodo, turėtų apimti išsigelbėjimo jausmas, kad viskas pagaliau baigėsi. Bet ar Robinzonui Kruzui vėliau buvo gerai, kai jis buvo išgelbėtas? Jis niekada nebebus toks, koks buvo anksčiau. Laukinumas įsismelkė į jo sielą. Kaip ir į musių valdovo vaikus. Dingo tyra vaikystė, atsikleidė žmogaus širdies žiaurumas. Liūdna tai suvokti. Žinome apie abiejų pasaulinių karų baisumus, protu nesuvokiami dalykai dėjosi, bet bent jau supranti, kad tai suaugusiųjų žiaurumas. O šioje knygoje pavaizduoti vaikai - ir supranti, kad žmogaus žiaurumas yra ne įgytas, o prigimtinis.

Knyga verčia susimąstyti, perskaičius ją apėmė baisiausias suvokimas, kad žmogus tėra tik plėšrus gyvūnas, vedamas visagalių instinktų (šioje knygoje akcentuojami medžioklės, žudymo, bandos instinktai), jiems iškilti į paviršių tereikia tik atitinkamų aplinkybių.

Pilna saulės ir žydro lagūnos vandens, tačiau tokia slogi, liūdna, siaubo knyga.

Vertinimas 9 iš 10.

Oho! Po keistu viršeliu ir negirdėta leidykla slėpėsi perliukas - Williamo Whartono romanas "Paukštukas". Tai tarsi "Pragaro virtuvės vaikėzai" ir "Skrydis virš gegutės lizdo" kartu sudėjus. Jau džiaugiuosi, kad dalyvauju...

Oho! Po keistu viršeliu ir negirdėta leidykla slėpėsi perliukas - Williamo Whartono romanas "Paukštukas". Tai tarsi "Pragaro virtuvės vaikėzai" ir "Skrydis virš gegutės lizdo" kartu sudėjus. Jau džiaugiuosi, kad dalyvauju Knygų iššūkyje, nes, jei ne jis, manau, šios knygos skaitymas būtų nusikėlęs dar porai metų. Puikus ir pritrenkiantis romanas. Ploju rankomis ir manau, kad tai bus metų atradimas.

Ne veltui knygos gale paminėtas Froidas - remiantis šia knyga galima parašyti visą psichologijos traktatą. Tačiau iš tiesų romano centre - paprasta, jaudinanti, nuoširdi dviejų berniukų draugystė. Labai skirtingų vaikų - kietuolio ir keistuolio - draugystė. Abu - savaip žalojami netikusių savo tėvų ir skurdžios vaikystės.



Sukurti labai įdomūs ir skirtingi personažai. Talentinga, šiuolaikiška, nenudailinta kalba. Daug psichologinių dalykėlių, suteikiančių pikantiškumo šiai knygai. Vienas veikėjas - padauža, kitas - su kuo aiškiausiai išreikštais autizmo spektro sindromais. Žinoma, knygoje net diagnozė nepaminėta - rašytojo vaizduotė sugebėjo sulipdyti tokius skirtingus veikėjus, o ligą paversti romantiška manija išmokti skraidyti.



Viskas puikiai supinta: praeitis-dabartis, prisiminimai-realybė, vaikystė-karas... Veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje, kur po karo atsiduria abu veikėjai.



Kyšteliu šaukštą košės Paukštukui prie veido. Jis tebežiūri man į akis, ne į košę.

- Gerai, Paukštuk. Laikas pradėti virpinti sparnus ir pypsėti. Aš tuo netikiu.

Jis nesujuda. <...>

- Klausyk, Paukštuk. Tas vyrukas suteikia man ypatingą progą pamaitinti tave. Išsižiok! Žinau, kad visas šis reikalas velniškai žeminantis, tačiau koks skirtumas, kas tave maitins, - jis ar aš. Jei ketini vaidinti bukagalvį paukštį, bent jau būk nuoseklus. Žinai, tu šiki ne kaip paukštis. Gali striksėti kiek panorėjęs, bet niekada iš čia neišskrisi. Tave šiame narve žada laikyti visą likusį gyvenimą!



