Tai jau trečioji, mano skaityta šio autoriaus knyga. Kol kas lietuvių kalba daugiau ir nėra.
Patinka man šis autorius, oi patinka.
Pastaroji unikali tuo, kad...
Iki šiol visos skaitytos "dvasinio ugdymo" ar "dvasinio augimo"...

Tai jau trečioji, mano skaityta šio autoriaus knyga. Kol kas lietuvių kalba daugiau ir nėra.
Patinka man šis autorius, oi patinka.
Pastaroji unikali tuo, kad...
Iki šiol visos skaitytos "dvasinio ugdymo" ar "dvasinio augimo" knygos buna parašytos asmeninės istorijos, vadovėlio, mokomosios literatūros ar kažkaip panašiai pagrindu. Laurent Gounelle rašo viską tą patį grožinės literatūros pagrindu. Jei jau žmogus nėra toks sąmoningas ir nesuvokia kas parašyta tarp eilučių arba perkeltine prasme, jis perskaito kaip gerą romaną. Kas idomu šioje knygoje, kad paprastai žmogaus sąmoningumą ir dvasingumą keliančios knygos rašomos nuo blogiausios istorijos ar įvykio ir rutuliojama iki geriausio varainto, kaip žmogus išbrido iš duobės, išssikapstė, aks jam padėjo ir t.t. Čia vyksta viskas atvirkščiai. Pasaulietis įsikišo į indėnų kultūrą ir tą tobulą pasaulį, kuriame jie gyveno pradeda griauti iš keršto ir neapykantos. Kas įdomu, kad tas pasaulis, kurį nori pasaulietis sukurti pas indėnus, yra lygiai toks pat kokiame mes dabar ir gyvename. Kartais skaitydama net pradėdavau mervintis, kada pagaliau susivoks. Ir iš karto iš šalies pastebėdavau, kad dabar būtent tai mes ir turime. O galėtų būti ir kitaip. Tad dar kartą gavau patvirtinimą, kad viskas yra mūsų galvoje ir niekur kitur.

" Net jei esi visiškas skurdžius... turi neįtikėtiną turtą, nepaprastai vertingą turtą - gyvenimą. O gyvenimas, myli tuos, kurie myli, ir užmiršta tuos, kurie užmiršta mylėti."

Oficiali dalis: Robertas Lengdonas, Harvardo universiteto simbologijos profesorius, Italijoje įtraukiamas į šiurpų pasaulį, o jo įvykiai sukasi aplink vieną iš paslaptingiausių ir seniausių literatūros šedevrų Dantės...

Oficiali dalis: Robertas Lengdonas, Harvardo universiteto simbologijos profesorius, Italijoje įtraukiamas į šiurpų pasaulį, o jo įvykiai sukasi aplink vieną iš paslaptingiausių ir seniausių literatūros šedevrų Dantės "Pragarą".
Tokioje aplinkoje Lengdonas kovoja su gąsdinančiu priešininku ir bando išspręsti galvosūkį, kuris jį perkelia į klasikinio meno, slaptų koridorių ir mįslingo mokslo labirintą. Pasitelkęs Dantės niaurią epinę poemą Lengdonas skubiai ieško atsakymų ir stengiasi suvokti, kuo galima pasikliauti... kol pasaulis nespėjo pavirsti tikruoju pragaru.

Mano jausmai:
Gera skaityti šito rašytojo knygas. Apima šiltas jausmas, nors knygos ne apie meilę, ne apie žmonių santykius. Veiksmo sukūryje - įtemptas trileris, simboliai, sąmokslo teorijos, profesorius Lengdonas, detalūs meno kūrinių aprašymai. Viskas vietoje, apmąstyta, apsvarstyta, išdėliota, suklostyta, užklostyta, apkamšyta... Et, mano rašytojas...

Nesvarbu, kuri knyga gerenė, kuri silpnesnė, bet visos teigiamos, visos vertos dėmesio ir vietos knygų lentynoje.

Visas esu perskaičius. Tai pirmoje vietoje būtų "Prarastas simbolis", antroje vietoje būtų "Da Vinčio kodas", trečioje "Angelai ir demonai", ketvirtoje "Inferno", penktoje "Meteoritas", šeštoje "Skaitmeninė tvirtovė"...