Prisiminimai, realybė ir psichologinės problemos sunarpliotos taip gerai ir įtikinamai, kad pradedi įtarti, kad rašytojas pats yra buvęs kažkurioje barikadų pusėje. Ir iš tiesų - W. Whartonas tarnavo II pasauliniame kare inžinieriniame dalinyje, buvo sužeistas (kaip ir romano herojus). Po karo baigė menus ir psichologiją, o romanas paremtas patirtimi, įgyta psichiatrijos ligoninėse.



W. Whartonas iš tiesų buvo tapytojas, ir pirmąjį savo romaną (tai ir buvo "Paukštukas") parašė jau peržengęs penkiasdešimtmetį. Ir po to sekė dar keliolika romanų bei prisiminimų knygų. Net pagal tris jo knygas buvo pastatyti filmai.



1984 metais buvo pastatytas ir "Paukštukas". Kažką panašaus į treilerį galima pažiūrėti čia arba čia. Viso filmo dar nežiūrėjau, bet iš epizodų, atsiliepimų ir bendro įspūdžio, rodos, žiūrėti verta.




Leidykla: "Presvika"

Leidimo metai: 2004

Puslapių: 272

Originalo metai: 1978

Originalo pavadinimas: "Birdy"

Informacija, esanti galiniame knygos viršelyje, yra vienas paveikiausių būdų paskatinti žmogų įsigyti knygą. Kaskart, skaitydamas knygos anotaciją, apie tai galvoju. Ir stebiuosi, kodėl tiek daug knygų, leidžiamų Lietuvoje,...

Informacija, esanti galiniame knygos viršelyje, yra vienas paveikiausių būdų paskatinti žmogų įsigyti knygą. Kaskart, skaitydamas knygos anotaciją, apie tai galvoju. Ir stebiuosi, kodėl tiek daug knygų, leidžiamų Lietuvoje, turi tokias niekam tikusias anotacjas. Jos būna arba labai ilgos, todėl tingisi jas skaityti, arba jos būna prigrūstos nieko nesakančio gražbyliavimo apie tai, kad rašytojas yra tiek ir tiek garsus, gavęs tokią ar anokią premiją, parašęs dar kažkokius romanus..

Kad ir kaip bebūtų, šios knygos anotacija yra tobula, tiesiog skirta man - perskaičiau ir iškart užsinorėjau nusipirkti knygą. Ar knyga pateisino anotacijos žadamą detektyvinį nuotykį? Nė velnio.

Istorija rutuliojasi apie vyruką, kuris yra poetas ir skraidydamas lėktuvu dūmais rašo visokius eilėraščius. Jis yra tikra Čilės pažiba, moterys dėl jo alpsta, tačiau jis turi ir tamsiąją pusę - pasirodo, kad yra negailestingas žudikas. Atrodo, kad istorija labai įdomi, tačiau autoriaus pasirinktas istorijos perteikimo būdas yra tiesiog tragiškas. Čia tiek daug nereikalingos medžiagos, pvz. ketvirtas ir penktas skyriai yra skirti dviejų pašalinių žmonių istorijoms, kurios iš esmės neturi nieko bendra su pagrindine istorija. Norėsi kuo greičiau daugiau sužinoti apie poetą-žudiką, o čia prasideda toks gumos tempimas, ir dar labai nevykęs. Istorija su tokiu potencialu pateikiama taip lėkštai, kad įpusėjęs romaną norėjau mesti jį šalin. Autoriaus bėda ta, kad jis dažnai leidžiasi į labai detalius kažkokių žmonių ar smulkmenų aprašymus ir užmuša susidomėjimą pagrindine istorija.

Nepaisant to, kad likau nusivylęs romanu, vis dar noriu perskaityti kitą Roberto Bolano knygą - "Pašėlę detektyvai". Tikiu, kad autorius turi didelį potencialą, ir dėl vienos nepatikusios knygos neverta jo nurašyti.

Netikėtai, lengvai ir stipriai. Nedidukė knygutė, paprastai galvojau paskaitysiu, paprastai ir paskaičiau. Bet patiko. Kažkuo priminė Marquezo "100 metų vienatvės". Taip skaitai skaitai ir oplia nelogiška, bet labai gražu. Tas...

Netikėtai, lengvai ir stipriai. Nedidukė knygutė, paprastai galvojau paskaitysiu, paprastai ir paskaičiau. Bet patiko. Kažkuo priminė Marquezo "100 metų vienatvės". Taip skaitai skaitai ir oplia nelogiška, bet labai gražu. Tas kolekcionierius su saulėlydžiais ar kabantis namas. Atrodo, kad išties taip ir nutiko. Rekomenduoju!

Knyga ir pačiu autoriumi daugiau pasidomėti paskatino. Tuo irgi džiaugiuos.

Tai autobiografinė knyga, apie modelį kilusią iš Somalio, apie jos siekimą pabėgti iš laukinės, visomis prasmėmis, Afrikos ir tapti visateisiu žmogumi. Apie tai kokį skausmą ji patyrė ir kokį iki šiol kenčia somalietės....

Tai autobiografinė knyga, apie modelį kilusią iš Somalio, apie jos siekimą pabėgti iš laukinės, visomis prasmėmis, Afrikos ir tapti visateisiu žmogumi. Apie tai kokį skausmą ji patyrė ir kokį iki šiol kenčia somalietės. Prarijau šią knygą per kelias dienas vis netikėdama, kad pasaulyje tai vis dar vyksta...

Vėtrų kalnas - atšiauri vieta. Aplinkui nėra daug gyventojų, jos neaplenkia audros. Visgi, gyvenimą čia kartina ne atšiaurios klimato sąlygos, o šios vietos gyventojai, nemalonūs jų santykiai.

Atrodo, iš pažiūros malonų...

Vėtrų kalnas - atšiauri vieta. Aplinkui nėra daug gyventojų, jos neaplenkia audros. Visgi, gyvenimą čia kartina ne atšiaurios klimato sąlygos, o šios vietos gyventojai, nemalonūs jų santykiai.

Atrodo, iš pažiūros malonų šeimyninį gyvenimą sudrumsčia į namus priglaudžiamas rastas našlaitis, kuris pavadinamas Hitklifu. Atrodo, kad būtent jis kaltas dėl visų šeimos nelaimių, nesantaikų, regis, kad kol jis gyvas, aplinkiniai negali laimingai gyventi. Nors viskas prasideda nuo paprasčiausio vaikiško pavydo, kai vaikai kovoja su našlaičiu dėl tėvų meilės, pavydi vienas kitam, tačiau tai perauga į neapykantą, egoizmą, norą keršyti.

Skaitydama knygą supratau, kiek daug įtakos asmenybei turi ne tik aplinka, kurioje užaugai, bet ir visi aplinkiniai bet kuriame gyvenimo tarpsnyje; supratau, kaip gali pasikeisti žmogus, net trumpai pagyvenęs ten, kur jaučiasi nemylimas ar nereikalingas, supamas nedraugiškos kompanijos.

Visgi, veikėjų charakteriai yra vienas įdomiausių šios knygos aspektų. Visi jie yra labai ryškūs ir neretai dviprasmiški. Dėl to ir žmogiški, nes visuose juose atsiskleidžia tiek gerosios savybės, tiek blogosios. Būtent tai ir intriguoja skaityti, įdomu sužinoti, kaip kas elgsis toliau, kokių veiksmų imsis.

Lars Kepler knyga "Paganinio kontraktas" buvo spontaniškas pirkinys. Praėjusių metų knygų mugėje ketinau nusipirkti nemažai knygų iš norų sąrašo, bet daugumos jų tiesiog nebuvo, o parsivežti kažką norėjosi. O...

Lars Kepler knyga "Paganinio kontraktas" buvo spontaniškas pirkinys. Praėjusių metų knygų mugėje ketinau nusipirkti nemažai knygų iš norų sąrašo, bet daugumos jų tiesiog nebuvo, o parsivežti kažką norėjosi. O ir "Hipnotizuotojo" nesu skaičiusi. Todėl, galima sakyti, pirkau katę maiše. Praėjusį mėnesį pagaliau prisiruošiau "ištraukti šią katę iš maišo" ir sužinoti, ką gi aš čia įsigijau.