Taigi paskutinė Dan Brown knyga nėra iš stipriaurių, bet ji nepeiktina ir tikrai nesugadins praleisto laiko, jei tik tas skaitytojas mėgsta tokio tipo knygas.

Įprastas Dan Brown rašymo stilius: simboliai, meno istorija, siužeto vingiai, situacijų supynimas, Robertas Lengdonas, graži protinga pagalbininkė, įstabus blogiukas. Taigi, šioje knygoje, kaip viskas taip ir likę, bet... kartu buvo įpinama daugiau veikėjų, kuriems lyg ir bandė rašytojas rasti ryškesnę vietą knygoje, bet kažkodėl man tai labiau priminė žaidimą ar, nežinau, pasakysiu juokais, dėl to, kad po to būtų lengviau pastatyti kino filmą. Ankstesnėse Dan Brown knygose viskas būdavo labai gerai apgalvota, o šioje, lyg bandyta daugiau įvelti veiksmo ar įtampos ir truputį nusižengta savo įprastam stiliui, tad apimė jausmas, kad kai kurios vietos tiesiog išspaustos, kad parašytos tiesiog dėl didesnio efekto, o ne todėl, kad taip natūraliai susidėliojo rašytojo galvoje. Vat, būtent šitas dalykas ir buvo keistas, nes juk mylim rašytojus už jų savitumą. Nesinorėtų, kad Dan Brown pataptų Sandra Brown ar kažkuom kitu.

Iš pradžių, visai mažai buvo aprašymų, mažai vietovės detalių... net tikrinausi kelis kartus ar tikrai skaitau Dan Brown parašytą knygą, nes kažkaip trūko jo mylimo stiliaus - pasakojimo, visko surišimo su simboliais, su paslaptimis, istorija...

Bet nieko, paskui rašytojas sugrįžo... ir net apgavo...

Bet kažin, kokia kita bus šio rašytojo knyga, nes... Žemėje jau vietos nebeliko...

Mefisto klubas - tai dar vienas garsios detektyvų rašytojos kūrinys. Jame pagrindinėms knygos veikėjoms tenka tirti itin žiauriai nužudytos merginos bylą. Jos namuose randami ant sienų nupiešti trys apversti kryžiai, kurie...

Mefisto klubas - tai dar vienas garsios detektyvų rašytojos kūrinys. Jame pagrindinėms knygos veikėjoms tenka tirti itin žiauriai nužudytos merginos bylą. Jos namuose randami ant sienų nupiešti trys apversti kryžiai, kurie dažniausiai yra aiškinami kaip satanizmo ženklai. Be to, randamas užrašytas lotyniškas posakis, kuris reiškia: "Aš nusidėjau". Bylos tyrimas detektyvus nuveda prie žmonių grupės, pasivadinusios "Mefisto klubu". Įdomu tai, kad klubo nariai ieško ir kovoja su blogiu, o tiksliau su jo apraiškomis - demonais. Aišku, žmogaus pasirinkimas - tikėti ar ne, bet ką daryti detektyvei, netikinčiai panašiais dalykais? Jei manote, kad kūrinyje yra fantastikos elementų - suklydote. Tai tiesiog puikus detektyvas, kuris įrodo, kad žmonės yra tas blogis, kurio reikia saugotis, o ne demonai - kurie nežinia ar egzistuoja.

Antrajame Salomėjos Nėries raštų tome radau tarybinio laikotarpio poetės kūrybą ir poetės verstus užsienio poetų eilėraščius. Iš tų dviejų žodžių "tarybinis laikotarpis" galima pasakyti vyraujančią šio tomo...

Antrajame Salomėjos Nėries raštų tome radau tarybinio laikotarpio poetės kūrybą ir poetės verstus užsienio poetų eilėraščius. Iš tų dviejų žodžių "tarybinis laikotarpis" galima pasakyti vyraujančią šio tomo eilėraščių temą - karas, ilgesys - namų, tėvynės, į karą išėjusių sūnų, brolių ir mylimųjų, širdį drąskančios netektys... Tikriausiai nerasime nei vieno lietuvio, kuris nežinotų "Grįšiu". Man asmeniškai, tai vienas iš gražiausių poetės eilėraščių. "Lakštingala negali nečiulbėti" persmelktas liūdesiu, bet kartu ir kupinas vilties eilėraštis. "Motulė" vienos mamos istorija, kaip neteko keturių mylimų sūnų karių, o juk tokių motulių buvo ne viena ir ne dvi... Šie eilėraščiai primena baisų Lietuvos laikotarpį, leidžia mums išgyventi tai, ką jautė to meto žmonės...