Pradėjau skaityti ir iš karto į akis krito neįprastas redagavimo sprendimas - redaktoriaus pastabos ir paaiškinimai pateikti tiesiog tekste skliausteliuose, o ne pažymėti žvaigždute (ar skaičiuku) ir parašyti puslapio apačioje. Ir tas man nepatiko. Mano nuomone, pagrindinis tekstas turi būti tik autoriaus žodžiai (ar jų vertimas). O štai redaktoriaus pastabos jau yra jo asmeninė nuomonė, ką reiktų skaitytojams paaiškinti, ko jie galėtų nežinoti. Manau, kad skaitytojas turėtų pats pasirinkti, ar skaityti šias pastabas. Nes gal kas nors tiesiog žino, kas yra mazgas ar Wii, arba moka suomių kalbą. O tokiems paaiškinimams atsidūrus tekste, jau nori nenori automatiškai perskaitai. Gerai, kad ilgesni paaiškinimai buvo pateikiami tradiciniu būdu (nors jų buvo labai mažai).

Sakoma, kad Lars Kepler, ar, tiksliau, po šiuo vardu besislepianti rašytojų pora, gali pretenduoti į Stieg Larsson įpėdinių vardą. Skaičiau Stieg Larsson "Millennium" trilogiją ir ji man patiko. Bet negalėčiau pasakyti, kad "Paganinio kontraktas" gali su ja lygintis. "Mergina su drakono tatuiruote" turi stiprią idėją, kuri verčia skaitytoją susimąstyti. O čia - nieko. Tikrai, net nežinau, kaip reikėtų apibūdinti pagrindinę mintį. Knyga man pasirodė gana paviršutiniška, nieko "giliai nekapstanti". Lengvas detektyvas ir tiek. Nebuvo jis labai nuspėjamas, bet ir nebuvo įtemptas. Čia Penelopė Fernandez net neįsivaizduoja, kodėl yra persekiojama žudiko, o žudikas šluoja iš kelio visus, kas tik pasitaiko.

Prisiminiau vieną skaitytą atsiliepimą apie kitą knygą. Jį parašė Ineta apie Christopher Priest knygą "Prestižas". Pabaigoje ji uždavė klausimą: "Ar čia Obuolio leidyklos vertėjai tokie vidutiniški, ar jų leidžiamų autorių rašymo stilius iš tiesų toks paprastas ir gana buitiškas? Ar čia tik vienkartinis sutapimas?" [http://www.100knygu.lt/issukis/atsiliepimas/14363/Prestizas] Kai perskaičiau Lars Kepler "Paganinio kontraktą", man kilo lygiai toks pats klausimas. O gal tiesiog šiuolaikinė literatūra darosi tokia? Gal greitėjant gyvenimo tempui, daug laiko atiduodant darbui šiuolaikinis skaitytojas nenori vargintis pamąstyti ir tikisi tik lengvo skaitinio? Juk jei yra paklausa, tai bus ir pasiūla.

"Iš maišo ištraukta katė" nebuvo nei meilus kačiukas, nei besidraskantis katinas. Lars Kepler "Paganinio kontraktas" nebuvo nei pernelyg nuobodus, nei pernelyg įdomus. Bet gal iš šios knygos išeis bent neblogas veiksmo filmas - su sprogimais ir nuolatinėmis gaudynėmis.



P. S. Po knygų mugės ėmiau riboti perkamų knygų kiekį, nes į lentynas ėmė nebetilpti ir vis dažniau nusivildavau perskaitytu kūriniu.

Pirma mintis, perskaičius knygą "Ar pasaulyje gali gyventi nelaimingesnis žmogus už Pečioriną?".

Klasikinės rusų literatūros kūrinys "Mūsų laikų herojus" skirtas geriausios rusų visuomenės dalies nusivylimui carinės...

Pirma mintis, perskaičius knygą "Ar pasaulyje gali gyventi nelaimingesnis žmogus už Pečioriną?".

Klasikinės rusų literatūros kūrinys "Mūsų laikų herojus" skirtas geriausios rusų visuomenės dalies nusivylimui carinės Rusijos idealais Romanovų dinastijos laikais.
Keista, kad kuriant šį šedevrą, jo autoriui tuo metu buvo dvidešimt penkeri metai. Keista ir didinga, kad tokio amžiaus žmogus gali sukurti ne tik literatūrinį, bet ir filosofinį veikalą. Ne mažiau keista ir tai, kad Lermontovas apskritai neturėjo jokio klasikinio išsilavinimo, todėl iki šiol paslaptis, kaip jis sugebėjo pasiekti tokias literatūrines ir filosofines aukštumas.

Pagrindinis knygos veikėjas - Rusijos karininkas Grigorijus Pečiorinas, po kuriuo šydu slepiasi pats autorius, nusivylęs jį supančia realybe, visame ir visais, kurie yra šalia ir kurie yra toli nuo jo. Šis karininkas atvyksta į Kaukazą kariauti su vietos gyventojais, su kuriais tuo metu kariavo Rusija. Tačiau į karą jis vyksta ne laimėti, o tiesiog žūti, kristi kovoje ir baigti savo beprasmišką egzistenciją. Nepaisant to, kad Pečiorinas apsirūpinęs, kilmingas ir gana žinomas savo žygdarbiais ir šlovinamas tarp bendražygių, jis nėra patenkintas savuoju gyvenimu, jis jo netenkina, nedžiugina. Pečiorinas ieško kažkokios aukštesnės gyvenimo prasmės, kurio niekur niekaip negali rasti.
Istorija aprašyta taip ryškiai ir aiškiai, kad įsiskaitant į ją, pradedi kiaurai matyti visus jos veikėjus, visus tuo, kurie pereina per kūrinio puslapius: rusus, ukrainiečius, kaukaziečius, jų charakterius, įpročius ir papročius. Tačiau sutiktų žmonių gyvenimai ir likimai neįkvėpia Pečiorino, priešingai, nuvilia, sukelia apatiją ir tuštumą. Tiesa, herojaus mirusią sielą, kurią, kaip jis pats manė, jau niekas negalės nustebinti, trumpam atgaivina meilės jausmas. Bet tik trumpam.

Lermontovo Pečiorinas kažkuria prasme yra išsigimėlis, nors ir talentingas ir išsilavinęs. Pats to nesuprantantis, jis kitiems apsireiškia, kaip viskuo apsirūpinęs asmuo ir būtent dėl šio savojo pasiturėjimo, jam nėra ką ir ko siekti - jis viską jau turi. Būtent šis užtikrinimas ir padaro jo gyvenimą beprasmišku . Jam nereikia nei tikslo, nei darbo, nei paaukštinimo - jis viską turi. Iš tikrųjų, tai viena iš baisiausių apsirūpinusių žmonių problemų, kurie jau persivalgė gyvenimiško valgio, jo džiaugsmų ir nusivylimų.

Ar pats Lermontovas suvokė savo padėtį visuomenėje ir šią pagrindinę savo nusivylimų priežastį? Sprendžiant iš jo kūrinių - ne. Bet jis, kaip ir jo herojus Pečiorinas, žinojo, kad gyventi taip, kaip jis gyvena - beprasmiška ir kvaila, tačiau nesuprasdamas savo tokios būsenos priežasties, pradėjo neapkęsti supančių jį žmonių trūkumus, kuriuos chaotiškai pradėjo ieškoti jį supančiuose žmonėse, kurie jam buvo atgrasus ir su kuriais jis kariavo.

Pats autorius ir jo herojus veda karą su neteisingumu, beprotybe, liūdesiu, kvailais viršininkais ir t.t. Bet dėl ko visas šis karas? Dėl kokių idealų? Kokia to karo baigtis ir kaip jį siūloma užbaigti? - niekaip!

Kodėl gi šis kūrinys įgavo tokį rezonansą tuometinėje Rusijos visuomenėje? Todėl, kad tokių persiėdusių žmonių Rusijoje tuo metu, kaip ir dabar, buvo ir yra tikrai nemažai. Būtent tie "apsirijėliai" sudarė pagrindinę skaitytojų ir garbintojų dalį, būtent jie sudarė dekabristų griaučius, kurie 1826m. Senato aikštėje reikalavo caro valdžios baigties ir Tautos Respublikos.
Kodėl gi tada taip greitai griuvo jų judėjimas? - nes jie buvo prisiėdę tų gyvenimiškų malonumų, ir perversmas, revoliucija, respublika jiems buvo labiau žaidimas, gelbstintis nuo nuobodulio, negu išlaisvinimas nuo carinės priespaudos.
Tokių besireiškiančių herojų, kaip "Mūsų laikų herojus" Senato aikštėje tuo metu buvo daug, bet Rusijoje jų buvo per mažai, vienetai. Tautos gyvenimas ir jų siekiai jiems buvo nesuprantami ir svetimi, nes jie jų nesuvokė ir nežinojo. Galiausiai, ir jų gyvenimo baigtis buvo tokia pat beprasmiška, kaip ir jų gyvenimai: praktiškai, visi jie po savęs nieko nepaliko, o jeigu ir paliko kelis eilėraščius ar kelias apysakas, tai jų darbai greičiau pasitarnavo Rusijos baigčiai, negu išgelbėjimui.