Salomėja Nėris viena iš žinomiausia visų laikų lietuvių poetė, kurią aš visad vadinau savo mėgstamiausia poete. Visi žinom garsiausius jos eilėraščius, bet mano tikslas buvo susipažinti su visa jos kūryba :) taigi...

Salomėja Nėris viena iš žinomiausia visų laikų lietuvių poetė, kurią aš visad vadinau savo mėgstamiausia poete. Visi žinom garsiausius jos eilėraščius, bet mano tikslas buvo susipažinti su visa jos kūryba :) taigi knygų turgelyje atradus Salomėjos Nėries raštus, griebiau visas tris dalis ir parsinešiau namo :) parsinešiau ir pasidėjau į lentyną :) juk tuo metu buvo svarbesnių skaitalų, po to vėl kiti, ir vėl, kol galiausiai nusprendžiau gana, veltui tos knygos nedulkės :) 2014 metais visos trys bus perskaitytos :) žinoma, pradėjau nuo pirmos dalies :) Šioje dalyje atspausdinti eilėraščiai iš rinkinių "Anksti rytą", "Pėdos smėlyje", "Per lūžtantį ledą" ir kt. kuriuose yra visiems puikiai žinomi eilėraščiai "Anksti rytą", "Diemedžiu žydėsiu", "Mūsų dienos kaip šventė" ir kt. bei poemos "Eglė Žalčių karalienė", "Našlaitė". Skaityti mėgstamą poeziją yra gera, bet mano tikslas buvo būtent tie mažiau žinomi eilėraščiai :) žinoma vieni patiko mažiau, kiti daugiau. Labiausiai paveikia tie eilėraščiai, kuriuose atrandi tai, ką gali pritaikyti ir sau, kaip pavyzdžiui, sielą labai suvirpinęs eilėraštis"Tėvelis miega", kadangi pati neseniai netekau savo tėtės. Džiaugiuosi įsigijusi šias knygas, kadangi bet kada galėsiu atsiversti jas ir pasimėgauti gera poezija.

Ši knyga - mano pirmoji pažintis su Murakamiu. Galiu pripažinti, itin sėkminga pažintis.

Anksčiau ne itin domėjausi šiuo autoriumi, tad nustebau, jog knyga manęs nenukėlė į tolimuosius rytus. Nors veiksmas ir vyksta...

Ši knyga - mano pirmoji pažintis su Murakamiu. Galiu pripažinti, itin sėkminga pažintis.

Anksčiau ne itin domėjausi šiuo autoriumi, tad nustebau, jog knyga manęs nenukėlė į tolimuosius rytus. Nors veiksmas ir vyksta Japonijoje, tačiau viskas knygoje taip vakarietiška ir tuo pačiu sava, tad į knygos siužetą įsitraukti dar lengviau.

Prisipažinsiu, paėmus knygą ir perskaičius keletą puslapių atrodė, kad tai knyga ne man, būtent tokia, kokių nemėgstu, tačiau paaiškėjo, kad klydau. Smarkiai. "Avies medžioklė" įtraukia savo paslaptingumu, keistu ir netikėtu siužetu, mintimis. Tai - nepaprastai keista knyga. Knyga apie ... avies medžioklę. Kitaip trumpai nepasakysi. Visgi, po visa šia keista, paslaptinga ir kartkartėmis labai nesuprantamai suregzta istorija, slypi užslėptos mintys, kurios priverčia gerokai susimąstyti ir pasukti galvą.

Jostein Gardner knygą "Sofijos pasaulis" gavau gimtadienio proga dar prieš keletą metų, bet tuos keletą metų ji dulkėjo lentynoje. Taip jau nutiko, kad šią knygą nė nesusimąsčiusi pasiėmiau su savimi vykdama ne kur nors...