Perskaitę šį kūrinį, patys viską suprasite, pareisite nusivylimo ir nevilties keliais, kuriais Rusijos tauta ėjo praeityje, eina dabar ir toliau eis, nes Rusija pati savaime yra prieštaravimų kamuoliukas, kuriame persipina beprotystė ir išmintis, garbė ir niekšybė, ištikimybė ir išdavystė, džiaugsmas ir nusivylimas ir kaip rašė kitas rusų klasikas M. F. Dostojevskis "visa tai vyksta dėl dviejų priežasčių: "Rusija garsėja savo blogais keliais ir per dideliu kvailių kiekiu".

Pečiorino tragizmas slypi ir tame, kad jis gimė ne tuo laiku ir ne toje vietoje. Savo laiku jis tiesiog buvo neįdomus aplinkiniams. Ir "mūsų laikų herojus" tikrai nereiškia, kad Pečiorinas buvo tų laikų herojus ir didvyris - tai sarkazmas. Jis tiesiog buvo viskam apatiškas žmogus, neturintis nei tikslų nei siekių.

Iš esmės, liūdnas, tačiau be jokios abejonės, vertas dėmesio, kūrinys. Klasika.

Knygos siužetas iš pažiūros gan paprastas, apie visai neįmantrų paprasto žmogaus kasdienio gyvenimo vingius, nesėkmes bei atradimus Rusijos gilumoje.
Viktoras Služkinas - jaunas biologas atsitiktinai įsidarbina mokykloje...

Knygos siužetas iš pažiūros gan paprastas, apie visai neįmantrų paprasto žmogaus kasdienio gyvenimo vingius, nesėkmes bei atradimus Rusijos gilumoje.
Viktoras Služkinas - jaunas biologas atsitiktinai įsidarbina mokykloje geografijos mokytoju beveik neišmanydamas dalyko. Čia prasideda karas su mokiniais-paaugliais. Tad pripažinimą išsikovoja sunkiai, taikant neįprastus auklėjimo metodus. Ir šie metodai nepriimtini direktoriaus pavaduotojai Ugrozai. Bręsta konfliktas po konflikto. O dar pasipainioja žavi mokinė Maša, klasės pirmūnė...
Dar šis paprastas žmogus su draugais dažnai geria vyną, nelabai sugyvena su žmona, turi mylimą dukrelę.
Skaityti nenuobodu, nes romanas sudarytas iš trijų dalių. Pirmoje dalyje Viktoras Služkinas vaizduojamas kaip geografijos mokytojas. Antroje dalyje nusikeliame į prisiminimus apie jį patį, kaip mokinį ir mokyklos nuotykius. Na o trečioje dalyje aprašomas devintokams pažadėtas turistinis žygis. Šioje dalyje autorius puikiai aprašė gamtą. Rodos skaitai ir matai taigą, girias, sugriuvusių lagerių liekanas, jauti ledinę upę. Atrodo jog ir pats sėdi bei plauki tame plauste čaižomas lietaus ir vėjo. Esi tarp tų cinikų, besipešančių, neklausančių ir perimančių žygio vadovavimą paauglių.
Patiko ironiškos mintys, o personažų šmaikšti kalba sukeldavo šypsnį.
Puikus vertimas, lengvai skaitosi.

"(...) praėjusią naktį aplankė keistas sapnas. Prie mano lovos stovėjo Dievas ir aš pasakiau: - Eik šalin, aš tavim netikiu. Tada Dievas mąsliai į mane pažvelgė ir atsakė: - Išties tu nuolatos klysti, nes tai juk aš...

"(...) praėjusią naktį aplankė keistas sapnas. Prie mano lovos stovėjo Dievas ir aš pasakiau: - Eik šalin, aš tavim netikiu. Tada Dievas mąsliai į mane pažvelgė ir atsakė: - Išties tu nuolatos klysti, nes tai juk aš netikiu tavim."