Jostein Gardner knygą "Sofijos pasaulis" gavau gimtadienio proga dar prieš keletą metų, bet tuos keletą metų ji dulkėjo lentynoje. Taip jau nutiko, kad šią knygą nė nesusimąsčiusi pasiėmiau su savimi vykdama ne kur nors kitur, o į Norvegiją :) Kas žino šią knygą, žino, kad ji parašyta filosofijos mokytojo iš Norvegijos ir, žinoma, veiksmas taip pat vyksta Norvegijoje :) Jei būčiau šią knygą perskaičiusi prieš kelis metus, man būtų nieko nesakę vietovių pavadinimai, o dabar skaitydama šią knygą ir joje rasdama miestų pavadinimus, kurie šiai dienai man žinomi, stebiuosi, kodėl viskas taip susiklostė, kad aš perskaičiau šią knygą būtent pabuvojusi Norvegijoje :)

"Sofijos pasaulis" yra romanas apie filosofijos istoriją. Šiame romane, paprasta suprantama kalba pasakojama filosofijos istorija ir žymiausių filosofų mintys. Tai įdomus sprendimas supažindinti žmones su filosofija, nepateikiant vien sausos teorijos, o įpinant ją į gražų pasakojimą :) skaitytojas neapkaunamas vien faktais, į tarpus įterpiama jaunos merginos istorija, taip leidžiant skaitytojui atsipalaiduoti nuo istorinių filosofijos faktų :) Kadangi aš pati neretai mėgstu pasinerti į filosofinius apmąstymus, knyga man patiko :)

Tikrai ne viršelis.

Tikrai ne pavadinimas, kuris, beje, ganėtinai mįslingas.

Tikrai ne komentaras, kokia puiki autorė.

Ir tikrai ne pati autorė, kurios pasirodo vieną knygą skaičiau anglų kalba ir ji man patiko, buvo...

Tikrai ne viršelis.

Tikrai ne pavadinimas, kuris, beje, ganėtinai mįslingas.

Tikrai ne komentaras, kokia puiki autorė.

Ir tikrai ne pati autorė, kurios pasirodo vieną knygą skaičiau anglų kalba ir ji man patiko, buvo priežastis, kodėl nusprendžiau mėginti įveikti šią knygą.

To priežastis buvo komentarai apie knygą. Daug kas teigė, kad knyga įdomi ir verta dėmesio. Nusprendžiau pasižiūrėti, ar šie tikrai tiesą sako.

Knyga nėra stora ir ją galima tikrai greitai įveikti. Labai džiaugiausi šiuo faktu, kadangi, kai pasiėmiau ją skaityti, buvo jau už lango tamsu. Nenorėjau iškeliauti miego traukinių į šalį, kur viskas įmanoma, kol šios knygos paskutinis puslapis nepasirodys mano akiratyje.

Pats pirmas skyrius tikrai nėra kažkuo labai super ir įtraukiantis. Greičiau tu gali pasijausti staiga atsidūręs naktį žiemą vidurį miško ir dar girtas. Tave autorė įmeta į kažkokius labai jau šaltus santykius šeimoje bei įvykius, kurie juda ganėtinai trikdančiai. Tačiau vėliau pradeda aiškėti, kodėl mums reikia pirma būti užpultiems ledinio vandens. Autorė sudrebina merginos gyvenimą ir šioji pradeda elgtis kitaip. Jos elgesys priveda prie to, kas vėliau skaitytojui neduoda ramybės visą tą laiką, kol jie skaito: kodėl vaikinas elgiasi taip keistai ir, kas iš tikrųjų nutiko prieš avariją.

Tokia paslaptis gaubiantį tą lemtiną naktį tikrai verčia skaityti toliau ir pamiršti, kas yra maistas, kur namuose yra tualetas ir aplamai, kam tas daiktas yra reikalingas. Diena susimaišo su naktimi.

Man patiko autorės sukurta istorija, toji paslaptis, tačiau man nepatiko pabaiga. Atrodė, kad jos nėra. Bent jau man neatrodė, kad istorija pasibaigė ir, dėl to pradėjau tikrinti knygą, ar kartais kas nors puslapių man nenušvilpė, kai trumpai sekundei prisiminiau poną Klozetą. Tačiau knyga atrodė tvarkinga, o aš tapau sutrikusi.

Tačiau viską bendrai apėmus, knyga tikrai įdomi ir verta būti perskaityti tų, kuriems patinka paauglių istorijos, kuriose nėra jokių vampyrų bei vilkolakių.

Knygos pavadinimas puikiai atspindi knygos turinį: joje nerasime nei prisiminimų iš koncentracijos stovyklos, nei logoterapijos esmės išdėstymo, nei atvejų pristatymo ir aptarimo. Tiksliau, rasime, bet tik užuominas, tarsi...

Knygos pavadinimas puikiai atspindi knygos turinį: joje nerasime nei prisiminimų iš koncentracijos stovyklos, nei logoterapijos esmės išdėstymo, nei atvejų pristatymo ir aptarimo. Tiksliau, rasime, bet tik užuominas, tarsi Franklis siektų priminti ar sudomintų tų kitų knygų dar neskaičiusį - ten yra mano didžiausi darbai, o čia - fonas, leidęs tiems darbams atsirasti.



Ir apie tą foną jis pasakoja su meile ir šypsena. Visi svarbiausi jį supę žmonės, visi pasiekimai, padėję atsidurti ten, kur Franklis galiausiai atsidūrė, pavaizduoti išrenkant po vieną kitą itin ryškią ir geriausiai iliustruojančią detalę. Dėl to šie prisiminimai trumpi, greit ir lengvai perskaitomi ir žavintys. Įtikinantys, kad kasdienybė irgi turi savo prasmę, nei vienas veiksmas nenueina veltui, o atsitiktinumo nebūna iš viso.

Ir nesvarbu, ar jis dalinasi savo vaikystės ar jaunystės prisiminimais, ar pasakoja apie susitikimą su S. Freudu, ar apie savo darbus, darytus jau po karo, ar apie alpinizmą, Franklis išlieka šiek tiek ironiškas, šiek tiek besididžiuojantis, šiek tiek nustembantis ir visada pasiryžtantis atsakyti į gyvenimo jam užduotus klausimus. Todėl perskaičius knygą nejučia aplankė mintis, kad gyventi drąsų gyvenimą iš tiesų yra gana paprasta - imi ir gyveni. Tik tiek, viso labo tik tiek :)

Silva rerum - lobis mano rankose. Šis "daiktų miškas", kurį Norvaišos iš Mikantų rašė ateinančioms kartoms - stulbinantis. Esu šiek tiek abejinga lietuvių literatūrai, todėl nemaniau, kad lietuviškas romanas gali taip...

Silva rerum - lobis mano rankose. Šis "daiktų miškas", kurį Norvaišos iš Mikantų rašė ateinančioms kartoms - stulbinantis. Esu šiek tiek abejinga lietuvių literatūrai, todėl nemaniau, kad lietuviškas romanas gali taip įtraukti ir pavergti. Knygoje netrūksta intrigų, veikėjų nuopuolių ir pakilimų, skausmo, meilės ir neapykntos ir dar begalės jausmų, nuo kurių žmogus turėtų sprogti. Knyga žavėjausi dėl daugelio priežasčių: buvo įdomu skityti knygą, kurioje nėra tiesioginės kalbos, kurioje vienas sakinys - daugiau nei pusė puslapio, tačiau taip supintas, kad net nesinori ieškoti jo pradžios ir pabaigos, o tik toliau bėgti eilutėmis ir sekti veikėjų gyvenimus. Jau pradžioje, kai Norvaišų iš Mikantų dvyniai Uršulė ir Kazimieras su kaimynų berniuku Jonu atkasa katiną, norėdami pažiūrėti ar pastarasis nukeliavo į dangų, o šis sprogsta ėdamas kirmėlių, knyga priverčia skaitytoją susimąstyti, tai kokia vis dėlto yra žmogaus prasmė gyvenime? Vaikai susimąstė apie tą patį, todėl Uršulė nusprendė stoti į vienuolyną ir tapt šventąja, o Kazimieras tapo viskam apatiškas. Visa tai patvirtino ir kaimo bepročio pranašystė, kad Jonas Motiejus Norvaiša "peri tuščius kiaušinius". Tačiau išvykus tvarkyti Uršulės stojimo į vienuolyną reikalų, sostinėje Norvaišų gyvenimą pakeičia ekspresyvusis Kirdėjus Birontas.

Knygą vertinčiau 10/10